[Danas de Breinas]

  Klastuolė pradėjo šaukti nesąmones. Pirmiausia ramiai mane apkeri, o paskui aiškina, kad nepastovėsiu. Neblogai, ką? Pagalvojo vaikinas. Danas tikrai nesiruošė jos klausyti. Dar betrūko to, kad klausytų kažkokios mergos, paleidusios į jį kerus.
- Ačiū, man tavęs jau užtenka, - tarė. - Taip, norėjau tave nuversti nuo šluotos, bet nemaniau, kad viskas baigsis tuo, - pasakė jis. O merginos prašymas jos neišduoti jį nustebino. Manė, kad ji kaip ir dauguma klastuolių nekenčia Hogvartso bei mokinių ir nori iš čia dingti. Paaiškėjo, kad būna visokių žmonių. Tas buvo akivaizdu, žinoma, tik Danas niekada nesakė, kad yra pakankamai protingas.
  Penktakusis pradėjo eiti iš šios laukymės. Šluota buvo kažkur nukritusi, bet šiuo metu į ją nekreipė dėmesio. Ne šluota jam dabar buvo galvoj. Laimei, laukymėje augo keli gležni medeliai, todėl švilpis juos priėjęs pasilaikydavo. Nesijautė gerai, tačiau žinojo, kad privalo nueiti į ligoninę.
  Taip iš lėto paliko laukymę.

[Sofi Barbierato]

   Sofi vis dar mąstė kaip blogai pasielgė, bet nebuvo kada. Vaikinas jau ėjo link pilies. Aišku, kad eis į ligoninę, tik abejoju ar nueis. Kai švilpis buvo jau tolokai, jo beveik nesimatė, klastuolė užlipo ant šluotos ir palikusi pradėjo jį sekti. Ji stengėsi tylėti ir pati buvo taip pat toliau, ne virš jo galvos. Skristi ji turėjo labai lėtai, nes berniuko šliaužimas buvo labai lėtas. Sofi kartais stabtelėdavo, o kartais turėdavo greitai trauktis į šoną, nes jis atsisukdavo.
   Ji vėžlio greičiu pasiekė pilį. Prie jos netoli ji numetė šluotą ir atsisėdo ant žemės. Ji žinojo, kas jeigu ateis į ligoninę tuoj pat kaip šis, jis ją išvys, tad laukė, kol švilpis apsipras ir aprims. Sofi pradėjo verkšlenti žiūrėdama į pilį, pagalvojus, kaip didingai atrodo ši mokykla palyginus su jos gyvenimu Italijoje, kuris jai atrodė tiesiog siaubingas. Mergina užsiėmusi už galvos atsistojo ir pasiėmė šluotą į ranką. Pagalvojusi, kad vėliau nuneš ją į vietą įžengė į pilį ir žingsniavo link ligoninės sparno.

[Sebastianas Azrielis Herondeilas]

Einant pėdos paliko pėdsakus šlapioje kvidičo aikštės vejoje. Nors kalendoriuje žiema jau buvo įsibėgėjusi, lauke visus pasitiko stereotipinis ruduo. Lietus merkė Škotiją dar dažniau nei įprastai, tačiau Hogvartse, atrodo, visus buvo užvaldžiusi kalėdinė nuotaika. Pirmakursiams ši pragaro mokykla vis dar labiau priminė tikrą stebuklą, o ir dauguma vyresnių mokinių nuo jų neatsiliko.
Sebastianas negalėjo pakęsti šios vietos. Nuolatinis triukšmas, aidintis mokinių juokas ir plepalai koridoriuose vaikiną varė iš proto. Vienintelė vieta, kur jis galėjo jaustis laisvas buvo kvidičo aikštė. Nepagalvokit, šis varno nago atmušėjas visai nebuvo tas stereotipinis gražuoliukas mokyklos sportininkas. Žinoma, šie apibūdinimai jam puikiai tinka, tačiau, be viso to, vaikis sugebėjo išlaikyti aukščiausius pažymius beveik visuose dalykuose. Apart magiškų gyvūnų priežiūros, tie meniški profesoriai ir bandymas suprasti kažkokių keistų gyvių protus ir jausmus Sebo visai nedomino. Jį labiau domino akį traukiančios merginos ir ,,privačios pamokos“ su jomis. Tiksliau privačios pamokos, popamokinė veikla, namų darbų ruošimas, ummm, būrelis? Aha, daug geriau už magiškų gyvūnų priežiūrą.
Šį lietingą vakarą, varno nagas nebuvo suplanavęs jokios treniruotės, tačiau Azrielis jau buvo pripratęs bet kokiu oru eiti apsukti kelis ratus aplink kvidičo aikštę. Kaip ir tikėjosi čia daugiau nebuvo nei gyvos dvasios, nesigirdėjo įkyraus vaikių klegenimo, tik aršus vėjo ošimas. Ir nors iš dangaus krito kulkos dydžio lašai, vaikinukas pirmą kartą per dieną jautėsi ramus ir saugus. Apskriejęs keletą ratų aplink kvidičo aikštę, varnas paliko šluotą sandėliuke ir pasuko tribūnų link. Už tribūnų jis buvo atradęs vietelę, kurioje net ir saulėtą, šiltą pavasario dieną, neatklysdavo joks atėjūnas. Pasiekęs savo ieškomą vietą, vaikinukas atsisėdo ant galinės tribūnų atramos. Dažniausiai lietus jo čia nepasiekdavo, nes tribūnų tentai suteikdavo pastogę, tačiau šiandieninis vėjas sugebėjo pakeisti situaciją.
Azas nekreipdamas per daug dėmesio iš vidinės apsiausto kišenės išsitraukė mažą kvadratinę dėžutę. Paskaičiavo. Liko penkios. Nei per daug, bet tikrai per mažai. Kitoje kišenėje vaikinas susižvejojo žiebtuvėlį. Gal ir būtų paprasčiau liepsną uždegti lazdele, bet tada kažkas jaustųs klaidingai. Žiebtuvėlio sukeliamas garsas buvo ritualo dalis. Vaikinukas įsistatė cigaretę tarp lūpų, ranka pridengdamas nuo vėjo ir lietaus, uždegė liepsną ir įtraukė orą giliai į plaučius. Vaikinukas giliai atsiduso, Hogvartse nebuvo taip paprasta surasti atokią vietą kur galėtum pasimėgauti elementariu, žiobarišku nikotinu.
- Velnias, - nusikeikė varnas, kai lietus ir vėjas užgesino jo dienos šviesulį. Visa laimė, pridegus antrąjį kartą, tokios išdaigos lietus daugiau nebeiškrėtė. Pasėdėjęs dar kelias ar kelioliką minučių ((ne)laimingi laiko neskaičiuoja), Sebastianas numetė likusį lazdelės galą ant žemės ir dar jį sutrypė. Įpročio reikalas, vargu ar per tokį lietų galėtų sukelti gaisrą. Apsižvalgęs ar nieko nepalieka, Sebastianas patraukė pilies link. Kad ir kaip nenorėjo grįžti...