0 Nariai ir 2 Svečiai peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Igoris Lorijanas Greywindas

  • Hileris
  • ****
  • 402
  • Lytis: Moteris
  • Chirurginio skyriaus hileris, magizoologas.
Ats: Vešli pieva už pelėdyno
« Atsakymas #60 Prieš 7 metus »
Tupėdamas tamsoje, it priklausydamas šiai karalijai, Igis savo vilkolakiškomis akimis žvelgė į Franką su Gran, kurie jau pajuto jį. Klausydamasis pirmakursių neramiai kvepenčių klausimų bei teiginių, būsimasis penktakursis šypsojosi. Pasirodo, jam pavyko kiek nors pagąsdyti jaunesnįjį švilpį su grifuke. Pavyko, tik trumpam. Igorio nelaimei, Frankas nusprendė pabuvoti drąsuolio kailyje, ir šis nukreipęs savąją burtų lazdelę į Igorio pusę, pasakė burtažodį ir mėlynai pilkų savininkas tapo matomas tiek Frankui, tiek ir Grantacijai.
-Sveikas, Frankai,- Lorijanas-Greywindas pasisveikino, nusišypsodamas šelminiška šypsena,- Negi, nematai, ką aš veikiu? Gi tupiu ant medžio šakos ir prižiūriu savo pelėdą,- parodė į Deltą,- Labas vakaras, Grantacija, kaip jauties?- paklausė Igoris, prisimindamas jų susitikimą užburtoj vietoj, ežero pakrantėj, kai Gran apalpo.
-Žiūrėsit į žvaigždes?- po trumpos  pauzės, pridūrė Greywindų įsisūnytas vaikis, linkteldamas Deltai, kuri su šiuo ženklu, stipriai mostelėjo sparnais ir atsiplėšusi nuo savo tupėjimo vietos, nuskrido pas Igorį, nusileisdama šalimais jo.
-Aš su Delta netrukdysiu jums?

*

Neprisijungęs Grantacija Gerietė

  • VI kursas
  • *
  • 97
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • Kaip nėra jūros be bangų,taip gyvemino-be liūdesio
Ats: Vešli pieva už pelėdyno
« Atsakymas #61 Prieš 7 metus »
Taigi, čia tas pats vaikinas, kuris buvo prie ežero ir jo vardas Igoris.
-Sveikas,Igori,tiesa pasakius kiek nustebau, kad tavęs nebėra...-bandė nenusišypsoti ji.
Gran pasižiūrėjo į Franką kuris tebelaikė lazdelę.Kadangi jis nieko neatsakė, Gran vėl pasižiūrėjo į Igorį kuris šelmiškai šypsojosi.Staiga virš jos galvos savo didžiuliais sparnais praskrido Delta, Igorio pelėda.Grifukė kiek persigando šio paukščio, nes pačiai jos pelėda atrodė mažesnė.Išgirdusi Franko draugo klausimą ji pagaliau apsidžiaugė, kad nereikės tylėti,tad ji suskubo atsakyti:
-Na,jeigu Frankas sutiktų, aš norėčiau, kad tu pabūtum kartu su mumis ,Igi,ups...Tikiuosi nieko prieš jei taip vadinsiu jei ne pasakyk...-bandė atrodyti draugiškai Gran.-Tiesa, jeigu jau nuspręstume lipti į viršų, tai gal patrauksi Deltą?Nieko prieš ją neturiu, bet..
Grantacijai atrodė, kad ji per daug kalba, tad ji nutilo.Pasilenkusi prie švilpio su lazdele rankose,ji jam vos girdimai tarė:
-Kodėl tu nieko nesakai?Tu su juo nesutari, ar kas?
Grantacija pajuto kažką šmeštėlint ant žemės.
-Velnias,-tarė ji tyliai.
Jos lazdelė nukrito.Ji įsikibusi į Franko koją nušoko,pasiėmė lazdelę ir vėl užsiropštė ant šakos.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 7 metus sukūrė Grantacija Gerietė »

*

Neprisijungęs Frankas Stigleris

  • ****
  • 341
  • Lytis: Vyras
  • I will spill blood to defend what's mine
Ats: Vešli pieva už pelėdyno
« Atsakymas #62 Prieš 7 metus »
-Ar trukdysi? Visai ne. Kaip tiks bus smagiau, - tarė jaunuolis.
Frankas apžiūrėjo Igorio pelėdą. Delta, toks buvo pelėdos vardas, nutūpė šalia Igorio.
-Labai graži pelėda, - pagyrė Igorio augintinį.
Gran pasilenkė prie Franko ir tyliai sušnabždėjo:
-Tu su juo nesutari, ar ką?
Frankas negirdėjo sakinio pradžios, todėl tik papurtė galvą. Netrukus švilpis pajuto kažką šmėstelint žemyn. Pažvelgęs jis pamatė ant žemės nukritusią burtų lazdelę. Kieno ji? Igorio ar Gran? Gran įsikibo į Stiglerio koją ir nušoko ant žemės. Frankas vos nepersivertė. Grifė paėmė lazdelę ir vėl užsiropštė ant šakos. Frankas jai ištiesė pagalbos ranką. Pasirodo tai Gran lazdelė. Švilpis apžiūrėjo moksleivius ir tarė:
-Tai ką veiksim, a?

*

Neprisijungęs Igoris Lorijanas Greywindas

  • Hileris
  • ****
  • 402
  • Lytis: Moteris
  • Chirurginio skyriaus hileris, magizoologas.
Ats: Vešli pieva už pelėdyno
« Atsakymas #63 Prieš 7 metus »
Igoris gūžtelėjo pečiais:
-Atleisk, jei teko nustebti,- švilpis nusuko akis į šoną, linkteldamas, taip parodydamas, kad pasilieka net nelaukdamas ar Frankas sutiks, mat nujautė, kad tasai berniūkštis leis jam pabūti kartu trise.
Igoris išklausęs Gran nekaltą prašymą, jaunuolis mirktelėjo kaire akim savo augintinei Deltai, kad ši įsitaisytų kur nors kitur. Kai pelėda nuplasnojo link obels viršūnės, Igoris atsisuko į pritemdytas nakties grifės ir jaunėlio švilpio akis. Šios, lyg sklidinos jaunystės stiprybės, džiaugsmo, linksmai žibėjo. Igis šyptelėjo. Bet visgi šypseną užtemdė sumišimas, kai Gran stryktelėjo žemyn - ant žemės. Jau norėjo Lorijanas-Greywindas sakyti kas atsitiko, tačiau ačiū kažkam, laiku susilaikė ir su šypsniu stebėjo kaip grifukė užsiropštė į medį, rankoje laikydama savo numestą burtų lazdelę.
Mėlynai pilkų akių savininkas taip pat akies krašteliu pastebėjo, kaip Frankas įdėmiai stebi mergytę. Igoris neatsakė į kito švilpio teiginius ir klausimus, tik palinkčiojo galva priimdamas Stiglerio Deltos pagyrimą. Bet va, būsimo penktakursio tylėjimą kaip tyčia nutraukė paskutinis Franko klausimas.
-Hmmmm....-numykė garbanius susiraukdamas antakius ir kartu geriau įsitaisydamas ant senyvos obels šakos, -Neturiu idėjų, tad neatsakysiu į šį klausimą,- pridūrė.
-O beje, jūs turit minčių?-pakreipęs galvą į jaunesniuosius Hogvartso mokinius paklausė Igoris.

*

Neprisijungęs Grantacija Gerietė

  • VI kursas
  • *
  • 97
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • Kaip nėra jūros be bangų,taip gyvemino-be liūdesio
Ats: Vešli pieva už pelėdyno
« Atsakymas #64 Prieš 7 metus »
Gran užsiropštusi kiek patylėjo ir netrukdė trumpo bendrakursių pokalsio.Išgirdusi Franko klausimą ir Igorio atsakymą ji nežinojo ką atsakyti.Gran atsiduso,nes buvo kiek nustebusi tyliu Igorio elgesiu:
-Frankai,ar jis visad toks...Tylus?-tyliai nežiūrėdama į vyresnį švilpį tarė grifė.
Atsitraukusi nuo Franko ji atsisukusi į Igori,drauge ir Franką tarė:
-Na mes su Franku buvom suplanavę eiti stebėti žvaigždžių,bet ,Igori, jei tau netinka...Aš norėčiau,kad sugalvotum kažką judresnio.Nes tiesą pasakius aš norėčiau pajudėti,nes man kiek šaltoka.Gran kiek bailiai išdrįso pažvelgti Igiui tiesiai į akis ir nužvelgti jį šiokioj tokioj tamsoj.Gran pažvelgė į jo keistos spalvos akis.Pamačiusi,kad Igoris ją stebi,grifiukė nuleido žvilgsnį nuo švilpio ir susikišo rankas į apsiaustą.

*

Neprisijungęs Nico Maquet

  • ****
  • 202
  • Lytis: Vyras
  • only love gives us the taste of eternity
Ats: Vešli pieva už pelėdyno
« Atsakymas #65 Prieš 6 metus »
 Buvo gražus vasaros pradžios oras - dangus giedras, be jokio debesėlio, saulė švietė, tačiau dar nespigino karščiu. Tiesiog nuostabu, nuostabiau nebūna. O jie tokiu oru turi sėdėti tvankiose klasėsė ar salėje ir rašyti egzaminus.
 Atsiradus laisvam laikui, Nikas patraukė link pelėdyno. Norėjo išsiųsti tėvams laišką, padėkodamas už gimtadienio sveikinimus bei dovaną. Išsiuntęs pėlėdą nutarė nueiti kur nors pailsėti nuo mokslų, pasigrožėti gamta ar, galiausiai, tiesiog pabūti gryname ore.
 Už pelėdyno buvo vešli pieva. Joje retai būdavo tylu, dažniausiai vyresnieji mokiniai čia leisdavo pertraukas bei popietes. Tačiau dabar, egzaminų įkarštyje, joje nebuvo nė gyvos dvasios, tad tamsiaplaukis keturiolikmetis būtent čia ir nutarė pailsėti.
 Pievos pakrašty augo senas medis. Prie jo Nikas ir sustojo, atsisėdo ant šaltos dar žemės, po savimi pasitiesdamas apsiaustą (na, inkstų uždegimo gauti ne itin norėjo). Iš užantės išsitraukė gimtadienio dovaną - storutėlį, dailiai iliustruotą žinyną apie graikų mitologiją ir ėmė skaityti.
wise men say: only fools rush in
but i can't help falling in love with you


*

Neprisijungęs Eleizija Stigler

  • ****
  • 317
  • Lytis: Moteris
  • I put my trust in you my lord
Ats: Vešli pieva už pelėdyno
« Atsakymas #66 Prieš 6 metus »
Parašiusi pirmą egzaminą, Elė kažkaip sugebėjo išsmukti iš tos maišalynės nepastebėta. Ji norėjo susirasti ramią vietelę, kur galėtų įkvėpti gryno oro ir pailsėti nors akimirką. Ji net nepastebėjo, kaip ją kojos pradėjo nešti link pelėdyno. Eleizija vilkėjo pilą sijoną, pilką megztinį, padabintą varno nago herbu, marškinėliais, varno nago koledžo spalvų kaklaraištį, juodas pėdukes - Hogvartso mokyklos uniformą. Ji nebuvo tokia patogi, kaip atrodė. Buvo pernelyg šilta su ja, todėl varnė eidama nusiėmė megztinį ir persimetė jį per petį. Ji pakėlė galvą ir pamatė, kad jau pasiekė savo tikslą. Ji stovėjo ramioje, tylioje, gaivioje vietoje - vešlioje pievoje už pelėdyno. Bet ji ten buvo ne viena. Prie pievoje augančio medžio sėdėjo vaikinas iš klastūnyno - Nikas. Eleizija nusišypsojo ir, išsitraukusi burtų lazdelę, pridėjo ją sau prie kaklo. Mintyse ištarė burtažodį. Staiga akimirkai suvirpėjo jos balso stygos ir jos akys sužibo iš laimės. Burtažodis pavyko iš pirmo karto. Ji ant pirštų galiukų pradėjo artėti prie vaikino. Netrukus pastebėjo, kad jis rankose laikė storą mitologijos žinyną. Tokio varnė dar nebuvo mačiusi. Ji būtų bet ką atidavusi, kad pavartytų jį. Tada likus centimetrui iki Niko, uždengė jam akis savo šiltais delnais ir žemu balsu (burtų darbas) tarė:
-Ar neturėtai sėdėti viduje, ponaiti... Ponaiti Maquet? - Netrukus balso stygos vėl suvirpėjo, kerai išsisklaidė.

*

Neprisijungęs Nico Maquet

  • ****
  • 202
  • Lytis: Vyras
  • only love gives us the taste of eternity
Ats: Vešli pieva už pelėdyno
« Atsakymas #67 Prieš 6 metus »
 Klastuoliui knyga labai patiko. Nors daugelį mitų jau žinojo, vis dėlto atrodo joje dar negirdėtų, be to, viską puošė tikrai gražios iliustracijos bei daug kitų, ne mažiau įdomių dalykų - giminių medžiai, grafikai, lentelės. Kaip tik buvo visiškai paniręs į Afroditės gimimo istoriją (ją iliustravo, be abejo, Sandro Botičelio ,,Veneros gimimas"), kai pajuto šiltus delnus sau ant akių. Iš pradžių išsigando, tačiau jau po nanosekundės jam toptelėjo, kad rankos yra pernelyg švelnios, kad reikėtų jų bijoti. Tokioms mintims visiškai prieštaravo tos žmogystoa balsas - žemas, gerklinis ir visai nepažįstamas. Bent jau iš pradžių. Prieš tariant jo pavardę balsas užlūžo ir jis išgirdo jau pažįstamą ir visai simpatišką tembrą. Tą sustiprino ir jau girdėta, neįprasta veiksmažodžio forma - pažinojo tik vieną žmogų, kuris taip kalbėjo. Veido raumenys norėjo patys išsikreipti į šypseną, tačiau jam pavyko susilaikyti.
 - Neturėčiau, panele, - rimtu tonu atsakė.
 Išsyk apsisuko, jos delnai nuslydo nuo akių. Neklydo - matė prieš save tamsiaplaukę varnę.
 - O pati, spėju, jau parašei ir ilsiesi? - draugiškai pasiteiravo. - Tai kaip nuotaikos? Egzaminai nevargina?
wise men say: only fools rush in
but i can't help falling in love with you


*

Neprisijungęs Eleizija Stigler

  • ****
  • 317
  • Lytis: Moteris
  • I put my trust in you my lord
Ats: Vešli pieva už pelėdyno
« Atsakymas #68 Prieš 6 metus »
Klastuolis atsigręžė, o Elės rankos nuslydo nuo jo veido ir sustojo ties pečiais. Ji švelniai juos spustelėjo ir jam nusišypsojo.
-Ką tik paskutinė parašiau. Nuotaika puiki, - Eleizija nurijo burnoje susikaupusias seiles. - Be to nepatikėsi kas atsitiko. To prakeikto ateities būrimo egzaminas nebuvo toks ir sudėtingas, kokio tikėjausi. O kaip pats jautiesi?
Laukdama Niko atsakymo, ji dribtelėjo šalia jo. Tik ji nepasitiesė nieko ant žolės, kaip jos draugas. Velniop. Tegul ir išsimurzina ta uniforma. Vistiek ji man nepatinka. Ji patraukė rankas nuo Niko ir atsirėmė į žolę. Ji lėtai atsigręžė ir pradėjo spoksoti į vaikiną, kaip visada. Tos akys, tie plaukai, tos saldžios lūpos, bet iš viso mane traukia tavo vidus, Nikuti. Tavo miela, maloni siela, išskirtinis humoro stilius, tavo išmintingi posakiai... Netrukus jos akys nukrypo į enciklopediją. Ji nusivalė savo delną, sudrėkusį nuo žolės, į tą uniformos sijoną ir švarų delną padėjo ant knygos.
-Ar galėčiau paskaitinėti, Burokėli? - su šypsena veide, Eleizija priminė tuos kartus, kai jis šalia varnės raudonuodavo.

*

Neprisijungęs Nico Maquet

  • ****
  • 202
  • Lytis: Vyras
  • only love gives us the taste of eternity
Ats: Vešli pieva už pelėdyno
« Atsakymas #69 Prieš 6 metus »
 - Na, tai džiaugiuosi, kad puikiai susitvarkei su egzaminais, - linksmai tarė ir šyptelėjo, nors tai reikalavo nemažai pastangų, turint omeny jau degančius raudoniu skruostus. - Nors, tiesą pasakius, nė kiek neabejojau, kad tau pasiseks, - tarstelėjo ir pažvelgė tamsiaplaukei į akis.
 Dėl savo ateities būrimo egzamino klastuolis nebuvo toks įsitikinęs. Šį bei tą jam pavyko įžiūrėti burbule, tačiau vaizdas buvo toks miglotas, jog vargiai galėjo pamatyti kažką konkretaus, vien siluetus ir dėmių spalvas. Susiraukė prisiminęs šio nelemto dalyko egzaminą.
 Pajuto varnės kūno šilumą, kai šioji atsisėdo šalia. Jautė pareigą susirūpinti jos sveikata (sėdėti ant dar vėsios žemės tikrai nebuvo jai į naudą, ypač su sijonu), tačiau nespėjo nieko pasakyti, kai buvo išmuštas iš vėžių.
 - K-ką? B-burok-kėlis? - nusistebėjo ir jo veidas apsipylė dar tirštesniu raudoniu, lyg paliudydamas merginos žodžius, - k-kodėl?
 Taip susijaudino dėl savo nerangumo ir vėl atsiraudusio mikčiojimo, kad net pašoko iš vietos, nuversdamas knygą ant žemės. Tai pastebėjęs susijaudino dar labiau, bandė ją pakelti ir nukrėsti purvą, tačiau neklusnūs pirštai drebėjo, neleisdami dorai to padaryti. Tik kai vėl visu grožiu pamatė Botičelio Venerą, prisiminė varnės prašymą.
 - Aaa, t-taip, ž-žinoma, i-imk, - ištiesė jai storą knygą. - T-tik, sak-kau, g-gal geriau s-sėskis ant m-mano megzt-tinio, nen-noriu, kad p-peršaltum, - išlemeno, nudelbęs tamsias, bene juodas, akis į žemę.
wise men say: only fools rush in
but i can't help falling in love with you


*

Neprisijungęs Eleizija Stigler

  • ****
  • 317
  • Lytis: Moteris
  • I put my trust in you my lord
Ats: Vešli pieva už pelėdyno
« Atsakymas #70 Prieš 6 metus »
-Taip, borukėlis. Kodėl? Tau dar klausimas kyla?  Prisimink, kai pirmą kartą su manimi susipažinai. Vos prisivertei tikriausiai save pirmam užkalbinti merginą. O kai paklausiau apie simpatiją, atsimeni kas atsitiko? Tu visas nusidažei raudonai, o dar tas tavo mikčiojimas. Ach, tiesiog veda mane iš proto, gerąja to žodžio prasme, jei jis tokią turi. Man patinka šie tavo bruožai.
Nikas pašoko iš savo vietos, o knyga tėškėsi į vėsią žemę, tikriausiai išsimurzindama žemėse. Elė jau siekė ją paimti ir nuvalyti, bet klastuolis pirmas suspėjo tai padaryti. Jis ją nuvalė ir ištiesė varnei, kuri nieko nelaukė ir pagriebė enciklopediją.
-Esu labai dėkinga už tokią malonę, - šypsodamasi tarė ji. -Ne, nesijaudink, neperšalsiu. Bet pats prisėsk šalia, nes nuo tavo raudonio tikrai pasidaro šilta, - nenorėdama įžeisti pasišaipė Eleizija.
Ji pradėjo vartyti knygą. Puslapis po puslapio, bet nerado to, kas užkabintų akį, sudomintų, kol neatsivertė penkiasdešimt trečio puslapio. Jame buvo aprašoma viena labai įdomi pranašystė apie keistus padarus.
Citata
Kai mėnulis su saule susijungs, pabus miegantys milžinai. Jie griaus viską, kas pasipainios jų kelyje, žudys visus, ką sutiks ir kas mėgins juos sustabdyti. Viskas tęsis tol, kol jie ras tą, ko ieškojo. Atradę varno snapą, jie jį sunaikins ir vėl užmigs kelioms eroms, kol milžinų kalnui vėl grės grėsmė, būti sunaikintam.
Elė nustebo ir viską far kartą greitai perskaitė, kad galėtų geriau atsiminti ir persirašyti į užrašinę. Ji jautė, kad tai kažkaip galėtų padėti išsiaiškinti tą pranašystę, apie kurią žinojo tik Ashley. Varnė net Nikui nebuvo nė žodžiu apie tai užsiminusi. Ji staiga užvertė knygą ir atsisuko į vaikinuką.
-Oho, kokia įdomi. Turėsi paskolinti, kuriam laikui, - pasakė ir nusijuokė.

*

Neprisijungęs Nico Maquet

  • ****
  • 202
  • Lytis: Vyras
  • only love gives us the taste of eternity
Ats: Vešli pieva už pelėdyno
« Atsakymas #71 Prieš 6 metus »
 Nežinojo, ką atsakyti. Taip, puikiai prisiminė visą laiką raudonavęs ir vos galėjęs ką nors pratarti, tačiau ar būtina tai priminti? Jis ir taip labai nejaukiai jautėsi dėl savo nepatyrimo šioje srityje. Dabar jam pasirodė, kad tamsiaplaukė iš jo nerangumo tyčiojasi. Net jos patikslinimas esą tai nėra blogai jam nepakėlė ūpo - jautėsi tikrai prastai. Tačiau nebuvo linkęs afišuoti savo jausmų, tad jo veide nieko neatsispindėjo; vos nanosekundei akyse pasirodė liūdesio šešėlis, tačiau pastarasis dingo dar greičiau nei buvo atsiradęs.
 - Šil-lta, sak-kai? - pralemeno ir atsisėdo šalia, savo kūnu prisiglausdamas prie jos šono.
 Kol ji skaitė, Nikas turėjo laiko nusiraminti ir sutvardyti savo prakeiktą mikčiojimą. Pajuto, kaip palengva iš jo veido traukiasi raudonis (kažin, ar ilgam), o jam pačiam jau nėra taip nežmoniškai karšta veido ir kaklo srityse.
 Akies krašteliu matė, kaip varnė įsigilinusi skaito kažkokią pastraipą, tačiau nenorėjo pasirodyti pernelyg smalsus, tad nekišo savo nosies, kur nereikia. Spėjo tik įsidėmėti jos skaitomą puslapį - vėliau būtinai prie jo sustos. Įdomu, kas ją taip sudomino?
 - Taip, be abejo, imk kad ir dabar, - jau žymiai ramesniu balsu pratarė ir šyptelėjo, - tačiau ką už tai gausiu? - pasiteiravo iškėlęs antakius.
wise men say: only fools rush in
but i can't help falling in love with you


*

Neprisijungęs Eleizija Stigler

  • ****
  • 317
  • Lytis: Moteris
  • I put my trust in you my lord
Ats: Vešli pieva už pelėdyno
« Atsakymas #72 Prieš 6 metus »
-Dar ir kaip, šilta, Nikai, - atsakė ji.
Varnė prigludo dar arčiau jaunuolio, nors žinojo, kad nevertėjo to daryti. Ji jį, pati to nesuvokdama, skatino ją apglėbti.
-Net su sąlygomis? Oho. Na, leisk pagalvoti, - Varnė nusigręžė nuo jo ir pradėjo tyrinėti aplinką. Čia tikrai buvo vešli pieva, nebe reikalo ji gavo tokį pavadinimą. Čia augo įvairiausios laukinės gėlės: ir kraujažolės, ir pienės, ir aguonos, ir snieguolės... Ant kelių obelų kabojo maži, bet rausi obuoliukai, kurie, atrodė, taip ir laukė, kada bus prakąsti. Pievoje išdykavo visa driežų šeimynėlė. Rusvasis driežiukas vaikėsi kitus du gelsvus. Tikriausiai, jie žaidė gaudynes, jei jie tai nors suprato. Eleizija pažvelgė į drugelius, kurie ką tik čia atskrido. Ištiesė ranką ir atkišo pirštą, tikėdamasi, kad nors vienas nutūps. Bet drugeliai nebuvo tokie drąsūs, tad ranką teko nuleisti. Viską apžvelgusį dar kartą, ištiesė ranką ir nuskynė vieną gelsvą pienę. Atsigręžė į klastuolį ir prikišo jam prie pat nosies augalą.
-Už tai duosiu pienę. Kaip manai? Geros derybos?
Laukdama Niko reakcijos ir atsakymo, ji pakėlė akis į dangų. Man reikia išsiaiškinti tą pranašystę. Reikia sužinoti, kada įvyks ta nelaimė. O jei rytoj? Ar šiandien vakare? O jei po atostogų? Negaliu gyventi tokioje baimėje, reikia išsiaiškinti.

*

Neprisijungęs Nico Maquet

  • ****
  • 202
  • Lytis: Vyras
  • only love gives us the taste of eternity
Ats: Vešli pieva už pelėdyno
« Atsakymas #73 Prieš 6 metus »
 Pajuto, kaip varnė prie jo priglunda ir vėl susigėdo. Negalėtų pasakyti, kad jam tai nepatikto - veikiau atvirkščiai - tačiau tai vertė jį jaustis be proto nejaukiai. Viskas jam buvo nauja ir nepažįstama ir nė pats nežinojo, kaip turėtų dėl to jaustis. Vis dėlto nerangiai permetė savo ranką per jos pečius, lyg ir netyčia, tačiau tai buvo gerai apgalvotas judesys.
 Nutaisė nusivylusią veido išraišką.
 - Pienę? O kas man iš jos? - uždavė retorinį klausimą, - Ne, taip netinka, noriu kažko daugiau, - pusiau šyptelėjo ir vėl nuraudo, gerai tik, kad tirštas raudonis greitai atslūgo. - Na, bet jei neturi nieko daugiau pasiūlyti, - teatrališkai nutęsė ir paėmė iš jos knygą, - tai, matyt, apsieisi ir be knygos, - draugiškai erzindamas varnę sukrizeno.
wise men say: only fools rush in
but i can't help falling in love with you


*

Neprisijungęs Eleizija Stigler

  • ****
  • 317
  • Lytis: Moteris
  • I put my trust in you my lord
Ats: Vešli pieva už pelėdyno
« Atsakymas #74 Prieš 6 metus »
-Netinka? Eh, kaip blogai, tikriausiai negausiu progos paskaityti tos enciklopedijos, - dirbtinai nuliūdo.
Reiks kažko daugiau? Ko? Nikuti, nejau mėtai užuomenas? Nesitikėjau, kad taip išdrąsėsi. Na, bet pažaiskime dar šiek tiek. Pavaidinsiu kvailelę, kuri nieko nesupranta. Eleizija išsprogdino akis ir pažvelgė į klastuolį.
-Kažko daugiau? O kaip... - nusigręžė nuo vaikino ir nuskynė dar kelias pienes. - O kaip šešios pienės, a? Tai daugiau, nei buvo prieš tai, tad tekniškai tu to norėjai už paskolinimą. Tai ar dabar galiu?
Varnė pakratė savo tamsius plaukus ir greitai užsikišo už ausies plaukų sruogeles. Ji pasitaisė savo drabužius ir arčiau prisiglaudė prie vaikinuko, norėdama pajusti jo šilumą, jo virpėjimą, jo jaudulį.

(Atleisk, kad mažas, bet neturėjau minčių bei laiko)