0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Celeste Victoria Lavenza

  • VII kursas
  • *
  • 624
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • YOU SHOULDN'T ANNOY A GIRL WITH AN AXE
Ats: Vešli pieva už pelėdyno
« Atsakymas #30 Prieš 7 metus »
Vien prabudusi iš pačio ryto ir pramerkusi savo pilkai mėlynas akis, ji jau žinojo.
Aišku, mergina pati nė velnio nenutuokė, ką turėjo žinoti ar ką žinojo, bet pats faktas buvo iškeltas tiesiai priešais ją, niekur nedingstantis. Kažkas šiandien įvyks, ir tas kažkas bus smagus, ne - nuostabus dalykas. Galbūt net kažkas, kas išvaikytų nuobodulį - tas buvo itin retas dalykas, kadangi klastuolė daug dažniau nei dera naudojosi savo kaip "svečio kūne" vardu, kad galėtų daryti viską, ką tik nori - ir aišku, visada išsisukdavo nuo paskui sekančių atsakomybių. Na, bent jau ji, o ne šis vargšas trečiakursės kūnas.
Tad ir dabar, pasipuošusi laisvais drabužiais, kurie itin netiko tokiu vėjuotu oru, pilkaakė kėblino.. na, kažkur. Galbūt ieškojo to stebuklingo daikto, vietos, žmogaus, kuris galėtų padėti plėtoti tą žinią, kurios nė velnio nesuprato ji pati.
Tas saldus, nepažįstamas jausmas, užklupęs iš pačio ryto, buvo ganėtinai naujas - ta nežinia, ir tas pojūtis, kad nežinai kokia toji nežinia, bet kartu ir kažkas saldžiai pažįstamo, įkyriai lendančio ir gundančio.. Galbūt sulyginti buvo galima su tuo suvokimu, per kurį turi pereiti, kai supranti, kad vis dėl to gyvenime bent kartą, net ir to nežinant, paragauti žmoniegos būtų ne tik įdomu, bet ir norima.
O būtent toks jausmas ir užplūdo, tai pamatė žmogaus - iš nugaros ne itin ką ėjo pasakyti, bet rodėsi jaunesnis, ir aišku, priešingos lyties - figūrą. Ir vis dėl to, ji sugebėjo atrasti tą kažką, sukėlusį tokią pat emociją. Iš tos laimės net kuprinukės petneša nukrito nuo peties, sukeldama keistai skambų, jai vienai tegirdimą garsą nukrisdama į aukštas žoles. It būtų tyliai galandamas peilis.
Galbūt kažkada besilankydama virtuvėje ji šį tiesiog įsimetė vidun, visiškai užmiršdama? O gal tai buvo kažkas, ką sau pasiėmė Junko.. Nors vienaip ar kitaip, tai buvo ženklas, tolimesnio žingsnio parodymas, kad pajusti tą pilną užplūdusį suvokimą, ir velniai terauna, bet klastuolė tuo tikrai pasinaudos.
Širdis maloniai suspurdėjo, ir nekantraudama rauspalaukė vėl užsimetė kuprinukę per vieną petį, kaip galima greičiau žingsniuodama prie galimai jaunesnio vaikino - paskutinius metrus vos ne bėgte nubėgo, nors ir stengėsi tai daryti kaip galima tyliau.
-La-bu-kas~,- suskaldydama žodį į saldžiu balseliu išdainuotus skiemenis tiesiai nepažįstamajam į ausį, Karasuna Mei džiaugsmingai šyptelėjo, rankomis apsivydama aplink šio liemenį ir smarkiai apkabindama. Galbūt nederėjo šiandien apsirengti baltai.
“If an angelic being fell from the sky and tried to live in this world of ours, I think even they would commit many wrongs. I wonder what colors their purity would be dyed…”

*

Neprisijungęs Rosemarie Mortimer

  • Burtininkė magizoologė
  • *****
  • 711
  • Lytis: Moteris
  • I wonder why
Ats: Vešli pieva už pelėdyno
« Atsakymas #31 Prieš 7 metus »
Kai ryte pramerkė akis, berniukas žinojo, jog jis kažin kokioje pievoje. Nežinojo kur ta pieva randasi ar kada tiksliai į ją atsibeldė, tik, kad yra baisiausiai sušalęs ir alkanas. Taip pat neprisiminė, kada paskutinį kartą valgė šilto maisto. Ar bent jau kažko, ką būtų galima pavadinti maistu. Nežinia, kaip jis nenumirė kur pakeliui iš šalčio ir bado, mat iš jo buvo likę vien kaulai ir oda. Akiniai ir tie vis smuko žemyn nuo perlysusio veidelio.
Pakilęs nuo šlapios žolės, Benas pasisuko į pilies pusę, kur vakar matė linksmai mirksinčius langus. Dar vakar manė, jog galėtų ten prasmukti ir sušilti bei nukniaukti kokio maisto, tačiau dabar, kai tąją pilį slėgė geležiniai debesys, suabejojo ar jam tai pavyktų. Jam mažam atrodė, kad atšiaurios ir neįveikiamos mūro sienos kyla aukštyn ir niekad nesibaigia. Kad pranyksta tuose lietumi grasinančiuose debesyse ir nežinia kaip stebi jį iš viršaus.
Nusipurtęs tą jausmą, Benjaminas nukreipė žvilgsnį žemyn ir pamatė per pievą atskubančią žmogystą. Įžiūrėjo, kad tai, tikriausiai, mergaitė. Jam ji atrodė daug vyresnė už jį, tad berniukas nejučia susigūžė. Norėjo prasmegti skradžiai žemę, kol ši jo nepastebėjo, tačiau, regis, buvo per vėlu.
- Labas, - išsigandęs vien lūpomis pratarė ir dar labiau susigūžė nepažįstamosios glėby. Tiesa, jame buvo kur kas šilčiau, bet tai visiškai nesumažino jo baimės.

6. T

I wish I told a different tale

*

Neprisijungęs Celeste Victoria Lavenza

  • VII kursas
  • *
  • 624
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • YOU SHOULDN'T ANNOY A GIRL WITH AN AXE
Ats: Vešli pieva už pelėdyno
« Atsakymas #32 Prieš 7 metus »
Galbūt tai buvo panašus susitikimas į tų, giminingų sielų, ar tų, kur tiesiog iš pirmo žvilgsnio atsiranda meilės pilnos akys. Tik šį kartą, deja, bus apsieita be romantikos, be jokių bežodžio supratimo dalyko.. ir apskritai, be to jausmo, kad čia buvo kažkas jos ieškota, daugiau nieko nėjo pasakyti. Ir vis dėl to, tai buvo kažkiek panašu. Ta mažąją, net procento nesiekiančia dalimi.
Aplink nepažįstamo liemenį apsivytos rankos iškarto pajuto ne vien tą kaulų maišą, kurį turėjo berniukas, bet ir keistą sustirimą, it baimę kažką daryti, kurią sekė ir baimė jos atsikratyti. Nors tai Karasunai kaip tik tiko, nenorėjo jo paleisti, ypač po to užplūdusio jausmo, kad jo pamatymas buvo lygus ryte pajustam nesuprantamų emocijų antplūdžiui.. ar kažko panašaus, bent jau - viską lengvino ir tai, kad pats nepažįstamasis nesipriešino, stengdamasis išsisukti iš jį apsivijusių rankučių poros. Galbūt buvo per daug silpnas, nors apie tai jau pranešė išsikišę kaulai.
-Ar tu pirmakursis? Niekada tavęs nemačiau..- tolimiau murkė tiesiai nepažįstamajam ausin, priglusdama dar arčiau, leisdama palaidų palų sruogoms užkristi ant jo pečių. Galų gale, nebūtų buvę itin smagu, jeigu dabar tiesiog atliktų ką nori ir trauktų savo keliais. Nepažįstamasis, gal ir per silpnas, kad jai pasipriešinti, vis tiek klastuole nė kiek nepasitikėjo - o gi ir būtų smagiau, jeigu vaikinukas dar spėtų įgyti šiokį anokį pasikliovimą ją, kad ir menkutį. O dar ir nepasisprendė, ar tikrai nori jį taip greitai pradanginti, o dar tada, kai jis ir taip atrodė silpnas, gebantis ištrinsi savo egzistenciją daug greičiau negu kažkam šioji parūps.
“If an angelic being fell from the sky and tried to live in this world of ours, I think even they would commit many wrongs. I wonder what colors their purity would be dyed…”

*

Neprisijungęs Rosemarie Mortimer

  • Burtininkė magizoologė
  • *****
  • 711
  • Lytis: Moteris
  • I wonder why
Ats: Vešli pieva už pelėdyno
« Atsakymas #33 Prieš 7 metus »
Nepakeldamas išplėstų akių, berniukas pasitaisė vėl nuo nosies besmunkančius akinukus ir nepratardamas nė žodžio papurtė galvą, taip atsakydamas į tos mergaitės klausimą. Ne, jis ne pirmakursis. Greičiausiai niekad tokiu ir netaps. Giliai vaikio krūtinėje dingtelėjo apmaudas, o prieš akis iškilo priekaištingas tėvo veidas, kaltinantis jį dėl to, kad gimė toks koks gimė. Dėl to, kuo niekada netaps.
Nusipurtęs tą vaizdą, Benas paslapčiai labai trumpai dirstelėjo mergaitei į veidą. Ne į jos akis, tik į skruostą šalia jų. Neatrodė, jog atėjūnė dėl kažko jį kaltintų. Priešingai, atrodė netgi maloni, o iki šiol dar nepadarė jam nieko blogo. Ir visgi, jo niekaip nepaliko kažkoks įkyrus nerimas, kad tai tik vaidyba. Jautėsi kaip tasai berniukas, iš mamos vakarais sekamų pasakų, atėjęs prie meduolinio raganos namelio.
Benjaminas vėl nuleido išgąsčio sklidinas akis į blankią žolė ir įtraukė smailą smakriuką į pečius. Jį plėšė dvejopi jausmai ir jis nė nenumanė ką turėtų daryti, tad galiausiai silpnai suspurdėjo daug tvirtesnėse už jį rankose bei vėl nurimo tarsi pasiduodamas.

I wish I told a different tale

*

Neprisijungęs Celeste Victoria Lavenza

  • VII kursas
  • *
  • 624
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • YOU SHOULDN'T ANNOY A GIRL WITH AN AXE
Ats: Vešli pieva už pelėdyno
« Atsakymas #34 Prieš 7 metus »
Jeigu nepažįstamasis nebuvo pirmakursis, tada tikėtina, kad tikrai nebus ir vyresnių kursų dalis - aišku, galėti galėjo, tačiau taip tikrai neatrodė. Galbūt jis buvo vienas tų pamestų vaikų, kurie klaidžioja vienur ar kitur, o dabar tiesiog likimo vėjai atpūtė čia?
-Jeigu reikia, galiu tave nuvesti mokyklon. Atrodo, kad jau ilgą laiką neturėjai kąsnio burnoje, tad bent pasistiprinti nepakenktų, ne?- toliau saldžiu balseliu kalbėjo, pagaliau kiek atšlydama nuo jaunesniojo - tarsi bandydama dar labiau įrodyti ir taip akivaizdų faktą, nagu per drabužių sluoksnį bakstelėjo į jo šonkaulius, nedelsiant pakeldama akis į jį su tuoju "ką gi aš sakiau" žvilgsniu. Atsisakymas būtų tiesiog idiotizmas.
O dar ir atrodė, kad bent kiek buvo imta ja pasitikėti - kas, aišku, visada buvo geras dalykas, o jeigu negavo to, bent jau pajuto - ar verčiau, nejuto, tolimesnio pasipriešinimo ir baimės mišinio, kuriuo jaunėlis it šydu apsigaubė pirmais. Karasuną apėmė keistas jaudulys, susimaišęs su mažu baimės prieskoniu - o kažkur giliai, ar bent jau norėjo manyti taip ji, buvo užsilikęs tasai gailesnio jausmas. Šis nepažįstamas, vis dar būdamas vaikas, ir taip vedė save nevilties persismelkusio gyvenimo taku, o ji ne taip ir norėjo atimti tą jausmą iš jo - ką gali žinoti, gal jis to visai net norėjo, o klastuolė to daryti kas jau kas, bet tikrai nesiruošė.
 
“If an angelic being fell from the sky and tried to live in this world of ours, I think even they would commit many wrongs. I wonder what colors their purity would be dyed…”

*

Neprisijungęs Rosemarie Mortimer

  • Burtininkė magizoologė
  • *****
  • 711
  • Lytis: Moteris
  • I wonder why
Ats: Vešli pieva už pelėdyno
« Atsakymas #35 Prieš 7 metus »
Išgirdęs itin viliojantį pasiūlymą, berniukas nekantriai sulinksėjo. Tik po kurio laiko susigriebė, jog, galbūt, nereikėjo to padaryti tai energingai, kad toji nepagalvotų galinti jį nuspėti. Regis, šiaip ar taip, nieko nuo jos nuslėpti nepavyktų, mat prie iškalbingai atsikišusių kaulų ne laiku prisidėjo ir urzgiantis pilvas. Ne šiaip sau urzgiantis, o greičiau jau riaumojantis.
Nelikus mergaitės rankų paramos, Beno kojos suvirpėjo ir jis vos nešleptelėjo ant drėgnos žemės. Tačiau laiku spėjo susiimti ir stipriau suspausti kelius, jog šie bent kiek geriau laikytų menką jo svorį. Taip pat prie to prisidėjo ir menkai užsilikęs išdidumo jausmas. Juk tikrai nepasirodytų labai gerai, jei pradėtų klupčioti kiekvienam žingsnyje, kaip visiškas kūdikis, ką?
Papūtus šiauriniam vėjui, Benjaminas suvirpėjo ir stipriau įsisupo į palaikį apsiaustą. Kadaise tamsaus smaragdo spalva, dabar jau nusitrynusi ir susimaišiusi su purvu, panašėjo į papilkėjusius dumblius, o ir menkai tešildė jis nuo tipiškos rudens dienos, mat buvo visas nusišėręs ir nežinia kiek kartų kiaurai merktas lietaus. Tai matydamas, vaikas jau spėjo pasiilgti net tos menkutės šilumos, sklindančios nuo tos nepažįstamos mergaitės rankų.

I wish I told a different tale

*

Neprisijungęs Celeste Victoria Lavenza

  • VII kursas
  • *
  • 624
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • YOU SHOULDN'T ANNOY A GIRL WITH AN AXE
Ats: Vešli pieva už pelėdyno
« Atsakymas #36 Prieš 7 metus »
Veidą iškarto papuošė šypsena - štai, toji reikalinga, toji norėtoji ir laukiama akimirka. Širdis dar kartą džiaugsmingai suspurdėjo, ir klastuolė vos vos susilaikė neišleidusi laimingos dejonės, aimanos, spygavimo ar bet kokio kito garso, apsakančio jos laimę - galbūt tai nebuvo itin tinkama tam, ką ruošėsi padaryti, galbūt išviso nebuvo tinkama taip reaguoti į tai, bet užplūdęs džiaugsmas buvo neatpažįstamai tyras, neatpažįstamai didelis, ir ji tiesiog nesugebėjo jo nulaikyti viduje.
Negalinti tolimiau nulaikyti savo rankų prie savęs, ir vėl, šį kartą bent jau viena apsivijo aplink jį, tarsi būtų meili ir vienas prie kito prisirišusi (tiesiogine prasme) porelė - skruostą ir vėl meiliai priglaudė prie jaunesnio, žemesnio ir liesesnio berniuko peties, vėl savo kūną prispausdama prie šio nugaros, ranka dar smarkiau apsivydama aplink šio liemenį.
-Nesibaimink, aš tau padėsiu, tikrai padėsiu patekti mokyklon.. Gi pažadėjau, ar ne?- vis dar draugiška šypsena papuošusi veidą tyliai pratarė, ir vėl tiesiai į ausį - tuo pačiu metu kita, neužokupuota ranka pradėjo raustis toje pačioje kuprinutėje - nepatogiai šią persukus rausėsi tarp to, ką užčiuopė esant knygutę, popieriaus lapų šūsnius, tušinukus, plunksną.. pirštams palietus tai, kas turėjo būti žirkles, Karasuna akimirkai sustingo. Nepaminė jas čia turinti, o ir ieškojo peilio, kurį pirmais girdėjo tikrai esant tarp šito šlamšto - ir vis dėl to, galbūt pasidarė gaila, galbūt ne taip ir norėjo jo mirusio, galbūt norėjo pamatyti tą patį vaikinuką ligoninės sparne, baimingomis akimis žiūrint į tą, kuri mieliai čiulbėjo, o paskui skaudžiai sužalojo.. Ir vis dėl to pirštai sugriebė žirkles, o ne peilį, kurį žinojo kažkur esant.
Jaunesnėliui galbūt ir kilo koks įtarimas, galbūt dabar jis buvo nesuprantantis kas vyksta, o galbūt apimtas baimės - net ir žadėdama trečiakursė jo niekur nevedė, o tik stovėjo apsikabinusi, neleisdama niekur eiti, o dar lyg ir dėmesio nukreipimui kitur ėmė tos pačios rankos, kuria buvo jį apsivijusi nagais švelniai barbenti į jo odą...
Spėjusi išleisti tylų, lyg būtų gavusi kokį komplimentą krizesį, kurį sekė lūpų išsiviepimas į lengvutę, žaismingą šypsenėlę, Karasuna, vis dar ilsindama galvą ant vaikinuko peties, kaip galima greičiau ir smarkiau laisvąją ranka suvarė žirkles tiesiai jam pilvan - nors ir nebuvo visiškai atbukusios, pati mergina juto, kad itin giliai jos nesusmigo, tačiau turėjo skaudėti kaip tikri velniai - nors ir peilis būtų padaręs kiek mažiau skaudamą žaizdą dėl aštrių ašmenų, buvo daug didesnė tikimybė, kad jis įsmigs giliau, priverčiant ir taip itin silpną jaunėlį nukraujuoti greičiau, negu kas spėtų sušukti "abrakadabra".
Paleisdama žirkles iš rankos, nekreipdama dėmesio į tai, jos laikysis jos pilve ar nukris ant grindų, mergina ir kita, padūrusiąją, ranka jį apsikabino, pagaliau kiek atlaisvindama savo gniaužtus. Galbūt reikėjo džiaugtis, kad dėvima maikutė buvo trumparankovė, tad net ir būdama apsirengusi balta it koks krikščioniškas angelas, ji vistiek išsisuks iš kraujo ant drabužių.. galbūt. Galvą vis dar ilsindama ant jaunesnėlio peties, vis dar laikydama jį apsikabinusi, klastuolė užsimerkė, leisdama sau tyliai pradėti niūnuoti kažkokią melodiją. Širdis dar kartą džiaugsmingai suplakė, ir mergina nesusilaikė nepavertus savo lengvos, nuoširdžios šypsenos į ilgesnę nei kelių minučių ant veido turimą išraišką.
“If an angelic being fell from the sky and tried to live in this world of ours, I think even they would commit many wrongs. I wonder what colors their purity would be dyed…”

*

Neprisijungęs Rosemarie Mortimer

  • Burtininkė magizoologė
  • *****
  • 711
  • Lytis: Moteris
  • I wonder why
Ats: Vešli pieva už pelėdyno
« Atsakymas #37 Prieš 7 metus »
Berniukas nudžiugo vėl pajutęs menkutį šilumos pliūpsnį, tačiau tosios mergaitės žodžiai jam kėlė nerimą. Jos balse jį kažkas trikdė, nors dar pats nesuprato kas būtent tai yra. Gal tas perdėm juntamas saldumas, o gal nuolatinis kartojimas, jog viskas bus gerai. Tai jam ir buvo keistą. Galbūt tokie veiksmai ir būtų jį nuraminęs, jei ne keistas jos elgesys, jei vietoj jos čia būtų buvę kas nors kitas.
Išsigandęs Benjeminas stipriau suspurdėjo jos rankoje, bet nepavykus išsilaisvinti tik sausai sukūkčiojo. Jį apėmė nepaaiškinama ir nežinia iš kur atėjusi neviltis. Jautė, kad toji atėjūnė kažką daro su kita ranka, tačiau ritmingas pirštų barbenimas pernelyg blaškė ir savotiškai hipnotizavo, tad jis nesugebėjo susikaupti.
Negalėdamas nieko padaryti, Benas susirietė mergaitės glėbyje bei šniurkštelėjo bandydamas sulaikyti ašaras. Toji, prie jo prisiglaudusi mergaitė buvo per daug arti ir kėlė jam per didelę baimę, tad jis kaip mat pasigailėjo prieš tai mintyse gimusio noro. Dabar tiesiog norėjo dingti iš čia kuo toliau, galbūt net grįžti atgal, kur niekad nebūtų jos sutikusi.
Šalia ausies pasigirdęs krizenimas ir staigus kažkokio buko daikto dūris į pilvą išplėšė vaikį iš jo pačio minčių ir privertė klykti. Bent jau jis norėjo, kad tai būtų privertę jį rėkti iš visų plaučių, tačiau jam tik užėmė kvapą, o iš lūpų pasigirdo paprasčiausias tylus unkštelėjimas. Jautė kaip aštrus skausmas it banga perliejo gležną kūną ir iš žaizdos tuojau pat ėmė sruventi kraujas. Kojos jo nebelaikė, tad jis pakibo tai gero prižadėjusiai mergaitei ant rankų tarsi skudurinė lėlė bei nebyliai krūpčiojo liedamas skausmo ir nevilties ašaras.
Agonijos užlietos sekundės išsitempė iki begalybės kartu nusinešdamos ir jį - liesą kūnelį, susigūžusį vyresnėlės glėbyje. Netrukus skausmas ėmė malšti, galūnės aptirpo, o jis nebe įstengė nė kūkčiot, tad ašaros, dabar jau nebyliai kapsėjo ant jį laikančių rankų bei nusiritusios gėrėsi į žemę. Kažkur iš toli atsklidęs melodingas niūniavimas išplėšė berniuką iš nutirpusio kūno bei nugramzdino į liūliuojančią, karčiai saldžią tamsą.

I wish I told a different tale

*

Neprisijungęs Celeste Victoria Lavenza

  • VII kursas
  • *
  • 624
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • YOU SHOULDN'T ANNOY A GIRL WITH AN AXE
Ats: Vešli pieva už pelėdyno
« Atsakymas #38 Prieš 7 metus »
Niekada nesijautė tokia laiminga, su tokia džiaugsminga, tiesiog pro gerklę iššokti norinčia širdimi - akimirką kitą net atrodė, kad šis kūnas buvo jos, lyg net nebūtų to kito, tikro ir originalaus žmogaus viduje, vardu Junko - ji pati buvo savas, tikras, egzistuojantis kūnas. Nors jeigu imtų apie tai galvoti tokia kryptimi, kartu pridedant ir toliau viduje dūzgiančius jausmus, sukurtus žirklių įsmigimo į kito odą, tikriausiai pradėtų seilėtis, kartu ir visą veidą išmuštų raudonis.. Galbūt dabar nereiktų pradėti jaudintis it koks jaunas vaikėzas, pirmą kartą pamatęs pornografijos žurnalą.
Pajutusi, kaip šio liesas kūnelis ima kūkčioti, mergina pagaliau lėtai, it koks mieguistas katinas pravėrė akis, pagaliau apsidairydama aplink. Kiek keista, kad tokiu laiku nebuvo nieko aplink, dar ir tas menkutis riksmas, turėjęs atstoti klyksmą nieko neprikvietė.. Nors nepažįstamasis, krisdamas žemyn visu kūnu atsirėmęs į ją, privertė galvoti apie kitką.
Tarsi būtų kokia motina, vyresnioji sesuo, ar ir vėl - keisto tipo mylimoji, Karasuna priklaupė ant žemės, padurtą berniuką - kuris, kad ir kaip buvo suprantama, buvo lengvesnis už skudurinę lėlę - per naujo apkabindama, tik šį kartą prispausdama jo vargšą, bejėgį kūnelį prie savęs tarsi gindama, galvą padėdama ant krūtinės, ranka lengvai braukdama per plaukus - tyliai tolimiau niūnuodama tą pačią melodiją, net pradėjo kiek linguoti, tolimiau elgiantis su nepažįstamu berniuku it kokiu kūdikiu, kurį reikia užmigdyti nakčiai. Kita ranka kartas nuo kart nubraukdama ašaras, tai nuo akių, tai nuo skruostų, klastuolė nesugebėjo pasakyti, kiek laiko taip ir prasėdėjo, nieko daugiau nedarydama, Buvo net keista, kaip berniukas vis dar nenukraujavo, bet laikant jį prispaustą taip arti savęs ėjo girdėti tylų, lyg bijantį pasirodyti garsiau, bet vis vien ritmingą širdies plakimą.
Pagaliau pabaigusi melodiją, lūpos persikreipė į šypsnį, lengvą, draugišką, be jokių prastų kėslų - prilaikydama berniuką abiejomis rankomis, vis dar laikė jį prispaudusi prie savęs, bijodama numesti ar dar labiau sužaloti. Atsistojusi apsidairė aplink, tik tada lėtu, niekur neskubančiu žingsniu, ignoruojančiu tą faktą, kad ant jos rankų merdi jaunėlis, patraukė iš šitos pievos, kurioje pasirodė visą laiką ir prabuvo. Palikusi žirkles kažkur žolėse, o rankos nesugebėdama atitraukti nuo juodų jo plaukų, kurie per pačios Karasunos neatsargumą buvo kiek sutepti krauju, mergina pagaliau patraukė pilin, jau ruošdama dramatišką įsiveržimą ir netikras ašaras, padėsiančias jam gauti laisvą lovą miegui pas madam Pomfri.
“If an angelic being fell from the sky and tried to live in this world of ours, I think even they would commit many wrongs. I wonder what colors their purity would be dyed…”

*

Neprisijungęs Elke Arlette Nieuwhof

  • I kursas
  • *
  • 61
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • always take a banana to a party
Ats: Vešli pieva už pelėdyno
« Atsakymas #39 Prieš 7 metus »
  Neturėdama veiklos, Dionė nutarė pasibastyti po Hogvartso apylinkes. Klaidžiodama netoli pelėdyno, ji užtiko labai gražią, spalvotomis gėlėmis nusėtą pievą, kurios iki šios dienos antrakursė pastebėjusi nebuvo. Mergaitė itin mėgo būti gamtoje, nieko kito jai nereikėjo, tad tiesiog atsigulė ant žolės ir pradėjo stebėti virš galvos skraidančius įvairiaspalvius drugelius. Ach, kaip norėčiau nors vienai parai virsti šia būtybe. Drugeliai tokie dailūs, lengvi ir mieli. Jie skrajoja visą dieną, atrodo, neturi jokių rūpesčių ar atsakomybių - tereikia tik vėduoti sparnais ir savo grožiu stebinti aplinkinius.
  Besvajodama, ką veiktų, jei pavirstų drugeliu, ilgaplaukė, pati to net nesitikėdama, ėmė ir užsnūdo.

*

Savannah Kingsleigh

Ats: Vešli pieva už pelėdyno
« Atsakymas #40 Prieš 7 metus »
Žingsniuojant iš Hogvartso, Savannah pastebėjo mažą pievelę, augančią ir vešančią už pelėdyno, tad nusprendė ten užsukti. Kai mergaitę ir žolynėlį skyrė tik pora žingsnių, ši nustebo, jog išskrendančios pelėdos čia nepriteršia, ir tai džiugino, kadangi gamtos tarša buvo didžiulė problema, ir labai gaila, kad niekas ties tuo nepadirbėjo, kad ji baigtųsi. Prieš žengiant į minkštą pievelės žolę, švilpiukė pasilenkė ir nusiavė batus, tada juos abu paėmė už poros pirštų ir ėmė eiti tolyn, o kojas kuteno švelni, it ką tik išdygusi ir žmogaus batų nemačiusi žolė. Kai Savannah pagaliau sugebėjo atitraukti akis nuo žemės, pastebėjo visai netoli prisnūdusią merginą ir gūžtelėjo pečiais, tačiau ėmė tyliau slinkti, nenorėdama jos prižadinti ir būti apipilta daugybės keiksmų ar panašių žodelių. Mergaitė dar įsitikino, kad ji tikrai snaudžia, ir prieš ją atsisėdo lotoso pozą, stebėdama, kaip ji miega ir apmąstydama visus jai žinomus faktus ar mintis apie miegą.

*

Neprisijungęs Elke Arlette Nieuwhof

  • I kursas
  • *
  • 61
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • always take a banana to a party
Ats: Vešli pieva už pelėdyno
« Atsakymas #41 Prieš 7 metus »
  Dionė sapnavo, jog atsirado bekraštėje pievoje. Iš pradžių mergaitė džiaugėsi ir linksmai šoko, tačiau vėliau, kai tai nusibodo ir pabandė rasti, kaip ištrūkti iš gamtos gniaužtų, jai niekaip nepavyko aptikti išėjimo. Kad ir kur beeitų - tos pačios gelsvos gėlės ir žaliausia kada matyta žolė. Galų gale ji pramerkė akis ir išvydo dailią afroamerikietę mergaičiukę, kuri spoksojo tiesiai į... Oi, tai jau nebe sapnas! Prieš ant žolės, tik ne tokios žalios kaip fantazijose, gulinčią antrakursę išties sedėjo labai graži mergaitė.
  Ką tu čia darai? - pagalvojo Dionė, tačiau, kadangi drąsos jai netrūko, išsakė tai ir žodžiu:
 - Ką tu čia darai? - kažkodėl labiau nustebusiu nei mintyse tonu pasiteiravo tamsiaakė.
 - Išvis, kas tokia esi? - pasijutusi kiek nejaukiai, klausimą uždavė ji.
  Mergaitė nežinojo kaip reaguoti į tokį nepažįstamosios apsireiškimą.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 7 metus sukūrė Dionė Veterfold »

*

Neprisijungęs Emilianne Mcwelle

  • ***
  • 196
  • ... the Sirens are singing your song
Ats: Vešli pieva už pelėdyno
« Atsakymas #42 Prieš 7 metus »
Tądien Emilijanos nuotaika buvo ne per geriausia. Po pamokų net nepasivarginusi pasidėti kuprinės į bendrąjį kambarį ji išsliūkino pasivaikščioti. Diena buvo apsiniaukusi, dangus regis negalėjo apsispręsti lyti jam ar ne. Visa tai priminė dieną, kai tai atsitiko. Stop, Emi, nebegalvok apie tai. Kitaip bus dar blogiau. GANA. Švilpiukei niekad nesisekė įtikinti savęs. Nepavyko ir šįkart. Kuo labiau ji stūmė mintis apie tėvus nuo savęs, tuo labiau jos lipo atgal. Ir nieko joms nepadarysi.
Prapliupus lietui mergaitė susmuko ant žolės. Taip nuo rugpjūčio ji sėdėjo balažin kiek kartų, bet nuo to nebuvo lengviau. Apsikabinusi kelius Emilijana mąstė apie tai, ką jau tūkstančius kartų buvo permąsčiusi. Kodėl taip atsitiko? Ką ji, paprasta mergaitė padarė blogai? Kodėl žuvo būtent jie?
Praėjus keletui minučių, o gal valandų Emi susivokė, kad sėdi ne ant žolės. Kažkas buvo nepatogu. Susidomėjusi mergaitė atsistojo ir pakėlė nuo žemės radinį. Tai buvo molinė plokštelė. Pavarčiusi ją rankose švilpiukė pastebėjo įrėžtus kažkokius simbolius. Kas čia per velniava? Šitas panašus į M, o anas primena kėdę. Šitas kažkuo panašus į pieno ąsotį, o ten beveik tikra K raidė. Visiškai padriki piešiniai. o gal... ne, neįmanoma. Chelputti abėcėlė sunyko prieš kelis tūkstantmečius. Tai kažkoks mišinys tarp Chelputti ir Halektos. pala, reikia patikrinti vadovėlyje.
Išsitraukusi iš kuprinės "Magijos istoriją" Emilijana atsivertė reikiamą puslapį ir pradėjo lyginti visus piešinėlius su savo radiniu. Nei vienas netiko. Galiausiai supykusi Emi užvertė knygą ir ant nugarėlės pamatė savo priklijuotą lapuką su informacija, kurią rado bibliotekoje. Na žinoma! Tai yra abėcėlė, kuri gyvavo labai trumpai - apie dešimt metų. Tai buvo perėjimas nuo Chelputti prie Halektos. Labai reta raštų parašytų šia abėcėle. Ji vadinama... Emilijana greitai perbėgo akimis lapelį ir surado - Chelekta. Ji gyvavo nuo 112-ųjų iki 121-ųjų. Raštelio data turėjo būti apytiksliai 116-ieji metai po Kristaus. Jis buvo neilgas, tad švilpiukė nutarė pabandyti jį perskaityti, nes įsilijo kaip reikiant.
Č, tada kažkokia keista raidė, po to - A. Turbūt bus "čia". Toliau - laivas, tai matyt bus "atkeliavo" arba "atplaukė", tada karūna. Ji turėtų simbolizuoti karalių. Bet šalia - burtų lazdelė. Tai turbūt labai garsus magas. Po to - G-o-p-p-i-k-a-š ir nupieštas kažkoks paukštis. Gal grifas? Aišku, Godrikas Grifas! Tai pilna prasmė būtų "Čia atkeliavo Godrikas Grifas.
Radinys kiek praskaidrino niūrią mergaitės nuotaiką ir ji patraukė į pilį ketindama parodyti plokštelę profesorei von Peach.

*

Neprisijungęs Grantacija Gerietė

  • VI kursas
  • *
  • 97
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • Kaip nėra jūros be bangų,taip gyvemino-be liūdesio
Ats: Vešli pieva už pelėdyno
« Atsakymas #43 Prieš 7 metus »
Po pamokų grifutė Gran lėkė lauku į pelėdyną.
Pabuvusi ten ji nuėjo į pievą už pelėdyno.Tiesa,pieva buvo visa apsnigta,bet ten buvo suoliukas,kurį Gran tuojau pat pamatė.Ji ėjo nuo kalno,sniegas po kojomis čežėjo.Nubėgusi nuo kalno mergaitė atsisėdo ant suolelio.Jis buvo šiek tiek apledyjęs,bet mergaitės jis nesušaldė.Ji ten sedėjo ir žiūrėjo į apledyjusius Hogvartso bokštus.Ji pastebėjo,kad iš vieno lango išskrenda pelėda.Mergaitė nusišypsojo.Vakaras buvo šaltas,bet jaukus grifutei.Jis jai priminė namus kai ji taip tap sedėdama ant suolelio stebėdavo savo namus.Šia prisiminimai mergaitę sugraudino...Ji atsiduso.Manau reikia grįžti,kol manęs kažkas nesučiupo...Bet ji nesitraukė lyg suolelis būtų prirakinęs ją.
Ji žiūrėjo į savo pirštus kurie buvo paraudonavę nuo šalčio ir jo skausmo...Pakėlusi akis į dangų kuris pamažu temo ji jau stojosi,bet garsai iš pelėdyno privertė ją vėl atsisėsti...

*

Neprisijungęs Frankas Stigleris

  • ****
  • 341
  • Lytis: Vyras
  • I will spill blood to defend what's mine
Ats: Vešli pieva už pelėdyno
« Atsakymas #44 Prieš 7 metus »
Frankas po pamokų tipeno link pelėdyno. Ėjo jis tamsiais Hogvartso koridoriais. Jam labai patiko ta šalta ir šiurpi tamsa, kuri dengė koridorius. Koridoriai pradėjo siaurėti. Stiglerių jaunuolis pasisuko šonu, kad pralįstų plytomis grįstą koridorių. Kai Frankas nugara prisilietė prie sienos, jį nukrėtė švelnus drebulys. Frankui išlindus iš siauro tunelio, jis pakliuvo į pelėdyną. Buvo vakaras, todėl Frankas beveik nieko neįžiūrėjo. Matė tik danguje šmėstelint šešėlius. Pelėdų šešėlius. Pats Stiglerių berniukas neturėjo pelėdos. Kodėl? Pats nežinojo. Jis tyliai slinko pelėdyno patalpa, kai netikėtai ant lentynos pastebėjo kažką sužibant. Jaunuolis, bandydamas siekti to daikto, užsivertė ant savęs pintinę, pilną įvairių grūdų. Jį padengė sluoksnis grūdų, pelėdų vakarienė. Pelėdos pradėjo skristi Franko link. Kai jos pasiekė berniuką, pradėjo lesti grūdus. Viena įkirto Stiglerių jaunuoliui į pakaušį. Jaunuolis išsigando ir, pradėjęs baidyti pelėdas, išbėgo iš pelėdyno. Jis išbėgo į vešlią pievą. Pieva buvo padengta sniego storu sluoksniu. Frankas paslydo ant apledėjusios žemės ir dribo į sniego pusnį. Jis ritosi, kol atsitrenkė į kietą daiktą. Jis atsitrenkė į suoliuką. Ant jo sėdėjo mergaitė. Frankas pažvelgė į mergaitę ir, nusišypsojęs savo šelmiška šypsena, tarė:
-Labas!