0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Nora Kühnemund

  • VI kursas
  • *
  • 166
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • certe cose poi succedono / non le puoi cancellare
Ats: Nemaža laukymė už tribūnų
« Atsakymas #45 Prieš 7 metus »
 - O, girdėjau, kad ten visi labai drąsūs mokosi, - išpūtė akis, išgirdusi kokiame koledže mokosi jos pašnekovė. - Ar tu irgi drąsi? Nieko nebijai? Nes, žinai, aš labai bijau tamsos. Ir aukščio. Ir dar daug daug visko, - nuleido žvilgsnį. - O taip norėčiau apsilankyti Uždraustajame miške, - jos akys vėl sužibo, - ten tikriausiai tiek daug visokių įdomių ir gražių dalykų.
 Truputį (kokias kelias sekundes) patylėjo, kol grifė prisistatys.
 - Koks tavo gražus vardas! Žinai, jei aš turėčiau tokį vardą, visą laiką šokčiau ir dainuočiau iš laimės. O tu mėgsti šokti? Aš labai mėgstu. Tik mama kartais pyksta, kai pradedu šokti vidury gatvės, sako, kad jai gėda. Kodėl jai gėda, gal žinai? - pasmalsavo.
 Kažin kaip suprato, kad turbūt per daug plepa. Labai norėjo patylėti ir leisti pasisakyti pažįstamajai, tačiau turėjo tiek daug dalykų papasakoti ir dar daugiau norėjo sužinoti, kad tylėti negalėjo.
 - Kelintame tu kurse? Turbūt esi didesnė už mane, taip? Nes aš tai pirmakursė dar. Tau patinka mokykla? Kaip tu mokaisi? - staiga pašoko ant kojų ir pasigriebę grifę už delnų, tempdama link savęs, kad šioji atsistotų. - Ei, stokis. Negalima daug sėdėti, paskaus nugarą, - nutaisė protingą veido išraišką, tačiau jau po akimirkos prapliupo juoku, - pašok su manim.
ma n’atu sole cchiu’ bello oi ne’
‘o sole mio sta nfronte a te!

*

Neprisijungęs Klarė Konė Karter

  • VII kursas
  • *
  • 552
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • Al que al cielo escupe, en la cara le cae.
Ats: Nemaža laukymė už tribūnų
« Atsakymas #46 Prieš 7 metus »
- Na dauguma tikrai ne bailiai. - Galvodama apie pažįstamus savo koledžo astovus tarė antrakursė. - Bebaimių nebūna. - Garsiai iškvėpdama orą aiškino dvylikametė. - Nežinau ar aš drąsi, ne man spręsti. - Gūžtelėdama pečiais atsakė žiūrėdama Norai į melsvas akis.
- Gražių dalykų gali rasti ir kitur pilyje... - Nenorėdama skatinti pirmakursės nuo pat rudens laužyti taisykles, kad dar būdama šiek tiek neapdairi ir nenustygdama vietoje neįkliūtų kur nereikia, Klarė nutarė šiek tiek jaunesnę mergaitę paerzinti. - Na, miške tamsu, tad geriau viena nekišk ten nosies. - Gal šiek tiek per daug rimtu veidu atsakė pirmakursei. Pagalvodama, kad gali išgasdinti švelniai nusišypsojo.
- Man mano vardas nepatinka. Jis ilgas ir atrodo kaip iš viduramžių. - Šiek tiek susierzindama šalia esančios varnės pastaba Klarė suraukė veiduką. - O šokti aš mėgstu, gyvendama su žiobarais lankiau užsiėmimus. - Šiek tiek girdamasi tarė grifė ištiesdama kojų pirštus tarsi balerina. - Suaugusiems dažnai gėda, aš kai užaugsiu, tokia nebūsiu - Burbėdama tarsi senutė kalbėjo dvylikametė.
- Aš antrakursė, - skaidriu aiškiu balsu tarė Klarė. Pagal savo amžių ji buvo labai aukšta ir subrendusi, todėl atrodė dar vyresnė. - Nežinau, patinka, bet aš pasiilgstu žiobariškos veiklos, todėl čia ir slampinėju... - į pasipylusią klausimų laviną bandė atsakyti Klarė, nežinodama nuo kurio pradėti.
- Auč, - sucypė dvylikametė tempiama į viršų. - Man nugaros neskaudės, aš katik baigiau sportuoti. - Pareiškė jaunoji Karter. - Nėra muzikos... - nutaisė kvailą išraišką nutarusi šiek tiek paišsidirbinėti, nors iš tikro Klarė labai mėgo šokti.
Y cada anochecer es una cita entre misterio y realidad para que no se te olvide soñar

*

Neprisijungęs Nora Kühnemund

  • VI kursas
  • *
  • 166
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • certe cose poi succedono / non le puoi cancellare
Ats: Nemaža laukymė už tribūnų
« Atsakymas #47 Prieš 7 metus »
 - Taip, taip, pilyje yra gražių dalykų, tai tikrai, - ėmė įnirtingai mosikuoti rankomis, - bet aš jau beveik visą pilį išnaršiau, - šyptelėjo,  - tik tu niekam nesakyk, nes kai kur negalima lankytis, ypač mažiukams, - paraudo, tačiau nespėjus nė mirktelėti, išsiviepė, - Be to, kol leidžia oras, noriu visas vietas lauke pamatyti, o kadangi Miškas yra lauke, tai jo pamiršt nevalia, - iškėlė antakius.
 Palenkusi galvytę į šoną, mažoji klausėsi draugės (nes kiekvieną žmogų vadino savo draugu) pasakojimo apie vardą. Jai tikrai patiktų toks vardas. Kaip iš romantiškų pasakojimų, o ne kokia įprasta Nora, kokių pilna. Tai kas, kad nė vienos nepažinojo, vis tiek galėtų lažintis, jog tokių yra daug. Ne taip, kaip Kornelijų.
 Antrakursiai Norai atrodė kaip be galo suaugę žmonės. Net jei juo teskyrė vieneri metai. Tačiau jie jau pažinojo mokyklą, žinojo kiekvieną jos užkaborį (bent jau taip atrodė varnei) ir tikriausiai turėjo daug įdomybių, kurias buvo verta papasakoti.
 - Tai tu jau didelė, - nusijuokė, - pasidalink paslaptimis apie mokyklos pilį, esu tikra, žinai jų daug! - nutaisė maldaujančią veido išraišką. Tiesą pasakius, jos išplėstos akys ir iškreiptos lūpytės be proto priminė Pūkį iš Šreko, tetrūko katino ūsų ir oranžinės spalvos plaukų.
 Su neslėpiama nuostaba mergaitė klausėsi pastabos apie muzikos trūkumą.
 - Ak, tai niekis! - nusijuokė, - mes galim gi dainuoti. Ir tada turėsime muziką. Tu mėgsti dainuoti? - draugiškai pasiteiravo.
 Stipriai suspaudusi vyresniosios delnus ėmė šokinėti ratuku, džiaugsmingai juokdamasi ir niūniuodama linksmą dainūšką.
ma n’atu sole cchiu’ bello oi ne’
‘o sole mio sta nfronte a te!

*

Neprisijungęs Klarė Konė Karter

  • VII kursas
  • *
  • 552
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • Al que al cielo escupe, en la cara le cae.
Ats: Nemaža laukymė už tribūnų
« Atsakymas #48 Prieš 7 metus »
- Na aš nesu skundikė. - Šiek tiek įsižeidusi, kad pirmakursė galėjo manyti, kad Klarė paskųs ją. - Patariu tada prašyt vyresnių. Jie bent tave apgins jei ką. - Bandė pamokyti vos jaunesnę mergaitę.
- Ką norėtum išgirsti? - Bandydama prisiminti kaip jautėsi pirmame kurse, kaip viskas buvo įdomu, juolab Klarė savo nedideliame gyvenime nebuvo mačiusi daug magijos, kadangi mama kaip ir maskavo savo galias, kadangi gyveno žiobarų apsupty.
- Aš ne didelė, tik peraugus. - Suglumusi Klarė pastaraisiais metai siaubingai ištįso, ir buvo pusę galvos aukštesnė už daugumą kurso draugų.
- Mėgstu, bet nedainuoju lauke, tik kai niekas nemato. - Atkirto Klarė, neduok Dieve vėjas pakirs mergaitės ir taip jautrias balso stygas. Apibėgusi tiek ratų aplink, ji nesijautė pajėgi dar ir dūkti su pagal amžių labai judria pirmakurse.
Y cada anochecer es una cita entre misterio y realidad para que no se te olvide soñar

*

Neprisijungęs Nora Kühnemund

  • VI kursas
  • *
  • 166
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • certe cose poi succedono / non le puoi cancellare
Ats: Nemaža laukymė už tribūnų
« Atsakymas #49 Prieš 7 metus »
 - Nenenenene, - ėmė energintai purtyti galvą, - aš tikrai nemanau, kad esi skundikė, ne tai norėjau pasakyti, - atsiprašančiai pažvelgė į grifę, - Žinau, bet vyresni turbūt nė nenorės niekur su manimi eiti, - nuliūdusi pažvelgė į savo kelius, apdengtus taškuotomis pėdkelnėmis.
 Neprireikė nė akimirkos, kad vėl atgautų savo įprastinę šypseną ir gerą nuotaiką.
 - Viską, papasakok viską, ką žinai! - saldžiu balseliu paprašė, - Man viskas įdomu, net mažiausios smulmenos! - džiaugsmingai sušuko. - Ne, norėjau pasakyti, kad vyresnė, ne didelė, supainiojau žodžius, - nusijuokė - Žinai, man kartais taip būna, kad pasakau ne tokį žodį, kokio reikia, o po to reikia išsisukinėt, kad žmonės, blogai mane supratę, nesupyktų, - gūžtelėjo petukais.
 Jai pasidarė nesmagu, kad draugė nenori su ja šokti ir dainuoti. Na, taip, ji atrodė pavargusi, bet... bet tai juk dainavimas, niekada negali būti per daug pavargęs, kad negalėtum šokti ar dainuoti, argi ne taip? Tačiau nusprendė, kad jai daug prašys, tai mergaitė nenorės su ja draugauti, todėl nusileido - niekada nebuvo ypatingai užsispyrusi.
 - Na, tada galim nešokti ir nedainuoti, - prisėdo atgal, patiesdama po savimi sijono klostes, mat žolė jau buvo drėgnoka, o žemė dvelkė vėsuma. - Ką nori veikti? - smalsiai paklausė.
ma n’atu sole cchiu’ bello oi ne’
‘o sole mio sta nfronte a te!

*

Neprisijungęs Klarė Konė Karter

  • VII kursas
  • *
  • 552
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • Al que al cielo escupe, en la cara le cae.
Ats: Nemaža laukymė už tribūnų
« Atsakymas #50 Prieš 7 metus »
- Gal ir norės, jeigu gražiai paprašysi. - Nusišypsojo greta stovinčiai pirmakursei.
- Nežinau nuo ko pradėti, klausk ir bus atsakyta, jei tai nepažeidžia mokyklos taisyklių. - Rimtą veidą bandė nutaisytė grifiukė. - Na kiek jau už tave vyresnė, metais, daugiausiai metais su puse. - Kilstelėjo riestą antakį žaliaakė. - Visiems būna, nesiteisink, aš ne tas žmogus, kuris greit supyksta, tik vaidinti moku. - Dirbtinai išsišiepė Klarė, pasikeldama ant pirštų galų ir ištiesdama aukštyn, prasitempdama link saulės, lyg koks apsimiegojęs katinas.
- Nežinau, - kelis kartus kilsteldama pečius ištarė dvylikametė. Jaunesnei mergaitei atsisėdus ji jautėsi nejaukiai, todėl tūpdama ant vienos kojos, kitą užkišo užkryžiuodama, ir atsidūrė ant žemės greta Noros.
Y cada anochecer es una cita entre misterio y realidad para que no se te olvide soñar

*

Neprisijungęs Nora Kühnemund

  • VI kursas
  • *
  • 166
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • certe cose poi succedono / non le puoi cancellare
Ats: Nemaža laukymė už tribūnų
« Atsakymas #51 Prieš 7 metus »
 Nora nuliūdo. Neatrodė, kad jos naujoji draugė labai norėtų su ja kalbėtis, jos atsakymai buvo labai lakoniški (pamirškime faktą, kad Nora nė nežino tokio žodžio). Žinoma, ji atsakinėjo į visus jos klausimus, tačiau nei pati nieko neklausinėjo, nei atsakymai nebuvo labai išplėsti - ot, tik tiek, kiek užtektų pasakyti, jog į klausimą buvo atsakyta. Liūdna, labai liūdna. Sutrikusi persimetė per petį storą kasą ir ėmė sukti ant piršto plaukų galiukus.
 Kurį laiką jos sėdėjo tylėdamos. Mažiukė prarado bet kokį norą uždavinėti klausimus, mat nematė atsako iš grifės. Liūdnai atsiduso, nutraukdama labai nejaukią tylą. Pakėlė galvą aukštyn - dangus jau nebebuvo skaidriai žydras, dabar jį dengė stori tamsūs debesys, net veja, ant kurios mergaitės sėdėjo, papilkėjo. Netrukus iš to bjauraus dangaus pasipylė vanduo. Būtent pasipylė, kitaip tokio stipraus lietaus negalėjai pavadinti. Varniukė greitai pašoko ant kojų, net galva kiek apsvaigo.
 - Bėgam, kol dar nesušlapom, - trumpai mestelėjo ir, net nepasižiūrėjusi, ar jos pašnekovė pakilo, pasileido bėgte link pilies.
ma n’atu sole cchiu’ bello oi ne’
‘o sole mio sta nfronte a te!

*

Neprisijungęs Aurora Frydenlund

  • VII kursas
  • *
  • 106
  • Taškai:
  • promiscuous child
Ats: Nemaža laukymė už tribūnų
« Atsakymas #52 Prieš 7 metus »
Pro pilkus, sunkius debesis silpnai skverbėsi nusidabrinta saulės šviesa, stiprus rytų vėjas plaikstė sidabrinius mergaitės plaukus, trylikametė Aurora žingsniavo dar po žiemos iki galo neatšilusia žeme, rankas, saugodama nuo vėjo, buvo susikišusi į apsiausto kišenes. Prisimerkusi klastuolė pažiūrėjo į tolumoje dūluojančius spalvotus tribūnų bokštus. Pati skraidyti ant šluotos nemėgo, ne jai buvo toks transportas, tačiau rungtynes stebėti eidavo. Nors, jei gerai pagalvotume, ne tiek stebėti, kiek klausytis ūžesio ir šūkavimų bei plojimų. Tai tayrtum suteikdavo jausmą, kad ji - ne itin viena. Mokyklos bendruomenė atrodydavo kaip vienas gyvas, judantis organizmas.
Ištraukusi plaukus iš burnos, kuriuos ten įpūtė vėjas, Aurora atsitūpė ir pakėlusi nuo žemės pagaliuką ėmė juo kapstyti žemę.
"Who was he to say he wasn’t a promiscuous boy like all the other teenagers? It makes sense, kind of. He was seventeen-ish when he died. There was five-ish years of promiscuity that could have been going on that he had zero recollection about."

*

Neprisijungęs Michael Stearley

  • II kursas
  • *
  • 31
  • Taškai:
Ats: Nemaža laukymė už tribūnų
« Atsakymas #53 Prieš 7 metus »
Michael'iui pasidarė nuobodu. Gal reikia prasieiti ,pakvepuoti grynu oru?Vienuolikmetis išėjo pasivaikščioti. Kaip dažniausiai jis žinodavo savo tiksklą ir jo siekdavo ,bet šiandien ne! Berniukas eina ten kur jį veda kojos. Pradėjo pūsti gana stiprus vėjas .Berniuko juodi plaukai skraidė ir buvo susišiauše, o pirmakursio rudos akys matė ,kad įvyks audra. Jis ėjo toliau ir išgirdo kažką krebždint. Gal būt tai genys arba pelėda ,arba kokia mažyte voveraitė. Michael'io akys pakilo į viršų, bet ant medžio nieko nebuvo. Na nieko... Berniukas beeidamas vis girdėjo krebždėjimo garsus.Nu kuo toliau tuo smalsiau kas tai ,o lyg tyčia nieko nesimato ,nes rūkas apgabė visą mišką. Šiek tiek toliau paėjus kai garsas girdėjosi vis geriau vienuolikmetis pamatė žmogaus siluetą.
-Sveiki, kas jūs?-tarė berniukas žmogui.

*

Neprisijungęs Elena Lovegood

  • VII kursas
  • *
  • 240
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • They say Hogwarts, we say Home
Ats: Nemaža laukymė už tribūnų
« Atsakymas #54 Prieš 6 metus »
 Praėjo savaitė. Po komos atsibudusi mergina savaitę su niekuom nebendravo ir niekur nėjo. Ji visą dieną gulėdavo lovoje arba skaitydavo knygas. Tačiau laikui bėgant, Elenai visą tai atsibodo.
 Vikriai išlipusi iš lovos, Grifė atsistojo prieš veidrodį. Dabar ji jame matė ne gražios figūros merginą, o anoreksijos ligos paveiktą Grifę. Greitai nusukusi nuo jo akis, metamorfmagė pradėjo ieškoti rūbų. Nors beveik visi rūbai jau buvo jai per dideli, ketvirtakursei tai nelabai  rūpėjo. Pasitvėrusi bet kokius rūbus ir batus, raudonakė greitai juos apsirengė.
 Išbėgusi iš Grifų Gūžtos bendrojo kambario, LoveGood netrukus buvo prie durų kurios vedė į lauką. Išėjusi pro jas į lauką, pilkaplaukės veidą vėl pasiekė švelnus vėjalis. Va to Elena labiausiai ir buvo pasiilgusi. Ilgai nestovėjusi vietoje, ketvirtakursė pradėjo eiti tiesiai. Šį kart ji nėjo į uždraustąjį mišką. Dabar keturiolikmetę traukė kvidičo aikštė arba tai, kas yra už jos.
 Praėjo kokios kelios minutės ir Grifė jau buvo kvidičo aikštėje. Milžiniško tribūnos ir aukšti lankai ypač patraukė LoveGood dėmesį. Ji ilgai į tai žiūrėjo, kol jos raudonos akelės neužkliuvo už kažkokios laukymės. Smulkutė mergina primerkusi akis pradėjo eiti link jos.
 Vos ją pasiekusi, Grifė išplėtė akis. Ši vieta jai buvo tiesiog nuostabi! Pasišokinėdama ji nuėjo link laukymės vidurio ir ten atsigulė. Įsižiūrėjusi į melsvą dangų ir plaukiančius debesis, metamorfmagė net nepajautė kaip užmerkė akis ir pradėjo giliau kvepuoti.

*

Neprisijungęs Dylan Frendlin

  • ***
  • 157
  • Lytis: Vyras
  • Kaip sekasi, tik take?
Ats: Nemaža laukymė už tribūnų
« Atsakymas #55 Prieš 6 metus »
Dienos bėgo, savaitės tikrai nesiruošė sustoti, bent trumpam, o mėnesis po mėnesio artėjo mokslo metų galas, o svarbiausia - baisiai švilpio nelaukiami egzaminai. Atradęs laisvą laiko tarpą ir palikęs savo lovą nukrautą įvairiomis, neužverstomis knygomis, plunksnomis, popierių skiautelėmi bei visokiu kitu šlamštu, kuris, deja, vis dėlto dar buvo reikalingas, Dylan'as išdundėjo lauk.
Vaikinukas troško, kad lauke, jo skruostus glostęs vėjelis taip pat paglostytų ir pravalytų mintis. Žingsnis po žingsnio, sudėjęs rankas į ryškiai geltono megztinio kišenes, per apylinkes kulniavo švilpis. ...Five, six, I'm done with it... Įvairių dainų žodžiai pasiekė jo galvą, menkai prablaškydami. Jis nežinojo kur ėjo, bet neturėjo noro ir kažkur sustoti. ...Seven, eight, it's getting late, so close your eyes, sleep the days... Dylan'as trumpam stabtelėjo. Netoliese jau bolavo kvidičo aikštės lankai, šalia kurių, kad ir kokį augimo burtą ar eliksyrą benaudotum, visuomet pasijusi mažas. ...Nine, ten, never want to see you again... Apsidairęs, nužvelgęs apylinkes šalia kvidičo aikštės ir kiek pamindžikavęs vietoje, vaikinukas jau norėjo eiti atgal, tačiau jo akis, o vėliau ir jį visą sudomino laukymė, kurioje kaip suprato, nebuvo buvęs. Akimirką pasirodė, kad kažkoks šešėlis ar burtininko siluetas sušmėžavo laukymėje, tačiau nuvyjęs tokią mintį bei galimybę, Dylan'as patraukė vietos, kurioje nebuvo buvęs, link.
Visiškai priartėjęs, suveltais, nuo vėjo plaukais, jis suvokė, kad nepasivaideno. Čia tikrai kažkas buvo. Ir visiškai šalia. Prie pat. Keli žingsniukai pirmyn bei stabtelėjimas. Akys nukrypo žemyn. Švilpis matė priešais save, laukymėje gulinčią merginą. Nereikėjo ilgo laiko, kad ją atpažintų. Tai buvo Elena.
- Atleisk, - žengė truputį į šoną, o dabar trauktis ir bėgti atrodė per vėlu ir kvaila, - nenorėjau užklupti, jeigu norėtum būti viena... galiu tau tai leisti, - menkai vyptelėjo vėl pakėlęs akis į dangų.

*

Neprisijungęs Elena Lovegood

  • VII kursas
  • *
  • 240
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • They say Hogwarts, we say Home
Ats: Nemaža laukymė už tribūnų
« Atsakymas #56 Prieš 6 metus »
 Šiltas vėjalis vis glostė Elenos veidą. Šioji užsimerkusi tiesiog gulėjo ir šypsojosi. Saulė švietė tiesiai į ją. Dabar metamorfmagė jautėsi tiesiog nuostabiai. Atrodė, jog tokio momento niekas negalės sugadinti. Bet tik atrodė. Netrukus Elenai saulę uždengė šešėlis.
,,Kad ir kas čia, aš nesiruošiu keltis.” Grifė net nesiruošė atmerkti akių ir pažiūrėti, kas jai užstojo saulutę kuri taip šildė.
 Tačiau LoveGood tokias mintis greitai nuvijo. Išgirdusi tikrai pažįstamą balsą, pilkaplaukė greitai atsimerkė. Prieš save išvydo tą patį mielą vaikinuką su kuriuo valgė saldainius pasislėpę kambarėlyje. Ketvirtakursė greitai atsistojo ir užkirto Dylan’ui kelią kuris jau ruošėsi išeiti. Atsistojusi prieš jį, Elena pagaliau suprato kokia žema yra, jeigu ji veikinui tik iki krūtinės.
 -Tu niekur neisi. Po komos dabar labiausiai noriu su kažkuom pakalbėti. Taip kad apsisuk ir atsisėsk,- sukikeno raudonakė ir grįžo į tą pačią vietą kur ir gulėjo.

*

Neprisijungęs Dylan Frendlin

  • ***
  • 157
  • Lytis: Vyras
  • Kaip sekasi, tik take?
Ats: Nemaža laukymė už tribūnų
« Atsakymas #57 Prieš 6 metus »
Rankose kišenėse buvo pakankamai vėsios, o tuo labiau tokios, kad jis tai jautė. Akys nusileido šiek tiek žemiau, kuomet ausis pasiekė pažįstamas merginos balsas.
- Žinoma, - iškart sutiko bei savo viso veido emocijomis, net akimis parodė, kad mielai sutiko likti. Švilpis greitai nusekė Eleną, o tuomet pats pajudėjęs (tiesą sakant, žengė tik kelis žingsnius į priekį), atsisėdo ant žolės priešais merginą. Vaikinukas laikėsi šiokio tokio atstumo, tačiau tikrai nebuvo labai nutolęs. Į jo galvą grįžo keletas minčių apie apie pastarųjų dienų įvykius, o svarbiausia, kad niekas neturėjo to žinoti. Na, vienas asmuo tai žinojo. Ir, jis pats buvo įsitikinęs, kad nelabai tinkamai parodė savo jausmus.
- Tai... Apie ką norėtum pakalbėti? - nuvijo mintis it įkyrią musę bei pradėjo šiokį tokį pokalbį.

*

Neprisijungęs Elena Lovegood

  • VII kursas
  • *
  • 240
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • They say Hogwarts, we say Home
Ats: Nemaža laukymė už tribūnų
« Atsakymas #58 Prieš 6 metus »
 Elena sėdėjo ant žemės sukryžiavusi kojas ir ranka pasirėmusi galvą. Švelnus vėjelis glostė LoveGood veidą. Grifė atidžiai žiūrėjo į Dylaną. Raudonakė žinojo tik jo vardą, bet niekaip negalėjo atsiminti kur buvo su juo susitikusi. Ketvirtakursė žiūrėjo į jo kiekvieną veido bruožą, bet atsimint tai neatsiminė.
 ,,Nagi, Elena, kur tu jį matei...” Pilkaplaukei buvo gėda klausti kur jie buvo susitikę, nes pati Elena pasiūlė jam pabūti kartu. Galiausiai giliai įkvėpusi metamorfmagė pažiūrėjo tiesiai Dylan’ui į akis.
 -Mes buvom kažkur susitikę, taip? Žinau tik tavo vardą,- virpančiu balseliu prakalbo Grifė. Jausdama kad ašaros jau kaupiasi jos akyse, LoveGood nuleido galvą ir stipriai užmerkė akis.
 -Atleisk, aš visiškai nieko neprisimenu. Aš  net neprisimenu savo praeities,- kalbėjo Elena ir bandė neverkti. Tačiau raudonakė jau jautė kaip jos skruostais greitai ritasi ašaros. Pakėlusi savo gležną ranką Grifė jas nuvalė. Kad ir kaip stengėsi neverkti, merginai tai nepavyko. Pilkaplaukei jau buvo gėda pakelti galvą, nes ašaros vis nenustojo bėgti.

*

Neprisijungęs Dylan Frendlin

  • ***
  • 157
  • Lytis: Vyras
  • Kaip sekasi, tik take?
Ats: Nemaža laukymė už tribūnų
« Atsakymas #59 Prieš 6 metus »
Ištraukęs rankas iš kišenių, Dylan'as akimirką galvoje kažkur išklydo iš šio laiko, susimąstęs apie tai, kur galėjo nukišti akinius ir ar jie išvis sveiki, o ne sulaužyti kažkur stalčiuje. Tik Elenos balsas privertė sugrįžti į realybę.
- Taip, buvome, - stengėsi neparodyti savo suglumimo, - netoli didžiosios salės, slaptame sandėliuke valgėme saldainius.
Turbūt tai dėl to komos. Švilpis pakėlė akis nuo žemės ir pažvelgė į merginą. Ji pasirodė vaikinukui išvarginta gyvenimo, pasimetusi ir palikta painioje kryžkelėje, iš kurios kelio atgal nebebuvo. Pamatęs Elenos ašaras, Dylan'as dar labiau suglumo, o tuomet pasiskubino ją paguosti :
- Tai nėra taip jau baisu, - pasislinko arčiau, - aš nepamenu savo vaikystės nuo trijų iki dešimties, kadangi kai man suėjo vienuolika, vieni tėvų priešai man ištrynė atmintį. Bet aš su tuo susigyvenau, Elena, - matė, kaip ritosi ašaros, - tavo atmintis grįš, mano nuomone. Pamažu, bet turės grįžti.
Švilpis nežinojo ką daryti. Tokiomis akimirkomis jis mėgdavo pasišalinti, tačiau dabar... Šiuo metu negalėjo taip pasielgti, sąžinė nebūtų jo paleidusi. Neturėdamas ko prarasti, vaikinukas apglėbė draugės pečius.
- Viskas yra gerai, - sušnibždėjo tyliu balsu, tarsi pats tikėdamas šiais žodžiais. Bet ar tikėjo? Geras klausimas, tik atsakimo, deja, negalėjo pasakyti net sau.