0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Miranda Danijelė

  • V kursas
  • *
  • 71
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • Laba. Ką nors praleidau?
Ats: Vešli pieva už pelėdyno
« Atsakymas #150 Prieš 1 metus »
Miranda surauoė antakius. Jai buvo sunku patikėti, kad pati, šitaip užsigavusi, visai nepakenkė Fiadh. Ypač kai kojų pirštai ėmė justi šonkaulius.
-Tikrai? Tikrai tikrai? Nes man atrodo, kad gana gerai spyriau tau šonan. Net jaučiu. Tarsi akmenin varius būčiau. Tikrai manai, kad viskas gerai? Na žiūrėk tu man.
-Man padėtum, jei prisipažintum. Tavo veido išraiška nieko gero nesako. Užsigavau ir aš, bet manau tu tikrai stipriau. Aš tik nusibrozdinau ir susitrenkiau. O tu... Dar koks vidinis kraujavimas bus. Nors jei sakai neskauda... Gal norėtumei eiti lenktynių? Iki pilies, pavyzdžiui. Arba tos obels,-parodė obelį, stūksančią palei tvorą. Miranda labai tikėjosi, kad airė atsisakys. Kas gi eina lenktynių, kai šitaip skauda. Net pačiai Danijelei skaudėjo, ir pabėgus ji tikrai nebūtų.
-Na tai kaip? Einam?
Lightning makes no sound until it strikes.

*

Neprisijungęs Fiadh o Ceallachain

  • Magijos įstatymų priežiūros departamento darbuotoja
  • *
  • 182
  • Lytis: Moteris
  • Fijad o'Kelakan
Ats: Vešli pieva už pelėdyno
« Atsakymas #151 Prieš 1 metus »
- Iš... Išgyvensiu, - pratarė Fiadh. Tačiau ir pati suprato, kad, ko gero, iš jos tono girdisi, kad jai nėra taip jau gerai, kaip ji apsimeta. Sukaupusi visas jėgas ji pratarė: - Manimi nesirūpink. Aš tikrai neakmeninė, nors ir jautiesi tarsi spyrusi į akmenį.
Fiadh bandė nusijuokti, tačiau tada pajuto, kad skausmas iš tikrųjų stiprus. Ji susirietė ir vis dar dėl kažkokių priežasčių apsimetinėjo, kad tą daro ne iš skausmo.
- Lenktynių gal atsisakysiu, - apsimestinai žvaliai atsakė Fiadh, kai jau pajėgė kalbėti. - Žinai... Vis dar esu apsnūdusi, neturiu šansų laimėti.
Šviesiaplaukė taip ir nesuprato, kodėl nepasako, kad jai skauda. Nenoriu, kad ji jaustųsi kalta teisino save mergaitė, nors ir pati suprato, kad tai yra gana keista.
Grifiukė vėl atsisėdo ant žolės. Pieva buvo tikrai vešli ir dabar ji jau nebesistebėjo, kad Miranda jos nepastebėjo.
- Keista vieta miegoti, ar ne? - paklausė Fiadh ir mostelėjo draugei prisėsti šalia. - Prisėsk, papasakok, kaip sekasi? Gal nori man padėti su apsigynimu nuo juodosios magijos? Aš ten visai pasimečiau...
Fiadh darė bet ką, kad nukreiptų mintis nuo vis stiprėjančio skausmo. Tad ji malė liežuviu, nors ir pati nelabai suprato, ką kalba.

*

Neprisijungęs Miranda Danijelė

  • V kursas
  • *
  • 71
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • Laba. Ką nors praleidau?
Ats: Vešli pieva už pelėdyno
« Atsakymas #152 Prieš 1 metus »
Miranda atsiduso. Tai padarė tyliai, nes nenorėjo, kad Fiadh manytų, kad iš tikrųjų ji nenori draugauti su ja, o siūlo lenktynių tik iš mandagumo. Taip nebuvo. Bet draugei to nereikėjo žinoti.
-Na gerai. Aš nenorėčiau laimėti nesąžiningai,-šyptelėjo grifė ir prisėdo ant žolės šalia kitos grifės. Sėdėjo turkiškai, sukryžiavusi kojas. Taip buvo patogiausia. Kadangi nugarą maudė, ištiesusi rankas prie žemės lenkėsi tolyn. Iš kart pagerėjo.
-Nemanau, jog miegojimui ši vieta yra keista. Kaip tik sakyčiau, kad jinai patogi. Čia taip minkšta...-ji atsigulė.
-Ir saulė maloniai šildo,-tarė užsimerkusi ir atkišusi veidą saulei. Tikėjosi strazdanėlių.
-Sekasi pakankamai gerai. Bet su apsigynimu... Gal geriau net nebandysiu tau padėti,-nusijuokė.
-Tik dar labiau supainiosiu. Geriau pasakyk, kaip tau tas naujas profesorius. Jis gi ir vadovas mūsų! Girdėjau, anksčiau jis bubo grifų prefektas....
Miranda nutęsė žodžius, nes nuo saulės spiginimo paskaudo (užmerktas) akis. Taip pat ir skaudanti koja buvo pašildyta. Skausmu.
Lightning makes no sound until it strikes.

*

Neprisijungęs Fiadh o Ceallachain

  • Magijos įstatymų priežiūros departamento darbuotoja
  • *
  • 182
  • Lytis: Moteris
  • Fijad o'Kelakan
Ats: Vešli pieva už pelėdyno
« Atsakymas #153 Prieš 1 metus »
Fiadh išgirdo tylų Mirandos atodūsį. Šviesiaplaukė spėjo, kad koledžo draugė norėjo jį nuslėpti, tačiau jai akivaizdžiai nepavyko. Šiaurės airė nebuvo tikra, dėl ko atsiduso Miranda. Tačiau kaip jau įpratusi, pradėjo galvoti, kad tai ji padarė kažką ne taip. Ir nuotaikos kreivė iš karto smuko žemyn.
- Gerai, palenktyniausime kitą kartą, - ne itin stipriu balsu sumurmėjo Fiadh. Jeigu dar norėsi su manimi turėti ką nors bendro liūdnai mintyse pratęsė ji.
Miranda įsitaisė šalia ir, atrodo, pati ruošėsi nusnausti. Tai dvylikametei grifiukei tiko: jeigu ji užmigs, gal pavyks visiškai nuslėpti, kaip jai skauda. Tačiau kol kas draugė nemiegojo. Tačiau Fiadh buvo tikra, kad netrukus užsnūs.
- Nežinau, man jis keistas, - Mirandai paklausus apie profesorių atsakė Fiadh. - Ir... Man jo pamokos per sudėtingos. Dėl to ir tikėjausi, kad padėsi...
Mergaitė nutilo. Ji vėl atsigulė, nes taip skausmas buvo mažesnis. Tačiau netrukus ji pajuto keistą dūrį į koją. Tarsi kas nors jai kąstų. Šiek tiek pakėlusi galvą Fiadh ant šviesių kelnių pamatė tupintį uodą. Ji, pamiršusi skaudantį šoną, staigiai atsisėdo ir norėjo vabzdį priploti. Tačiau tuomet skausmas staigiai priminė apie save.
- Auč! - nesusivaldžiusi labai garsiai sušuko Fiadh.

*

Neprisijungęs Miranda Danijelė

  • V kursas
  • *
  • 71
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • Laba. Ką nors praleidau?
Ats: Vešli pieva už pelėdyno
« Atsakymas #154 Prieš 11 mėnesių »
Miranda jau buvo beužsnūstanti, kai ją pažadino Fiadh riktelėjimas.
- Kas kur kaip,- tuo jau pat pašoko jinai. Pamačiusi uodą paklausė:
- Uodas? Rimtai? Juk vasara seniai pasibaigė.
Prunkštelėjusi ji vėl atsigulė. Akių negalėjo neužmerkti, nes saulė vis spigino tiesiai į jas. Prisidengusi jas ranka, ji pasisuko į draugę.
-Ką veiksim? Gal nori į pavėsį? Kad ir po ta pačia obelimi. O tai saulė taiiip kaitina... Jaučiu karšta diena bus. Arba tiesiog šviesi.
Dar pasikaitinusi, ji pakilo, ir patraukė prie medžio. Džiaugėsi, kad bent paeiti gali. Kojos jau nelabai ir beskaudėjo, bet vis dėl to skaudėjo. Bent kraujas nebėga, laiminga atsiduso. Atėjusi į pavėsį, užsiropštė ant šakos ir ėmė dairytis Fiadh toke saulėtoje pievoje.
Lightning makes no sound until it strikes.

*

Neprisijungęs Fiadh o Ceallachain

  • Magijos įstatymų priežiūros departamento darbuotoja
  • *
  • 182
  • Lytis: Moteris
  • Fijad o'Kelakan
Ats: Vešli pieva už pelėdyno
« Atsakymas #155 Prieš 10 mėnesių »
Fiadh žiūrėjo, kaip Miranda guli žolėj. Mergaitė ir pati labai norėjo tą padaryti, tačiau skausmas šone, mėgstantis tai sustiprėti, tai susilpnėti, neleido grifiukei visiškai atsipalaiduoti. Tad ji stengėsi nė nekrustelėti, kas nebuvo itin lengva. Dėl šios priežasties Fiadh jautėsi labai įsitempusi. Žinoma, nusiraminti nepadėjo ir tai, jog ji vis dar galvojo, jog dėl jos kaltės Miranda dabar taip pat yra sužeista.
- Tu tikrai nori kažkur eiti? - negarsiai paklausė Fiadh, besimėgaujanti šiluma. Ji labiau pajuto nei išgirdo, kad draugė atsistojo ir kažkur nuėjo. Šviesiaplaukė susimąstė, ką gi jai daryti dabar. Prie obels ji eiti tikrai neketino. Tačiau galbūt pavyktų atsikelti ir kažkaip nušliaužti iki pilies? Fiadh labai lėtai atsistojo. Tikėjosi, kad Miranda to nemato, nes tikriausiai buvo akivaizdu, kad mergaitė yra varstoma skausmo.
Galiausiai šiaurės airė buvo ant kojų. Pabandė žengti kelis žingsnius. Su šiokia tokia nuostaba suprato, kad tai nėra taip jau sunku.
- Vis dėlto aš einu į pilį! - šūktelėjo ji Mirandai ir neskubėdama patraukė tolyn nuo pelėdyno. Skausmas šone buvo tikrai juntamas, tačiau Fiadh ryžtingai žingsniavo pilies link.

*

Neprisijungęs Ismė Dilgėlė

  • I kursas
  • *
  • 18
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • kažkam. kažkam buvo blogai. kažkam labai skaudėjo
Ats: Vešli pieva už pelėdyno
« Atsakymas #156 Prieš 9 mėnesius »
Pirmųjų mokslo metų pradžia nebuvo jau tokia ir stebuklinga, jaunoji Dilgėlė iš burtų ir kerėjimo mokyklos tikėjosi kažko daugiau. Tikėjosi nuotykių, draugų, jausmų, kurie priverstų jaudulio bangos užlietą  širdį spurdėti taip ,lyg toje mažoje vaiko krutinėję būtų įkalintas laukinis paukštelis, bandantis bet kokiu būdu ištrūkti, o ne kraują varinėjantis organas.

Į pievą už peledyno mergaitė atėjo jau į pavakarę, tikėdamasi pabėgti nuo viso Hogvartso šurmulio, bei pasimėgauti paskutiniais saulės spinduliais. Žolė vis dar dvelkė vasara, sodriai žalias paklotas šaukte šaukėsi, jog ant jo kas prigultų, jį pajaustų. Ismė taip ir padarė, išsirinkusi minkščiausiai atrodančią vietelę dar šiek tiek pastypsojo nužvelgdama horizontą nė pati nesuprasdama apie ką galvojanti, nusiražė ir nieko nelaukdama įsitaisė samanų ir žolės patale. Klastuolės pasimėgavima saule ilgai netruko, vos paskutiniam saulės spinduliui nušvietus horizontą, pradėjo griaudėti. Sunkūs, šalti lietaus lašai emė maloniai badytį mergaičiukės veidą, ši nė nekrustelėjo, rodos lietus jai visiškai nerūpėjo. Vienuolikmetė tiesiog gulėjo visa permirkusi, apkibusi žolėmis, bei  sutaršyta kartu su lietumi atėjusio šalto vėjo ir savęs gailėjo. Pastarosios galvoja dar šmėkštelėjo jog ir vėl bus praleidusi vakarienę.
ji sako žodžius. ji sako daug žodžių. ji žodžiais netiki. ji tuščia. ji bando save užpildyti žodžiais kuriais netiki




*

Angelina Presley

Ats: Vešli pieva už pelėdyno
« Atsakymas #157 Prieš 9 mėnesius »
  Vakaras. Jaunasis klastuolis su nekantrumu laukė nakties, kadangi šianakt nusprendė pabėgti iš Hogvartso vienai nakčiai ir prabūti kažkur netoli jo pernakt. Julian'as žinojo, kad šitaip gali prisidaryti tikrai nemažų problemų ar net būti išmestas iš geriausios burtininkų mokyklos - Hogvartso, bet tai jam visiškai nerūpėjo. Pastaruoju metu berniūkščiui išvis niekas nerūpejo ir jis buvo tapęs tikrai labai nerūpestingu...
  Žingsnelis po žingsnelio ir jaunuolis žygiavo pievomis, kuriose per jau einančius antrus savo mokymosi metus dar nėra buvęs. Vaikinuko akys, kurios jau kelinta diena nebešvietė laime ir džiaugsmu apsižvalgė po pievą ir jį pagaliau aplankė supratimas. Tai pieva už pėledyno. Čia manęs niekas neieškos. Galiu čia ramiausiai prabūti visą naktį. Pagalvojo mėlynplaukis ir klestelėjo ant žemės. Jau gan ilgokai lyjantis lietus jam visiškai netrugdė, kaip būdavo anksčiau. Visiškai atvirkščiai, jis juo mėgavosi. Berniūkštis nieko nesigėdindamas atsigulė ant samanotos ir trumpa žolele apaugusios žemės ir stebėjo apsiniaukusį dangų. Lašai iš jo krito gam greitai, vienas po kito. Pamažu ir vaikinuko visas kūnas bei rūbai tapo kiaurai šlapi, bet jam tai nerūpėjo ir jis nežadėjo grįžti į Hogvartso pilį dar ilgai...

*

Neprisijungęs Avery Michel Streikers

  • VI kursas
  • *
  • 133
  • Taškai:
  • Don't touch my cupcakes
Ats: Vešli pieva už pelėdyno
« Atsakymas #158 Prieš 3 mėnesius »
Tai buvo šaltas, tačiau giedras rudens vakaras. Paskutiniai saulės spinduliai jau paskutinias sekundes auksino, blizgino margaspalvių medžių skaras, liemenius, nakties šešėliai it klastingos katės vis ilgėjo ir ilgėjo. Šalčio pirštams perbėgus per švelnią, dailią velos odą, Ying susigūžė, pradėjo po savo kišenes landžioti, ieškodama geltonų, šiltų pirštinių. Storas Švilpynės šalikas pūpsojo ant jos kaklo, vos ne slėpė pusę jos veido, tik per vilnonių siūlų "akeles" švietė savo giluma tamsiai rudos akys.
"Penkiolikmetė" sustojo pievelėje, apsidairė. Širdis ritmingai plakė jos krūtinėje, malonus Pūgos svoris gulė ant jos dešinio pečio - Ying-Avery šiek tiek jautėsi nekaip.
Viską pradėkime nuo pat pradžių.
Po transfigūracijos pamokos, savo sprendimą keistis irgi toliau tęsė. Per pertraukas detaliai apmąsčiusi savo kitų veikėjų elgseną su kitais mokiniais ir profesoriais, žengė žingsnį dar toliau -  užvirus tikrąjai velniavai, norėjo būti nesuvaržyta, neturėti šalia savęs mylimo. Mat net ir užgniaužta švilpiška liepsnelė neleido jai nepamilti gyvūnų, prie jų neprisirišti. Net kankinamas gyvūnas, ją būtų privertę kalbėti tiesą. Todėl, Pūga buvo jos silpnoji vieta - ši pelėda ją sekė nuo pat ketvirto kurso, vos šią jai perdavė Melijandra. Koks sutapimas? Pūga vėl bus perduota kam nors kitam.
Taip, jai širdį sopėjo, tačiau žinojo, jog ši bus gerose rankose, o jos būsimas šeimininkas nėra tas, kuris įsivels į kokias mirtinas velniavas ar į kokią nelegalią veiklą. Kita vertus, tai buvo dar vienas žingsnis, bandant užmegzti artimesnį ryšį su kitais. Galbūt kažkas pradės ja pasitikėti. Būtų nuostabu,- pagalvojo, apsidairydama aplink pievelę, tikėdamasi pamatytį tą žmogų. Būti vienai kartais tikrai užknisa.
Ying apie Martin buvo girdėjusi. Darbštuolis prefektas, praeitais mokslo metais padėjęs iškovoti koledžo taurę...Kodėl gi ne? Jos akimis jis buvo idealus Pūgos būsimasis savininkas. Be to geras, o jei išmoks su ja bendrauti, supras ir išmoks atsirinkti jam tinkamus žmones. Tą vakarą Ying pajuto padariusi tikrą gerą darbą.
Pūga perkėlė svorį ant kitos kojelės, snapu pradėjo lyginti savo baltas plunksnas. Ying-Avery nekantriai sumindžikavo. Taip, kantrybe ji nepasižymėjo, mat dar norėjo pasivaikščioti, kol saulė dar galutinai nenusileido. Turbūt buvusi geresnė vieta susitikti bendrajame kambaryje, nereiktų man čia šalti...- sukaleno dantimis, bet po to susiraukė, papurtė galvą,- Ne, tas kambarys būna dažniausiai prikimštas švilpinukų. Reikėjo didesnio privatumo...
-Martin?
Let me tell you what I wish I’d known/ When I was young and dreamed of glory:/ You have no control:/ Who lives, who dies, who tells your story –Washington and Company

*

Neprisijungęs Martin Grant

  • IV kursas
  • *
  • 219
  • Taškai: 74
  • Lytis: Vyras
  • R
Ats: Vešli pieva už pelėdyno
« Atsakymas #159 Prieš 3 mėnesius »
Martin’as kaip visad vakarais skaitė knygą, stebėjo pro mažą langelį saulėlydį ir svajojo apie savo ateitį, tačiau netikėtai prisiminė apie susitartą susitikimą už pelėdyno esančioje vešlioje pievoje. Tai turėjo būti susitikimas su jo akims keista švilpia, kurios net puikiai nepažinojo, tačiau pasirašė susitikti dar jo kojomis nemindytoje vietoje. Jei ji mane apgaus ir aš liksiu kvailelio vietoje, gi aš net nežinau tikro jos vardo.. Dvejodamas savimi ir susitarimu jis užsidėjo šiltą močiutės megztą megztini ant kaklo, užsimetė švilpynės šaliką ir su klausimais mintyse pasileido link sutartos vietos.
Žingsnis po žingsnio trečiakursis berniukas artėjo prie vešlios pievos ir savimi stebėjosi, kad pasiryžo tokį šaltą vakarą eiti lauk iš Hogvartso. Tai jam nebuvo būdinga, nes jis bijo tamsos, tačiau tą kartą jautė kažką keisto. Priartėjęs prie vietos jis pradėjo žvalgytis kur yra švilpė pakvietusi jį susitikti ankstyvą vakarą, kai galėjo pasiūlyti ankstyvą rytą. Šalta. Ar aš tikrai čia kur ir tarėmės, kur ji? Žvalgydamasis jis pamatė švilpę ir priėjo prie jos.
-Martin‘as, be to, labas.-Tarė gan užkimusiu balsu Martin‘as ir iš smalsumo sužinoti ko ji jį pakvietę vėl tarė:
-Kodėl mane pasikvietei čia?
Paklausęs gan trumpo ir aiškaus klausimo Martin‘as laukė švilpės atsakymo bei pradėjo grožėtis rudeniška gamta...

-_-

*

Neprisijungęs Avery Michel Streikers

  • VI kursas
  • *
  • 133
  • Taškai:
  • Don't touch my cupcakes
Ats: Vešli pieva už pelėdyno
« Atsakymas #160 Prieš 3 mėnesius »
Neapsiriko. Žemaūgis, smulkaus sudėjimo vaikinukas, tik prietemoje dorai neįžvelgė jo akių spalvos. Gaila. Šyptelėjo Švilpynės prefektui.
-Sveikas. Ying. Ačiū, kas pagaliau atėjai,- maloniai tarstelėjo, sunerdama rankas ant krūtinės, taip susigūždama, taip saugodama savo kūno šilumos likučius. Uf, nejaučiu kojų pirštų. Puikumėlis. Kitą kartą reikės antrą porą kojinių užsimauti.
-Mhmm...-numykė, ieškodama tinkamų žodžių, kaip paaiškinti situaciją, juk gi visko tiesiai šviesiai neišplėpėsi.
-Kaip tave matau kaip gerai išauklėtą švilpį, ir, šiaip, Švilpynės prefektas, pamąsčiau tau perduoti savo pelėdą. Pūga - čia Martin, Martin - Pūga,- ketursparnė pelėda šiltai suūkė pasisveikindama,- Tiesiog...Tau dovana už tokį didelį darbą dėl Švilpynės, o ir viena kita ausimi nugirdau, jog tau pelėdos patinka,- šmaikščiai šyptelėjo,- Taip ir apsisprendžiau...Pati daug laiko neturiu Pūgos prižiūrėti, todėl manau, jog ji bus geresnėse rankose,- nerišliai, bet vargais negalais užbaigė,- Tai dovana, tai už ją nieko nereiks mokėti,- skubiai pridūrė. Ką gali pamanyti šiais vartojiškais laikais...
Sušvilpė tylią melodiją, Pūga vienu mostu nutūpė ant Martin peties.
-Ji draugiška. Knygose pasiskaityk apie ketursparnes pelėdas.- patarė.- Jų galia, manau, vieną ar kitą kartą gyvenime tau padės.
Pūga išsipūtė, nusipurtė, tarsi sakydama: "Kur tau, tau padėsiu šimteriopai. Tik laikyk mane šalia savęs." Ying šyptelėjo. Žengtelėjo į šešėlio glėbį.
-Tik prižadėk ją gerai prižiūrėti! - ir nelaukiusi Granto atsakymo, nuėjo tolyn.
Ir taip žinojo, jog Martin Pūga pasirūpins. Nebuvo nei vienos abejonės.
Let me tell you what I wish I’d known/ When I was young and dreamed of glory:/ You have no control:/ Who lives, who dies, who tells your story –Washington and Company

*

Neprisijungęs Martin Grant

  • IV kursas
  • *
  • 219
  • Taškai: 74
  • Lytis: Vyras
  • R
Ats: Vešli pieva už pelėdyno
« Atsakymas #161 Prieš 3 mėnesius »
Gamta išties patraukė rudų plaukų savininko akis. Lapų pasidabinimas įvairiausiomis spalvos, senų medžių lapų šlamesys, danguje skraidančių paukščių čiulbėjimas, giedras rudens dangus, nuostabus saulėlydis kerėjo Martin'ą, tačiau jis puikiai žinojo, kad atėjo ne dėl šito grožio, o kažko daug rimčiau ir svarbiau.
Laukdamas švilpės atsakymo jis per jį negalėjo net įsiterpti, nes ji skubėjo, o gal tik nenorėjo švaistyti savo brangaus laiko. Jam liko tik mintyse galvoti ir virškinti informaciją. Kokia graži pelėda, kaip ir jos vardas, Pūga.Galvojo Martin'as ir kai Pūga atskrido ant jo peties ir švilpė bent trumpam nutilo tarė:
-Neturėjau progos net įsiterpti ir nežinau ką pasakyti. Ačiū, už tavo pasitikėjimą manimi ir tokią puikią nuomonę, kurios net pats nesu tikras ar esu vertas, nes aš tiesiog niekam tikęs žmogus. Ir man yra garbė apsiimti tokią atsakomybę, prisiekiu ją saugoti, o jei teks ją atiduoti, paliksiu taip pat savo nuožiūra tinkamam žmogui.-Su dideliu džiaugsmu ir laimės ašaromis akyse pasakė berniukas bei negalėjo patikėti, kas nutiko šitokį gražų rudens vakarą. Jis toliau klausėsi švilpės ir stengėsi neišgąsdinti Pūgos. Kai berniukas norėjo sakyti, kad ja būtinai pasirūpins, švilpė nuėjo tolyn, todėl berniukas pasikalbėjo su Pūga ir patraukė link Hogvartso.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 3 mėnesius sukūrė Martin Grant »
-_-

*

Neprisijungęs Liucija Andersson

  • II kursas
  • *
  • 196
  • Taškai: 158
  • Saulės spindulėlis
Ats: Vešli pieva už pelėdyno
« Atsakymas #162 Prieš 2 mėnesius »
 Vakaras. Visą dieną debesų neuždengta saulė spigino į žemę, versdama augalus leipti, o mokinius nusimesti apsiaustus ir megztinius. Apie pavasarį priminė tik augalų žiedai bei retkarčiais papučiantis šaltas vėjelis. O dabar, šiai negailestingai žvaigždei pasislėpus už Uždraustojo miško medžių viršūnių, oras pagaliau atvėso ir ilgai lauke siautę mokiniai sugužėjo atgal į pilį.
 Liucija, šiek tiek susimąsčiusi, ėjo ten, kur kojos nešė. Pastaruoju metu vis dažniau nesuprantamas noras išvesdavo švilpę iš bendrojo kambario pasivaikščioti po pilies apylinkes. Galbūt šiąnakt, dėl audringų bei baikščių minčių, kurios nenustojo suktis mergaitės galvoje, kojos atnešė baltaplaukę netoli Pelėdyno. Bokšte gyvenantys paukščiai pamažu budo, vienas kitas išskrisdami lauk. Susisupusi į tamsų apsiaustą, Liucija atsigulė ant vešlios pievos žolės. Melsvos švedės akys klaidžiojo įvairiais violetiniais ir rausvais atspalviais išmargintu dangumi.
 Sparčiai temo. Danguje viena po kitos sužibo žvaigždės. Vėjas grojo medžių viršūnėmis bei žolių stiebais. Vakaro drėgmė nusileido ir pavirto rasa. Bet Liucija, smulki figūra ant žemės, kurios apsiaustas beveik susiliejo su šešėliais, nejudėjo. Ramuma.

*

Neprisijungęs Maxs Raukins

  • I kursas
  • *
  • 4
  • Taškai:
Ats: Vešli pieva už pelėdyno
« Atsakymas #163 Prieš 2 mėnesius »
Maxsas sėdėjo bibliotekoje ir skaitė knygas apie multisulčių eliksyra. Mat nesiklausė ir plepėjo su draugais kai profesorius aiškino jo sudedamasias dalis ir poveikį.
O apie tai reikėjo papasakoti kitoja pamokoje, kuri turėjo vykti rytoj. Dar reikėjo padaryti transfigūracyja ir žiobaratyra. Po tokio kalno namų darbų net galva suktis pradėdavo. Kaip jis tapo toks plepis niekaip nesuprato šis vargšas pirmakursis. Padares šiuos namų darbus jis suptato, kad daugiau neįstengs. Todėl kitai dienai paliko ateities būrimo sapnų dienoraštį. Nusprendė eiti į lauka ir pakvėpuoti grynu oru. Lauke jau temo ir vaikai grupelėmis grįžinėjo į pilį. Tačiau Maxsas negalėjo grįžti, nes turėjo svarbų darba. Nusiūsti tėvams laiška. Kaip sekėsi mokykloje. Taigi nusprendė tą darbą padaryti kaip tik dabar. Beeinant oras vis vėso, o danguje žibo vis daugiau žvaigždių. Puikus oras astronomyjai pagalvojo Maxsas. Įėjas  išsirinko gražia raudona liepsnotaja pelėda. Kuri atkišo dailia kojalia. Išeidamas iš pelėdyno pamatė, kad jau visai tamsu. Suprato, kad jei pasirodys Filčui bus riesta. Tačiau Maxsas turėjo staigiai sustoti, nes prieš jį ant žolės gulėjo mergaitė pirmakursė kaip ir jis. Suprates, kad būtų nemandagu nepasisveikinti tyliai tarė:
- Sveika.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 2 mėnesius sukūrė Maxs Raukins »

*

Neprisijungęs Liucija Andersson

  • II kursas
  • *
  • 196
  • Taškai: 158
  • Saulės spindulėlis
Ats: Vešli pieva už pelėdyno
« Atsakymas #164 Prieš 2 mėnesius »
 Liucijos akys laisvai klaidžiojo temstančiu dangumi. Aplink maloniai šnarėjo vėjo kutenama žolė ir danguje plaukė vienišas, pilkas debesėlis. Žingsniai, artėjantys jos link. Ir netikėtai pasirodęs smalsus rudaplaukio berniuko veidas regėjimo lauke.
-Labas,-lyg niekur nieko atsakė į pasisveikinimą Liucija, tarsi jie būtų jau seniai pažįstami. O gal ir buvo pažįstami praeitame gyvenime? Mergaitė šį vakarą jautėsi sena, niekur netinkanti šiame gyvenime, kaip pamesta dėlionės detalė.
-Aš Liucija, jei pamiršai,-pertraukdama tik vėjo papildomą tylą, tarė baltaplaukė.-Prigulk šalia. Astronomijos mokytoja sakė, kad šiąnakt meteorų lietus.
O gal Liucija tik įsivaizdavo tą meteorų lietų? Greičiau šiąnakt mergaitės širdyje siaus audra, o veidą nuplaus tylios, skausmo kupinos ašaros. O gal ji tik viską įsivaizduoja...