0 Nariai ir 2 Svečiai peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Gruodė Rimeikaitė

  • Burtininkė
  • ****
  • 451
  • Personažas priklausė Alanas Senkleris
Ats: Vešli pieva už pelėdyno
« Atsakymas #240 Prieš 1 metus »
Jam užrikus Gruodė krūptelėjo iš netikėtumo.
- Klausyk, tau viskas gerai? Tu rimtai kažkoks trenktas... - Iš kur tokiame jauname žmoguje tiek pykčio? Susimąstė mergaitė. Juk jis dar vaikas. Kaip galima taip pykti? Tada atsiduso. Bet ir kiti, su kuriais ėjo į žiobarišką mokyklą buvo tokie. Ne visi. Bet pasitaikė. Kodėl žmonės taip elgiasi? Dar prisiminė Erką, kuri nedavė ramybės pirmaisiais metais. O jeigu visą gyvenimą taip bus? Bet juk atsirado žmonių, kurie pastebi ne vien kaip aš atrodau. Drąsino save.
Na va, dar prikišo ir smulkų mano ūgį... Lyg galėčiau pasirinkti. Nežinojo ji kodėl taip buvo. Ar dėl kažkada vartotų vaistų. Juos juk teko vartoti dideliais kiekiais. Ar dar dėl kažko. Bet buvo per maža savo amžiui.
- Na ir ką ar pasakęs viską pasidarei laimingesnis? Puiku. Tai gal dar ką pridursi, jei tau taip smagu? Klausyk, aš nepasirinkau šito aišku? Tu ne pirmas ir ne paskutinis, kuris čia bando kažką vaidinti. Taip kad... Man nerūpi aišku tau?

*

Neprisijungęs Eion Faolán Bláán Breathnach

  • VI kursas
  • *
  • 799
  • Taškai:
  • Su kuo sutampi, tuo ir pats tampi.
Ats: Vešli pieva už pelėdyno
« Atsakymas #241 Prieš 1 metus »
Ak tai čia Eion trenktas? O štai šita randuotė neatsakinėja į klausimus! O po to visi aiškina, koks jis nemandagus. Tai jau ne - mandagumo reikia pasimokyti ne kam kitam, o šitai mergiūkštei!
Atodūsis nepraslydo pro ausis, ir berniukas iš karto pasijuto geriau. Panašu, kad pavyko bent šiek tiek įžeisti erzinančią personą. Žinoma, jį erzino visi, tačiau ne visi buvo taip paprastai pažeidžiami. Turbūt reikėjo “dirbti” toliau.
Aišku, tada ji vėl pradėjo sapalioti nuobodžias nesąmones. Klastuolis klausėsi puse ausies, tačiau iš tiesų nieko neėmė į galvą. Ne, bandė sumąstyti kokį protingą būdą dar labiau ją įžeisti. Tiesą sakant, galiausiai pasidarė smagu.
- Visi taip sako, - atkirto, kai mergiotė pareiškė, kad jai nerūpi. Labai gudru apsimesti, kad viskas yra nesvarbu. Šitą jausmą Eion pažinojo netgi pernelyg gerai. Tai buvo pats (ne)tinkamiausias būdas gintis. Ir galiausiai išrėžė tai, ką ir pats daugybę kartų girdėjo:
- Jeigu tau nerūpėtų, tu man neatsakytum! O dabar akivaizdu, kad rūpi, randuotoji!
Pašokęs ant kojų įdėmiai pažvelgė į varnanagę. Norėjo išrėkti dar ką nors, bet daugiau niekas protingo neatėjo į galvą. Taigi tiesiog laukė kokios nors įdomesnės reakcijos.
Visi mes norim būti įdomūs, svarbūs ir reikalingi, ar ne? Ypač tiems, kurie mums patiems yra įdomūs, svarbūs ir reikalingi. Ką daryti, jeigu taip nėra? Gana paprasta: išmok būti neįdomus, nesvarbus ir nereikalingas. Išmok dėl to nesijausti blogai. Išmokus gyvenimas pasidaro žymiai paprastesnis. Taip spėju, nes buvimas niekam neįdomiu, nesvarbiu ir nereikalingu padaru vis dar skaudina. Bet aš mokausi. Galbūt vieną dieną galėsiu žodžius patvirtinti ar paneigti.

*

Neprisijungęs Gruodė Rimeikaitė

  • Burtininkė
  • ****
  • 451
  • Personažas priklausė Alanas Senkleris
Ats: Vešli pieva už pelėdyno
« Atsakymas #242 Prieš 1 metus »
Gruodei pasidarė liūdna. Tapo aišku, kad užsigyveno priešą mokykloje. Ir kaip jo atsikratyti? Erka dingo. O šitas ar dings? Ji žinoma norėjo išeiti. Bet negalėjo to padaryti.
- Labai gerai išmanai šį jausmą kaip matau. Labai taikliai apibudinai. Ar čia taip yra dėl to, kad ir pats patiri ką reiškia, kai iš tavęs šaiposi. Ar čia dėl to, kad įskaudinai labai daug žmonių? - Mėgino kalbėti kuo abejingiau. Kad ištaisytų senus savo poelgius. Tokius kaip susigūžimas ir bandymas pasislėpti nuo jo akių. Gruodė išsikėlė tikslą jo nusikratyti visiems laikams. Bet kaip jį pasiekti neįsivaizdavo.
- O, matau jau atsikėlei. Tai ką, iki. Paplepėjom ir užteks. - Net pati žinojo, kad iš šių žodžių nieko nebus. Dabar labiausiai norėjo tapti Dori. Kodėl jos visi klauso? Manęs net Akilanda negirdi. Kaip man tokia tapti? Mintyse veisėsi atsakymų neturintys klausimai.

*

Neprisijungęs Eion Faolán Bláán Breathnach

  • VI kursas
  • *
  • 799
  • Taškai:
  • Su kuo sutampi, tuo ir pats tampi.
Ats: Vešli pieva už pelėdyno
« Atsakymas #243 Prieš 1 metus »
Randuotoji pasakė taip taikliai, kad Eion pritrūko žodžių. Ne, iš jo niekas nesišaipė - jo tiesiog nemėgo. Už ką, berniukas nė nesuprato. Bet pats skaudino irgi ne kiekvieną - prie vyresnių vaikų namų auklėtinių jis bijojo elgtis taip įžūliai, kaip elgėsi su šita mergiote. Skaudinti mažvaikius nebuvo įdomu.
- Ne tavo reikalas, - burbtelėjo. Daugiau neketino šnekėti. Viskas pasisuko ne taip, kaip tikėjosi. Šita negraži mergiotė turėjo likti įskaudinta ir įžeista, o ne priversti taip pasijusti
jį patį. Aš nesu įskaudintas! mintyse pasipiktino Eion.
Netrukus gavo dar kartą nusivilti. Atsistojo tikėdamasis įdomesnės randuotės reakcijos, o ji tesugalvojo atsisveikinti. Gal Eion ir būtų išėjęs, bet dabar tikrai neketino to daryti. Garsiai prunkštelėjo ir vėl atsisėdo.
- Pagaliau supratai, kad tau reikia gydytis? Puiku, gali keliauti sau, - pratarė atsargiai pažvelgdamas į mergiotę. Nemanė, kad ji taip paims ir išeis, bet pačiam šita situacija jau pradėjo pabosti. Kažkokia labai jau neįžeidi mergiotė, nors iš pradžių atrodė, kad seksis puikiai. Eion garsiai atsiduso.
Visi mes norim būti įdomūs, svarbūs ir reikalingi, ar ne? Ypač tiems, kurie mums patiems yra įdomūs, svarbūs ir reikalingi. Ką daryti, jeigu taip nėra? Gana paprasta: išmok būti neįdomus, nesvarbus ir nereikalingas. Išmok dėl to nesijausti blogai. Išmokus gyvenimas pasidaro žymiai paprastesnis. Taip spėju, nes buvimas niekam neįdomiu, nesvarbiu ir nereikalingu padaru vis dar skaudina. Bet aš mokausi. Galbūt vieną dieną galėsiu žodžius patvirtinti ar paneigti.

*

Neprisijungęs Gruodė Rimeikaitė

  • Burtininkė
  • ****
  • 451
  • Personažas priklausė Alanas Senkleris
Ats: Vešli pieva už pelėdyno
« Atsakymas #244 Prieš 1 metus »
Plepalai. Viskas, ką jis gali tik plepėti. Ir ką? Man tas pats ką jis ten kalba. Bandė sau tai įkalti į galvą ir pasijusti tikrai ramiai.
- Na gerai, ne mano reikalas. - Atrodė, kad jį kažkaip paveikė jos pasakyti žodžiai. Ar ir jį kas nors skaudina?
- Žinai, jei supranti kaip blogai, kai iš tavęs kas nors juokiasi galėtum to ir nedaryti. Kam to reikia?
Žinoma jis neišėjo. Vėl atsisėdo atgal. Nei vienas nei kitas regis neketino nusileisti. Gruodė turėjo priežastį. Jai tikrai atrodė, kad jei dabar pabėgtų, kasdien tektų patirti jo pašaipas.
- Jau gydžiausi. Išsigydžiau kiek įmanoma. Niekas neverčia čia tavęs būti ir į mane žiūrėti. Gali tiesiog išeiti. Labai paprasta.
Viduje tikrai kirbėjo skausmingos mintys. Pavyzdžiui, kas bus, kai išeis iš mokyklos. Kaip seksis tada? O jeigu visi atstums ją dėl išvaizdos?
- Tu visada toks piktas? - Uždavė klausimą, kuris jos manymu tikrai turėjo berniuką išvyti iš šitos pievos.

*

Neprisijungęs Eion Faolán Bláán Breathnach

  • VI kursas
  • *
  • 799
  • Taškai:
  • Su kuo sutampi, tuo ir pats tampi.
Ats: Vešli pieva už pelėdyno
« Atsakymas #245 Prieš 1 metus »
Ir vėl pamokslai! Ar ji nesugeba pasakyti nieko įdomesnio? Tik amžinai prikaišioti, kad jis, Eion, viską daro blogai. Tai ne taip šneka, tai ne ten sėdi (nors jau nebežinojo, ar dėl to buvo apkaltintas), tai dar kas nors... Nusibodo berniukui šita mergiotė. Iš tiesų reikėjo eiti sau. O jeigu ji bandys prikaišioti (nors giliai širdyje suprato, kad to nebus), galės atsikirsti, kad ji tesugeba tyčiotis iš daug jaunesnio mokinio. Na, o jis tikras šaunuolis, ar ne? Tyčiojasi iš pastebimai vyresnės merginos.
- Eik dar pasigydyk, - burbtelėjo ir vėl pašoko ant kojų. Norėjo dabar pat išeiti ir palikti ją čia vieną. Jau ruošėsi tai padaryti, kai išgirdo dar vieną klausimą. Tai ir vėl buvo ne šitos mergiotės reikalas, bet tą patį kartoti jau nusibodo - ji vis tiek nieko nesupranta.
- Taip, - tiesiog burbtelėjo. Daugiau jai nieko nereikėjo žinoti. Daugiau neištaręs nė žodžio tiesiog paliko kvailą ir negražią mergaitę vieną.
Visi mes norim būti įdomūs, svarbūs ir reikalingi, ar ne? Ypač tiems, kurie mums patiems yra įdomūs, svarbūs ir reikalingi. Ką daryti, jeigu taip nėra? Gana paprasta: išmok būti neįdomus, nesvarbus ir nereikalingas. Išmok dėl to nesijausti blogai. Išmokus gyvenimas pasidaro žymiai paprastesnis. Taip spėju, nes buvimas niekam neįdomiu, nesvarbiu ir nereikalingu padaru vis dar skaudina. Bet aš mokausi. Galbūt vieną dieną galėsiu žodžius patvirtinti ar paneigti.

*

Neprisijungęs Gruodė Rimeikaitė

  • Burtininkė
  • ****
  • 451
  • Personažas priklausė Alanas Senkleris
Ats: Vešli pieva už pelėdyno
« Atsakymas #246 Prieš 1 metus »
- Negaliu daugiau gydytis, nors ir labai norėčiau. - Ji pradėjo rimtai siusti. Ko jis išvis čia prisikabino? Kvailas, kvailas, kvailas, kvailas berniūkštis. Įdomu kaip jam pačiam patiktų taip apsvilti. Nekenčiu...
- Eik iš čia. Eik tuojau pat. - Jei jis ir toliau čia sėdės Gruodė žinojo, kad vieną akimirką ims ir apsižliumbs. O to nenorėjo nei už ką.
Matyt likimo deivės buvo mergaitei palankios. Nes pagaliau tas įžulus vaikėzas atsikėlė ir mestelėjęs jai trumputį taip iškėblino savais keliais.
Gruodė kiek pasėdėjo dar toje pievoje. Neskaitė. Jau nieko nenorėjo. Kvailas pikčiurna. Burnojo mintyse. Ko jam išvis reikia?
 Gruodė panoro atsidurti kur nors mokyklos užkampyje, kur niekas jos negalėtų pasiekti. Norėjo užsiverti į nuostabų knygų pasaulį. Bet kodėl gi turiu slėptis? Ne. Geriausia būtų pasikeisti, tapti gražuole. Sudaužyti visų tokių, kaip tas berniūkštis širdis. Būčiau šalta kaip ledas, nepasiekiama, žavinga. Ir nieko nebijočiau. O visi norėtų būti su manimi ir tik su manimi. Niršo Gruodė. Bet dar kiek pasėdėjusi prisiminė draugus, kuriuos užgyveno šioje mokykloje ir be žavios išvaizdos. Nieko tas mažvaikis nesupranta. Galiausiai nusprendė.
Gražus rudens oras nebelaikė jos lauke. Mergaitė atsikėlė ir išėjo.

*

Neprisijungęs Auris Senkleris

  • Apsigynimo nuo juodosios magijos profesorius
  • *
  • 1906
Ats: Vešli pieva už pelėdyno
« Atsakymas #247 Prieš 4 mėnesius »
Tai buvo visai graži pavasario diena, kai Auris išėjo kartu su dvynukais į lauką. Šiandien buvo jų gimtadienis ir Senkleris norėjo juos pasveikinti ir ką nors nuveikti ta proga.
- Kaip gerai, kad šiandien toks puikus oras. - Plepėjo vesdamasis juos į vietą, kurią numatė. Ten buvo daug erdvės ir tiems padarams, kuriuos vakar padėjo sugauti Alanas ji tiko.
- Norėčiau šiandien jums kai ką parodyti. Bet įspėju, kad kol aš nepapasakosiu jums apie šituos gyvūnus, tol nebandysite jų paliesti ar artintis. Čia labiausiai žinoma skirta tau Eliotai. Kadangi šiandien tokia proga, tai pagalvojau, kad mums reiktų nuveikti ką nors įdomaus ir dar neveikto. - Jie atėjo į pievą, o ten laikinai sukaltame aptvare kapstėsi trys gražuoliai hipogrifai.
- Ar esate juos kada nors matę? - Paklausė vaikų. Dėl visa ko dar prieš čia ateinant, kai vakar juos su Alanu čia uždarė užkerėjo aptvarą ribos burtu, kad Eliotas netyčia pamiršęs Aurio perspėjimus nepultų prie gyvūnų.

*

Neprisijungęs Oliveris Llewellyn

  • III kursas
  • *
  • 690
  • Taškai:
  • Tingėti - Llewellyn'ų prerogatyva.
Ats: Vešli pieva už pelėdyno
« Atsakymas #248 Prieš 4 mėnesius »
Gimtadienis be tėčio ir mamos. Tai skambėjo labai nykiai, ir Oliveris neabejojo visą dieną liksiantis kambaryje ir turbūt verksiantis. Žinoma, per Velykų atostogas tėtis padovanojo jau įprasta tapusią dieną su juo. Bet tai vis tiek ne tas pats. Dabar jis ir mama labai toli. O sesutės irgi dar nėra, nors berniukas nekantravo greičiau ką nors apie ją sužinoti.
Auriui pakvietus kažką nuveikti kartu Oliveris apsidžiaugė. Smagiausia tai, kad jie bus trise. Auris, jis ir Eliotas. Tokio laiko mokykloje labai trūko, todėl berniukas jautėsi laimingas. Ir, žinoma, dėkingas tėčio draugui, tik tą pasakyti drovėjosi. Iš viso drovėjosi kalbėti, taigi ėjo tylomis. Džiaugėsi šia akimirka, bet niekaip to neparodė.
Gyvūnai sudomino. Oliveris susižavėjęs spoksojo į juos ir spėliojo, ar jie skraidys. Tiesa, paklausti nesiryžo - jeigu to nedarys, Auris gali pagalvoti, kad jam neįdomu. Taigi tik papurtė galvą atsakydamas, kad anksčiau jų nematė, ir toliau nė akimirkai nenusukdamas žvilgsnio stebėjo keistus padarus.

*

Neprisijungęs Eliotas Llewellyn

  • III kursas
  • *
  • 526
  • Taškai:
  • Tingėti - Llewellyn'ų prerogatyva.
Ats: Vešli pieva už pelėdyno
« Atsakymas #249 Prieš 4 mėnesius »
Jam jau dvylika. Eliotas žinojo, kad jie su Oliveriu gimė labai anksti ryte, tad dabar jiems jau oficialiai dvylika. Visą rytą vaikščiojo išdidžiai išpūtęs krūtinę, o tai, kad šiuo faktu nelabai kas susidomėjo, gerokai nuvylė. Negi kiti nesupranta, kad po kokių penkiolikos minučių jis jau bus suaugęs? Ilgiau tikrai nelauks.
Auris, tiesa, suprato. Eliotas zujo aplinkui ir pasakojo apie skrynelę, kurią jie su Džefu rado jau prieš dvi savaites, bet vis dar nesugalvojo, kaip atidaryti.
- O gal tu galėtum mums padėti? - galiausiai paklausė taip, tarsi tik dabar būtų sugalvojęs šią puikią idėją. Beveik negirdėjo, ką kalbėjo tėčio draugas, o jis, regis, ir vėl kažko neleido. Taigi šviežiai iškeptas dvylikmetis labai patogiai to neišgirdo ir pamatęs kažkokius tris padarus bėgte pasileido prie jų.
- Oho! - patenkintas šūktelėjo, bet netrukus gavo nustebti - kažkodėl nepavyko toliau bėgti. Argi jis užkliuvo už oro? Tai skambėjo kaip visiška nesąmonė, ir Eliotas susiraukė. Bandė žengti nedidelį žingsnelį, tačiau vis tiek nepasisekė.
- Kas čia vyksta? - garsiai paklausė. Gyvūnai vis dar domino, bet kodėl nepavyko prieiti arčiau? Žinoma, Auris sakė kaip tik to ir nedaryti, bet Eliotas buvo to neišgirdęs, ar ne?

*

Neprisijungęs Auris Senkleris

  • Apsigynimo nuo juodosios magijos profesorius
  • *
  • 1906
Ats: Vešli pieva už pelėdyno
« Atsakymas #250 Prieš 4 mėnesius »
- Kur ją radot? Ar aš tau nesakiau šimtą kartų nelįsti prie tokių dalykų? Aš norėsiu ją apžiūrėti. - Aišku norės. Ir iš kur jie ištraukė tą daiktą? Tai ir gerai, kad nepavyko jiems tos skrynios atidaryti.
Oliveris tylėjo. Priešingai nei jo brolis. Auris užsimąstė ką vaikas veikia tada, kai jo brolis išeina ieškoti nuotykių.
- Eliotai. - Pašaukė. Bet jis nubėgo prie aptvaro. Hipogrifai ėmė įnirtingiau kasti kojomis žemę ir nepatenkinti kaukšėjo snapais.
- Eliotai, dar kartas ir mes grįšime į pilį. Aš rimtai. Ateik čia. Prie jų negalima lįsti nežinant kaip tą daryti. aš maniau norėtum ant jų paskraidyti? Bet jei nenori, tada einam atgal. O gal tau visai neįdomu paklausyti kas jie tokie ir kaip prie jų prieiti? - Dėkui dievui užkerėjo tą aptvarą. Nes nei įnirtę hipogrifai nebegalėjo jo pasiekti, nei pats smalsuolis tyrinėtojas nevaliojo šito padaryti.

*

Neprisijungęs Oliveris Llewellyn

  • III kursas
  • *
  • 690
  • Taškai:
  • Tingėti - Llewellyn'ų prerogatyva.
Ats: Vešli pieva už pelėdyno
« Atsakymas #251 Prieš 3 mėnesius »
Eliotas, aišku, pasakojo apie savo nuotykį, tačiau Oliveriui vien klausytis buvo baisu. Visokios skrynelės ir panašūs dalykai šiurpino. Visa laimė, Auris irgi tam nepritarė. Tylusis dvynys vylėsi, kad atims tą daiktą, ir Eliotas pasimokys daugiau taip nedaryti. Tiesa, to tikėtis buvo naivu, šitą Oliveris kuo puikiausiai suprato.
Broliui nubėgus link gyvūnų Oliveris išsigandęs stebėjo, kas bus dabar. Jau norėjo prašyti Aurio, kad padėtų Eliotui, bet jis, laimei, ir pats sustojo.
- Ar tu kažką padarei, kad jis neprieitų? - droviai paklausė dėkingai žvilgtelėdamas į tėčio draugą. Jis tikrai protingas. Ir, žinoma, pernelyg gerai pažįsta Eliotą. Oliveris dar pridūrė: - Mes tikrai norėsime paskraidyti.
Stovėjo šalia tėčio draugo ir svarstė, kaip reikės užlipti ant tokio pikto padaro. Vis dėlto neabejojo, kad Auris visai netrukus tą papasakos, tad nieko neklausė. Mintyse prašė brolio daugiau nedaryti nesąmonių. Šiaip ar taip, šiandien jų gimtadienis, tad diena privalo būti nuostabi. Net ir be mamos su tėčiu.

*

Neprisijungęs Eliotas Llewellyn

  • III kursas
  • *
  • 526
  • Taškai:
  • Tingėti - Llewellyn'ų prerogatyva.
Ats: Vešli pieva už pelėdyno
« Atsakymas #252 Prieš 3 mėnesius »
Et, Auris ir vėl nepraleido progos parodyti savo pamokslaujantį toną. Koks skirtumas, kur skrynelė buvo? Jis ir Džefas nori ją atidaryti, ir tiek!
- Mes ją radom, - tepasakė neatskleisdamas paslaptingosios vietos. - Apžiūrėti, žinoma, galėsi. Bet su viena sąlyga - jeigu pažadi ją atidaryti ir tada atiduoti mums!
Labai patenkintas savimi Eliotas jau svajojo, kas bus tada, kai Auris atidarys minėtą skrynelę. Bet jau visai netrukus nuotaika pasikeitė. Jis norėjo prieiti arčiau tų padarų, tik niekaip nesisekė.
- Bet, Auri! - suzyzė, kai tėčio draugas liepė grįžti prie jo. Nenoromis tą padarė ir dabar atrodė it labai jau nuskriaustas ir nelaimingas vaikas. Žinoma, jam buvo įdomu, kokie tai gyvūnai. Ką jau kalbėti apie skraidymą. Taigi dabar tas nuskriaustas ir nelaimingas vaikas teikėsi ramiai stovėti šalia tėčio draugo ir palaukti, kol jis pasakys, kaip priartėti prie tų padarų. Šį kartą netgi teikėsi nepriminti, kad baigia pražilti - prarasti pramogos tikrai nenorėjo, o ko jau ko, bet gudrumo Eliotui tikrai netrūko.

*

Neprisijungęs Auris Senkleris

  • Apsigynimo nuo juodosios magijos profesorius
  • *
  • 1906
Ats: Vešli pieva už pelėdyno
« Atsakymas #253 Prieš 3 mėnesius »
- Nieko nepažadu. Iš pradžių turėčiau įsitikinti, kad tai nepavojingas daiktas. - Auris neabejojo, kad pirmakursiai jos neatidarys patys ir Eliotas tai žinodamas vis tiek jam parodys.
- Uždėjau ribos burtą Oliveri. Žinau, kad tavo brolelis norės lėkti prie jų, todėl uždėjau. - Nusišypsojo Oliveriui Senkleris.
- Labai tikiuosi, kad pavyks tą padaryti. - Pridūrė. - Jokių bet Auri. Arba grįžti, arba eisim į mokyklą. Tavo pasirinkimas Eliotai.
Atrodo vaikas nutarė pastovėti ramiai. Todėl Auris nusileido ir kol kas negrasino grįžimu atgal.
- Taigi čia yra Hipogrifai. Jie labai išdidūs gyvūnai ir tam, kad juos paglostytum reikia prie jų artintis ramiai, gražiai. Be to negalima šių nuostabių gyvūnų įžeidinėti. Jie dėl to pašėlsta. - Dėstė viską, ką vakar jam nupasakojo Alanas. Aišku ir pats žinojo šį tą, bet dar kartą išklausinėjo pusbrolį.
- Prie jų priėjus reikia nusilenkti žvelgiant į akis. Be to reikia pasistengti nemirksėti, nes hipogrifai to nemėgsta. Taigi prieini, nusilenki ir lauki, kol hipogrifas nusilenks. Tada galima jį paglostyti ir net paskraidyti. Bet jei hipogrifas nenusilenkia būtina ir aš rimtai Eliotai, būtina. Tuojau pat trauktis. Ar turit klausimų?

*

Neprisijungęs Oliveris Llewellyn

  • III kursas
  • *
  • 690
  • Taškai:
  • Tingėti - Llewellyn'ų prerogatyva.
Ats: Vešli pieva už pelėdyno
« Atsakymas #254 Prieš 3 mėnesius »
Kodėl jie negali tiesiog pamiršti tos kvailos skrynelės? Oliveris svajojo apie smagią dieną, tačiau ji, regis, ir vėl bus persmelkta baime. Berniukas neabejojo, kad Auris neleistų nukentėti nuo tų gyvūnų. Bet Elioto smalsumas ir poreikis paimti kiekvieną įtartiną daiktą siaubingai gąsdino.
- Ir aš kada nors mokėsiu taip padaryti? - droviai paklausė apie tą ribos burtą. Ko gero, tai patys naudingiausi kerai pasaulyje. Bent jau turint tokį brolį dvynį kaip Eliotas.
- Būk geras, Eliotai, paklausyk... - vos girdimai sumurmėjo Oliveris. Gali būti, kad jo neišgirdo nei brolis, nei Auris, bet, regis, jiems gali pavykti paskraidyti. Gyvūnai buvo nepažįstami, o žodis hipogrifai - ganėtinai sudėtingas. Kelis kartus jį pakartojęs mintyse Oliveris neryžtingai nusišypsojo. Neabejojo, kad Eliotui jo gyvūnas nusilenks, o štai jo - užpuls. Vis dėlto vis tiek norėjo pabandyti, tad paklaustas, ar turi klausimų, tik papurtė galvą. Tai buvo toks nuotykis, kuris sudomino net ir ramų bei kartais kiek nedrąsų berniuką.