[Lisette la Claire]

-Ak, nesiraukyk, o tai raukšlės nusies tavo jauną veidelį,- sarkastiškai šyptelėjo Lisetė, pirštais suspausdama Augusto skruostus. Po to, kai rausvaplaukė nužud... po to, kai mirė Alenas, prancūzaitė nieko panašaus nedarė, nieko neskriaudė ir ant beveik nieko nepyko, bent jau negarsiai. Tačiau kuo toliau, tuo labiau septyniolikmetei atrodė, kad jos širdelėje, kuri kažkada, seniai seniai buvo, prikimšta džiaugsmo ir gėrio, vis dažniau trūko kažko tamsaus, kažko pikto...
Klastūnyno globotinė apvertė varnių ant per dieną įšilusios žolės ir pati atsisėdo ant jo. Tiesą akant, šiek tiek nejauku, kai šios aštuonioliktas gimtadienis ne už kalnų, o berniokas dvyliktus metus skaičiuoja, dar kas praeidamas pagalvos ne taip, kaip dera, išvadinis Lisetę vaikų tvirkintoja ar dar baisesniais epitetais, kurių klastuolė nesugalvojo.
-Gal tau koks plaukų fetišas?- paklausė septintakursė, iš geltonos suknelės kišenės išsitraukusi burtų lazdelę ir įrėmusi ją, tarsi ginklą, į vaikpalaikio kaklą.- Tai prie mano sesers, Samantos, plaukų lendi, tai prie mano. Kame tavo problema?- stipriau įbedė lazdelės smaigalį į kaklą, tikėjosi, kad šiam skaudėjo.

[Monty Aren Reimers]

Augustui visiškai nepatiko ši vyresnė, rožiniais plaukais besiplaikstanti mergina. Juk normalu, ji berniukas, o rožinė spalva vargu, ar kada nors jam patiks.
Su keista plaukų šukuosena stoviniavęs vaikis sukryžiavo rankas. Antakiai vis dar buvo suraukti, o akys nepatikliai ir atgrasiai žvelgė link merginos pusės, niekur nenusukdamos žvilgsnio kitur.
- Raukšlės? - pakėlė antakius, - hm, galvojau jas turi tik seni žmonės, - tokio juoko jis gyvenime nebuvo girdėjęs. Jau norėjo krizenti, tačiau susitvardė. O koks tau skirtumas, a? Rožinių plaukų barbė, khem khem. Už-si-kišk ir ne-aiš-kink! Hadas, turbūt, ir toliau būtų pliekęs jam gyvenimo tiesų norinčią į smegenis įkrėsti merginą, bet skaudžiai buvo nuverstas ant žemės. Veidas, prispaustas prie žolės, siuntė nepatogumo signalą valdymo centrui galvoje, bet nieko padaryti negalėjo - ant jo nugaros ta paika mergiotė užsėdo.
State kentėjo tyliai, bet įsispaudus lazdelei į kaklą, išleido skaudų inkštimą. Skaudėjo visą kūną, ypač kaklą, veidą bei sritis, kurias spaudė vyresnės merginos kūnas.
- Kas tas fetišas, po šimts? - pirmąkart girdėjo tokį žodį, - ta paika, verkšlenanti mergiotė - tavo sesuo? - prukštelėjo, - Samanta? Meh, pasaulyje pilna žymiai gražesnių vardų.

[Lisette la Claire]

Lisetė buvo pamiršusi, kokie dvylikamečiai gali būti kvaili, tad tik atsiduso, nesistengdama jaunuoliui išaiškinti, iš kur, po galais, atsiranda tos raukšlės. Tiesą sakant, visas šis įvykis Klastūnyno globotinei kiek priminė paskutinįjį susitikimą su Alenu ir kuo toliau, tuo labiau merginai aiškėjo ir šio susitikimo pabaiga, jei tik tas berniūkštis ir toliau taukš nesąmones. Dabar septyniolikmetė bent žinos, ką reikia daryti su kūnu...
-Tu neklaužada!- surėkė ir prispaudė jaunojo varniaus galvą prie šaltos žemės.- Kaip išvis drįsti dar ką nors sakyti?! Mažai bėdų, negana tau, a?!- septintakursė tiesiog įsuto. To betrūko, kad kas nors jos mylimą seserį vadintų paika ir verkšlenančia mergiote!- Turbūt dar negirdėjai, kas būna tiems, kurie lenda prie žavių rausvaplaukių klastuolių jaunesniųjų seserų? Galėsi kartu su tuo švipalaikiu ir supūti! Abu šūdžiai ir nieko verti berniokai! Prasmek skradžiai!- klastuolė taip rėkė ant vaikėzo, kad, rodės tuoj paraudonuos iš pykčio it kokia raudonoji paprika močiutės darže.
Lisetė kairiąja ranka suėmė Augusto plaukus ir kilstelėjo jo galvą viršun, dar kartą apžiūrėdama jo veidelį.
-Beveik gaila, kad toks žavus bernužėlis turės palikti šį pasaulį dėl tokių kvailų klaidų. O būtų pakakę atsiprašyti... eh,- atsiduso,- ar turi dar ką nors pasakyti? Nors et, kam čia dar aušinti tavo burnelę. Iki pasimatymo pragare!- Garsiai nusijuokė Klastūnyno prefektė ir mostelėjo lazdele, nukreipusi ją tiesiai į berniuko kaklą:
-Avada kedavra!

[Monty Aren Reimers]

Nors jis ir gulėjo prispaustas prie tos kietos žemės, nežadėjo gailėtis nei vieno pasakyto žodžio ar pagalvotos minties. Kai išgirdo ant jo vos ne visa gerkle staugiančią merginą, net pajuto kaip visą kūną nukrėtė šiurpulio banga. Veidui prigludus prie žemės, ši pasirodė kaip niekados kieta. Ką? Kas tas švilpalaikis? Pala, pala, KĄ?! Augustas buvo persmelktas milžiniškos baimės, kad net nejuto skausmo, kai jo plaukai vėl buvo papešti aukštyn. Berniukas be jokios emocijos, beveik visas tirtėdamas žvelgė į besiplėšančią rausvaplaukę, kuri, jo manymu, nurimti tikrai neketino. Skamba, tarsi tuoj giltinė mane pasiims. Pala, pala. NEEEE! Jis jau norėjo klauptis ant kelių, ašaroti ir verkti, drebėti ir melsti atleidimo. Bet, deja, nespėjo. Jis tik išgirdo užkeikimą, kūną persmelkė skausmas. Netrukus vaikis nebematė dangaus židrynės, viskas traukėsi, slapti troškimai ir prisiminimai tarsi filmas sukosi prieš akis. Viskas baigėsi. Jis mirė.

[Kupidonas Monro]

Remi šiandien jautėsi prastai. Daug prasčiau, nei prastai. Tėvas buvo atsiuntęs laišką, kad grįžo mama ir, kad ji, tiek švilpę, tiek jos seserį, nori pasiimti atostogų, kad atlygintų skriaudas, kurias padarė.
Tarsi šitaip ta iškvaišusi vela galėtų išpirkti visus dalykus, kuriuos padarė. Jos nebuvo nuo to laiko, kai man buvo vieneri ir staiga vėl atsiranda! Gal ir tų atostogų metu ji mane mes? Juk vienintelis jai reikalingas žmogus ir yra ji pati
Išėjo į lauką, kad galėtų įkvėpti gryno oro. Buvo tik su plonais geltonos spalvos marškinėliais, nes šaltas oras, gnaibantis odą ir pildantis plaučius ledinio šalčio, leido vėl atsigauti ir grįžti realybėn, be to padėjo blaiviai mąstyti ir nepasiduoti jausmams.
Mergaičiukė nė pati nepastebėjo, kaip pasiekė kažkokią laukimę. Čia buvo tuščia, beveik taip pat, kaip šiuo metu buvo jos galvoje. Rain, kurį laiką dvejodama dairėsi, bet žmonių čia nebuvo, tad ji leido sau susmukti ant žolės. Neverkė, tik... Džinsų kišenėje sugraibė iš kažkokios vyresnės klastuolės nugvelbtą cigaretę ir ją prisidegė. Kurį laiką spoksojo į smilkstantį pagaliuką ir galiausiai drįso įkvėpti jo dūmų, iškart užsikosėdama. Bet plaučiams prisipildžius nuodingų dūmų pasijuto geriau. Bent kažkas buvo užpildęs jos vidų. Pasidarė lengviau.

[Lavena Marlow]

Temperatūrai atvėsus ir prasidėjus tam rudeniniam šaltukui, Vasaris neatsisakė pomėgio leisti laiką gryname ore ir šįkart pasirinkęs savavališką  treniruotę niekieno neužimtoj už kvidičo tribūnų esančioj laukymėj, mankštinosi su lazdomis.
Nemėgo paprasto bėgiojimo, sekinančio jėgas ir visada rinkosi kokią nors jo alternatyvą.
Taigi taip bemarškinis, runom tatuiruotą krūtinę atidengęs baltapūkis tiesia nugara kas du žingsnius keldamas ir laza prispausdamas kojas prie krūtinės žygiavo jau kokį trečią ratą, kai nesprendęs sustoti pailsėti pastebėjo ant dar ryto rasa padengtos žolės sudribusią mergytę. Neketino berniokas kištis į jos reikalus. Išvis nebuvo labai megėjas lįsti prie kitų, bet tik, kai ši iš pažiūros ketvirto kurso nepradėjusi panelytė prisidegė cigaretę, Vasaris suraukė antakius ir metęs lazdą, priartėjo prie kostinčios tamsiaodės bei, atėmęs tą nuodingąjį pagaliuką, užgesino jį ir  sutrypė kairiu, juodais kerzais apmautos kojos padu.
- Vėliau padėkosi, - burbtelėjo šaltai nužvelgęs mergytę ir grįžtelėjo lazdos pusėn.

[Kupidonas Monro]

Remi būtų ramiausiai murkdžiusis savo savigailos balutėje, bet atrodo kažkoks vaikinas buvo būtinai sumastęs, kad jai reikia pagalbos. Šitą ne švilpišką, nors ir lengvai atleidžiančią švilpę, buvo lengva supykdyti, ypač dabar, kai nuo emocijų ji virė it koks per ilgai paliktas virti katilas.
-Tu gal man tėvas ar motina? Man reikėjo šitos cigaretės, tad būtų gerai, kad sutrypęs sugebėtum greitu metu ir naują parūpint,-turbūt ne tokios reakcijos iš jaunosios Jackson tas bernas tikėjosi, bet ji išsitiesusi visu savo metro penkiasdešimties ūgeliu, išrėžė šiuos žodžius, tokiu piktu tonu, kad net pati save nustebino.
Aną kart, kai susitiko su tuo vaikinuku, kurio vardo dar net nežinojo, irgi nukentėjo dėl įžūlumo. Bet nesusivaldė. Negalėjo tylėti, kai tas baltapūkis už ją sprendimus darė, net nesistengdamas suprasti, kaip smarkiai jai to nuodų pagaliuko reikėjo.

[Lavena Marlow]

Mergaičiokei vis tik atsakius į jaunuolio poelgį, Vasaris kilstelėjo antakį. Tiesą sakant, tikėjosi panašios reakcijos sulaukti, mat retas kas būna dėkingas panašiose situacijose, tačiau tai jau klastuoliui nedrumstė labai minčių. Grįžęs prie savo pratimų, šaltų nervų savininkas nesiruošė tęsti ilgesnip dialogo su mažyle, bet vėl vertindamas jos amžių nužvelgė kelissyk ir piktokai krenkštelėjo.
- Tokia maža ir jau taip nori susirgti plaučių vėžiu? Nėra net pasiteisinimo, atleidžiančio nuo tokio poelgio. - Piktokai suburbėjo Laventis.
Vis dėlto safyrinių akių krašteliu toliau stebėjo mergaičiukę, mat ši būdama tokio irzlumo galėjo iškrėsti kokią nesąmonę, dėl kurios būtų nukentėjęs ir pats graikas.

[Kupidonas Monro]

Mergaitė, šiaip taip valdydama viduje verdantį pyktį, sukryžiavo rankas ant krūtinės. Kišenėje ilsėjosi, dar vienas plaučių žudymo pagaliukas ir ji šiaip jau nebūtų jo prisidegusi, bet dabar tai buvo principo reikalas. Įsikandusi cigaretę, ji lazdele (gal pirmą kart normaliai pasipraktikavo kerus) prisidegė ją ir įkvėpė dūmų, šįkart suvaldydama kosulį, nes apsikvailinti prieš šitą iškvaišusį žilą berną noro visiškai neturėjo.
-Plaučiu vėžiu? Nuo vienos cigaretės? Tau gal galvą persišviest reiktų?-nepakėlusi balso, ramiai, beveik su pašaipa balse paklausė Remi. Šiaip švilpė nebūtų taip pykusi, bet dėl šventų Merlino apatinių, tas dvi cigaretes nuknisti buvo velniškai sunku ir maratono bėgant nuo klastuolės letenų, per visą Hogvartsą, pakartoti Rain noro neturėjo.
-Nėra pasiteisinimo? O, berniukėli, tu net neįsivaizduoji kokioje suknistoje situacijoje aš esu,-visai nejausdama pareigos teisintis, vis dėl to paaiškino jam mergaitė. Tikėjosi, kad antroji cigaretė nesulauks savo draugės likimo, nes Remi pamažu nusiramino. Kažkaip... Nematė prasmės kažką išvis daryti. Mintis vėl susmukti ant žolės vėl pasirodė ne tokia ir bloga.

[Lavena Marlow]

- Neatrodo, kad tai darytum pirmą kartą, tad galimybė susirgti tikrai nėra maža. Ypač dar, kai tu esi visiška pyplė, kiek tau metų? Vienuolika? Na, ir auklėjimas, - ramiu, kiek kritišku tonu atsakydamas į išsišokusio vaiko komentarus, atitarė Vasaris ir pastebėjęs kaip šioji vėl užsidegė antrąją cigaretę, iš kur, po velnių, ji jas traukia?, laikydas rankose vargiai bevykstančių treniruočių lazdą, vėlei pritipeno prie mažametės ir nesunkiai paėmęs tą garbanės apseilėtą pagaliuką, susuko bei sutrypęs batu, numetė prie pirmojo. Minutėlę padvejojęs čiuptelėjo ir šiosios burtų lazdelę. Maža kas, gal dar nuspręs padaryti kokią kitą nesąmonę. - Pamintijo graikas ir kilstelėjęs antakius įsitebeilijo į tą pačią kvailą mergiūkštę.
- Mhm, tai ką? Profesorius įvertino tavo namų darbą vos keliais taškais? Ne, ne, palauk, gal net areštą skyrė? - Lengvai vyptelėjęs pasišaipė iš mažosios Vasaris.
- Žinai, ligoninės sparne dirba neblogi specialistai, galėtum kartkartėm apsilankyti pas kokį hilerį, galų gale, ne pasaulio pabaiga tie taškai. - Dar pridūrė ir įdėmiai ėmė apžiūrinėti šiosios „ginklą". Išties graži lazdelė, - susižavėjęs pakankamai lanksčiu medinuku, mintyse nebyliai pasikalbėjo su savimi Laventis ir stipriau suspaudęs ją, ryškiomis, kiek išsišokusiomis venomis padabintose, rankose nusigręžė nuo mokinukės ir patraukė tolyn.

[Kupidonas Monro]

Dėl Remi mažo ūgio beveik visi laikė ją jaunesne negu iš ties buvo. Juk vis dėl to mergaitei greit turėjo sueiti keturiolika, tad tikrai labai maža nebebuvo.
-Kalbi lyg pats būtum keturiasdešimties,-prunkštelėjo garbanė ir įtraukė dar dūmų. Burnoje darėsi kartu ir tas skonis malonus tikrai nebuvo.
Irrr... Iš jos rankų vėlei buvo atimta cigaretė.
Ir jis turi kantrybės atiminėt iš visiškai nepažįstamo žmogaus kažkokias suknistas cigaretes
Remi, įkvėpė, stengdamasi valdytis.
Tu švilpė Remi Rain, susivaldyk ir parodyk, kad esi bent šiek tiek brandesnė. Maldauju.
-Ei! EI! Čia juk mano lazdelė! Grąžink!-pareiškė rudaakė, sukryžiuodama rankutes ant krūtinės ir laikydamasi netoli to baltapūkio. Visai nenorėjo, kad kur nors nukulniuotų su jos lazdele.
Per vos kelias savaites Hogvartse lazdele jau buvo spėjusi prarasti du kartus. Ak, tik aną kart dar ir buvo pakabinta žemyn galva.
Turbūt tėtis teisingai sakė: “Tavo karštakošiškas charakteris tave vieną dieną pražudys, Remi Rain”
-Ak taip, nes esu tokia kvaiša ir stresuoju dėl tokių dalykų,-užvertė gintaro atspalvio akis tamsiaodė. Šiaip ar taip mokslais ji nelabai rūpinosi, o ir nesirūpindavo dėl kitų dalykų per daug. Bet kas artimesnis ją tokioje būsenoje būtų iškart susipratęs, kad yra negerai. Labai negerai. Dėja, tokių žmonių daug tikrai nebuvo.
-Mano motina apsireiškė po dvylikos metų ir dabar su visam nori mane pasiimti. Kas reikštų nebesimokymą Hogvartse. Juk supranti, kaip tai blogai ar ne? Supranti kodėl man reikėjo tos cigaretės?-pavymui vaikinui riktelėjo Remi. Išvis nežinojo kodėl tai sako. Jis turėjo jos lazdelę, o Rain tiesiog neturėjo motyvacijos išvis kažką daryti.

[emetas]

  Jau buvo praėję Naujieji metai, Rafaelis seniai užmiršęs visus švenčių džiaugsmus ramiai pėdino šiaurinės koridoriaus pusės link. Kartais užeidavo jam tokia nuotaika, kai norėdavo pabūti vienas arba šiaip ramiai atsigauti nuo visų jo iškrėstų išdaigų pamokų ar valgymo metu. Bet kada. Dažnas galėtų pasakyti ir drąsiai teigti, jog Promečių berniukas nebuvo namisėda, kuklus ar drovus vaikis. Šis buvo nenustygstantis vietoje, visada randantis progą paišdykauti, o ką jau kalbėti apie jo bendravimą, su savo charakteriu iškart susirasdavo draugų ar bent tuo momentu, kai reikia - pašnekovą.
  Mulatas rankose laikė seną laidynę, kurią dar buvo pasidaręs gyvendamas vaikų namuose. Juodos mantijos kišenės buvo prikrautos daugybės šovinių - akmenukų, įvairių stiklinių rutuliukų Priėjęs pilies duris išėjo laukan ir norėdamas neatkreipti į save per daug dėmesio ramiai nukėblino į laukymę esančia už kvidičo aikštės tribūnų. Palipęs keliais akmenimis aukštyn, užsiropštė ant seno, jau pradedančio pūti kelmo. Iš kišenės išsitraukė vieną iš savo šovinių ir panaudojęs laidynę iššovė kažkur toli.

[Monty Aren Reimers]

Pavargęs nuo viso naujametinio šurmulio, berniukas išsliūkino iš pilies. Žavus žiemos šaltukas baisiai nesižnaibė, tačiau pirštinėmis džiaugėsi. Vienoje rankoje jis nešėsi knygą, žiobarų istoriją, iš filmo sudėtą į pasakojimą. Jeigu tai nebūtų herojai ir ne fantastika, Montis tokios knygos neskaitytų. Varniukas traukė link laukymės už kvidičo aikštės. Norėjosi vienatvės, ramybės. Taip pat pratęsti skaitymą knygos, gebėjusios nukreipti mintis nuo šeimyninių nesutarimų ir bėdų.
Sėstis ant šaltos žemės bei sniego nebuvo geriausias sumanymas - net jei sėdynę dengė žieminė striukė. Visgi, įsitaisęs ant žemės, atsivertė knygą. Ją buvo jau pradėjęs, tačiau neįpusėjęs.

Jis galėjo saugoti paslaptį. Žurnalistai gaudė kiekvieną naujieną, net ir mažiausią, o jo viešas pripažinimas sukėlė tikrą aud...

Skaityti pastraipos Arenas nebaigė. Į galvą pataikė kaži koks rutuliukas, net per kepurę juto. Truputį susiraukęs, atsistojo bei apsidairė. Argi nieko nebuvo, bet tolėliau... Matėsi neaiškus siluetas. Reimersas pradėjo kėblinti jo link.
- Ei! - sušuko, kai jau buvau netoliese, tačiau užduso ir sustojo atsikvėpti.

[emetas]

  Rafaelis tyliai sukrizeno, kai išgirdo kažkieno šūktelėjimą. Rodos kažkam nepasisekė. Tačiau mulatas nebuvo iš tų, kuris sužeisdavo kažką tyčia. Kad ir kokioje aplinkoje jis augo ir pragyveno vienuolika metų, buvo išmokytas, kad kitų skriausti nevalia, todėl staigiai atsistojęs ir nusipurtęs sniegą pradėjo judėti link jo ateinančio berniuko.
  - Ei, atleisk, nežinojau, jog kažkas ten tupi,- gūžtelėjo pečiais vaikinukas ir davė priešais jį esančiam tamsiaplaukiui savo laidynę ir kelis šovinukus.- Jeigu pasijusi geriau gali iššauti į mane,- nusijuokė Emetas.
  Jis buvo geros širdies vaikis ir dažniausiai jam viskas būdavo atleista, vien dėl jo tamsių, didelių akių visi: ir maži, ir dideli, ir berniukai, ir mergaitės jam viską atleisdavo. Šis vaikinas turėjo ypatingą žvilgsnį, kuriam būdavo sunku atsispirti.
  - Aš Emetas Rafaelis Prometis iš Klastūnyno kaip matai,- pasididžiuodamas parodė savo žaliai sidabrinį kaklaraištį.- Labiau mėgstu, kai mane vadina Rafaeliu nei Emetu,- pridūrė.- O tu, varne, kas tu toks?

[Monty Aren Reimers]

Truputį pastovėjęs vietoje, atgavęs kvapą, galutinai atklampojo per sniegą prie nepažįstamojo. Išties, jį matė pirmą kartą, bet tai nebuvo naujiena - idelaus atidumo berniukas niekad neturėjo.
- Neee, neimsiu, - papurtė galvą, - geriau tai pamiršti.
Išties, Montis nebūtų sugebėjęs paleisti iš tos laidyklės rutuliuko į berniuką. Netyčia, galbūt, bet specialiai - niekados. Visad buvo geros širdies, net ilgai pyktį nemokėjo.
- Montis Arenas Reimers, - prisistatė Emetui išbėrus savuosius vardus, - gali mane vadinti Mončiu arba Arenu, bet tik ne pavarde, - nusijuokė. - Ji mane erzina.
Montis nužvelgė Rafaelį. Turbūt vadins jį abejais vardais, nors iš tiesų priklausys nuo varniaus nuotaikos. Vaikis atrodė visai gražus.
- Taigi, - vaidino, jog dairosi, - ką Rafaelis veikia šioje laukymėje?