0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Keitas Kolinsas

  • Kvidičininkas
  • ****
  • 270
  • Lytis: Moteris
  • If you need your heart stolen, call me ;)
Ats: Vešli pieva už pelėdyno
« Atsakymas #135 Prieš 5 metus »
-O žiūrėk, pašokus ir pasiekt mane kažkaip sugebi,-lyg ja didžiuodamasis šyptelėjo Keitas.
Nors šiaip vaikinas po Hogvartso koridorius vaikščiodavo visas nusiminęs arba abejingas, bet šiandien švilpis nenustojo šypsotis.
-Aišku mieloji, aš irgi mielas, matai-dar vienas įrodymas, kad mes tobulai tinkam,-pabrėždamas žodį tobulai išsiviepė garbanius. Buvo kiek keista, kad aviniškos garbanos nekrito ant smaragdo žalumo akių, bet vis dėl to taip net geriau buvo. Žinoma vaikinas nebūtų to pripažinęs, bet vis tiek.
-Ir kartosiu,-dar kart patvirtino Keitas,-Na ką su tavim gali žinot?-atseit rimtai paklausė Kolinsas, lyg būtų rimtai susirūpinęs dėl savo paties ir auskarų gerovės.
Velnias šokiai... Juk namie turėjau šokių pamokas, vis dar kažką pamenu man atrodo, kojų neturėčiau numindyt Adelei...
-Nori šokių? Ajej, nebijai, kad tau kojas numindysiu?-išrietė antakį vis dar išsišiepęs Kolinsas.
-Pakelt? Ne per daug nori?-prunkštelėjo švilpis. Žinoma ją galėjo lengvai pakelt, tik dar paerzint norėjo.

*

Neprisijungęs Adelė Ginger

  • Burtininkė
  • ****
  • 428
  • Lytis: Moteris
  • extra meilės kamuoliukas
Ats: Vešli pieva už pelėdyno
« Atsakymas #136 Prieš 5 metus »
  Adelė niekada netikėjo, jog ras žmogų su kuriuo norės būti visą laiką, tačiau jai tai buvo labai neįprasta. Mergina visada mėgo, buvo pripratus būti viena ir niekada nenorėjo, kad jos gyvenime atsirastų toks žmogus kaip Keitas, nes ji tiesiog nemokėjo būti kartu su kažkuo. Šviesiaplaukė primerkė akis, atsiduso ir tylėjo. Viskas per daug saldu, o gal man taip tik atrodo? Žvelgdama į juodaplaukį, Adelė nenorėjo jo palikti, tačiau viena dalis jos tiesiog norėjo atsitraukti, palikti šį vaikiną ir niekada daugiau su juo nesusitikti. Bet juk visada būna tik viena tokia nuostabi galimybė, tiesa? Blondinukė paleido garbaniaus ranką, šiek tiek nuo jo atsitraukė. Tai buvo visai neapgalvotas sprendimas, ji nebežinojo ką daryti. Žaliaakis varniukės gyvenime vėl privertė šviesti saulę ir spindėti jos akis. Po velniais, ką aš suknistai darau!
- Keitai, ar pakviesi mane pirmajam mūsų šokiui?- Adelė pakraipė galvą ir šiek tiek pasibandė kelis salsos žingsnelius.
  Tegu numindo jis man tas kojas, kad ir galvą gali numindyti, po galais, man patinka šis vaikinas ir nežadu jo palikti. Adelės akys skverbėsi į vaikino žaliąsias ir ši nieko nelaukusi pagriebė jo rankas pasiruošusi šokti.
- Manau, apsieisim ir be muzikos,- nusijuokė.
Dieve, kai tai nesvarbu
Ir neteka vanduo, nors verkiu.


*

Neprisijungęs Keitas Kolinsas

  • Kvidičininkas
  • ****
  • 270
  • Lytis: Moteris
  • If you need your heart stolen, call me ;)
Ats: Vešli pieva už pelėdyno
« Atsakymas #137 Prieš 5 metus »
Šiluma... Viskas ką jaučiu būdamas su šia mergina tai šiluma. Ji nuostabi, graži, protinga... Tobula. Taip, tobula-toks tinkamas žodis.
Jai atsitraukus vaikinuko širdis atrodo nusirito į kulnus, o balsas užstrigo gerklėje.
Taip ir žinojau... Tai tebuvo vaidyba, po velnių, turbūt ji žaidė kokią tiesą-drąsą ar šiaip čia kokios lažyb-
Keito mintis nutraukė Adelės klausimas ir jis žioptelėjo, bet netrukus garbanius atitoko ir kaip tikras džentelmenas prieš tikrą šokį nusilenkė ir atkišo ranką merginai.
-Žinoma, madam Adele,-pagaliau gavęs jos rankutę jis leido jai uždėti rankas kur reikėjo ir pats jas padėjo kur reikėjo-žinoma, gal pačiam būtų niežėję nagai nuleist tas savo rankas truputį žemiau, bet susivaldė, pats žinodamas, kad taip elgtis būtų nei garbinga nei šiaip tinkama jo standartams.
Jie sukosi ratais, o Kolinsas protarpiais jis vis apsukdavo merginą, net į orą ją pakeldamas, nors vis dar elgėsi su ja tarsi su stikline-taip pat atsargiai.
Nors blondinukė ir sakė kad muzikos nereikia, bet Keitas kiek garsiai niūniavo Carpenters dainą “Close to you”. Nors šiaip ir puikiai dainavo ir gitara grojo, bet dabar užteko ir to niūniavomo, nuostabiai papildančio ir taip magišką atmosferą. Švilpis stebėjosi, kad jo keliai iš jaudulio ir nuovargio dar nelinko, bet jis kaip suko merginą taip suko ir tas jausmas buvo suknistai nuostabus.

*

Neprisijungęs Adelė Ginger

  • Burtininkė
  • ****
  • 428
  • Lytis: Moteris
  • extra meilės kamuoliukas
Ats: Vešli pieva už pelėdyno
« Atsakymas #138 Prieš 5 metus »
  Šokdama su Keitu mergina taip nusikalė, kad baigus šokti tiesiog griuvo ant žolės nepaisant to, kad ji buvo ir šlapia, ir purvina. Adelė nusišypsojo, užmerkė akis, jos galvą persmelkė skausmas, o tai privertė šviesiaplaukę staigiai susiraukti ir pirštais lengvai spusteltėti ir pamasažuoti smilkinius. Velnias, nejaugi ir vėl vyksta tas pats?
  Merginos tėvai visada jai sakydavo, jog jai kažką pamilus jos kūnas į tai reaguos tikrai visai kitaip nei kitų. Netgi jos teta, seselė, kuri dirbo kažkada Hogvartse, ligoninės sparne jai tai sakė. Galvos, širdies skausmas. Tai jau antras kartas, kai mergina tai pajuto. Taip negali nutikti. Merginos skruostais pradėjo ristis ašaros. Ji viduje klykė iš skausmo.Suknistas. Suknistas. Nekenčiu. Kodėl jis turėjo man gimus prieš mano akis nuždyti mano brolį? Merginos gimimo dieną jos brolį nedovanotinais kerais nužudė senelis, kuris tiesiog negalėjo pakęsti jo. O kodėl? Niekas nežinojo, mat šis ir pats save nužudė. Kadangi tai buvo Adelės gimtadienis, ji, nors būdama visai mažytė, kūdikis, jau jautė begalinę meilę savo broliui ir jam mirus jos vidus visas plyšo pusiau. O dar ir senelis ją užkeikė. Ligi šiolei varniukė mato jo judančias lūpas, kurios kartoja keiksmus.
  Mergina susirietusi gulėjo ant pievos, net nepažvelgė į vaikiną. Ji kaskart sutikusi naują asmenį bijo, kad įvyks taip. Nenoriu to daryti, nenoriu. Adelės lūpos prasivėrusios pradėjo leisti nepakeliamą klyksmą, tad ši drebančiomis rankomis paėmė iš savo suknios kišenės lazdelę, atstatė ją priešais Keitą ir skausmingai ištarė:
- Atleisk,- ji nenorėjo, nedrįso, bet privalėjo.- Užmiršk, užmiršk, aš tave tik įskaudinsiu, o tuo pačiu ir save kankinsiu,- Adelės lūpos virpėjo kaip niekad, ji taip bijojo, taip verkė.- Tu buvai tas, kuris suteikė man džiaugsmą, bet turiu tai padaryti, atleisk man,- mergina sukūkčiojo.- Obliviate.
  Iš merginos rankos drebulės medžio burtų lazdelė iškrito. Pati Adelė visiškai susigūžė nenorėdama matyti kaip Keitas ją pamiršta. Ir dangus vėl bus giedras? Ne, tikrai ne. Niekada taip nebus, nebus taip, kad galėčiau ramiai sau įsimylėti...
Dieve, kai tai nesvarbu
Ir neteka vanduo, nors verkiu.


*

Neprisijungęs Keitas Kolinsas

  • Kvidičininkas
  • ****
  • 270
  • Lytis: Moteris
  • If you need your heart stolen, call me ;)
Ats: Vešli pieva už pelėdyno
« Atsakymas #139 Prieš 5 metus »
Šokiui pasibaigus, Keito veide vis dar degė šypsena, bet mergina vėl verkė. Keitas iškart prišoko prie jos, siaubingai susirūpinęs, juodos garbanos plaikstėsi ant veido, o jame buvo sustingusi beviltiškumo kupina išraiška.
-Ei, ei, ei, kas tau nutiko?-paklausė vaikinas, žvelgdamas tiesiai į žavias jos akis. Jis nesuprato ką blogo padarė, kur suklydo ir panašiai, bet norėjo padėti.
-Užmiršti? Tu juk neketi-,-Keitą nutraukė kerai, nuo kurių jis tik savo reakcijos dėka sugebėjo atšokti ir vaikinas tik papurtė galvą ir vis dar giliai kvėpuodamas išsitraukė savąją juodmedžio lazdelę, kuri dar niekada neapvylė. Adelė... Adelė-tobuloji mergina jį užpuolė? Tai juk negalėjo būti tiesa... ar galejo?..
-Ar visai pablūdai? Nenaudok prieš mane tokių kerų!-pagaliau atgavęs balsą dar toliau nuo jos atsitraukė Kolinsas. Jis nenorėjo šitaip skaudinti merginos, nenorėjo pasirodyti jos išsigandęs, bet vis dėl to drebanti ranka su lazdele buvo paruošta arba pulti arba gintis-nukreipta tiesiai į varnę. Žinojo, kad pulti negalės, bet prarasti atminties tikrai nesiruošė.
Po velnių... Nesuprantu šitos suknistos situacijos... Nenoriu nuo jos bėgti, bet man siaubingai baisu. Merline ir visi hipogrifai, ką gi daryti?

*

Neprisijungęs Adelė Ginger

  • Burtininkė
  • ****
  • 428
  • Lytis: Moteris
  • extra meilės kamuoliukas
Ats: Vešli pieva už pelėdyno
« Atsakymas #140 Prieš 5 metus »
- Po velniais, suprask, tu privalai mane pamiršti!- sušuko Adelė.
  Mergina atsistojo ir sulinkusi atbulomis traukėsi nuo vaikino, viena jos ranka ieškojo kur atsiremti, tačiau aplink nieko nebuvo, o kitą laikė prie krūtinės, ties širdimi, mat skausmas buvo nepakeliamas. Šviesiaplaukė kosėjo, šlubčiojo, kraipė galvą, skausmas nedingo. Skausmas niekada neišnyks jeigu jis tavęs nepamirš. Balsas Adelės galvoje privertė merginą pakelti savo apsiblaususias akis į Keitą. Ši sunkiai kvėpuodama pasilenkė ir pasiėmė lazdelę, kuri voliojosi pievoje. Įsidėjus ją į kišenę iškėlė rankas į viršų, lyg kokia prigauta nusikaltėlė ir tarė:
- Aš tau viską papasakosiu, tik prašau, nieko man nedaryk ir kuomet tau papasakosiu, leisk man ištrinti tau prisiminimus su manimi.
  Per pievą vėl nuaidėjo Adelės klyksmas, kai jos širdį ir galvą nudiegė skausmas. Blondinukė drebančiomis rankomis nusiriši bandaną, pakratė galvą, vėl pamasažavo smilkinius. Nustok, prašau nustok. Iš mėlynų apsiblaususių akių vėl pasipylė ašaros.
- Aš esu užkeikta, Keitai,- prabilo šviesiaplaukė.
  Nepraėjo nė sekundė ir ši mergina nebejautė kojų, jos akys temo, protas atsijungė ir ši susmuko ant pievos.
Dieve, kai tai nesvarbu
Ir neteka vanduo, nors verkiu.


*

Neprisijungęs Keitas Kolinsas

  • Kvidičininkas
  • ****
  • 270
  • Lytis: Moteris
  • If you need your heart stolen, call me ;)
Ats: Vešli pieva už pelėdyno
« Atsakymas #141 Prieš 5 metus »
-Aš negaliu tavęs pamiršti!-beviltišku tonu atsakė Keitas. Viskas čia buvo taip suknistai keista, o lazdelė vis dar nukreipta į merginą drebėjo kartu su Kolinso ranka,-ir negaliu leisti savęs užkerėti po velniais!-jis nesuprato viso šio reikalo, nei kam to reikėjo, nei kodėl Adelė taip elgėsi.
Jai klykaujant ir trinant smilkinius, švilpis puikiai matė skausmo kupiną išraišką jos veide ir jam norėjosi pulti merginai padėti, bet Kolinsas tik giliai įkvėpė ir užsimerkė. Nors šiaip niekada nepasireiškė savanaudiškumu, bet būtent šiuo metu jam jo paties prisiminimai ir net gyvybė buvo svarbu, nors girdint blondinės riksmus jo širdis siaubingai kraujavo, plėšėsi ir vėl klijavosi iš naujo, sukeldama Keitui siaubingą skausmą-tarsi ugnį deginančią viską iš vidaus. Tai buvo sumišusios emocijos-kaltė, pyktys, meilė ir nesupratimas.
-Prakeikta?-žodis tyliai išslydo iš garbaniaus burnos ir vaikinukas pagaliau po truputį viską suprasdamas klūptelėjo šalia merginos. Kaip galėjo būti toks kvailas? Kelti jai tokį skausmą? Juk galėjo tiesiog pamiršti... Pamiršti viską. Žinoma negalėjo ir tai privertė jį jaustis dar suknisčiau.
Adelei nualpus, švilpis sudrebėjo. Atrodė jog ant jo būtų nukritęs milžiniškas stiklinis sietynas ir be to, kad prispaudė visu svoriu, išmušė iš plaučių orą, tai dar ir susmeigė visas savo tariamas stiklo atplaišas į vaikiną, tarsi jis būtų to labiausiai nusipelnęs žmogus. Vaikinui akyse šoko juodi taškeliai ir nežinia kiek jis laiko praklupojo prie Adelės. Pagaliau atitokęs kažkaip sugebėjo suprasti-reikia nunešti ją į ligoninės sparną. Reikia... Kojos buvo tarsi medinės ir jis, svyruodamas, vos sugebėjo pakelti lengvutę merginą ant rankų. Iš šono galbūt ir atrodė juokingai ir gal Kolinsas atrodė, kaip girtas, bet tos tariamos stiklo atplaišos vis dar smigo į jį, o sietynas vis dar buvo išmušęs orą. Taip pat jautėsi ir prieš tris metus-vos mirus tėvams ir seseriai. Tai buvo beviltiškumas, jausmas visada sužlugdydavęs ir sugebėdavęs įveikti Keitą Kolinsą.
Dabar to negalėjo nutikti, dabar jis dar neprarado Adelės, dabar dar galėjo nebūti įveiktas beviltiškumo ir empatijos viskam aplink. Tai stumė jį į priekį ir Keitas šiaip ne taip, su mergina ant rankų judėjo pilies link.

*

Neprisijungęs Edison Bernardinelli

  • III kursas
  • *
  • 18
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • i still hope you'd haunt the passenger seat
Ats: Vešli pieva už pelėdyno
« Atsakymas #142 Prieš 5 metus »
Žolė jau pasipuošė šalna, medžių lapai galutinai palaužti nukrito, o vėjai sužvarbėjo; jau greitai žiema,, mąstė Edison, skubėdama pelėdyno link. Varniukė manė, kad nebus tiek šalta, tačiau tyliai keikė save už jėgų pervertinimą ir šiltesnių rūbų nepasiėmimą. Dabar ji bandė šiaip ne taip išsigelbėti tik su laisva suknele ir aplink save apmuturiuotu Varno Nago šaliku, kuris nė kiek negelbėjo. Jei nepaskubėsiu, susirgsiu hipotermija, kandžiai pagalvojo Edison, ir po ilgo žingsniavimo ji išvydo pelėdyną. Iš tikro jis nebuvo tiek toli, tačiau net būdama trečiakursė ji niekaip nesugebėjo išsiaiškinti Hogvartso apylinkių, mat nedaug tekeliaudavo; pagalvojus, ji niekada nemėgo blaškytis, nerandant savo vietos. Vos atidariusi pastato duris, mergaitė staigiai nėrė vidun ir atsirėmusi į sieną lengviau atsikvėpė. Šiek tiek čia pasibūsiu ir sušilsiu, tada tikriausiai eisiu į pievą, kurią užmačiau čia eidama, susimąstė Edison.

*

Neprisijungęs Yura Natayaki

  • II kursas
  • *
  • 48
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • keep calm and try you best
Ats: Vešli pieva už pelėdyno
« Atsakymas #143 Prieš 5 metus »
Yura, išsekinta dar vienos nuobodžios mokslų savaitės, nuėjo į pelėdyną išsiųsti mamai laiško.
- Širo!- pašaukė savo pelėdą vardu ir ši atskridusi nusileido mergaitei ant peties.
Kai Širo nuskrido, Yura dar ilgokai stovėjo ir žiūrėjo į tolį. Nuleido akis ir pirmą kartą pro langą pastebėjo pievutę. Mergaitė nuskubėjo žemyn ir pamatė tikrą rojaus kampelį. Nors buvo žiema, ten tvyrojo tikra vasara. Čiulbėjo paukščiai, žydėjo gėlės, skraidė drugeliai.
- Vau... Kokia nuostabi magija...- nusistebėjo Yura.
Mergaitė norėjo pasilikti čia amžinai, bet deja negalėjo.Na... Tikriausiai niekas nepastebės, jei porą valandų pabūsiu čia. pagalvojo Yura ir nusimetė striukę, nes ten tikrai buvo šilta. Nusiėmė šaliką ir kepurę. Viską sumetė šalia ant žemės ir atsigulė.
(\__/)
(+'.'+)
(")_(")
This is Bunny. Copy and paste bunny to your signature help him gain world domination.

*

Neprisijungęs Maja Patvel

  • Burtininkė
  • ***
  • 138
  • Lytis: Moteris
  • Viską galima įveikti su svajonėmis!
Ats: Vešli pieva už pelėdyno
« Atsakymas #144 Prieš 5 metus »
Jau greitai turėjo prasidėti atostogos. Maja ėjo į pelėdyną. Turėjo išsiūsti laišką šeimai.
- Dinira! - mergaitė pašaukė savo pelėdą. Šiai atskridus ištiesė ranką, ant kurios pelėda ir nutūpė. Mergaitė paglostė augintinę. Tada iš kišenės ištraukė grežinėlį morkos. Dirina morką, kitaip nei kitos labai mėgo. Majai padavus morką pelėda dėkingai suūkė. Grifukė nusijuokė ir įdavė pelėdai laišką.
- Perduok mano mamai labų dienų. - Pasakė mergaitė supratingai ūksinčiai pelėdai. Ji dar sykį nusijuokė.
- Nagi, skrisk.-  Maja nulydėjo pelėdą akimis.
 Grifukė apsidairė aplinkui. Jai patikdavo, kai būdavo viską apžiūrėjus ir viską pažindavo. Staiga pro langą ji pamatė nuosyabią pievą.
- Neytikėtina. - Pašnibždėjo sau Maja. Grifukė patraukė tenais.
 Nuėjusi pamatė, kad ten jau ilsisi kita mergaitė.
 Maja nusprendė netrugdyti.
- Labas. - pasisveikino ji ir prisėdo atokiau.
- Čia karštoka, -  lyg sau, lyg mergaitei pasakė Maja.
Sunku būti savimi, kai nežinai kas esi

*

Neprisijungęs Yura Natayaki

  • II kursas
  • *
  • 48
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • keep calm and try you best
Ats: Vešli pieva už pelėdyno
« Atsakymas #145 Prieš 5 metus »
 Yura pamatė pro pelėdyno langą išskrendančią pelėdą. Matyt dar kažkas išsiuntė laišką pamanė Yura ir užsimerkė. Kai atėjusi kita mergaitė pasisveikino, Yura krūptelėjo ir atsimerkė.
 -O, labas! Išgąsdinai.- nervingai sukikeno mergaitė.       
 - Taip, tikrai karštoka.       
 Yura truputį nervinosi. Tai buvo pirma mergaitė su kuria ji kalbasi hogvartse, kol kas bendravo vien su berniukais. Juos buvo lengviau suprasti ir su jais bendrauti. Yura atsisėdo. Jos geltonuose plaukuose buvo prisivėlę žolės. Mergaitė porą kartų ranka persibraukė ranka plaukus ir išsipurtė žolytes.             
 - Koks tavo vardas?- paklausė.           
 Šį klausimą mergaitė visada užduodavo pirmą, kadangi jai nelabai rūpėjo žmonių kilmė ar koledžas.       
 - Dažnai čia ateini?- dar paklausė.       
(\__/)
(+'.'+)
(")_(")
This is Bunny. Copy and paste bunny to your signature help him gain world domination.

*

Neprisijungęs Atėna Light

  • I kursas
  • *
  • 2
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • Gyvenimas, tai žaidimas.
Ats: Vešli pieva už pelėdyno
« Atsakymas #146 Prieš 5 metus »
Buvo graži ir saulėta diena. Atėna, dvynės ir Frenkas nusprendė paiškilauti pievoje esančioje už pelėdyno. Atėna iškepė didžiulę skardą šokoladinių braunių, dvynės atsinešė stebuklingų guminukų iš saldumynų parduotuvės. Skirtingos spalvos guminukai turi skirtingus šalutinius poveikius. Pavyzdžiui mėlynas sukelia žagsulį, žalias sukelia niežulį, na, o Frenkis atsinešė šokoladinių varlių. Kokia puiki diena iškilai! pagalvojo Atėna. Aplinkui skraido pelėdos, šviečia saulė, aš su geriausiais savo draugais... Vaikai prasėdėjo pievoje iki vėlumos, gerdami paskutinius saulės spindulius. Jie pievoje prasėdėjo taip ilgai, kad net teko pasinaudoti burtažodžiu Lumus, kurį neseniai išmoko, kad galėtų parsirasti atgal iki Hogvartso.

*

Fiadh o Ceallachain

Ats: Vešli pieva už pelėdyno
« Atsakymas #147 Prieš 5 metus »
Atėjus savaitgaliui Fiadh nutarė pasinaudoti laisvu rytu ir nukeliauti iki pelėdyno. Nors mama taip ir nesutiko nupirkti mergaitei pelėdos, ji pagalvojo, kad reikia bent kartais pranešti tėvams, kaip jai sekasi. Tad grifiukė pasikvietė liepsnotąją mokyklai priklausančią pelėdą ir netrukus stebėjo, kaip ji skrenda toluyn. Fiadh pati nesuprato, kodėl, tačiau ją apėmė keistas liūdesys.
Su tokiomis mintimis ji išėjo į lauką, nes nesinorėjo eiti į bendrąjį kambarį, kur būtinai ką nors susitiks. Mergaitė labai norėjo pabūti viena. Buvo šiek tiek vėsoka, tačiau grifiukė vis tiek atėjo į pievą už pelėdyno ir prisėdo žolėje. Ši buvo labai vešli ir aukšta. Tai šviesiaplaukei patiko: galima atsigulti ir nematyti nieko aplinkui. Oras nebuvo pats maloniausias, tačiau saulutė nedrąsiai žvelgė į žemę. Tad Fiadh atsipalaidavo ir net nepastebėjo, kaip užsnūdo.

*

Neprisijungęs Miranda Danijelė

  • V kursas
  • *
  • 71
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • Laba. Ką nors praleidau?
Ats: Vešli pieva už pelėdyno
« Atsakymas #148 Prieš 5 metus »
Oi ne. Miranda tikrai neketino siųsti pelėdos su laiškučiu mamai. Ne ne. Per daug darbo,- purkštavo ji. Bet šiandiena buvo išskirtinė diena. Retai kada pasitaikydavo tokių puikių dienų rudenį, kada lietus vis dažnėjo ir ilgėjo.
Buvo puikus savaitgalio rytas. Saulė kepino kiek tik įmanydama (pagirkime už pastangas), o danguje nesimatė anei debesėlio. Nors buvo pačiuose pakraščiuose keletas. Oras buvo vėsus. Bet saulė dar nebuvo VISAI praradusi kaitrumo. Bobų vasara...
Miranda tiesiog šiaip sau atėjo iki pelėdyno (siųsti nieko gi neketino). Bet pamąsčiusi susirado popiergalį (kuris gulėjo tarp akmenukų kieme. Net keista, kaip jo vėjas nenunešė) ir plunksną su rašalu. Juos rado pelėdyne. Brūkštelėjo trumput trumputėlę žinutę:
Citata
Oras puikus, nieko netrūksta. Linkėjimai, Miranda.
Pelėdai dingus iš akių, grifė pasuko pievon. Ši atrodė taip, tarsi jos niekas neprižiūrėtų. Tarsi ji augtų tiesiog šiaip, ir tiek. Nusprendusi pasiskinti gėlių, antrakursė įžygiavo pievon. Prisirinko įvairiausių: rugiagėlių, kraujažolių, dobilų. Net drugelių daugybę matė.
Staiga atvyko ponia Bitė. Mergaitė pašokusi ėmė bėgti, nenorėjo įkandimo gauti. Pakeliui barstė gėles. Netyčia, aišku. Pametė vos keletą. To bėgimo, tiesą sakant, nelabai ir bebuvo. Žolė aukšta, trukdo dėlioti kojas. Tarsi kokia siena laiko, arba vanduo. Atsigręžusi, bitės ji nebematė. Bet lėkti su vėjeliu buvo smagu, tad dabar ji pasišokinėdama keliavo skersai pievą, gėrėdamasi vaizdais, gėlėmis, uostydama jas.
Bumpt!
Už kažko užkliuvusi, Miranda pargriuvo. Krisdama dar soėjo pamatyti, kad tas kažkas yra ŽMOGUS. Ojojojojoj.... Ten kur nukrito, dar delnus (gėles paleido) nusibrozdino, mat kažkas buvo pabėręs smulkaus žvyro. Atsisėdusi apsižiūrėjo delnus. Papūtė žaizdeles. Tada ėmėsi žiūrėti kliūties, privertusios pajusti negailestingą inercijos jėgą. Kaip nustebo, supratusi, kad čia gi Fiadh! Iš savo koledžo draugių visų, pirmaiusiai ji susipažino su Fiadh. Gana gerai sutarė jos.
-Amm.. Atsiprašau labai, nepastebėjau tavęs. Gal nelabai skauda? Kur užgavau? Padėti?-po šitokios tirados vėl suskaudo žaizdas. Net kraujas buvo oradėjęs sunktis. Greit nulaižiusi, ir papūtusi, ji vėl pakėlė akis į draugę. Tikėjosi, kad gal nelabai jai pakenkė. Kad gal išliks draugės, o netaps priešėmis iki gyvenimo galo. Arba mokyklos baigimo. Arba dar kokio nors galo.
Lightning makes no sound until it strikes.

*

Fiadh o Ceallachain

Ats: Vešli pieva už pelėdyno
« Atsakymas #149 Prieš 5 metus »
Fiadh, ko gero, taip ir nebūtų supratusi, kad užmigo, jeigu jos nebūtų kažkas pažadinęs. Kažkas, kas sugebėjo už jos užkliūti. Ir, panašu, nugriūti. Grifiukė staiga atsimerkė. Kurį laiką ji nesuprato, kur yra ir ką veikia. Ak taip. Pieva prie pelėdyno pagaliau prisiminė šviesiaplaukė ir galiausiai apsižvalgė pažiūrėti, kas čia atsitiko. Tiksliau sakant, kas ją pažadino. Šiaurės airė gerokai nustebo, kai pamatė, kad tai Miranda. Kuri, žinoma, iš karto susirūpino, ar ko nors nepadarė Fiadh. Ši šiek tiek sutriko.
- Ne... Man viskas gerai. Bet aš matau, kad tau reikia pagalbos!
Grifiukė pasijuto kalta: juk draugė užsigavo, nes užkliuvo už jos, gulinčios pievoje... Fiadh pabandė skubiai atsikelti. Ir tada suprato, kad, ko gero, vis dėlto Miranda jai skaudžiai įspyrė, nes pasijudinus gerokai skaudėjo šoną. Tačiau mergaitė stengėsi to nepaisyti, jai buvo svarbiau padėti draugei. Arba bent parodyti, kad nori padėti.
- Atsiprašau, - pirmiausia pasakė Fiadh, kai šiaip ne taip atsikėlė. Skausmas buvo sunkiai pakeliamas, tačiau ji iš paskutiniųjų tai slėpė, nes nenorėjo parodyti, kad draugė ją užgavo. - Norėjau pasimėgauti geru oru ir nė nepajutau kaip užmigau...
Fiadh jautėsi tikrai blogai, kad Miranda skaudžiai užsigavo, tačiau nežinojo, kaip gi ji galėtų padėti. Galiausiai grifiukė paklausė:
- Ar gali pasakyti, ką aš galėčiau padaryti, kad tau padėčiau?