[Emma Hartley]

Emma užmigusi regėjo savo atsiminimus, laiką praleistą su tėvais šioje vietoje. Iš šono stebėjo save mažą belakstančią akmenuotais takeliais juosiančiais visą oranžeriją. Švelnus mergaitės juokas, tėvų šypsenos bežiūrint į ją kėlė klastuolei namų ir šeimos ilgesį.
Užmerktas akis pasiekė skaistus saulės spindulys, kuris privertė pabusti iš užsisvajojimų. Nuo tokio šviesos srauto mergaitė nepaliaujamai pradėjo mirksėti savo baltomis blakstienomis. Nusibraukusi nuo veido užkritusias plaukų sruogas Emma tarė šalia stovinčiosioms:
- A-atleiskit, ne-nenorėjau, a-aš... - sunkiai rinko žodžius, nežinojo kaip tiksliai paaiškinti kas įvyko.
Atsistojusi atmetė plaukus į galą ir pasižiūrėjusi, kad atsirado dar viena, prieš tai nebuvusi mergaitė.
- Liu! - Apsidžiaugė išvydusi grifiukės veidą. - Kada spėjai čia atsirasti? Negi taip ilgai buvau užsnūdus? O tavo, - pasižiūrėjo į Aislinn, - kodėl paraudusios ir blizgančios akys? - Nieko nebesuprato pirmakursė.
Priėjusi paėmė abidvi drauges už rankučių ir nusivedė prie fontano stovinčio balto, apsitrynusio suoliuko ir atsisėdo.

[Skarletė Siuzana Vein]

 Šiandien – pavasaris. Taip skelbė Skarletės Siuzanos akys, kuriose atsispindėjo gamtos grožis. Buvo dar visai rytas, gražiai nutapytas, naudojant įvairias spalvas. Vėjas nebuvo didelis, tik vos vos pūtė gaiviai ir lengvai. Dangus giedriausias, be jokio nereikalingo debesėlio. Žolė švelni, žalia, o pievoje šimtai gėlių! Spalvota, šilta, laisva. Įsiklausius, galėjai girdėti drugelių sparnelių plazdėjimą, vienaragių plaukų sklendimą pavėjui ar žiedadulkių spindėjimą. Nors varnanagė ne itin džiaugėsi turėdama alergiją gamtai, bet tokio metų laiko visiškai nenorėtų atsisakyti. Pavasaris, lyg pačios pirmakursės atgimimas, buvo toks malonus širdžiai. Viskas šokinėjo iš džiaugsmo ir laimės.
 Mergaitė ėjo lėtai, besidairydama, žiedlapiais dabintu taku. Norėjo pailsėti nuo mokslų ir tiesiog atsiremti į medį, atsisėsti prie ežero, įkvėpti pavasario. Šypsena buvo iki ausų. Nors nežinojo ką veiks, tačiau jai nebuvo svarbu, susiras. Novelę, dienoraštį ir eilių knygelę paliko mergaičių miegamajame, žinojo, jog vis tiek kažkas sutrikdys poilsį arba pati pirma užkalbins kokį kitą mokinį. Fortepijonas išvis ne Hogvartse. Elis liko miegoti ant raudonplaukės lovos, Skarletė Siuzana nenorėjo žadinti jo, tad paliko ramybėje. Vadinasi, dabar ji prie vandens be nieko, tik su savo gėlėta suknute, basomis ir tuščiomis rankomis.
 Nusijuokė ir atsisėdo ant kranto, kojomis makaluodama ežero vandenį, pirštais jį vedžiodama. Dabar bet kas eidamas pro šalį matys tik raudonolaukę, jos šypseną ir šlapius suknelės kraštus.
 O iš tikrųjų varnanagė nebuvo prie jokio ežero, viso labo – tai tik identiška vieta kažkokiame slaptame kambaryje. Ją pirmakursė atrado dar, palyginus, neseniai, tad visada gera sugrįžti. Ji iki šiol nežino kas čia per patalpa, tačiau kam rūpi? Čia net geriau už rojų!

[Clementine Martes]

  Pamatyti saulės spindulius po niūrios žiemos yra ne tik didelis džiaugsmas, tai Jupiteriui reiškė kuo daugiau. Noras jau eiti kur nors pasivaikščioti atsirado, todėl nieko nedelsiant vaikinas tuo ir pasinaudojo. Apsirengęs savo Klastūnyno uniformą ir sušukavęs plaukus, kas buvo be reikšmiška, nes jie ir vėl susigarbanojo, išėjo iš savo kambario ir susiruošė truputi ištyrinėti Hogvartsą bei jo
aplinkybes.
  Nors berniukas beveik jau apie metus yra šioje magijos mokykloje, bet jam niekada nebuvo noro viską čia ištyrinėti. O dabar, kai yra toks šansas, suprato, kokia jauki atmosfera apsupa berniuką, kai jis Hogvartse. Taip jauku ir gera, kaip tikruose namuose, kas iškarto kėlė didelę šypseną, o po to ir liūdesį.
  Jaunuolis galėjo prisipažinti, kad pilies vidus yra žymiai didesnis nei taip atrodė iškarto ir tai tikrai jį labai kliudina. Kai jis įėjo į vieną koridorių ir suprato, kad esąs pasiklydęs, pradėjo eiti atgal, o atsirado visai kitoje vietoje.
  Besidairydamas pastebėjo vidutinio dydžio duris, o prieš ten įeidamas, klastuolis dar apsvarstė, ar tikrai jam to reikia. Visu pirma, jis pasiklydo ir dabar neįsivaizduoja kur yra, o jeigu ten įeis gal jis išvis niekada negrįš atgal? Giliau įkvėpęs orą, garbanius atidarė duris ir išvydo apsakomai gražią vietą.
 - Ar kas nors čia yra? - Norėjo įsitikinti, gal Klastūnyno globotinis sulauks pagalbos? Apsidairęs netoliese pamatė mergaitę, nieko nelaukiant, berniukas priėjo prie jos.

[Auksė Marlena Hale]

Bethany nedžiugino niekas. Net tas nelegaliai slėptas plėšrus augalas nuleipusiais lapais, kurie nematė saulės daugybę laiko, mat augalas buvo slepiamas spintelėje. Mergaitė mąstė ape atsikratymą, tačiau buvo prižadėjusi senelei tą augalą atgabenti, kad būtų papildyta augalų kolekcija. Saulės spinduliai nežadino noro šokti vėl ir vėl, regis, tik dar labiau tamsino gyvenimo atspalvius. Ji pati nesuprato, kodėl nustojo šypsotis, kodėl jai nebepatinka veiklos, kuriomis užsiėmė visą savo gyvenimo laiką.
Nutaikiusi saulėtą dieną, be viską nutvieskusios šypsenos, Bethany (pagaliau!) išlindo lauk į koridorių raizgalynę su lengva, balta, nėriniais puošta suknele atvirais pečiais ir tos pačios spalvos sportiniais bateliais. Šviesūs spinduliai pro langus nei kiek nedžiugino, ji net nežinojo, kur norėtų eiti. Vis tik, Medutis jautėsi itin vienišas viso pavasario metu. Pati eidama kažkokiu būdu kedeno savuosius krevai nutrumpintus plaukus, o jokių emocijų nedemonstravusios akys skanavo aplinką.
Keistų durų ji jau matė pakankamai, bet tokių tik daugėjo. ..I wanna be missed like every night... Dainos nuotrupos skambėjo mintyse, kol pirštai tyrinėjo keistas duris. ..They all wasting their time... Mergaitė atsiduso ir tvirtai suėmusi rankeną, staigiai patraukė duris. ..'Cause I believe we're the ones who had it all, I believe we just had to learn to fall...
- Kas čia per velnias? - Bethany su grubumu tai ištarė ir susiraukė. Pamačiusi keletą siluetų tolėliau susmąstė apie pasėkmes. Whatever.

[Skarletė Siuzana Vein]

 Šypsena nusivijo būrį margaspalvių drugelių, o krizenimas su pačia savimi išgąsdino atliuoksėjusią voverytę šalimais. Dabar Skarletė Siuzana jau stovėjo vandeny iki kelių, suknelę kiek pakėlusi aukštyn, kad dar labiau nesušlaptų. Viskas atrodė taip tikra ir...magiška. O tai ne, kaip kitaip?
 Tuo momentu, pasigirdo kažkoks balsas. Pirmakursė skubiai išbėgo iš ežero, pasitaisė suknelę (net, jei ši buvo kiek šlapia!) ir entuziastingai nužvelgė berniuką. Nespėjo net susgėsti, kai dar viena matyta varnanagė įėjo į slaptąjį kambarį. Ar jie mane sekė? Ką jau!
 – Sveiki sveiki! – arba ligoti, kaip jaučiatės patys – negalvojau, kad su kažkuom galėsiu čia susibendrauti. O tokia proga. Nagi, nagi, aš Skarletė Siuzana, o jūs? – raudonplaukė apsuko mažą ratelį aplink atėjūnus ir sustojo vėl prieš juos. Negalėjo apsakyti, kokia laiminga mažoji buvo.
 Raudonoji Lelija skaisčiai nušvito. Ir įsikibusi į ranką abiems: berniukui ir kiek vyrensnei mergaitei, nusivedė prie medžio.
 – Čia reikia pasižymėti datą, kada susitikome, juk būsime geriausiais draugais, taip? – vėl nusišypsojo, parodydama dvi eiles visiškai baltų dantų.

[Clementine Martes]

  Vieta buvo tikrai graži. Bet Jupiteriui buvo keista tai matyti. Viskas buvo taip tikra, o juk čia tik kambarys. Kambarys kuris atrodė niekuo neišsiskirs nuo kitų kambarių Hogvartse. Garbanius truputi apsižvalgė ir nesuprato kas čia vyksta. Netoliese pamatė ateinančia mergaitę. Pagalvojo, kad jos pasiklaus, bet ji pasirodė truputi.. Keistoka? Klastūnyno globotinis nusisuko ir pamatė dar vieną ateinančia mergaitę. Jis pasimetė. Skarletė prisistatė koks jos vardas. Kodėl? Kam to reikia? Ar kam nors įdomu?
 - Am.. Esu Jupiteris. - Prisistatė nepažįstamiems, nors pats nežinojo kodėl taip padarė. Berniukas pasitaisė savo garbanas ir įkišo tik vieną ranką į kišenę, mat ta nenormali griebė Jupiterio kitą ranką ir pradėjo kažkur vesti. Net bijojo kažką pasakyti, o gal Skarletė įkas berniukui? Rudaplaukis pradėjo aplinkui dairytis, pagalvojo, kad gal dar spės pabaigti. Bet ši vieta buvo labai klaidinga. Viskas buvo taip realistiška, o Olivier dar pajautė šiltą vėjelį kuris pūtė į jo garbanas. Ar čia tikrai kambarys? Išvis, kas čia vyksta? Jisai niekaip negalėjo nustoti uždavinėt klausimus.
 - Geriausiais draugais? Tai kodėl jums iškart nepatapti kraujo seserimis? - Nepamiršo ir panaudoti sarkazmą.

[Auksė Marlena Hale]

Visados tarp būrelio draugų atsirasdavo paniurėlis, kuriam viskas nepatikdavo. Tokį vaidmenį puikiai galėjo gauti Bethany.
- La-labas, - sutriko, - Bethany.
Tarstelėjo tik tiek, mat buvo per daug nustebusi nepažįstamosios draugiškumu. Net per keista pasirodė. Ranka šiek tiek suskaudo, kai Skarletė ėmė kažkur temptis. Medutis negalvojo, kad mergaitė nesveika, tačiau tikrai atrodė viskas labai keistai. Sustojusi prie medžio, pasitrynė ranką, už kurios buvo tempiama. Jupiterio sarkastiška frazė privertė pažvelgti į jį ir kilstelti antakius.
- Seserimi netapsi, tavo lytis ne tokia, - prunkštelėjo. - Bet jo, per daug keistai visa tai skamba.
Varnė sukryžiavo rankas ir apsidairė.
- Ką veikiam ar man jau galima eiti lauk ir mėgautis nieko gero nežadančia vienatve?

[Skarletė Siuzana Vein]

 – Kokie gražūs Jūsų vardai! Bethany ir Jupiteris. Kaip planeta! Žinai, Bethany skamba, kaip medus, ne? Medutis! – iš laimės pašoko ji, – oho, kaip skamba nuostabiai. Žinot, mano vardai irgi ypatingi. Skarletė reiškia skaisčiai raudoną, o Siuzana – leliją. Tad dabar susitiko trys unikalūs vardai: Medutis, Raudonoji Lelija ir Planeta!
 Mergaičiukė kalbėjo itin linksmai, su šypsena ir nepastebėdama, kad abu atėjūnai nėra tokie kaip ji, nesidžiaugia. O, jei ir žinotų, nerūpėtų. Nėra laiko liūdėti.
 – Ne, negalim būti seserimis. Tu gi berniukas. Būsim kaip kraujo šeima. Bet, jei taip nenorit žymėti datos, pasižymėsiu galvoje. Jau žinau, ką galėsim nuveikti per kitus mokslo metus, – čiauškėjo varnanagė.
 Dabar mažoji (nors taip vadinti gana keista) patraukė iki to pačio ežero. Niekur tu neisi, Meduti. Aš žinau ką veiksim! Skarletė Siuzana į delną pasėmė vandens ir šliūkštelėjo tiesiai šviesiaplaukei į veidą.
 – Oi, netyčia, – sukikeno ir antrą dozę gavo klastuolis.

[Clementine Martes]

  Jupiteris žvilgtelėjo į Skarletę antrą kartą kaip į kokią nenormalią. Jis truputi nuo jos atsitraukė ir padavė Bethany ženklą, kad ji ateitu pas jį, kad pakalbėt, nekreipiant dėmesio, kas ankščiau buvo tarp jų.
 - Visu pirma, nekreipiam dėmesio kas buvo ankščiau. O antra, tau neatrodo, kad ji ne-nor-ma-li? - Pažiūrėjo į Skarletę. - Mes patekome į jos spąstus ir turime arba pabėgti arba išgyventi! 
 Vaikis pažiūrėjo į Siuzaną ir jai nusišypsojo, nes jis pradėjo galvoti, kad jeigu jis irgi nebus tokiu draugišku, tai jam tikrai nepasiseks ateityje. Todėl padėjo elgtis taip pačiai kaip jinai. O kai jį pašventino (arba gavo vandenį tiesiai taikiniu į veidą) garbanius tik nekaltai nusijuokė, nors viduje jis visas tik ir virė pykčiu. Klastuolis nuėjo prie to, sakykim, ežero ir pradėjo juo taškytis į Skarletę darant tokį kerštą, o galų galiausiai jis priėjo prie Siuzanos ir paėmė jos ranką ir pradėjo tempti link ežero, kad ją išmaudyti.
 - Oj, kaip linksma. - Sarkastiškai pakomentavo.

[Auksė Marlena Hale]

Bethany pasimuistė ir dar sykį sukryžiavo rankas. Nenorėjo nieko sakyti, bet Skarletės džiugesys bei visi tauškalai tikrai vertė susimąstyti ar mergaitė geros psichinės būklės. Mergaitė tik atsiduso po visų tauškalų apie pravardes - Medučiu buvo vadinama nuo pirmojo kurso. Ji dairėsi po kambarėlį. Viskas atrodė gan gražu, tarsi būtum ne pilyje, o kažkur kitur. Pastebėjusi berniuko ženklą, nenoromis priartėjo prie jo.
- Sakyk ko nori, - leptelėjo net akies krašteliu į jį nepažvelgusi. Žinoma, praeitis taip greitai nebūdavo pamiršta, tik ne jai. Varnė daugybę metų galėjo nešiotis nuoskaudas ir kitokius prisiminimus.
- Sakau pirmą ir paskutinį kartą per savo gyvenimą : taip, tu teisus, - galop žvilgtelėjo link Jupiterio pusės, - Skarletė tikrai keistoka. Ar pabėgti pavyktų, neži...
Sakinio pabaigti mergaitė nespėjo - ežerėlio vandens pliūpsnis šaltai pasiekė veidą. Lašeliai kapsėjo žemyn, o kai berniukas nusijuokė, klausiamai į jį pažvelgė.
- Kažkas dar juoktis sugeba, - sumurmėjo ir nuslinko šalin, kur matė prie pat kranto akmenį, ant kurio panoro atsisėsti. Besikabarojanti aukštyn, šviesiaplaukė išgirdo kažkokius garsus, bet nekreipė dėmesio. Užlipo ir atsisėdo, o tuomet ėmė kikenti pamačiusi link ežero vandens artėjusį burtininkų dvejetuką.

[Skarletė Siuzana Vein]

 Skarletės juokas galėjo girdėtis, greičiausiai, net už šio kambario durų. Jei ne iki varno nago bokšto, ežero ar uždraustojo miško. Vienaip ar kitaip, per ausis turėjo skrosti ir abiems naujiems pažįstamiems.
 – Atsiprašau dėl mano linksmumo, nemoku būti liūdna, o šypsenos niekada nepalikčiau, – tarė tyliau, jau kiek aprimusi.
 Kai buvo nutempta vėl iki ežero, Skarletė Siuzana vis dar džiaugėsi. O ir maudytis norėjo, tad šlapią suknelę ir gaivų taškymą palaikė draugystės ženklu.
 – Vaje, kaip smagu! Bethany, ateik ir tu! – šūktelėjo ir pati užkliuvo bei nugriuvo į vandenį. Dabar sušlapo ne tik jos apranga bei kojos, bet ir rankos, veidas, plaukai. Vėl sukrizeno, gal kiek nervingiau ir tėkštelėjo vandens lašiukų į kitą varnę.

[Clementine Martes]

 - Taip, Bethany, ateik ir tu, - juk čia vienas su ją negaliu gi būti, - čia taip linksma! - Ir vėl nepamiršo panaudoti sarkazmą.
  Skarletei nukritus, Olivier pradėjo kuo stipriau taškytis vandeniu į ją, kad netgi pats buvo gavęs geros vandens dozės jo drabužiams. Diavalis nusisuko ir dabar pažiūrėjo į Medutį. Jinai irgi taip paprastai neišsisuks nuo tokių maudynių gi. Klastuolis greitai pribėgo prie jos ir čiupo jos ranką, pradėjo tempti ją link ežero, o tai padarius stumtelėjo Bethany į vandenį, bet neišlaikęs pusiausvyrą kartu už kompaniją nukrito į ežerą irgi. Berniukas visas sušlapo, jo plaukai, rūbai, jo visas kūnas sušlapo. Pirmas dalykas apie ką jis tuo metu pagalvojo, tai apie tai, kad kai jis išdžiūs, tai tada jo plaukai pataps į varnėnų lizdą.
 - Merde! - Sušuko. Diavalis atsistojo ir perbraukė su ranka per savo plaukus. Pažiūrėjo į mergaites ir, kad nesugadinti šią atmosferą su savo negatyvumu, jis pradėjo juoktis ir toliau taškytis vandeniu į Skarletę ir Bethany. Galų galiausia jis pradėjo tokį karą su vandeniu.

[Auksė Marlena Hale]

Bethany, atsisėdusi ant akmens, sukikeno stebėdama tuos du, vandenyje besitaškiusius ir jaunesnius už ją, burtininkus. Kojomis ji rėmėsi į žemę, mat akmuo tikrai nebuvo didelis.
- Man labai gerai ir čia, - smagiai atkirto, mat dar labiau sušlapti nenorėjo. Ir taip dar veidelis buvo suvilgytas vandeniu Skarletės dėka.
- Ei, paleisk! - bandė išlaisvinti savo ranką iš Jupiterio gniaužtų, tačiau, deja, nesėkmingai. Dar bandė stabdyti ir neiti, tačiau buvo tik patempta pirmyn. Prieš atsidūrimą vandenyje, mergaitė nespėjo įkvėpti ir įkvėpė vandens. Menka paguoda buvo ta, jog pats berniukas atsidūrė vandenyje. Taip tau ir reikia. Ji kilstelėjo antakius žiūrėdama į berniuką, kai šis atsistojo greičiau, negu pati tikėjosi. Bethany lėtai atsistojo ir nužvelgė save. Buvo permirkusi iki paskutinio siūlelio, o tai labai mergaitei nepatiko. Medutis, gavęs dar vieną vandens pliūpsnį į veidą, pats ėmė taškytis į visas puses.

[Skarletė Siuzana Vein]

 Na, dabar tinkamas žodis visiems trims mokiniams būtų – visiškai, iki paskutinio atomo šlapi. Atsistojus, šaltokas vanduo sugebėjo tik žliaugti nuo jų, kaip po gero lietaus iš kibiro. Aišku, Skarletė dabar, kaip įprastai nusirengtų suknelę, tačiau pernelyg gėdijosi Jupiterio dėmesio ir pasistengė susilaikyti nuo tokio veiksmo, nors medžiaga įkyriai lipo prie kūno.
 Dabar Siuzana gavo purslų dozę iš abiejų atėjūnų: tiek mergaitės, tiek berniuko. Nenustojo juoktis bei šypsotis. Tada parvirto ir veidu griuvo į ežerą trečiąjį kartą.
 Staiga varnė užmatė tą patį medį ir šaką, besitęsiančią virš vandens. Ant jos kabėjo virvė. Mergaitė šiaip ne taip užlipo ant kranto, rankomis įsikibo jos stipriai, kiek gali, įsibėgėjo, vos nepaslysdama, ir šoko į viršų. Suposi apie keturis kartus, kol nusprendė stipriau atsispirti ir šokti į vandenį tarp klastuolio ir varnanagės. Krisdama ir aptaškė naujuosius draugus, nors labiau, turbūt, nebuvo įmanoma.
 – Negi nesmagu, surūgėli Meduti ir sarkastiškoji Planeta? – sukrizeno.

[Clementine Martes]

  Klastuolis sušlapęs iki paskutinio siūlo pradėjo jausti, kaip visi jo sušlapę drabužiai, dėl susikaupusio vandens, labai pasunkėjo. Diavalis jautėsi taip, lyg jis ką tik grįžo pasisvečiavęs pas močiutę. Ne, tai jam nepatiko. Dėl šios nesąmonės, jis negalėjo tinkamai daryti veiksmus, o jeigu tuo metu jis sugalvos kokį pokštą ir negalės padaryti?? Juk jis taip praras puikų šansą.
 - Taip, linksma, - išėjęs iš ežero pakrantės, jo visi rūbai prilipo prie kūno taip, it musė prie kakučio, - Aš... Einu... Ten.. - Pasimetęs nežinojo kaip jiems paaiškinti, kad nori išspausti vandenį iš jo rūbų. - Na, persirengti. Tik neeikit stebėti! - Vos vos kilstelėjo lūpų kampučiais.
 Garbanius išėjęs iš ežero pakrantės, nuėjo link labai didelių ir keistų krūmų, dar kartą patikrinęs ar niekas jį neseka, nusirengė viršutinius drabužius ir 'išspaudė' vandenį, o vėliau tą patį padarė ir su apatine dalimi. Apsirengęs jau ne ant tiek šlapius rūbus, klastuoliui kilo geniali idėja. Juk mergaitės neis stebėti Jupiterį, jos turbūt toliau maudosi ežere, ane? O jeigu, garbanius slaptai praslys pro jas ir pabėgs nuo šio pragaro? Génial.
  Išėjęs iš po krūmų, vaikėzas išgirdo kelis mergaičių balselius. Jis atsisuko ir netoliese pastebėjo tas raganas. Ar tai sutapimas ar ne, bet nejaugi jos mane sekė? Rudaakis pasistengė nekreipti į jas dėmesį, kad jom nepakliūti, prancūzas žaibo greičiu nubėgo link išėjimo, tik gaila, kad jis buvo sustabdytas.