0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Kaylie Mateo

  • V kursas
  • *
  • 149
  • Taškai: 40
  • Lytis: Moteris
  • New year, new life.
Ats: Ežero pakrantės medis
« Atsakymas #45 Prieš 3 mėnesius »
- Na tiesa sakant iš tolėliau galima sakyti, kad vilkas, - kiek sutriko mergina, - juk tos akys, jos spindėjo.. - atsidūso, - be to, kaip aš galėjau tikėtis tokio gyvio, kai aš jį per savo gyvenimą gal tik trečią kartą matau, ir ankščiau tikrai ne Hogvarste jį mačiau, o zoologijos sode - šyptelėjo Kay ir pažvelgė į savo mažylio pusę..
- Na ir įdomus tie Hogvarstiečiai, tokį gyvūnėlį laikyti čia.. - burbtelėjo pašnibždomis Tofiui.. Tačiau šis jokio atsakymo nepateikė..
- Ledija? - Klaustelėjo mergina, - gražus vardas, be to jai jis labai tinka.. - šyptelėjo grifė.. - O ji na nepavojinga, juk šie gyvūnai, kiek esu girdėjusi, retkarčiais būna labai žiaurūs ir negailestingi, - kiek su nerimu nutęsė Kay, tačiau žinojo, kad šis jai nieko nedarys..
- Ech, - atsidūso.. - Patinka man taip pat čia, draugų turiu, - šyptelėjo, - pakanka man jų, kaip ten sako geriau keli tikri, nei krūva apgavikų, kurių prireikus šalia nebūtų.. - truputį paprotavusi merginą atsipalaidavo..
- Gal galiu ją paliesti?

*

Neprisijungęs Davina Murrell

  • VI kursas
  • *
  • 242
  • Taškai: 234
  • Lytis: Moteris
  • Nėra taisyklės be išimties.
Ats: Ežero pakrantės medis
« Atsakymas #46 Prieš 3 mėnesius »
-Taip, Ledijos akys panašios į vilko,-sutiko mergina ir paglostė snieginę leopardę, kuri iššiepusi savo ilgas, aštrias iltis žiovavo. Išgirdusi Kaylie žodžius rudaplaukė nusijuokė,-visiškai sutinku, ne kasdien išvysi snieginį leopardą Hogvartse,-Davinos atmintyje iškilo prisiminimas, kaip ji pirmą kartą paėmė Lediją ant rankų. Tuomet visiškai maža ir nepavojinga snieginė leopardė priminė ką tik gimusį kačiuką.
-Savo žiaurumą ir agresiją Ledija parodo tik prireikus, tad nepuls, tačiau vistiek ji beveik visą laiką būną miške, daugelį ji kaip reikiant išgąsdintų.-Nužvelgusi visą aplinkui Ledija patogiai įsitaisė šalia savo šeimininkės. Tuo metu Tigrius pavargęs susirangė šalia didžiosios plėšrūnės ir ėmė snausti.
-Taip,-linktelėjo mergina atsakydama į abu klausimus ir nusijuokė.

*

Neprisijungęs Kaylie Mateo

  • V kursas
  • *
  • 149
  • Taškai: 40
  • Lytis: Moteris
  • New year, new life.
Ats: Ežero pakrantės medis
« Atsakymas #47 Prieš 3 mėnesius »
Kaylie apsidžiaugė išgirdusi, kad gali paglostyti Lediją, nes ji atrodė gan ramaus būdo..
- Matai, ji tokia miela, - savo vorui tik numykė Kay ir vėl pažvelgė į merginą, tada į laikrodį, kuris buvo ant riešo..
- Manau man jau metas.. Jau gan vėlu, o mano namų darbai dar nedaryti.. - Numykė Kay beglostydama leopardą..
- Greičiau einam, - tik burbtelėjo Tofis, o jau merginai kitos išeities ir neliko, nes žinojo, kad reikia.. Nes namų darbai patys nepasidarys..
- Tikiuosi nepyksti, kad turiu eiti, tačiau kitaip man neišeina.. Turbūt ir tu turi kažkokių reikalų, juk visi jų turi, atėjau čia pasėdėti ir nepastebėjau, kaip tas laikas prabėgo, - tik šyptelėjo Mateo draugei ir atsistojo, nusišluostė prilipusiai žoles ir nusukė link pilies..
- Iki, gal kada dar susitiksim ir be šitų gražuolių paplepėt, - mostelėdama ranka ji nusukė link Hogvartso..

*

Neprisijungęs Davina Murrell

  • VI kursas
  • *
  • 242
  • Taškai: 234
  • Lytis: Moteris
  • Nėra taisyklės be išimties.
Ats: Ežero pakrantės medis
« Atsakymas #48 Prieš 3 mėnesius »
Išgirdusi mergaitės žodžius Davina linktelėjo. Ji ir pati čia užsibuvo per ilgai, tačiau eiti į pilį ir sėsti prie namų darbų dar nenorėjo. Buvo smagu pasimėgauti gražiu rudens oru.
-Viskas gerai, aš taip pat netrukus keliausi į pilį,-šyptelėjo mergina,-iki, aš irgi tikiuosi jog dar kada susitiksim,-pamojavusi nueinančiai mergaitei nusišypsojo mėlynakė. Diena jau ėjo į pabaigą, pamažu artėjo vėsi naktis. Atsisukusi į Lediją mergina švelniai paglostė purų kailį ir užsimerkė atsukdama veidą rudens saulei. Netrukus oras ėmė vėsti ir rudaplaukė nenorom atsimerkė. Atėjus rudeniui dar ankstus vakaras būdavo panašus į naktį. Pastebėjusi, jog jau ėmė temti, Davina atsistojo ir paskutinį kartą paglosčiusi Lediją pasuko pilies link. 

*

Neprisijungęs Davina Murrell

  • VI kursas
  • *
  • 242
  • Taškai: 234
  • Lytis: Moteris
  • Nėra taisyklės be išimties.
Ats: Ežero pakrantės medis
« Atsakymas #49 Prieš 1 savaitę »
Juodam apsiaustui apgobus gležnus merginos pečius šviesiaplaukė žvilgtelėjo į ant lovos gulintį juodą lanką ir šalia jo padėtą dėklą su sidabragalvėm strėlėm. Lėtai perbraukusi ranka per ginklą Davina sugniaužė šį ir persimetusi per petį dėklą pasuko prie išėjimo. Besiruošiant išeiti šviesiai mėlynos akys užkliuvo už atvaizdo veidrodyje. Visą šešiolikmetės kūną slėpė juodas, it varno plunksnos, apsiaustas, o rankose esantis juodos spalvos lankas puikiai susiliejo su šiuo. Nusukusi žvilgsnį nuo veidrodžio Davina patraukė lauko link. Netrukus gaivus žiemos šaltukas, tarsi sveikindamasis, ėmė glostyti nepridengtą veido odą. Nors lauke karaliaujanti žiema retai kada leisdavo mėgautis gražia žiemiška diena, tačiau šiandien, regis, buvo nusprendusi leisti pasidžiaugti sniegu ir pro debesis besišypsančia saule. Įprastai šėlstantis vėjas taip pat buvo dingęs. Kilstelėjusi lūpų kampučius mėlynakė ėmė žingsniuoti sniegu nuklotu keliuku iki ežero. Palikusi už nugaros Hogvartso pilį mergina kilstelėjo galvą žvilgtelėdama į užšalusį ežero vandenį. Šį padengęs ledas nuolat sužėrėdavo saulės spinduliams atsimušus į jį. Regis, galėjai susirangyti ant sniego šalia kranto ir visą dieną stebėti sniegu nuklotą, giliu miegu užmigusią gamtą. Šyptelėjusi Davina atsisuko į už nugaros į dangų besistiebiančius medžius. Nors šiuos slėpė storas sniego sluoksnis, tačiau medį, prie kurio vasarą sėdėjo, puikiai prisiminė. Mostelėjusi burtų lazdele šviesiaplaukė stebėjo, kaip ant medžio esantis sniegas dingta, o ant šio kamieno atsiranda šaudymui skirtas taikinys. Giliai įkvėpusi mergina ištraukė strėlę ir įtempusi lanko templę nusitaikė į taikinį. Nedvejodama nė akimirkos mėlynakė paleido sidabagalvę skrosti orą ir ši vos po kelių akimirkų įsmigo į taikinio vidurį. Niekada neprašauni pro šalį. Galvoje nuskambėjo tėvo balsas. Prisiminusi, kaip šis mokė savo dukrą šaudyti iš dabar jau mėgstamiausio ginklo, mergina šyptelėjo. Ištraukusi sekančią strėlę Davina ir vėl nusitaikė į taikinį, tik šįsyk ištarus burtažodį, strėlės antgalis užsiliepsnojo. Šaltame žiemos ore pasklido maloni liepsnos šiluma.

*

Neprisijungęs Klara Severova

  • III kursas
  • *
  • 189
  • Taškai: 179
  • Lytis: Moteris
  • The less you say, the more weight your words will carry.
Ats: Ežero pakrantės medis
« Atsakymas #50 Prieš 1 savaitę »
Užvertusi knygą Klara giliai atsiduso. Davina tikrai žinojo jos skonį. Mergaitė kelias dienas lindėjo pilyje ir be sustojimo skaitė. Net pamiršo, kad egzistuoja išorinis pasaulis. Bet, nors jai šitai buvo visai į naudą, atsitraukusi nuo visų mokslų ir pamiršusi savo problemas ji pagaliau galėjo skirti laiko savo pomėgiams. Net reikėjo prisipažinti, kad kai kurias pamokas praleido. Dėl ko jai daug problemų nekilo, mat ir taip daug mokėsi, netgi gal per daug.
Bet šią gražią žiemos dieną ji pavargo kiurksoti savo kambaryje. Norėjosi bent truputį įkvėpti gryno šalto oro, pasigrožėti miegančia gamta. Dėl viso pikto, jei kartais gims įkvėpimas rašymui, ji pačiupo savo užrašinę ir šią įsikišo į apsiausto kišenę. Apsirengusi mergaitė patenkinta nustraksėjo laiptais.
Lauke viskas buvo taip balta, kad net akis skaudėjo žiūrėti. Mergaitė prisimerkusi nužingsniavo link ežero, net nepažvelgė į Uždraustojo Miško medžius. Nuo tos bemiegės nakties Klara stengėsi negalvoti apie miške slypinčius pavojus. Nors smalsumas kartais ir neleisdavo miegoti tamsiomis naktimis.
Klara priėjusi ežero pakrantę akimirkai sustojo ir nuėmė nuo riešo plaukų gumytę. Kol ji rišosi savo ilgus plaukus išgirdo tarsi kokį zvimbtelėjimą. Staigiai pakėlusi galvą priešais save pastebėjo nuo galvos iki kojų juodai apsirengusią koledžo draugę. Ši susikaupusi rankose laikė lanką, o strėlės galas liepsnojo. Sekundei Klara būtų pagalvojo, kad Davina taikėsi į ją. Bet suvokė, kad auka buvo prie medžio kamieno buvęs taikinys. Nenorėdama kartais būti pašauta degančios strėlės varnė šiek tiek atsitraukė toliau nuo medžio. Pažvelgusi į taikinį ji geriau matė, kad strėlė buvo įsmeigta pačiame viduryje.
-Oho...-nusistebėjo ir pažvelgė į šviesiaplaukę.-Tu tikrai gerai šaudai,-šyptelėjo prisimindama vieną knygų veikėją, kuri taip pat retai kada prašaudavo. Davina Klarai visai ją priminė.

*

Neprisijungęs Davina Murrell

  • VI kursas
  • *
  • 242
  • Taškai: 234
  • Lytis: Moteris
  • Nėra taisyklės be išimties.
Ats: Ežero pakrantės medis
« Atsakymas #51 Prieš 1 savaitę »
Pajutusi aplink tvyrantį žiemos šaltį liepsna ėmė tyliai spragsėti. Šviesiai mėlynos akys nejučia nuo ant medžio kabančio taikinio nukrypo į degantį strėlės antgalį. Burtai, laikantys liepsną, neleido šiai toliau plisti medine sidabragalvės dalimi. Atitraukusi žvilgsnį nuo ugnies Davina žvilgtelėjo į ant medžio esantį taikinį. Netrukus kilstelėjusi rankose esantį lanką šviesiaplaukė įtempė templę, tačiau nė nespėjus leisti šiai perskrosti žiemiškai šaltą orą, merginos akys nukrypo į netoliese stovinčią varnanagę. Sutelkusi visą dėmesį į strėlę ir ant jos šokčiojančią liepsną mėlynakė nė nepastebėjo, kaip šalia jos atsirado Klara. Nenorėdama išgąsdinti jaunesniosios varnės mergina nuleido lanką su degančia strėle.
-Sveikutė,-draugiškai kilstelėjo lūpų kampučius stebėdama, kaip Klaros žvilgsnis nukrypsta į taikinį, kuriame jau puikavosi sidabragalvė strėlė.
-Taip pat gerai, kaip Robinas Hudas?-nusijuokė prisiminusi vieną mėgstamiausių savo herojų. Žavioji lankininkė būtų mielai pasirinkusi šio gyvenimo kelią, nebedaug trūko, jog būtų panaši į jį. Tereikėjo, kad mėlynakė imtų vogti iš turtingųjų ir atimtą turtą dalintų vargšams.

*

Neprisijungęs Klara Severova

  • III kursas
  • *
  • 189
  • Taškai: 179
  • Lytis: Moteris
  • The less you say, the more weight your words will carry.
Ats: Ežero pakrantės medis
« Atsakymas #52 Prieš 6 dienas »
-Ne,-papurtė galvą ir šypsodamasi suspaudė lūpas beveik į vieną ploną liniją.-Greičiau jau kaip Ketnė iš Bado Žaidynių. Tu šiek tiek primeni man ją,-nusijuokė ir šiek tiek pasvyravusi ant kojų susivokė, kad Davina greičiausiai neskaitė tos knygos.-Tau teko skaityti tą knygą?-paklausė. Mergaitė šiek tiek tikėjosi, kad koledžo draugė skaitė jos mėgstamiausią knygų seriją. Nors jei ir neskaitė, ji bet kada gali paskolinti savo knygas.
-Nors,-palenkė galvą susimąsčiusi,-Robinas Hudas gal irgi tinka,-nusijuokė. Nors nebuvo daug skaičiusi apie šį herojų nujautė, kad jis taip pat turi šiek tiek šviesiaplaukės charakterio bruožų. Rodos, visų knygų pagrindiniai veikėjai, kurie šaudo iš lanko buvo gana panašūs. Visi jie ištikimi, atsakingi bei rūpestingi. Gal kartais užsispyrę ir gana kovingi. Bet visada pasiryžę apginti jiems rūpimus žmones.
-Kiek laiko jau šaudai iš lanko?-paklausė vėl nužvelgdama taikinyje esančią strėlę.-Tikriausiai prireikė daugybės metų praktikos, kad išmokti...-bandė atspėti. Pati normaliai nežinojo kiek laiko reikia treniruotis, kad galėtum bent į taikinį pataikyti.

*

Neprisijungęs Davina Murrell

  • VI kursas
  • *
  • 242
  • Taškai: 234
  • Lytis: Moteris
  • Nėra taisyklės be išimties.
Ats: Ežero pakrantės medis
« Atsakymas #53 Prieš 6 dienas »
Ežero pakrante nuskambėjus Klaros balsui mergina linksmai nusijuokė. Buvo pamiršusi apie Bado žaidynėse esančią lankininkę. Regis, per atostogas matytas filmas apie Robiną Hudą išstūmė bet kokias mintis apie jau matytus ar skaitytus kūrinius.
-Ne, knygos neskaičiau, tačiau esu mačiusi visas filmo dalis,-kilstelėjo lūpų kampučius. Atmintyje iškilo kelios scenos iš plačiai pasaulyje išpopuliarėjusio filmo. Prisiminusi, jog rankose laikoma strėlė vis dar liepsnoja, mergina kilstelėjo savąjį ginklą ir nutaikė šį į ant medžio kabantį taikinį. Išsitiesusi ir įtempusi templę iki skruosto mėlynakė paleido sidabragalvę. Ši, tarsi negalėdama atsidžiaugti, jog galiausiai ištrūko iš lanko, švilpdama perskrodė orą ir įsmigo šalia kitos. Šyptelėjusi Davina žvilgtelėjo į netoliese stovinčią varnę. Šiai uždavus klausimą Davina kelias akimirkas stovėjo susimąsčiusi, galiausiai kilstelėjo lūpų kampučius.
-Nuo septynerių metukų,-nusijuokė prisiminusi, kaip paleido savo pirmąją strėlę. Ši, nė nepasiekus pusiaukelės iki taikinio, nukrito ant žemės. Panašiai buvo ir su antra, trečia ir dar daugybe. Tačiau po daugybės nesėkmingų kartų strėlės vis dėl to pasiekė taikinį, nors ir ne patį centrą.
-Ne, daug laiko tam tikrai neprireikė, ypač, kai nuolat šaudai iš lanko, o aš didžiąją dalį iki dešimties leisdavau jodinėdama žirgais, tad šaudymo įgūdžiai ėmė tobulėti, tik sulaukus vienuolikos,-tyliai nusijuokė ir nukreipusi žvilgsnį į taikinį sušnibždėjo burtažodį. Centre įsmigusios strėlės vos po kelių akimirkų buvo šviesiaplaukės rankoje.
-Eikš, jei nori gali pamėginti,-draugiškai šyptelėjo ir ištiesė lanką su strėlėmis.

*

Neprisijungęs Klara Severova

  • III kursas
  • *
  • 189
  • Taškai: 179
  • Lytis: Moteris
  • The less you say, the more weight your words will carry.
Ats: Ežero pakrantės medis
« Atsakymas #54 Prieš 4 dienas »
-Tikrai turėtum perskaityti ir visas knygas,-nusišypsojo, prisimindama kaip ji laukė kol tos knygos pavirs filmais. Ir kaip ji bijojo, kad tokios geros knygos bus sugadintos. Išgirdusi kaip strėlė zvimbtelėjo mergaitė pakėlė galvą. Atodūsis užstrigo gerklėje matant kaip ji įsmigo visai arti pirmosios.
Greičiausiai Davina be abejonių žinojo kaip Klara žavėjosi lankais. Net jei apie jį viską žinojo tik iš knygų, nors ir lankas niekada neprilygtų žiobariškam šautuvui, šis ginklas jai visada atrodė toks ypatingas. Toks visiškai paprastas, bet tuo pačiu ir be galo pavojingas. Tyloje zvimbianti strėlė, lekianti taip greitai, kad niekas net nespėtų jos pastebėti, ypač nieko nenutuokianti auka. Tačiau tuo pačiu, varnė puikiausiai žinojo kiek jėgos reikia, kad išauti strėlę. Milžiniškos. Tokios ji tikrai neturi.
Rodos, šviesiaplaukė galvojo antraip. Arba ji pastebėjo su kokiu susidomėjimu mergaitė žvelgė į ginklą, kad pasiūlė pabandyti. Klaros akys suapvalėjo, net žandikaulis atvipo.
-Pamėginti?-sumirksėjo kelis kartus netikėdama tuo ką išgirdo. Išpūtusi akis stebeilijo į jai atkištą lanką.
-Ne... Ne, turiu omeny taip...-sumikčiojo. Mergaitė svetimoje kalboje nerado jokių žodžių apsakyti ką jautė ir galvojo,-Aš... na... nežinau, niekada... Niekada neteko šaudyti... Bijau, kad... bijau, kad sugadinsiu lanką,-galiausiai sušnabždėjo ir nutilusi sunkiai nurijo gerklėje susidariusį gumulą.

*

Neprisijungęs Davina Murrell

  • VI kursas
  • *
  • 242
  • Taškai: 234
  • Lytis: Moteris
  • Nėra taisyklės be išimties.
Ats: Ežero pakrantės medis
« Atsakymas #55 Prieš 4 dienas »
-Jei taip sakai, tuomet bus padaryta,-nusijuokė šviesiai mėlynoms akimis nukrypus į Klarą. Regis, jaunoji varnė iš tiesų savo didžiąją laiko dalį skirdavo knygoms, ką Davina darydavo itin retai. Turbūt patirti nuotykius savo kailiu merginą žavėjo kur kas labiau, nei apie juos skaityti knygose. Tik visa tai dažniausiai turėdavo savo kainą. Nustūmusi visas šias mintis į šalį šviesiaplaukė žvilgtelėjo į netoliese stovinčią varnę. Šios visas dėmesys buvo skirtas mėlynakės rankose esančiam lankui. Regis, niekuo neypatingas ginklas nuolat traukdavo kitų žvilgsnius ir keldavo norą jį išmėginti. Pastebėjusi, kaip tamsiaplaukės žandikaulis atvimpa, o akys suapvalėja, Davina tyliai nusijuokė. Regis, ką tik nuskambėjęs jaunosios ispanės klausimas privertė Klarą netekti žado.
-Nesijaudink, nieko nenutiks, be to juk būsiu šalia,-draugiškai kilstelėjo lūpų kampučius vis dar tiesdama lanką varnei.

*

Neprisijungęs Klara Severova

  • III kursas
  • *
  • 189
  • Taškai: 179
  • Lytis: Moteris
  • The less you say, the more weight your words will carry.
Ats: Ežero pakrantės medis
« Atsakymas #56 Prieš 4 dienas »
Mergaitė šiek tiek dvejodama pradėjo kramtyti lūpą. Galiausiai pasidavė ir priėjusi atsargiai, tarsi lankas būtų pagamintas iš aukso, paėmė ginklą į rankas. Pasirodo jis buvo kur kas sunkesnis nei mergaitė įsivaizdavo. Mergaitė švelniai, tarsi bijotų, kad viskas sutrupės, pirštais perbraukė per juodą lygų lanką. Net širdis suspurdėjo iš nekantrumo pabandyti iššauti strėlę.
Mergaitė pirštais pabandė įtempti templę, net nusistebėjo kaip nelengva tai buvo. Knygose retai tai paminima. Kaip ir daugybė kitų dalykų. O jei tai ir yra parašyta, Klara vis tiek negalėjo visko tiksliai įsivaizduoti. Dabar galėjo kur kas geriau suprasti, kodėl Davina šaudyti pradėjo taip anksti. Paprastas žmogus turėtų treniruotis metų metus, kad bent jau šaudytų panašiai kaip ji.
-Atrodo sunkiau nei maniau,-sumurmėjo apžiūrėdama strėles dėkle.-Nežinau ar net pavyks pamėginti,-kreivai šyptelėjo. Abejonės vis dar ją kankino. Mergaitė net tiksliai nežinojo ko bijojo. Lanką sulaužyti jai tikrai nepavyktų. Gal greičiau tiesiog bijojo, kad ją pradės teisti už tokį silpnumą.-Net nenutuokiu kaip iš jo šaudyti,-prisipažino pakėlusi galvą ir pažvelgė į mėlynas akis.

*

Neprisijungęs Davina Murrell

  • VI kursas
  • *
  • 242
  • Taškai: 234
  • Lytis: Moteris
  • Nėra taisyklės be išimties.
Ats: Ežero pakrantės medis
« Atsakymas #57 Prieš 4 dienas »
Tamsiaplaukei priėjus ir sugniaužus ginklą rankose Davina stebėjo, kaip mergaitė atsargiai, tarsi tvirtas lankas bet kurią akimirką galėtų subyrėti į milijonus dalelių, švelniai perbraukė pirštais per išlenktą medieną. Juodas lankas, vidinėje pusėje papuoštas mažučiais balto angelo sparnais, puikavosi jaunesniosios varnės rankose. Atsitraukusi kelis žingsnius į šalį mergina persibraukė ranka per šviesius plaukus stebėdama, kaip Klara pabando įtempti templę. Regis, jaunesniajai varnei prireikė nemažai pastangų, kad ginklas įsitemptų iki reikiamo taško.
-Žinoma, kad pavyks, nepasiduok nė nepabandžiusi,-drąsinančiai kilstelėjo lūpų kampučius ir žengė arčiau Klaros ketindama padėti. Regis, rankose laikydama ginklą, priešingai nei pati šviesiaplaukė, Klara jautėsi nedrąsiai.
-Prieš šaunant iš lanko pasisuk šonu į taikinį, pastatyk kojas pečių plotyje ir išsitiesk, tuomet įtempk lanką iki skruosto ir nusitaikiusi į taikinio centrą - paleisk strėlę,-drąsindama mergina plačiai nusišypsojo. Net neabejojo, jog šalia stovinčiai mėlynakei pavyks iššauti iš ginklo. Atsitraukusi kelis žingsnius į šalį šešiolikmetė paslėpė rankas po šiltu apsiaustu. Aukštai danguje besišypsanti saulė, tarsi ragindama jaunesniąją varnę, nušvietė žemę nuklojusį sniegą. Šyptelėjusi mėlynakė kilstelėjo galvą į dangų.

 

  • Hogvartsas.LT © 2007-2017