[Zoey Richter]

Richter pavardę turinti mergaitė mąstė apie tai kokią klaidą ji darė lipdama į medį. Juk galėjo likti ramiai sau apačioje ir viskas būtų buvę labai gerai, bet ne jai reikėjo lipti į tą kvailą medį. Zoey išeido atodūsį ir tvirčiau įsikabino šaką. Tik tvirtai ją laikydama mergaitė galėjo jaustis saugiai. Mergaitė išgirdusi Liucijos žodžius lėtai pramerkė savo akis. Ji nežiūrėjo žemyn, nes žinojo jei ji pasižiūrės tada gali ir kristi.
- Gerai, - tik pasakė mergaitė ir pradėjo lėtai šliaužti kamieno link it kokia kirmelė. Ji stebėjosi, kad jos draugė buvo labai rami. Pati Zoey nors ir nekrentanti tokioje situacijoje turbūt nesilaikytų ramiai. Greitai mergaitė pasiekė kamieną ir tvirtai apsikabino jį. Čia buvo dar saugiau nei prieš tai.

[Liucija Andersson]

 Kaip dvi persigandusios katės medyje tupėjo švilpės. Ir dar abi šviesiaplaukės, apsikabinusios vargšo augalo kamieną kaip paskutinę viltį. Saulė vis išlįsdavo iš už debesų, netrukus ir bailiai pasislėpdama. Vėjas taip pat kilo, su kiekvienu gūsiu vis garsiau šlamindamas augaliją.
 Liucija užvertė galvą į viršų. Nors šiandien buvo viena iš tų retųjų pusiau giedrų dienų, dangus jau ir vėl niaukėsi, kaip ir buvo pridera šiam kraštui. Sugrįžusi į dabartinę savo situaciją, tai yra, kad ji praktiškai pastrigo medyje, baltaplaukė įjungė smegenis.
-Gerai, dabar aš nulipsiu žemyn. Tada tu irgi lipk žemyn, jeigu kas, aš tave pagausiu,-toliau dėstė savo planą Liucija. Kaip kokia beždžionė greitai ji nuropojo žemyn. Kojoms pasiekus tvirtą žemę, švilpė net lengviau atsikvėpė.
-Gerai, Zo, tavo eilė. Jeigu ką, pagausiu,-bandydama kalbėti padrąsinančiu balso tonu, mostelėjo bendrakoledžei Liucija.

[Zoey Richter]

Saulė vis dinginėjo iš dangaus. O dar ir sustiprėjęs vėjas...  Zoey tupėjo medyje nieko nedarydama, nes bijojo jeigu pajudės ir kris? Juk tada ji tikriausiai prasiskels galvą, o tada reikės į ligoninės sparną. Mergaitė atsiduso ir tiesiog sėdėo apsikabinus medį. Greitai Liucija nulipo nuo mendžio ir saugiai stovėjo ant žemės. Zo tik pažvelgė į ją, bet nieko nesakė. Jai buvo baisu ką nors daryti.
- Aš nelipsiu. MAn baisu ir aš esu per sunki, kad tu mane pagautum, - tarė mergaičiukė  ir tvirčiau įsikabino į medį. Ji tikrai nesiruošė niekur lipti. Jai nulipti padėtų nebent hmmm koks nors skraidantis didelis padaras lyg drakonas. Deja nei viena iš mergaičių neaugino drakonų, tad Zoey lemtis likti šiame medyje visą likusį gyvenimą.

[Liucija Andersson]

 Draugės bailumas jau pradėjo erzinti Liuciją. Tereikia nežiūrėti į žemę ir viskas bus gerai! Baltaplaukė atsiduso ir papurtė galvą.
-Zoey, jei tu neišlipsi iš medžio, praleisim vakarienę. O šiandien girdėjau, kad bus to pyrago, kurį taip mėgsti. Ir nebijok, nesu jau tokia silpna. Ir jei krisi ant manęs, nesusižeisi,-vis dar bandė įkalbėti bendrakoledžę mėlynakė. Pasičiupusi šaką, kurios storis buvo kaip jos dviejų pirštų, Liucija priėjo prie Zoey ir bakstelėjo ją iš apačios.
-Judinkis, arba pasmeigsiu ir nunešiu į virtuvę kaip kokį šašlyką.Tada vakarienė bus man,-pusiau juokais pridūrė ji ir, numetusi šaką, ištiesė rankas, pasiruošusi gaudyti draugę.
-Tai lipi žemyn ar man pakviesti ūkvedį?-vis dar erzindama Zoey, kalbėjo Liucija.

[Zoey Richter]

Mergytė tikrai bijojo lipti žemyn, bet žinojo, kad jeigu neišdrįs matyt ir niekada nelips kur aukštai.
- Gerai, lipu, lipu. Nenoriu praleisti vakarienės, - pasakė mergaitė ir pradėjo ropoti toliau nuo kamieno ant kitos šakos. TAda pajautė, kaip draugė ją bado iš apačios.
- BAIK. Šašlyku ar tavo vakariene bent kol kas nesiruošiu būti, - pasakė mergaitė susiraukusi. Ji pradėjo lėtai lipti kol nuleido tiek, kad galėtų nušokti žemyn, o tada nušoko šalia Liucijos.
- Žemė, - tarė ir krito ant žemės pradėdama bučiuoti ją. Richter pasijuto lengviau ir visiškai nieo nebebijojo. Atrodo net galėtų ir vėl lipti į medį. Nors ne tai buvo bloga idėja besisukiojanti jos galvelėje. TAda mergytė atsistojo.
- Aš pabučiuosiu varlę, - iš niekur nieko pasakė mergaitė.

[Liucija Andersson]

 Zoey kaip kokiam orangutangui su defektais išropojus iš medžio, Liucija patenkinta nusijuokė.
-Gaila, labai norėjau šašlyko,-draugei pradėjus bučiuoti žemę, mergaitė susiraukė, o po sekančio jos ištarto sakinio sutrikimas peraugo į sumišimą,-Tu gal kokių keistų sraigių iš herbologijos kompostinės prisirijai, kol čia žemę laižei?
Na, bet nori Zoey bučiuot varlę, tai reikia tą varlę surasti. Baltaplaukė apsidairė ieškodama, kur varlyno, kuriame greičiausiai gimė Alfonsa ir kitos Hogvartso varlės. Prisėlinusi prie kranto, mergaitė atsitūpė. Taip, suras bjauriausią varlę, gal net rupūžę, ir pakiš draugei po nosimi. Tegul bučiuoja, o po to bus galima surengti vestuves, kur ta keista animagė galės būti kunigas.
 Vikriai, kaip koks katinas, Liucija iš ežero pakrantės ištraukė gličią varlę. Su iš baimės pastirusiu gyviu rankose, švilpė pribėgo prie bendrakoledžės.
-Jonas! Skelbiu jus vyru ir žmona, gali pabučiuoti nuoteką! ((čia ne klaida))

[Zoey Richter]

- Manau, kad aš neskani ir esu netinkama šašlykui, tad tu nieko nepraradai, - pasakė mergaitė. Ant žemės ji jautėsi saugiai. Ji suprato, kad į medžius daugiau nelaipios ir laimingai stebės laipiojančius vaikus saugiai sėdėdama ant žemės.
- Ne, bet man atrodo, kad aš kažką susitrenkiau ir turbūt tai yra galva, - tarė mergaitė ir suraukė savo antakius atsisėsdama ant žemės. Jai sukosi galva ir ji dar pezėjo visokias nesąmones. Tikra katastrofa. Greitai Liucija pribėgo prie mergaitės nešina varle.
- Ne, aš kažkokio Jono nebučiuosi. Jeigu ir bučiuosiu varlę ar tuoksiuosi su ja tai bus tik mano Markizas, - pasakė savo varlės vardą mergina ir stebėjo varlytę, kuri buvo tikrai išsigandusi.
- Paleisk ją arba jį, - tarė mergaitė ir pasitrynė savo smilkinius.

[Liucija Andersson]

 Liucija tikėjosi, kad Zoey tikrai nesusitrenkė galvos, o jei ir netyčia kur susimušė - tai nestipriai, mat galva - švenčiausias ir brangiausias turtas. Varlė, švelniai laikoma rankose, tyliai sukurkė. Šis žaliaodis, trapus padarėlis atrodė toks išsigandęs, kad Liucijai jo arba jos pagailo.
 Tarsi dalyvaudama laidojimo procesijoje, švilpė lėtai pasuko ežero link. Ten, baimės kupinomis akimis, varlės stebėjo savo nešamą gentainę. Mergaitė paleido Joną ir jis iškart dingo vandenyje. Ką gi, dabar bent jau tikrai bus laimingas. Baltaplaukė nusiplovė rankas šaltame ežero vandenyje ir grįžo pas Zoey.
-Markizas? Kodėl mūsų dar nesupažindinai? Žinai, kad mano Alfonsai nėra kas veikti per dienas!-apsimetusi įsižeidusia, su šypsena veide tarė Liucija. Tuo metu atbėgo kažkoks klastuolis, iš visos gerklės rėkdamas, kad tuoj vakarienė.
-Gaila, kad nebus šašlykų. Einam? Sakiau, kad šiandien bus to skanaus pyrago,-įsikibusi draugei į parankę, klustelėjo baltaplaukė.

[Zoey Richter]

Zoey dar kartą pasitrynė savo smilkinius. Galvos skausmas po truputį atslūgo. MAtyt tai buvo kažkoks skausmas iš išgasčio pamąstė blondiniškų plaukų savininkė.
 Varlytė tyliai kurkė LIucijos rankose. Ji buvo baili ir jai tikrai nepatiko buvimas žmonių rankose. Mėlynakė atsiduso, kadangi tikrai nenorėjo būti varlytės, kurią Liucija pavadino Jonu vietoje. Greitai baltaplaukė paleido varlę ir sugrįžo prie Richter.
- Taip, Markizas. Labai nuostabi varlė turinti labai nuostabų namelį. Kitą kartą jei žinosiu, kad susitiksiu su tavim atsinešiu jį ir galėsit susipažinti, - pasakė mergaitė ir nusijuokė. Su Liucija jai buvo linksma. Staiga lyg iš niekur nieko atbėgo klastuolis. Jis pranešė apie vakarienę.
- Manau, kad rytoj tikrai bus šašlykų. Einam , kol to skanaus pyrago nesuvalgė kiti Švilpiai, - tarė ir pradėjo eiti pilies link.

[Žaneta Froz]

Dar viena šilta rudens diena, ir dar viena diena kaip Žaneta vaikštinėja palink Ežero pakrantę. Nors pati plukti nemokėjo, pats ežeras ją trauke traukė. Galima sakyt kiekvieną geresnio oro dieną grifiukę buvo galima pamatyti kažkuriame ežero pakraštyje, na bent didžiąja daugumą tai tikrai. O būtent šiandien saulė išlindo iš kelias dienas trukusių tamsių debesų, todėl nepasinaudoti proga pasivaikščioti lauke būtų tikrai kvaila. Šalčio mėgėjai oras buvo kaip tik, todėl įsimetusi knygą ir kelis užkandžius į krepšį, jau kelias valandas lėtu tempu vaikščiojo palei krantą. Norėdama pailsinti kojas buvo pradėjus ieškoti poilsiui tinkamos vietelės. Už kelių žingsnių matėsi didelis medis puikiai skirtas laipiojimui. Na bent kitiem, Žaneta nerizikuodama savo laipiojimo įgūdžiais nusprendė paprasčiausiai atsisėsti ant didesnės šaknies (už kurios tarp kitą ko, pirma užkliuvo) ir atsiremti į storą medžio kamieną. Medis buvo senas ir tai matėsi viskuo, šakos buvo storos ir susisukusios, bet svarbiausia tvirtos. Šaknys taip pat. Labai patogu nebuvo, bet palyginus, kad nesėdi ant žemės - visai nieko, atsipalaiduoti pavyko. Naudodamasi progą išsitraukė maišelį užkandžių ir pradėjo po truputį krimsti.

[Cassidy Melens]

Vovere beveik visą naktį nemiegojo. O kai pagaliau išaušo rytas nors ir kaip norėdama miego išėjo iš Varno Nago bokšto. Ką tu darai, juk tu esi pavargusi turėtum grįžti į lovą . Smegenys bandė sutrandyti kojas. Bet kojos neklausė ir ėjo toliau. Po kelių minučių mergina jau buvo kieme. Ji sustojo apsidairė. Ir vėl toliau pradėjo eiti. Einant jos akys pradėjo merktis. Kol ji atsitrenkė į didelį iškilusį akmenį. Ir nukrito  ant šlapios žolės. Gal už kokių pora metrų buvo senas medis kur ant jo sėdėjo mergaitė ir kažką valgė. Trylikametė jos tada nepastebėjo. Nu po velnių  kodėl man šiandien tokia nesėkminga dieną. Pagalvojo varnė. Ir pabandė atsikelti nuo žemės. Bet iš kojos pradėjo bėgti kraujas. Ir trečiakursė tai pajutusi pasižiūrėjo aplink ir jau šį kartą pastebėjo mergina ir pašaukė jai:
- Ei prašau gali ateit ?!
Ir dar kartą pabandė pajudėti, bet kojoje esanti žaizda labai trukdė. Ji galėtu pasinaudoti lazdelę, bet kai ji bandė ją pasiekti. Ji nukrito į vandenį. O dieve kodėl aš šiandien iš vis išlipau iš lovos ?. Supykusi ant savęs baisaus likimo paklausė savęs Vovere. Ir dar kartą žvilgtelėjo į merginą iš kurios tikėjosi bent mažos pagalbos.

[Žaneta Froz]

Ilsintis, mergina mažiausiai tikėjosi išgirsti pagalbos šauksmą. Taip pat buvo pagauta netikėtai, balso atstovės nei matė nei girdėjo. Nusivylusi, kad taip savęs nesaugo ir truputį pykstant ant savęs, kad per daug atsipalaidavo, atsikėlė, susidėjo daiktus atgal į krepšį ir nubėgo link mergaitės. Esant arčiau pamatė, kad nelaimėlis tai - šviesiaplaukė mergaitė. Be plaukų spalvos ir lyties daugiau nelabai ką ir galėjo pasakyti. Nėra jos mačiusi Hogvartso koridoriuose ar pamokose, bent ne su tokiais rūbais. Atrodė kiek jaunesnė arba žemo savo amžiui ūgio, arba abiejų.
- Kas atsitiko? - Ir vėl ant savęs supyko, šį kartą dėl kvailo klausimo. Nuleido akis kiek žemiau ir pamatė suplyšusį rūbą ir iš žaizdos besisunkianti kraują. Žaizdą neatrodė labai rimtą, bet ir labai malonu turėjo nebūti. Davė sau kelias akimirkas apžvelgti apylinkes ir galbūt, surasti šios žaizdos kaltininką. Kaip močiutė sakydavo - visada pirma pačios saugumas. Apsižvalgius suprato, kad apart didelio akmens netoliese nieko nebuvo. Bent jau to kas galėtų sukelti pavojų. Ar galėjo žaizdą padaryti tas akmuo? Nelabai žinau kaip tai turėjo įvykti, bet vėlgi pačio įvykio nemačiau tai visko gali būti. - Hm... Ar galiu kaip nors padėti? - Labai tikėjosi, kad pažiūrės į ją kaip į kvailę. Specialiai dėl to net nesitraukė lazdelės, kad tik nepaprašytu jos kerėti.

[Cassidy Melens]

Nepraėjo per daug laiko kol atėjo kita mergaitė. O pagaliau tikiuosi ji man padės. Nusiramino, bet ir vėl pradėjo jaudintis Vovere. Ir pažvelgė mergaitei į akis. Jos buvo gražiai mėlynos. Ir mergaitė norėjo į toliau jas žiūrėti, bet suprato, kad geriau liausis žiūrėti ir pakalbės su sidabrinių plaukų savininke. Po kiek laiko mergaitė paklausė klausimo. Ar ji nemato kas man atsitiko ? Ar man kažką atsakyti ? Savęs klausė trylikametė. Ir nusprendė nieko nesakyti ir palaukti. Tikėdamasi, kad mergina pati supras kas jai įvyko, o jeigu ne tai tada varnė paprašys mandagiai dingti jai iš akių. Bet atrodė, kad vyresnė mokinė dairėsi ir kaip ir suprato kai viskas buvo. Ir po kiek laiko trečiakursė išgirdo klausimą į kurį ji nieko nelaukdama atsakė :
- Ar galėtum man padėti atsistoti. Labai prašau per žaizdą labai niekaip nei na to padaryti. Tai ar gali ?
Ir viską pasakiusi tikėjosi, kad bendramokslė supras ir jai padės. O laukdama ji dar sykį pabandė atsistoti, bet kaip ir manė kairė { sužeista } koją labai smarkiai skaudėjo { o per tokį skausmą atsistoti  jai yra neįmanoma }. Tad ji žvilgtelėjo į merginą dar sykį tikėdamasi bent, kad ji pakviestu kitus ar dar kažką. Kitaip tariant bent kažkiek pagelbėtų.

[Žaneta Froz]

Mergina atsistojo iš kairės nepažįstamosios pusės, tam, kad galėtų padėti jai atsikelti ir padėtų palaikyti pusiausvyrą sutrikusią dėl sužeistos kojos. Ant žemės gulinti mergaitė neatrodė labai sunki, bet Žaneta žinojo, kad nėra ypač stipri ir dėl šios priežasties galėjo kilti sunkumų. Jai turėjo padėti šalia stovintis didelis akmuo, tai yra padėtų jai išlaikyti savo pusiausvyrą. Juokinga, akmuo padės palaikyti mano pusiausvyrą kai aš padėsiu palaikyti nepažįstamosios pusiausvyrą. Pajutusi mintis tolstant nuo gana svarbios ir nemalonios situacijos, šviesiaplaukė kibo į darbą.
Pasilenkusi pakišo savo ranką po mergina ir apglėbusi ją per pečius ji pabandė ją pakelti. Bandymas nepavyko, o jei tiksliau pakėlus šviesiaplaukę kelis centimetrus jai pačiai pritrūko pusiausvyros ir ji neišlaikiusi užgriuvo ką tik sutiktą merginą. Nesusigaudydama erdvėje ji padėjo rankas, kaip pati galvojo, ant žemės ir pabandė atsikelti. Ir tik atsikėlusi tiek, kad galėjo matyti po savimi gulinčia mergaitė suprato, kad vieną ranką laiko ant jos raktikaulio. Greitai perkėlusi ranką ant žemės ji ir vėl vos nepargriuvo. Pradėjus rausti žandams ji greitai atsigavo ir iš nepatogios pozicijos atsiklaupė ant kelių. Po to - pagaliau atsistojo. Pajutusi didžiulę gėdą pabandė viską nuleisti juokais ir kuo nerūpestingiau tarė:
- Mmm... Gerai gal jau pradėsiu. - Ir šyptelėjusi vėl, šį kartą stabiliau atsistojusi, pabandė pakelti merginą. Naudodamasi ta pačių veiksmų seka jai pavyko pakelti merginą. Tai reikalavo jėgų ir viskas vyko labai lėtai, bet mergina jau stovėjo tai šioks toks pasistūmėjimas.
- Atsiprašau už... hmmm... Na, tiesiog atsiprašau. - Slėpdama susigėdijimą balse tarė mergina.

[Altair Ezio Blewett]

"Knygų nugarėlės apdengtos ruda medžiaga, knygos – įrištos į kietą ir juodą kartoną. Storos ir plonos. Vieną storiausiųjų Antanas Garšva skaitė pakartotinai, ir tai pastebėjo valdininkas, ir ironiškai klausdavo: „Ar nenusižudysi?“ Mokiniškame sąsiuvinyje tapo įrašytos suprantamos frazės – fiksuojamos neofitiniu įkarščiu."

Altairas bėgo nuo Prisiminimų medžio, lėkė, neliesdamas žemės, plaukai taršėsi vėjyje, rankos siekė ežero mėlynės ir jo medžio. Čia, čia! Čia jam sakė, kad Mišelė juokėsi. Juokėsi? Ar tikrai?

"Mes esame nelaimingi vieni, ir mes nelaimingi bendruomenėje; vedę ir nevedę; mes lyg ežiai,
besiburią šilimai, mums nepatogu, kai mes sugrūsti, ir mes dar nelaimingesni išsiskyrę; optimizmas
yra karti pajuoka iš žmogaus sielvarto; gyvenimas – blogis, nes gyvenimas – karas; kuo tobulesnis
organizmas, tuo tobulesnis kentėjimas....

Pakrantė buvo visai arti. Ar jis išdrįs?

".... aukščiau nei sąmoningas intelektas – sąmoninga ar nesąmoninga valia; kūnas yra valios produktas.
Šitaip ėmė į save Schopenhauerį Antanas Garšva."

Bet ar jis suprato? Bet ar kažkada tai supras? Supras savo būseną dabar? Gal tai vienuma jį žudo, o gal jis per daug emocingai mąsto?
Kraštutinumai.

"Gyvenimas – blogis. Šita frazė atrodė galutinė, jos neįmanoma sukritikuoti, kaip neįmanoma
giliai atsikvėpti Lukšio gatvėje, kur žydiškų krautuvėlių silkinis kvapas troškina, kur Liaudies namų
laiptai apvemti užklydusių girtuoklių ir kur kambarėlyje neišgarinamas krokuvinės dešros, olandiško
sūrio, purvinų skalbinių, prarūgusios batų odos įsisenėjimas. Tie nukramtyti nagai, besprendžiant
trigonometrines šaradas. Tas prakeiktas avitaminozinis spuogas kaktoje; iš jo juokiasi mergaitės
gimnazistiniuose robaksuose ir neina šokti. Ir tas jaunuoliškas mirties troškimas, kai gyvenimas dar
neišbandytas.
Antaną Garšvą įveikė du kolaborantai: Schopenhaueris ir akiniuotasis valdininkas su hemoroidiniu
humoru: „ar nenusižudysi?“ Antanas Garšva patikėjo jais ir vieną rudenio šeštadienį, grįždamas iš
gimnazijos, užsuko į krautuvėlę Lukšio gatvėje. Jis pareikalavo virvės.
„Kiek metrų?“, susidomėjo senas žydelis pirklišku abuojumu.
„Mano mirtis matuojama metrais“, liūdnai nutarė Garšva.
„Prašau tris metrus, manau, užteks“, paprašė.
„Jūs išvažiuojate?“, paklausė žydelis, matuodamas virvę.
„Toli“, atsakė Garšva."

Nėra virvės, nėra burtų lazdelės. Kažkur girdėjo, kad viena klastuolė pasikorė. Ne čia, bet...Uždraustajame miške. Jei būtų kažkur jos vaiduoklis, paklaustų, ar skaudėjo.
Bristi į vandenį? Bet ar labai šaltas? Kiek laiko turi praeiti, kad numirs iš šalčio?

"„Mano mirtis trijų metrų ilgio“, suformulavo mintį ir nutarė, kad tai bus paskutinis įrašas išminčių
sąsiuvinyje. Jo paties sugalvotas."

Šaltas vanduo graužė, draskė odą po uniforma. Šalta.

"Sekmadienį jis nusiplovė kojas, išsivalė dantis ir, sukišęs virvę į popierinį maišelį, nuėjo į Pajiesį. Jis
pasikars tankmėje. Jo lavonas negreit bus surastas. Juodi varnai išles jo akis, vargšas gimnazistas
karos tankmėje, ir bus neįmanoma nustatyti savižudybės priežastį. Jis juk nieko nemylėjo! Kartais ir
gimnazistų sielos būna gilios kaip Schopenhauerio, kaip Dostojevskio – nuspręs kriminalinės
policijos tyrinėtojai."

Per daug šalta.

"„Mirtis graži“, tarė Antanas Garšva pusbalsiu.
„Mirtis dieviška. Aš esu garbingesnis už Mucijų Scevolą. Vieni niekai apdeginti ranką. Aš esu
vienintelis stoikų pasekėjas Kauno berniukų gimnazijoje. Tuojau aš mirsiu, nes šitaip tegaliu
pasipriešinti Schopenhauerio valiai“."

Šalta...Šalta. Šalta...

"Atėjo baimė, ir tik
sekundė jį išgelbėjo. Reikalaujanti baimė vos neišmušė iš po kojų šakų laužo. Bet sąmonė nugalėjo,
širdžiai įnirtusiai plakant."

Oro!

"Mucijus Scevola, pirmieji krikščionys, stoikai ir Dievas – išnyko. Jis skubiai kopė į kalną, kad greičiau pasiektų kelią."

Tą dieną su niekuo nesikalbėjo, nieko neskaitė ir bandė užmigti savo lovoje. Vienas daugiau neis į ežero pakrantę!