[Ryan Jones]

Vaikinukas tiesiog glostė savo gyvūno kaklą. Tai buvo jį labai raminanti veikla. Buvimas su visokiais gyvūnais jį tiesiog ramindavo. Nesvarbu koks gyvūnas tai bebūtų. Ryan'as mylėjo juos visus. Netgi ir tuos kitų laikomus pavojingais. Iš viso, jaunasis gyvūnų mylėtojas nesuprato kaip gyvūnai gali būti skirtomi į pavojingus ir nepavojingus. Juk visi gyvūnai yra gyvūnai, kuriuos suprastus galima prisiaukinti ir su jais susibendrauti, bei išauklėti juos.
 Jones pavardės savininkas krūptelėjo išgirdęs žodžius už savęs. Jaunuolis nesuprato iš kur čia atsirado profesorius Matthew. Ji galvojo, jog yra vienas. Na, ne vienas, o kartu su savo granianu - Viesulu. Su netikra šypsena veide jaunasis magizoologas atsisuko į vyrą. Jis turėjo vaidinti laimingą ir stengtis tai daryti profesionaliai, kad neišsiduotų. Išgirdęs klausimą susimąstė. Nežinojo kokį atsakymą turėtų pateikti.
- Laba diena, - mandagiu tonu pasisveikino šviesiai rudų plaukų savininkas pasiveldamas juos. - Šiek nervinuosi dėl užduoties, kadangi nežinau ko tiksliai turėčiau tikėtis. Bet taip, tikrai laukiu Turnyro pabaigos. Dabar viskas taip įtempta, o dar visos tos mokinių kalbos ir apkalbos, - tarė kilsteldamas savo pečius. Ilgai mąstė apie atsakymą, tad šiek tiek užtruko jį pateikdamas. Rudų akių savininkas pasitvarkė savo plaukus ir sumirksėjo savo akimis.
- Na, klausydamasis gandų supratau, kad greičiausiai kovosime su gyvūnu. Galbūt tai darysime labirinte, o gal ir ne. Dar gali būti, kad bus kas nors susiję su vandens ir ugnies stichija bei jų daroma galia, tačiau nesu tuo užtikrintas. O kaip manote jūs? - pasidomėjo Švilpynės koledžo čempionas. Jis nežinojo ar yra vertas čempiono vardo, tačiau galbūt. Galbūt ir yra vertas jo, tačiau turi stengtis, kad tikrai būtų vertas tokio vardo ar ne?
- Profesoriau, kaip manote kokius kerus ar kokį augalą ar gyvūną turėčiau naudoti užduotyje? Kas būtų pats universaliausias pasirinkimas? - paklausė iš Paryžiaus kilęs jaunasis magizoologijos mėgėjas patvarkydamas savo graniano plunksnas. Jis nežinojo ką turėtų rinktis pagalbai užduoties metu, kadangi nežinojo ar teisingai nuspėja užduotį, kuri bus. Pirmą kartą pataikė. Antrą kartą nelabai, tad trečias kartas turėjo du variantus: arba jis pataikys su savo spėjimu arba visiškai nusivažiuos į lankas ir jo pasirinkimas bus kvailas. Tačiau kas nerizikuoja tas negeria šampano. Na, bent Rafael taip sako.

[Matthew Turner]

Ko gero, Ryan'as nesitikėjo čia sutikti kito žmogaus. Ar Matthew jį išgąsdino? Visko gali būti, nors nuoširdžiai to nenorėjo. Vis dėlto švilpis buvo gerai išauklėtas vaikinukas (nejučia Turner pagalvojo apie pabaisiškai besielgiančius Klastūnyno mokinius), tad teikėsi mandagiai pasisveikinti, kas savo darbo nekenčiančiam profesoriui patiko.
Dabar reikėjo tik lygiai taip pat mandagiai išklausyti, ką Švilpynės atstovas turi pasakyti ir kuo pasidalinti. Protavo jis tikrai išmintingai, tad nejučia Matthew suprato norintis, kad būtent Ryan laimėtų turnyrą. Jeigu laimės Goff, ji vis tiek to neprisimins. Kokia tada prasmė? Atrodė, kad ji vis dar nežino šiame turnyre dalyvaujanti...
Tokiam klausimui, kokį uždavė Ryan, Turner nebuvo pasiruošęs. Visa mokyklą žinojo, kad kerėtojas iš jo nekoks. Augalus, žinoma, išmanė, tačiau greitai į galvą neatėjo nė vienas, kuris būtų itin universalus. Gyvūnai buvo jo kolegos ir draugo Rafael sritis. Tad ką herbologas gali pasiūlyti? Jones, šiaip ar taip, jau septintakursis, naują burtažodį pasiūlyti pakankamai sudėtinga. Daugelis augalų pirmiausia sukeltų pavojų jam pačiam.
- Manau, tau praverstų kažkas, kas gali padėti laisvai judėti. Gal kokie greitį padidinantys kerai? Vis dėlto jeigu tektų atsidurti vandenyje, jie gali būti ir nenaudingi, - garsiai svarstė Matthew įsmeigęs akis į švilpio augintinį. Galvoje tarsi lemputė įsižiebė. - O ką galvoji štai apie šį gyvūną? Kaip jis, beje, vadinasi? Mačiau, kaip juo skridai. Ar tik nebus pakankamai naudingas? Jeigu prireiktų, gali pabėgti nuo ugnies. Jis gali skristi virš vandens. Ar nemanai, kad tai būtų tikrai neblogas pasirinkimas?
Norėjosi paglostyti gyvūno kaklą, bet Turner neįsivaizdavo, kaip jis reaguos į nepažįstamą žmogų, tad nesiartino. Vis dėlto buvo tikras, kad toks gyvūnėlis numatomoje užduotyje gali būti tikrai pravartus.

[Ryan Jones]

Neramios mintys nemaloniai kuteno vaikino smegenis. Kuo daugiau jis mąstė, tuo daugiau vyko sumaišties. Jaunasis magizoologas pažvelgė į tolį. Jam buvo įdomu ar yra tokių, kurie gailisi, jog neįmetė lapelio su savo vardu į Burtų trikovės turnyro taurę. Juk tai buvo kai kurių jaunuolių svajonė nuo mažumės. Iš tiesų ir Ryan'o tokia svajonė buvo iš pradžių. Laikui bėgant jo svajonės ėmė keistis ir pradėjo nebenorėti dalyvauti turnyre, tačiau neturėjo galimybės to išvengti. Jau buvo per vėlu ką norrs keisti plius liko tik vienos užduoties ir baliaus ištvėrimas. Aišku, pokylį ištverti be poros bus sunku, tačiau Jones pavardės savininkui pavyks tai padaryti. Jam juk pavyko nugalėti gyvatę ir baimę. Tai buvo labai sunkios užduotys, bet jam pavyko jas padaryti, tad pokylį jaunuolis tikrai išgyvens.
Išgirdęs vyro pasiūlymus, rudų plaukų savininkas susimąstė. Pagreitinantys kerai buvo nebloga idėja, tačiau kartu tai galėjo jam ir pakenkti. Jei užduotis nebus tokia apie kokią mąstė vaikinas? Tada visas jo pasiruošimas atsiras šuniui ant uodegos... Tačiau kvailiau nei per praeitą užduotį nebus. Nesugebėti pasiimti gyvūnų... Blogiau už tokį nenusisekimą netgi būti negali.
Po kelių akimirkų pasigirdo kita profesoriaus idėja, kuri jaunuoliui daug labiau patiko. Pasinaudojimas granianu šioje užduotyje buvo iš tiesų puiki idėja. Pats Jones apie tai nebuvo pamąstęs, tad Matthew įžvalgos jam buvo tikrai naudingos.
- Viesulas tikrai bus naudingas. Manau jis neatsakys padėti, - tarė su šypsena pažvelgdamas į savo gyvūną. - Tai granianas. Jo vardas Viesulas. Jei norite, galite paglostyti. Jis geras ir nesikandžioja, - pasakė jaunuolis nusišypsodamas profesoriui. Rudų akių savininkas buvo labai dėkingas už pagalbą, kurią jam suteikė profesorius. Jei ne jis, jaunasis magizoologas greičiausiai nebūtų sugalvojęs ką daryti. Būtų paskendęs savo minčių lavinoje.
- Man jau laikas eiti. Turėsiu šiek tiek pasitreniruoti su Viesulu. Ačiū jums už pagalbą, profesoriau. Tikrai labai padėjote, be jūsų nebūčiau sugalvojęs kaip išsiversti, - tarė maloniu tonu vaikinukas švilpesiu pasikviesdamas savo sparnuotąjį žirgą prie savęs. Viesulas prisistatė prie jaunuolio ir jiedu nužingsniavo link miško, kadangi ten Ryan'as nusprendė padaryti smulkų ruožą pasitreniravimui. Gal jis ir neturėjo meilės žmoguje, bet turėjo meilę gyvūne. Net jei niekas jo nemylės jis visada turės savo gyvūnų meilę.

[Kaja Adams]

Buvo kovo pradžia. VML artėjo žaibišku greičiu, o Kaja vis labiau ir labiau bijojo. Ar tik nebus taip, kad jai nutiks tai, kas nutiko Eion? Ji nenorėjo Hogvartse praleisti aštuonerių metų vietoj septynių.
Kiek pajėgė, paauglė tikrai stengėsi mokytis. Tačiau vis dėlto nedėjo tiek pastangų, kiek turėtų. Ir štai, šiandien pabėgo iš transfigūracijos, nes nebuvo pasiruošusi atsiskaitymui. Pažadėjo sau, kad va dabar viena ramiai pasiruoš, o tuomet kitą pamoką atsiskaitys pamelavusi, jog sublogavo. Deja, šią akimirką Adams tiesiog sėdėjo ant sūpynių nukabinusi nosį, o transfigūracijos vadovėlis gulėjo kuprinėje, kabančioje ant jos pečių.
Apskritai, Kajos gyvenimas - išties sumautas. Bent jau taip jai tikrai atrodė. Nepritapo ji prie burtininkų, o dabar, deja, nepritapo ir prie žiobarų. Per mažai laiko galėjo skirti socialiniams tinklams, tik per atostogas, tad kol jų sulaukdavo, viskas jau būdavo pasikeitę, visos mados, influenceriai, esantys ant bangos.
Be to, Kaja buvo stambi, o ir jos plaukai kažkokie netikę, ploni ir nutriušę. Lūpos ne tokios putlios, kokios ji norėtų, kad būtų. Ir blakstienų su antakiais praktiškai nėra. Galiausiai, Kaja nemoka dažytis ir baisiausia, jog net nejaučia noro išmokti. Kodėl? Kai buvo maža, taip ir vaizduodavosi, jog būtinai išmoks gražiai pasidažyti, bet nesimoko.
Dabar jau Kaja džiaugėsi, kad jai yra tasai refliuksas. Bent jau nesąmonių šlamšti negali. Kita vertus, o koks skirtumas? Svoris kaip nekrito, taip nekrito. Na, bent jau neaugo.
Mano gyvenimas visai netikęs, pasakė penkiolikmetė sau mintyse. Bent jau Auroros patyčios pasibaigusios, nors tiek...

[Arwen Evenstar]

Papietavusi Didžiojoje salėje, Arwen išėjo prie ežero. Turėjo laisvą popietę, tad ją nusprendė praleisti gamtoje. Dažnai ji mėgo ateiti prie didžiojo gluosnio, augančio pakrantėje, ir supantis sūpynėse stebėti ežerą. Būtent šioje vietoje ji susipažino su savo vyru, čia jis ir pasipiršo. Ši vieta jai kėlė tiek sentimentų, kad vis norėjosi čia sugrįžti.
Bėgant metams, šios vietos aplinka šiek tiek keitėsi, bet sūpynės buvo visada. Vienoms nusidėvėjus, kaipmat atsirasdavo, kas pakabina naujas. Bent jau kažkas nesikeičia šiame dinamiškame pasaulyje. Ir tai skatino vis sugrįžti į pažįstamą vietą.
Jau artėdama prie ežero, iš tolo matė, kad jos mėgiamoje vietoje kažkas yra. Ir tikrai, priėjusi jau visai arti, pamatė sūpynėse besisupančią Kają Adams. Mergaitę, kurią buvo sutikusi prieš keletą metų saloje, ir iš kurios tėvų ji vis dar gauna dovanas.
- Puiki diena, ar ne? - priėjusi pasiteiravo mergaitės. - Tobulas oras laiką leisti prie ežero. Daug geriau, nei pilyje. Jei tik nereikėtų būti pamokose.

[Kaja Adams]

Kajai mąstant apie sudėtingą savo gyvenimą (šis jai dabar tikrai toksai atrodė), iš minčių ją pažadino mokyklos direktorės balsas. Reikėjo likti Grifų Gūžtoje, galvoje pasakė sau penkiolikmetė.
Profesorės Arwen Adams nebijojo. Ji nebuvo pikta. Net ir tada, kuomet sužinojo apie mokinės išvyką į Kiauliasodį ir dar pamokų metu, direktorė neatrodė suirzusi, nešaukė. Tačiau tai nereiškia, jog viskas buvo gerai. Ne, Kajai buvo gėda. Ir dabar ji iškart pajuto gėdos jausmą.
Šviesiaplaukė nerimavo, ką profesorė darys. Ar ji iškart nuves ją į pamoką? O gal prisės ant gretimų sūpynių? Tačiau kol kas ji nedarė nei vieno, nei kito. O ką atsakyti Kajai? Jau direktorei negali meluoti apie neegzistuojantį profesorių virusą.
- Laba diena, - tyliai prabilo. - Nepasiruošiau transfigūracijos atsiskaitymui, - nusprendė pasakyti tiesą. - Todėl nenuėjau į pamoką. Turėjau ruoštis dabar, bet vis tiek nesiruošiu, - atsiduso. - Ar man dabar eiti? Nieko tokio, kad jau praėjo nemažai pamokos laiko. Ar taip, ar anaip gausiu trolį, - dar kartą atsiduso. - Ir nebaigsiu Hogvartso, - šį sakinį pridūrė tik savo mintyse.

[Arwen Evenstar]

Buvo akivaizdu, kad Kaja vėl pabėgo iš pamokų. Ir jau ne pirmą, o gal net ne antrą kartą. Apie praėjusių metų mergaitės išvyką į Kiauliasodį, kur ji susitiko su vyresniais, jau mokyklą baigusiais burtininkais, jai buvo papasakota, bet kiek dar buvo tokių išvykų, apie kurias suaugę nesužinojo?
- Suprantu, - nusišypsojo ir atsisėdo ant gretimų sūpynių. - Visada baugu rodytis pamokoje, kai nesi jai pasiruošusi. Ir ypač per atsiskaitymus. Bet tikriausiai žinai, kad vis tiek turėsi atsiskaityti? Profesorius nepaliks tavęs neatsiskaičiusios.
Matėsi, kad mergaitė susikrimtusi. Tačiau profesorei patiko, kad Kaja nebandė meluoti ar išgalvoti kokios istorijos, kokio kvailo pasiteisinimo, kodėl nenuėjo į pamoką.
- Dabar jau tikrai neverta eiti, - tarė. - Geriau nueik kitą dieną ir paprašyk profesoriaus leisti atsiskaitymą rašyti po pamokų. Parašysiu tau pateisinamąjį raštelį, neva prastai pasijutai, galėsi jį nunešti profesoriui.

[Kaja Adams]

Kaja pasijuto šiek tiek ramiau, kai mokyklos direktorė prisėdo ant sūpynių. Tai tikriausiai reiškė, jog dabar pat nereikės eiti į pamoką, ar ne?
Paauglė pagalvojo apie tą kartą, kuomet susitiko profesorę Arwen saloje. Tas susitikimas paliko įspūdį tada dar pirmakursei mergaitei, bet jį prisiminti buvo šiek tiek gėda. Šviesiaplaukei atrodė, jog ji kalbėjo nelabai tinkamai. Dabar jau tikrai taip nekalbėtų.
- Taip, žinau, - tarė nuleidusi galvą. - Taip elgdamasi tik bėgu nuo problemų. Ir suvokiu, kad jos niekur nedings. O tik augs.
Paskui Kaja nustebusi pakėlė galvą, pažvelgė į direktorę. Ar ji tikrai gerai išgirdo? Ar profesorė Arwen išties parašys jai pateisinamąjį raštelį? Bijojo klausti, kad tik profesorė neapsigalvotų.
- Ačiū, - kukliai padėkojo. - Ir... ir atsiprašau, kad kartais pabėgu iš pamokų, - pradėjo rausti.

[Arwen Evenstar]

Ar taip tik atrodė, ar iš tiesų Kaja subrendo? Lyginant su tuo kartu, kai jiedvi buvo susitikusios saloje, mergaitė dabar, rodėsi, jau suprato, kas yra atsakomybė ir kad netinkami sprendimai turi pasekmes.
- Taip, gerai sakai, - pagyrė ją Arwen. - Problemos tikrai niekur nedings, tad geriau kuo anksčiau jas išspręsti.
Kaip ir žadėjo, ji dabar pat išbūrė pergamentą ir jame parašė pateisinamąjį raštelį.
- Na štai, imk ir nepamesk, - padavė jį Kajai. - Tai bus mažytė mūsų paslaptis, gerai?
Iš to, kad Kaja paminėjo, jog kartais pabėga iš pamokų, profesorė suprato, kad buvo teisi. Tų pabėgimų buvo ne vienas.
- Gal nori man papasakoti, kas tave slegia? - maloniai pasiteiravo. - Gal galėčiau kaip nors tau padėti? Jei nesiseka transfigūracija ar kokia kita pamoka ir nedrįsti papildomų pamokų prašyti profesoriaus, gal norėtum ateiti pas mane pasimokyti?
Arwen suprato, kad dažniausiai mokiniai nedrįsta ateiti pas ją, jei turi kokių problemų, bet buvo verta pabandyti pasiūlyti pagalbą Kajai. Kažin kodėl atrodė, kad Kaja ja pasitiki.

[Kaja Adams]

Kaja paėmė pergamentą ir įsidėjo jį į kuprinę.
- Gerai. Ačiū. Tikrai labai ačiū, - vis dar negalėjo patikėti, kad tai tikra, na, tas pateisinimas.
Mokyklos direktorei uždavus kelis klausimus, paauglė kurį laiką svarstė, ką reikėtų atsakyti. Juk profesorė nesupras, kaip Kajai yra skaudu dėl to, jog ji negraži ir stora, nesupras, kad niekas jai negali padėti. Ji yra nevykėlė, netikusi ir viskas. Ir nieko čia nepadarysi.
- Nežinau, - gūžtelėjo pečiais. - Anksčiau papildomai mokiausi su koledžo vadovu, kažką gal ir išmokau. Bet aš... bet aš tingiu, - pasakė tiesą ir atsiduso. - Aš taip tingiu ir man nesiseka. Jei geriau sektųsi, gal ne taip tingėčiau. O gal ir tingėčiau. Nežinau. Nežinau išvis, ką norėsiu veikti gyvenime. Tiesiog man niekur nėra tinkamos vietos. Nei žiobarų, nei burtininkų pasaulyje. Aš stora, - ėmė graudintis. - Ir, žinokit, man refliuksas. Ir sutrikę hormonai. Aš kiekvieną dieną turiu gerti vaistus. Gyvenimas užknisa...

[Arwen Evenstar]

Arwen nusišypsojo Kajai slepiant pergamentą kuprinėje. Ji vylėsi, kad mergaitė priims tai kaip vieną kartą pasitaikančią galimybę ir nepradės dar dažniau bėgti iš pamokų tikėdamasi, kad ir kitą kartą Arwen ar kuris nors kitas profesorius ją išsuks.
- Kuriame pasaulyje geriau jautiesi? - paklausė ji Kajos. Gal šitai žinodama, ji galėtų nukreipti mergaitę tinkama linkme. - Ką tau patinka veikti? Gal turi kokių pomėgių ar hobių?
Arwen atsiduso ir pažvelgė į nuo saulės raibuliuojantį vandenį. Prasta mokinių sveikata ir fizinis pasiruošimas jau eilę metų buvo neblėstanti problema. Ji nuolatos primindavo virtuvėje dirbantiems namų elfams, kad patiektų sveikesnių patiekalų, tinkamų jaunam, augančiam organizmui. Taip pat tinkamų įvairias ligas, tokias kaip Kajos minėtas refliuksas, turintiems vaikams. Bet to neužteko. Vaikai patys turėjo sugebėti pasirinkti, ką valgyti pietums, o ko geriau atsisakyti.
- Ar darai ką nors, kad jaustumeisi geriau? - pasiteiravo ji Kajos. - Ar bandai sveikiau maitintis ir gyventi?