0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Erka Forrm

  • VI kursas
  • *
  • 409
  • Taškai: 184
Ats: Nemaža laukymė už tribūnų
« Atsakymas #150 Prieš 10 mėnesių »
  Erkos jo veiksmai visai nenustebino. Nesugeba sugalvoti nieko naujo. Nors šį kartą lazdelę metė, o ne žadėjo grąžinti. Mąstė Erka žvelgdama į Aurį kai jis numetė lazdelę. Bet dabar galimybės lazdelę atsiimti nebuvo. Tad Erka tiesiog nuėjo jos ieškoti. Ji apėjo nemažą plotą ir lazdelės nerado. Net nuėjo ten kur jau augo ir medžiai bei krūmai, bet vistiek nieko. Medžių ten buvo daugybė. Erka vaikščiojo visą amžinybę. O nusipirkti kitą lazdelę neturėjo galimybės. Tad ieškojo toliau. Kai Erka jau apieškojo viską grįžo į tątikrai nemažą laukymę. Tada atsisėdo ant žemės. Kad ir kaip Erka to nenorėjo, bet pradėjo verkti. Ašaros nevaldomai liejosi iš akių. Erka mėgino jas sustabdyti. Bet veltui. Erka ir toliau verkė kaip mažas vaikas. Juk aš jau trečiakursė. Mintyse drausmino save Erka, bet vistiek ašaros liejosi visiškai nevaldomai. Erka tikėjosi, kad Auris jos tokios nepastebės. Nors Erkai vis dar buvo labai karšta. Ji kaip dar niekada nebuvo sugebėjo į karštį nekreipti dėmesio.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 10 mėnesių sukūrė Erka Forrm »
Mes esame kiaulės, kiaulės yra mes

*

Neprisijungęs Auris Senkleris

  • Apsigynimo nuo juodosios magijos profesorius
  • *
  • 634
Ats: Nemaža laukymė už tribūnų
« Atsakymas #151 Prieš 10 mėnesių »
Auris stebėjo ir mėgavosi vaizdeliu, kaip ji niekaip neranda tos savo lazdelės. Visur bastėsi ir nieko. Gerai švystelėjau. Nusivaipė mintyse. Bet paskui jam nusibodo čia stypsoti. Po velnių, rasi tu ją ar ne? Vaikiną pjautė pjovė miegas. O paskui ėmė dėtis išvis nebūti dalykai.
Po bevaisių paieškų Erka sugrįžo į laukymę. O tada klestelėjo ant žemės ir... Negali būti. Ko čia dabar? Ko čia lieja dabar tas ašaras? Na ir gerai, tegu sau verkia. Kas čia kažkokia manipuliacija? Jis nusisuko, nutarė eiti. Bet paskui vėl atsisuko. Ji Auriui pasirodė tokia vieniša. Sėdėjo ant žemės ir gailiai verkė. Nenoriu veltis į mokinių reikalus. Man jau praeitų metų gana. Bet jis nemokėjo kitaip dirbti ir staiga visas pyktis kažkur pradingo. Gal jį išplovė tos ašaros.
Jis priėjo ir atsisėdo priešais mergaitę.
- Erka, Ar mudu dabar jau galim normaliai pasikalbėti? Kas tau yra? Aš juk tau sakiau jau šimtą kartų, nenoriu su tavimi kivirčytis, bet tu pati nuteikinėji visus žmones prieš save. O lazdelę aš tau gražinsiu, gali nesijaudint. - Ji čia peršals. Vėl pagalvojo jis. Reikės vestis ją iš čia kuo greičiau.

*

Neprisijungęs Erka Forrm

  • VI kursas
  • *
  • 409
  • Taškai: 184
Ats: Nemaža laukymė už tribūnų
« Atsakymas #152 Prieš 10 mėnesių »
  Erka išgirdo, kad Auris atsisėdo priešais ją. Neleidžia net normaliai paverkti. Galvojo klastuolė vis dar verkdama. Erka bandė sulaikyti ašaras, bet veltui. Jos tiesiog liejosi upeliais. Erkai pasidarė bloga. Nors net nežinojo kodėl.
- Ir kam man sulūžusi lazdelė? Kitokios gi nerasi.
  Erkai tikrai pasidarė labai bloga. Jai suskaudo ranką. Ji palietė ranką, bet iškart turėjo kitą ranką atitraukti, nes ranka tiesiog degė.
- Kas čia dabar? - sutrikusi rėkė klastuolė.
  Po kiek laiko Erkai pasidarė dar blogiau. Ji vos spėjo nusisukti ir pradėjo vemti. Ir ne kuo kitu, o krauju.
- Po galais! - keikėsi klastūnyno trečiakursė. Jai išties buvo labai bloga. Dabar lazdelė Erkai visai išgaravo iš galvos. Jai buvo svarbu pasijausti nors kiek geriau. Ilgai taip netversiu. Ir kodėl krauju? Galvojo klastuolė vis dar kiek sutrikusi.
Mes esame kiaulės, kiaulės yra mes

*

Neprisijungęs Auris Senkleris

  • Apsigynimo nuo juodosios magijos profesorius
  • *
  • 634
Ats: Nemaža laukymė už tribūnų
« Atsakymas #153 Prieš 10 mėnesių »
- O kodėl ji turi būti sulūžusi? Tu tiesiog jos neradai. Žiūrėk. Accio lazdelę. - Ir ji parzvimbė iš nežinia kur.
- Na ir viskas ir nėra čia ko raudoti. - O tada tai prasidėjo. Auris persigando. Pamatė kad kažkas jai darosi. Ir tada Erka ėmė vemti krauju. Jam pasirodė, kad žemė išslydo iš po kojų. Kas čia dabar? Kas po galais jai atsitiko? Bet jis negalėjo delsti. Neturėjo laiko. Pirma mintis, kuri šovė galvon buvo ta, kad gal braidžiodama po šabakštynus prisilietė kokio nuodingo augalo. Gal jo nuodai pateko ant odos ir per mažą žaizdelę pakliuvo į kraujotaką. Nieko geresnio jis nesugalvojo. Bet koks tai gali būti augalas? Tai buvo labai svarbu, nes reikėjo rasti priešnuodį, jeigu tai tikrai augalo darbas.
- Gestendo. - Ištarė nukreipęs į ją burtų lazdelę. Tai turėjo bent laikinai sustabdyti tą vėmimą. Bet tai nieko nereiškė, nes jeigu tai tikrai nuodai, jie toliau plito. Auris suvaldė paniką, reikėjo padėti tam vaikui. Būtinai turėjo ką nors sugalvoti.
Vaikinas atsistojo, pasilenkė prie Erkos ir pakėlė ją nuo žemės. Ir su savo kroviniu nubėgo į pilį. Lėkdamas galvojo kur lėkti geriau. Į ligoninę ar į savo kabinetą. Kabinete buvo eliksyrų. Bet aš ne hileris. Pamanė ir nutarė dumti į ligoninę. Nešti mergaitę sunku tikrai nebuvo ir jis bėgo kiek galėdamas greičiau.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 10 mėnesių sukūrė Auris Senkleris »

*

Neprisijungęs Sofi Barbierato

  • VI kursas
  • *
  • 114
  • Taškai: 52
Ats: Nemaža laukymė už tribūnų
« Atsakymas #154 Prieš mėnesį »
   Buvo graži rudens diena. Nelijo, bet buvo gerokai apsiniaukę ir lietus grasino ateiti už poros valandų. Ir nors paprastam žmogeliui toks oras būtų blogiausias pasaulyje, Sofi jį tiesiog dievino, taigi jai pasitaikė gera progą užsiimti puikia veikla - skraidymu. Ji persirengė ir dabar atrodė kaip tikra Klastūnyno komandos kapitonė pasiruošusi visus nušluoti nuo žemės. Merginai nepatiko skraidyti kvidičo aikštėje. Nepatiko, nes Sofi mėgo skraidyti viena, o matydama tribūnas jai atrodo, kad jose pilna žmonių. Klastuolė šoko ant šluotos ir nuskriejo į didelę laukymę už tribūnų. Ji ten suko ratus pirmyn atgal ir mėgavosi šalto vėjo gūsiais.
   Jai buvo labai gera, kad jos nieks nemato. Neduok Dieve čia būtų baisioji Elliw, ragana Alrisa ir net Dori, kuri jau buvo pradėjusi patikti. Aišku gerai, kad jos nemato dar begalės vaikų iš pamokų su kuriais Sofi ne vieną kartą "apsižodžiavo". Ji pakilo aukščiau ir apskrido kelis kartus aplink aikštę, nors pati to nežinojo. Ji buvo paskendusi debesų rke ir tik nusileidusi žemiau susiorientavo ir nuskrido į laukymę.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš mėnesį sukūrė Sofi Barbierato »

*

Neprisijungęs Danas de Breinas

  • V kursas
  • *
  • 34
  • Taškai: 108
Ats: Nemaža laukymė už tribūnų
« Atsakymas #155 Prieš mėnesį »
  Danas keliavo kvidičo aikštės link. Na, tiesą sakant, nevisai aikštės. Jis nemėgo skraidyti pačioje kvidičo aikštėje, nes nemėgo kai jį kas nors stebėdavo, todėl švilpis nusprendė paskraidyti laukymėje už tribūnų. Jis nešėsi penkto lygio šluotą, kuria ir ketino paskraidyti.
  Atėjęs jis pamatė, kad laukymė nėra tuščia - ten jau skraidė klastuolė, kuri su juo nemaloniai elgėsi vienos pamokos metu. Penktakursis nenorėjo skraidyti kartu su ja, tačiau dar labiau nenorėjo skraidyti kvidičo aikštėje, nes žinojo, kad ten tribūnose dažnai atsiranda mokinių, kurie į kitus spokso be reikalo.
  Vis dėlto Danas nusprendė skraidyti laukymėje kartu su ja. Tikėjosi, kad jį pamačiusi klastuolė tiesiog pati nuskris kur nors kitur. Taip, nebuvo labai laimingas, kad nebus čia vienas, tačiau nusprendė su tuo susitaikyti. Vis tiek skraidyti kartu su ja geriau nei tą daryti kvidičo aikštėje. Net jei aikštė ir būtų tuščia. Pagalvojo vaikinas.

*

Neprisijungęs Sofi Barbierato

  • VI kursas
  • *
  • 114
  • Taškai: 52
Ats: Nemaža laukymė už tribūnų
« Atsakymas #156 Prieš mėnesį »
   Taip, ji skraidė ir jautėsi taip gerai. Ji skraidydama atsilošė ant šluotos ir stebėjo apsiniaukusį dangų. Sofi atrodė, kad visi šliužai iš pasaulio dingo ir niekas neberopinėja ant jos smegenų. Ir staiga jis išgirdo kažkokį "krebšt krebšt". Mergina atsisėdo. Vienas šliužas liko. Kažkoks švilpis liurbis, kurį klastuolė aplaistė seilėmis per pamoką. Nebuvo ką daryti. Arba pasirodyti baile ir užleisti jam vienam skraidyti, ko ji tikrai nekėtino padaryti, arba jį ir vėl erzinti. Kaip suprantama, Sofi pasirinko variantą B. Ji priskrido arčiau jo.
 - Na, berniuk, ar jau išdžiūvai?- nusijuokė,- Žinai, aš dar nežinau tavo vardo...mmm...kaip man tave vadinti?,- sarkastiškai susimąstė,- Gal liurbiu, nevykėliu ar...o žinau! Vadinsiu tave mulkiu! Tinka?,- palaukė ir nesulaukusi atsakymo pasakė,- Ai, koks skirtumas.- Ji pakeitė miną. Dabar atrodė kaip tikra klastuolė,- Taigi, mulki, aš čia skraidau. Žinai kodėl? Nežinai. Bandom mąstyti kartu. Galbūt dėl to, nes kvidičo aikštei pilna tokių mažvaikių kaip tu ir aš nenoriu, kad jie mane stebėtų. Todėl atskidau čia. Bet ne! Jūs, ponas, mane sekiojate visur.- Ji aprimo,- Žinok, nedrįsk priartėti, kol aš čia skraidau. Jeigu ne...žinok aš ne švilpė, galiu tave į kitą pasaulio kraštą nusviesti vienu rankos mostu. O dabar dink!,- ji išrėžė tai ką norėjjo.

*

Neprisijungęs Danas de Breinas

  • V kursas
  • *
  • 34
  • Taškai: 108
Ats: Nemaža laukymė už tribūnų
« Atsakymas #157 Prieš mėnesį »
  Žinoma, jo pašnekovė iškart parodė, kad yra klastuolė. Tai Dano nenustebino, tačiau kiek nuliūdino. Na, to ir reikėjo tikėtis, o tai švilpio nedžiugino. Nedžiugino ir tai, kad jis aiškiai suprato, jog įveikti klastuolę lengva nebus.
- Deja, jau išdžiuvau, - tarė ir išsiviepė. - Lyg man rūpėtų kaip tu mane vadinsi. Jau geriau iš viso tavęs nesiklausysiu. Beje, o kaip man tave vadinti. Kvaile? - pabandė žaisti pagal tas pačias taisykles. Taip, penktakursis nesijautė gerai taip su kuo nors bendraudamas, tačiau suprato, kad kitu atveju ji tiesiog ramiai iš jo šaipytųsi.
- Na, tavo žiniai čia skraidyti žadu aš. Dėl tos pačios priežasties. O jei neišeisi... - pradėjo galvodamas kaip čia ją išgąsdinti. - Nuversiu nuo šluotos. Nori? - tarė besimaivydamas. Taip, vaikinas puikiai suprato, kad greičiausiai jos nuversti nesugebės. Tuo labiau tikrai nenorėjo to daryti, bet žinojo, kad kitu atveju turėtų skraidyti kvidičo aikštėje, o to jis nenorėjo dar labiau. Taigi liko pasirinkti. O jis pasirinko sunkesnį, bet malonesnį variantą.

*

Neprisijungęs Sofi Barbierato

  • VI kursas
  • *
  • 114
  • Taškai: 52
Ats: Nemaža laukymė už tribūnų
« Atsakymas #158 Prieš mėnesį »
   Kaip tas liurbis sugebėjo išvis kažką pasakyti Sofi, o tuo labiau įžeidimą. Mergina žinojo, kad jis tikrai žino, jog jam geruoju nesibaigs. Jam šaukštai po pietų. Aš nesuprantu, kaip iš vis galima būti tokiu buku?
   - Kaip tu drįsti, kvailas šliuže?!- greitai atkirto Sofi išgirdusi vaikino pasisakymus,- Manai TU sugebėtum mane nuversti nuo šluotos. Pasvajok!- ji ištiesė burtų lazdelė,- Petrificus totalus! Tu tuoj krisi, ne aš.- ji net nepamatė ar jos kerai suveikė, bet priskrido arčiau berniuko. Dėl visa ko ji dar kartą pabandė ištarti kerus,- Sustink!- šiuos du ji pakartojo dar keletą kartų tada priskridusi visai arti jo pasakė,- tu gyvenime daugiau nevadinsi manęs kvaile, o jeigu ne, išvis daugiau nebekalbėsi,- ji stipriai jį paspyrė nuo šluotos, kad jam būtų sunku išsilaikyti ir jeigu vis dėl to Sofi pataikė į jį ir su kerais, jis tikrai tūrėjo nukristi. Ji žinojo, kad žaidžia ne pagal taisykles, bet ši mergina negalėjo pakęsti įžeidinėjimo.
   Sofi taip apsidžiaugė, manydama, kad jo nusikratė. Klastuolė vėl pradėjo skraidyti.

*

Neprisijungęs Danas de Breinas

  • V kursas
  • *
  • 34
  • Taškai: 108
Ats: Nemaža laukymė už tribūnų
« Atsakymas #159 Prieš mėnesį »
  Paaiškėjo, kad klastuolei nepatiko įžeidinėjimas. To ir reikėjo tikėtis, žinoma.
- Gal dėl to, kad tu kvailesnė šliužė? - tarė tą sakydamas taip lyg tai būtų akivaizdu.
  Tiesa, pamačius burtų lazdelę priešininkės rankoje Danui nebebuvo taip smagu. Greitai jis išgirdo ir burtažodį, skriejantį iš merginos lūpų. Švilpis greitai traukėsi į šoną, todėl šių kerų pavyko išvengti. Paskui klastuolė priskrido arčiau jo. Maža to pradėjo toliau laidinėti kerus! Penktakursis vis traukėsi į šonus, tačiau pats lazdelės netraukė. Žinojo, kad tai nesibaigtų gerai. Danui kerėti nesisekė, todėl dabar nusprendė jos nenaudoti, nes nenorėjo pats sau pakenkti.
  Deja, Danui užsigalvojus apie kerėjimą šis nepastebėjo vienų klstuolės paleistų kerų, todėl švilpis akimirksniu sustingo. To labiau ji nuspyrė jį nuo šluotos! Laimei, vaikinas nebuvo pakilęs aukštai, todėl nukritęs labai neužsigavo. Žinoma, kiek jautėsi.
  Kerams baigus veikti Danas atsistojo, užlipo ant šluotos ir pakilo prie merginos.
- Tu dar atsiimsi! - tarė ir nuskrido kiek toliau. Paskui vėl atsisuko į ją ir visu greičiu pasileido jos link. Tikėjosi stipriai atsitrenkęs į ją nuversti ją nuo šluotos.

*

Neprisijungęs Sofi Barbierato

  • VI kursas
  • *
  • 114
  • Taškai: 52
Ats: Nemaža laukymė už tribūnų
« Atsakymas #160 Prieš mėnesį »
   Sofi berniuko atsikratė neilgam. Pirmasis tikslas buvo jį numesti nuo šluotos. Tai pavyko. Bet berniukštis vėl pakilo ir dabar visu greičiu lėkė į ją. Kvailesnių durnelių turbūt tiesiog nėra.
 - Relasio!- sušaukė mergina, bet neketino sustoti,- Silencio!- juk reikia užtildyti tą šliužą. - Sectumsempra!- šaukė su panieka ji, mergina norėjo panaudoti tam purvakraujui kokius panaudoti nedovanotinus kerus, bet tada jai atsirugtų taip stipriai, kad ji lėktų iš mokyklos. Bet juk reikėjo jį pakankinti! Taigi ji vis kartojo patį stipriausią ir skausmingiausią burtažodį iš savo sąrašo.- Sectumsempra! Sectumsempra! Sectumsempra!- nagi...po galais! Aš jį užmušiu! Ta šlykšti gyvatė!
   Ji aprimo, bet suprato, jog jeigu ji pataikė nors kartą bus blogai, o jeigu visus...jis galėjo mirti. Dabar Sofi pradėjo bijoti. Klastuolei buvo baisu, nes ji peržengė ribą. Bet juk jis to nusipelnė! Aš nenorėjau, bet jis atrodo pats prašė! Tikėkimės nepataikiau...tikėkimės. Taip ji bandė save guosti ir sukaupusi drąsos priskrido pažiūrėti ar ji pataikė į vaikiną.

*

Neprisijungęs Danas de Breinas

  • V kursas
  • *
  • 34
  • Taškai: 108
Ats: Nemaža laukymė už tribūnų
« Atsakymas #161 Prieš mėnesį »
  Danas pamatė, kad priešininkė ir toliau laidė į jį kerus. Jis sustojo ir pradėjo nuo jų išsisukinėti. Po kiek laiko visgi išsitraukė lazdelę. Nujautė, kad tai gerai nesibaigs, tačiau pasirinkimo neturėjo.
- Expelliarmus, expelliarmus, expelliarmus! - vis šaukė tą patį burtažodį švilpis. Nė kiek nenorėjo pakenkti merginai, todėl teko naudoti tokius kerus, kurie jam padėtų, tačiau pernelyg nepakenktų jai. O tokius rasti nebuvo lengva, todėl vaikinas tiesiog pasirinko nuginklavimo kerus. Paprasta, bet veiksminga ir saugu. Žinoma, ne su mano kerėjimo sugebėjimais. Pagalvojo Danas. Taip, nuostabių kerėjimų sugebėjimų jis neturėjo. Tiesą sakant, neturėjo net pusėtinų, bet to kam nors sakyti jis nesiruošė. Tiesa, vaikinas puikiai suprato, kad jei pavyktų kerai tai būtų stebuklas, o jie tikrai nepavyks ir klastuolė pamatys kaip jis nesugeba kerėti. Tada tikriausiai dar labiau tyčiosis. Pagalvojo Danas, bet pasiduoti neketino.
  Švilpiui puikiai sekėsi išsisukinėti nuo kerų iki... Deja, paskutinių jis ir vėl neatlaikė. Kerai į jį pataikė puikiai. Vaikinas pajuto skausmą, o paskui pamatė ir kraują bei gilias žaizdas. Nuo kraujo jis visada apalpdavo. Tas, žinoma, nutiko ir šįkart. Danas nukrito nuo šluotos. Taip, sąmonės neatgavo, todėl neskaudėjo, tačiau tai mažai tegelbėjo.

*

Neprisijungęs Sofi Barbierato

  • VI kursas
  • *
  • 114
  • Taškai: 52
Ats: Nemaža laukymė už tribūnų
« Atsakymas #162 Prieš mėnesį »
   Ne...ne ne ne! Ką aš padariau?! Sofi į vaikiną pataikė, jis pradėjo kraujuoti. Jis prieš tai atrodė silpnas dėl savo proto ribotumo ir kerėjimo nesugebėjimo, bet dabar klastuolei jo pagailo. Mergina turėjo padaryti viską, kad jam viskas būtų gerai. Ji pradėjo verkšlenti, nes labai bijojo. Mergina greitai nusileido ant žemės, o šluotą metė tolyn. Pribėgo prie švilpio, suklupo ant žemės ir ištiesusi lazdelę pradėjo kartoti:
 - Vulnera Sanentur. Vulnera Sanentur. Vulnera Sanentur! Prašau, nagi... Vulnera Sanentur,- ji kartojo šiuos žodžius kaip tikas. Kuo dažniau, tuo jai buvo skaudžiau, nes jai vis labiau atrodė, kad jis nepabus.- Vulnera Sanentur! Ko tu neatsikeli? Ką man daryti? Maldauju kelkis!- žaizdos viena po kitos gijo. Jų buvo visur, ant rankų, kojų, net galvoje. Ji vis tyliai kartojo tą patį burtažodį vis nukreipdama į žaizdas. Ir kai tik nors viena užgydavo, jai palengvėjo, bet berniukas niekaip nebusdavo.

*

Neprisijungęs Danas de Breinas

  • V kursas
  • *
  • 34
  • Taškai: 108
Ats: Nemaža laukymė už tribūnų
« Atsakymas #163 Prieš mėnesį »
  Po kiek laiko Danas vis dėlto pabudo. Jautėsi keistai. Skaudėjo, bet, rodos, mažiau nei prieš nualpstant, o tai jau buvo gerai, ar ne? Švilpis atsisėdo ir vėl pamatė savo rankas, nusėtas žaizdų, tačiau jų šįkart buvo mažiau. Taip, kraujo vis tiek buvo ir Danas vos vėl nenualpo, tačiau šįkart sugebėjo susilaikyti. Buvo tam pasiruošęs.
  Girdėjo, kad klastuolė murmėjo kažkokius kerus, o jai juos panaudojus žaizda dingdavo. Taip, tai buvo gerai, tačiau dėkoti penktakursis nesiruošė - tikrai nedėkos už tai, kad gydo tai ką pati pridirbo. Taip, jam buvo blogai, bet dėkoti tikrai neketino. Net jei tokiu atveju ji baigtų kerėti.
  Danas pasislinko kiek toliau nuo jos. Nematė reikalo būti arti jos. Taip, šiuo metu ji gydė švilpį, tačiau jis bijojo, kad ši vėl nepradėtų laidinėti blogų kerų. Jam dabar taip skaudėjo, kad lazdelės sugraibalioti nepavyktų, o ir judant skaudėjo.
- Eik nuo manęs, - pasakė virpančiu balsu. Taip, dabar jis rodė koks mažvaikis yra, tačiau tai jam nerūpėjo. Tikrai nenorėjo rizikuoti. Jau geriau per skausmus nueis į ligoninę ir ten jam viską sutvarkys. Tiesa, dabar atsikelti nebuvo labai lengva, tačiau penktakursis buvo pripratęs kentėti, todėl svirduliuodamas atsistojo. Atsistojęs vos nenugriuvo, bet pavyko išlaikyti lygsvarą. Danui pasirodė, kad jis susitrenkė galvą, tačiau tikėjosi, kad net ir su tokia galva pavyks nueiti iki ligoninės. Tiesa, kol kas daugiau pajudėti nesugebėjo.

*

Neprisijungęs Sofi Barbierato

  • VI kursas
  • *
  • 114
  • Taškai: 52
Ats: Nemaža laukymė už tribūnų
« Atsakymas #164 Prieš mėnesį »
   Vaikinas pabudo. Tai buvo labai gerai, tik jis nelabai norėjo kalbėtis. Savaime suprantama. Bet ji nesuprato, kodėl jis nori ir toliau kęsti skausmą? Juk jeigu jis neleis jai jo gydyti taip ir bus.
 - Nesielk kaip mažvaikis. Arba nesimuistyk, tikrai bus geriau, arba einam, palydėsiu į ligoninę. Ir žinok, nedrįsk manęs gyvenime vadinti kvaila. Tik prašau neįskųsk manęs, mane gali išmesti! Čia mano namai.- berniukas atsistojo. KAJISČIADIRBA? VISAIIŠPROTĖJO?- Stovėk vietoje, po galais! Tu tuoj nukrisi! Jeigu taip ir toliau darysi, tai atrodys, kad į ligoninę atėjai vien tam, kad numirtum šiltoje lovoje, o ne pievoje. Be mano pagalbos tu neik šimto metrų nenueisi. Bet kas man darbo. Jeigu pageidauji, galiu čia tave palikti. Tik žinok, to nenoriu,- ji pasiėmė šluotą į ranką ir ėjo tolyn, iš tikro, norėjo užlipti ant jos, kai berniukas nueis ir jį sekti, negalėjo jo palikti vieno.