[Clementine Martes]

  Temstant balintų plaukų savininkė išskubėjo iš pilies link ežero pakrantėje esančio tiltelio. Tiesą pasakius, Klastūnyno globotinė nemėgo tamsos, visada jos bijojo, bet naktis jai patiko, todėl ši vis tiek išdrįsdavo nusileidus saulei išlįsti iš Hogvartso. Kalbant apie patį Hogvartsą, čia jau prasidėjo nauji mokslo metai, Clementine atostogas praleido šioje pilyje, mat šiai personai šovė mintis pabėgti iš namų ir patapti bename. Smagu, ar ne? Ši blondinukė, pasiglemžta liūdesio ir neapykantos, per tą laką netgi sugebėjo dėl vieno įvykio nusirėžti savo plaukus trumpiau pečių, o tai tikrai nebūtų patikę jos tėvams jeigu jie pamatytų.
  Vien lininiams marškiniams gaubiant liesą, bet grakštų gyvatės kūną, oda pašiurpo, pučiantis vėjas išdraikė į šalis trumpas plaukų sruogas. Basoms pėdoms pasiekus medinį tiltelį, šviesiaplaukės kūnas suglebo ir lengvai prigulė ant aplūžusio tiltelio, kuris buvo šiek tiek drėgnas dėl vėsaus oro ir lengvo lietaus, kuris buvo apsilankęs šįryt. 
  Tokios vietos kažkokiu būdų visada sugebėdavo nuraminti Clem, jai kiekvieną dieną susikaupusį pyktį reikia kur nors išlieti - miško gamta, ežero pakrantė puikiai tą susikaupusį pyktį galėjo "atiminėti" ir mergaitei netgi nereikėjo kam nors išsilieti. Jai gaunasi tokia varkė, tiesa?
  Padarius kelis atodūsius, jau norint grįžti atgal į pilį ir nueiti saldžiai pamiegoti, klastuolė sutiko visai, kaip ir laukiamą svečią. Riestanosei prikandus apatinę lūpą, ši pamojavo garbaniui.
 - Tikiuosi čia kur nors vandenyje nematysiu paslėptų lavonų. Na, kitos priežasties nesugalvoju, ką tu dabar galėtum veikti šioje vietoje. - Pašaipiai šyptelėjo berniukui, šiek tiek netgi džiaugdamasi jį matyti.

[Mavenas Domantas Morgenstern]

  Grįžinėdamas po įprastinės naktinės medžioklės Mavenas nusprendė pasukti link ežero. Vis dėlto nuo to lapino, kurį buvo pašovęs visos vaikino rankos buvo kruvinos, o su kruvinom rankom į Hogvartsą tikrai negalėjo grįžti. Jis buvo visai netoli tiltelio, kai mėnulio šviesoje ant jo pamatė blondinę. Jis nesitikėjo jos sutikti naktį. Išvis nesitikėjo kažką sutikti. Kiek susiraukęs jis taip pat pamojo blondinei. Savo rankų prieš ją nebijojo rodyti, vis tiek ji turbūt jau apsiprato iš praeito karto.
  Praeidamas pro merginą jis jai tik linktelėjo ir pametė lapiną prie jos kojų kaip atsakymą į jos žodžius. Kiek pasilenkęs jis pasisėmė vandens ir pradėjo plauti rankas. Skaidrus ežero vanduo šiek tiek nusidažė rausvai, tačiau netrukus ir vėl atgavo savo įprastą spalvą.
- Ką tu čia veiki? Neturėtum miegoti pilyje ar veikti kokius nors savo mergaitiškus ir nesveikus dalykėlius?- ramiai paklausė vaikinas jos ir vėl paėmė lapiną. Jį jis žadėjo parsinešti kaip kokį trofėjų ir vėliau įdėti į stiklainį su rūgštimi.

[Clementine Martes]

Kažkiek suraukius savo riestą nosytę pajaučiant vėjo pūčiantį šaltį kuris it peilis badė jos veidą, mergaitė tik žiūrėjo ką tas vaikis daro. Matyti Maveno rankose kraują yra jau netgi įprasta, pamačiusi tai, Clemencei netgi nekilo jokių klausimų dėl to. Ir taip viską suprato kas buvo.
 - Naktį yra ir įdomesnių dalykų kuriuos galima paveikti, - mirktelėjo garbaniui it duodama tokį bei šiokį "namioką", o po tokios pauzės tyliai nusijuokė. - Man reikėjo pabūti vienai. - Jau kažkiek rimčiau tarstelėjo. - Ten žinai, visos tos šeimos ir gyvenimo problemos ir kitos nesąmonės dėl kurių yra galvos skausmas. Na, ne tavo reikalas. - Pakeitė savo stovėjimo pozą ir dabar Klastūnyno globotinė buvo nugara atsirėmusi į tiltelį.
 - Kaip sekėsi medžioklė? - Pasiklausė bernužėlio.

[Mavenas Domantas Morgenstern]

 Mavenas nematė kaip Clementine mirktelėjo, tačiau galėjo tai nujausti. Ji elgėsi keistai. Per daug ramiai, tokiam kaip jos būdui. Domantui tai nelabai patiko. Jis geriau būtų su agresyvia psichopate, negu mergina kurios veiksmų negali nuspėti.
- Abejotina ar esi patyrusi rimtų ir tikrų šeimos bei gyvenimo problemų, tai tiesiog susitaikyk su tuo ir neverkšlenk, tarsi reikėtų kokios paguodos.- šaltai atsakė Mavenas šį kartą pažvelgdamas į žemą blondinę ir su šlapia ranka persibraukdamas per garbanos plaukus taip juos šiek tiek sutvarkydamas.
  Merginai atsirėmus į tiltelį Mavenas padarė tą patį. Pasirodo jis čia ilgai užsibūs, tai buvo ne dėl to, kad norėtų, bet dėl mandagumo. Jis tiesą sakant nelabai norėjo būti dabar su kažkokia mergina ir kalbėti apie sentimentalius šūdus. Mavenas ne tam buvo sutvertas.
- Nesisekė. Vėjas pūtė ne ta kryptimi ir daugelis gyvūnų pajutę mano kvapą pabėgdavo.- vaikinas gūžtelėjo pečiais ir nutilo.
  Garbanius nežinojo ko klausti merginos, todėl tik ir tylėjo bei žvelgė į tyvuliuojantį vandenį. 

[Clementine Martes]

 Maveno elgesys Clementine privertė it kaip kokį nenormalų žmogų juoktis. Verkšlenti? Paguoda? Nepatyrusi normalių problemų? Tiesiog tikras komedijos serialas!
 Ruoštis pasakoti kas atsitiko ir buvo, mergaitė tikrai nesiruošė. Ten pradėti įrodinėti, kad jai tikrai yra blogiau, negu Domantas galvoja, tikrai yra neverta. Klastuolei tai buvo nelabai svarbu, juk tai garbaniaus teisė galvoti ką jisai nori.
 - Jeigu nesiseka, tai gal jau metas pakeisti savo medžioklę į kai ką kitą? - Padarė tokį gan kraupų balsą. - Ten medžioklė ant vampyrų, o gal vilkolakių. Medžioklė ant žmonių. - Dar kartą nusijuokė. Ir kodėl man norisi su juo tik apie tokias temas kalbėti? - Trumpam apie tai pagalvojo jaunuolė ir pažiūrėjo į Domanto veidą. Kažkiek nusišypsojo ir trumpam pagalvojo apie visai kai ką kitą.
 - Ką man reikėtų padaryti, kad tu mane pabučiuotum?

[Mavenas Domantas Morgenstern]

  Mavenas akies krašteliu pažvelgė į blondinę, ši rodos kiek susinervino, kai Mavenas jai visai nenorėdamas įgėlė. Jam patiko, kad mergina nepriima visko rimtai į širdį. Nereikėjo taikstytis su dar vienais jos psichopatiškais poelgiais.
- Kvailele,- garsiai nusijuokė, kai ši prakalbo apie vampyrų ar vilkolakių medžioklę.- Aš dar nesu tiek trenktas, kad rizikuočiau savo gyvybe eidamas medžioti vampyrų ar vilkolakių. Jeigu nieko neišmanai apie tokius dalykus, geriau iš vis patylėk.- šaltai atkirto sunerdamas rankas ant krūtinės ir savo skirtingų spalvų akimis pažvelgė į Clementine.
  Jos klausimas vaikiną šiek tiek nustebino, tačiau Mavenas vis tiek neparodė jokių emocijų, šis tiesiog ranka perbraukė per rudus, garbanotus plaukus ir kiek atsiduso.
- Jeigu taip nori pasibučiuoti, kodėl to pati nepadarai?

[Clementine Martes]

  Nusivylė Clementine su idėja, kad Mavenas deja, nesupranta jos minčių. Juk mirtis atvirkščiai ją traukė, pavojaus ar skausmo jausmas atrodė ne tik viliojančiai, bet ir įdomiai. Ši tik atsiduso, supratusi, kad klastuolis visgi yra kaip ir kiti tipiniai berniukai. Neįrodė jis, kad irgi yra įdomi persona. O mergaitei visgi nesigailėjo pasakytu žodžių, ji turėjo visiškai kitą mąstyseną. Ją viliojo pavojus ir netgi artėjančios mirties jausmas. Gyvūnų žudymą nepalyginsi su tuo. O ir pribaigti nieko nekaltą kokį vilkolakį, mergaitė už tai galėtu ir rizikuoti savo sveikata.
 - O aš rizikuočiau. - Su tyliu ir kiek kraupiu savo balseliu tarstelėjo jau įsivaizduodama tą nuostabų vaizdą, kaip kraujas teka per jos rankas ir pradeda su mažais lašeliais kristi į žemę. Kaip ji jaučia apdraskyto kūno skausmą, įsivaizduoja tą jausmą kai ji nužudo gyvą būtybę.
  Bučinio žaidimas bent jau Clem atrodė tikrai linksmai. O juk prisiminus, tai šie du praeityje jau buvo pasibučiavę. O dabar nekaltas Maveno vaidinimasis atrodė tik graudžiai. Bet pilkų plaukų atstovė tik atsiduso, artindamasi prie berniuko. Dabar jų atstumas buvo tikrai menkas. Ameli galėjo jausti jo kvėpavimą. Rudaakė išliko keistoje ramioje būsenoje. Jos žvilgsnis iš lėto pradėjo apžiūrinėti Domanto kūną. Aukštą ir jau gan sportišką, nors vis dar pakankamai liesą. Ji su savo šalta ranka perbraukė per garbaniaus veidą, kurio oda buvo pakankamai šiltesnė nei merginos rankos. Jau ruošdama jį bučiuoti, klastuolė staigiai sustojo ir atsitraukė. Visgi Clemence lauks pirmojo žingsnio nuo jo.

[Mavenas Domantas Morgenstern]

  Vaikis išspaudė bejausmę šypseną ir toliau išplėtęs dideles akis stebėjo mažąją blondinę. Per tiek laiko ji visiškai nepasikeitė, nei paaugo, nei plaukų užsiaugino, na nebent tik juos persidažė. Šviesūs plaukai jai tiko. Labiau nei tamsūs. Atsirėmęs į tiltelio turėklus jis kiek prisimerkė.
- Štai čia ir yra mūsų skirtumas. Aš dar ne toks išprotėjęs kaip tu.- taip pat tyliai atsakė ir kiek pasilenkė leisdamas garbanoms užkristi ant akių.
  Vaikino melsvoji akis kiek patamsėjo ir jis pats pajuto kaip pradėjo giliau kvėpuoti merginai priėjus prie Maveno. Clementine'ei nužvelgus Maveną jis pajuto kaip šiek tiek įsitempė. Tai buvo keistas ir visiškai nepažįstamas jausmas. Garbaniui tai nepatiko. Pilkų plaukų mergaitei prilietus Maveno skruostą jis nenuleido akių nuo Clementine'es akių. Šių vyzdžiai buvo išsiplėtę. Merginai atsitraukiant jis staiga pačiupo ją už vis dar iškelto riešo ir prisitraukė prie savęs. Tarp jų kūnų liko siauras tarpelis. Mavenas palenkė savo galvą vis dar giliai kvėpuodamas. Tarp jų lūpų buvo tik milimetro ilgis ir jei kažkur vos vos pajudėtų... Staiga Mavenas tarsi užvaldytas kokios laukinės jėgos stipriai pabučiavo merginą. Jis paleido merginos ranką, o pats vieną leisdamas slinkti jos liemeniu, o kita švelniai sugriebė už kaklo, tarsi neleistų jai niekur eiti.

[Clementine Martes]

  "Aš dar ne toks išprotėjęs kaip tu". - Prikandus lūpas įsiminė šią frazę mergaitė.
 - Ar tai toks komplimentas? - Veide atsiradus šypsenai, Clem sukryžiavo rankas ir jos nuotaika labiau sulinksmėjo. Gal rudaakė tikrai yra išprotėjusi, jeigu tokius žodžius ji priima kaip komplimentą?
  Klastūnyno globotinė neklaustu Maveno kada jis ją pabučiuos jeigu ji to nenorėtu. Taip, ji to norėjo. Ir visiškai dėl to nesigėdijo. Ir taip, atsitraukusi nuo Domanto ji tikėjosi, kad jis pats tai padarys. Nors  jeigu jis iš pradžių ir kažkaip priešinosi. Ir štai, tai sulaukusi, klastuolės širdis pradėjo daužytis dar lėčiau. Ji pasiliko keistoje ramioje būsenoje. Nors jeigu viduje ji kažkiek ir apsidžiaugė tokiu laimėjimu. Klastuolės rankos buvo paleistos. Ji stovėjo ir leido atsiduoti garbaniui. Atsiduoti jo veiksmams ir norams. O jos pačios norai galėjo prieiti netgi ir prie neįmanomo. Ji norėjo taip stovėti amžinai. Nors ir tuo pačiu metu tai baigti. Ji norėjo dar jį stipriau apkabinti. Nors ir tuo pačiu metu aistringai apdraskyti jo visą nugarą ir rankas.
  Bučiniai trūko dar ilgai. Jie buvo aistringi, neįprasti ir savaip saldūs. Clementine nenorėjo sustoti. Nors ir žinojo, kad ir jiems visgi ateis pabaiga.

((Čia jeigu ką rpg pasibaigė))

[Wrena Alder]

Kaip sakoma, galima ugnimi kovoti prieš ugnį, tačiau šiuo atveju tai turbūt nebūtų padėję. Kokie skydiniai kerai neapsaugotų taip gerai. Ugnį sutvardyti gali visi elementai. Žeme užkasi - užges. Oro pritrūks arba nedidelę liepsnelę užpūsi - sveikinu, irgi įveikei ugnį. Tačiau vanduo ir ugnis - turbūt labiausiai priešingi elementai.
Nešdamasi dvi knygas ant tiltelio, Alder jautėsi be proto keistai. Greičiausiai ta saviraštė plunksna užrašė, jog švilpiukė pasiėmė knygas, tačiau jei kas būtų matęs, turbūt atrodytų kaip koks bibliotekos apiplėšimas. Na, nors tai nebūtų keista, mat jau baigė stebėtis, jog pasielgia kitaip, nei anksčiau būtų pasielgusi. Tas turnyras buvo keistas, bet turbūt visi renginiai keičia žmogų. Ne, ne košmarai svarbiausia, tačiau jei prieš pusę metų kas būtų pasakęs, jog Wrena sumaitins žvakę kažkokiam padarui, mergaitė būtų tik nusijuokus, bei atsakytų, jog nebent, jei tam padarui vaškas ir parafinas būtų delikatesai.
Tą knygą paskaitysiu vėliau. Dabar reik pasimokyti kažko apie vandenį. Versdama knygos apie vandenį puslapius, švilpė pamatė keletą burtažodžių. Aguamenti buvo tikrai girdėjusi, tačiau jog būtų išmokusi, abejojo. Gal kada profesorius ir kalbėjo apie tuos kerus, tačiau Wrena neprisiminė. Gerai žinojo tik tiek, jog kartą vos nesudegino kerėjimo kabineto, kuomet mokėsi išburti ugnį. Nuo to laiko burtažodį Glacius ji pradėjo labai vertinti.
Reikėjo nubrėžti kažką panašaus, į gyvatėlę. Mokytojo neturėjo, tad skaitė knygos puslapius, o tuomet, išsitraukė lazdelę ir nukreipus už tiltelio ribų (nors žinojo, kad pirmas kartas visuomet nevykęs), porą kartų pasitreniravo lazdelės judesį, parepetavo burtažodžio tarimą ir juos sujungusi, pamėgino burti. Lyg pasityčiodamas nukrito vienas vandens lašas ant bato, it sakydamas ,,vat tu tokia ir ragana, nesugebanti net batų nusiplaut."
-Aguamenti,- pakartojo burtažodį kiek aiškiau, stipriau sumosavo lazdele. Nors atrodė kaip koks dirigentas, tačiau vandens išbūrė tik tiek, kiek užtektų kaktusui palaistyti. Nebuvo nei motyvacijos teikėjo, nei šiaip kokio gero žmogaus šalia, teko mokyti pačiai save, pačiai sau suteikti mokytvacijos ir save pabarti. Kartojo ir kartojo burtažodį, o kiekvienu kartojimu iškrisdavo gal lašu daugiau vandens, kuris turbūt ne ką ir padėjo. Bet, kaip sakoma, lašas po lašo ir akmenį pratašo ugnį užgesina. Mėlynakė nepasidavė ir kartojo burtažodį, bandydama kuo labiau susikaupti. Dar paskaitė, burtažodis nuskambėjo sklandesniu tarimu ir nedidelė vandens srovelė iškart padidėjo. Mokinė vėl kartojo ir kartojo burtažodį, primindama sau, dėl ko kovoja. Jei turėtų tuos penkiasdešimt galeonų, jos katinas galėtų dažniau kramsnoti skaniukus (ir sustorėti)!
-Aguamenti,- labiau nei anksčiau susikaupus ištarė burtažodį ir skaidri vandens srovė buvo didesnė ir greitesnė nei anksčiau. Pro tiltelio turėklus tekantis vanduo nežymiai pildė ežerą. Lašas ežere, bet vis vien. Švilpė pasipūtė it koks kalakutas, kad nors ir po šimto bandymų, bet pati kažką išmoko. Kartojo burtažodį dar ilgiau, kol jis įlindo į smegenis kaip koks neklaužada katinėlis į kambarį, kuriame būti negalima. Įsivaizdavo, kaip it kokia ugnegesė gesins liepsnas. Ne, ne... Kas čia per nesąmonės. Įsivaizdavo, kaip vykdys užduotį ir jai pavyks. Saldus melas sau, tačiau bent šiokia tokia saulutė niūriomis dienomis.
Kuomet sutemo, artėjo vakarienės metas, prisiminė nepadarytus namų darbus ir suprato, jog jau beveik padoriai išmoko burtažodį, nusišypsojo ir patraukė Hogvartso link.

[Sofija Orel]

Kai Sofija patraukė prie ežero buvo apie vidurnaktį, jei atvirai nemanė, jog pavyks išsprukti iš pilies nepastebėtai. Tai dar kartą įrodo, kad ji moka būti nematoma. Tai labai paprasta, daug papraščiau negu galėtum pamanyti, užtenka vaidinti, kad nesi arba ištikrūjų nebūti įdomiai. Per daug mandagi, kad užkliūtum profesoriui, per tyli, kad pastebėtų mokiniai. Kaip du kart du. Antrakursė dėliojo žingsnius, žemė apšerkšnijo ir lengvai galėjai paslyti. Naktis giedra, todėl dar žvarbesnė, tačiau maloniai. Šalčio pojūtis ramino švilpę. Ežero paviršius nejudėjo, buvo tyras ir lygus lyg veidrodis. Giedras nakties dangus atsispindėjo jo tyliame paviršiuje. Mergaitė šyptelėjo. Šįkart ne pati sau, o ežerui ir visiems kas galbūt galėjo pajusti tą jos šypseną. Galbūt medžiams kurie siūbavo horizonte ir priklausė uždraustajam miškui, galbūt sidabrinėms žuvims šaltame vandenyje, galbūt žvaigždžių atspindžiams, o gal ir dar kažkam.
 Nuo kranto dešinėje kilo tiltelis. Sofija nužingsniavo link jo. Mažas ir medinis, labai netviras, vietomis sulūžęs, vietomis taisytas, bet kažkuo gražus. Galbūt net ne jis, galbūt tai fonas, aplinka kurioje jis yra daro šį varganą statinį tokį žavų. Švilpė prisėdo ant tilto krašto. Pėdomis sudrumstė vandenį ir į visas puses pasklido raibuliai, akimirką atrodė, kad raibuliuoja dangus. Ji svarstė ar rašyti laišką motinai. Ankščiau Liza būtų išsigandusi papraščiausios pelėdos, o dabar, kai Sofija pamažu tampa pilnaverte burtininke, tikriausiai pabūgs ir jos laiško, veikiausiai net ir jos pačios.
Antrakursė papurtė galvą mėgindama nuvyti slogias mintis.
Staiga pasigirdo plekštelėjimas. Ežero paviršiumi plaukė vandenis. Vandeniai buvo ilgamečiai šio ežero draugai, jie čia apsigyveno dar gerokai prieš Hogvartso mūšį. Mergaitė ištraukė kojas iš vandens ir parietė po savimi. Įsistebeilijo į grakščią vandenų gyventojo figūrą. Jis aiškiai suprato, kad yra stebimas ir tyčia ėmė plaukti lėtai, išsitiesdamas visu ūgiu. Po kelių akimirkų jis dingo. Pasigirdo garsas panašus į tą kuris suskamba įmetus į vandenį akmenį, tik silpnesnis. Ežero paviršiuje akimirką pasirodė baltos žiežirbos .Lazdelė. Iš išgaščio Sofija paklaiko, nė nepagalvojusi liuoktelėjo žemyn į vandenį. Jis buvo tiesiog ledinis, tikriausiai vos dviejų ar trijų laipsnių. Švilpė apgraibomis ieškojo savo didžiojo turto su vienaragio plauko šerdimi. Viena minutė, dvi, trys. Šaltis pamažu stingdė visą kūną, tačiau ketvirtąją minutę Sofija užčiuopė kažką ilgo ir plono. Apsidžiaugė. Ėmė irtis link kranto, bet staiga visai netyčia sužvejojo ir dar kažką panašaus. Paėmė abu daiktus per daug negalvodama mat darėsi vis sunkiau kvėpuoti. Pavargusi ir sušalusi, šlapia iki paskutinio siūlelio ji išsiropštė iš vandens rankose laikydama dvi lazdeles. Vieną kukmedžio, su vienaragio plauku viduje, lygiai vienuolikos colių – savo lazdelę. Kitą bala žino kokią, bet tikrai ne jos.

[Camille Cornet]

Greit prasidės nauji mokslo metai ir Camilla nusprendė pasivaikščioti po lauką. Per vasarą ji pasikeitė ir bijojo, kad jos draugai jos nepriims, nes mokinei atrodė, kad jos išvaizda primena paprastą žiobarišką. Milla dabar su savimi nešioja kišeninį peiliuką nuo senelės, bet norėjo jo naudotis.
Greitai bus saulėlydis ir raganėlei norėjosi į jį pasižiūrėti. Išėjusi ieškoti gražios vietelės mėlynos akys užkliuvo už tiltelio. Klastuolė net nustebo, nes ankščiau nematė šio tilto. Priėjus arčiau ji jei pasirodė labai senas, bet galvojo, kad išlaikys.
 Vakaras buvo šaltas ir jau tūkstanti kartu save prakeikė, kad tingi grįžti į pilį ir pasiimti striuke. Tiltas buvo tvirtas todėl Cami daugiau nebijojo stovėti ant jo. Maža klastuolė žiūrėjo į priekį. Per kūną nuo šalčio bėgo šiurpuliukai. Mergina visa drebėjo, bet nesiruošė grįžti į Hogvartsą.

[Aleksas82]

Aleksas lengvais žingsnelias patraukė tilto link. Vaikinas vietą buvo atradęs dar visai neseniai ir tikėjosi, kad daug žmonių ant tiltelio nebus. Rudaplaukio rudos akys naršė kiekvieną krūmelį, kelmelį ar medį. Per visas atostogas vaikio savisaugos instinktas tapo dar didesnis nei, bet kada. Staiga Alekso akys pagavo merginos siluetą ir vaikis sunkiai atsiduso. Jis norėjo vienas pabūti su savom mintim ir pagaliau pamatyti gražuolį saulėlydį. Dabar Aleksas ėjo daug lėčiau nei, bet kada. Iš silueto buvo panašu, kad ten mergina, o tiksliau mergaitė. Po kiek laiko Gilbert atpažino klastuolę ir paspartinęs žingsnį atsidūrė prie Camillos. Vaikinas drąsiai apsikabino mergaitę iš nugaros ir tyliai nusijuokė.
-Labas, Cami,-tarė Aleksas,-kaip praėjo tavo atostogos?
Pastebėjęs, kad klastuolei šalta Gilbert sparčiai nusivilko savo megztinį ir jį uždėjo ant merginos pečių. Buvo gera po tiek laiko susitikti su klastuole.

[Camille Cornet]

Klastuolė stovėjo ir žiūrėjo į ežerą. Staiga ji išgirdo pažįstama balsą ir šiltos vaikino rankos apkabino ją. Ant Millos veido atsirado didelė plati šypsena. Užmetus savo megztinį juodaplaukė ji apsimovė ir prisiglaudė prie Alekso:
- Vasara... Na susitikau su pusseserę.
Šį vasarą merginai buvo išskirtinė, bet neturėjo labai ką daug pasakyti. Po minutėlės tylos juodaplaukė tarė:
- Žinai susipažinau su tavo broliu paskutinės mokslo dienas.
Pažvelgus į Aleksą klastuolė pirmą kart suprato koks jis gražus. Tos žalios akys, tie tamsi plaukai ir tą nuostabi šypseną juodaplaukė negalėjo atitraukti žvilgsnio, bet supratus, kad jau ilgai spokso nuleido akys ir Millos skruostai paraudonavo. Kai jie susitikdavo ankščiau niekad nepastebėdavo tuo nuostabaus grožio. Ji susivyniojo į varnanagio megztinį.

[Aleksas82]

Aleksas nuo pat pirmos pažinties dienos kai išbarė Cami pajuto keistus jausmus. Tai buvo didžiulis sprogimas pilve ir keistas jaudulys kas kart pamačius mergaitę. Išgirdęs apie savo broliuką Gilbert lengvai šyptelėjo.
-Leisk atspėti,-nusijuokė vaikis,-jis apsimetė manim? Tai jau įprasta tarp mūsų santykių.
Baigęs pasakoti apie brolį Aleksas taip pat dar labiau prisispaudė prie mergaitės. Vaikinas norėjo daugiau nei prisilietimo, bet bijojo būti atstumtas. Baimė prarasti mergaitę varžė vaikinuką, bet šį kartą varnius nebegalėjo slėpti savo simpatijos. Cami žiūrint į jį, vaikis užtaikė puikią progą ir sujungė jų lūpas. Jai pirmai ją pamačius pilve įvyko sprogimas, tai dabar ten įvyko atominis sprogimas.
-Atsiprašau, neturėjau taip daryti,-atsitraukęs sušnibždėjo varniukas,-bet tu esi graži, miela ir nuostabi mergina. Nesigailiu tuo ką padariau.