0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Grinčas Drakundukas

  • IV kursas
  • *
  • 46
  • Taškai:
  • Šaldytuvas...keičia pasaulį!
Ats: Ežero pakrantės medis
« Atsakymas #60 Prieš 5 metus »
Rami, graži žiemos diena skatino Grinčą išlįsti iš šalto, pilko ir sutverto iš akmenuotų sienų Hogvartso, kuriame jaunuolis leido ištisus kelis mėnesius. Čia jis buvo užsidaręs ir skaitė vien knygas bei lankė pamokas. Tad šios atostogų dienos Drakundukas nenorėjo praleisti ir leidosi koridoriais tuojau pat į nuotykius.  Apsirengęs paprastą, apsitrynusį su išplyšusia saga žieminį švarkelį bei paprastus rudus aulinius batus ir užsirišęs nelabai tvarkingai jų raištelius, jaunuolis išskubėjo į lauką. Vis dar leisdamasis laiptais berniukas regėjo, kaip saulės spinduliai, įspįstantys į lango stiklą, žaidžia murzinuose stikluose, išryškindami kiekvieną nuo senumo įbrėžimą, ir kaip kokia vėduoklė didingai žaisdami išsiskleidžia į mažus geltonus blizgučius, krentančius čia pat ant dulkėtų, akmenuotų sienų. Staiga visas vaizdas, buvęs apnikusiam hogvartso koridoriuje nušvito švelniomis persikinio atspalvio akrilinėmis spalvomis. Su šiomis spalvomis ir pačiam berniukui pagerėjo nuotaika. Galiausiai dar keletas sunkių daiktų, sudarančių šešėlius bei tamsumas koridoriuose ir štai sunkios durys, kurias pagaliau pravėręs smalsusis rudaplaukis, tarsi ateivis išlindo į lauką. Oras buvo nešaltas ir tinkamas eiti pasivaikščioti į netoli buvusį mišką. Grinčas džiaugėsi viskuo, ką tik įstengė jo akys aprėpti horizonte ir čia pat šalia batų. Kraštovaizdis vis dar buvo apaugęs baltomis nuo sniego pušaitėmis ir mažumėlę apledėjęs nuo lengvo, spaudžiančio šaltuko. Tolumoje matėsi oro sroves gaudančios ir skrendančios pas šeimininkus su siuntiniais pelėdos. Norėčiau būti pelėda..arba drakonu.. varvina seilę Grinčas mąstydamas sau tyliai ir svajodamas ir jis kada nors skraidyti. Tada staiga Grinčui kilo idėja iš tiesų pabandyti skraidyti, tik tam reikia be galo didelio medžio ir prisiminęs ežero pakrantės medį nuskubėjo link jo. Miškas buvo be galo tylus ir dvelkė didele gaiva: Grinčas nenorėjo, kad ši ramybė baigtųsi, todėl link medžio jis ėjo pamažu ir atsargiai, kad kokia nepaklusni šakelė sutraškėjusi nenutrauktų tos spiginančios tylos. Po pusvalandžio ėjimo jaunuolis ėmė justi varginantį skausmą kojose, tačiau skausmą atpirko netikėtai pamatytas medis. Jis atrodė senas ir šiek tiek dėl žiemos išsausėjęs, o šakos berniuko akimis rodėsi be galo didingos ir storos, tarsi ne vieną audrą išvėrusios ir ne vieną paukščiuką išgelbėjusios. Šiek tiek prisėdęs ir dar keletą minučių pažiūrėjęs į medį berniukas nusprendė veikti. Užsikabinęs Drakundukas už esančios žemiausiai šakelės ėmė ropštis aukštyn. Diena rodėsi pamažu gražėjanti ir ilgėjanti..Aš būsiu paukštis..
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 5 metus sukūrė Grinčas Drakundukas »
niam niam niam

*

Neprisijungęs Miona Hera

  • Burtininkė
  • ****
  • 233
  • Lytis: Moteris
Ats: Ežero pakrantės medis
« Atsakymas #61 Prieš 5 metus »
- Ne, reikia man pagaliau išlįsti laukan. - Užversdama knygą griežtai tarė sau mergaitė. Knyga buvo tokia įdomi ir nenuspėjama, kad trečiakursė niekaip negalėjo jos padėti šalin. O juk mokslo metai jau baigėsi, juk jau tuoj grįš namo! - Paskaitysiu namie. Ir taškas. - Su savimi kalbėjo šviesiaplaukė. Netrukus ją paėmė graužatis dėl to, kad pasibaigus mokslo metams neišėjo pasivaikščioti į lauką.
Įdėjusi knygą į kuprinę patraukė durų link. Vos palietus rankeną mergaitei toptelėjo žvilgtelėti pro langą. Lauke plieskė saulė, dangus buvo labai giedras, o vėjelio nė pėdsako, kas reiškė, kad už lango turėtų būti tikrai karšta. Tad mergaitė grįžo prie naktinio stalelio ir prigriebė truputį nugertą vandens buteliuką.
Kaip ir mergaičių miegamajame, bendrajame kambaryje mokinių nebuvo. Pilis buvo tarsi apmirusi, tik šilti saulės spinduliai, kurie nutrūktgalviškai krito ant akmeninių sienų, nutrintų grindų, senų ir nublukusių portretų, kilimų ir spalvingų gobelenų. Jie suteikė gyvybės ir ilgai žiūrint atrodė, kad mokykla yra gyva ir kvėpuoja tokiu pat ritmu, kaip Miona, atrodė, kad pilies širdis daužosi tokiu pat greičiu, kaip ir grifiukės. Akimirką sustojusi ir jautusi pilį mergaičiukė atsitokėjo ir patraukė laiptais žemyn. Ištrūkusi į lauką iškart pajuto karštį. Pilyje buvo maloniai vėsu, o lauke - beprotiškai karšta. Delnu prisidengusi nuo saulės apsižvalgė aplink ir akį patraukė miškelis. Jis viliojo savo šešėliu ir galima vėsa. Bet kokiu atveju. Mionai visada patiko miškai, tad nieko nelaukusi nupėdino jo linkui. Aplink čiulbėjo paukščiai, visai šalimais veido praskrido margaspalvis drugelis, aplink gėlių žiedus skraidžiojo darbštuolės bitutės. Visa tai kūrė jaukumo jausmą, dėl ko mergaitė net stryktelėjo iš džiaugsmo.
Vos įžengus į pavėsį rudaakę pasitiko gaivus samanų, medžių žievės, nukritusių lapų, žemės, levandų ir žolės kvapas. Nosis sugavo ir vandens kvapą, kas sudomino mergaitę. Tuojau pat ji patraukė nežymiu takeliu, traškindama medžių šakeles ir sudžiuvusius lapus. Miškas nebuvo labai tankus, tačiau tai, kad jis ėmė retėti ryškiai pasijautė. Nepraėjus nei porai minučių mergina atsidūrė ežero pakrantėje, kur stūksojo didžiulis medis. Prie jo susidomėjęs stovėj grifiukas. JIs apžiūrinėjo medį ir po kelių akimirkų susiruošė į jį lipti.
- Ei, ką darai? - net nepasisveikinusi garsiai ištarė mergaitė.

*

Neprisijungęs Grinčas Drakundukas

  • IV kursas
  • *
  • 46
  • Taškai:
  • Šaldytuvas...keičia pasaulį!
Ats: Ežero pakrantės medis
« Atsakymas #62 Prieš 5 metus »
Grinčas kaip įmanydamas stengėsi ropštis į aukštą medį: jam atrodė, kad tuojau pasieks aukščiausią viršukalnę, kurios dar niekam nepavyko pasiekti be burtų pagalbos, todėl ėmė nejučia didžiuotis savimi. Aš būsiu paukštis ir gausiu medalį... ėmė sau tyliai džiaugtis jaunuolis. Tačiau jo džiaugsmą nutraukė iš kažkur nepažįstamas, tačiau švelnus pasigirdęs klausiamasis balsas. Tai sukėlė smalsumą Drakundukui, todėl bandė atsisukti ir, nors akies krašteliu, pažiūrėti, kas jį užkalbino. Bandymas atsisukti jį išmušė iš pusiausvyros ir netrukus berniukas nuslydo nuo medžio kamieno žemyn ant žolės. Berniuko laimei, jis nebuvo dar aukštai užsilipęs, todėl nukrito neskaudžiai, tik susibaladojo alkūnę. Šiek tiek su svaigstančia galva berniukas, gulėdamas ant žemės, atsisuko priekiu į nepažįstamą mergaitę ir atsisėdo pasirėmęs nugara į storą, drėgną kamieną, nuo kurio berniukas galėjo justi į nugarą sklindantį šaltį. Vis dėlto atsisėdęs Grinčas ilgai stebėjo mergaitę ir nežinojo, ką jai atsakyti, nes jo bendravimo įgūdžiai nebuvo labai geri, kaip kitų "civilizuotų" burtininkų.  ką jai čia atsakyti..nejau pasisakyti, kad ketinu skristi..ne tai mano paslaptis negali kiti sužinoti..bemąstydamas rudaplaukis ėmė rausti žandais: jam buvo nepatogu ir nenorėjo išgąsdinti tos mergaitės, todėl ryžosi prakalbėti:
- Ką aš darau? aaam..- apsidairė berniukas į apylinkes: į dangų, į mergaitę, į žemę ir į stovėjusius iš kairės ir dešinės medžius: sakysiu, kad iškylauju.., - aam.. aš čia iškylauju, tyrinėju žemę. Pastaruoju metu žemė skleidžia keistus garsus reikia ją patikrinti, - teatrališkai pasakęs žodžius berniukas ėmė apsimesti, kad esą iš tiesų tyrinėja žemę, atsistojęs jis tuojau pat susirietė ir pasilenkė prie žemės prikišdamas ausį prie jos. Tada kaip koks mokslininkas atsistojo ir padarė įsivaizduojamą hipotezę, kad žemei reikia "vaistų". Po šio "tyrinėjimo" berniukas bandė nusišypsoti mergaitei, nes manė, kad taip elgiasi visi žiobarai ir burtininkai, esantys draugiški. Tikiuosi, kad išsisukau..vaje.. ir tada netrukus susiprotėjo jis, kad reikia dar paklausti ir šios mergaitės, ką ji čia veikianti.
- O...tu, ką veiki čia? - visiškai išraudęs paklausė berniukas. Diena iš tiesų nusimato ilga..
niam niam niam

*

Neprisijungęs Miona Hera

  • Burtininkė
  • ****
  • 233
  • Lytis: Moteris
Ats: Ežero pakrantės medis
« Atsakymas #63 Prieš 5 metus »
Mergaitė krimstelėjo lūpą, kai vaikinukas nuslydo drėgnu ir kerpėtu medžio kamienu ir bumptelėjo ant užpakalio. Matė, kad susimušė alkūnę, todėl instinktyviai žingtelėjo priekin, norėdama padėti, tačiau sustojo, nes susiprato, jog jo visai nepažįsta. Buvo kažkur matytas, tačiau net gerai susikaupus šviesiaplaukei niekaip nepavyko prisiminti. Stebėjo, kaip jis atsisuka ir atsiremia į medį. Vyravo tyla. Berniukas, ko gero, nenori sakyti, ką čia veikia, - pagalvojo ir primerkusi akis tyrinėjo, kaip pati nusistebėjo, grifiuką. Jo plaukai buvo susitaršę, batų raišteliai netvirtai užrišti, vieno bato netgi baigė atsirišti. Vaikinuko oda buvo labai blyški. Per ploną rankų odą persišvietė mėlynos venos. Ant kelnių matėsi žali dryžiai, kurie galimai atsirado slystant medžiu.
Po keistos tylos berniukas pradėjo kažką sakyti. Miona kryptelėjo galvą, mėgindama įsiklausyti. Išgirdusi priežastį ji vos nenusikvatojo, bet susilaikė ir plačiai nusišypsojo. Grifiukas buvo išties keistas. Žinoma, priežastimi rudaplaukė nepatikėjo. Kas klausosi žemės, o tuo labiau medyje? Nepaisant to, mergaitė nusprendė pasilikti ir susipažinti su naujuoju pašnekovu. Susiradusi truputį saulės apšviestą vietą prie kito medžio, kuris stūksojo priešais koledžo draugą, ji prisėdo ir gurkštelėjo vandens. Net miškelyje buvo labai šilta.
- Na, aš tai ėjau pasivaikščioti.  Visada smagu pabūti gamtoje. Kuo tu vardu, beje? Tavęs beveik nematau, bet esi tame pačiame koledže, kaip ir aš. Kodėl mes dar nesusipažinę?  Ant tavo švarkelio yra ženkliukas su mūsų, Grifų Gūžtos, spalvoms.
Laukdama atsakymo mergaitė įdėmiau nužvelgė mokinį. Jo plaukuose žaidė šešėliai kartu su saulės spinduliais. Pažiūrėjus iš kitos pusės, jie veikiau bėgo nuo tų zuikučių, taip sukurdami mirguliuojantį efektą netvarkinguose plaukuose. Berniukas buvo liesutis, švarkas, matomai, per didelis. Nieko keisto, pati ne ką didesnio svorio, - mintijo mergaičiukė.
- Ei, gal nori vandens? - pastebėjusi, kad berniukui kiek negera, pasiūlė.

*

Neprisijungęs Grinčas Drakundukas

  • IV kursas
  • *
  • 46
  • Taškai:
  • Šaldytuvas...keičia pasaulį!
Ats: Ežero pakrantės medis
« Atsakymas #64 Prieš 5 metus »
Grinčas stengėsi išlikti ramus visą laiką, kol stebėjo mergaitę. Jis dar niekada nebuvo taip arti kito žmogaus, nes paprastai privengė žmonių dėl savo keisto elgesio ir ėmė spėlioti, kiek laiko dar mergaitė norės būti šalia jo. Tačiau buvimas darė ir savo pamažu Grinčas nebe tik raudo skruostais, tačiau ir jautė, kai pamažu jį pila lengvas prakaitas niekada nemaniau, kad prie kito žmogaus taip sunku būti.. Laimė, papūtė lengvas vasarinis vėjelis, kuris maloniai gaivino ir mažino įtampą. Pamažu berniuko susidomėjimas šia nepažįstama ėmė augti, kai ji vietoj išėjimo  įsitaisė patogiau prie netoliese beveik čia pat buvusio medžio ir jaunuolis galėjo geriau į ją įsižiūrėti. Veido bruožai, jos lūpos ir smalsus žvilgsnis priminė Drakundukui  miško fėją, apie kurią jam teko skaityti vienoje miškinių burtininkų enciklopedijoje. Netrukus mergaitės tyrinėjimus nutraukė atsakymas į klausimą, tad Grinčas visai nudžiugo šiuo atsakymu, nes pamanė, kad mergaitė mėgsta labai miškus ir gamtą: jam tai kėlė nuostabą ir šypsena vėl atsirado jo veide, tačiau jo šypseną permainė suraukti mažumėlę veido raumenys ir pakelti skruostai vaje ji paklausė mano vardo..:
- Na..mano vardas yra Grinčas. Aš mėgstu būti vienas galbūt, todėl niekada taip ir nebuvome susitikę, - persigandęs išlemeno jaunuolis ir tęsė toliau, - paprastai į mokyklos koridorius iš savo slaptaviečių išlendu naktimis arba vakarais ir bėgu į nuotykius. Tu priklausai grifų gūžtai? - nusistebėjo berniukas ir nutilo trumpam. Jis dar labai mažai yra bendravęs su kitais nariais, taigi visai apsidžiaugė ir vėl išgirdęs, kad mergaitė iš to paties koledžo. Berniukui buvo smalsu, koks jos vardas, bet jis labai bijojo to klaust, nes manė, kad to klausti gali tik draugai, todėl ryžosi paklausti kitų dalykų:
- O kuris tau yra smagesnis paros metas naktis ar diena? - pagautas smalsumo ir vėl nutilęs paklausė berniukas. Visą laiką ramiai prasėdėjęs Grinčas, kaip įkastas, atsistojo nuo kito mergaitės klausimo, dėl vandens, deja, jis klaidingai jį suprato, mat pamanė, kad reiškia eiti maudytis:
- Taipppp! norėčiau vandens , - tarė ryžtingiau Grinčas ir rėkiančiai pridurė mergaitei, - bėkim maudytis! - net nesulaukęs atsakymo berniukas nubėgo prisiminęs, jog netoli šio medžio yra ežeras beveik pastebimas žvelgiant nuo medžio pusės. Ir tada isibėgėjęs nuo kranto ir užrikęs katabumbaaa pašėlęs jaunuolis šoko su visais rūbais į vandenį.
niam niam niam

*

Neprisijungęs Miona Hera

  • Burtininkė
  • ****
  • 233
  • Lytis: Moteris
Ats: Ežero pakrantės medis
« Atsakymas #65 Prieš 5 metus »
Miona stebėjo berniuką. Jis buvo įsitempęs, šviesią jo odą ėmė dažyti rausvi atspalviai. Grinčas (jo vardas mergaitei buvo neįtikėtinai keistas, tačiau to neparodė) neramiai trypė ir gan nepatikliai stebėjo šviesiaplaukę, kas kėlė dar didesnį susidomėjimą koledžo draugu.
- Na, mano vardas tai Miona. Malonu susipažinti, - nesulaukusi klausimo apie savo vardą prisistatė mergaitė.
Vos jai pasiūlius vandens grifiukas sušuko kažką panašaus į ,,Maudynės!” ir nelaukęs jos atsakymo puolė į vandenį. Rudaplaukė greit atsistojo, vos neniksteldama riešo, ir dar bandė sušukti kažką pavymui, bet nespėjo, nes berniukas jau nardė vandenyje.
- Ar moki plaukt? - garsiai paklausė mokinukė, kai tik rado progą. Nuoširdžiai tikėjosi, kad šis netikėtas susitikimas nesibaigs tragedija.
Nusiavusi sportbačius šviesiaplaukė pėda pamakalavo ežero vandenį. Šis pasirodė gan šiltas, tad įsibrido ligi pusės blauzdų. Džiaugėsi, kad vilkėjo šortus. Apsižvalgiusi kažko patogesnio pastebėjo to paties medžio, į kurį lipo Grinčas, šaką, kuri nieko nebijodama kabėjo virš vandens. Nieko nelaukusi smėlėtu krantuku Miona patraukė josios linkui ir padėjusi buteliuką šonan pamėgino užsiropšti. Vieta buvo gana šlapia ir, jos nelaimei užšliaužus pusę šakos mergaitės ranka slystelėjo ir ji visu gražumu krito vandenin.

*

Neprisijungęs Grinčas Drakundukas

  • IV kursas
  • *
  • 46
  • Taškai:
  • Šaldytuvas...keičia pasaulį!
Ats: Ežero pakrantės medis
« Atsakymas #66 Prieš 5 metus »
Grinčas jautėsi laimingas, kai išgirdo nepažįstamosios vardą ir susijaudino šiek tiek vaje..kaip nuostabu...mes draugai? reikia paklausti!.. tačiau, kai išgirdo apie vandenį,  pamiršo paklausti. Tada staiga atsidūręs vandenyje berniukas pliuškenosi ir džiūgavo šiltu vandeniu. Jis nepastebėjo, kai Miona irgi atėjo ir neišgirdo jos klausimo, tačiau išgirdo jos garsų nusileidimą į vandenį ir labai apsidžiaugė, kad dabar neteks jam vienam maudytis. Galiausiai priplaukęs arčiau Mionos ėmė rėkiančiai sveikintis
- Laba diena, Miona, - tada šiek tiek pritilęs tęsė, - ar mes...dabarr..esame..draugaiiii? - nustebęs Drakundukas paklausė mergaitės. Ir paniro į vandenį apsimesdamas, kad yra krokodilas iki kol pastebėjo kažką žvilgančio vandenyje ir išsigando, kad ten gali būti lochneso pabaisa dėlto pašoko keletą colių iš vandens gilumos  į orą, o, nusileisdamas vėl į vandenį, aptaškė visą Mioną. 
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 5 metus sukūrė Grinčas Drakundukas »
niam niam niam

*

Neprisijungęs Miona Hera

  • Burtininkė
  • ****
  • 233
  • Lytis: Moteris
Ats: Ežero pakrantės medis
« Atsakymas #67 Prieš 5 metus »
Miona išniro iš vandens ir iškosėjo vandenį. Buvo visa sušlapusi, todėl rudi plaukai prilipo prie odos. Drabužiai taip pat lipo prie kūno, kas vertė jaustis nemaloniai.  Vanduo buvo šiek tiek šiltas, todėl didelės tragedijos nematė. Lauke vis tiek buvo labai karšta.
Tuoj pat priplaukė koledžo draugas ir rėkdamas pasisveikino. Tai privertė Mioną šyptelti. O kai išgirdo klausimą, ar jie draugai, ji ėmė svarstyti, kaip atsakyti. Jie tik ką susipažino, bet, kita vertus, jis atrodo tikrai linksmas ir draugiškas, todėl pakratė galvą sutikdama. Po kelių akimirkų berniukas peniro į vandenį ir mergaitė bandė suprasti, ką jis daro. Netrukus jis šoko iš vandens į orą ir tėškėsi vandenin, taip užliedamas Mioną.
- Kažkas nutiko? - traukdama į burną prilindusius plaukus lauk paklausė grifiukė. Berniukas atrodė išsigandęs, todėl, vedama smalsumo, paniro po vandneiu ir pabandė pamatyti tai, ką matė berniukas. Ir tikrai - kažkas žvilgėjo. Vėl išnirusi ji pasisuko į berniuką:
- Kaip manai, kas ten? Gyvūnas tikrai būti negali. Gal koks medalionas? Reikia ištraukti. Palauk, - ir paniro po vandeniu, mėgindama sužvejoti tą daiktelį.

*

Neprisijungęs Grinčas Drakundukas

  • IV kursas
  • *
  • 46
  • Taškai:
  • Šaldytuvas...keičia pasaulį!
Ats: Ežero pakrantės medis
« Atsakymas #68 Prieš 5 metus »
Grinčas labai apsidžiaugė, sužinojęs, kad jis turi naują draugę, nors nelabai to tikėjosi, nes dėl jo keistumo daugelis jį apeidavo arba stengdavosi neužkalbinti, todėl berniukui tai daug reiškė. Jis nusišypsojo Mionai, tačiau jo šypsena dingo, kai išsigandęs išniro iš vandens ir išgirdo iš naujosios draugės klausimą:
- Nežinau! Ten kažkas yra baisaus, - persigandęs ėmė pasakoti Grinčas viską, kas iš jo vaizduotės sklido tą akimirką, - aš..aš manau, kad ten yra drakonas arba dinozauras švytintis arba..- Grinčas nespėjo pabaigti savo kalbos, nes netrukus matė draugę  paneriančią  po vandeniu. O varge..o, jei ją dabar suvalgys ta šviesa.. persigandęs mąstė sau rudaplaukis ir ėmė rąžyti rankas iš baimės, bet greitai nurimo pamatęs, kad jos nesuvalgė niekas ir ji sveika išniro į vandens paviršių. Iš laimės Grinčas užrėkė:
- Tu esi gyva!! - atsidusęs jau ramiau kalbėjo Drakundukas, - aš maniau, kad tave suvalgė ta šviesa..- atviravo berniukas ir mažumėlę nusiminė, tačiau jo nuotaiką kaip mat pakėlė atsiradęs smalsumas, kurį sukėlė mergaitė, imdama galvoti, kas galėtų šviesti. Grinčas neturėjo idėjų, ką galėtų atsakyti, tačiau jis buvo įsitikinęs, kad ten pabaisa, todėl kasydamasis plaukus bandė atsakyti:
- Tikriausiai ten pabaisa: tokia juoda ir baisi, ir mėgstanti valgyti blynus, - pasimetė Grinčas ir jautė, kaip jo skruostai ėmė rausti, bet jis stengėsi tęsti, nes reikėjo padėti draugei suprasti, kas galėtų būti toji paslaptingoji šviesa, bet Grinčas ir vėl nespėjo pasakyti savo minties, nes ir vėl mergaitė paniro po vandeniu. Išsigandęs berniukas irgi taip pat šoko paskui ją, tačiau jis nėrė ne dėl medaliono, o vedinas baisių minčių, kad pabaisa mergaitę įmes į blynų tešlą, o vėliau ant milžiniškos keptuvės iškeps.  Berniukas pasivijęs mergaitę sugriebė jai už kojos ir kaip didvyris ėmė temti į paviršių, kad nenutiktų nieko blogo. Aš ją išgelbėsiu... būsiu didvyris!..
niam niam niam

*

Neprisijungęs Miona Hera

  • Burtininkė
  • ****
  • 233
  • Lytis: Moteris
Ats: Ežero pakrantės medis
« Atsakymas #69 Prieš 4 metus »
Vos Miona sėjo panirti po vandeniu, kažkas ją sugriebė už kojos ir tvirtai sulaikė. Pamėgino koją pajudinti taip, kad tasai kažkas paleistų, bet buvo veltui. Atisuskusi pamatė, kad tai Grinčas, todėl nusiramino ir pamėgino panerti giliau, nepaisydama įsikibusiojo į koją. Iki žvilgančio daiktelio tebuvo vos pusmetris, todėl stipriau atsispyrė. Tik šįsyk pajuto, kad naujajam draugui stipriai įspyrė, tačiau žinojo, kad geriausia būtų išimti paslaptingąjį daiktą ir išnirus atsiprašyti.
Pasirodo, tai iš tiesų buvo kakoks medalionas. Jį greit pačiupo ir išniro iš vandens. Orą buvo labai ilgai sulaikiusi, todėl užtruko, kol atsigavo. Keletą sykių atsikosėjo ir įkvėpė, o tada prabilo:
- Aš labai, labai atsiprašau, - gniauždama daiktuką ir mirkdama vandenyje pasisuko į Grinčą. - Nesitikėjau, kad šitaip stipriai atsispirsiu...
Laukdama bendramokslo ji pažvelgė į medalioną, kuris gulėjo dešiniajame merginos delne. Buvo nulietas iš sidabro, ant jo gulėjo plonas dunblo sluoksnis, kuris dengė kaži kokį užrašą ar piešinį. Jį Miona nuvalė ir įsispitrijo į užrašytus metus.
- Žiūrėk, netgi iš pačių 1925 metų! O, žiūrėk, nupaišytas ir Hogvartso herbas. Kaip manai, kieno jis?
Susidomėjusi nužvelgė ir atvertė kitą pusę. Čia puikavosi juodai balta merginos nuotrauka. Jos akys šypsojosi visai kaip ir lūpos. Oda buvo baltut baltutėlė, plaukai surišti į dailų kuoduką.
- Kas ji?..

*

Neprisijungęs Grinčas Drakundukas

  • IV kursas
  • *
  • 46
  • Taškai:
  • Šaldytuvas...keičia pasaulį!
Ats: Ežero pakrantės medis
« Atsakymas #70 Prieš 4 metus »
Grinčas ilgą laiką laikė Mionos koją: jis labai bijojo, kad naujai draugei gali kažkas nutikti. Tačiau staigus nelauktas spyris berniuką privertė paleisti mergaitės koją ir išsigąsti: Aaaaa!.į mane spyrė dinozauras..  nusigandęs Drakundukas kelis metrus nuplaukė atgal nuo tos vietos, kurioje jis pajautė spyrį. ka ka kad...tik tik jis..nesurastų manęs či-či-čia drebėjo jaunuolis. Iš baimės jam net ėmė rausti skruostai, o nosis - mėlynuoti. Pasislėpęs veidą po lelijos lapu Grinčas pamažu plaukė prie nendrių, esančių netoli kranto. Galiausiai įlindęs į nendres jis labai tikėjosi, kad jo dinozaurai nepastebės ir jis netaps maistu, tačiau čia nebuvo ramu: berniuko nelaimei, jis išgirdo kurkiančią garsiai rupūžę tik pats nežinojo, ar labiau išsigando jos  ar žinojimo, kad bet kada taps "skaniu maistu". Tai privertė iššokti jaunuolį iš nendrynų ir visomis jėgomis plaukti per visą išilgą ežerą. Visą laiką plaukdamas jis matė tik vandenį ir vandens sroves, kai kada aptaškančias jo veidą ir akis. Galiausiai berniukas pavargo plaukti: jis nusiminė, kad net neįveikė pusės ežero ir nutarė pailsėti. Netrukus berniukui plūduriuojant vandeny ėmė pamažu kilti vanduo, o į jo paviršių iškilo Miona. Nudžiugęs jaunuolis priplaukė prie naujosios draugės ir ėmė jai garsiai pasakoti apie savo nuotykius, kad jam tekę patirti baisių dalykų, kad jį užpuolė galimai dinozauras, kuris jam skaudžiai įspyrė, kad Drakundukas įtariantis, jog tuojau susirgs pasiutlige ir, be abejo, yra laimingas, jog jo nauja draugė gyva ir kad jos suvalgė monstras. Per savo ilgą pasakojimą jaunuolis negirdėjo, ką jam sakė atsiprašydama Miona, ir toliau berniukas stipriai buvo įtikėjęs, kad jį užpuolė dinozauras.  Labai ilgai Drakundukas dar kurį laiką buvo išsigandęs, bet tai jam netrukdė  stebėti Mionos veiksmus. Grinčas pamatė mergaitės parodytą medalioną:tikriausiai jis valgomas... Dar kurį laiką patylėjęs Drakundukas paėmė iš mergaitės delnų keistąjį medalioną ir patrynęs savaisiais delnais prašneko:
- Ta-ta-taip, iš tiesų - jis yra 1925 me-me-metų,- Drakundukas dar ilgai stebėjo medalionąreikia jį pabandyti suvalgyti..aš išalkau.. ti-tikriausiai ji-s-s-s yr-r-ra hogvarsto galbūt ši-ši ponia buvo Hogvart-tso į-į-įkūrė-ja ar-arba garsi bu-burtinink-ė-ė.
Baigęs kalbėti kūkčiodamas  Drakundukas ilgai žiūrėjo į Mioną; tada savąjį žvilgsnį nukreipė į medalioną ir pradėjo pamažu žiotis bei kišti medalioną į burną  niam..atrodo gardus ėmė sau tyliai mąstyti pasigardžiuodamas nenaudėlis.
niam niam niam

*

Neprisijungęs Megan Čeis

  • I kursas
  • *
  • 9
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
Ats: Ežero pakrantės medis
« Atsakymas #71 Prieš 4 metus »
Megan išėjusi iš biblotekos ir nuėjusi į lauko kiemelį, galvojo kur būtų patogiausia ir kur būtų atokiau nuo vaiku bei šurmulio. Apėjus visas apylinkes pamatė, kad prie ežero nieko nėra. Taigi nusprendė ten nueiti ir apsižvalgyti iš arčiau. Nuėjusi tenai tikrai įsitikino, kad yra viena ir jai niekas netrukdys. Tik liko viena problema reikėjo susirasti patogią vietą atsisėsti... Apsižvalgusi pamatė netoli pakrantės stovintį vienišą medelį. Priėjusi prie jo, Megan palieti medžio kamieną ir taip lyg medis turėjas megiškų galių sukėlė nestiprų vėjelį kuris jai sukedino plaukus. Megan tai supranto kaip leidimą sėstis prie to medžio ir praleisti ten savo laiką. Mintyse sau garsiai sušuko: "Manau radau vietą kurioje galėsiu atsikvėpti ir pabūti viena nuo viso mokyklos šurmulio... Tad atsisėdusi ir išsitraukusi knygą ji pradėjo skaityti. Megan skaitė keleta valandų kol pradėjo tempti ir ji nusprendė grįžti atgal į Grifų Gūžtos bendrajį kambarį. Tad susirinkusi savo daiktus, atsistojo ir dar kartą palietusi medžio kamieną jam sukuždėjo taip tyliai, kad net vėjas negirdėjo: "Aš čia dar grįžiu... Medis kaip atsakydamas ant jos galvos ir pečių primėtė lapų... Megan nusišypsojo ir apsisukusi grįžo atgal į mokyklą...

*

Neprisijungęs Camille Cornet

  • II kursas
  • *
  • 206
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • Jausmai keičiasi - prisiminimai ne .-.
Ats: Ežero pakrantės medis
« Atsakymas #72 Prieš 4 metus »
Mergaitė išėjo iš Hogvartso. Ne dėl to, kad norėjo pasivaikščioti, o dėl to, kad išleisti pasivaikščioti savo katę. Lauke buvo nešalta, bet ir ne šilta. Klastuolė buvo prasi segusi savo striuke. Norėdama surasti nuošalę vietelę. Ji pamatė medį prie kuriuo gali pasėdėti. Paleidusi kate Liusi laisvai vaikščioti kur ji nori Cornet atsisėdo prie medžio. Ištraukusi savo grotuvą mergaitė įsidėjo ausinukus sau į ausis ir paleido muziką. Camilla nežinojo, net kaip gavo jį, bet tai jos geriausia dovana. Senelė jei niekada nepasakojo apie tai, o kai maža mergaitė paklausia jos Lukrecija net nekreipia dėmesį.O gimdytojai visiškai su ją nešneka. Pirmakursė niekada nesuprasdavo kodėl jos tėvai taip elgeisi su ją. Jie ją nemyli, bet kodėl ant grotuvo išraižyta ,,Myliu tave''? O gal tai ne mano tėvai, jeigu mano tėvai mirė ir jie man išgelbėjo givybe, bet ne taip neįmanoma per klastuolės skruostą nubėgo šaltą ir nejausminga ašarą. Visą savo gyvenimą Cornet galvojo, kad toks gyvenimas normalus, bet ne. Kai ji susipažino su kitais mokiniais ji suprato, kad savo gyvenime nieko neveikė. Mergaitė net neturėjo draugų. Per kitą skruostą nubėgo tokia pat nejausminga ašarą. Camillos galvoje net buvo mintis, kad gyventi kartu su Aleksu tam žiauriam bendrabuti.  Tikriausiai jis pagalvos, kad aš išprotėjusi nusijuokė maža klastuolė. Ji žiūrėjo kaip leidosi saulė. Rankomis atsirėmusi į truputi šlapia žolę mergaitė pajuto kaip kažkas trinasi jei į ranką:
- Liusi...
Šviesiaplaukė nustebo pamačius savo katę. O maža katytė atsigulė šalia jos paguldžius galvą prie kojų. Visą vakarą per merginos skruostus bėgdavo kartkarčiais ašaros. Tą vakarą Camilla pamatė pirma kart saulėlydi...
„Pačius svarbiausius savo gyvenimo žodžius mes ištariame tylėdami“
Paulo Coelho

*

Giliai

Ats: Ežero pakrantės medis
« Atsakymas #73 Prieš 4 metus »
Ežero link žingsniavo Lėja. Šen mergina jautėsi suirzusi. Pamokos, šurmulys, o jau kai kurie mokiniai... Ką jau ir kalbėti. Varnė nebesuprato ar norėtų būti namie, ar Hogvartse. Žinojo, kad namie būtų nuobodu, bet Hogvartsas labai vargino. Dar būtų nieko, bet kas tiems profesoriams liepia tiek namų darbu užduoti!? Eidama mastė Lėja.
 Ji ėjo prie pakrantėje augančio medžio. Sykį ten jau buvo ir tas medis merginai labai priminė netoli jų namų augantį ąžuolą, vaikystėja Lėja dažnai sėdėdavo tame ąžuole ir ateidavo prie jo, kai jai būdavo sunku.
 Greitai mergina priėjo ežerą. Ji pažvelgė į medį ir atsiduso, tada priėjo prie ežero ir įmerkė į jį rankas.  Net nusipurtė, vanduo buvo labai šaltas. Tada Lėja apsidairė ir ilgai negalvojus vikriai įsliuogė į medį. Tada įsitaisė tarp šakų tankioje lapijoje.

*

Angelina Presley

Ats: Ežero pakrantės medis
« Atsakymas #74 Prieš 4 metus »
  Žaizdos ant jaunuolio kūno jau buvo pradėjusios gyti bei jų Julian'ui taip smarkiai nebeskaudėjo, bet klastuolio nuotaika vistiek nebuvo viena iš geriausiųjų. Jam labai trūko senojo bendravimo su broliu ir tikrų draugų, nors ir žinojo, kad senasis jis tikrai nebegrįš ir tai tikrai nebus įmanoma, kadangi visi atsitrauktų nuo Julian'o su tokiu charakteriu ir tokiais pasikeitimais. Na bent jau pats Gilbertukas taip manė...
  Žingsnelis po žingsnelio ir rudaplaukis atžygiavo prie medžio, kuris buvo ežero pakrantėje. Jis pats nežinojo kodėl jo kojos ketvirtakursį atvedė būtent čia, bet Julian'ui ši vieta patiko. Čia buvo ramu, kas jaunuoliui buvo gan keista, kadangi ramybė jam buvo retas "reginys". Gilbertukas dažniausiai laiką praleisdavo triukšmingoje aplinkoje ar kompanijoje, kuri bėje ir pakeitė jaunuolį, bet artimiausiu laiku tai pasikeitė. Dabar jaunuolis dažniausiai visada būdavo vienas, piktas ar šaltas. Nors ir su praita draugų kompanija jis būdavo toks...
  Bemąstydamas Julian'as nugara atsirėmė į storo medžio kamieną ir atsisėdo ant šaltos žemės. Jo akys stebėjo viską ką jis tematė tolumoje...