[Dorotėja Hopes]

Dorotėjos klausimas nuskambėjo neįtikėtinai garsiai uoloje su tobula akustika operos koncertams.Tačiau po to sekė visiška tyla. Gal penkias minutes ji spoksojo į tą žmogaus siluetą laukdama atsakymo, o jis spoksojo atgal į ją nesiteikdamas nieko atsakyti. Mergytė susiraukė. Jeigu tai ir vaiduoklis ar kokia pamėklė, tai vis tiek galėtų laikytis paprasto etiketo ir atsakyti į klausimą. Ją ypatingai pykdė žmonės nesilaikantys etiketo. Nuo pat mažens mama mokė, jog kitiems reikia atsakyti ir su jais elgtis taip, kaip su tavimi nori, kad elgtųsi. O dabar ši žmogysta tiesiog stovėjo ir spoksojo. Kaip nemandagu! Staiga, taip pat greitai kaip atsirado, šešėlis dingo. Po perkūnais,kruptelėjo ji.Čia tikrai vaiduoklis.
-Na ir eikit jūs žinot kur, pone vaiduoklį. Nemandagu neatsakyti kai klausiama,- į tamsą išrėkė varnė. Ji dar jam parodys. Mergina apsisuko ir paspartinusi žingsnį ėmė eiti atgal į uolos pradžią.

[Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith]

Prakeikta tyla gerokai suerzino Deoiridh. Tai buvo pernelyg nuobodu. Kurį laiką atrodė, kad ta nelemta tyla tęsis ir jai virtus varle. Negi šito padaro neįmanoma išgąsdinti? eilinį kartą paklausė savęs švilpė. Nebežinojo ir ką daryti. Kadangi tuo laiku, kai puolė slėptis, neturėjo laiko spoksoti į mergaitę, atrodė, kad ji ir vėl visiškai nereagavo. Pamažu darėsi nuobodu, tad škotė pradėjo galvoti, kad, ko gero, teks paprasčiausiai keliauti lauk iš čia. Koks įdomumas kažką veikti su žmonėmis, kurie iš viso į nieką nereaguoja?
Ir tada galiausiai animagė sulaukė reakcijos. Ji, tiesą sakant, buvo tokia netikėta, kad varlė net garsiai kvarktelėjo. Tikriausiai varlių kalba tai reiškė kažką panašaus į "ką???" Reakcija buvo neįtikėtinai mandagi. Kas į vaiduoklius kreipiasi "jūs"? paklausė savęs Deoiridh. Suprato, kad kada nors teks eiti į biblioteką ir bandyti išsiaiškinti, jeigu tik kur nors yra pateikiama tokia informacija.
Nepažįstamoji mergaitė nutarė grįžti atgal? Ką gi, puiku. Varlė ramiai šokavo iš paskos. Nebematė reikalo laikytis kuo tyliau, tad karts nuo karto sukvarkdavo. Aidas skambėjo tiesiog nuostabiai.

[Dorotėja Hopes]

Sparčiu žingsniu žengdama atgal Dorotėja labai aiškiai girdėjo šlepsėjimą sau už nugaros. Garsas buvo panašus į varlės šuoliavimą, tačiau jai pirmą kart susidūrusiai su vaiduokliais tai nekėlė jokių įtarimų. Jei nori tegu šlepsi, kas aš tokia, jog teisčiau, galvojo ji. Mergytė krūptelėdavo kiekvieną kartą kai vaiduoklis sukvarkdavo, tačiau stengėsi neišsiduoti ir toliau visu greičiu žengė pirmyn. Jos planas paprastas - išvilioti ją bandantį išgąsdinti padarą į mėnulio šviesą. Gal tada galės normaliai pasikalbėti ir jis jai paaiškins ko nori iš varniukės. Mergaitė buvo šimtu procentu tikra, jog be reikalo žmonių niekas nepersekioja. Vadinasi vaidukliukas kažko nori. Greičiausiai pagalbos, nusprendė ji. O kas kitas jam padės jeigu ne aš.

[Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith]

Varlė ramiausiai šokavo mergaitei iš paskos. Toks planas jai visai tiko. Kai tik atsidurs lauke, galės iš karto nešdintis. Šiam vakarui jai užteks. Ši keista mergužėlė reaguoja labai menkai. Koks įdomumas tokius padarus gąsdinti? Jau geriau keliaus į pilį ir susidėlios planus kitai nakčiai.
Vis dėlto kelias atgal nebuvo toks jau artimas. O būnant varle judėti yra šiek tiek sunkiau nei turint dvi, tačiau gerokai ilgesnes kojas. Deoiridh gerokai pavargo. Ilgokai svarsčiusi galiausiai atvirto į žmogų ir sekė paskui nepažįstamąją būdama šiame pavidale.
Škotei atrodė, kad į lauką jos išlindo po nepadoriai ilgo laiko. Rudaplaukė lengviau atsipūtė. Deja, dabar kur nors sprukti paprasčiausiai nebuvo jėgų. Ji tyliai keiktelėjo ir padarė tai, kam itin daug jėgų nereikėjo: atsisėdo ant žemės.

[Dorotėja Hopes]

Nors ir kaip nenorėjo to pripažinti, Dora buvo bepradedanti panikuoti. Atrodė, jo į vidų uolos ji lindo gal penkias minutes, tačiau grįžti trunka daug ilgiau. Minutės virto valandomis ir varniukė pradėjo svarstyti visus įmanomus scenarijus, pradedant nuo to, jog uola užkeikta ir ji niekada iš čia neišeis. Šis variantas atrodė labiausiai tikėtinas, todėl vienu momentu ji jau svarstė apie tai, jog reikia atsisukti ir paklausti ją sekančio vaiduoklio ar ką žino apie šios vietos įpatumus. Vis dėl to po pusės valandos žingsniavimo, kuris atrodė kaip poros parų žygis, ji pagaliau išvydo šviesą tunelio gale ir kiek laisviau atsikvėpė. Ačiū Merlinui. Galiausiai ji gavo progą atsisukti ir pažiūrėti kas visą vakarą taip apgailėtinai stengiasi ją išgąsdinti. Galite įsivaivzduoti varnės nuostabą, kai vietoj tikėtosios permatomos būtybės ji pamatė labai gyvą merginą. Rudaplaukė išsižiojo.
-Aš maniau, kad tu vaiduoklis. Ką čia veiki?

[Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith]

Švilpė sėdėjo ant žemės ir bandė atgauti kvapą. Labai tikėjosi, kad mergaitė, su kuria "linksminosi" visą vakarą, neatkreips į ją dėmesio. Juk jos neįmanoma išgąsdinti. Galbūt ji ir visiškai nėra smalsi?
Kur jau ten. Nieko nelaukusi mergaitė kreipėsi į Deoiridh. Ir kreipėsi taip, kad gerokai nustebino animagę.
- Ak, taip, žinoma. Aš ir esu vaiduoklis, - labai rimtu tonu ištarė rudaplaukė. Nežinojo, ką daryti. Pasakoti, ką čia veikia, tikrai nesinorėjo. O ir ką sakyti? "Gąsdinu tave"? "Bandau prastumti eilinę nemigos naktį"? Nė vienas iš šitų atsakymų neskambėjo taip, kad norėtųsi jį pasakyti garsiai. Tad Deoiridh ilgokai iš viso nieko nesakė. Kol galiausiai į galvą šovė puiki mintis.
- Nemanau, kad tokioms jaunoms gyvoms mergaitėms turėtų rūpėti vaiduoklių reikalai. O pati? Nori, kad tavo koledžas prarastų daugybę taškų?

[Dorotėja Hopes]

Dorotėja susimąstė. Negi ši keista būtybė iš tiesų gali būti vaiduoklis. Atrodė mažai tikėtina, nes ji nebuvo nei permatoma, nei kraupi ir visaip kitaip panaši į vaiduoklius iki šiol sutiktus mokykloje. Ji tiesiog mane apgaudinėja, nusprendė varnė. Na žinoma, kodėl gi ji turėtų neapgaudinėti. Matyt čia kokia tradicija gąsdinti pirmakursius. Todėl mergaitė nusprendė neparodyti, jog netiki nei vienu
"vaiduoklio" žodžiu ir apsimesti kvaišele.
-Oho, tu tikrai vaiduoklis? Dar nesu nei vieno sutikusi, todėl išėjau jūsų ieškoti,- varnė labai stengėsi užslėpti sarkazmą balse. -Niekaip negalėjau užmigti ir girdėjau, jog už kvidičo aikštės vaidenasi todėl nusprendžiau čia pasivaikščioti, Tada tu pradėjai mane sekti ir aš nebenorėjau grįžti į pilį, nes supratau, jog tau reikia pagalbos. Ar tau reikia pagalbos?

[Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith]

Ar ta mergaitė ja patikėjo? O gal tik apsimeta? Juk visas šis spektaklis yra kažkoks įtartinas. Nepaisant to, kad ji atrodė itin jauna (pirmakursė? Tikėtina. Na, daugių daugiausia antrakursė), atrodė esanti labai gudri. Varnė? Klastuolė? toliau analizavo situaciją Deoiridh. Į šį klausimą atsakymo nežinojo, tuo labiau, kad tamsoje net gerai neįžiūrėjo veido. Aiškiai suprato viena: jos tikrai nėra koledžo draugės. Švilpiai pernelyg... Geri?
- O kaip žinojai, kad aš čia? - garsiai paklausė škotė. Apsimetė, kad yra išsigandusi: vaiduokliams tikriausiai nepatinka, kai gyvieji žino, kur jų reikia ieškoti. Tokiu atveju koks tikslas būti vaiduokliu? Juk jie mėgsta gąsdinti. Turbūt. Deoiridh nebuvo tikra vaiduoklių ekspertė.
- Man? Pagalbos? - tyliu balsu pasitikslino animagė. Nežinojo, ką į tai atsakyti. Tad daugiau nebesakė nieko, tik tyliai sėdėjo ant žemės. Apsimetė, kad įtemptai mąsto.

[Dorotėja Hopes]

Silueto balsas buvo keistai pažįstamas. Varnė buvo beveik šimtu procentu tikra, jog tai mokinė ir jos turi kartu bent vieną pamoką. Vis dėl to merginos balsas nebuvo labai gilus, taigi Dora spėjo, jog jai tikrai ne daugiau keturiolikos. Šią akimirką jos didžiausias rūpestis buvo atsakyti į taip sumaniai iškeltą klausimą, kaip ji rado šį tariamą "vaiduoklį". Ji šiek tiek patylėjo, bet nenorėdama parodyti, jog sumišo suskubo atsakyti.
-Na aš turiu tokią nuojautą. Tai va, man prieš porą valandų ta nuojauta liepė eiti į lauką, aš išėjau ir radau tą uolą. Ar ten tavo namai?- tuo momentų mergina ją pertraukė iš naujo pakartodama jos antrą klausimą. -Taip, taip, būtent - pagalbos. Mano nuojautą be reikalo manęs čia nebūtų atvedusi.

[Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith]

Ar pavyko sugluminti tą mergaitę? Deoiridh jau beveik apsidžiaugė, tačiau ji pasiskubino atsakyti į klausimą. Ką gi, ko gero, ji taip paprastai nesuglumsta. Ir ką man dabar su tavim daryt? paklausė švilpė, tačiau klausimo garsiai neuždavė.
- Nuojauta - apgaulingas dalykas, - kiek galėdama rimtesniu tonu atsiliepė į nepažįstamosios atsakymą. Buvo labai sunku nepradėti juoktis. - Iš kur žinai, kad tavo nuojauta neatvedė tavęs pas netinkamą vaiduoklį? Tavo amžiaus gyvieji turėtų būti atsargesni.
Deoiridh susimąstė, kad jai galbūt netgi visai patiktų būti vaiduokliu. Žinoma, ne tokiu, kurie tik skraidžioja po Hogvartsą ir su visais sveikinasi. Ne, būtų visai smagu gąsdinti mokinius. Kaip paaiškėjo, bjauriai didelė vaikų dalis visiškai nebijo varlių...
Rudaplaukė atsistojo. Jau ketino tiesiog eiti sau, tačiau kitai mergaitei vėl užsiminus apie pagalbos poreikį ji nesusivaldė. Pradėjo taip kvatoti, kad galiausiai plojosi atgal ant žemės. Atrodė, kad tuoj uždus.

[Dorotėja Hopes]

Dora laukė visokios reakcijos, tačiau tikrai nesitikėjo garsaus dunkstelėjimo ir prislopinto juoko. Keletą akimirkų ji dvejojo nežinodama ar protinga būtų ir toliau apsimesti kvaile ar kulminacijos taškas jau pasiektas ir reikia atidengti kortas. Varnė nenorėjo, jog mergina nueitų kaip laimėtoja, galvojanti, jog pavyko apgauti patiklią pirmakursę. Galiausiai apsisprendė.
-Manau taisyklės draudžiančios mokiniams palikti lovas galioja ne tik man,- pačiu ramiausiu tonu kokiu sugebėjo ištarė ji. -Nebijai, jog koledžo vadovė išgirs tavo isterišką žviegimą?
Tik pasakiusi paskutinius žodžius ji suprato, jog gal kiek persistengė su žviegimu, tačiau kelio atgal nebebuvo ir ji pasiryžo tęsti žaidimą kurį ką tik pradėjo.

[Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith]

Vaiduokliams irgi galioja tos taisyklės? susimąstė Deoiridh, nors garsiai to klausimo neuždavė. Buvo akivaizdu, kad apkvailinti mergaitės nepavyko. Buvo įdomiau, ar ji bent akimirkai patikėjo, kad susidūrė su vaiduokliu. Nutarusi apie tai pamąstyti kiek vėliau švilpė į pastebėjimą nieko neatsakė.
- Mano... isterišką... žviegimą? - šiaip ne taip išspaudė škotė, vis dar tramdydama juoką. Ji visiškai neįsižeidė dėl tokio pasakymo, jai pasidarė tik dar juokingiau. Vis dėlto stengėsi taip garsiai nebesikvatoti - ką gali žinoti, gal šita mergaitė juoko bijo labiau nei varlių? O tai dar nueis ir pasiskųs kam nors...
- Profesorius Cadogan nėra mano koledžo vadovė, genije, - kandžiai tarstelėjo Deoiridh. Ir pasijuto patenkinta savimi: pagaliau sugebėjo išmokti koledžo vadovo pavardę. Nebežvilgtelėjusi į jaunesnę mergaitė švilpė patraukė tolyn. Tereikėjo sugalvoti, kaip užlipti į viršų, bet netrukus ji pamatė labai siaurus laiptelius, kuriais užlipusi pamatė pilį.

[Élise Juliette Charron]

  Artėjantis žiemos šaltukas spaudė. Lapkritis, matyt, nebuvo pats mėgiamiausias merginos mėnesis. Ne dėl to, jog šalta, šiaip, bjaurus oras. Šiandien, jau praėjus vidurdieniu, jau beveik besislepiant saulei, mat šiuo laiku jau ji gana anksti apleisdavo gyvųjų akis, Élise, tik pasibaigus pamokoms, skambtelėjus paskutinės pamokos pabaigą skelbiančiam varpui, ištrūko iš pilies savo kasdieninei treniruotei. Iš pat ryto nelindo laukan, neturėjo didelio ūpo. O ir sunkūs debesys tuo metu liejo neapykantos ašaras ant pilies bokštų, tik dabar jau buvo aprimę.
  Ilgos, žavios jos kojos kone šlepsėjo per permirkusį lauką. Džiaugėsi tik apsiavusi vandeniui gana atsparius sportbačius. Šlapios pėdos, šlapios kojinės niekad nevirpino garbanės širdies. O kieno ir virpintų, šlykštu. Tatuiruotoji stabtelėjo, kelis kartus giliai įkvėpė šviežio oro gurkšnį, pasotino lietaus nubučiuotomis dalelėmis savo plaučius. Šyptelėjo. Pati sau. Pasilenkusi pasitempė kojines aukštyn, patrynė sustingusias blauzdas, šlaunis. Kokia Juliette turėjo būti nesveika, kad eitų tokioje temperatūroje į lauką su šortais. Nuoširdžiai, net jos treneris, likęs Betemburge, tuo stebėjosi. Atsitiesė. Delnus pradėjo vieną po kito aprišti tvarsčiais. Jau visai norėjo nusipirkti naujus, pastarieji buvo visai pabodę ir nutrinti. Tai bent jau liudijo, jog Élise veltui laiko neleidžia, tikrai bando palaikyti savo fizinę formą. Grįžus į Liuksemburgą žadėjo dar sudalyvauti vienoj ar kitoj nelegalioj kovoj. O iki sąmonės netekimo šįkart nežadėjo leistis sutalžoma.
  Vos šešiolikmetei pasilenkus ir pradėjus tampytis, jai tiesiai virš vešliųjų garbanų praskrido masyvus daiktas, objektas, subjektas, who knows. Ir tiek mažai trūko, jog ši tikrai būtų atsijungusi. Susiraukusi žvilgtelėjo už savęs, kilstelėjo antakius. Nemanė, kad kas nors su tikslu būtų norėjęs ją užmušti, viso labo, pažinojo tik varnius, o ir su jais elgėsi maloniai ar bent jau stengėsi. Tad nusprendė, jog savininkas atskubės pats pasiimti, ką pametė, metė, paleido iš rankų (?). O pati pasiliko prasitampyti. 

[Sebastianas Azrielis Herondeilas]

Herondeilas nepasižymėjo nepriekaištingu pamokų lankomumu. Tiesą sakant, bendros pamokos su visokiais pirmakursiais jį varė iš proto. Juk šešiolikmetis jau puikiai mokėjo tikrai nemažai kerų ir turėjo nemenką supratimą apie burtininkų pasaulį. Tad lankė tik tiek pamokų, kad nebūtų išspirtas iš Hogvartso. Plius, buvo Varno Nago kvidičo komandos žaidėjas, pasižymintis ištverme ir greitais bei apsukriais manevrais, tad prastą lankomumą galėjo pateisinti treniruotėmis su komanda. Nėra padėties be išeities, tik reikia sugalvoti gerą pasiteisinimą ir tau atsiveria beveik visi keliai.
Štai ir šią šlapią lapkričio popietę jis leido kvidičo aikštėje. Kitų komandos narių nebuvo ir tik į naudą. Vaikinui patiko leisti laiką vienumoje. Galėjo netrukdomas galvoti. O ir įkyrus komandos draugai (vargu ar Sebastianas vadintų juos draugais) nepagerindavo treniruotės kokybės. Šiandien Sebastianas tobulino kritlio metimo subtilybes. Varnas žaidė atmušėjo arba puolėjo pozicijose, tačiau šiandien neturėjo noro galynėtis su muštuku, todėl ramiai svaidė kritlį.
Jo šluota buvo tiesiog nepriekaištinga. Greita, manevringa ir tikra gražuolė. Dar nei karto nepavedė Azrielio. Beje, naujausias modelis. Tiesa, ją varnui nupirko Herondeilo tėvas, apsimesdamas labai dosniu bei pavyzdingu tėveliu. Tačiau Sebastianas puikiai suprato, kad šluotą gavo tik todėl, kad gerai atrodytų kitų akyse.
Vaikinukas liedamas savo pyktį paleido kritlį į kairįjį lanką, kamuolys, žinoma, prašvilpė pro jį ir tada nuskriejo kažkur už aikštės ribų.
- Velnias,- nepatenkintas sumurmėjo po nosimi Sebastianas šluota skriedamas paskui kritlį.  Sekantį kartą labiau apskaičiuos jėgas. Besileisdamas kritlio pastebėjo, kad kamuolys susirado kompanijos. Sebastianas nušoko nuo šluotos ir laikydamas ją rankoj pasileido link kamuolio. Žemė po kojomis bjauriai šlepsėjo. Šitaip šlapia, kai pašals turbūt  visas laukas taps ledo arena.
Sebastianas pakėlė nuo žemės kritlį ir jau norėjo šokti atgal ant šluotos, bet atpažino čia esančią žmogystą.
- Kaip galėjau suabejoti, kad čia būsi tu. Tik tu sumanytum tokiu oru eiti laukan savo noru,- niūriai šyptelėjo gūžtelėdamas pečiais.

[Élise Juliette Charron]

  Tatuiruotoji vos vos šyptelėjo pamačiusi Sebastianą. Tiesa, negalvojo, kad ir jis tokiu bjauriu oru bus išlindęs. Galėjo prisiekti, kad dar prieš jai paliekant bendrąjį kambarį, šia dar buvo ten. Ką, kaip-. Papurtė galvą. Nelabai suprato, kaip vaikinas čia nusigavo anksčiau už ją. O gal tiesiog nepastebėjo, kaip nežmoniškai greitai pralėkė laikas, kol ši bėgiojo pilies laiptais aukštyn žemyn. Taip kelis kartus.
- Nedrįsčiau praleisti nė dienos nesportavus,- atsitiesė, surinko visas garbanas į ranką, o tuomet sunkiai, bet įkalino plaukų gumutės pančiuose.- Vienas?- nei bandė palaikyti pokalbį, nei ką. Tiesiog smalsiai pasidomavo.
  Nelaukusi atsakymo, iškėlė rankas virš galvos, išsitempė. Šiek tiek pasistiebė, delnus išlenkė į priešingą pusę. Galima buvo išgirsti kaip Élises visi nugaros kaulai sutraška, atsipalaidavo. Nusipurtė rankas, švelniai paplekšnojo per kojas. Kelis kartus kilstelėjo ir ilgėliau palaikydavo kojas iki pats galvos. Prancūzaitė buvo nepaprastai lanksti ir stipri, o ir orientacija nebuvo jos prasta. Lankstumą paveldėjo iš mamos, o vėliau dar ir lavino kiekvieną dieną, masyvesni kaulai nelabai kuo išsiskyrė išorėje, tačiau ši pati itin stipriai juos jautė. O fiziškai stipri tapo tik bokso dėka. Žodžiu, savo srityje jautėsi pasitikinti savimi.
- Pasiilgau normalių treniruočių,- nei pati suprato, kodėl prabilo, nei ką. Gal tiesiog išsprūdo.- Ir varžybų,- įrėmusi kojas į žemę, varnė priglaudė alkūnes prie šonų ir pradėjo smūgiuoti du kartus kaire, kartą dešine į orą.