[Nico Maquet]

 Nikas nusivylė. Negi ji nesuprato jo užuominos ir dabar atsisakys noro paskaityti knygą? Aišku, suprato, kad labai žema yra taip, hm, šantažuoti vargšelę mergaitę, bet... bet jis nieko su tuo padaryti negalėjo, jam taip norėjosi būti arti jos, kad net pats stebėjosi tokiems drąsiems žodžiams išsprūdus iš jo lūpų. Kita vertus, nebuvo įsitikinęs, kad jis jai tikrai patinka, gal ji suprato užuominą, tačiau, nieko jam nejausdama, nutarė nekreipti į tai dėmesio.
 Sutrikęs vaikinukas patraukė savo ranką ir nudelbė žvilgsnį. Kai jau bebuvo sakąs, kad jis tik pajuokavo ir vis dėlto sutiks paskolinti knygą už tą nelemtą pienę, mergaitė vėl jį patraukti už danties. Nežinojo, ar Elė tik nori jį paerzinti, ar tikrai nieko nesupranta.
 - Ne, nie pienes turėjau omenyje, - visas raudonas atsakė, nutaręs duoti jai dar vieną šansą.
 Tiesą pasakius, tamsiaplaukis net pats stebėjosi, kaip jam pavyko neužsikirsti. Bet kad jau tvirtai (kas yra stebėtina) ištarė vieną frazę, nutarė surizikuoti ir dar paerzinti likimą.
 - Norėčiau kitokio pobūdžio atlyginimo, - pažvelgė jai į akis ir vos sugavęs jos žvilgsnį, paraudonavo ir iš karto pažvelgė į savo delnus.
 Dabar ji dar labiau prisiglaudė. Vaikinuką kamavo karštis (gal bus kokią ligą pagavęs), visas virpėjo. Keista, tačiau tiek karštis, tiek virpėjimas nekėlė diskomforto, net atvirkščiai - buvo savotiškai malonūs. Norėdamas dar labiau pakurstyti tą ugnį viduje, suteikti sau dar daugiau naujų pojūčių, paėmė varnę už delno.
 - Tai kaip ten dėl atlyginim-mo? - sumurmėjo ir mintyse nusikeikė, kad vėl sumikčiojo.

[Eleizija Stigler]

-Kitokio pobūdžio? Net nebežinau, ką galėčiau tau duoti. Tikriausiai apsieisiu ir be tos enciklopedijos, kuri taip mane traukia. Na, jau eisiu, turbūt.
Pasakiusi ji lėtai atsistojo, nepaisė plaukų sruogos, kuri vis maišydavo regėjimui. Atsistojusi, patogiai išsitiesė ir giliai įkvėpė. Na gerai, padarysiu tai. Greitai pasilenkė prie Niko veido ir netikėtai prisilietė savo šiltomis lūpomis prie jo skruosto. Bučinys ilgai neužtruko ir kai ji atšilo, netikėtu judesiu nugvelbė iš klastuolio enciklopediją. Tyliai jam sušnabždėjo į ausį:
-Tikiuosi tai tiks.
Ir tai pasakiusi, apsigręžė ir pradėjo pėdinti link įėjimo į mokyklą. Visas merginos veidas buvo išmuštas raudonio, bet jai tai nebuvo svarbu. Ji eidama šypsojosi ir mintyse juokėsi iš tokio savo poelgio.

[Nico Maquet]

 Klastuolis nusiminęs ir nusivylęs stebėjo, kaip mergaitė pakyla iš vietos ir jau ruošiasi eiti. Pasijuto kvailai, kam paprašęs šio to daugiau. Dabar jinai manys, kad jis yra šykštus - nenorom pats įtvirtina mitus apie jo kilmės žmones.
 Vis dėlto varnė dar stoviniavo šalia. Greitai jam buvo lemta suprasti kodėl; pajutęs ant skruosto jos lūpas, kad ir trumputę akimirką, visas nuraudo, širdis ėmė plakti labai greitai ir stipriai, jam atrodė, kad tuoj tuoj iššoks iš krūtinės. Norėjo kažką pasakyti, gal paimti ją už delno ar kitaip parodyti savo prisirišimą, tačiau nesugebėjo net žodelio išmekenti, smegenys lyg išsijungė.
 Kol jis atsitokėjo iš savotiško transo būsenos, tamsiaplaukė jau buvo pabėgusi su knyga. Nikas šyptelėjo mintyse, vis dar jautė kaitrą viduj. Palaukęs, kol nustos taip keistai drebėti, pakilo ir pats pasuko pilies link.
 Buvo laimingas ir nenorėjo, kad tai pasikeistų. Dar niekada nebuvo jautęs kažko panašaus. Bet kaip reikės iškentėti visą vasarą?

[Clementine Martes]

Mokslų metų pabaiga, egzaminai, atostogos. Tai taip viską nuvargino Emillia. Ypač tas herbologijos egzaminas. Ema galvojo, kad tiesioginę prasmę susprogs. Bet visgi, jau atostogos. Laisvė. Taip ji galvojo apie atostogas. Kadangi vistiek mokslo metai greitai prasidės iš naujo, tai klastuolė atvažiavo į Hogvartsą kiek ankščiau nei kiti mokiniai. Aišku, čia buvo daug tokių kaip Emillia, todėl tikrai buvo neįmanoma nustebti jeigu pamatai kokį mokinį Hogvartso pilyje ar Hogartso aplinkybėse, netgi tame pačiame uždraustajame miške.
 Tuo metu Emillia turėjo įkvėpimą. Tada jau buvo dar paskutinės vasaros dienos, o saulė vis dar įspūdingai spindėjo. Taip ir norėjosi kažką padaryti tik lauke. O didžiulėje pilyje būti Emai kėlė tiesiog neigiamas emocijas. Na kaip visada. Bet ne šiandien. Kai pas Ema įkvėpimas ji daro savo mėgstamiausią darbą - piešti. Piešti klastuolė tiesiog dievina. Ar yra dar kažkokia veikla kuri gali būti geresnė nei šita? Tik ne Emai, nes menas tai jai vos ne visas gyvenimas. Ji netgi svajoja būti užaugusi dailininkė.
 Klastuolė tiesiog nesusilaikius pasiėmė visas dailes priemones kurios reikalingos tikriesiems dailininkams. Gal klastuolė tik norėjo pasirodyti, nes ji juk ne dailininkė, bet ji kuo toliau, tuo labiau norėjo būti toje vaidmenyje.
 Užsisvajojus išėjo iš Hogvartso pilies ir pradėjo dairytis aplinkui. Kur čia galima būtu nupiešti gražų peizažą? Galvojo Emillia. Taip galvojant, klastuolė jau pasirodė, kad ji buvo vos ne visose vietose, išskyrus kiauliasodį ir pelėdyną. Pelėdynas..Hm... Klastuolė taip vienoje vietoje stovėjo gan ilgai, kol neapsisprendė ten nueiti. Nešti visus daiktus rankose ir kuprinėje Emilliai buvo gan sunku. Juk ji yra pati labai silpna, ta galima buvo pasakyt dėl jos kūno sudėjimo. Emą pamatant taip ir norisi jai duoti maisto, kad pavalgyti, nes atrodo, kaip mėnesius nevalgiusi.
 Savo kelionę klastuolė įveikė negreitai. Kelias buvo gan sunkus ir labai ilgas. Emai netgi kilo mintis, kad tai viskas veltui. Bet ne, ji nepasidavė. Nors tai buvo kiek keista, Ema dažniausiai pasiduoda, jeigu kažkas einasi per sunkiai. Bet visgi, ji tai įveikė.
 Priėjus prie pelėdyno apsidairė dar kartą. Ten nebuvo taip ir gražu, kad ją piešti. Bet už pelėdyno buvo dar gražiau. Klastuolė visus savo jau ant žemės daiktus pastatytus su burtažodžių pagalba perkėlė ten ir po kiek laiko pati ten atėjo. Vaizdas buvo tikrai gražus. Klastuolė įsijungus muziką pradėjo piešti, netgi nė sumanius, kad tokį malonumą jai greitai patrukdys...

[Elena Lovegood]

Grifiukė Elena LoveGood žingsniavo iš Hogvartso pilies. Šį kart Elena nuspręndė būti šviesiai violetiniais plaukais. Kol antrakursė išėjo iš Hogvartso pilies, ji jau buvo pakeitusi savo plaukus. Vos jai išėjus, kaikurie vaikai atsisuko į Eleną ir ją stebėjo. Argi mergina su violetiniais plaukais ir ryškiai raudonomis akimis neišsiskirs iš minios? Grifiukė nemėgo daug dėmesio, todėl greitai patraukė link ten, kur tikrai eidavo beveik kiekvieną dieną. Švelnus vasaros vėjalis kedeno jaunosios Grifiukės ilgus plaukus, o aptemtos, juodos kelnės ir balta, per didelė maikutė gražiai krito bei derėjo prie Elenos lieso kūnelio. Ištikrųjų Elena norėjo vėl eiti į uždraustąjį mišką, tačiau pamačiusi takelį kuria veda už Hogvartso, Grifiukė persigalvojo ir pradėjo eiti tuo takeliu. Dar nesu čia buvus... Pagalvojusi apie tai, Elena pradėjo žvalgytis. Staiga jos akys užkliuvo už rusvaplaukės merginos, tokios pačios figūros kaip ir Elenos. Nuspręndusi prie jos prieiti, Grifiukė taip ir padarė. Priėjusi arčiau jos, jaunoji Grifiukė pamatė jog ji piešia išties nuostabų vaizdą.
 -Kaip gražu...- nutesė raudonakė ir atsisėdo prie rusvaplaukės.

[Clementine Martes]

 Emillia ištraukė popieriaus lapą ir savo pieštukus, kreideles. Pirmam kartui ji galvojo užteks to. Patogiai įsitaisius, klastuolė atsisėdo ir pradėjo dairytis. Pievoje buvo įvairios gėlės vis dar. Visokios aguonos, pienės, ramunės ir kitas gėles kurių Emillios pavadinimų nežinojo. Ne veltui ji labai nemėgsta herbologijos. Augalai - tai ne jos sritis. Iš tolo matosi uždraustasis miškas kuris atrodo įspūdingai. Galima buvo pastebėti visokias mažas, smulkias detales. Kaip ežerą vidurį miško. Pastebėjus jį, klastuole prisiminė kaip šalia jo susimušė su vienu berniuku. Tiek laiko praėjo. Įdomu tas Keitas, kaip jam sekasi? Dar buvo visokių apleistų namukų, pavėsinių. Galima būtu dar daugiau pamatyti, bet Ema nepasigirdavo savo puikia rega. Todėl piešė tik savo matumo ribose.
 Ištraukius lapą pradėjo piešti. Iškarto pradėjo nuo pievos kurioje Emillia dabar sėdi. Lape iškarto atrodė kad tik kažkoks kampe apskritimas, bet tik pradžiai. Po to ta 'apskritimą' paryškino ir tada jau atrodė kaip paryškintas apskritimas. Absurdiška. Bet tai tik pradžia. Tame apskritime jau silpnai nuspalvino žolę ir pradėjo piešti aguonas su kreidelėm. Pavykdavo jai puikiai, bet Emai nepatiko. Jai tai buvo kažkaip per silpna. Bet vistiek toliau piešė. Nupiešus pievą iki galo klastuolė priėjo prie Hogvartso pilies.
 Pilį kažkodėl klastuolei buvo lengviau piešt nei kažkokią pievą. Tik deja, jai neišeidavo nupiešti idealiai ir simetriškai, ko norėjo Emillia. Plytelės atrodė kažkokios kreivos, o tos didžiulės durys kurias turėjo nupiešti atrodė visai kitaip nei turi būti. Emillia norėjo idealai viską padaryt, bet suprato, kad tikrai neišeis. Norėdama jau paimti trintuką šalia jos prisėdo kažkokia mergaitė.
 Ema iškarto nesuprato, ko ji nori. Po to pasakė, kad labai gražu. Tai aišku, taigi aš piešiau. Pagalvojo klastuolė. Ema pradėjo ją apžiūrinėt. Ji buvo gan liekna, turėjo purpurinius ilgus plaukus ir raudonas akis. Emillia nenustebino jos išvaizda. Ji ne pirmą kartą mato, kai kažkas atrodo, ne taip kaip kažkoks normalus vaikas. Tą patį galima buvo pagalvot ir apie Emillia, juk jos plaukai - rožiniai, garbanoti ir turinti tamsiai rudas plaukų šaknis. Bet Ema niekada apie save negalvojo, kad ji kažką daro nenormaliai. Pagal Emą - ji gi 'ideali', o visi kiti ne. Todėl ir iškarto mintyse ją taip pakritikavo. Nes tokia išvaizdą normalūs vaikai gi neturi.
 Per trumpą laiką klastuolė apžiūrėjo ją ir susidarė pirmą nuomonė. Ji - dabar bando susidraugaut su Emą tik pagiriant jos piešinį, turi keistą išvaizdą, kas parodo, kad turbūt ir protas pasimaišęs ir jai neatsiklausiant dar prisėdo prie jos. Kas ji jau tokia, kad nori prie manęs sėdėti ar čia bendrauti..Kaip banalu.
- Žinau. Ar kažkas atsitiko? - Paklausė pakėlus antakį ir kiek trumpai nusijuokus. Emillia pažiūrėjo į savo piešinį. Jai jis pasirodė visgi sugadintas, todėl ji visą suplėšė ir popieriaus likučius nupūtė vėjas. Klastuolė pagalvojo, kad reikėtu gal kažką kitą nupiešti. O priešais ją stovėjo nepažįstamoji, kuri pasirodė gan dar maža pagal Emillia. Ko ji nori?

[Elena Lovegood]

Grifiukė atsisėdusi ant žmės stebėjo merginą. Tačiau jai greitai atsisukus į Eleną, Grifiukė išsigando. Tai buvo galima matyti iš jos staiga pasikeitusių plaukų spalvos, kuri dabar buvo šviesiai mėlyna.
 -Ammm... Ne, nieko. Tiesiog ėjau pro čia, nes nė karto čia nebuvau, na... Dar pro čia norėjau eiti į uždraustąjį mišką,- kalbėjo Grifiukė ir stebėjo, kaip gan liekna rusvaplaukė ją apžiūrinėja. Elena tik pavartė akis ir vėl pažiūrėjo į merginos piešinį.
 -Matau labai mėgsti arba net gi dievini piešimą,- pasakė raudonakė ir nusišypsojo,- aš pati Hogvartso Grifų Gūžtos bendrąjame kambaryje po savo lova turiu daug piešinių, kuriuose esu pavaizdavusi beveik tokius pat vaizdus, tačiau pusė tų vaizdų sudarė Hogvartso pilies vidus- tesė mėlynplaukė. Elena vis stebėjo kaip mergina vedžioja pieštuką. Staiga ji paėmusi visą lapą kuriame piešė, suplėšė ir paleido, o lengvai pučiantis vėjalis suplėšyto piešinio gabaliukus nusinešė tolyn. Elena išplėtusi akis stebėjo rusvaplaukės veiksmus. Tikriausiai ji ne tokia ir draugiška... Apie tai pagalvojusi Elena suglumo ir pradėjo žvalgytis.
 -Bėja aš Elena. Elena LoveGood,- nusišypsojusi leptelėjo antrakursė,- ar aš tau netrukdau? Nes jeigu taip, galiu išeiti,- pridūrė Grifiukė, tačiau šypsena nuo jos veido niekur nedingo, mat Elena buvo draugiška ir labai mėgo šypsotis.

[Clementine Martes]

Buvo tokios nejaukios minutės. Emillia sėdėjo pradėjo po truputi nekęsti savo kūrinį. Jis ne tobulas. Jis ne simetriškas. Jis kažkoks kreivas ir dar prie to negražus. Emillia vis toliau pradėjo keikti ir keikti savo piešinį. Lapų turiu dar daug. Nupiešiu dar vieną. Taip galvodama buvo visas tas minutes.
 Kai priėjo nepažįstamoji buvo gan keista. Emillia ją labai apžiūrinėjo. Toji turbūt ant tiek išsigando, kad net pakeitė plaukų spalva. Nu "vau". Nieko "sau". Iškarto Emai tai pasirodė kažkokia nesąmonė. Bet po to dar kartą apžiūrėjo ją. Ji turėjo metarmorfmagės požymius. Bet ar tikrai? Gal tai kažkoks pokštas? Trumpam Emillia užmerkė akis ir įsivaizdavo kažkokią tiesiog nesąmonę.
 Vaizduotė turėjo klastuolė plačią. Todėl tai ką jį įsivaizdavo buvo gan keista. Ji įsivaizdavo, kad dabar jos sėdi ir Emillia pradeda bendrauti su tą nepažįstamąją. Nors tai jau buvo kiek nesąmonė. Kad Ema su kažkuo bendrautu? Turėtu įvykti kažkoks stebuklas tada. Bet visgi įsivaizdavo toliau tą sceną. Jos tampa draugėmis ir Emą labai sudomino jos toks išvaizdos keitimas. Ji pradeda apie tai klausinėti, o nepažįstamoji pradeda rodyti tuos savo išvaizdos keitimus. Emą tokia nustebusi žiūri ir tada iššoka iš po krūmų žmonės su kamerom ir nufilmavo tokį kaip "juokelį" iš Emos, kad ji patikėjo jos galiomis. Tada klastuolė nustojo įsivaizduoti tą nesąmonę ir nusipurtė. Netgi šiurpas kėlė kai pagalvojo apie tai. Laikas jau suaugti man. Galvojo klastuolė.
 - Taip tikrai. Dievinu piešti. - Atsakė gan po ilgo laiko, kol nepažįstamoji atsakė. Visgi tai, kad pasikeitė jos plaukai Emą labai domino. Tikrai jau labiau nei ta prakeikta herbologija. Dėl to ji galėtu netgi "pasiaukoti" ir pabandyti pabendrauti.
 - Hmm.. Mano vardas Emillia DiLaurentis. - Kiek oficialiai pareiškė. - Netrukdai, bet ar kažkas atsitiko? - Paklausė ir atsirado po kiek laiko tokia kaip šypsena kuri tuoj kažką padarys tuoj blogo. Emą trumpai pradėjo įsivaizduot kaip ji atrodo. Tai primena visokius detektyvinius filmus, kur rodo žudikus. Jie daro tokias šypsenas. Greitai nusipurtus ir vėl klastuolė nesusilaikė su klausimu.
- Ar tu metarmorfmagė? Jei taip tai hmmm... Įrodyk. - Kiek šyptelėjo ir mirktelėjo Elenai LoveGood.

[Elena Lovegood]

Elena jau būtų pagalvojusi jog rusvaplaukė yra užsidariusi savyje ir nenori su niekuo kalbėti. Tačiau vėl prakalbus merginai, šios mintys išsisklaidė, bet liko vienintelė ,,nenorinti bendrauti.” Apie tai pagalvojusi Elena nusipurtė. ,,Elena, elkis normaliau, nebandyk parodyt kokia nesveika tu esi.”
 -Pirmasis mano pažįstamas žmogus kuris mėgsta piešti!- surėkė Grifiukė. ,,Sveikinu, Elena, tau pavyko. Dabar sėdėk ir elkis normaliai.” Apie tai pagalvojusi Elena atsisėdo normaliau. Grifiukė stebėjo mergina, kuri jos manymu buvo susidomėjusi jos pasikeitusių plaukų spalva. Staiga rusvaplaukė vėl prakalbo ,,Negi aš esu ta, kuri daug kalba ir neužsičiaupia? Taip, Elena, tu būtent tokia. Niekada negali patylėt. Daryk išvadas.”
 -Gražus vardas Emillia, bet manau tokių žodžių esi girdėjus tikrai daug,- leptelėjo raudonakė ir nusišypsojo. ,,Nustok tiek daug šypsotis, atrodai kaip nežinau kas.”  Grifiukė nekentė savo vidinio balso, jis tiesiog varė iš proto. ,,Gerai, dabar patylėk, negadink nuotaikos.” Vėl Grifiukė pradėjo ginčytis. Staiga Emillia vėl prakalbo. Dievaži... Kodėl ji taip mažai kalba?” Apie tai pagalvojusi, Elena vos neprunkštelėjo, gerai kad susilaikė.
 -Taip, esu metamorfmagė,- vėl nusišypsojo Grifiukė ir atsisėdo turkiška poza,- ammm... Net nežinau kaip tau įrodyti...- staiga į galva atėjo mintis, kuri buvo iš ties gera. Tačiau mėlynplaukei nedavė ramybės klausimas ,,ar skaudės?” Elena susikaupusi pajautė, kaip vietoj jos mažos nosytės ir lūpų atsiranda anties snapas. Ištikrųjų net neskaudėjo, tačiau Elena įsivaizdavo kaip ji atrodo. Staiga iš nenuvaldomo noro juoktis, Grifiukė neišsilaikė ir pradėjo juoktis kaip tikra antis. Išgaravus norui juoktis, raudonakė vėl gražino savo praeitą išvaizdą.
 -Aš įsivaizduoju kaip aš atrodžiau,- vis dar truputį juokėsi Grifiukė. Pakėlusi savo raudonas akeles į Emillia, Elena susikaupė. Staiga pajuto kaip jos veido bruožai, viskas pasikeičia. Dabar Elena nebuvo Elena, ji buvo Emill’ios kopija! Tačiau per ilgai Grifiukė tokia neužsibuvo ir greitai vėl pasivertė Elena.

[Clementine Martes]

- Pirmasis? Man atrodo, kad tikrai galėtum rasti savo draugų būryje slaptus dailininkus. - Šyptelėjo ir toliau stebėjo į Eleną. Emai kilo klausimas kodėl ji surėkė, o ne pasakė normaliu balsu? Tai buvo kiek keista. Eh.. Kokie vaikai. Pagalvojo Emillia ir pradėjo mintyse juoktis, kad ji jau vaidina kažkokią pasenusią moterį. "Juk jai jau penkiolika", "tuoj jau reikės pensijos laukti". Mintyse pradėjo su savo sarkazmu prisigalvoti visokias nesąmones.
- Gražus vardas? Žinau. Man jis irgi patinka. - Pabrėžė ir dar lyg pagyrė pati save. Emilliai iš tikro labai yra patikęs jos vardas. Taip pat kaip ir jos pavardė. Emillia DiLaurentis. Labai aristokratiškai skamba. Tai patiko klastuolei. Ji džiaugėsi, kad nėra kokia nors "Kerė Huber". Tai tikrai ją džiugino. Bet tik kai kada nepatiko, kad Emų labai daug Hogvartse ir tai neleido jai išsiskirti iš visų kitų žmonių. Tiesiog apgailėtina.
- Nu pažiūrėsim ar tikrai. - Pasakė ir pradėjo į Eleną spoksoti. Iškarto buvo kiek keista, bet ji tikrai įrodė, kad ji yra metarmorfmagė. Ji savo veido bruožus pakeitė į anties snapą. Ji taip juokingai atrodė, kad Emą nesusilaikė ir pradėjo juoktis. Bet nereikia apsigauti, kad tai viskas yra labai draugiškai. Tai buvo toks kaip pasityčiojimo juokas. Lyg Emillia šaipėsi. Nors ir iš išorės atrodo visai kitaip. Nu va tuoj pasibaigs mūsų ta draugystė. Kiek neabejotinai pagalvojo klastuolė. Nes visada kai, su kažkuo susipažino po to prasidėdavo visokie pykčiai ir ašaros. Emą gal turi tik vieną draugę. Ir tai gan abejotinai, ar ji yra draugė? Neesmė, kad jos iškarto labai stipriai nekentė viena kitos ir ruošėsi vienas kitą netgi nužudyti. Ji yra tokia pati nedraugiška kaip ir Emillia gal todėl jos ir susibendravo? Galvojo Ema.
 Staiga Elena pavirto Emillios kopija. Aišku kai kurios smulkmenos visgi buvo, kurios leido atskirti Emillia nuo Eleną. Bet Emilliai patiko tai.
- Nu vau, kokia aš graži visgi esu. - Pagyrė save ir pasakė taip lyg be jausmų. Ir po to toliau žiūrėjo į Eleną. Ji juokėsi iš savo paties išvaizdos. Ar ji dabar pati iš savęs šaiposi? Kiek pagalvojo Emillia. Tai buvo keista. Gal klastuolė tiesiog nesuprato Elenos?
- Taigi visgi, kas atsitiko? Man kažkuo tau padėti ar tu kažko nori? Jeigu taip tai pasakyk iškarto tiesiai šviesiai į akis ir jeigu tai bus mano interesuose aš galėsiu padėti. Tai.. Kas atsitiko. - Pradėjo sakyti tiesą tiesiai šviesiai ir laukė mažos grifės atsakymo.

[Elena Lovegood]

Elena atgavusi savo liesą kūnelį vėl pažiūrėjo į Emillia. Staiga pro Elena praskrido drugelis. Jis buvo mėlynas, tačiau turėjo ir baltus, vos vos įmatomus baltus taškelius. Visai kaip Elenos mėgstamiausios spalvos! Mažylis vis plasnojo sparneliais, tačiau nutūpęs ant Grifiukės peties nustojo tai daryti. Drugelis pradėjo vaikščiot ant jos peties ir po truputį plasnot sparneliais. Staiga drugelis suplasnojo sparneliais ir nuskrido toliau. Jam palikus Eleną, mergina jautėsi truputį vieniša. Juk Grifiukė labai mėgsta gyvūnus (ypač vilkus) todėl greitai prie jų ir prisiriša. Ištikrųjų pati Grifiukė buvo išties draugiška, visada linksma ir visur galėjo įmatyti tik tai gerą. Elena nebuvo ta, kuri kievieną dieną būdavo susiraukus, viskuo nepatenkinta, nedraugiška. Tačiau Elena labai greitai supykdavo ir ją labai greitai buvo galima sunervuoti, o kaip Grifiukė susinervuoja, tai geriau visiems esantiems šalia jos, reikėtų pasitraukti. Tačiau įskaudinta Elena gali užsidaryti savyje, mėnesį arba daugiau nekalbėti su žmonėmis, bei neišeiti kažkur, bet Grifiukė negalėdavo iš karto atleisti. Tas žmogus visada turėdavo kažkaip įrodyti jog yra vertas jos atleidimo. Staiga vėl išgirdusi Emilli’ios klausimą, Elena papurtė galvą taip grįždama iš savo fantazijos pasaulio, į realų pasaulį.
 -Na... Ištikrųjų norėjau eiti pas testralius, tačiau kaip buvau jau už Hogvartso, šis noras praėjo ir atsirado kitas. Norėjau pasimokyti burtų čia, bet jeigu tu čia nori pabūti ir piešti, o nežiūrėti kaip aš mokinuosi, galiu to nedaryti,- kažką sumalė Grifiukė ir pažiūrėjo į rusvaplaukę.

[Clementine Martes]

- O tai tu irgi matai testralius? - Pabrėžė žodį irgi. Ema dar nė karto šiaip nematė testralius gyvai, bet ji buvo tiesiog įsitikinus, kad juos irgi matys, nes daug mirčių klastuolė matė savo akyse, kas ją netgi negąsdino, o atvirkščiai lyg Emilliai tiesiog "eiti ir girtis su tuo".
Elena pasirodė kiek keista. Tai, kad klastuolė yra šitoje vietoje ir ten jeigu tipo Elena Emi trukdys, tada ji gali išeiti kur nors kitur. Tai tikrai buvo keista, nejaugi ji nori visiems įtikti? Klastuolė tikrai galėjo tuo pasinaudoti ir kažką netgi įsakyti, bet ne dabar. Kai jai įkvėpimas Emi pastoviai daro keistus veiksmus. Lyg tai būtu ne ji.
- Tu atėjai pasimokyti? Aišku. Žinai... - Kiek nedrąsiai pasakė ir sustojo. - Ar galiu kartu? - Paklausė ir nusisuko. Ema visada norėjo išbandyti burtažodžius ant žmonių, dėl to ir pasisiūlė.
 Neišgirdus atsakymo mažosios grifės, klastuolė nebebuvo sėdėjimo pozoje. Ji atsistojo ir pradėjo lyg tampyti raumenis. Tai rankas pakelia į viršų, jas taip ištiesia. Tai į šoną..
- Kokia pas tave burtų lazdelė? Pas mane tai iš juodmedžio ir su vienaragio plauku. Aš jai netgi vardą daviau.. - Pasakė, bet vardo ne. Dar per anksti jai žinoti.
 Klastuolė mintyse pradėjo galvoti kokius burtažodžius nori ji išmokti. Bet prisiminus, kad ji išvis beveik nemoką burtažodžius. Tik kai kuriuos.
- Taigi.. Aš moku labai daug burtažodžių... - Pasakė su sarkazmu ir pažiūrėjo į Elena. Emilliai pasidarė toks jausmas, kad čia ne ji pirmaus, nors ir yra vyresnė, o Elena, kai ji gan dar "jauna".
 Emillia atsistojo šalia Elenos ir nutaikė burtų lazdelės į priešingą pusę kur Elena stovi. Ten rožinplaukė norėjo išbandyti vieną burtažodį. Išviso klastuolė mokėjo tik keturis. Aviforis, Lumos, Wingardium Leviosa, Aguamenti. Be galvojimų, Emillia norėjo paleisti Aguamenti, kur iš burtų lazdelės pasileis toks kaip vandens fontanas. Kiek susikaupiant, ji jau ruošėsi paleisti kerus, bet jai lyg pasigirdo, kad kažkas ją kvietė. Klastuolė paleido kerus ir atsisuko. Taip nepastebėjus, kad sušlapino visą Eleną...Pasirodė.
- Aš atsiprašau labai.. - Kai pamatė, ką padarė kiek išsigando ir kiek supanikavo.

[Elena Lovegood]

 Grifiukė sėdėjo ramiai ir nieko nedarė, tiesiog žiūrėjo į uždraustąjį mišką.
 -Taip, aš irgi juos matau. Kaip buvau kokių penkių metukų mirties valgytojai prie mano akių nužudė mano senelius,- atsakė Elena į Emillia'os klausimą gan liūdnu balseliu,- dabar taip norėčiau jiems atkeršinti už tai,- dabar Elena kalbėjo pagiežos pilnu balsu. Mėlynplaukė labai mėgo keršinti. Ji nebuvo iš tų kurie sėdi ir nieko nedaro. Jeigu merginai kažkas padoro kažką blogo, Elena galės jam keršinti tol, kol nusibos. Galiausiai atsistojusi ir iš megztuko kišenės išsitraukusi savo lazdelę, Grifiukė pažiūrėjo Emillia.
 -Taip, žinoma gali. Kas gi per klausimas?- sukikeno Elena ir pažiūrėjo į savo lazdelę.- ji yra iš ąžuolo medžio su fenikso plunksna. Ši lazdelė man išties patinka, nenorėčiau su ja skirtis,- paskutinį žodį Elena nutesė. Iškėlusi savo lazdelę, raudonakė jau norėjo tarti burtažodį Expectro patronum kad vėl pasirodytų jos gynėjas. Tik staiga pajautusi jog ji yra nuo galvos iki kojų šlapia, Grifiukė nuo veido nusivalė savo šlapius plaukus ir tokiu ,,pokerface" atsisuko į Klastuolę.
 -Ka man dabar daryti? Aš nemoku burtažodžio kuris mane padarytų sausa,- ramiu balsu psakė mėlynplaukė ir pažiūrėjo į Emillia.

[Clementine Martes]

- Aš labai atsiprašau... - Kiek pasakė, kai Elena papasakoj apie savo senelius. Emai kiek nejauku, kai kalba apie mirtis. Bet išgirdus žodį 'mirties valgytojai', tai ją kiek sudomino. Emillia išvis kiek domindavo magiją. O ypač juodoji. Ji dažnai galvodavo, kad kaip ten Drumštrange, juk ten yra mokoma juodoji magija.. O Hogvartse kaip nuo jos apsiginti. Kiek pagalvojus nusipurtė. Keisti dalykai tave domina, Ema...
 Po kiek laiko Ema ganėtinai 'prisidirbo'. Ji padarė tai, kas ne labai gerai. Klastuole su savo burtažodžiais netyčia ir panaudojo ant Elenos ir dėl to ji visa šlapia. Mintyse ji kiek apie tai pagalvojo. Ačiū Dievui, kad jos vietoje ne aš.. Kiek pagalvojo ir po to pradėjo truputi mintyse juoktis nuo savo minčių.
- Kaip gerai, kad tai buvo tik vanduo, o ne tarkim ugnis.. - Ištarė ir pradėjo kiek tylėti. Emi truputi pasimetė, nes ji visa šlapia. Ir kaip ją čia dabar išdžiovinti? Aš burtažodžių išvis nežinau..
- Aš irgi nemoku.. Išvis šis burtažodis tai vos ne vienintelis kurį žinau.. - Nedrąsiu balsu pasakė. Po to kiek ir vėl prisiminėapie mirties valgytojus. Ta mintis išvis Emai niekaip iš galvos negalėjo ištrūkti.
- Girdi, o tavęs niekada nedomino juodoji magija? - Paklausė ir užsisvajojo. Net nepagalvojo, kad toks jos klausimas visiškai ne į temą, kai toji dar nukentėjo nuo klastuolės burtažodžio. - Gal žinai kokį nors? Ir išvis, kokius burtažodžius žinai? - Ištarius paklausė Elenos su tokiu susidomėjimu ir po to ir vėl pradėjo kiek svajoti.

[Elena Lovegood]

 Grifiukė stovėjo ir ,,grežė” savo mėlynus plaukus kad šie būtų nors truputį sausesni. Mėlynplaukė visa buvo peršlapusi. Ištikrųjų net nežinojo ką ir be daryti. Jeigu aš susirgsiu? Tada bus labai gražu. Staiga prisiminusi kaip ji kalbėjo apie savo senelius, nusiminė. Tačiau greitai išvijusi šias mintis iš galvos, Grifiukė pralinksmėjo.
 -Manau nesusirgsiu, bei greitai išdžiusiu,- nusišypsojo raudonakė ir pažiūrėjo į Emillia. Tik staiga išgirdusi jos klausimą apie juodają magiją, Elena suglumo ir galima sakyti truputį supyko. Tačiau mėlynplaukė neneigia. Jai išties patinka juodoji magija. Jos kiti seneliai praktikuoja juodają magiją. Elenai ji išties patinka. Norėtūsi jog čia mokintų juodosios magijos, o ne kaip nuo jos apsisaugoti... Apie tai pagalvojusi mėlynplaukė užsisvajojo ir nieko aplink save negirdėjo. Tačiau supratusi jog geriau grįžti į realų pasaulį, kol jos niekas nepalaikė kažkokia nenormalia, Elena papurtė galvą ir ir pažiūrėjo į Klastuolę.
 -O taip... Man ji labai patinka. Mano kiti seneliai ją praktikuoja prie manęs. Na... Man tai labai patinka. Ištikrųjų norėčiau mokėti ją valdyti, bei kad Hogvarste būtų ne apsigynimo nuo juodosios magijos pamoka, o tiesiog juodoji magija,- išsakė savo mintis Elena ir staiga jos žvilgsnis nukrypo link Hogvartso sienų,- žinau... Tai nėra gerai, bet aš nesiruošiu nieko žudyt ir taip toliau,- priėjusi prie Hogvartso sienos leptelėjo Elena ir palietė tą sieną,- bėja taip, moku išties daug burtažodžių. Na... Keli nesiseka bet džiaugiuosi kad bent jau moku atrakinti duris, nuginkluoti priešininką, iškviesti gynėją bei nugalėti kauką,- nusišypsojo raudonakė ir vėl grįžo į savo vietą,- na, o kaip tu? Domiesi juodają magiją?- mandagiai paklausė Elena ir pažiūrėjo į Emillia ir jos rožinius plaukus.