[Kaja Adams]

Eion paaiškinimas apie tai, kaip reikia skristi tiesiai, skambėjo itin sudėtingai. Kajos veide pasirodė nerimas. Aišku, ji nesugebės. O jeigu paprašys klastuolio dar kartą papasakoti, kaip tai padaryti? Tada pasirodysiu visai kvaila, pamanė ji mintyse.
Tad vis dėlto šviesiaplaukė stengėsi suvirškinti išgirstą informaciją, o tuo pačiu ir stebėjo savo mokytoją. Žiūrėjo, kaip jis paskrido į priekį. Stengėsi sujungti išgirstus žodžius ir matomą vaizdą į visumą.
- Gerai, - ir vėl tarė, dabar gana ryžtingai.
O tuomet pabandė skristi tiesiai. Pati nustebo, kaip lengvai visa tai pavyko. Galbūt daug lengviau tiesiog imti ir daryti? Per daug negalvojant?
Šią akimirką grifiukė skrido tolyn ir kikeno, tiesa, lėkė gal kažkiek per greitai nei derėtų tai darant pirmą kartą. Bet pristabdyti tikrai neketino, bijojo, kad tuomet netyčia visai sustos ir daugiau skristi jai nebeišeis.

[Eion Faolán Bláán Breathnach]

Turbūt tiesiog prišnekėjo nesąmonių, ir Kajai nieko neišeis. Kaltas liks jis, ir nuotaika dar labiau subjurs. Eion tyliai atsiduso, tačiau bendramokslė sutiko pabandyti paskristi. Vaikinukas sustojo ir apsisuko, kad galėtų ją stebėti. Teoriškai turėjo būti pasiruošęs padėti, tik, deja, neįsivaizdavo, kaip tą reikėtų daryti.
Laimei, Kajai sekėsi tikrai neblogai. Visai neaišku, iš kur tas nepasitikėjimas savimi. Ji skrido, o tai buvo labai smagu. Eion nusišypsojo ir linktelėjo. Žinoma, grifiukė to nepamatys, bet veiksmas buvo skirtas labiau jam pačiam. Gal jis netgi moka paaiškinti? Ne, tiesiog ji pernelyg nepasitiki savimi mintyse atsakė į tą klausimą ir prisivijo mergaitę.
- Jeigu nori, gali pabandyti pasukti. Tiesiog pasuk kotą į kairę ar į dešinę. O jeigu norėsi leistis, tiesiog pakreipk jį žemyn. Tik prieš žemę ištiesink šluotą, kad nesitrenktum. Taip gali sulaužyti ir šluotą, ir kojas.
Kiek pasisukiojo rodydamas, kaip tai daroma. Tiesa, nenusileido. Laukė, ką darys Kaja. Tada žinos, kaip elgtis ir pačiam.

[Kaja Adams]

Kuo toliau Kaja skrido, tuo labiau baimė ėmė slopti. Ji jautėsi ir atrodė išties laiminga. Ko gero, Hogvartse laimingesnė nelabai kada ir buvo. Na, dar džiaugėsi, kai pirmame kurse profesorius Auris padarė taip, jog jos žaislinis triušis Maikas kakotų. Bet tai buvo seniai. Be to, tai - profesoriaus nuopelnas, ne Kajos. O šis pasiekimas yra grifės, nors ir su Eion paaiškinimais bei padrąsinimais. Ji jau seniai norėjo išmokti skraidyti, o dabar jai pavyksta skristi!
Ketvirtakursė linktelėjo klastuoliui prakalbus apie posūkį. Netrukus ji pabandė tai padaryti. Ir vėl išėjo! Visa išsišiepusi šviesiaplaukė skraidė. Norėjo pamoti Eion, kad ir jis priskirstų, bet pabijojo nesilaikyti kažkuria ranka, tad tik šūktelėjo:
- Paskraidykim!

[Eion Faolán Bláán Breathnach]

Kajai viskas puikiai sekėsi, tad Eion negalėjo suprasti, kodėl ji atrodė tokia išsigandusi. O gal jau seniai moka skraidyti, ir tai tėra bandymas pabendrauti? Gal ji visai neturi draugų? Kita vertus, Kaja negalėjo žinoti, kad jis eis pro šalį. Negalėjo žinoti, kad iš viso kažkas eis. Eion, žinoma, neketino atvirai klausinėti tokių dalykų. Jie nė nebuvo draugai.
Kajos paskatintas vaikinukas taip pat leidosi skraidyti. Net nustebo, kad ir pačiam visai patiko. Ar bendramokslė suprato, kad iš jo nekoks skraidytojas? Labai gali būti, bet pats apie tai nieko nesakė. Džiaugėsi proga paveikti kažką kitokio. Gal reikėtų ateiti čia dažniau? Deja, atėjo suvokimas, kad visus kitus kartus jis čia būtų vienas. Reikėjo rasti draugų.
Kurį laiką paskraidęs Eion galiausiai nusileido. Jeigu Kajai tai pirmas kartas, turbūt nereikia persistengti. O jeigu ji tik apsimeta nemokanti, nėra prasmės to daryti ilgiau.
- Kaip manai, ar šiam kartui užteks? - paklausė jos. Jeigu ką, buvo pasiruošęs vėl pakilti. Ar, jeigu prireiks, padėti nusileisti (kad ir kaip tą reikėtų daryti). Bet reikia pripažinti, kad buvo visai smagu.

[Kaja Adams]

Jie abu skraidė ir Kaja jautėsi laiminga. Bei dėkinga. Kaži, jeigu čia nebūtų atėjęs Eion, ar keturiolikmetei būtų pavykę? Nuojauta kuždėjo, kad ne. Ji būtų per daug bijojusi, be to, klastuolis davė daug patarimų ir ji turėjo galimybę žiūrėti, kaip jis skrenda. Žinojo, kad nutikus bėdai padės. Visi šie dalykai daug reiškia.
Sekėsi neblogai, nors kartais šluota suvirpėdavo ir būdavo sudėtinga pasukti. Bet paskui Kaja pavargo, skristi darėsi vis sunkiau. Kai nusileido jos mokytojas, pabandė nusileisti ir ji. Nusileidimas pasitaikė nesėkmingas. Ji nukrito, bet neužsigavo stipriai, nes krito tada, kai jau buvo praktiškai ant žemės.
- Oi, - tarstelėjo ir atsistojusi ėmė valytis kelius. - Užteks, tikrai užteks. Ačiū, - šyptelėjo. - Einam padėti šluotų ir traukiam į pilį?
Dešinę koją šiek tiek skaudėjo, bet labai nežymiai. Nieko tokio.

[Eion Faolán Bláán Breathnach]

Pavyko užsimiršti. Bent jau trumpam. Išėjęs į lauką Eion tikrai nepagalvojo, kad čia sutiks Kają. Ir, tuo labiau, negalvojo, kad mokys ją skraidyti. Kad ir kaip bebūtų keista, netgi nepasibaigė kantrybė. Na, kol kas. Bet Kaja atrodė laiminga, ir tai veikė teigiamai. Nors niekas nesisekė, šiandien viskas gerai.
Deja, netrukus visas gerumas baigėsi – Kaja nukrito. Eion pripuolė prie jos ir viduje juto laukiantis priekaištų. Nesulaukęs nustebo ir nesugebėjo nieko pasakyti.
- Tau viskas gerai? – galiausiai išspaudė atidžiai stebėdamas bendramokslę. Bet ji, regis, pernelyg neužsigavo, tad džentelmeno nenorintis vaidinti vaikinukas tiesiog linktelėjo. Jeigu reikės, palydės Kają į ligoninę, bet bent jau dabar ji atrodė nusiteikusi eiti pati.
- Gerai, eime, - tarstelėjo ir paėmė savo šluotą. Apsidairė tikrindamas, ar jie nieko nepalieka, ir netrukus abu mokiniai paliko kvidičo aikštę.

[Willow Ivy de Mae]

Willow Ivy buvo liūdna, kad Miriam nežino gydomųjų burtų, nes gumbas didėjo ir skaudėjo. Į kitą klausimą nieko neatsakė.
Willow nežiūrėjo ar Miriam eina kartu. Jai, nebuvo svarbu. Ji tvirtai žinojo, kad nesvarbu ar Miriam skris, ji vis tiek skris. Mergaitė tvirtai žingsniavo, lengvai mojuodama ranka, kurioje buvo šluota. Žabai kiek raižė kojas, bet Willow to nesureikšmino. Grifiukė praėjo pro kvidičo aikštę ir nužingsniavo už tribūnų. Ten lindėjo didelė pieva, virš kurios Willow norėjo paskraidyti.
- Bijai? - neatsisukdama paklausė. Tikėjosi, kad Miriam kaip ir ji jautė šiokį tokį jaudulį. Ir nekantrumą. Priėjusi pievos vidurį, Grifiukė pagaliau atsisuko.
- Na, ką pasiruošus?
De Mae tikrai jautėsi pasiruošusi.

[Miriam Llewellyn]

Jos traukė kažkokios pievos link. Vadinasi, gali būti, kad tikrai skraidys. Tiesą sakant, Miriam to nesitikėjo. Ji ne kaip Eliotas, kuris mielai tuo užsiimtų visą laiką. Pati skraidė tik keletą kartų, tik visai nenorėjo, kad Willow tai sužinotų. Geriau nesakyti nieko.
Tiesa, klausimas visai nepatiko. Ko jai bijoti? Ir kodėl bendramokslė galvoja, kad yra būtent taip?
- Nebijau, - tepratarė mergaitė, tačiau pirštai patys stipriau sugniaužė šluotą. Šiaip ar taip, čia jų niekas nematys. Neaišku, ar Willow moka gerai skraidyti. O jeigu kas atsitiks? Gerai, jeigu nukentės Willow, bet užsigauti pati Miriam visai nenorėjo.
- Taip, - lygiai taip pat trumpai atsakė ir į kitą klausimą ir apžergė šluotą. Žinojo, kad ji nebus labai greita, bet taip turbūt dar saugiau. Taigi atsispyrė nuo žemės ir lėtai pakilo į orą.