2
 

0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Miranda Danijelė

  • IV kursas
  • *
  • 68
  • Taškai: 190
  • Lytis: Moteris
  • Laba. Ką nors praleidau?
Ats: Vešli pieva už pelėdyno
« Atsakymas #150 Prieš 7 mėnesius »
Miranda surauoė antakius. Jai buvo sunku patikėti, kad pati, šitaip užsigavusi, visai nepakenkė Fiadh. Ypač kai kojų pirštai ėmė justi šonkaulius.
-Tikrai? Tikrai tikrai? Nes man atrodo, kad gana gerai spyriau tau šonan. Net jaučiu. Tarsi akmenin varius būčiau. Tikrai manai, kad viskas gerai? Na žiūrėk tu man.
-Man padėtum, jei prisipažintum. Tavo veido išraiška nieko gero nesako. Užsigavau ir aš, bet manau tu tikrai stipriau. Aš tik nusibrozdinau ir susitrenkiau. O tu... Dar koks vidinis kraujavimas bus. Nors jei sakai neskauda... Gal norėtumei eiti lenktynių? Iki pilies, pavyzdžiui. Arba tos obels,-parodė obelį, stūksančią palei tvorą. Miranda labai tikėjosi, kad airė atsisakys. Kas gi eina lenktynių, kai šitaip skauda. Net pačiai Danijelei skaudėjo, ir pabėgus ji tikrai nebūtų.
-Na tai kaip? Einam?
Lightning makes no sound until it strikes.

*

Neprisijungęs Fiadh o Ceallachain

  • IV kursas
  • *
  • 147
  • Taškai: 134
  • Lytis: Moteris
  • Fijad o'Kelakan
Ats: Vešli pieva už pelėdyno
« Atsakymas #151 Prieš 7 mėnesius »
- Iš... Išgyvensiu, - pratarė Fiadh. Tačiau ir pati suprato, kad, ko gero, iš jos tono girdisi, kad jai nėra taip jau gerai, kaip ji apsimeta. Sukaupusi visas jėgas ji pratarė: - Manimi nesirūpink. Aš tikrai neakmeninė, nors ir jautiesi tarsi spyrusi į akmenį.
Fiadh bandė nusijuokti, tačiau tada pajuto, kad skausmas iš tikrųjų stiprus. Ji susirietė ir vis dar dėl kažkokių priežasčių apsimetinėjo, kad tą daro ne iš skausmo.
- Lenktynių gal atsisakysiu, - apsimestinai žvaliai atsakė Fiadh, kai jau pajėgė kalbėti. - Žinai... Vis dar esu apsnūdusi, neturiu šansų laimėti.
Šviesiaplaukė taip ir nesuprato, kodėl nepasako, kad jai skauda. Nenoriu, kad ji jaustųsi kalta teisino save mergaitė, nors ir pati suprato, kad tai yra gana keista.
Grifiukė vėl atsisėdo ant žolės. Pieva buvo tikrai vešli ir dabar ji jau nebesistebėjo, kad Miranda jos nepastebėjo.
- Keista vieta miegoti, ar ne? - paklausė Fiadh ir mostelėjo draugei prisėsti šalia. - Prisėsk, papasakok, kaip sekasi? Gal nori man padėti su apsigynimu nuo juodosios magijos? Aš ten visai pasimečiau...
Fiadh darė bet ką, kad nukreiptų mintis nuo vis stiprėjančio skausmo. Tad ji malė liežuviu, nors ir pati nelabai suprato, ką kalba.

*

Neprisijungęs Miranda Danijelė

  • IV kursas
  • *
  • 68
  • Taškai: 190
  • Lytis: Moteris
  • Laba. Ką nors praleidau?
Ats: Vešli pieva už pelėdyno
« Atsakymas #152 Prieš 6 mėnesius »
Miranda atsiduso. Tai padarė tyliai, nes nenorėjo, kad Fiadh manytų, kad iš tikrųjų ji nenori draugauti su ja, o siūlo lenktynių tik iš mandagumo. Taip nebuvo. Bet draugei to nereikėjo žinoti.
-Na gerai. Aš nenorėčiau laimėti nesąžiningai,-šyptelėjo grifė ir prisėdo ant žolės šalia kitos grifės. Sėdėjo turkiškai, sukryžiavusi kojas. Taip buvo patogiausia. Kadangi nugarą maudė, ištiesusi rankas prie žemės lenkėsi tolyn. Iš kart pagerėjo.
-Nemanau, jog miegojimui ši vieta yra keista. Kaip tik sakyčiau, kad jinai patogi. Čia taip minkšta...-ji atsigulė.
-Ir saulė maloniai šildo,-tarė užsimerkusi ir atkišusi veidą saulei. Tikėjosi strazdanėlių.
-Sekasi pakankamai gerai. Bet su apsigynimu... Gal geriau net nebandysiu tau padėti,-nusijuokė.
-Tik dar labiau supainiosiu. Geriau pasakyk, kaip tau tas naujas profesorius. Jis gi ir vadovas mūsų! Girdėjau, anksčiau jis bubo grifų prefektas....
Miranda nutęsė žodžius, nes nuo saulės spiginimo paskaudo (užmerktas) akis. Taip pat ir skaudanti koja buvo pašildyta. Skausmu.
Lightning makes no sound until it strikes.

*

Neprisijungęs Fiadh o Ceallachain

  • IV kursas
  • *
  • 147
  • Taškai: 134
  • Lytis: Moteris
  • Fijad o'Kelakan
Ats: Vešli pieva už pelėdyno
« Atsakymas #153 Prieš 6 mėnesius »
Fiadh išgirdo tylų Mirandos atodūsį. Šviesiaplaukė spėjo, kad koledžo draugė norėjo jį nuslėpti, tačiau jai akivaizdžiai nepavyko. Šiaurės airė nebuvo tikra, dėl ko atsiduso Miranda. Tačiau kaip jau įpratusi, pradėjo galvoti, kad tai ji padarė kažką ne taip. Ir nuotaikos kreivė iš karto smuko žemyn.
- Gerai, palenktyniausime kitą kartą, - ne itin stipriu balsu sumurmėjo Fiadh. Jeigu dar norėsi su manimi turėti ką nors bendro liūdnai mintyse pratęsė ji.
Miranda įsitaisė šalia ir, atrodo, pati ruošėsi nusnausti. Tai dvylikametei grifiukei tiko: jeigu ji užmigs, gal pavyks visiškai nuslėpti, kaip jai skauda. Tačiau kol kas draugė nemiegojo. Tačiau Fiadh buvo tikra, kad netrukus užsnūs.
- Nežinau, man jis keistas, - Mirandai paklausus apie profesorių atsakė Fiadh. - Ir... Man jo pamokos per sudėtingos. Dėl to ir tikėjausi, kad padėsi...
Mergaitė nutilo. Ji vėl atsigulė, nes taip skausmas buvo mažesnis. Tačiau netrukus ji pajuto keistą dūrį į koją. Tarsi kas nors jai kąstų. Šiek tiek pakėlusi galvą Fiadh ant šviesių kelnių pamatė tupintį uodą. Ji, pamiršusi skaudantį šoną, staigiai atsisėdo ir norėjo vabzdį priploti. Tačiau tuomet skausmas staigiai priminė apie save.
- Auč! - nesusivaldžiusi labai garsiai sušuko Fiadh.

*

Neprisijungęs Miranda Danijelė

  • IV kursas
  • *
  • 68
  • Taškai: 190
  • Lytis: Moteris
  • Laba. Ką nors praleidau?
Ats: Vešli pieva už pelėdyno
« Atsakymas #154 Prieš 3 mėnesius »
Miranda jau buvo beužsnūstanti, kai ją pažadino Fiadh riktelėjimas.
- Kas kur kaip,- tuo jau pat pašoko jinai. Pamačiusi uodą paklausė:
- Uodas? Rimtai? Juk vasara seniai pasibaigė.
Prunkštelėjusi ji vėl atsigulė. Akių negalėjo neužmerkti, nes saulė vis spigino tiesiai į jas. Prisidengusi jas ranka, ji pasisuko į draugę.
-Ką veiksim? Gal nori į pavėsį? Kad ir po ta pačia obelimi. O tai saulė taiiip kaitina... Jaučiu karšta diena bus. Arba tiesiog šviesi.
Dar pasikaitinusi, ji pakilo, ir patraukė prie medžio. Džiaugėsi, kad bent paeiti gali. Kojos jau nelabai ir beskaudėjo, bet vis dėl to skaudėjo. Bent kraujas nebėga, laiminga atsiduso. Atėjusi į pavėsį, užsiropštė ant šakos ir ėmė dairytis Fiadh toke saulėtoje pievoje.
Lightning makes no sound until it strikes.

*

Neprisijungęs Fiadh o Ceallachain

  • IV kursas
  • *
  • 147
  • Taškai: 134
  • Lytis: Moteris
  • Fijad o'Kelakan
Ats: Vešli pieva už pelėdyno
« Atsakymas #155 Prieš 3 mėnesius »
Fiadh žiūrėjo, kaip Miranda guli žolėj. Mergaitė ir pati labai norėjo tą padaryti, tačiau skausmas šone, mėgstantis tai sustiprėti, tai susilpnėti, neleido grifiukei visiškai atsipalaiduoti. Tad ji stengėsi nė nekrustelėti, kas nebuvo itin lengva. Dėl šios priežasties Fiadh jautėsi labai įsitempusi. Žinoma, nusiraminti nepadėjo ir tai, jog ji vis dar galvojo, jog dėl jos kaltės Miranda dabar taip pat yra sužeista.
- Tu tikrai nori kažkur eiti? - negarsiai paklausė Fiadh, besimėgaujanti šiluma. Ji labiau pajuto nei išgirdo, kad draugė atsistojo ir kažkur nuėjo. Šviesiaplaukė susimąstė, ką gi jai daryti dabar. Prie obels ji eiti tikrai neketino. Tačiau galbūt pavyktų atsikelti ir kažkaip nušliaužti iki pilies? Fiadh labai lėtai atsistojo. Tikėjosi, kad Miranda to nemato, nes tikriausiai buvo akivaizdu, kad mergaitė yra varstoma skausmo.
Galiausiai šiaurės airė buvo ant kojų. Pabandė žengti kelis žingsnius. Su šiokia tokia nuostaba suprato, kad tai nėra taip jau sunku.
- Vis dėlto aš einu į pilį! - šūktelėjo ji Mirandai ir neskubėdama patraukė tolyn nuo pelėdyno. Skausmas šone buvo tikrai juntamas, tačiau Fiadh ryžtingai žingsniavo pilies link.

*

Neprisijungęs Ismė Dilgėlė

  • I kursas
  • *
  • 11
  • Taškai: 2
  • Lytis: Moteris
  • kažkam. kažkam buvo blogai. kažkam labai skaudėjo
Ats: Vešli pieva už pelėdyno
« Atsakymas #156 Prieš 2 mėnesius »
Pirmųjų mokslo metų pradžia nebuvo jau tokia ir stebuklinga, jaunoji Dilgėlė iš burtų ir kerėjimo mokyklos tikėjosi kažko daugiau. Tikėjosi nuotykių, draugų, jausmų, kurie priverstų jaudulio bangos užlietą  širdį spurdėti taip ,lyg toje mažoje vaiko krutinėję būtų įkalintas laukinis paukštelis, bandantis bet kokiu būdu ištrūkti, o ne kraują varinėjantis organas.

Į pievą už peledyno mergaitė atėjo jau į pavakarę, tikėdamasi pabėgti nuo viso Hogvartso šurmulio, bei pasimėgauti paskutiniais saulės spinduliais. Žolė vis dar dvelkė vasara, sodriai žalias paklotas šaukte šaukėsi, jog ant jo kas prigultų, jį pajaustų. Ismė taip ir padarė, išsirinkusi minkščiausiai atrodančią vietelę dar šiek tiek pastypsojo nužvelgdama horizontą nė pati nesuprasdama apie ką galvojanti, nusiražė ir nieko nelaukdama įsitaisė samanų ir žolės patale. Klastuolės pasimėgavima saule ilgai netruko, vos paskutiniam saulės spinduliui nušvietus horizontą, pradėjo griaudėti. Sunkūs, šalti lietaus lašai emė maloniai badytį mergaičiukės veidą, ši nė nekrustelėjo, rodos lietus jai visiškai nerūpėjo. Vienuolikmetė tiesiog gulėjo visa permirkusi, apkibusi žolėmis, bei  sutaršyta kartu su lietumi atėjusio šalto vėjo ir savęs gailėjo. Pastarosios galvoja dar šmėkštelėjo jog ir vėl bus praleidusi vakarienę.
ji sako žodžius. ji sako daug žodžių. ji žodžiais netiki. ji tuščia. ji bando save užpildyti žodžiais kuriais netiki




*

Neprisijungęs Julian Gilbert

  • IV kursas
  • *
  • 149
  • Taškai: 86
  • Lytis: Moteris
  • Expecto Patronum.
Ats: Vešli pieva už pelėdyno
« Atsakymas #157 Prieš 2 mėnesius »
  Vakaras. Jaunasis klastuolis su nekantrumu laukė nakties, kadangi šianakt nusprendė pabėgti iš Hogvartso vienai nakčiai ir prabūti kažkur netoli jo pernakt. Julian'as žinojo, kad šitaip gali prisidaryti tikrai nemažų problemų ar net būti išmestas iš geriausios burtininkų mokyklos - Hogvartso, bet tai jam visiškai nerūpėjo. Pastaruoju metu berniūkščiui išvis niekas nerūpejo ir jis buvo tapęs tikrai labai nerūpestingu...
  Žingsnelis po žingsnelio ir jaunuolis žygiavo pievomis, kuriose per jau einančius antrus savo mokymosi metus dar nėra buvęs. Vaikinuko akys, kurios jau kelinta diena nebešvietė laime ir džiaugsmu apsižvalgė po pievą ir jį pagaliau aplankė supratimas. Tai pieva už pėledyno. Čia manęs niekas neieškos. Galiu čia ramiausiai prabūti visą naktį. Pagalvojo mėlynplaukis ir klestelėjo ant žemės. Jau gan ilgokai lyjantis lietus jam visiškai netrugdė, kaip būdavo anksčiau. Visiškai atvirkščiai, jis juo mėgavosi. Berniūkštis nieko nesigėdindamas atsigulė ant samanotos ir trumpa žolele apaugusios žemės ir stebėjo apsiniaukusį dangų. Lašai iš jo krito gam greitai, vienas po kito. Pamažu ir vaikinuko visas kūnas bei rūbai tapo kiaurai šlapi, bet jam tai nerūpėjo ir jis nežadėjo grįžti į Hogvartso pilį dar ilgai...
.-.

 

  • Hogvartsas.LT © 2007-2019