0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Paul

Ats: Tiltelis
« Atsakymas #945 Prieš 4 metus »
Nors škotė buvo susikoncentravusi į sakomus žodžius, pro ausis neprasprūdo ką tik Julian'o sugalvota pravardė. Rudaplaukė tik šyptelėjo ir laukė progos panaudoti vaikinukui puikiai derančią, kurią mokinė tą pat akimirką sugalvojo, pravardę.
Ketvirtakursiui taip pat pradėjus žaisti ir apsimetus išsigandusiu, burtininkė dar kartą sukikeno ir nuleido pirštą. Varnanagei baigus krizenti, ji surimtėjo. Susikaupusi mergaitė tuoj suprato, kad klastuolis anksčiau kartojo ne jos pasakytus, bet atvirkščius žodžius. Žinoma, Emma galėjo bandyti iš naujo, bet ji tiesiog numojo į tai ranka ir tarė:
-Pala. Tu kartojai ne tai, ką sakiau, tad man reikalinga kompensacija.-balsas neprarado gan linksmo tono, o jos lūpose žaidė šypsenėlė- Padaryk salto arba šok į ežerą. Aš rimtai, nejuokauju, Troli.
Škotė neišlaikiusi nusišypsojo ir dar kartą paragino jaunuolį:
-Nagi. Aš laukiu, tik šįkart pasistenk žaisti pagal mano taisykles. Gerai?
Rudaplaukė savo palto kišenėje užčiuopė lazdelę, bet jos nepaėmė. Gal neprireiks. O jei... Vis tiek pralaimėčiau...Bet varnanagė neištraukė rankos iš kišenės, jai buvo gera jausti šaltą medieną. Antrakursė žiūrėjo į klastuolį ir laukė ką šis darys.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 4 metus sukūrė Emma Shade »

*

Angelina Presley

Ats: Tiltelis
« Atsakymas #946 Prieš 4 metus »
  Merginai vis kikenant ir iš Julian'o veido niekaip nesugebėjo dingti aiškiai matoma šypsena. Jis nebegali prisiminti kada paskutinį kartą prieš tai jautėsi toks pat arba nors šiek tiek mažiau laimingas koks yra dabar. Atrodo, kad vos varniukei vėl atsiradus šiojo gyvenima jis tarsi įgavo daugiau šviesių spalvų, nors ir Julian'as žinojo, kad šis taip nesijaus su nieko kitu kai Emm'os nebus šalia. Na nebent su šiek tiek už save vyresniu dvyniu broliu. Visgi jis buvo ir tebėra jo vienintelė šeima ir vienintelis žmogus, kuris yra jam artimas be šios prieš jį stovinčios burtininkės. Nors tiesą pasakius, bent kolkas nėra tokia artima koks yra jam Aleksas. Nesvarbu, kad broliai dabar yra atitolen, bet jie vistiek yra artimi.
  Po merginos ištartų žodžių ketvirtakursis gryžo is apmąstymų ir sukikeno.
- Pagaliau supratai. - Tarė šis dar kartelį sukikendamas, bet po merginos pareiškimo šiek tiek surimtėdamas, nors ir šypsenėlė iš jo veido nedingo.
- Na, kadangi aš esu sužeistas ir tikrai negaliu daryti salto, tad manau renkuosi šokimą į ežerą. - Tarė šis atsisegdamas savo šiltą mantiją ir leisdamas jai nukristi ant tilto dugno. Nieko nelaukdamas šis nusimovė šiltą megztinuką nuo savo kūno, taip palikdamas viršutinę kūno dalį glostyti šaltam rudenėlio vėjeliui ir taip pat puikiai matytis sužeidimams.. Keturiolikamečio žvilgsnis dar susitiko su Emmos.
- Skaičiuosi ar tiesiog šokti? - Paklausė jis...

*

Emma Shade

Ats: Tiltelis
« Atsakymas #947 Prieš 4 metus »
Sužeistas? Kas jam atsitiko? Rudaplaukė sunerimo, bet dar labiau sutriko, kai klastuolis pasakė, kad šoks į ežerą. Emma galvojo, kad Julian'as bandys kaip nors išsisukti, pagudrauti, pasiderėti. Aš sakiau rimtai, tai jis ir daro rimtai. Varnanagė nebandė vaikinuko sustabdyti, tik šiek tiek bijojo, kad jis peršals. Nors ketvirtakursis vos keletą sekundžių pabus lediniame vandenyje, jis gali susirgti. Juk ir vėjas ne pats silpniausias - perpūs. Taip pagalvojusi mergaitė sudrebėjo ir pasitaisė vis dar ant galvos užmautą Julian'o kepurę.
Škotė atsidususi žiūrėjo, kaip klastuolis nusiima apsiaustą ir megztinį. Antrakursė suvirpėjo pamačiusi mokinio žaizdas, bet nieko nesakė. Nuo ko jos? Kaip jis gali taip krizenti ir šypsotis jas turėdamas? Aš tai būčiau paniurusi kaip audros debesis ir tikrai nešokinėčiau į ledinį ežerą. Ir kodėl jis apie tai neužsiminė anksčiau?Vis dėlto rudaplaukė lengvai nuraudo, pamačiusi pusnuogį vaikinuką, tad nukreipė pilkas akis į klastuolio veidą ir susitiko su jo žvilgsniu. Emma dar norėjo kaip nors atkalbėti amerikietį nuo pačios burtininkės sugalvoto sumanymo, bet vietoj to tyliai ištarė:
-Tiesiog šok...
Po šių žodžių varnanagė atsitraukė per vieną žingsnį atgal, tarsi bijodama, kad Julian'as vietoje savęs įstums mergaitę. Sulaikiusi kvapą škotė laukė pūkštelėjimo į vandenį.

*

Angelina Presley

Ats: Tiltelis
« Atsakymas #948 Prieš 4 metus »
  Šaltam, rudeniškui vėjui toliau pūtus ir šaldžius plikut, plikutelį Julian'o pilvą ir nugarą šis sudrebėjo. Nusprendęs, kad nenori sušlapti ir batų su kelnėmis, ketvirtakursis nieko nelaukęs nusimovė juos. Numetęs kitus rūbus ir batus ant tiltelio dugno pažvelgė tiesiai Emmai į akis. Dabar jau ir vaikinuko kojos šalo, tad šis nieko daugiau nelaukęs nusprendė vygdyti savo "užduotį", bet prieš tai tarė :
- Lauksi manęs krante?
Po šio klausimo vaikinukas tik nusišypsojo miela šypsenėle ir dar kartelį žvilgtelėjo į ant tilto dugno gulinčius šio rūbus. Daugiau nieko nelaukęs priėjo prie tiltelio krašto. Kažkaip sugebėjęs perlipti tiltelio turėklus šis nieko daugiau nelaukęs atsispyrė ir šoko. Po maždaug dešimties sekundžiu keturiolikamečio kūnas pajuto šaltį apgaubiantį jį ir Julian'as paniro po šaltu vandeniu. Po maždaug dar dešimt sekundžių klastuolis išniro ir su ranka apsivalė veida nuo vandens, o tada kaip mat pradėjo plaukti kranto link. Jaunuolio kūną stingdė vanduo, kuris šiam atrodė tarsi ledinis.

*

Emma Shade

Ats: Tiltelis
« Atsakymas #949 Prieš 4 metus »
-Žinoma,-atsakė Emma ir nusuko akis. Kažkaip pasidarė nemalonu. Juk dėl jos kaltės klastuolis turės šokti į ledinį vandenį. Dėl jos... O jei kas nors nutiks... Niekada sau neatleisiu...
Vos tik Julian'ui įšokus į ežerą mergaitė patraukė tilteliu kranto link. Bet nuėjus pusę kelio ji prisiminė rudaplaukio drabužius ir grįžo jų pasiimti. Kokia aš kvaiša!
Antrakursė  greitai žingsniavo mediniu tiltuku. Vis dėlto skubėdama varnanagė pažvelgė į plaukiantį ketvirtakursį. Jau norėjo sutelkti dėmesį į kelią, bet staiga ji pastebėjo kažką plaukiantį klastuolio linkui. Tas kažkas neatrodė labai draugiškas. Mokinė pradėjo kažką sakyti, bet staiga paslaptingasis padaras niurktelėjo ir mergaitei užkando žadą. Kas ten? Vandenis? Tačiau tuo metu rudaplaukis pasiekė krantą ir Emma paspartino žingsnį.
Netarusi nė žodžio škotė padavė Julian'ui drabužius, o pati toliau atsistojusi ėmė vartyti rankose savo lazdelę. Kažkaip jai atrodė, kad jau seniai dingo ta lengvutė, maloni ir linksma atmosfera. Ir kodėl aš turėjau tai pasakyti?! Ar negalėjau ką nors kito pasakyti?! Ar negalėjau išvis patylėti?! Šaltuose delnuose ridinėta lazdelė jau buvo sustojusi. Pirštai piktai gniaužė nekaltą pagalį. Juk jis... Juk jam galėjo kas nors atsitikti! Varnanagė pažvelgė į klastuolio pusę. Ir kodėl aš iš karto to nepasakiau? Gal nestovėtų taip arti vandens?
Antrakursė nukreipė pilkas akis į ežerą. Jos nuostabai, visai netoli nuo kranto į mokinius žvelgė dvi negeros akys. Regis, tai buvo tas pats padaras, kuris sekė Julian'ą. Emmą surakino siaubas ir ji silpnu balseliu tarė:
-Julian?
Dešinėje rankoje atsidūrusi kriaušinė lazdelė šiuo atveju nelabai galėjo pasitarnauti. Mergaitė nenumanė, kas ten per būtybė galėjo būti, mat vos tik jai prabilus, padaras dingo ežero gelmėse.

*

Angelina Presley

Ats: Tiltelis
« Atsakymas #950 Prieš 4 metus »
  Vos tik Julian'o kūnas pasiekė sausumą ir išlipo iš šalto vandens berniūkštis pradėjo šiek tiek drebėti nuo šalčio. Jis jau galėjo jausti artėjančią jo smarkią ligą. Šaltas vėjelis putė, taip pradėdamas džiovinti šlapią ir šaltą ketvirtakursio kūną bei šlapius jo plaukus. Vos tik antrakursei prisiartinus prie vaikinuko šis per drebantį savo kūną menkai šyptelėjo.
- Misija įvygdyta. Gal galiu gauti apdovanojimą? - Paklausė keturiolikametis dar plačiau išsišiepdamas, bet neužilgo šita šypsena dingo nuo jo veido, kadangi šis pastebėjo Emmos išsigandusį ir nerimo išmuštą veidą. Julian'as kaip mat apsisuko šimto aštuonesdešimties laipsnių kampu ir iš kelnių išsitraukė lazdelę. Dėja, bet klastuolis nespėjo sureaguoti ir padaras, kuris buvo labai panašus į vandenį, dingo ežero gilumuose.
- Emma, tau viskas gerai? - Sunerimęs paklausė šis ir vėlgi apsisuko 180 laipsnių kampu bei uždėjo savo šaltą ir siek tiek drėgną ranką ant jos skruosto.
- Tau nieko nenutiko? - Dar kartelį paklausė klausimo, kuris buvo labai panašus į prieš tai klaustąjį. Tamsiaplaukiui dabar nebuvo svarbu, kad jis gali vėliau susirgti, kad dabar jis yra visas šlapias ir, kad jam yra tikrai šalta. Vaikinukas buvo labai susirūpinęs ir sunerimęs dėl prieš jį stovinčios varniukės.
- Geriau eime iš čia. Jis gali betkurią sekundę vėl išnerti. - Tarė Julian'as greit susirinkdamas savo rūbus ir kelis kitus daiktus bei vėl išsitiesdamas visu ūgiu ir pažvelgdamas į antrakursę.


*

Paul

Ats: Tiltelis
« Atsakymas #951 Prieš 4 metus »
Emma, žinoma, girdėjo ką tik išsimaudžiusio ketvirtakursio žodžius, bet viską sugadino tas padaras, tad klausimas liko neatsakytas.
Varnanagės nenustebino greita klastuolio reakcija į jos matytą padarą ir jai iškilusią (galbūt) grėsmę. Ir ko gi taip jaudintis?! Tačiau rudaplaukiui dar kartą atsisukus ir priglaudus šaltą ranką prie skruosto, škotė šiek tiek suvirpėjo. Ne tik dėl ledinio prisilietimo, bet ir dėl Julian'o akių. Jos buvo tamsios, ne žalios. Tačiau juk dvylikametė galėjo suklysti, iš pažemės žvelgdama į aukštumose spindinčias akis. O gal ne? Pastebėjimą grynakraujė pasilaikė sau ir nieko apie tai nesakė.
-N-ne, man tikrai viskas gerai. -mergaitė tyliai atsakė, nukreipusi žvilgsnį kažkur į šalį.
Emma paėmė klastuolio ranką ir lėtai nuleido. Tuomet ji dar kartą pažvelgė į ketvirtakursio akis ir tarė:
-O tau?
  Kaip aš drįstu šito klausti? Juk aš, galima sakyti, tiesiog priverčiau jį išsimaudyti stingdančiame lediniame vandenyje... Nelaukdama atsakymo mokinė atsitraukė.
-Gerai, einam. Tik gal tave reikės pirmiau vesti į ligoninės sparną, o ne į pilį,-rudaplaukė susirūpinusi pažvelgė į lengvai tirtantį Julian'ą. Balse girdėjosi savęs kaltinimo gaidelės. Jis tikrai susirgs! Bet kol nesusirgo, tai kam jam eiti į tą baltą ir nemalonų pastatą? Užteks ir šiltos arbatos. Ramino save antrakursė.
-Ai, nesvarbu. Eime...-varnanagė suabejojo savo buvusiu sprendimu ir lazdele švelniai palietė jo ranką,- Negi aš turėsiu tave nubaksnoti į pilį?-škotė šyptelėjo. Štai tavo apdovanojimas-šypsena.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 4 metus sukūrė Emma Shade »

*

Angelina Presley

Ats: Tiltelis
« Atsakymas #952 Prieš 4 metus »
  Merginai pasakius, kad jai viskas gerai iš jaunuolio burnos išėjo lengvesnis atodūsis ir šis šiek tiek nusiramino, kadangi Julian'as buvo tikrai kiek susijaudinęs dėl Emmos. Nors tiesą pasakius vandenyje jam grėsė didesnis pavojus negul varniukei stovinčiai pakrantėje, bet jos saugumas vistiek jam buvo kiek svarbesnis.
- Tu tuo įsitikinusi? - Visgi paklausė ketvirtakursis, norėdamas įsitikinti ar mergaitė nemeluoja ir ar jai tikrai nieko neatsitiko, - O man viskas gerai. Nesijaudink.
  Paskutiniuose vaikinuko žodžiuose tikrai bent šiek tiek girdėjosi nesusirūpinimas savimi. Na, tai jau buvo galima pastebėti ir anksčiau, kai keturiolikametis, išlipęs iš vandens nepuolė rengtis, sausintis ar kitaip šildytis, o tik teiravosi ar Emmai viskas gerai.
  Galiausiai supratęs, kad taip stovėdamas ne tik gali susirgti, kas tyra sešiasdešimties procentų tikimybė, kad ir įvyks, bet ir merginai tai gali būti nejauku. Kiek pasiskubindamas Gilbert užsitraukė savo kiek drėgnokomis kojomis kelnes, o po jų sekė ir likusieji vaikinuko rūbai.
- Viskas gerai. Man nereikia jokios ligoninės. Aš dar ir koks sveikas, tad galim tiesiog keliauti pilin. - Tarė šis ir gal ir nepačia plačiausia šypsena, nusišypsojo. Po dvilikametės sekančių žodžių klastuolis tik tyliai nusijuokė ir paėmęs merginos ranką, dėl jos pačios saugumo, lėtai pradėjo judėti...

*

Paul

Ats: Tiltelis
« Atsakymas #953 Prieš 4 metus »
Klastuoliui į šypseną atsakius šypsena, varnanagė nurimo. Tiesą sakant, ji dabar ne taip smarkiai jaudinosi dėl Julian'o. Jiems pasisukus eiti į Hogvartsą, rudaplaukis paėmė jos ranką. Emma pabandė delną ištraukti, tačiau tik juokais, tad nieko neišėjo. Vis dėlto mergaitės skruostai buvo nurausvėję ne tik nuo rudeniško vėjo.
Kol dešinė ranka buvo šildoma didesnio mokinio delno, kairės rankos pirštai giliai, žaliojo palto kišenėje, gniaužė mažytę dėžutę. Gal reikėtų grąžinti? O gal ne? Gal jis nepastebės? Gal... Daiktas iš kišenės gilumų po truputį kilo, augant Emmos abejonėms dėl jo lemties. Ir kodėl aš turėjau jį pasiimti? Nes netyčia iškrito iš visos Julian'o rūbų krūvos? Galėjau tiesiog nekreipti dėmesio... Stačiakampė dėžutė buvo visai arti angos. O ką dabar su ja daryti?! Laibi pirštai baigė sugraibyti daiktą, ruošdamiesi jį atiduoti tikrajam savininkui. Bet... Tie patys pirštai, paėmę (ne)kaltą dėžutę, ją ir grąžino. Ant žemės.
Škotė tyliai atsiduso. Nepatiko jai meluoti, nei apgaudinėti. Bet ką padarysi... Vis dėlto, juk neapsisuksi ir nepaimsi tarsi sakydamas :,,Oi, kažką ką tik pametei. Paimsiu." Antrakursei to jau būtų per daug. Mergaitė nesugebėjo taip vaidinti. O gal ir gerai, kad nemokėjo, nes jau dabar škotės sieloje kažkas kirbėjo. Nemalonaus.
Mokiniams įžengus į pilį, pusiaukelėje tarp jos ir tiltelio liko gulėti mažytė vieniša dėžutė. Dangtelis buvo atvertas, o iš jo kyšojo keli šviesūs pagaliukai. Saldainiai? Ne, ten, ant takelio, gulėjo (ne)kaltas cigarečių pakelis.

*

Neprisijungęs Liucija Andersson

  • Magijos ministrė
  • *
  • 360
  • Numirėlių karalienė
Ats: Tiltelis
« Atsakymas #954 Prieš 4 metus »
 Pastaruoju metu gamta tapo vienintele Liucijos guodėja. Nors Anglijoj prabėgo beveik jau metai, mergaitė nesijautė nė kiek geriau. Per pamokas su mokiniais ir mokytojais pagaliau susikalbėdavo, Hogvartse maistas buvo skanus ir lovos - minkštos. Vis dėlto, artėjant vasarai, kai baltaplaukė privalės sugrįžti į vaikų namus, ji vis dažniau ir dažniau pasijausdavo vieniša. Mergaitei atrodė visa tai nesąžininga - kodėl į Angliją? Kodėl į vaikų namus? Kodėl negalėjo tiesiog pasilikti su seneliais gimtinėje?
 Kodėl ji dabar visiškai viena?
 Sausos šakelės traškėjo po švilpės kojomis, kai ši vaikščiojo ežero pakrante. Ašaros spaudė Liucijai gerklę ir grasino prasiveržti, kaip visada, upeliu. Paukščiai, kalbėdamiesi su danguje šviečiančia saule, linksmai čirškėjo medžiuose, o lengvas vėjelis, atsklindantis nuo ežero, kedeno liūdnos mergaitės plaukus. Bet Liucija nematė gamtos grožio. Jai čia tebuvo slėptuvė nuo kitų mokinių.
 Mergaitei lėtai einant siūbuojančiu tilteliu, kuris nuo menkiausio baltaplaukės veiksmo sudejuodavo, ašaros pasipylė iš akių. Tyliai kūkčiodama, Liucija stovėjo, bandydama nusivalyti iš akių byrančias ašaras.
Puppet king, oh puppet king
When you sleep do you dream of control?


*

Neprisijungęs Daniela Kravitz

  • ****
  • 351
  • nothing is bigger than family ♥
Ats: Tiltelis
« Atsakymas #955 Prieš 4 metus »
Kad ir kaip bebūtų keista, Daniela, ištyrinėjus beveik visus slaptus koridorius ir Uždraustojo miško kampelius, beveik nesilankė prie kitų mokinių pamėgtojo ežero. Ir, tiesą sakant, dar niekada nevaikščiojo tuo siūbuojančiu tilteliu, nuo kurio, pernelyg dramatiškų Švilpynės mokinukų žodžiais, "atsiverdavo romantiškiausias vaizdas pasaulyje". Taigi po suknistos herbologijos pamokos, per kurią klastuolė liko apmėtyta vienaragių mėšlu ir nepatenkinta pasauliu, ji netikėtai, tačiau savanoriškai pasuko ežero link.
Atrodo, kad dabar tiesiog ne Dani diena. Ant tiltelio jau susikūprinusi vaikščiojo baltaplaukė švilpė. Klastuolė jau norėjo suktis ir eiti atgal, tačiau akys užkliuvo už ašaroto baltapūkės veido. Negali būti.
Daniela turėjo atstumiantį ir nelabai mėgiamą kitų požiūrį, kad jei nori verkti, eik kažkur, kur niekas nemato. Kravitzų mergina to niekada nepripažins, tačiau ne sykį yra kūkčiojusi miške ar tuščiame tualete. Tačiau kai kiti paaugliai atvirai verkia viešumoje, kai ji pati tiek metų save tramdydavo, ir verčia kitus jaustis nejaukiai, trečiakursę tiesiog sunervindavo. Todėl be jokios sąžinės graužaties ji nužygiavo ant tilto ir smagiai stumtelėjo švilpinukę vandenin.
- Oi, labas. Netyčia.
“Because she looked like a monster, that’s why. And it never occurred to me that monsters might feel pain.”

*

Neprisijungęs Liucija Andersson

  • Magijos ministrė
  • *
  • 360
  • Numirėlių karalienė
Ats: Tiltelis
« Atsakymas #956 Prieš 4 metus »
 Vieną akimirką savęs gailėdama Liucija sriūbavo ant tiltelio, o kitą - kažkieno pastumta tėškėsi į vandenį. Mergaitę iškart apėmė panika - ji žinojo, kad nemoka plaukti. Vandens prisigėrusi uniforma traukė švilpę žemyn, bet ši sugebėjo kažkaip išnirti virš vandens ir įsikibti į tiltelį. Kosėdama, švedė bandė įžiūrėti savo užpuoliką, bet ant veido užkritę pilkšvi plaukai nieko neleido įžiūrėti. Nusibraukusi permirkusias sruogas ranka, Liucijos akys susitiko su vyresnės klastuolės akimis. Žinoma, Klastūnynas.... Vis dar tupėdama ežere, mergaitė paklausė nepažįstamos merginos:
-Labai smagu?
Šaltas vanduo ir adrenalinas išplovė visą liūdesį, iki šiol skandinusį mergaitę. Šiaip ne taip prisitraukusi prie tiltelio, Liucija, kaip šlapias maišas, šleptelėjo ant jo. Šis, žinoma, nepatenkintas sudejavo ir subangavo. Atsigulusi ant nugaros, Liucija žiūrėjo į dangų, jausdama, kaip anksčiau gaivus atrodęs vėjelis dabar ją šaldo.
-Gaivus vanduo. Rekomenduoju.
Mergaitė atrodė šiek tiek juokingai - aplink švilpę susikaupusi bala, nubėgęs akių tušas, tamsi, vandens prisigėrusi uniforma ir pilki, kaip aureolė aplink galvą išsidraikę plaukai.
Puppet king, oh puppet king
When you sleep do you dream of control?


*

Neprisijungęs Daniela Kravitz

  • ****
  • 351
  • nothing is bigger than family ♥
Ats: Tiltelis
« Atsakymas #957 Prieš 4 metus »
Vieną akimirką Daniela pagalvojo, kad teks šokti gelbėti merginą - šį pavojingai paniro ir kelias sekundes nesirodė, tačiau kai klastuolė palinko, bandydama įžiūrėti, kas dedasi po vandeniu, švilpė išniro ir įsitvėrė į tiltelį. Aptaškyta mergina suraukė kaktą ir staigiai atšoko.
Baltaplaukė palaidė vieną kitą kandų komentarą, į kuriuos atsakyti klastuolė neketino. Dani stebėjo, kaip švilpinukė, nerangiai užsiropštusi viršun, atsigulė ant purvino tiltelio.
- Žinau, kad šiuo metu mokiniams didelis krūvis, bet gal dabar nėra geriausias momentas miegoti, - kuo šaltesniu balsu ištarė rudaplaukė. Šalia gulinti mergina atrodė klaikiai - balti plaukai sulipę ir pasklidę aplink galvą tarsi nevykusi aureolė, tušas nubėgęs. Daniela apsidairė - nieko aplinkui nebuvo, ir, tiesą sakant, jei ji būtų pastebėjus kažką slankiojant, tikrai nebūtų klestelėjus šalimais liūdnosios panelės.
- Iškart įspėju, už tai, kad įstūmiau, neatsiprašinėsiu. Gal tai bus pamoka nežliumbti ant purvino tilto ir nevaidinti sužeisto paukščio.
“Because she looked like a monster, that’s why. And it never occurred to me that monsters might feel pain.”

*

Neprisijungęs Liucija Andersson

  • Magijos ministrė
  • *
  • 360
  • Numirėlių karalienė
Ats: Tiltelis
« Atsakymas #958 Prieš 4 metus »
 Klausydamasi šalto klastuolės balso, Liucija linksėjo. Merginos žodžiuose buvo tiesos - viskas, ką pastaruosius mėnesius švilpė veikė, tai buvo mokėsi, valgė ir verkė. Rudaplaukei paminėjus paukščius, Liucija šiek tiek išsproginusi melsvas akis stebėjo ore nardančius padarus. Paukščiai... Jos tėvas turėjo sakalą, tiksliau, sakalę. Įdomu, ar jie dar kartu. Kiek prisiminė, jis niekada su savo augintine nesiskyrė, bet taip ir nespėjo paaiškinti kodėl.
-Paukščiai gali būti ten, kur nori,-prisiminimai vėl sukėlė liūdesį, o šis girdėjosi mergaitės balse. Pasukusi galvą į šalimais sėdinčią mergina, Liucija atsisėdo. Nuo jos plaukų galų vis dar varvėjo vanduo, o šalta ir permirkusi uniforma vertė šiek tiek drebėti. Baltaplaukė, netikėtai priėmusi impulsyvų sprendimą, visa jėga stumtelėjo klastuolę, įversdama šią į ežerą. Nenorėdama, kad įtūžusi mergina griebtų ją už kojos ir nusitemptų kartu į dugną, švilpė pašoko iš vietos ir, tilteliui susvyravus, vėl įsivertė į ežerą.
 Antrą kartą panirti į ledinį vandenį nebebuvo taip baisu, o ir šįkart Liucija buvo arčiau tiltelio. Laikydamasi apipuvusio medžio, mergaitė išniro. Daugiau gyvenime čia nesimaudysiu.
Puppet king, oh puppet king
When you sleep do you dream of control?


*

Neprisijungęs Daniela Kravitz

  • ****
  • 351
  • nothing is bigger than family ♥
Ats: Tiltelis
« Atsakymas #959 Prieš 4 metus »
Atrodo, pokalbis kažkur vedė - o kad ji susikalbėtų su švilpe, Daniela visiškai nesitikėjo. Taip pat ji labai nenorėjo draugiškai pasiteirauti, ką ji turėjus omeny, kalbėdama apie paukščius, tačiau galų gale tiesiog pagalvojo velniop ir pasiruošė paklausti "kas tau nutiko" (nors ir būtų buvę sunku tai išreikšti be sarkazmo gaidelės).
Ir tada visa klastuolės užuojauta pranyko, kai pjuto stumtelėjimą ir vandens pliūpsnį. Šaltas vanduo apsiėmė merginą, ir, kadangi ji iš netikėtumo buvo įprato nustatyti savo veidą "praverta burna, įžeistas žvilgsnis", Dani vos neužspringo. Ji skubiai išnėrė iš vandens, ir, akiratyje susiradusi baltaplaukę, nusprendė atsikeršyti kitaip.
Trečiakursė, jau nebekvėpuodama nei pro burną, nei pro nosį, vėl paniro po vandeniu. Plaukams plūduriuojant aplinkui, o uniformai nešant ją žemyn, mergaitė suskaičiavo iki trijų ir, mostelėjusi rankomis, pakilo viršun. Tuo vaidinimas nesibaigė - Kravitz pradėjo pašėlusiai talžyti rankomis vandenį ir spiegti:
- Aš nemoku plaukt, kvaiša tu! - ji žinojo, kad kas kas, bet Švilpynės mokinys tikrai išties pagalbos ranką, nesvarbu, koks prastas plaukikas būtų.
“Because she looked like a monster, that’s why. And it never occurred to me that monsters might feel pain.”