0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Adira Floris

  • VI kursas
  • *
  • 305
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • :)
Ats: Vešli pieva už pelėdyno
« Atsakymas #15 Prieš 7 metus »
Adira maloniai nustebo, jog kitoji varnanagė nepasipriešino ir laisvai įkišo ranką į katilą. Jos laimei, skystyje pasirodė nešvarios dalelės (jos leido suprasti, kad eliksyras nuo rankų nusiplovė).
-Na va, gali ištraukti,-laimingesniu tonu paliepė Adira ir didžiavosi savimi - nors ir prisidirbo, bet bent jau viską ištaisė kaip ir reikėjo.
Adira sulankstė medžiagos gabalėlį (kur buvo cukrus) ir įsikišo į vidinę švarko kišenėlę. Dabar tik buvo vienas klausimas - kaip ji parsineš karštą katilą rankose? Juk ji nelabai gerai moka burtus, o lėkti į biblioteką šiuo metu - prastas sumanymas. Rosemarie klausti irgi nelabai norėjo, apskritai nenorėjo pasirodyti prastesnė už kitus mokinius (pirmakursės pastebėjimu, visiems vaikams čia mokytis sekėsi tiesiog puikiai).

*

Neprisijungęs Rosemarie Mortimer

  • Burtininkė magizoologė
  • *****
  • 711
  • Lytis: Moteris
  • I wonder why
Ats: Vešli pieva už pelėdyno
« Atsakymas #16 Prieš 7 metus »
Rosemarie, kiek įsitempusi, stebėjo kaip skystyje pasirodo nešvarumai, bet nepajutusi nieko įtartino, galiausiai atsileido. Galbūt ir nenutiks nieko tokio, kas dar labiau pagadintų šią dieną.
Šiaip ar taip, palaikiusi dar keletą akimirkų, jog užtikrintų, kad viskas nusivalė, galiausiai ištraukė rankas iš vis dar garuojančio katilo. Atsargiai apžiūrėjo keistu skysčiu aptekėjusias rankas ir prikišo prie nosies. Kaip ir tikėjosi, kvapas ne iš maloniųjų.
Neturėdama kur nusišluostyti rankų, varniukė perbraukė jomis per žolė, kad bent kiek nusausintų - nenorėjo, kad tuo viralu apvarvėtų jos drabužiai, mat nežinia kiek laiko neatsiplautų.
- Ką gi, tavo laimė,- vis dar trindama rankomis žolę, sumurmėjo Adirai.

I wish I told a different tale

*

Neprisijungęs Adira Floris

  • VI kursas
  • *
  • 305
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • :)
Ats: Vešli pieva už pelėdyno
« Atsakymas #17 Prieš 7 metus »
Adira dar kartą laiminga šyptelėjo, žiūrėdama į Rosemarie ranką. Tik paskui šypsnys lūpose dingo, kai pamatė mergaitės veidą. „Tas valymo eliksyras blogai kvepia“ prisiminė ir iš nerimo išrovė žolių kupetą.
-Nuo prasto kvapo padės muilas. Ypač levandų,-draugiškai patarė Adira, labai stengdamasi išlikti pozityvi ir apsimesti, kad taip ir būtent turi būti.
Pirmakursė apskritai nesuprato, kaip draugauti su šia varnanage. Ne dėl to, kad nesuprastų Rosemarie emocijų, bet dėl savyje tūnančių jausmų. Kartais Adira tik ir norėdavo varnai padėti (lyg jas sietų koks ryšys), o kartais norėdavo piktai atrėžti į akis ir toliau eiti nuo jos. Šiuo metu ji, aišku kaip dieną, norėjo padėti. Ir taip daug prisidirbo.
-Žinoma, yra toks kvepiantis eliksyras, bet tų eliksyrų šiandien pakaks. Manau,-ramesniu tonu ištarė ji ir atsistojo.-Padėsi nunešti daiktus?
Adira greitu mostu pakėlė mažą katilą ir vos nesuraudojo iš karščio, bet vis dėlto susikaupė ir toliau jį laikė rankose. Į kitą ranką paėmė mažą ryšulėlį ir paliko šaukštą Rosemarie. „Nors tiek paneš“ pagalvojo ir virš galvos jai vėl išdygo piktas debesis. Tuo pačiu ir antipatija kitai varniukei.
((Nu ką, turim baigti iki mokslo metų pabaigos :D))

*

Neprisijungęs Rosemarie Mortimer

  • Burtininkė magizoologė
  • *****
  • 711
  • Lytis: Moteris
  • I wonder why
Ats: Vešli pieva už pelėdyno
« Atsakymas #18 Prieš 7 metus »
Galiausiai kiek apsivaliusi rankas (nors tai ir nelabai suveikė, mat tik dar labiau išsitepliojo), atsikėlė nuo žemės ir pasirąžė, mankštindama užtirpusius raumenis. Kadangi rankų problema išsisprendė (ar bent jau vizualiai išsisprendė), šiuo metu beliko apraudoti tiktai sugadintąją knygą, kurios, deja, deja, niekam nebe pavyks sutvarkyti.
- Eik tu sau. Tikrai pati nebūčiau sumąsčiusi, jog muilas bent kiek užmuš šį dvoką,- sarkastiškai užgniaužė mažytę padėkok kibirkštėlę.- Ta taigi. Ko jau ko, o eliksyrų dar ilgam nenorėsiu matyti.
Rosemarie jau buvo pradėjusi kėblinti pilies link, kai išgirdusi Adiros prašymą, stabtelėjo. Rodydama perdėm didelį nepasitenkinimą, apsisuko ir pakėlusi jai paliktą šaukštą, demonstratyviai purkštelėjo. Su tokia savo nuotaika, net būtų buvę keista, jei visko pernelyg neiškreiptų.
- Jau nuo jo tai tikrai ranka nuluš,- tylomis sumurmėjo bei dar kiek pavarčiusi medinuką rankose, nutapsėjo pilin, pasirengusi iš atminties ištrinti visą pastarąją dieną.

I wish I told a different tale

*

Neprisijungęs Yecatherine Delilah Lutterworth

  • ***
  • 123
  • Lytis: Moteris
  • Intellectual passion drives out sensuality.
Ats: Vešli pieva už pelėdyno
« Atsakymas #19 Prieš 7 metus »
   Praėjo daug laiko, tame tarpe ir vasara, o mokiniai grįžo į Hogvartso pilį. Kas lyg akis padegę ir trokšdami įgyti daugiau žinių, kas vos ne per prievartą velkami ten, o kas galbūt tik šiaip sau - pasėdėti ir nieko neveikti, kaip, pavyzdžiui, Jekaterina, pamokas praleidinėjanti Hogvartso ir kitokiose apylinkėse. Kad ir pavyzdžiui traukiniu išdumianti į Londoną, iš šio - gal net į kitas šalis ir keletą dienų taip pradingstanti iš mokyklos vaizdo. Bet niekas šios vienišos Klastuolės nepasigesdavo, mat ir su savo tariamais draugais ji tiek nebendraudavo, kad būtų labai jos pasiilgę. O žmonės apskritai jos bijodavosi, šalindavosi. Nežinia, kokie gandai sklandė Hogvartse.
   Kai visi maklinėdavo koridoriuose ir apkalbinėdavo vieni kitus, vaikštinėdavo lauke ši tamsiaplaukė mieliau paskaitydavo knygą koledžo kambariuose ar kažką įdomaus veikdavo Uždraustajame miške, bet kol vykdavo pamokos - viskas buvo jos. Ji galėjo aplankyti bet kokias vietas ir dar kažką, o įkliūti profesoriams labai jau nesisekė. Jie kaip tyčia vis dingdavo nuo vaizdo, kai demonė šmėžuodavo koridoriuose, tad sėkmingai atsikratydama prievolės eiti į Ateities Būrimo pamokas šeštakursė patraukė per pievą link bokšto, už kurio plytėjo pieva su keletu svyrančių medžių ir krūvomis gėlių laukuose. Šią vietą Jekaterina galbūt pasirinko dėl ramybės, ar dėl to, kad ten dažniausiai niekas neužklysdavo, tačiau ji visgi greitu žingsniu kulniuodama neryškiais, per metus ištryptais takeliais atsidūrė ten.
   Eidama per kelius siekiančias žoles mergina buvo susimąsčiusi apie šį bei tą, o rankose atsidūrę ramiai ilsėjosi bloknotas ir pieštukas. Ši tamsiaplaukė, kad ir kokia žiauri bei neprognozuojama buvo išties turjėo gebėjimų menui: baletui, kitiems šokiams, piešimui, muzikai, net dainavimui. Tik štai ji nebuvo linkusi to demonstruoti, tad visiškai viena ir atsiskyrusi nuo žmonių juodoji persona atsisėdo prie vieno medžio ir ėmė piešti. O piešė ji net pati nežinojo ką. Tai, kas buvo užsilikę galvoje iš senesnių laikų ir greitai ant balto lapo jau netoli bloknoto pabaigos radosi kalnas ir skardis. Ant kalno viršūnės vienišas ir vėjo draskomas stovėjo dailus švyturys, plieskiantis šviesą nakčią grįžtantiems laivams. Kur buvo diena, greit dangus nusidažė tamsia spalva ir piešinyje sužibo žvaigždės. Visa galva panirusi į veiklą Klastuolė savotiškai atsijungė nuo realybės.
Clever as devil and twice as pretty

*

Neprisijungęs Karma Eistibus Jikiniki

  • VII kursas
  • *
  • 157
  • Taškai:
  • Even if you see me, I’m not there
Ats: Vešli pieva už pelėdyno
« Atsakymas #20 Prieš 7 metus »
Sliūkindamas tarsi šuo su pririštu skanėstu priekį savęs, vaikinas slampinėjo to Hogvartso apylinkes, kaip jau buvo įprasta, praleisdamas visas pamokas iš eilės. Kad ir šiais metais buvo šovusi viena kita mintis pagaliau patapti aktyvesniu mokiniu (Ką jis ir šiek tiek padarė - net pats negalėjo patikėti, kad atlieka namų darbų užduotis), to dar neįvyko, o be minčių taip daryti, daugiau nieko ir labai nepasiekė.
Nors, nebuvo galima taip pilnai sakyti - lėtai aplink pėlėdyną bevelkančio kojas vaikino išvaizda būtų išgąsdinus daugumą - jis, tiesiai šviesiai, atrodė kaip koks ką tik iš psichūškės pabėgęs pamišėlis. Tamsūs ratilai, kurie dar buvo papuošti papildomi juodų šešėlių sluoksniu ant viso voko ir šiek tiek po juo, perbalusi oda it popieriaus lapas, kuri išryškino juodus, varnų lizdą primenančius plaukus. Patys judesiai buvo it negyvėlio, ar dėl kažko pamišusio žmogaus - ir gal kiek deja, bet pastarajam teiginiui jis negalėjo priešintis.
Užmatęs juodaplaukę, tarsi meno kūrinys sėdinčią prie medžio, aukštų žolių apsuptyje, Karmos širdis padarė keistą, kiek skausmingą veiksmą, o burna kiek prisipildė seilių. Jis.. net nežinia, negalėjo. Apie šitą merginą jis žinojo viską, bet nieko nežinojo - ji buvo it paslapties gabalas, užrakinta, išnešiota ir išskaidyta į visas puses, kur niekada nebūtų galima aptikti realios jos. Bet vardas - Jekaterina, Jekaterina, Jekaterina, nepaliaujamai skambėjo jo galvoje, kurdamas iliuzijas, kurių sveiko proto žmonės būtų nesupratę. Tai buvo it tyra meilė, tyras jausmas, persismelkęs neapykantos, jaudulio, aistros, keršto ir kraujo troškimo - visa tai buvo tyra, ir svaigino it pienių vynas.
Kelis kartus lėtai ir tingai tarsi saulute besimėgaujantis katinas sumirksėjęs, vaikinas tik dabar suprato stovintis toje pačioje vietoje kurį laiką, laikydamas įsmeigęs akis į gražuolę, kuri buvo jo viena ir vienintelė - jis niekam jos neatiduos, kad ir iš jos kūno teliks tuščias, krauju persipildęs kiautas. Tai buvo jo, jo vieno, o kas pabandytų tai atimti.. Na, tada tikriausiai būtų pradėtos naujos serijinio žudiko paieškos Hogvartso apylinkėse.
Nenorintis trukdyti merginai, kuri jo žiniomis, turėjo būti šeštakursė, bet ir nenorintis itin trauktis iš šitos vietovės, klastuolis tiesiog prisėdo į žoles, kurios šiek tiek jį pridengė - Jekaterina atrodė, kad buvo pilnai susikaupusi, tad gal net nebūtų jo pastebėjusi, kol jis pats galės pasigrožėti ja, ir užpildyti širdį ir kūną laukan besiveržiančiu noru ją laikyti savo glėbyje.
Dreams are floating like airplanes in the storm..

*

Neprisijungęs Yecatherine Delilah Lutterworth

  • ***
  • 123
  • Lytis: Moteris
  • Intellectual passion drives out sensuality.
Ats: Vešli pieva už pelėdyno
« Atsakymas #21 Prieš 7 metus »
   Jekaterina buvo pernelyg panirusi į darbą, arba, tiksliau tariant, savo pomėgį, kad atkreiptų dėmesį į ką nors, kad ir kas dėjosi aplink ją, nors piešinys jau slinko į pabaigą. Ji dar išraitė aplink švyturį storas, juodas grandines ir jūroje sukėlė bangas, atsidaužiančias į krantą. Šis vaizdas jai priminė tokią vieną seną, gerą dainą, kurią būdama mažesnė ji buvo tiesiog įsimylėjusi. Ją tai sudomino - galbūt dar atsimintų žodžius ar dar kažką panašaus? Ji kurį laiką buvo sustingusi ir ėmė tyliai mušti ritmą su koja į žemę. Nevalingai ėmusi niūniuoti melodiją ji jautė, kad žodžiai jau tiesiog sukasi ant liežuvio galo. Visgi su kokiomis dainomis užaugo, su tokiomis ir liko.
 - This is how I show my love
   I made it in my mind because
   I blame it on my A.D.D. baby

   This is how an angel dies
   I blame it on my own supply
   Blame it on my A.D.D. baby

Tai buvo bemaž mėgstamiausia jos vaikystės daina. Jai patikdavo vaikščioti naktimis miške ir šokti pagal jai vienai girdimą dainą. O dabar tai buvo tikrai tinkama vieta dainai, kur niekas jos nematė, negirdėjo ir negalėjo nusistebėti, kaip tokia tamsi būtybė gali elgtis kaip nors... panašiai. O tamsiaplaukė turėjo kuo stebinti žmones ir ne tik juos.
 - Maybe I should cry for help
   Maybe I should kill myself (myself)
   Blame it on my A.D.D. baby

   Maybe I'm a different breed
   Maybe I'm not listening
   So blame it on my A.D.D. baby

Koja visdar mušdama ritmą ji sudainavo trečią ir ketvirtą posmelius bei nutilo. Apėmė keistas jausmas, kad ją kažkas stebo. Galbūt ji buvo panirusi į tokį transą, kad tik jautri klausa prasiskverbė per mąstymo apimtus sąmonės klodus ir suveikė, o galbūt kūną sujudino iš žemės pajausti virpesiai ir ritmas nutilo. Sumirksėjusi juodaplaukė pakėlė galvą nuo piešinio ir pažvelgė priešais save. Aplinka tarsi džiaugėsi praeinančia vasara ir sudarė vėlyvo pavasario įspūdį. Štai kodėl ji ne itin mėgdavo rudenį. Jis nuolat būdavo šiltas.
   Jekaterina apsižvalgė ir pirmai žvilgsnis tiesiog praslydo aukštų žolių kupinu nuošaliu lauku, tačiau vienu metu jos akys užkibo už tamsesnės personos netoliese. Mistiškai atpažinusi vieną kartą sutiktą asmenį ji kažkodėl nusišypsojo ir nuleido galvą ties savo piešiniu dabar jau nebe taip susitelkusi ties darbu ir rūpindamasi tik paskutiniais potėpiais.
Clever as devil and twice as pretty

*

Neprisijungęs Karma Eistibus Jikiniki

  • VII kursas
  • *
  • 157
  • Taškai:
  • Even if you see me, I’m not there
Ats: Vešli pieva už pelėdyno
« Atsakymas #22 Prieš 7 metus »
Paskendęs mintyse, jausmuose, viskame, į ką buvo atėjusi Jekaterina, vaikinas tyliai žiūrėjo į tarpą tarp jos ir dangaus, kiek blyškiau matydamas ir pačią merginą, vis dar susikaupusiai piešiančią. Kažkas jo mintyse norėjo to piešinio, kaip įsirėminimo objekto, kaip šventyklos jai daikto, kol kita norėjo jį pasiimti, plėšyti, braižyti juodu anglies pieštuku, deginti ir minti purvinų batų kulnu, ištepant purvu ir paliekant be menkiausio pradinio tyrumo požymio. Realiai, tą patį jis norėjo padaryti ir pačiai mergina, ją laikyti glėbį, garbinant jos tyrumą, bet tą patį išniekinti, žiūrėti į jos baimės persikreipusį veidą, agonijos kančias, kol jis ją niekina, o ji verkdama prašo to nedaryti..
Tyliam, romiam balseliui perskrodus vienišos pievelės žoles, garsui lėtai vinguriuojant tarp aukštų stiebų, lėtai, bet vis dėl to pasiekiant klastuolį, jis įsiklausė. Nors tarpas tarp abiejų neklaužadiškų moksleivių buvo, o ir išgirstų žodžių suprasti jis negalėjo pilnai vien dėl to, kad ausys susikoncentravo ties pačios melodijos pagavimu, o ne žodžių išryškinimu.
Tamsias akis laikydamas įsmeigtas į merginos figūrą, Karma automatiškai rankomis susirado juodų džinsų medžiagą, ir gal kiek nervingai pradėjo tampyti siūles iš skylių\įplėšimų dalykų, einančių per kelius. Viduje siaučiantys jausmai norėjo bėgti prie jos (tarsi kokiose banaliose meilės dramose, kur išsiskyrėliai susitinka, dažniausiai kokiame oro uoste, ir užmatę vienas kitą kaip paskutiniai idiotai lekią vienas į kitą), suspausti ją glėbyje, gal kiek per stipriai, nepaleisti, pririšti ją grandinėmis, supančioti tokiu pat beviltiškumu ir nevilties jausmu, kuriame skendo jisai - nors labiausiai dabar iš visko tiesiog norėjo, kad ir jis tarsi hipnotizuotų ją. Kad Jekaterina irgi negalėtų būti be jo, negalėtų ištverti būti draskoma jausmų, persipynusių su bemiegėmis naktimis, ir kad jų aistros jausmas susipintų su dar didesne neviltimi, paliekant juos lekiančius ir norinčius kabintis į vienas kito gerklę, pasismaugti tarp neatplėšiamų bučinių ir tuoj pat metu durti vienas kitam su aštriu mėsiniu peiliu, paliekant tik įkaitusių, kartu supintų ir krauju ištepliotų kūnų masę.
Žvilgsniui, taip ir nenukrypusiam nuo merginos, susitikus su jos akimis - tai buvo vos sekundė, bet jis buvo tikras, kad taip nutiko - Karmos veidą papuošė kiek sarkastiška šypsenėlė, sakanti, kad jis žino, kad ji žino, kad jis čia. Nesijudindamas iš vietos, jis ir toliau stebėjo juodaplaukę, kuri rodosi, nesinervino jo egzistencija.
Dreams are floating like airplanes in the storm..

*

Neprisijungęs Yecatherine Delilah Lutterworth

  • ***
  • 123
  • Lytis: Moteris
  • Intellectual passion drives out sensuality.
Ats: Vešli pieva už pelėdyno
« Atsakymas #23 Prieš 7 metus »
   Jekaterina dar padarė kelis potėpius ant to piešinio ir to jai pilnai užteko, kad jis taptų keistai... niūrus. O juk ir diena buvo tokia graži, ir saulė skaisčiai švietė, ir mintys buvo dar palyginti gana gražios, o aplinkė vieta taip pat niūrumo nepasižymėjo. Vienintelis niūriai atrodantis objektas buvo pati mergina, tyliai sėdinti čia ir, tarkim, bandanti niekam nepridaryti bėdų, kai ji jau praleidinėdama pamokas pridirbo Klastūnynui, mat, žinoma, tie velnio nešti ir pamesti taškai, dėl kurių dabar rūpinosi ir grūdosi visai koledžai kaip išprotėję. O štai kai kurioms personoms visai neberūpėjo tokie dalykai. Visiškai esminis pavyzdys - pati Jekaterina. Jei anksčiau ji buvo tiesiog angelėlis, kuris nepriekaištingai atlikdavo viską, kas jam paskirta, tai dabar ji labiau priminė visišką totalią priešingybę. Ir dėl to niekas nebuvo kaltas, net nežinia, kas tokiu atveju būtų, kai ji taip ramiai tarsi... tiesiog gyvena ir tiek, o vasarą dar bastosi po visą pasaulį su geriausiais žmonėmis (nors anokie ten ir žmonės).
   Mergina pervertė lapą ir norėjo tiesiog imti piešti kitą piešinuką (kas tikriausiai būtų koks nors anime filmukų veikėjas, mat jai jau ėmė nusibosti piešti įvairius gamtovaizdžius. Reikėjo kažko aštresnio laiko praleidimui), tačiau pati sau netikėtai pasidėjo tą užrašinę su piešiniais šalia ir kiek atsidususi atrėmė galvą į medį. Šio kamienas buvo toks šiltas ir svajingas, o ji pati jau keturias dienas nemiegojusi. Gal ir būtų užmigusi, tačiau tai ne jos stilius, tad tamsiaplaukė tiesiog užmerkė nuo saulės perštinčias juodas akis ir galvą apgaubė vėsuma. Tokia rami, netrikdoma... įprastai jos visiškai nejaudindavo, kad kas nors spokso į ją, tačiau tas žvilgsnis tiesiog gręžė jos plaukus ir ilgainiui (na, nepraėjus nei kelioms minutėms) ji suprato, kad yra stebima. Ši mintis pasirodė mažumėlę... kraupoka. Koks skirtumas. Tai turbūt dar viena kokia nors paslaptinga iš už nendrių išlindusi gyvybė... juk ruduo, dabar ji kaip tik spardosi paskutinėmis jėgomis prieš žiemą, kai prasidės pūga ir visi išdvės. Va tada tai bus smagu, nelinksmai pajuokavo ji mintyse ir pasistengė užsimiršti apie kitą persona, esančią netoliese.
Clever as devil and twice as pretty

*

Neprisijungęs Karma Eistibus Jikiniki

  • VII kursas
  • *
  • 157
  • Taškai:
  • Even if you see me, I’m not there
Ats: Vešli pieva už pelėdyno
« Atsakymas #24 Prieš 7 metus »
Sėdėdamas tarp viso plauko žolių, vaikinas pradėjo jas kiek skabyti - ar tiesiog tas mažesniąsias, kurios nedavė jam ir taip nereikalingos dangsties nuo merginos svarbių akių. Užmatydamas, kaip nedidelė skruzdė lipa jo džinsų medžiaga, sprigtu ją nuspyrė atgal, į žolynus, šį kartą ir patį tamsių akių žvilgsnį nukreipdamas į žoles ir žemes, kurių teritorijoje ilsėjosi ir darė savo kaip stalker'io reikalus. Tamsi žemė po juo turėjo palikti šiokius tokius požymius ant drabužių, bet kažkaip tokia mintis rodosi tolima ir keista - rodosi, tarsi būtų kokia viešnia jo kūne, ar ne ten užsukęs svečias.
Atsidusęs klastuolis pakėlė galva viršun, vėl įsmeigdamas akis į meno kūrinį - jo meno kūrinį - kuri tarsi pozavo su atremta galva į medį. Užfiksuodamas šią akimirką atmintyje, jis ir vėl tingiai it katinas sumirksėjo, leisdamas jausmams ir mintims jį užvaldyti. Kaip smagu būtų ją supančioti, surišti, užkimšti burną merlės gabalu ir palikti kur pririštą, ar įtikinti į kokį bdsm veiksmą, ją laikyti nusilpusią ir nukankintą, o tada susmaigstyti peiliais, leisti kraujui gražiai tekėti srovelėmis per nuogą kūną, kol ji išleidžia paskutinius agonijos persipildžiusius riksmus.. Ah..
Net suvirpėjęs nuo malonaus ir šilto jausmo kūno viduje, Karma išleido nedidelį atodūsį. Kad galėtų sunaikinti ją kūniškai ir sieliškai, pirma turėjo leisti jai suprasti jį, o ji leisti tą padaryti tą jam. Kitaip visa tai būtų ganėtinai beprasmiška, ir nebūtų nei tyra, nei kažkas, kas tą tyrumą išnaikintų.
Kūnui automatiškai pakilus iš žolių, sukeliant nedidelį, bet tikrą garselį, Karma netgi nesijaudino - viskas atrodė taip, tarsi jau būtų lemta likimo, kad ir patys jo veiksmai ir ėjimai, kurie atrodė natūraliausias dalykas šitoje vietoje, tarsi patys žolės smaigeliai būtų išstūmę jį priekin, leisdami užimti sceną. Lėtai nužingsniavus prie merginos, jis užmetė nedidelį žvilgsnį į šią, neaiškiai pastebėdamas ir jos piešinį. Prisėdęs prie to pat medžio, klastuolis atliko tokį patį veiksmą kaip pirmais ir pati Jekaterina, įremdamas kietą mėsa ir oda apdengta kaukolę į medžio kamieną, nieko nepratardamas šalimais esančiai merginai. 
Dreams are floating like airplanes in the storm..

*

Neprisijungęs Yecatherine Delilah Lutterworth

  • ***
  • 123
  • Lytis: Moteris
  • Intellectual passion drives out sensuality.
Ats: Vešli pieva už pelėdyno
« Atsakymas #25 Prieš 7 metus »
   Pro užmerktų akių vokus įkyriai skverbėsi saulės šviesa. Na, bent jau šiai tamsiai būtybei ji buvo įkyroka, bet jeigu rimtai... apsnūdusiai merginai švelnios spindulių glamonės ir bergždžiai bandymai paskrudinti krištolo baltumo odą buvo tiesiog visiškai nesąmoningi. Tas beviltiškumas jai sukėlė keistą šypsenėlę viduje, o šiluma nedrąsiai, tarsi bijodama šios demonės rūstybės keliavo juodais drabužiais pridengtu kūnu ir mėtė skaisčius blyksnius nuo metalinių sagčių, esančių tiek and švarkelio, tiek ant batų, o kur dar metalinės magiškos apyrankės, suteikiančios jai apsaugą. Juk tiek daug medžiotojų klajoja per pasaulį, kurie tiesiog trokšta pamauti būtent tokios būtybės kūną ant kokio magiško peilio. Nieko geriau nesugalvosi. Galbūt ketvirtame kurse vienas tokių šūdžių pervėrė jos koją, tačiau dabar jau nieko, net randelio, toje vietoje nebuvo likę. Balta ranka su juodais nagais lėtai perbraukė įkaitusią žemę, padengtą žolėmis ir jautė pulsuojančią gyvybę. Galbūt vien dėl šios priežasties ji galėjo be jokių problemų būti tas, kas yra. Nes tas jausmas, kai švelniai jauti tikrąją pasaulio energiją ir žinai, kad galų gale būtent tu ją sunaikinsi, nutrauksi amžiną ratą ir leisi viskam prasidėti iš naujo, stebėsi pradžią ir galbūt... kada nors... kai saulė pakils vakaruose ir nusileis rytuose, kai saulė išdžiovins jūras ir vėjai išpustys kalnus... galbūt tada viskasm vėl bus leista susinaikinti.
   Galbūt Jekaterina buvo užsnūdusi, kad nepajuto nei garsų, nei dar kažko, tik nebylius žemės virpesius. Akių vokai virptelėjo ir atmerkė juodas it naktis akis iškart susidurdamos su ją sekančiu tokiu pat tamsiu žvilgsniu. Tamsiaplaukė lėtai sumirksėjo ir bejausmiu bei šaltu žvilgsniu žvelgė tiesiai į tąjį vaikinuką. Kitaip ji žiūrėti tarsi ir nemokėjo, tiesigog taip buvo, o gal ją šitaip sutvėrė visgi jos mieloji mamytė, kuri bandė ją nužudyti. Mergina vėl užsimerkė ir toliau gulėjo nejudėdama, idant koks seniai miręs lavonas, atremtęs į medį.
 - Žinai, nemadagu taip spoksoti į nepažįstamus, - nuo visą parą trukusios tylos tyras balsas buvo kiek gundančiai prikimęs. Ji neatmerkė juodų akių ir toliau ramiai sėdėjo.
Clever as devil and twice as pretty

*

Neprisijungęs Karma Eistibus Jikiniki

  • VII kursas
  • *
  • 157
  • Taškai:
  • Even if you see me, I’m not there
Ats: Vešli pieva už pelėdyno
« Atsakymas #26 Prieš 7 metus »
Viskas buvo pakankamai keista - ir nauji jausmai, užgimę jame, ir nauji potraukiai ir poreikiai, susiję tik su šia mergina. Jeigu kas gamintų narkotines medžiagas iš žmonių, nė nepagalvojęs Karma nužudytų tik tam, kad gauti kažko, kad galėtų ją pajusti ne vien kaip tolimą personą. Galbūt jį traukė, kaip ir turėtų būti įprastai saujai žmonių, jos grožis - galbūt jį traukė tas adrenalininis pavojus, sklidinas iš jos. Galbūt tai buvo beprotybė, kuri tarsi vijokliais buvo įsipynusi į jos kūną, o galbūt - keisčiausias, bet ir įtikinamiausias variantas, kad traukė jos tobulybė ir norėjimas ją sunaikinti.
Jekateriną kažką jam priminė - dievai galėtų jį talžyti rykštėmis ir duoti pasaulio atminties eliksyrą, tačiau jis niekada nesugebėtų to jausmo kažkaip priskirti ar paaiškinti daugiau. Tačiau kažkas, kažkas ypatingo buvo susiję su ja, ir jis norėjo tą sunaikinti. Sutrypti, sumindžioti, ir paversti nebeegzistuojančiu daiktu. Galbūt pati mergina jam nekėlė tokio didelio įspūdžio - žinoma, atgamtiška gražuolė, bet grožis yra keistas dalykas, kuris gali bet kada būti nušluotas tai nuo žemės, tai nuo personos smegenų paviršiaus. Panašų dalyką buvo galima pasakyti ir apie mistišką energiją ir traukimą, sklidiną iš jos - net ir pamišęs, bet atsargesnis žmogus nelinktų į jos lauką savavališkai.
Kažkas juodaplaukės viduje, ir gana geras klausimas - ar jos, dar dar kažko kito - jį intrigavo ir vertė ignoruoti sirenų sakymą, kad geriau neprisidėti. Tas kažkas ir buvo tai, ką jis norėjo sunaikinti.
Tačiau aišku, visiškai neprieštaravo ir tam, kad tas jausmas kilo merginai, tiesiog švytinčiai tamsuma ir blogumu. Bent jau bus daug didesnis įdomumas ją paversti palankia verge, kurią jis sunaikins.
Stebėdamas žaliuojančius medžio lapus, į kuriuos buvo tiesiai nutaikytos akys, klastuolis kiek prisimerkė - iš kur, po velnių, pas jį tiek daug minčių, ypač apie šitą merginą, ypač apie tai, kas tūno jos viduje. Tau buvo kiek nenormalu, ir pats Karma save sulygino su įsimylėjusia romantike mergina iš kokio banaliai lėkšto romantinio filmo.
Žalumai žaižaruojant regos lauke, taipogi - atsispindint tamsiose akyse, vaikinas išleido negilų atodūsį. Jekaterinos balsui perskrodžiant tylią ir natūralią erdvę, šešiolikmetis pats save turėjo raginti, kad iškrapštyti atsakymą ne vien mintyse. Nekalbant nieko nepasieksi. Tikslo įgyvendinimas - viskas.
-Oh? Maniau, kad tau kaip tik patinka nereikalingas dėmesys,- neatsuktas veidas į jos pusę, šiek tiek ironiškai pakeltas antakis privertė balse atsiskleisti sarkazmišką agresyvumą.
Dreams are floating like airplanes in the storm..

*

Neprisijungęs Yecatherine Delilah Lutterworth

  • ***
  • 123
  • Lytis: Moteris
  • Intellectual passion drives out sensuality.
Ats: Vešli pieva už pelėdyno
« Atsakymas #27 Prieš 7 metus »
   Jei susiliejusi su visa ta aplinka ir tuo pačiu iš jos išsiskirianti juodoji dama kruvinoji Merė galėtų pasirinkti, kurioje vietoje šiuo metu norėtų atsidurti, tai nedvejodama pasirinktų Laiko namus. Ji norėtų keliauti jo šiurpiai pavojingomis rodyklėmis, bandydama išvengti neegzistuojančio ciferblato bedugnės. Vienas kvailas žingsnelis ir nuslysti į nežinią... tačiau net ir tai būtų taip savotiškai gražu ir žavinga, beveik magiška, kai krisdamas žemyn stebi apačią, bandai suvokti, kas yra už Laiko valdos ribų... o galbūt nukristum ten, kur prasmegtum kiaurai rūko sienas ir atsidurtum toje vietoje, ką įprastai žmonės ir kitokios būtybės vadina dangumi. Juk išjudinti seniausią laikrodį, egzistuojantį bokšte ir praverti duris jo glūdumoje į juodo stiklo rūmus gali ne kiekvienas. Ir jeigu pavyktų...
   Štai keliauji rodykle pirmyn ir kuo greičiau. Tai - minutė. Turi vienintelę minutę pereiti šiuo ilgu keliu iki pat galo, kur laukia žadėtieji stiklo rūmai. Valandinė rodyklė per trumpa, tačiau nuo jos nenukristum, o štai sekundė jau ošia kitoje pusėje ir skuba tave sutrinti į mažiausias daleles. Bet ne, tu pasieki stiklo rūmus ir siaura atbraila atsiduri prie jų vartų. O viduje aukštos kolonos, užsibaigiančios smaigais. Daugybė tamsių koridorių ir tiksėjimas, tiksėjimas, tiksėjimas. Vis visur. Aidi tarp sienų, smaigų, bokštų ir kitų vietų. Atrodo, jis sklinda iš visur, lyg stovėtum milžiniškame nematomame laikrodyje.
   Žengi į priekį. Sunkūs batai dusliai aidi aukštaskliautėje pilyje. Vienas koridorius, antras, migla prabėga po kojomis ir kikendama smunka į kitą pusę, iš kurios barškėdama į kitą pusę patraukia... sekundė. Ji šokinėja ir laiko rankose virduliuką bei bėga koridoriumi pas Laiką. Pirmyn, tik pirmyn! Ir tu pasileidi paskui ją. O sekundė tavęs nemato, ji skuba. Jei Laikas reikalavo arbatos, ji privalo ją patiekti kol karšta.
   Sekundė net nejaučia, kad rodo kelią pašaliniam asmeniui, esančiam pilyje. Juk niekad čia neatklysdavo jokie žmonės, tik sekundės padėdavo Laikui tvarkyti savo pilį ir gyvųjų bei mirusiųjų laikrodžių takuose. Gyvieji kelia chaosą, kaip ir visada, tačiau tu jų nematai... tu skubi pirmyn, pirmyn, tik greičiau, kuo greičiau, kad pasivyti sekundę. Ji skuodžia tarškėdama sunkiais batukais ir staiga įpuola ą juodo stiklo salę...
   Išties. Keistas dalykas tas miegas ir jo tarnas sapnas.
Clever as devil and twice as pretty

*

Neprisijungęs Karma Eistibus Jikiniki

  • VII kursas
  • *
  • 157
  • Taškai:
  • Even if you see me, I’m not there
Ats: Vešli pieva už pelėdyno
« Atsakymas #28 Prieš 7 metus »
Kažkada, seniai, itin seniai, atsirado pasaulis, kuris susidarė vien nuo dviejų namų. Bėgo dienos, metai, šimtmečiai netgi - bet namai stovėjo kaip stovėję, nepalaužiami amžiaus, audrų, uraganų ir net gatve tekančios lavos.
Vieną dieną, iš niekur atsiradęs vaikis, nepriklausęs pasauliui, nepriklausęs namams, nepriklausęs niekams pasibeldė į vieną šių - lengvas stuktelėjimas, kitas, niekuo dėtas žmogiškas dalykas. Kelių sekundžių tarpe, viskas smego žemyn, nusinešant vieną namą žemyn, į prarają, į nieką - likęs vienišas namas stovėjo.
Ir stovėjo.
Niekur nesijudindamas, nepranykdamas, jis stovėjo, nerodydamas jokio požymio, kad kažkas pasikeitė.
Bet pasikeitė.
Namas stovėjo, kaip stovėjo, tamsindamas viską aplink - net jei to visko nebuvo, kadangi namas - pasaulis.
Per naujo, kitas atsiradęs žmogėnas, ištrūkęs iš - velniai žino kur, tiesiog atsiradęs - pasibeldė į vienintelį atlikusį pastatą.
Ir tada atėjo ragana, atplėšdama duris. Niekada ten negyvenusi, pragyvenusi ten amžinybes. Nuplėšė rankas, vidurius suvalgė pietums, o kūną panaudojo ano namo prikėlimui.

Istorijos, kurią jam kartais pasekdavo susinervinusi močiutė moralas - nekišk savo sušiktai purvinų rankų prie pasaulio tvarkos.
Kodėl jis tai prisiminė, per naujo pergyveno jos balsu visą tą vaikišką istoriją, kurią ji pradėdavo ramiai, o užbaigdavo susinervinusi ir skubėdama - velniai žino. Tamsios akys, spoksančios į įkyrius žalius lapus, tiesiog patenkintai besiilsinčius ant šakų susiaurėjo, bet atsibudo iš .. miego, istorijos, sapno, prisiminimų? Vadink kaip nori, visi variantai - tinkantys. Į veidą bloškęs šalto vėjo sluoksnis draugiškai pažadino dar labiau, ir lėtai klastuolis pakilo nuo savo sėdimos vietos, apsidairydamas aplink. Užmigti jis neužmigo, bet užtruko per ilgai paskendęs mintyse.
Būtų jau traukęs atgal, it pamiršęs savo pradinį tikslą, tačiau akį užkliudė kažkas tamsaus - atsisukęs atgal, leido akimis dar patyrinėti Jekateriną. Lengvai mieganti, rami ir lyg mirusi.. Ir dar kažkas, kas tūnojo joje, keliantis neapykantą ir norą suvaryti jai šaką krūtinėn.
Susiraukęs Karma sustojo tiesiai prieš ją, norėdamas žengti toliau ir nešdintis iš čia, bet ir kažkiek trokšdamas kažką padaryti, kad ir tąją šaką bent jau nusilaužti. Net nepajuto, kaip ištiesė ranką - kad ir pirštų pagalvėlės sustojo liečiant lengvą medžiagą, o ne odą. Dar labiau suraukęs antakius, nepatenkintas nei veiksmais, kuriuos darė, nei veiksmais, kurių neatliko, tarsi per prievartą žengtelėjo atgal, nusukdamas veidą ir akis į priešingą pusę - burnodamas tyliai sau panosyje, tiesiu žingsniu nužingsniavo toliau, iš pelėdyno ribų.
Dreams are floating like airplanes in the storm..

*

Neprisijungęs Ginta Tauškalė

  • VI kursas
  • *
  • 403
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • „Ateitis sutinkama su praeities našta.“ Peral S. B
Ats: Vešli pieva už pelėdyno
« Atsakymas #29 Prieš 7 metus »
Kaip čia gražu... Vieną vakarą Ginta nusprendė nueiti pagulėti ant pievos. Tokia vešli pieva buvo už pelėdyno. Čia augo daug gėlių ir įvairių krūmelių. Nors Ginta po įvykio Uždraustajame miške nelabai be norėjo artintis prie krūmų, ateiti čia išdrįso.
- Kas ten taip šviečia?
Ginta už kelių metrų pamatė kažką šviečiant. Atsistojo ir nuėjo link šviesos. Šviesą skleidė vazonėlyje pasodinta gėlė. Tauškalė ją pakėlė ir greit vėl padėjo ant žemės.
- Juk čia- Luminė Ignis.
Mergaitė prisiminusi jog ji gali sprogti nusprendė ją nukenksminti.
- Reikia įvairių žolelių ir vandens. Manu jų čia rasiu, bet reikia atsinešti vandens.
Tuo pačiu pasiėmusi ir Slibino odos pirštines Ginta pradėjo rinkti įvairias žoles. Pririnkusi visą glėbį atskyrė jos manymu geriausias. Kadangi mergaitė neturėjo grūstuvės, žoleles trynė su rankomis. Tai žinoma buvo sunkiau, bet reikėjo suktis iš padėties. Sutrintas žoleles užpylė vandeniu.
- Gerai, puiku. Dar įdėsiu šiek tiek žolelių ir bus baigta. Štai!
Ginta savo pagamintą tirpalą už pylė ant augalo. Ir jai pavyko! Luminė Ignis nebešvietė. Antrakursė didžiavosi savimi. Nes pamokoje jai tai nelabai pavyko. O štai čia- "Wuolia".
Ginta pasiėmė gėlę ir nunešė ją Herbologijos mokytojai.