0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Katherine Silverstone

  • III kursas
  • *
  • 100
  • Taškai:
  • Padaras - angeliukas
Ats: Vešli pieva už pelėdyno
« Atsakymas #195 Prieš 1 metus »
Įdėmiai žiūrėjusi ir klausiusi mokinė, vis norėjo išbandyti naują burtą, bet tik ne ant savo Niktės ar kokio kito nekalto gyvūno, nebent ant tu demonišku burundukų iš profesoriaus Marko Goore pamokos.
Pirmakursės vis nepaliko mintys ką pasakė profesorė Mokslinče Aš tau jų nerekomenduoju bandyti, nes gali sužeisti gyvūną. Atsistojusi toliau stebėjo kaip profesorė atliko burtą, atrodė lyg tai buvo kelios sekundės. Ahh, nelabai noriu bandyti šio burto, jog galiu sužeisti Nikte, dar nesu gerai įgūdžius kerėjimo, kad iš pirmo karto viskas pavyktu.
Bet tik atlikus kerus profesorė netikėtai paklausė pirmakursės. Bet rudaplaukė nepasimetė dėl klausimo ir nieko negalvodama atsakė.
-Nemanau, kad galėčiau tai bandyti ant savo gyvūno. -kiek liūdnai pasakė ir nulenkusi galvą atsisėdo ant pledo.
Na štai ir vėl tarp knygų, o mano miela kobra terariume ir negali įkvėpti gryno oro. Rudaplaukė nenorėjo pasirodyti liūdna, todėl pirma prakalbėjo
-Ar sunku būti profesorė? Na su visu triukšmu ir pirmakursiais. -Atsisuko į profesorę ir šyptelėjo.
Parašo man nereikia. Tuščias lapas ir taip tobulas.

Ats: Vešli pieva už pelėdyno
« Atsakymas #196 Prieš 1 metus »
Žana kiek nuliūdo, kad mergaitė nenorėjo teleportuoti gyvūno, ji galvojo: na, galėtų ji tą kobrą ir sunaikinti.... Moteris galvojo, kaip mergaitei pasakyti, kad norėtų, kad ji pabandytų šį burtažodį, tačiau prisiminė, kad ją užmuštų, jeigu dėl jos kaltės nudvėstų nekalta kobra. Na, gal ir negerai, kad nebando, -galvojo.
Po kelių minučių profesorė pasisodino savo feneką ant kelių ir išgirdusi Katherine klausimą tarė:
- Na, nenoriu meluoti, bet tai tikrai nėra lengva. Tu, Silverstone, net neįsivaizduoji, kaip žiauru yra mokyti tuos, kurie to visiškai nenori, na bet iš dalies yra pakankamai linksma, kai pamatai, kaip dalis vaikų stengiasi, kaupia jėgas ir laukia praktikos dalies, per kurią dalis ir nusisuka sprandus. Na, o tu norėtum būti profesore? Nes manau, kad tau visai neblogai sekasi ir tokia būti tau tikrai vertėtų, na ką manai?
Profesorė linksmai nusišypsojo ir išbūrė fenekui vandens, nes šis gyvūnėlis buvo labai ištroškęs.
“Sometimes just to say your own truth out loud is enough to find others like you.”

*

Neprisijungęs Katherine Silverstone

  • III kursas
  • *
  • 100
  • Taškai:
  • Padaras - angeliukas
Ats: Vešli pieva už pelėdyno
« Atsakymas #197 Prieš 1 metus »
Profesorė Mokslinče, paklausiusi netikėto klausimo rudaplaukės iš kart susimąstė, kaip atrodytu, jei būtu profesorė. Gražus rytas, pirma dieną buvo tik mokinių betvarkė klasėje, bet vos susitvarkiusi su mokiniais, jau pati kita dieną darydama eksperimentus susprogdina klasę ir praranda darbą. Iš kart vėl sugrįžusi į realų pasaulį ir nepasimetusi dėl klausimo iš kart atsakė.
-Na, nemanau, kad būčiau gera profesorė, ypač tikrai nesusitvarkyčiau su mokiniais. -užtikrintu balsu prakalbėjo ir nusišypsojo.
Toliau rudaakė žvelgusi į ta pati grožį ir pažvelgusi į motinos padovanota brangakmenį, susigrąžino viltys, kad galėtu išbandytu kerus ,,Kalista'' ir vėl pažvelgusi į profesorę.
-Ar dar vis galėčiau išbandyti kerus Kalista? Nes dabar esu užtikrinta, kad aš galiu teleportuoti Nikte.-drąsiai prašnekėjo pirmakursė.
Jaunoji Silverstone susimąstė Tau pavyks, jog tu gali tu jos nesužeisi, tau rūpi Nikte.
Parašo man nereikia. Tuščias lapas ir taip tobulas.

Ats: Vešli pieva už pelėdyno
« Atsakymas #198 Prieš 1 metus »
Žana sutriko: kaip gi greit ši mergaitė keičia savo nuomones? Ji apsidarė ar nebuvo matyti kokio nors pirmakursio, kuris nesugebėjo burti ir, kad nepamatytų, kaip tai daro pirmakursė Katherine. Mokslinčė truputį pasuko galvą ir tarė:
- Na, Silverstone, bandysi? Aš tau jei ką padėsiu, blogiausiu atvėju tavo augintinis nuskris į Magijos Istorijos kabinetą, tačiau ir tai būtų nieko tokio. Taigi mostelk lazdelę, kaip rodau ir tark tą sudėtingąjį burtažodį, kurio pavadinimas yra ,,Kalista". Taip pat nepamiršk, kad tavo galvoje turi suktis tik mintys apie tavąjį gyvūnėlį, nes kitaip nežinia kas čia atskris.
Porfesorė nutilo ir stebėjo Katherine lazdelę, kuri buvo labai graži, tačiau ar tiko Silverstone rankai ji labai abejojo, todėl prakalbo":
- Grifiuke, o tavo lazdelė tau patogi, nes ji stebuklingo grožio, tačiau neatrodo, kad ji patogi tavo gležnai plaštakai.
Mokytoja tikėjosi, kad mergaitė iš Grifų Gūžtos jos žodžius suprato, nes nenorėjo įžeisti ką tik iškeptos burtininkės. Mokslinčė begalvodama net ir užsigalvojo ir vos nenumetė savo feneko nuo rankų. Na ir šeimininkė atsirado, - galvojo mokytoja vardu Žana Mokslinčė.
“Sometimes just to say your own truth out loud is enough to find others like you.”

*

Neprisijungęs Katherine Silverstone

  • III kursas
  • *
  • 100
  • Taškai:
  • Padaras - angeliukas
Ats: Vešli pieva už pelėdyno
« Atsakymas #199 Prieš 1 metus »
-Aha, bandysiu. Ši kart esu įsitikinusi. -prakalbo grifė ir pažvelgė pakabutį kuris kabėjo pirmakursiai ant kaklo.
Sudėjusi visas knygas į viena vietą, atsistojo ir išsitraukė burtų lazdelę, pažvelgusi į burtu lazdelę bandė save raminti taip tau pavyks, jog tu neteloportuosi liūto, o Niktę... Profesorė iškart nutraukusi mintys su savo klausimų.
-Na, ši lazdelė gal graži, bet pas Olivanderį ji pati mane išsirinko. - stipriau suspaudė lazdelę ir nuėjo toliau kelis žingsnius.
Kairę koją pastačiusi į prieki Silverstone ir vis galvojusi apie savo Niktę, mostelėjo lazdelę.
-Kalista -primerkusi akis, pulsas vis greitėjo, kad viskas tik pavyktu. Atsimerkusi pažvelgė į savo rankas, bet nematė kobros.
-Kur ji dingo?? -labiau pradėjo jaudintis ir pažvelgė į Mokslinčę.
Iš susijaudinimo į galvą lindo kuo blogesnės mintys Kas jeigu dabar Nikte negyva, kas jei ji dabar kerėjimo klasėje ar dar blogiau atsiras ant profesorės galvos kažkur. Pasidėjo burtu lazdelę ir pasitaisė rankoves.
-Aš gal einu paieškoti. - nulenkė galvą ir nuėjo toliau nuo profesorės.
Apsižvalgė kur galėtu būti Niktę, bet apžvelgusi visus dešimt metrų aplink niekur nerado ir jau praradusi viltį, grįžo atgal ir nulenkusia galvą.
-Niekur jos neradau. -gyliai atsiduso ir pakėlė akys į kerėjimo profesorę.
Dar kartą apsižvelgusi, iš kart pažvelgė į pledą ant kurio gulėjo visa išsigandusi kobrą.
-Niktę! - pratarė ir visas veidas švytėjo rudaplaukės šypsena.
Parašo man nereikia. Tuščias lapas ir taip tobulas.

Ats: Vešli pieva už pelėdyno
« Atsakymas #200 Prieš 1 metus »
Žana džiaugėsi, kad mergaitei pavyko burtažodis. Na dabar tikrai manau, kad ji bus puiki kerėtoja.
- Šaunuolė, Silverstone, bet prie manęs tos kobros nekišk, nieko asmeniško, tačiau kobrų negaliu pakęsti, - prisipažino Mokslinčės pavardę nešiojanti profesorė. Tiesą sakant kerėjimo profesorė net nelaukė mergaitės atsakymo, o tiesiog laikė savo feneką rankose, kad tas roplys Debesėliui neįgeltų su savo aštriais dantimis ir nesuleistų mirtinų nuodų padarėliui. Taip saugodama savo mylimą augintinį Žana pamiršo apie savo saugumą ir tik ir bepajuto, kad pilve susirangė baimės šaltukas. Ji pajuto, kad į jos ranką įsmigo kažkokia adata, tačiau net nepraėjus dešimčiai sekundžių susivokė, kad adatų matyti čia nebuvo, todėl staigiai pažvelgė į žaizdą ir pastebėjo dvi žymes. Na, dabar tai man jau šakutės. Nagi, prisimink kokį nors burtažodį, Žana, tu gi kerėjimo profesorė. Profesorės veidas tapo baltas, kaip popieriaus lapas, iš baimės ji negalėjo pajudėti ir mintyse „vartė“ knygų puslapius, kuriose buvo visokių lotyniškų burtažodžių, kurių atrodė, kad merginai niekada neprireiks, tačiau štai - ji ant mirties žingsnio. Ferula, arianada, slomicia... Negi taip nieko ir nesugalvosi, panele kerėjimo profesore. Mokytoja negalėjo pratarti nė vieno skiemens, tai buvo viena didžiausių jos baimių, atrodė, kad ji ant mirties slenksčio. Jos akis gėlė ašaros, ji jautė mirties skonį.
“Sometimes just to say your own truth out loud is enough to find others like you.”

*

Neprisijungęs Katherine Silverstone

  • III kursas
  • *
  • 100
  • Taškai:
  • Padaras - angeliukas
Ats: Vešli pieva už pelėdyno
« Atsakymas #201 Prieš 1 metus »
Paleidusi kobrą ant vešlios pievos, pirmakursė labai apsidžiaugė, kad jai pavyko burtas nors ir buvo truputi komplikacijų, bet jau buvo rudaplaukė įpratusi, kad Nikte po burtų būna labai išsigandusi. Nelaukusi nė minutės atsisėdo ant minkšto pledo ir toliau skaitė knygas, jaunoji Silverstone jau buvo labai įsijautusi, kad net nepastebėjo kas atsitiko profesorei Mokslinčei.
-Profesore! -sušuko pirmakursė ir padėjo knygas.
Iškart atžingsniavusi rudaplaukė, matė kaip profesorė tapo balta kaip popierius. Ką daryti? Buvo visiškai pasimetusi ką reikia daryti pirma pagalbą, bet žinojo kad reikia apžiūrėti žaizdą. Apžiūrėjusi, kad nėra jokio kraujo pamatė, kad yra gyvatės įkandimas ir apsižvalgiusi pamatė už vieno metro, kad yra jos gyvatė Niktė. Nejaugi Niktė iš streso įkando Profesorei susijaudinusi pamąstė rudaplaukė.
Jau ne pirma kartą susidūrė su šia situaciją, bet buvo susijaudinusi daug labiau. Jog čia profesorė ji pati išsigelbės iš mirties slenksčio. pamąstė rudaplaukė ir bandė save nuraminti.
Pasiėmė rašalo buteliuką su drebančiom ranką ir taip drebėjo rankos, kad visas rašalo buteliukas išsiliejo ant profesores rūbų ir keletas lašų ant veido, iškart pamačiusi jai buvo juokinga lyg būtu pavirtusi kita asmenybė ir pradėjo tvardyti savo juoką.
-Atsiprašau, profesorę. Aš galiu jums kaip atsiprašymą nupiešti gyvatę ir vorą. - tarė ir šyptelėjo.
Pasiėmusi naują rašalą ir plunksną pasidėjo prie mirštančios profesores ir paėmė jos sužeista ranką ir atraitojo jos rankoves ir pradėjo rašyti gyvatę per visa ranką. Vienuolikmetei mergaitei ant mirštančios profesorės gavosi nuostabi gyvatė ir ant riešo buvo jau nupieštas tikroviškas voras.
-Štai mokytoja, mano atsiprašymas. Tikiuosi jį priimsit! -šyptelėjo ir padėjo šalink rašalo buteliuką ir plunksną.
-Gal galėčiau jums kažką padėti? - paklausė kiek nereikšmingo klausimo.
Prie profesorės vėl atšliaužė ta patį kobrą kuri buvo įgėlusi profesorei.
-Nikte, ką tu padarei profesoriai? -paėmė kobrą kuo toliau nuo profesores.
Paėmusi rudaplaukė kobrą, atsistojo ir nunešė ant savo pledo ir vėl priėjo prie mirštančios profesorės.
-Ar jūs išsigydysite? - paklausė pirmakursė.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 1 metus sukūrė Katherine Silverstone »
Parašo man nereikia. Tuščias lapas ir taip tobulas.

Ats: Vešli pieva už pelėdyno
« Atsakymas #202 Prieš 1 metus »
Profesorė jau buvo beprarandanti viltį, tačiau tikėjosi, kad Katherine kažkuo jai pagelbės ar bent paguos. Bent vandens atneštų ar panelę Pomfri pakviestų, gi miršta kerėjimo profesorė.
Profesorei pro akis pralėkė visas gyvenimas, kurį galėjo nugyventi tik tris dešimt metų, visi geri, linksmi, bet ir tuo pačiu kartūs ir liūdni prisiminimai. Ji visiškai prarado viltį, suprato, kad tai buvo jos gyvenimo pabaiga. Moteris nenorėjo taip baisiai pabaigti savo nugyvento gyvenimo, tačiau kobros nuodai yra vieni pavojingiausių. Alionoma, kahricia, cibusia, anguisit, venenacia... - iš visų likusių jėgų profesorė vertė knygų puslapius galvoje. Ji nebegalėjo pakelti savo gležnų rankų, tačiau pamačiusi kas ant jos rankos, merginos veidą iškreipė grimasa. Jai norėjosi rėkti, klykti, tačiau akyse jau žibėjo gal būt ir paskutinės profesorės ašaros, kurių tvardyti ji nebegalėjo. Moteris jautė milžinišką skausmą, lyg kažkas peiliu perdūrė jai širdį, tačiau apie tai mergina visiškai negalvojo, ji greitu tempu bandė prisiminti burtažodį, kuris jai padėtų, tačiau, kadangi ji kerų pavadinimų žinojo gal milijoną tai nebuvo pati paprasčiausia užduotis. Pati sau nemeluosiu - man labai liūdna, tačiau viltis miršta paskutinė. Tada moteris suprato, kad jos viltis dar nemirė, ot filosofė atsirado... DĖL DIEVO MEILĖS, SUSIKAUPK TU MIRŠTI! Profesorei darėsi tik blogiau atrodė, kad bet kurią akimirką gali griūti negyva, ji vos galėjo įkvėpti, o karti ašara riedėjo jos perbalusiu veidu. Po kelių minučių negalėdama nieko padaryti ji pastebėjo savo feneką, kuris stovėjo prie jos kelių, o po dešimties sekundžių Debesėlis ant jų atsisėdo. Bent jau geriausias draugas šalia, su juo kartu jaučiuosi tikrai daug saugiau. Žaną nukrėtė milžiniškas drebulys, o ji net negalėjo apkabinti savojo draugužio. Rudaplaukė pajautė dar kelias lėtai krintančias ašaras, tačiau staiga ji pajuto, kad artinasi audra.  Audra buvo merginos mėgstamiausias laikas, per, kurį ji visad būdavo laiminga, turėdavo daug energijos ir skaitydavo knygą, tačiau šį kart buvo kitaip. Pirma - ji buvo ant mirties slenksčio, antra - buvo ištroškusi ir alkana, kaip vilkas.
Moteris bandė prisiminti, kaip gi lotyniškai žodis gyvatė, nuodai ar priešnuodis, tačiau jos prote skraidė kitokios mintys. Arbata? Juoda arbata? Arbata? Taip, jos mintys buvo apie arbatą, gal dėl gyvatės nuodų, o gal dėl jos priklausomybės nuo arbatos.
 - Arbatos, juodos arbatos, juodos stiprios arbatos, - prislegiančiu balsu prakalbo mirštanti kerėjimo profesorė.
“Sometimes just to say your own truth out loud is enough to find others like you.”

*

Neprisijungęs Katherine Silverstone

  • III kursas
  • *
  • 100
  • Taškai:
  • Padaras - angeliukas
Ats: Vešli pieva už pelėdyno
« Atsakymas #203 Prieš 1 metus »
Išgirdusi paskutinį prašymą iš mirštančios profesorės, gyliai apmastė situaciją Nejaugi dabar mirštanti profesorė nori arbatos, kas per velniava!? jog ji miršta, kodėl turėtu prašyti arbatos. Ir kodėl ji nenaudoja burtažodžio kuris galėtu jai padėti, nejaugi ji yra siaubinga profesorė kuri dėsto mums, ką mes iš jos išmoksime? Na gerai, susikaupk Katerina. Ji prašė norinti arbatos tai aš ją ir duosiu, jog ji beveik miršta turėčiau pildyti jos norus.
-A a arbatos? -tarė ir padarė keista veido išraišką.
Atsistojo ir priėjo prie profesorės Mokslinčės pledo ir pagriebė pasitaikiusi stiklinę iš kurios gėrė profesorė, išpylė vandenį ir pasiėmusi burtų lazdelė tarė.
-Katiniausius - tarė ir mostelėjo lazdelę.
Jau stiklinė buvo pilną karštos juodos arbatos ir paėmusi rudaplaukė karštą stiklinę, nunešė prie profesorės Mokslinčės kuri dėstė kerėjimo pamokas.
-Štai jums juoda arbatą. -šyptelėjo ir padavė į profesores rankas arbatos stiklinę.
Iš viso susijaudinimo norėjo tik dar kartą kažką nupiešti. Aš noriu nupiešti gal sraigę ir sėdinti feneką!
pamąstė ir akies kraštelių matė kaip artėja audrą.
-Ar galėčiau tikėtis dar vieno piešimo ant jūsų? - paklausė profesorės
Nesulaukusi atsakymo, pagriebė pasitaikanti profesorės rašalų buteliuką pasiėmė savo plunksną ir pradėjo ant kitos rankos piešti realistiškai feneką, o pabaigusi piešti perėjo prie kaktos kur nupiešė dailia sraigę.
-Gal tai jums leis, bet kiek būti pradžiugintai. - prakalbo ir liko tyloje.
Parašo man nereikia. Tuščias lapas ir taip tobulas.

Ats: Vešli pieva už pelėdyno
« Atsakymas #204 Prieš 1 metus »
Išvydusi, kad pirmakursė mergaitė vardu Katherine panaudojo jos vestoje kerėjimo pamokoje mokytus kerus Žana džiugiai nusišypsojo. Bent jau kažkam mano pamokos buvo naudingos - galvojo Žana, kuri buvo burtininkė. Per tą laiką, kol pirmakursė Katherine, Žanai darė arbatą mergina sau ramiai sedėjo, kadangi nieko padaryti nebegalėjo, tačiau po kelių minučių ji išvydo jos stiklinę pilną arbatos.
 - A..a..čiū, - padėkojo Mokslinčės pavardę nešiojanti mergina. Ji ištiesė savo ranką, kuri buvo balta, lyg popierius, tą pačią, kuri buvo išpaišyta juodu rašalu, kurio jai visiškai nebuvo gaila. Juk nemano, tiesa? Tačiau staiga ji pastebėjo, kad ant rašalo buteliuko buvo parašyta:
Citata
Žanos Mokslinčės nuosavybė
- KATHERINE SILVERSTONE!!! - per skausmą rėkė Žana. Gal ji ir nepastebėjo, kad mergaitė jos paprašė buteliuko juodo rašalo, tačiau kerėtojai tai nebuvo labai svarbu. Ji to negirdėjo ir tuo labiau tai buvo jos paskutinysis juodo lyg smala rašalo, kuris jai būtų buvęs labai vertingas buteliukas. Kaip jai negėda ant manęs paišyti visokias nesąmones ir dar su manuoju rašalu? Dabar privalau atsiminti lotyniškąjį burtažodį, kad galėčiau užmušti mažąją burtininkę vardu Katherine. Tikrai nežadu daugiau kentėti tokių nesąmoningų veiksmų. - galvojo rudų akių šeimininkė.
Po kelių minučių ji atsiminė, kad savo išpaišytose rankose laiko savo mėgstamiausią juodą arbatą, todėl pakėlė puodelį ir atsigėrė gurkšnį šio skysčio. Gėrimo dėka tuo pat metu jos galvoje kilo nuostabi idėja. Ji per rūką galvoje mėgino sudelioti mintis į sakinius, tačiau tai užtruko pakankamai daug laiko, kas buvo gal dvi minutės: man tereikia lytynų kalbos žodyno, gi jame yra parašyti beveik visi žodžiai, kurių tik gali prireikti, o radusi lotynišką žodį tikrai atsiminsiu, kaip skamba ir pats burtažodis. Mergina sunkiai išsitraukė savąją lazdelę, kuri buvo pagaminta iš guobos, jos ilgis buvo apie dešimt colių ir buvo netvirta. Na, ir kodėl aš tai prisiminiau tik dabar? Negi mano smegenyse taip tamsu? Į rankas moteris paėmė lazdelę ir stipriai ją suspaudė. Ji buvo tokia pikta, kad atrodė, tuoj sprogs. Laikydama kerėjimui skirtą pagaliuką ji ištarė burtažodį, kuris atvėrė jos portfelį. Tada ištarė dar vieną burtažodį, kuris ant jos kelių nusviedė lotynų kalbos žodyną, ji greitai atvartė pirmąjį lapą ir peržiūrinėjo visus lotyniškus žodžius, tačiau po kelių minučių suprato, kad knygą yra tokia stora, kad ją sudaro gal dešimt tūkstančių puslapių. Na, bet jau nieko nepakeisiu. Viltis miršta paskutinė. - priminė ji sau. Beskaitydama Žana jau buvo priėjusi prie trečios abecėlės raidės, kadangi žodynai buvo sudaromi pagal abecėlės raidės ir nieko nerado, negi pasaulis toks neteisingas... Ji jau buvo pradėjusi labai nervintis, vis gi nugyveno tik trisdešimt metų, o mirti dar negalėjo. Dar per mažai moralų vaikam pasakei, pasistenk - bandė padrąsinti save. Bendrasindama save ir gurkšnodama arbatą Mokslinčės pavardę nešiojanti profesorė staiga prisiminė žodį, kuriuo turėjo prasidėti burtažodis. Tas žodis buvo - anguis. Ji nežinojo ar tai reiškė ką turėjo reišti, tiesiog jautė, kad šis žodis reiškė - gyvatė. Ji dar galvojo ar tai tiesa, tačiau bandyti juk niekas nedraudė, todėl iš visų jėgų susikaupusi burtininkė dar stipriau paėmė lazdelę, nukreipė ją į vietą, kur įkando kobra ir ištarė:
 - Anguisio.
Po kelių minučių jos oda tapo vis normalesnės spalvos, ji atgavo kvapą, išgėrė jau šaltos arbatos gurkšnį ir pratarė pirmąjį normalų žodį:
 - Katherine, kaip tau negėda auginti tokį nenormalų gyvūną, kuris gali pridaryti daug žalos ar net nužudyti? Mano laikais tokie gyvūnai buvo laikomi tik zoologijos sode, o ne mokykloje, kur mokiniai mokosi, o ne žudo burtininkus. Taip pat aš neturiu žodžių, kaip įmanoma piešti, kai miršta žmogus, kuris tau pagelbėjo? Esu labai nusivylusi tavimi, Silverstone. Tik su Dievo pagalba aš nemiriau, o mane bandė nužudyti ne, bet kas, o tavo augintinis.
Burtininkė susinervinusi nutilo ir tikėjosi, kad dabar Katherine savo kobrą laikys terariume, arba dar geriau- užkas uždraustajame miške.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 1 metus sukūrė Žana Mokslinčė »
“Sometimes just to say your own truth out loud is enough to find others like you.”

*

Neprisijungęs Katherine Silverstone

  • III kursas
  • *
  • 100
  • Taškai:
  • Padaras - angeliukas
Ats: Vešli pieva už pelėdyno
« Atsakymas #205 Prieš 1 metus »
-Ko jūs šaukiat ant manęs, prarėksit balsą ir kaip rėksite klasėje man ir taip yra jautri klausa. - pasipiktinusi pasakė rudaplaukė.
Jau pasibaigęs profesorės juodas rašalo buteliukas riedėjo ant vešlios pievos, o mirštanti profesorė su burtais pasiėmė stora lotynų kalbos knygą. Kokia keista, ji jog kerėjimo profesorė, bet jai vis tiek reikia burtų knygos? Gal ji serga amnezija kaip ir aš? Vis profesorė Mokslinčė skaičiusi knygą, pirmakursė nepraleido akimirkos ir vėl piešti ant kerėjimo profesorės ir pasiėmusi dar kartą Mokslinčės rašalą, bet ši karta raudoną, ant tos pačios rankos kur buvo nupieštas fenekas ir šalia nupiešė ir arbatos puodelį, puodelis atrodė realistiškas nors ir buvo nupieštas su raudonų rašalų.
-Taigi štai jums arbatos puodelis. -šyptelėjo ir pažvelgė į knygą kuria profesorė vis vertė puslapius.
Bet tik mokytoja atvertusi trečia abėcėlės raidę lotynų knygoje, iškart profesorė pagriebė lazdelę ir panaudojo burtą Anguisio jos oda vėl tapo normalios spalvos, o piešiniai ant kūno jau nebeatrodė kaip ant popieriaus nupiešti. Nuostabu, mano visas darbas nuėjo šuniui ant uodegos. su sarkazmų pagalvojo mergaitė. Tik iškart profesorė išgydė nuodus, pradėjo rėkti ant vienuolikmetės mergaitės ir išklaususi visą jos susakytus žodžius ir nieko nesupratusi prakalbo pati rudaplaukė:
-Aš jau baigiu apkursti nuo jūsų rėkimo ir kaip jūs galite suversti visa kaltę kobrai ir sakyti tokius siaubingus žodžius. Kaip jūs išvis galite dirbti profesorė jei jus net negalite savęs išgydyti tai kaip kitus mokinius jūs mokinate? -rėžė visa kalbą pirmakursė.
Išliejusi truputi pykčio, pamatė kaip per artėjančia audrą atskrido pelėda su laiškų, ir pelėda numetusi laišką prie Mokslinčės kojų.
-Kaip manote kas ten parašyta, gal atleidimas už bloga mokymą? - nusijuokė ir padavė Mokslinčiai laišką.
Parašo man nereikia. Tuščias lapas ir taip tobulas.

Ats: Vešli pieva už pelėdyno
« Atsakymas #206 Prieš 1 metus »
   Pirmiausia Mokslinčė nusprendė neatsakyti į Silverstone užduotą klausimą, kadangi jis buvo labai įžūlus. Labai nusivyliau šia Grifų Gūžtos keledže besimokančia pirmakurse. - Sau pripažino Žana.
   Žana buvo net ne šiek tiek nustebusi. Kas gi galėtų siųsti laišką? Merginai tėvai nerašė, kadangi žinojo, kad burtininkė yra užsiėmusi. Artimesnių draugų mergina neturėjo, o dukra klaidžiojo kažkur Hogvartso pilyje. Gal tai mano vyras? Ne, tikrai ne. Jis man meilės laiškelius siunčia tikrai ne ant tokio pergamento.  - speliojo Mokslinčė. Kai mergina pagaliau prisivertė atplėšti voką ir perskaityti laišką jos veidą iškreipė grimasa, o akyse pasimatė ašaros. Ji net neperskaičiusi viso laiško pastebėjo žodį „atleista“, tai galėjo reikšti tik vieną. Paėjusi kiek toliau moteris iš visų jėgų bandė sulaikyti ašaras, kadangi norėjo perskaityti viską ką tik galėjo. Laiškas prasidėjo pakankamai gerai. Su Mokslinče pasisveikino, buvo parašyta ir apie jos gerąsias savybes, todėl Žana jau šiek tiek atsiduso ir akimis skaitė toliau. Ji savo gležna ranka persibraukė veidą, aišku, kad nepamatytų pirmakursė Katherine.
Tačiau, kad ir, kaip mums būtų gaila turime pranešti, kad esate atleista iš kerėjimo profesorės pareigų, - mergina skaitė mintyse. Perskaičius šiuos šešiolika žodžių deja skaityti daugiau nebegalėjo, jos akyse buvo  tiek daug ašarų, kad mergina net negalėjo primerkti akių. Ji greitai susigrūdo laišką į savo mantiją, o po to sustingusi galvojo. Atrodė, kad tai buvo baisiau už Katherine kobros įkandimą, ją atleido. Mergina suprato, kad šiuo atvėju ji daugiau negali nieko pasakyti, padaryti ar net paskaityti moralų. Ji prisivirė košės, tačiau dėl ko net nelabai suprato, kadangi ant pergamento išvinguriuotų raidžių mergina po to sakinio, kuriame buvo užsiminta apie jos atleidimą daugiau neįstengė suprasti ir įskaityti. Ji atsiduso, tačiau žodžių nebeturėjo. Mokslinčė buvo tokia sugniuždyta, kad nesivylė, kad Silverstone kobra jos nenužudė. Taip būtų buvę tikrai daug geriau - galvojo ji.
  Kur buvęs, kur nebuvęs prie Žanos prisliūkino Debesėlis. Šis jos draugužis ją palaikė įvairiose situacijose, taigi ji nebijojo feneko draugijos. Mokslinčės pavardę nešiojanti Žana paėmė jį į savo glėbį ir pastebėjo, kaip ant jo kailiuko pasimatė permatomi deimančiukai - modelio ašaros. Ji su savo ir vėl išbalusia ranka ant, kurios pirmakursė pripiešė visokių nesąmonių paglostė augintinį. Ji nenorėjo, kad jis suprastų, kad jai buvo kažkas netaip. Ji išvis nenorėjo, kad kažkas ją prisimintų, moteris norėjo dingti iš šio pasaulio amžiams.
  - Viskas bus gerai, tiesa, - tyliai tarė ji švelniai, bet šaltai. Atrodė, kad šeimininkės augintiniui Žanos balsas pasirodė toks šaltas, kad gąsdino labiau nei riksmas, todėl šeimininkė nusiminė dar labiau.
  - Ak...nenorėjau tavęs išgąsdinti. Patikėk tikrai nenorėjau, - kiek nusivylusi tęsė Žana. Ji dar kelias minutes palaukė augintinio atsakymo, tačiau tikriausiai Debesiukas nenorėjo atsakyti savo nusivylusiai šeimininkei. Moteris ramiai jį nuleido ant žemės, vis gi jis buvo ne kūdykėlis, kurį reikėjo laikyti ant rankų dvidešimt keturias valandas per parą. Staiga ji prisiminė sakinį, po, kurio matyt pasikeitė jos visas gyvenimas. Atrodė, kad Mokslinčė niekada nebebus laiminga.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 1 metus sukūrė Žana Mokslinčė »
“Sometimes just to say your own truth out loud is enough to find others like you.”

*

Neprisijungęs Katherine Silverstone

  • III kursas
  • *
  • 100
  • Taškai:
  • Padaras - angeliukas
Ats: Vešli pieva už pelėdyno
« Atsakymas #207 Prieš 1 metus »
Atėjęs laiškas, dar labiau sudomino rudaplaukę ir norėjo sužinoti kas viduje. Žana Mokslinčė Mis Siledom nuėjo toliau nuo pirmakursės, kad gautu privatumą nuo smalsios mergaitės akių. Pirmakursė suprato, kad Mokslinčės mis Siledom kūno kalbą pasakė, kad jinai gavo bloga žinią, o tai dar labiau privertė grife sužinoti kas viduje.
Jeigu, jos stovėseną pasako, kad ji ant tiek liūdna turiu žūtbūt sužinoti kas viduje. Mano planas ,,Operacija Nr. 01 mis Siledom laiškas'' apkabinti mis Siledom ir paimti iš jos mantijos laišką ir vėliau ji perskaityti nuo jos toliau. Rudaplaukė stengėsi mintyse sudėlioti planą kurio pavadinimas ,,Operacija Nr. 01 mis Siledom laiškas''
-Mis Siledom, ar jums liūdną? -Švelniu balsų prabilo mergaitė ir priėjo prie Mokslinčės mis Siledom.
Nelaukusi atsakymo apkabino Siledom ir jai nejuntant grifė ieškojo mantijoje paslaptingo laiško. Kurgi jis? Suradusi kišenėje popiergalį, jau žinojo, kad tai yra tas pats atneštas laiškas. Pagriebusi laišką ir kartt atsitraukė ir paslėpusi ranką kurioje laikė laišką už nugaros, matė kaip Žana Mokslinčė mis Siledom rudose akyse kaupėsi ašaros. Grifė nors ir buvo praradusi kelis jausmus, dėl Hogvartso nuotykių, vis dar nebuvo praradusi kruopelytės gailesčio. Katerina susiimk, nejaugi dabar būsi silpna, kad kažkoks modelis iš praeitos savaitės žurnalo. Mergaitė dar kartą pažvelgusi į mis Siledom akis, pasidarė dar labiau gaila. Gerai, turėsiu padirbėti su savo jausmais. Grifė dar kartą apkabino mis Siledom ir jai už nugaros paleido laišką kuri laikė savo rankose ir iškart atsitraukė.
-Mis Siledom jums iškrito laiškas! - prakalbo ir pirštu parodė į laišką.
Pirmakursė nepajuto kaip pasinėrė į gilias mintys: Kai dar gyvenau žiobarų pasaulyje, buvo toks berniukas kuris mokėdavo žaisti šachmatais, ir kai man pasiūlė partiją aš buvau sutikusi ir tas pasipūtęs žąsinas laimėjo, noriu sugrįžti mokėdama geriau už tą pasipūtusi kalakutą.
-Mis Siledom, o gal jūs galite mane išmokyti žaisti šachmatais ir pasakyti keletą taisyklių? - šyptelėjo ir pažvelgė į Mokslinče mis Siledom.
-Noriu laimėti prieš pasipūtusi žąsiną. - sumurmėjo ir nudelbė akis į žemę.
Parašo man nereikia. Tuščias lapas ir taip tobulas.

Ats: Vešli pieva už pelėdyno
« Atsakymas #208 Prieš 1 metus »
    Mokslinčė buvo labai susikrimtusi, vis gi mergina nenorėjo atsisveikinti su išsvajotomis pareigomis. Jos baltos spalvos atpalvio skruostais liejosi karčios ašaros, mergina visiškai nebegalėjo tvardytis. Jai atrodė, kad tuoj numirs. Ši paėmė į rankas debesėlį ir paglostė jo švelnias ausytes, tačiau Žanai šią minutę nelabai tai berūpėjo. Ar modeliui buvo svarbu jos reputacija? Be abejonės, todėl ji nusišluostė ašaras ir, kaip per raudoną kilimą nužingsniavo prie Silverstone. Iš tikrūjų mergina ir jautėsi, kad žingsniavo per vieną iš tų praštmatnių kilimų, kurie būna kokiuose nors apdovanojimuose ar rūmuose, todėl ji sukaupė visas jėgas ir lyg per pasirodymą priėjo prie Katherine:
    - Tiesą sakant, Silverstone, pasikuisusi po savo portfelį turėčiau rasti šachmatų taisykles, nors tiesą sakant šiuo užsiemimu neužsiemiau gal penkiolika metų.
Mergina net pati išsigando savo nugriaudėjusio balso, kuris gali būti, kad prišaukė ir lietų. Mis Siledom atsiduso, bent jau jos ašaros geliančios rudas akis atrodys, kaip spildintys lietaus lašeliai, kurie greitai krito ant merginos mantijos. Mergina kiek rimčiau pastebėjo mergaitę vis dar laikančią laišką iš viršesnių už Žaną ir šaltu tonu piktai ištarė:
    - Tai kas mano, tai mano.
 Mergina išplešė laišką Silverstone iš rankų ir savo aukštakulniais nukaukšėjo į burtų ir magijos mokyklą - Hogvartsą, vis dar begalvodama, kuo gi nusikalto ji šiame gyvenime.
“Sometimes just to say your own truth out loud is enough to find others like you.”

*

Neprisijungęs Evelina Džonson

  • II kursas
  • *
  • 96
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • Visi esame skirtingi ir tokie esame gražus
Ats: Vešli pieva už pelėdyno
« Atsakymas #209 Prieš 1 metus »
Hogvartso pelėdynas stovėjo atokiau nuo pilies. Reikėdavo keliolika minučių paėjėti, tad daugelis eidavo iš ryto dar neprasidėjus pamokoms ar pusryčiams. Apvalus pastatėlis su langais iš visų pusių, stogelis lyg grybo formos. Laipteliai apledėdavo žiemą ir tabdavo beveik neįmanoma jais užlipti. Daugybe pakopų užsisukančiu vis labiau į pastato viršų. Visa galybė pelėdų viduje ir davė pastatui pavadinimą. Pelėdyne mokiniai laikydavo savo pelėdas, ten būdavo ir mokyklos pelėdų kuriomis galėdavo naudotis tie kurie  jų neturėdavo. Baltos, juodos, rudos ir įvairių kitų spalvų pelėdos sukiodavosi virš pastato stogo. Pelėdos naktį išskrisdavo medžioti, o rytą grįždavo aptarnauti savo šeimininkų. Iš pelėdynų Londone ar Kiauliasodyje vaikai užsisakydavo magijos žinias, tačiau už jas jau reikėdavo mokėti.



Evelina pasiruošusi eiti į pelėdyną ir išsiųsti laišką tėvams, jog sėkmingai atvyko į mokyklą. Dar bendrajame kambaryje užrašiusi laišką išėjo į pelėdyną. Rugsėjo rytas šviesus irgražus žadėjo panašia dieną. Takelis kuriuo ėjo pirmakursė buvo vis dar šlapias nuo rasos. Žolė aplink taip pat. Priėjusi prie pelėdyno raganaitė atsiduso. Priežastis to atodusio stovėjo visai netoli. Burelis klastuoliu pasirodo irgi turėjo reikalų tokį ankstyvą rytą. Nors ir nebuvo nusistačiusi prieš Klastunyną, Evelina nuoširdžiai tikėjosi niemo nesutiksianti. Vienas iš jų rankoje laikė kažką panašaus į smarvinių bombelių ryšulėlį. Tikriausiai norėjo jas susprogdinti pelėdyne ir išvaryti visas pelėdas lauk. Burelyje buvo tik berniukai, ir jie visi atrodė vyresni už mergaite priešais. Evelina susikaupė ir priėjo.
- Bandot krėsti pokštus pelėdoms? - sušuko, - kas tada siųs saldainius iš namučių, ką? - nusišaipė Evelina.
Ji apsidžiaugė pamačiusi, kad Mokiniai priešais ją truputi sumišo. Bet greit jie vėl prabilo.
- O, ar pati nepasigesi susirašinėjimo Džonson? - Paklausė pirmasis laikantis bombeles.
Evelina suraukė antakius. Kol klastuoliai prieš ją juokėsi, ji lėtai vos pastebimai judindama ranką įkišo ją į kišene ten užčiuopdama lazdele. Pirmajam berniukui atsisukus ji žiebė jam burtais.
Mokinys nuskriejo oru tolyn ir ten trenkėsi į žeme, jo lazdelė nuriedėjo dar toliau. Kitas klastuolis pribėgo prie Evelinos ir užlenkė šiai rankas, kad ji negalėtu gintis. Dar kitas berniukas šovė jai į koją mergaitei dar nežinomus kerus, ir iš kojos pasipylė kraujas. Evelina suspigo ir trenkėsi į žeme pasigirdo burtažodis ir kažkas nulėkė tolyn. Evelina dar spėjo atsimerkti ir pamatyti jog tai profesorė, išgirdusi triukšmą ar atėjusi tiesiog išsiųsti laiško, išgelbėjo pirmakursę.
Smiling. Every day of life is something special. Give her a chance!