Renginiai
  • Rugpjūčio 24 d. - Egzaminai
  • Rugpjūčio 27 d. - Profesorių atranka
  • Rugpjūčio 31 d. - Atostogos
  • Rugsėjo 07 d. - Naujų mokslo metų pradžia

0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Prisijungęs Clemence Ameli Martes

  • II kursas
  • *
  • 204
  • Taškai: 76
  • Lytis: Moteris
  • damn girl, your ass is bigger than my future
Ats: Vešli pieva už pelėdyno
« Atsakymas #90 Prieš 8 mėnesius »
Elena buvo nelaimingiausia, kai Emillia 'sušlapino' Eleną. O Emi nežinojo kaip ir elgtis. Klastuolė norėjo tik pasirodyti, kad kažkokius burtažodžius moka. Bet prisižaidė. Kaip visada..
- Nesusirgsi? - Atsakė klausimu į Elenos žodžius. Emillia net nepagalvojo apie tai, kad mažoji grifė gali ir susirgti. Klastuolė kiek išsigando. Tai viskas bus gi ant jos atskokomybės. O juk ji gali ir pasiskūsti.. O jeigu už tai atims taškų iš klastūnyno, dėl netinkamo elgesio? Emi tikrai išsigando. Buvo labai pasimetus ir bijojo, kad Elena nesupyktu.. Ką daryti? Galvojo klastuolė. Reikia ją nuvesti atgal į Hogvartso pilį...
 Prieš tai net nepagalvojus, kad Elena gali susirgt. Klastuolė galvojo apie keistus kiek dalykus. Juodoji magija ir t.t.. Emi buvo kiek smalsu dėl jos, bet, kad naudotis tikrai nenorėjo. Emillia netgi kiek bijojo. Bet nepagalvojus paklausė Elenos apie tai. Ar jai patinka juodoji magija?
 Kai paklausė greitai ir susilaukė iš mažosios grifės ir atsakymo. Pas klastuolę išsiputė akys, padidėjo vyzdžiai. Ema nesitikėjo tokio girdėti. Jai buvo keista, kad ji taip viską atvirai ir pasakė. Oho..Nesitikėjau tokio jos drąsos ir atvirumo. Klastuolė kiek netgi pasimetė ką ir atsakyt.
- Gal visai ir smalsu būtu kažką apie ją žinoti daugiau ir gal netgi mokėti burtažodžius... Bet aš kažkaip netgi bijau. Tai kiek neįprasta, nes iš vaikystės gąsdino, kad tai yra blogai. Turbūt man vis dar tai užstrigo atmintyje ar tiesiog galvoje.. - Kiek pasakė ir nusijuokė. Ema netgi nežinojo ką ir atsakyt. Bet vis gi, pasakė ir tokią tiesą. Emillia tiesiog bijojo jos mokintis todėl ir nesidomi.. Reikia keisti tema.. Pagalvojo Ema ir mintyse su tuo ir sutiko.
- Žinai. Aš pergyvenu, kad tu nesusirgtum.. Gal geriau aš tave nuvesiu atgal į Hogvartsą? - Paklausė ir jau ruošėsi eiti Hogvartsui link.
No matter what anybody tells you, words and ideas can change the world

*

Neprisijungęs Elena LoveGood

  • VII kursas
  • *
  • 240
  • Taškai: 13
  • Lytis: Moteris
  • They say Hogwarts, we say Home
Ats: Vešli pieva už pelėdyno
« Atsakymas #91 Prieš 8 mėnesius »
Elena vis stėbėjo Emill’ios judesius. Ši atrodė kiek išsigandusi. ,,Kodėl ji tokia išsigandus? Juk čia nieko tokio.”
 -Tu nebijok, aš niekam nieko nesakysiu. Juk visiems pasitaiko. Kaip buvau pirmakursė netyčia paleidau sustingdymo kerus į Profesorių. Taigi nesijaudink, čia tik šlapi drabužiai, kuriuos grįžusi į savo koledžo bendrąjį kambarį nuimsiu nuo savo kūno,- maloniai pasakė Grifiukė ir nusišypsojo,- o kad susirgsiu net nežinau... Turbūt kad ne,- susimąsčiusi kalbėjo mėlynplaukė.
 Kaip raudonakė pasakė ką mano apie juodąją magiją, matėsi kad Emillia nustębo. Tačiau išgirdusi ką ji mano apie juodają magiją, Elena irgi ne ką mažiau nustębo.
 -Kartais norisi išeit iš Hogvartso į kažkokią atokią vietelę ir ten ją pasipraktikuoti,- užsisvajojo Grifiukė,- tiesą sakant aš visiškai nebijau. Bet juk vieną kartą galima pabandyti kažką padaryti,- mirktelėjo mėlynplaukė ir pažiūrėjo į savo lazdelę,- jeigu nebijosi, galėtumiem kažkada padaryti,- nusišypsojo raudonakė ir apsidairė. Staiga Elenai pasidarė šalta ir kažkaip nemalonu. Supratusi jog jau laikas grįžti į pilį, Emillia staiga prakalbo.
  -Taip, tu teisi, gal jau einam, nes jau kažkaip šalta ir nemalonu darosi. Jeigu norėsi dar kartą susitikt žinok kad visada būnu uždraustojo miško pamiškėje,- vėl nusišypsojo Elena ir kartu su Emillia patraukė link Hogvartso.

*

Neprisijungęs Sara Nikolė Keyes

  • ***
  • 190
  • Lytis: Moteris
  • Alive or just breathing?
Ats: Vešli pieva už pelėdyno
« Atsakymas #92 Prieš 5 mėnesius »
Po pamokų(kurių nebuvo labai daug) Keyes pasipuošusi varno nago uniforma ir koledžo šaliku, kuris šildė, tačiau kartais su juo buvo per karšta.
Sara niekada nebuvo pelėdyne ar už jo ribų, tad dabar pasitaikė proga apsilankyti bent kokioje nors pievoje prie pelėdyno. Egzaminai neskubėdami artėjo, taip baugindami penktakursę. Šie jau spėjo išgąsdinti savo sunkumu beveik visus mokinius, tad neskubėdama mergina ėjo link pelėdyno, priėjusi prie jo, neįėjo į jį, o tiesiog nuėjo į pievą už pelėdyno, kurią vos matė savo žaliomis akimis.
Paauglei žingsniuojant pieva, girdėjosi jos žingsniai, kvėpavimas ir keletą pelėdų ūbavimas pelėdyne.
Mėlynplaukė atėjo ant aukščiausios kalvos, kuri buvo šiauresnėje pievos dalyje. Nikolė apsidairė, kraštovaizdis buvo nuostabiai gražus. Horizonte daugybė medžių, pasukus galvą šiek tiek į dešinę buvo galima matyti pelėdyną, o toliau ir Hogvartso pilį, kuri labai gražiai atrodė mėlynai baltame danguje. Varnanagė ramiai stebėjo horizontą, kol už nugaros pasigirdo nelabai garsūs žingsniai, mergina atsisuko ir nežymiai pasisveikinus, toliau nusisuko stebėti kraštovaizdį, kuris visą laiką Sarai atrodė kerinčiai ir nepriekaištingai.
Death is not the greatest loss in life. The greatest loss is what dies inside us while we live.-Norman Cousins

*

Neprisijungęs Dawn Strain

  • ****
  • 230
  • Lytis: Moteris
  • I solemnly swear that I'm up to no good
Ats: Vešli pieva už pelėdyno
« Atsakymas #93 Prieš 5 mėnesius »
Penkiolikmetė sau palengva išėjo iš pelėdyno kątik išsiuntusi pelėdą savo motinai, kuri kažkur kitoje Anglijos pusėje dirbo savo darbus, retkarčiais pamiršdama savo dukrą, tad šią gražią popietę varniukė sugalvojo pranešti jai apie savo egzistavimą. Na, tai nėra blogai, tiesa? Dawn, rankose su savimi nešdamasi rašymo knygelę, ėjo link tos vietelės prie pelėdyno, kurioje mėgdavo pasėdėti ir pabūti vienai, pailsėti nuo to mokyklos ir pamokų šurmulio, ypač prasidėjus egzaminams. Deja, kažkas jos vietelę jau užėmė, o penkiolikmetė nelabai mėgo dalintis. Strain prisimerkė, kad matytų, kas užėmė jos vietą, ir pamatė mėlynų plaukų kupetą. Regis, Dawn šios merginos dar nėra niekur mačiusi, tad gali būti, jog paauglė yra iš visiškai kito koledžo. Varnė nutipeno arčiau merginos, norėdama iš aukščiau pasižvalgyti ir galbūt, jei pasisektų, atrasti kitą vietą, tačiau, būdama nerangi ir visada sugebanti prisidaryti bėdų, tamsiaplaukės kojos sugalvojo jos nebeklausyti ir Dawn grakščiai kaip statinaitė ėmė ridentis žemyn kalva, klykdama iš visų plaučių ir negalėdama savęs sustabdyti. Dabar jau mirsiu.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 5 mėnesius sukūrė Dawn Strain »

*

Neprisijungęs Sara Nikolė Keyes

  • ***
  • 190
  • Lytis: Moteris
  • Alive or just breathing?
Ats: Vešli pieva už pelėdyno
« Atsakymas #94 Prieš 5 mėnesius »
Kerintis vaizdas tikrai buvo kerintis, juk nuo mažens Sarą žavėjo gamta, o dabar ji stebėjo gamtą, kuri Sarai būnant penkiolikmetei, tik dar labiau traukė.
Išgirdus kažkam ateinat, mergina atsisukus pasisveikino ir stebėjo kraštovaizdį. Bet nutiko tai, ko varnanagė tikrai, tikrai nesitikėjo! Kitai mokinei ateinant arčiau mėlynplaukės, šios kojos 'susipainiojo' ir šioji it apvali, tuščia statinė nuriedėjo nuo kalniuko, garsiai spiegdama, atrodė, kad tuoj merginai plyš plaučiai, bet kas norėtų susižeisti ar netgi susižeisti?
Nikolė iš prigimties buvo ta, kuri padėdavo draugėms(pamirškime, kad jų daug neturėjo), motinai ar žiobarų mokyklos mokytojams(nuvalyti lentą, sutvarkyti klasę ir panašius dalykus), tad ne išimtis, kad nė dorai nepagalvojus, pradėjo vytis nuriedėjusią merginą ir kas kelias sekundes vis pagreitino bėgimo tempą. Varnanagė šiaip ne taip pasivijo merginą ir jau ruošėsi ją sustabdyti, bet še tau, kad nori! Keyes parvirto ir pradėjo ridentis kartu su jau senokai riedėjusią mokinę. Dabar dvi mokinės nė kieno nestabdomos sau riedėjo nuo kalniuko it tuščios statinės. Klykimas padvigubėjo, merginos garsiai rėkė. Sara tikėjosi, jog kažkur kalniuko apačioje jos sustos, lygioje vietoje atsistos ir normaliai susipažins.
Death is not the greatest loss in life. The greatest loss is what dies inside us while we live.-Norman Cousins

*

Neprisijungęs Dawn Strain

  • ****
  • 230
  • Lytis: Moteris
  • I solemnly swear that I'm up to no good
Ats: Vešli pieva už pelėdyno
« Atsakymas #95 Prieš 5 mėnesius »
Regis, mergina riedėjo amžinybę, bet galiausiai stati kalva baigėsi ir Strain ėmė lėtėti, kol galiausiai visiškai sustojo. Netrukus šioji pajuto, kad kažkas atsitrenkė į jos koją ir varnė akies krašteliu pamatė tą pačią mėlynplaukę merginą, kuri, atrodo, visą tą laiką riedėjo kartu su Dawn. Penkiolikmetė kiek sutriko. Na negali būti, kad nusitempiau ją kartu su savimi - mintijo Strain. Tačiau merginą iš minčių staiga ištraukė supratimas, jog ką tik nusileido iš bala žino kokio aukščio kalvos ir dabar turėtų merdėti nuo lūžusių kaulelių ir išsuktų sąnarių, bet, neskaitant nubrozdintų kelių ir alkūnių, varnė jautėsi visai gerai. Tik neaišku buvo dėl nepažįstamosios, tad Dawn nepasibodėjo paklausti:
- Ar tau viskas gerai?

*

Neprisijungęs Sara Nikolė Keyes

  • ***
  • 190
  • Lytis: Moteris
  • Alive or just breathing?
Ats: Vešli pieva už pelėdyno
« Atsakymas #96 Prieš 5 mėnesius »
Jos ridenosi pakankamai ilgai, Sarai jau spėjo tai atsibosti. Pagaliau kritimo tempas sumažėjo, o netrukus jos jau nebe krito, o sustojo kalniuko apačioje. Pagaliau, man jau galva apsisuko tris šimtus šešiasdešimt laipsnių kampu. Dar spėjo pagalvoti, kai netyčia atsitrenkė į merginos koją.
Ups...
Juodvi neilgą laiko tarpą pragulėjo ant žemės. Netrukus ore 'pakibo' nepažįstamosios klausimas,kuris buvo skirtas mėlynplaukei.
-Man viskas gerai. Tik turbūt turėsiu mėlynių ant viso kūno.
Tai buvo tiesa, nuo kritimo tikriausiai atsirado mėlynių ant viso merginos kūno.
Penkiolikmetė netikėtai nusijuokė. Dar vienas kartas. Dar keli kartai ir Sara pradėjo isteriškai juoktis, ji negalėjo nustoti juoktis. Ak, Sara nemėgo tų jos juoko priepuolių, jie užeidavo greitai ir pačiose netikėčiausiose vietose.
Saros juokas sustiprėjo.Sara, tvardykis!-ramino save mergina.
Penkiolikmetė jautė,kad turbūt atrodo kaip kokia durnė. Tačiau nors ir kiek stengiesi nusiraminti, surimtėti, jai tai visiškai nesisekė.
Death is not the greatest loss in life. The greatest loss is what dies inside us while we live.-Norman Cousins

*

Neprisijungęs Dawn Strain

  • ****
  • 230
  • Lytis: Moteris
  • I solemnly swear that I'm up to no good
Ats: Vešli pieva už pelėdyno
« Atsakymas #97 Prieš 5 mėnesius »
- Na taip, po tokio nusileidimo... - pritarė merginai Dawn stebėdamasi, jog nė vienai neprireikė keliauti į ligoninės sparną. Varnė palengva ėmė stotis, rankomis purtydama savo purviną ir žolėmis apkibusią uniformą. Galiausiai Dawn atsisuko į merginą ir pirmą kartą pažvelgė jai į veidą.
- Aš Dawn, beje, - greitai prisistatė ir ranka nubraukė žemės gabalėlį ant kelnių, deja, padarydama tik dar didesnę rudą dėmę. - Velnias... - tyliai nusikeikė, kai suprato, jog ką tik ištepė savo mėgstamiausias kelnes. Penkiolikmetė piktai atsiduso.
- Tai va, tikriausiai man jau laikas grįžti į pilį, nevaikščiosiu visa murzina ir... - nebaigusi sakinio, varnės širdis sekundėlei sustojo plakusi, kai šioji suprato, jog su savimi nebeturi užrašų knygelės, kurią dar neseniai nešėsi savo rankose. Dawn iš panikos ėmė trypčioti vietoje, nežinodama, ką daryti.
- Ėėė, o tu gal matei mano užrašų knygelę? Tokią rudą, aptrauktą oda. Regis, pamečiau riedint nuo kalvos, - pasiteiravo jausdama savo balse augantį nerimą, tuo pat metu akimis aplink ieškodama tos nelemtos užrašinės.

*

Neprisijungęs Sara Nikolė Keyes

  • ***
  • 190
  • Lytis: Moteris
  • Alive or just breathing?
Ats: Vešli pieva už pelėdyno
« Atsakymas #98 Prieš 5 mėnesius »
Pakankamai ilgą laiką isteriškai juokdamasi ji spėjo nusiraminti ir giliai kelis kartus įkvėpti ir iškvėpti.
Isteriško juoko priepuolis pagaliau baigėsi. Dabar ji galėjo normaliai kalbėti ir susipažinti.
-Aš Sara,-ištarė, pasigirdus merginos vardui. Dawn.
Dawn pradėjo stotis, tad nieko nelaukusi stojosi ir Sara, dar kartais pasivalydama varno nago uniformą.
Merginos buvo pradėjusios skirstytis, kol penkiolikmetė išgirdo paniką naujosios pažįstamosios balse.
-Ne, deja, nemačiau.-Dawn neberado savo užrašinės, kuri tikriausiai buvo labai svarbi merginai.-Galėtume apsidairyti aplink, gal rasime, ką manai?-paklausė ir nuėjo toliau nuo merginos, ir pradėjo dairytis, akimis ieškodama užrašinės, kuri pasak Dawn buvo ruda ir aptraukta oda.
Death is not the greatest loss in life. The greatest loss is what dies inside us while we live.-Norman Cousins

*

Neprisijungęs Catrille Devina de Liuka

  • II kursas
  • *
  • 49
  • Taškai: 96
  • Lytis: Moteris
  • Kaip tai, kodėl iškart ne?
Ats: Vešli pieva už pelėdyno
« Atsakymas #99 Prieš 4 mėnesius »
Žiema. Pats nemėgstamiausias metų laikas, kuomet šalta, dangus apniukęs, smagios nuotaikos nėra (tiksliau, atrodė, kad visi apsimėtė), traukia tik miegas, šilti gėrimai (labai dažnai pasitaikė įvairūs liežuvių nudegimai) ir meduoliai. Meduoliai buvo vienintelis geras dalykas visame žiemos sezone - taip manė mergaitė.
Katrilė atsiduso. Vaizdas už lango menkai priminė žiemą, sniego nesimatė, bet buvo ganėtinai vėsu, tad teko trauktis smėlinės spalvos paltą su pamušalu ir nedidukę kepurę. Tiesą pasakius, kodėl aš einu laukan? Ak, taip. Neturiu ką veikti, bet ir oro už lango nemėgstu. Kažkokia kvailystė. Ir išėjo pasižvalgyti bei paklaidžioti po pilies apylinkes. Vos tik atsidūrus lauke, šaltas vėjas privertė nežymiai primekti akis, susikišti rankas į palto kišenes ir paspartinti žingsnį. Kodėl visi atrodo laimingi, juokiasi su draugais, o aš sėdžiu kokiam kamputyje, rašau dienoraštį arba piešiu? Neteisybė. Tai vadinama neteisybe. Nubeldusi akis į takelį, Katrė žingsniavo pirmyn, o stabtelėjo tik pasiekusi neaiškią pievą, o tiksliau, lauką, kuriame žolė jau atrodė nebegyva. Bausiau nebus. Mergaitė pasidairė ne tokios purvu aptekusios vietos ir atsisėdo ant šaltos žemės.
So what should I do?
All that's left is molecules of you,
Does it really matter at all?

*

Neprisijungęs Cadence Naomi Sinclair

  • I kursas
  • *
  • 14
  • Taškai: 30
  • Lytis: Moteris
  • only fools fall for you
Ats: Vešli pieva už pelėdyno
« Atsakymas #100 Prieš 4 mėnesius »
Eleonora šyptelėjo pažvelgus pro langą. Jai patiko toks oras. Kartais. O būtent šiandien buvo tokia diena. Varnė apsivilko pilką paltą, kuris siekė kelius, o palaidus plaukus padabino raudona berete. Žvilgtelėjusi į veidrodį nusišypsojo savo atvaizdui ir nužingsniavo laiptai į lauką. Žinoma, nepamiršo ir eskizų sąsiuvinio, kuriame taip mėgo piešti drabužių modelius. Jo tamsiai mėlynas viršelis buvo gerokai apsitrynęs, o iš naujutėlaičio pieštuko, kuris buvo prikabintas knygelei prie šono, likęs jau visai trumpas galiukas. Na, bet mergaitė vis tiek nepageidavo naujos. Šioje juk buvo nupieštos beveik viso mergaitės gyvenimo idėjos.
Išėjus iš pilies, mergaitė nubėgo link pievos, kurioje buvo apislankiusi keletą kartų. Šioji plytėjo už pelėdyno, o ją mergaitė aptiko jau pirmomis dienomis Hogvartse. Tiesiog ieškojo gėlių vainikui,  o štai būtent ten ir rado ko ieškojo. Žinojo, kad dabar pievelėje nebus nei gėlių, nei saulės. Juk vis dėlto ten tas pats pasaulis.
Vos Liusė praėjo pelėdyną ir pasiekė savo tikslą, jos tamsios akelės beveik iškart pastebėjo kitą mergaitę. Šioji kažkodėl sėdėjo ant žemės.
  - Jei tau negaila savęs, tai bent pasaugok vargšą paltuką, kuriam dabar tenka kentėti šlapios žemės glėbį,- priartėjusi prie tamsiaplaukės pasakė. Eleonora pajautė, kad nuogoms rankoms darosi vis šalčiau ir šalčiau. Visa laimė, kad kažkur palto kišenėse slėpėsi dvi kumštinės pirštinės. Tik kaip jas paimti, jei rankos apglėbusios jos sąsiuvinį.
  - Ar galėtum trumpam jį palaikyti?- šyptelėjusi paklausė ir ištiesė mėlyną knygelę.                                                   
My hands, your hands tied up like two ships

*

Neprisijungęs Catrille Devina de Liuka

  • II kursas
  • *
  • 49
  • Taškai: 96
  • Lytis: Moteris
  • Kaip tai, kodėl iškart ne?
Ats: Vešli pieva už pelėdyno
« Atsakymas #101 Prieš 4 mėnesius »
Vėsi žemė pasiekė kūną ir pamažu jį vėsino. Katrė nebūtų niekam sakiusi, kad jai šalta. Kad šalo rankos, sėdynė ar kokia kita kūno vieta. Tokio pasakymo niekas iš jos negalėjo tikėtis. Tai - vienas iš dalykų, primenantis neįmanomas misijas ar milžiniškas svajones be galimybes jas pasiekti. Taip, tokios egzistavo ir egzistuos. Ir mergaitė pati taip manė.
Sunėrusi rankas ant kelių, leido vėjui taršyti juodus plaukus, o pati žvelgė kažkur į tolį. Pasimuistė, nes sėdynę ėmė mausti nuo sėdėjimo vienoje vietoje, palto kišenėje sušnarėjo lapelis, iškrito ir ėmė riedėti pieštukas. Greitai susigaudžiusi (dėka žaibiškos reakcijos), spėjo pačiupti pieštuką, ištraukė iš kišenės aptrintą ir aplamdytą popiergalį, pabandė šiek tiek palyginti, pasidėjo ant kelių ir patraukusi plaukų sruogas nuo veido, pasilenkė rašyti.
Citata
Brangus dienorašti,
Net neįsivaizduoji, kokia vieniša jaučiuosi. Keista manyti, o tiksliau, kokia patikli savimi buvau, kad maniau, jog lengvai susirasiu draugų. Še, kad nori! Dabar sėdžiu viena ant pašalusio, pievą primenančio, žemės ploto ir mąstau. Apie...
Išgirdusi artėjančius žingsnius, Katrilė greitai įsibruko pieštuką ir popieriuką į kišenę - nenorėjo, kad kas pamatytų jos paistalus, kuriuos rašė. Ausis pasiekus atklydėlės (visgi mergaitės) balsui, pasuko galvelę į balso sklidimo pusę ir šyptelėjo. Mm, gal pavyks susipažinti? Pasistenk, pasirodyk maloni.
- Ak, taip, - nejučiomis pasižiūrėjo į palto rankoves, tuomet atsisuko į mergaitę, - turbūt, reiktų.
Mergaitė buvo beprotiškai pasiilgusi Amerikos, o didžiausią jos prisiminimų dalį galvoje, sudarė būtent atsiminimai iš Amerikos.
- Žinoma! - pasisuko jau ir šonu, paėmė viena ranką knygutę. Koks gražus viršelis...
So what should I do?
All that's left is molecules of you,
Does it really matter at all?

*

Neprisijungęs Adelė Ginger

  • III kursas
  • *
  • 54
  • Taškai: 55
  • Lytis: Moteris
  • į savo pasaulį aš įsileisiu tave
Ats: Vešli pieva už pelėdyno
« Atsakymas #102 Prieš 2 mėnesius »
  Vienas iš šiltesnių rudens vakarų tik ir vertė būti lauke, o ne kažkur pilyje slankioti po apdulkėjusius koridorius. Švelni saulė kiek degino mergaitės, o gal jau ir visos merginos nudegusią oda nuo tos pačios saulės. Kadangi ši atostogas praleido Hogvartse, tai ir sugebėjo įdegti, nes beveik visą laiką praleido įvairiuose laukuose, kur saulė kaitino kiekvieną odos lopinėlį.
  O šiuo metu šviesiaplaukė žingsniavo link vešlios pievos, kuri buvo už pelėdyno, rankose ši laikė senus tėčio siųstus laiškus, kurie jau buvo kiek sušlapę, mat Adelė išsimaudė ežere ir jos plaukai dar nebuvo išdžiūvę, tad vanduo nuo jų varvėjo per visą kūną ir privertė sušlapti vokus, kuriuose buvo laiškai. Susiradusi ramią vietelę prie smilgų (o šios jai labai patiko), lengvai klestelėjo tarp jų ir pasitvarkė savo lininę suknelę, kuri gaubė merginą. Pervertė laiškus kelis kartus ir atsidarė vieną, patį pirmąjį, kurį gavo iš tėčio atvykusi čia, į Hogvartsą. Ji skaitė šį laišką jau šimtus kartus, tačiau net ir tūkstantis tikrai nepakenks. Pakėlusi akis nuo laiško Adelė pažvelgė į saulę ir staigiai užsimerkė, mat tikrai buvo apakinta jos. Vėliau vėl truputėlį prasimerkusi pamatė netoliese žmogau siluetą, kuris vis artėjo link jos.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 2 mėnesius sukūrė Adelė Ginger »
 išmokyk mane šypsotis. 
                                                                          

*

Prisijungęs Keitas Kolinsas

  • IV kursas
  • *
  • 64
  • Taškai: 128
  • Lytis: Vyras
Ats: Vešli pieva už pelėdyno
« Atsakymas #103 Prieš 2 mėnesius »
Keitas buvo jau ketvirtakursis ir jo pokyčiai nuo pirmų kursų buvo ryškiai pastebimi-nors charakteris ir liko tokio švelnaus ir mielo pokštininko, bet gero berniukėlio išvaizda stipriai pasikeitė-aviniškos Keito garbanos buvo “nuvarytos” cheminiais juodais dažais, keliose vietose ausyse, antakyje ir lūpoje matėsi tamsūs arba sidabriški auskarai, o apranga visa juoda, neskaitant raudonos, lyg krauju aptaškytos kaukolės ant marškinėlių.Dabar vaikinas ėjo nunarinęs galvą į žemę, tarsi ko gėdydamasis ar bijodamas. Visą vasarą išbuvo Hogvartse, nes kitų namų kaip ir nebeturėjo. Po paraliais, jis net nežinojo kur dėjosi jo seserys po tėvų mirties, ar vaikų namuose ar dar kur ir tai siaubingai slėgė ketvirtakursį, tad ir dabar eidamas nepastebėjo, kad netoliese yra kitas žmogus.

*

Neprisijungęs Adelė Ginger

  • III kursas
  • *
  • 54
  • Taškai: 55
  • Lytis: Moteris
  • į savo pasaulį aš įsileisiu tave
Ats: Vešli pieva už pelėdyno
« Atsakymas #104 Prieš 2 mėnesius »
  Ak, garbanius! Tai buvo pati pirma mintis atėjusi į Adelės galvelę. Ir taip, tai tikrai buvo juodaplaukis garbanius, buvo matyti tai iš tolo, o kai vaikinas prisiartino Adelė šį atpažino iš veido bruožų. Eh, švilpis, niekad su jais nesu bendravusi... Trumpų plaukų savininkė menkai šyptelėjo vaikinui, kuris buvo priešais ją ir vėl nuleido akis į laiškus, tačiau pagalvojus, jog būtų nemandagu tiesiog nužiūrėti vaikiną ir nieko nepasakyti, pasisveikino:
- Sveikas,- nusišypsojo.
  O taip, Adele, tik tiek ir sugebi? Varniukė atsiduso ir paklausiusi savo vidinio balso tarė:
- Adelė,- merginos skruostus nudažė raudonis, tačiau per įdegusį veidą to nesimatė, kas išėjo Adelei į naudą.
  Mergina pasitvarkė savo suknelę ir padėjusi laiškus į šoną, atsigulė. Šlapius plaukus gražiai paguldė ant pievos ir laukė kol iš pažiūros pažįstamas, bet šiaip nelabai pažįstamas vaikinas prabils.
 išmokyk mane šypsotis. 
                                                                          

 

  • Hogvartsas.LT © 2007-2017