[Lisette la Claire]

-Ai,- mostelėjo ranka Lisette, tik dabar prisiminusi, kad ant jos baltų ir kaulėtų rankų puikuojasi Klarės pirštinės,- nelabai man ir rūpi, ką jie ten sakė. Na, bent dabar. Žinoma, jaunesniajai aš buvo labai skaudu,- tingiai pakėlė dešinį lūpų kamputį atsukdama savo žvilgsnį į Grifų Gūžtos atstovę,- na, yra ko pavydėti,- nusikvatojo klastuolė, permesdama savo plaukus per petį,- juokauju. Va tavo plaukų tai tikrai verta pavydėti,- švelniai ir nelabai drąsiai palietė vieną ilgų ir rudų plaukų sruogą, tikėdamasi, kad šalia sėdinti žaliaakė neprieštaraus. Nors rausvaplaukė per pirštines ir negalėjo pajusti tų rudų plaukų švelnumo, jai patiko liesti Klarės plaukus. Trečiakursei rodėsi, kad tarp jos ilgų ir kaulėtų pirštų vijosi kažkas labai reto ir brangaus, tad kaip įmanydama stengėsi viską daryti atsargiai ir švelniai.
-Ak,- Lis pati juokėsi iš savo kvailumo,- kaip aš nesupratau, kad turėjai omenyje albinosus,- vis dar, na, kiek mažiau, juokėsi trylikametė. Dėl pamažu atsirandančio noro kristi į lovą, Klastūnyno atstovė, ko gero, pradėjo suprasti ne viską, tad vėl rankomis palietė ištiestų kojų pirštų galus ir išlenkė nugarą, šitaip save prabudindama.
-Nemanau, kad raudoni plaukai man labai tiktų. Na, o ir sužinoti beveik neįmanoma, nes dabartinė jų spalva, tiesiogine to žodžio prasme, nepakeičiama,- sukikeno rausvaolaukė.
-Mano mintys taip pat nėra itin rištlios, o ir kažkokių didelių veikalų aš nerašau, tačiau kartais mėgstu šį bei tą parašinėti užrašinėje,-  šyptelėjo rausvaplaukė, pakeldama savo mėlynas akis į dangų,- dauguma mano minčių sukasi apie dangų ir saulėlydį. Net nežinau, tikriausiai todėl, kad daug savo laiko praleidžiu stebėdama juos,- sukikeno mergaitė.
-Būtų puiku,- apsidžiaugė trylikametė, tačiau, deja, šis džiaugsmas ilgsi netruko,- bet kad aš neturiu jokių priemonių,- nusiminė Klastūnyno atstovė, prisiminusi pirmam kurse pro langa išpiltus dažus bei sulaužytus teptukus. Žinoma, draugei nusprendė to nesakyti, nes manė, jog ši supyks, kad šitaip neatsakingai elgiausi su daiktais, kurie, berods, Klarei teikia didžiulį džiaugsmą.
-Ne ne!- pasakė mergaitė kiek pakeltu tonu,- į pilį grįžti aš visai nenoriu,- į kairę ir dešinę pamosikavo galva, taip tik dar labiau parodydama, kad jokiu būdu į pilį dabar negrįš. Na, taip, mergaitei darėsi vėsoka, regis, ji po truputėlį ėmė norėti miego, tačiau puiki pašnekovė ir toks gražus ir žvaigždžių pilnas dangus tiesiog prilipino jos sėdynę prie medinio tilto.
-Taip, tikrai... laikraščiuose skaičiau, kad dėl religijų taip pat kilsta karai, tad kam išvis jų reikia,- Lisette suraukė savo antakius ir įsivaizdavo esanti pasaulė valdovė, kuri panaikina religijas ir visus žmones padaro itin laimingais.
-Na, žinai, nors ir augau apsupta magijos, nesu labai puiki mokinė ir viskas pavyksta toli.... labai toli gražu ne iš karto,- pati nelabai supratusi, ką čia suvėlė, stengėsi viską paaiškinti lengviau,- na, tiesiog ir man nesiseka bei tenka įdėti daug darbo,- tikėdamasi, kad Klarei viskas bus aišku, Lisette maloniai jai šyptelėjo, o jos mėlynos akys, mėnulio dėka, suspindėjo.

[Klarė Konė Karter]

Stebėdama nemalonius jausmus klastuolės išraiškoje Klarė nenorėjo toliau kankinti šios temos.
- Nėra ko pavydėti... - nusijuokė Klarė pasukdama galvą taip, kad Lisette galėtų lengviau pasiekti plaukus, surištus į uodegą. Buvo malonu kai kas lietė plaukus, todėl žaliaakė vos ne murkė kaip katinas. Būtų buvę dar maloniau, jei uodega būtų buvusi išleista, bet lieptelis nebuvo labai švarus, todėl nenorėjo paleisti plaukų, kad išsiteptų.
- Na, žiobarai turi tokią programą kompiuteriuose, kur gali keisti nuotraukos išvaizdą, manau ji sugebėtų paveikti net ir tavo magiškus plaukus. Na, - prikando lūpą ilgakasė, - jei nufotografuotumėm tave su žiobarišku fotoaparatu. - Grifiukę sudėjo rankas suformuodama fotoaparatą ir paspragsėjo pirštu, vaizduodama, jog fotografuoją rausvaplaukę.
- Dangus ir saulėlydis? - Šypsodamasi toliui albėjo dvylikametė. - Matyt didžiausias įkvėpimas po meilės.
- Priemonių turiu aš. - Atsisuko į draugę. - Manau mum abiem užteks. - Susidėdama rankas, neturinčias ką veikti, ant kelių kalbėjo.
Mėlynakei ėmus purtyti galvą, Klarė juokėsi.
- Nenusilaužk galvos, Lis. Na, jeigu mus pagaus, mums ar taip ar taip šakės. - Nutaisė dirbtinai rimtą miną.
- Na, tikėjimo ir vilties iš žmonių neatimsi, o manau tai ir suteikia religija. - Stebėdama, kaip klastuolė rauko antakius kalbėjo Klarė.
- Bent jau pavyksta. - Dabar jau susiraukė ir nusuko akis į mėnulį.

[Lisette la Claire]

-Tikrai yra,- šyptelėjo Lisette, paleisdama grifės rudus ir ilgus plaukus,- jie ilgi, gražūs ir spėju, kad labai švelnūs,- Klastūnyno atstovė palietė savo rausvų plaukų sruogą. Trečiakursės plaukai taip pat buvo gan sveiki ir švelnūs, tačiau toli gražu ne tokie ilgi.
-Tačiau kita plaukų spalva ir liktų tik toje programėlėje,- susimąstė Lisette,- tai nepakeistų mano plaukų realybėje,- klastuolė pakėlė vieną lūpų kamputį, iš kurio rausvaplaukės šviesiame veide susiformavo plati šypsena. Žinoma, trylikametė ėmė pozuoti įvairiomis pozomis, kai Klarė iš savo rankų suformavo fotoaparatą. Lis kartais paskaitinėdavo madų žurnalus (žinoma - magiškus), tad žinojo nemažai įvairių pozų.
-Tiesą sakant,- trylikametė ramiai atsisėdo ir pasitraukė savo rausvus plaukus, kurie dėl įvairių pozų buvo užkritę ant klastuolės veido,- meilė niekada nebuvo mano rašymo priežastis,- Lisette apsikabino savo kelius ir padėjusi galvą ant jų, pažvelgė į dangų.
-Na, tada galbūt man neprošal būtų dailės pamokos,- šyptelėjo trečiakursė, pažvelgdama į Grifų Gūžtos atstovę,- panele Klare, ar būsite mano dailės mokytoja,- klastuolė ištiesė ilgaplaukei ranką ir žvelgė į ją rimtu veidu. Na, žinoma, toks rimtumas pas rausvaplaukę neišsilaiko, tad greit pasigirdo iš jos lūpų besiveržiantis juokas.
-Na, taip, tikriausiai gerai nesibaigtų, jei mus pagautų,- sukikeno klastuolė,- uoj kaip man kliūtų. Juk tai aš užkalbinau tave sandėliuke ir atsivedžiau čia, o dabar esi kone priversta laužyti Hogvartso taisykles,- Lis rimtai žvilgtelėjo į Klarę.
-Tau juk irgi pavyksta. Mačiau tikrai ne kartą ir puikiai žinau, kad esi šauni mokinė,- Klastūnyno atstovė šyptelėjo, tikėdamasi, kad bent minimaliai paguodė ilgaplaukę.

[Klarė Konė Karter]

- Švelnūs būna dėl tada, kai naudoji aliejus. - Šypsodamasi pasidalino paslaptimi su drauge. - Ir tikrai nėra ko, kartais svajoju, kad vieną dieną juos nukirpus, jie nebeataugtų tokie ilgi, tačiau man taip pat sekasi su plauku ilgiu kaip tau su rožine spalva. - Juokdamasi kalbėjo. Ji negalvojo, kad rausva plaukų spalva nebuvo graži, ar kad jos plaukų ilgis buvo per ilgas, tačiau norėjo pasakyti, kad mergaitės negalėjo nieko pakeisti, matyt magiško pasaulio likimo valdovų taip jau buvo nulemta.
- Taip, tačiau kartais visai smagu su jomis pažaisti. Ir gali suprasti kas tinka. - Juokėsi iš besimaivančios Lisettės ir vis labiau įsijausdama į fotografės vaidmenį pasilenkė, tarsi fotografuotų iš apačios.
Po kelių akimirkų atsitiesė, kadangi šalia sėdinti klastuolė nustojo pozuoti.
- Aš šneku bendrai, nereiškia, kad viską pritaikau tau. - Nežinia kaip, gestikuliuodama rankomis stebėjo kaip rausvaplaukė prisitraukia kelius prie krūtinės. - Mama sako, kad kaip dvylikametė, kartais bandau suprasti per daug. Gilinuosi į suaugusių mintis, nors esu dar vaikas. - Išstypusi mergaitė suraukė antakius, prieštaraudama mamos žodžiams. Gyvendama Hogvartse ji turėjo būti labai savarankiška. Čia vaikai suaugdavo greitai.
- Su malonumu... - Snobiškai atsakė Klarė, taip pat tiesdama ranką ir specialiai šiek tiek per daug kratydama. Rimtas žalios akys įkypai spoksojo į draugės mėlynąsias. Kol šalia esanti mergaitė pratrūko juokais. Greit drebėjo ne tik spaudžiama ranka, tačiau ir visas grifiukės kūnas. Ne nuo pasisveikinimo, o nuo isteriško juoko, apėmusio mergaitės krūtinę tarsi staigus žemės drebėjimas.
- Koks skirtumas. - Gūžteldama pečiais kreipėsi į uniformuotą rausvaplaukę. - Galvoji, kad permesčiau kaltę tau ir ramiai sau miegočiau, kai tu kokią tamsią naktį atliktumm bausmę, dėl kurios kalta būčiau ir aš? - Šiek tiek įsižeidė Klarė. - Matosi, kad manęs gerai nepažįsti. - Žaliaakė kalbėdama susikūprino, tiesiog atsipalaidavo, negalėjo išlaikyti pečių tiesių kaip stygos, kad ir kaip norėtų. - Jei jau įkliūsim, tai ir atkentėsim kaip pridera. - Šiek tiek isteriškai susijuokė.
- Ne taip gerai, kaip norėčiau. Žiobarų mokykloje buvo paprasčiau. - Bandė pakeisti veido miną, nebenorėdama kalbėti apie blogus dalykus. - Gal nekalbam apie tai? Tokią gražią naktį gadinam pokalbiais apie mokslus....

[Lisette la Claire]

Aliejus?- Lisette kiek suraukė antakius, mat jos namuose aliejus buvo naudojamas tik maistui kepti, tačiau pamaniusi, kad galbūt tai koks liaudiškas būdas padaryti plaukus švelniais, rausvaplaukė tik gūžtelėjo pečiais ir atsisuko į grifiukę:
-Hmm... o kokį aliejų naudoji?- Žvelgė į Klarę gan rimtu ir smalsiu žvilgsniu, tačiau ko gero, prieblandoje šis žvilgsnis buvo gan sunkokai įžiūrimas.
-Na, gal ir tavo tiesa,- sukikeno klastuolė, savo mintyse keisdama rausvą plaukų spalvą visomis kitomis vaivorykštės spalvomis. Mažumėlę Lisetės lūpų kampučiai pasikėlė dėl tokio spalvų žaismo, tačiau vargu, ar prieblanda leido Grifų Gūžtos atstovei pamatyti tą nedidukę šypseną rausvaplaukės veide.
-Taip, tikrai. Kartkartėmis pasijaučiu lyg kalbėčiau su daug vyresne mergina,- linktelėjo Lis,- senutė,- švelniai stumtelėjo draugę ir ėmė juoktis. Tikėjosi, kad bent šitai prasklaidys šią rimtą nuotaiką, kuri tvyrojo tarp mergaičių. Nors Klarė ir sakė, kad vaikai, kurie mokosi čia, greit suauga, klastuolė galėtų laisvai tam paprieštarauti. Juk šiai mergaitei iš Klastūnyno jau greit keturiolika, tačiau ji vis tiek jautėsi dar labai mažytė ir norėjo tik dūkti, o juk dar rausvaplaukės mėgstamiausios knygos - tai pasakos.
-Kaip galiu tave gerai pažinoti, jei mes pažįstamos vos,- Lisette ėmė lankstyti pirštus ir mintyse skaičiuoti valandų skaičių, praleistą kartu su šia ilgaplauke,- na, kažkiek tai ten valandų,- sukikeno Klastūnyno atstovė. Akivaizdu, kad matematika nebuvo jos arkliukas.
-Sakai tiesą. Juk mokslo metai eina į pabaigą, o mes čia varginam savo ir taip vargšes galvas kalbėdamos apie mokyklą,- į kairę ir dešinę pasukiojo savo rausvais plaukais apdengtą galvą,- ar jau suplanavai, ką veiksi per atostogas?- Lisette įdėmiai pažvelgė į Klarę ir laukė atsakymo.

[Klarė Konė Karter]

Grifė stebėjo, kaip šalia sėdinčios draugės veidas susiraukė. Stebėti buvo sunku, nes aplink vyravo juoda materija - tamsa. Nakties vėsa jau ėmė leistis ant ežero kranto, sukeldama Hogvartso teritorijos pakraščiui mistinio filmo siužeto įvaizdį. Klarė pasikasė pakaušį, mąstydama kokius aliejus vis dėl to naudojo.
- Visokius, tiek alyvuogių, su kuriuo ruošiamos salotos, tiek įvairius grūdinių kultūrų, kai kuriuos spaudžia net netoli ten, kur gyvena mano mama. Tik visada sakė, kad kai naudoji kokosų aliejų, jo negalima naudoti vieno. Bet jis mano kaime gana retas. - Skėsčiodama rankomis į šonus, žaliaakė aiškino rausvaplaukei.
- Ir aš dar už tave jaunesnė. - Duslus ilgaplaukės juokas skambėjo šiek tiek per garsiai. Be merginų, apylinkės buvo tylios ir bedvasės. Dvylikametės mintyse sukosi keistos mintys.
- Žinai, įsivaizduok, kas būtų jei čia tokiu laiku atvestum žiobarų vaikus... - Klarė krizeno. - Ir dar jei panaudotum magiją... - Ilgakasės mintyse sukosi įvairūs vaizdiniai: virš ežero skraidantys daiktai, klykiantis paaugliai, lakstantys aplink ežerą kaip siaubo filme, ir galiausiai Hogvartso mokiniai, iki apendicitą pažadinančio pilvo skausmo kvatojantys krūmuose. - Štai ir išgaravo visas mano rimtumas. - Kalbėjo bandydama nubraukti nuo veido šypseną, tačiau vaikiškos duobutės skruostuose vis dar nenorėjo išsitiesti.
- Kelios valandos yra labai ilgas laiko tarpas. - Pagaliau pavyko nutaisyti rimtą veido išraišką. - Per kelias valandas galima nugriaut pasaulį ir vėl pastatyt iš naujo. - Rusvaplaukės rimta mina neišlaikė ir matyt, jau prasidėjęs miego trūkumas kėlė juoką iš paprasčiausių dalykų.
- Atostogos.... - dvylikametė atrodė šiek tiek sutrikusi. Sunku po ilgų mėnesių grįžti trumpoms atostogoms į žiobarų pasaulį. - Būsiu pas mamą, galbūt pavyks išsiprašyti pas pusseserę, kad galėčiau susitikti su draugėmis... Nieko įdomaus... - Mergaitės pečiai kilnojosi kelis kartus, kol ši šnekėjo. - O tu? - Smalsiai žiūrėjo į klastuolės siluetą, dengiamą nakties sutemų.

[Lisette la Claire]

-Kažin, ar vynuogių aliejus padėtų?- garsiai pamąstė Lisetė,- jo turime belekiek dar iš tų laikų, kai gyvenome Prancūzijoje,- sukikeno klastuolė ir ranka perbraukė per rausvus plaukus. Mėlynakei ėmė darytis kiek vėsoka, o miegas, atrodė, jau tuoj tuoj ją užvaldys. Žinoma, pašnekove Lis tikrai nesiskundė, priešingu atveju, seniausiai būtų miegamajame ir miegotų.
-Metai - tik skaičiai,- sukikeno Lisetė, prisiminusi kažkokiame žiobariškame žurnale perskaitytą frazę,- tavo protinis subrendimas yra daug aukštesnis nei manasis,- klastuolė nelaikė savęs kvaila ar panašiai, tiesiog ji dar jautėsi lyg būtų mažytė mergytė, kuri dar visai nenori suaugti.
-Žiobarai būtų pašiurpę,- nuoširdi juoko aimana pasigirdo iš Klastūnyno atstovės lūpų,- dar įvairūs bauginantys garsai iš Uždraustojo miško,-  Lisėtė pakėlė antakius ir išplėtė savo mėlynas akis,- nors turiu pripažinti, jog ir pati būčiau žiaaaauriai įbauginta,-  palinksėjo galva.
Mėnulis po truputėlį leidosi žemyn, o kitoje pusėje galėjai matyti pamažu prašvintanti dangų. Dabar vėlyvas pavasaris, greit atostogos, tad švinta anksti, galėjo spėti, kad dabar buvo panašiai 4 valanda ryto. Laikas su Klare ėjo taip greitai ir taip įdomiai, tačiau naktis turi pabaigą, o jei mergaitės negrįš į pilį iki kol atsikels profesoriai bei kiti darbuotojai, baigsis be galo prastai. Tačiau nenorėjo to sakyt, dar, neduok Dieve, grifė pamanys, kad mėlynakei su ja nuobodu, nors,  žinoma, šitaip nebuvo. Dėl tos pačios priežasties klastuolė iš visų jėgų stengėsi nežiovauti, deja, nesėkmingai.
-Net nežinau. Tikiuosi, kad gal važiuosime į Marselį. Na, o jei ne, tai skaitysiu knygas ir žaisiu su sese,- šyptelėjo Lisetė.

[Melisa Arin]

Dar viena diena, galvojant apie egzaminus, jau ėjo į pabaigą. Jau velniškai norėjosi atostogų - kiek gi galima toje mokykloje sėdėti? Melisa jau ilgėjosi tų naktų, kai negraužiama sąžinės galėjo stebėti žvaigždes, o čia juk tenka anksti keltis ir kulniuoti į pamokas - mergina nenorėjo sužinoti, kas nutinka užmigus pamokoje. Tačiau net ir tai nesustabdydavo jos nuo pagundos bent žvilgtelėti į Jupiterį. Visada žinojo, kuriuo metu ir kurioje vietoje giedrą naktį jis yra. O ką, argi prasta tradicija kasnakt mirktelėti už galybės šviesmečių esančiam, hm, draugui? Ne, Melisa nemanė, kad tai labai blogai. Net jei akys šiek tiek merkiasi - kol pašonėje turi suolo draugą, galintį tave reikiamu metu bakstelėti, nieko labai baisaus nenutiks. Tikriausiai.
Šią jaukią popietę šeštakursė traukė link ežero pakrantėje esančio tiltelio. Po tamsiai mėlyna ir kelių nesiekiančia suknele dėvėjo maudymosi kostiumėlį. Nebuvo tikra, ar jo prireiks, bet atsarga gėdos nedaro. Ir šiaip atrodė kažkaip... įdomu. Per šešerius metus nė sykio nebuvo išsimaudžiusi šiame ežere, tad kodėl nepasinaudoti šiltu vakaru? Net ir peršalimas negąsdino.
Juodą kuprinę pasidėjo krante, nusispyrė basutes ir prisėdo ant tiltelio krašto. Pamataravo kojomis - vanduo buvo ne toks šiltas, kaip tikėjosi.

[Mila Rozan]

Kad ir kaip keista būtų, šiandien Mila jautėsi žvali. Eidama basomis kojomis ant šiltos žolytės kaip visada svajojo. Svajojo ji apie atostogas, kurios kėlė itin plačią šypseną, apie saldžiausius patiekalus, kuriuos gamindavo naktimis, bet mergiotės galvoje negalėjai rasti mokyklos. Jau daug laiko Mila nedarė namų darbų negalvodama apie pasekmes. Tokia ji jau buvo-vėjavaikė.
Žolei kutenant padus rudaplaukė pasiekė tiltelį prie ežero. Ten pamačiusi pagal ją vyresnę merginą drąsiai patapšnojo jai per petį.
-Sveikutė,-šyptelėjo ir krestelėjo ant tiltelio. Įkišo kojas į vandenį bei pradėjo pliuškentis. Pasilenkusi perbraukti vandenį rankomis, rudaplaukė neišlaiko pusiausvyros ir įkrenta į ežerėlį.
-Nuostabu!-suprunkščia atplaukusi link merginos prie tiltelio. Staigus juoko pliūpsnis užklupęs Milą pagerina nuotaiką pačiai.

[Melisa Arin]

Bet ir ne toks šaltas. Žinoma, mergina gerokai dvejojo: nors ir turėjo būti labai smagu, vasaros atostogų patirtis rodė, kad nerti į šaltą vandenį nėra labai malonu. O kur dar drebulys išlipus!
Tačiau visai netrukus varnanagės dvejones nutraukė netikėtas prisilietimas. Na, kažkodėl buvo įsitikinusi, kad niekas čia neateis. Vos tik spėjo pasisveikinti ir įsižiūrėti į atėjūnę, ši įkrito į vandenį. Melisa kiek sunerimo: o kas, jei jaunėlė nemoka plaukti? Jokie pagalbos telefonai čia nepadės, pati plaukti išmoko tik praeitą vasarą, o aplink, regis, nė gyvos dvasios. Tačiau nespėjo Melisa nė per daug susirūpinti, o mergaitė jau buvo čia: sveika, gyva ir laiminga.
Nusijuokė ir blondinė.
- Ar tikrai? - vis dar juokdamasi paklausė. - Neatrodo, kad būtum nusprendusi išsimaudyti pati, - pridūrė žiūrėdama į permirkusius mergaitės drabužius. - Bet dabar tikriausiai man teks palaikyti tau kompaniją?

[Teodoras Meiden]

Nostalgija kvietė Teodorą grįžti čia. Jau buvo vakaras, kai dangus dar tik dažėsi švelniai rausva spalvele, o debesėliai skrodė dangų - tyliai šnarėjo bundanti žemė su visais mažais augalėliais, klastuolis žengė pirmyn, įkvėpė oro. Mažumėle tyliau nei vėjas čiurlena upelis po tilteliu, o bernioko plaukai plaikstėsi aplink veidą. Šalta. Kur paukščiai praskrido virš viršugalvio, paliko angelo karūną, nurimo jausmai, prisiminimai. Smagu stebėti tirpstantį ledą, sniegą, žvaigždes, krentančias žemyn, už horizonto, už Hogvartso pilies. Viename pilies bokšte pro langą matėsi besisukanti mergaitė, maža - šyptelėjo jis. Atrodo, dar tik vakar ir jis buvo toks mažas berniukas, o štai ir Hogvartsą baigia jis. Jau tiek nedaug beliko, bet vargu - ar jam pavyks? Ar jam pavyks palikti šitą graudžiai prisiminimų kupiną vietą? Draugus? Klastuolių šeimą? Antrus namus? Ką jis čia veikia? Negi verks, juk toks stiprus, klastuolis jaučiasi keistai. Tiek nutiko per šiuos visus metus, tiek nutiks, pavasariui atėjus...

[Lisette la Claire]

Pagaliau beveik ištirpo sniegas, o šviesą išvydo žolė. Dar ne tokia graži, kaip visada, tačiau pamažu keičianti Hogvartso aplinką į tokią, kuri nuo pat pirmųjų mokslo metų žavėjo Lisetę. Nors vis dar žiemiškas vėjas kandžiojo skruostus ir nosies galiuką, rausvaplaukė nepabūgo grįžti prie senų įpročių ir visai gražų, nors ir šaltą vakarą nueiti ant tiltelio ir palydėti saulę, neriančią į ežero gilumą.
Apsivyniojusi galvą milžinišku šaliku, Klastūnyno atstovė žingsniavo jau tūkstantį kartų pramintu taku. Deja, kelią ir numatytą ramų vakarą pastojo aukštas bernužėlis ant tiltelio, prie kurio šį vakarą ruošėsi praleisti šešiolikmetė.
-Gal ponaičiui praverstų plaukų gumytė?- draugiškai pasiūlė, mat netrumpi vaikino plaukai plaikstėsi į šonus.

[Teodoras Meiden]

Klastuolis niršo ant viso pasaulio. Tarsi dėl nieko. Staiga užėjo taip imti ir pykti. Ranka įsikibo į turėklą, kai išgirdo su vėjo švilpesiu ataidinti balsą. Merginos. Skambėjo kaip daina. Bet jis dar labiau supyko.
-O kuo tau mano plaukai nepatinka?- sukryžiavo berniokas rankas ir vėl atleido. Šią merginą jis pažinojo. Na, gal ne tas žodis - matė visur, kur tik ėjo. Žinojo jos vardą ir drauges, su kuriomis ji susitinka,- tai ką čia šitą gražuolė veikia?- atmetė plaukus atgal ir vėl akis nukreipė į vandenį po tilteliu, vėliau akys kryptelėjo į ežerą. Būtų jau pasiūlęs klastuolei išsimaudyti kartu žiemą, bet gal nemandagu? Nusijuokė iš savo kvailų minčių ir pažvelgė į merginą, tarsi kviesdamas ją prieiti arčiau jo. Neiko nesakė. Jei ji norės kalbėti, pradės pati.

[Lisette la Claire]

-Nepūtok. Tik padėti norėjau, kad vėjas iš tavo plaukų nepadarytų lizdo paukščiams, kurio paskui nė norėdamas neiššukuosi,- Lisetė pasidėjo savo rausvą kuprinę ant tiltelio krašto ir vėl žvilgtelėjo į vaikiną. Ne kartą jį matė šmėruojantį tarp klastuolių, o trečiame kurse nė akių nuo jo neatitraukė. Negalėjo teigti, kad dabar bendrakoledžis buvo mažiau simpatiškas, tačiau... nė nežinojo, kas „tačiau”. Mintyse šyptelėjusi šešiolkmetė nuo veido patraukė iš po šaliko išlindusią rausvą plaukų sruogą ir priėjo arčiau Teodoro.
-Ar tik pats nebūsi manęs čia su kokiu magnetu pritraukęs?- Klastūnyno atstovė pažvelgė į vyresnėlį ir kilstelėjo antakius.- O pats ką čia veiki? Nesi panašus į kokį sveikuolį, kuris vos ištirpus ledui šoktų į vandenį.

[Teodoras Meiden]

-Tarsi tu, kaip kokai paukštytė nenorėtum ten įsikurti,- vyptelėjo klastuolis,- o šiaip, mano plaukai švelnūs it šilkas, nesivelia, tad nereik čia man jokių gumyčių,- atkirto vaikinas ir pasisuko rausvaplaukės link. Šypsojosi. O gal ir ne?
-Lis,- drąsiai pratarė, pagriebdamas josios ranką, sukeldamas sau labai malonius šiurpuliukus. Ji man niekad to neatleis. Nebent...Nieks to nesužinos.- sakai, magnetu? Aš traukiu visas,- išsišiepė septintakursis ir ranka, kuria laikė merginą stumtelėjo pirmyn ir šiek tiek persvėrė ją per turėklą. Nusijuokė ir pastatė ant kojų, stebėdamas jos reakciją. Atrodo, ji visai neišsigando. Kvailas žaidimas. Nevykęs. Dar kartelį vyptelėjo. Bijojo artumo su dar viena mergina, bet... Bet? Bet kas? O kuri mergina dar nesusižavėjo juo, ką? Gal ir ši pakibs ant jojo kabliuko?