[Melody]

  Kiek palenkusi smakrą žemyn, tarytum būtų sunku patikėti kas vyksta, su šypsena skruostuose Melody klausėsi vaikino:
  - O, argi išdaigoms reikia nuoseklaus plano? Juk kuo spontaniškiau viskas vyks, tuo daugiau nuotykiu įvyks.
  Klaida ieškant miškuose pabėgusio trigalvio šuns, klaida nusekant demoną kuris kaip reikiant papurtė merginos kailį, klaida trenkiant bendraklasiui į veidą pamokos metu, klaida vagiant knygas iš slapto bibliotekos skyriaus, klaida pasitikint nepažįstamu, kuris vėliau pasirodė esąs negyvas ir įsikūnijo į klastuolę ir kankino savo seną meilę - profesorę, klaida ieškant kažkokio užkeikto eliksyro po to ganėtinai padėsiančio broliui (gal šis ir nebuvo baisi klaida), tačiau juk viskas susivedė į gan šaunų nuotykį.
  Melody pakėlė vieną antakį ir pažvelgė į vaikiną įtariu žvilgsniu:
  - Taip, keista. Ir tai vadinasi šizofreniją - matymas dalykų kurių nėra. Gan rimta liga, turėtum sunerimti,- juokavo antrakursė (gan baisia tema. Ligos baisu. Tačiau ji klastuolė, tad iš esmės ji yra įsitikinusi, kad gali daryti viską).
  - Melody.- prisistatė škotė linktelėdama galvą,- Patarimas ateičiai, jei nori gauti gerų kompanionų ieškok jaunesnių, jie labai patiklūs,- nė neįtardama, kad Oliveris norįs siūlyti išdaigą merginai, kalbėjo žvelgdama į tolį kaip ir klastuolis.

[Celeste Victoria Lavenza]

Nusprendusi vėl nukeliauti į vieną ežero vietovių, Junko "apsišarvavo" Magiškų Gyvūnų Priežiūros vadovėliu, visais per pamokas sukauptais užrašais (kurių galima pasakyti, kad buvo dar palyginti minimaliai), keliais tušinukais (nes kas gi norėjo rizikuoti, kad atliekant darbą vienintelis turimas sugestų), visiškai nauja užrašine su švariais baltais popieriais ir viena eilute juodo šokolado, saugiai suvynioto į foliją. Kiek skaitė vadovėlį, kiek ieškojosi informacijos bibliotekoje, tai dauguma prie vandens esančių gyvių mėgo visokio tipo saldumynus, o jokio kito klastuolė neturėjo, tad tikėjosi, kad juodojo šokolado kartumas neatbaidys jokio atsirasti norinčio gyvūnėlio.
Tikėdamasi, kad ir dar koks padarėlis nuspręstų apsireikšti ir šitoje kvapą gniaužiančioje vietovėje, mergaitė įsitaisė ant skaisčiai žalios žolės, įkvėpdama jos ore pasklidusį kvapą ir kiek nusišypsodama - nors galvos skausmas mušė į galvą kaip pat skaudžiai ir nesiliaujančiai kaip ir kelis  pastaruosius mėnesius, ji jau buvo prie jo įpratusi ir įgavusi bent minimalų atsparumą tam skausmui, o ir niekas negalėjo sutrukdyti jai gerai atlikti egzaminų užduočių. Niekas.
Net ir galvodama, kad paprastas laukimas ir tikėjimasis, kad kažkas pasirodys buvo banalus, Junko nelabai turėjo kitą išeitį - gyvūnų priversti jai apsireikšti nei labai galėjo, nei labai mokėjo. Aplink save išdėliojusi mažus šokolado gabaliukus, mergaitė meldėsi, kad neapsireikštų vien tik įkyrios skruzdės, kad užklystų koks nors kitas magiškasis gyvis - ir nors dairėsi aplink ne minutę, ne dvi ir tikrai ne tris, niekas aplink šią nerodė savų magiškų egzistencijos požymių.
Giliai atsidususi, klastuolė paėmė į rankas juodą tušinuką ir užrašinėje pradėjo paišalioti vaizdą, kuris jai atsivėrė prieš akis, retkarčiais vis užmesdama akį į nieko nepritraukiančius šokolado gabaliukus. Negi man taip ir nepasiseks, ir teks eiti kur nors kitur? Mintyse vos ne verkšlendama mergaitė pradėjo kandžioti apatinę lūpą, bandydama sugalvoti kitą sprendimą - neliko kito atvejo, kaip žingsniuoti į uždraustąjį mišką, kad ir kaip nenorėjo kišti ten nosies viena ir ypač dabar, kai dangus jau buvo nusidažęs tvaiskia raudona spalva, sukurta nuo besileidžiančios ir nakties atėjimą pranašaujančios saulės.
Išgirdusi tylų garsą, kiek primenantį tą, kurį sukuria mažas vaikas čiulpiantis paskutinius pieno lašelius iš pieno buteliuko, klastuolė pradėjo gręžiotis, ne kartą užklausdama savęs, kas tai per garsas ar iš kur jis sklindąs - nesuradusi jo šaltinio, dabartinei pirmakursei jau nusprendus, kad tik pasigirdo, jis dar kartelį pasikartojo, šį kartą garsiau ir aiškiau.
Atsitiktinai mestelėjusi akį į vieną šokolado gabalėlių, mergaitė nustebo - ten, kur seniau buvo šokoladas, dabar puikavosi gana didelis ir ypatingai gerai su žolėmis susiliejantis vikšras. Jeigu ne ištirpusio juodo šokolado požymiai ant jo kūnelio, klastuolė tikrai jį būtų praleidusi pro akis.
Bandydama sukelti nuo mažiau garso, Junko pritipeno prie šio, abejomis akimis įdėmiai spoksodama į padarėlį, kuris rodos, jos net nepastebėjo. O keista - vikšrelis buvo suspausto kumščio dydžio ir padarius palyginimą su įprastiniais žiobarų vikšrais dar buvo didelis, nors palyginti su mergaite, į jį laaaabai įdėmiai spoksančia buvo visai miniatiūrinis.
-Naaagi, kas tu toks būsi..?- naudodamasi ta proga, kad ji dar nebuvo pastebėta, mergaitė griebė vadovėlį greitu ir užtikrintu žvilgsniu naršydama po puslapius, bandydama atrasti bent jau jo pavadinimą. 
Nors rodos, kad lapų sukeltas garsas pilnai pritraukė vikšrelio dėmesį, ir klastuolė į jį dirstelėjo kaip tik tą akimirksnį, kai jis norėjo sprukti šalin - susitikus mažytėmis padarėlio akutėmis ir įprasto žmogiško dydžio rudų rainelių išplėstomis Junko akimis, jiedu abu turėjo tokį mažytį akių pokalbį, ėjusį besikartojančiu "aš matau, kad tu mane matai, o tu matai, kad aš tave matau, ir mes abudu žinome, kad mes vienas kitą matome.." mislijimu. Galiausiai vikšrelis pravėrė burną, kurios net nesimatė, kad jis turėjo - pilna aštrių mažyčių dantukų, ir Junko pasirodė, kad jis gali ją dabar ir pulti, bet šis tiesiog paleido savąją gerkle - gana tiesiogine prasme. Pasigirdus aukštam ir spigiam garsui, einančiam per kaukolę ir priverčiančiam jaustis taip, lyg tavo akys norėtų sprukti iš akiduobių, mergaitė vos nesukliko - susijungęs galvos skausmas ir gyvūnų riksmas\klyksmas\kriokimas tikrai nebuvo gera kombinacija, ir ji išmetė iš rankų laikomą knygą tam, kad delnais kuo smarkiau užsikimštų ausis.
Kiek pramerkusi akis, kurias laikė užmerkusi taip pat smarkiai kaip ir jos dar vaikiški delnukai laikė bergždžiai užkimšę ausis, Junko pastebėjo, kad vikšras sprunka šalin, ir sprunka tikrai greitai. Nedvejodama ir negalėdama leisti vieninteliam užtiktam gyvūnui pasprukti, klastuolė patraukė rankas nuo ausų, akimis lankstydama po žolę, bandydama aptikti likusius šokolado gabaliukus. Vieną užmačiusi, iškarto čiupo, nekreipdama dėmesio į tai, kad jau pratirpti spėjęs šokoladas išterlino jos ranką ir mestėlėjo šį į sprunkantį vikšrą - dar kelias sekundes pasitęsęs aukštas sklindantis garsas galiausiai nuslopo, ir mergaitė džiugiai atsiduso. Reikės eiti vėliau pasitikrinti klausą, nes rodos, kad ją ką tik susigadinau amžiams.
Surasdama likusius šokolado gabaliukus, kuo tyliai juos surinko ir padėjo tai prie, tai ant vikšro, pati įsitaisydama su savo atsineštu turtu šalimais smaližiaus.
-Taigi.. Esi Trumpakurtis Rachaopas, ką.. Keistas pavadinimas,- sumurmėjo sau mergaitė, po trumpo sir kuo galima tylesnės vadovėlio paieškos.,- Įprastai patelės būna žalios su geltonais arba juodais taškiukais, o patinėliai - raudoni su mėlynais dryžiais. Ką tik atsiradę jaunikliai būna šviesios arba tamsios rudos spalvos, o galiausiai nusidaro į jiems priklausančią..,- tęsdama savąją murmėjimo po nosimi ceremoniją, Junko įdėmiai dirstelėjo į šokoladu besimėgaujantį Rachaopą,- taigi, tu dar visai neseniai atsiradęs, bet pamažu virsti į patelę. Vikšrai turi nedidelę burną, kurioje esantys dantukai net nėra pavojingi, tiesiog tam, kad priverstų taip manyti - realioji šių padarų grėsmė slypi jų balse, kuris vyrėjant ir garsėja, ir sukelia didesnį poveikį...
Pastebėdama, kad turėtas šokoladas jau beveik visas pranykęs, mergaitė kiek supanikavo - dar nebuvo pilnai visko išsiaiškinus apie savąjį atrastą gyvį, o jis ir vėl turėjo paleisti savas dūdas. Greitai susiėmusi visus savo turimus daiktus, mergaitė dar kiek pabuvo šalia didžiojo smaližiaus.
-Aš greitai grįšiu, gerai? Ir atnešiu tau dar daugiau šokolado,- Ir sau ypatingai gerus ausų kištukus. Šiek tiek šyptelėjusi, mergaite pirštu perbraukė per Trumpakurtį Rachaopą, gerai įsidėmėdama jo jau pradedantį žalėti rudą atspalvį.
Neleisdama prisilietimui būti pernelyg ilgam, pirmakursė vos ne iškarto ir atšoko, dideliu greičiu nužingsniuodama į Hogvartso pilį ir tikėdamasi, kad būnant toliau nebesigirdės tų tiesiog paralyžuojančių garsų.

[zaibas2000]

Fuuu, nors viena vietelė neprigrūsta žmonių.
Mergaitė kopė į kalvą ir užkopusi klestelėjo ant žemės ten kur stovėjo. Ne juokas išnaršyti visą pilį tempiant ant pečių krepšį sveriantį tikrai ne vieną kilogramą.
Urtė dar porą minučių sėdėjo ir grožėjosi vaizdu kai susigriebė ko čia atėjo. Ji nusimetė krepšį ir ištraukė iš ten seną skrybėlę. Švilpė buvo sumaniusi pasikartoti visus kerus prieš egzaminą praktiškai ir niekaip nerado vietos kol neužkopė čia, bet dabar mergaitei toptelėjo, jog nuo kalno visi žybsniai bus labai gerai matomi ir paburbėjus dėl savo neišmanymo nusileido į papėdę. Ten jau griebėsi burtų.
Pirma ji nusprendė išbandyti iliuzijos kerus (Laziumijon), nes tai buvo pirma tema ir ji net neabejojo jog tai bus egzaminuose. Ji padėjo tą skrybėlę ant kelmo priešais ir užsimojo lazdele.
-Laziumijon, LAZIUMIJON.
Tačiau skrybėlaitė tik žybtelėjo ir ant vieno šono užkibo pora blizgučių, dėl to ši skrybėlė mergaitei visai neatrodė gražesnė. Ji prisiminė, kad reikia lyg ir besti ir paskutinę akimirką trūktelti dešinėn. Švilpė bandė dar ir dar kol galiausiai gavosi truputi iš mados išėjusi skrybėlaitė, bet ji dėl to nesikrimto, nes per egzaminą stengsis labiau.
Ji nugrūdo savo kūrinį į krepšį ir ėmėsi kito užkeikimo.
Jis buvo lengvesnis už ką tik bandytą ir jai visai gerai išėjo, tačiau ji nusprendė bandyti dar kart. Jos rastas sliekas tuoj pat atsidūrė ant kelmo ir Urtė atsistojo į puolimo pozą.
-Viens, du, trys VERAVERTO
Sliekas sumirguliavo ir tapo permatomu stikliuku alkoholiui.
Švilpė šyptelėjo sau, nors ir žinojo jog moka šiuos kerus nesitikėjo, jog pavyks iš pirmo karto. Mergaitė įsidėjo ir stikliuką, bus ką tėčiui padovanoti per gimtadienį. Bet paskui sugalvojo prisirinkti mokyklos kieme sliekų ir paversti visus stikliukais padovanoti visą rinkinį. Švilpė vėl pasijuokė iš savęs: štai jos mintys nuo transfigūracijos nuklydo iki tėčio gimtadienio.
Urtė niekaip negalėjo pasikartoti paskutinio burto, nes ir tas šviesos kamuolys ir jos kačiukas  liko pas mokytoją, todėl ji nusprendė dar įtvirtinti pavertimo žinias. Šį kart ant kelmo atsidūrė pieštukas. Jis greit taps paukščiuku...
-Avifors, AVIFORS
iš trečio sykio pieštukas virto kikiliu ir mergaitė nusivylusi pamatė, kad vietoj snapelio jis turi trintuką buvusį ant pieštuko galo. Ji nusprendė dar kartą perversti skyrių apie pavertimą paukščiu. Šis paukščiukas turėjo būti skirtas jos mamai todėl ji ištarusi Avifors all suteikė kikiliui snapelį ir švelniai patupdė į narvą. Urtė susivokė, kad atėjo vakarienės metas. Kadangi jautėsi išalkusi nuskubėjo į pilį.

[Juliet Dark]

Juliet, kaip ir broliui, nelabai patiko transiguracija. Ir išvis, raudonplaukė vienų daiktų pavertimą kitais mokslą laikė nieko vertu ir tik suėdančiu daug brangaus laiko. Bet vis dėl to, tokia pamoka dėstoma Hogvartse, taigi transfiguracijos mokslo mokymasis buvo neišvengiamas.
Užlipusi ant kalvelės ji krestelėjo ant žolės ir iš kuprinės išsitraukė knygą. Padėjusi ją ant kelių dar bandė prisiminti, ko išmokusi
- Anamorfinė magija, tai magija, sustiprinanti jutimus...
Ir vėl pamiršusi anamorfinės magijos ypatybes mažoji klastūnyno mokinė pakėlė savo raudonplaukę galvą į dangų
Kodėl klastūnynas. Nu kodėl? Kodėl negalėjo būti kad ir Švilpynė. Negi tikrai esu tokia bloga?
Nuleidusi galvą Juliet vėl prisiminė brolio žodžius :
'' Ak, mano mažoji ugnele. Vien tik dėl to, kad tu Klastūnyne, nereiškia, kad tu blogas žmogus. Klastūnynas nėra vien tik blogųjų koledžas, lygiai tiek pat nedorėlių galėjo kilti ir iš Grifų Gūžtos, ir iš Varno Nago, ir netgi iš Švilpynės.''
Juliet nejučia šyptelėjo, įsivaizduodama nedorą ir piktą švilpynuką.
Gerai, mėginam dar kartą.
- Anamorfinė magija tai...
Bet raudonplaukė vėl užkliuvo už 3 šios magijos rūšies ypatybės.
- Ką gi - sušnabždėjo klastuolė dėdama knygą į kuprinę ir traukdama lazdelę - matyt, niekad to neišmoksiu
Bet neatrodė, kad mergaitė dėl to krimstųsi.
Paėmusi juodmedžio lazdelę su vienaragio plauku, Juliet sušnabžėjo burtažodį
- Aquamenti
Iš lazdelės ištryškęs fontanas kiek aptaškė raudonus Juliet plaukus, bet tai jai buvo nė motais. Ji tik nusišypsojo...

[Katerina Baush]

Katerina labai rimta ėjo koridoriais.
Kaip sunku mokytis vyresniųjų kurso. Iš Jason Dark pasiskolinau transfigūracijos, astronomijos, magiškų gyvūnų priežiūros bei nudų ir vaistų vadovėlius pasiskolinau. Reiks, kad šiandien man niekas netrukdytų, teks mokytis. Mokytis. MOKYTIS. Negi tėvai negalėjo manęs leisti anksčiau į Hogvartsą. Visi draugai - vyresniakursiai, jaučiuosi kaip atsilikėlė. Nors ir susikaupusi, Katerina vis tiek viską pastebi. Praeidama pro klastūnyno bendrąjį kambarį (šiaip jai nelabai galimo žinoti kur kambarys yra, bet gi Lėja) mergina pastebėjo raudonplaukę merginą, kuri sėdėjo nuleidusi galvą.
Iš išvaizdos - pirmakursė. Gal reikėtų paklaust, kas atsitiko? Net nežinau ką daryt...
Staiga raudonplaukė paleido fontanėlį sau anr galvos, Katerina neišlaikiusi susijuokė.
- Labukas. Tikriausiai esi pirmakursė? Nuotaikų permaina, ane? Kas buvo, kad tokia liūdna sėdėjai?

[Juliet Dark]

Išgirdusi jai nepažįstamą balsą Juliet staigiai atsisuko ir susidūrė su rudaplauke mergaite, tikriausiai irgi pirmakurse. Raudonplaukė nuleido lazdelę ir nužvelgė nepažįstamąją
- Labas. Taip, aš pirmakursė. Kuo tu vardu? Ką čia veiki? Irgi mokiniesi, kaip ir aš? - paklausė klastuolė, pamačiusi mergaitės rankoje knygas - ką mokiniesi? Aš transiguraciją. Niekad jos nesupratau. O beja, iš kokiotu koledžo?
Iš knygų Juliet sprendė, kad ji varnanagė. Tiesa, iš dar galėjo būti grifiukė, bet tikimybė maža. Juliet nusprendė, kad kol nėra paklausta, apie savo koledžą geriau neužsiminti.
Vėl prisiminusi piktą švilpuką, kuris raudonplaukės vaizduotėje bėginėjo po kiemą šaukdamas '' avada kedavra '' mergaitė kažkodėl vėl nusijuokė...
Švilpukai tokie draugiški, jie juk nė musės nenuskriaustų...

[Eimilė Cult]

Mergaitė praėjusi pro sunkias medines duris atsidūrė lauke. Į akis spigino ryški saulutė, o danguje nebuvo matyti nė vieno debesėlio. Mergaitė palengvėjusia širdimi įkvėpė gaivaus iš miško tankmės vėjo atpūsto oro ir truputį pralinksmėjo, kad bent vienas dalykas atvykus į Hogvartsą nepasikeitė - nuostabus ir dar vasariškas ankstyvo rudens oras. Apsidairiusi mergaitė pastebėjo aukštą aukštą kalvą ir nusprendusi, jog būtinai turi patikrinti kas slepiasi už jos ėmė kopti slidžiu žole nuaugusiu kalvos paviršiumi. Pasiekusi viršūnę Eimė akimirkai sustojo, pakerėta nepaprasto vaizdo ir nusprendė atsisėdusi ant netoliese buvusio akmens dar kurį laiką čia pabūti. Vienaip ar kitaip namuose ji paprastai neturėdavo galimybės pabūti viena taip toli nuo suaugusiųjų priežiūros ir aplink zujančių kitų vaikų.
Iš mažos nublukusios kuprinytės išsiėmusi Anę mažylė aprodė jai gražiuosius vaizdus ir akylomis akimis nužvelgusi lėlę tarė:
-Matai kaip čia gražu. Vadinasi mums viskas bus gerai. Juk taip auklytė ir sakė, ar ne? Pamatysi, tau čia patiks.
Tuomet ji stipriai priglaudė lėlytės galvą ir švelniai perbraukė mažyčiu delniuku.

[Gellyte]

   Prometėja užkopė ant kalvos. Ji nėra čia buvusi, tad vaizdas jai atrodė nustabus. nuo kalvos viršūnės atsiveria labai graži panorama, matosi visa Hogvartso pilis. Ateisiu čia dažniau, -pagalvojo mergaitė.
   Kitoje kalvos pusėje sėdėjo dar viena mergaitė. Prom ji buvo labai matyta. Ji prisiminė, kad čia toji mergaitė turinti intelekto sutrikimą iš švilpynės, bet jos vardo nežinojo. Mergaitė sėdėjo ir kalbėjo su savo lėlyte kurią buvo apsikabinusi. Prom norėjo su ja susipažinti, bet prieš tai nusprendė pasigėrėti pasakiško grožio vaizdu.
   Prometėja atsisėdo ant pievutės ir gėrėjosi nuostabiu vaizdu. iš čia matėsi visa Hogvartso pilis. Ji pakėlė akis į dangų. Ten buvo matyti tik ryški saulutė.
   Prom atsistojo ir nusliuokė link mergaitės su lėle. Prisėdo šalia jos ir paklausė:
-Gal norėtum susipažinti?

[Eimilė Cult]

Eimė dar kurį laiką kalbėjo su žaisline savo drauge, kol jos žvilgsnį patraukė jos link ateinanti iš pažiūros gal truputį už ją vyresnė mergaitė. Mažytė būtų mielai su ja susipažinusi, tačiau jos dar labai nauja patirtis Hogvartse sakė, jog toli gražu ne visi mokiniai yra linkę su ja draugauti. Visgi nepažįstamajai priėjus prie jos ir gražiai užkalbinus baimė pamažu dingo ir mergaitė apsidžiaugė turėsianti naują draugę.
-Mano vardas Eimilė, - pasakė mažoji. - O čia Anė.
Mergaitė parodė į savo lėlytę, dabar patogiai įsitaisiusią ant pirmakursės kelių. Toji lėlė buvo vienas iš nedaugelio daiktų, kurie jai priminė šeimą, todėl išsiskyrusi su ja ji ėmė nuolat nešiotis Anę kartu ir palikdavo ją tik labai retais atvejais, kai kitaip buvo neįmanoma.
-O koks tavo vardas? - pasidomėjo Eimė, smalsiai žvelgdama į nepažįstamąją idant galėtų nuspėti kokia ta naujoji jos draugė ir kaip toji elgsis su ja.

[Gellyte]

   -Mano vardas Prometėja, bet gali mane vadinti Prom arba Tėja, -nusišypsojo ji. Prometėja jautė, kad Eimilė kažko bijo, bet tai tikriausiai nieko keisto. Juk Prom iš klastūnyno.
   Eimilė nors ir turėjo šiokį tokį nežymų sutrikimą, buvo labai miela ir draugiška. Tėjai ji pasirodė šiek tiek vaikiška, bet labai maloni mergaitė.
   Prom sėdėjo šalia jos ir žvelgė į jos rusvus plaukus. Jie atrodė nepaprastai švelnūs.
   Mergaitė susimąstė, kad jos galėtų būti geros draugės. Man ji labai miela. Tie kas iš jos tyčiosis, tikrąja to žodžio prasme gaus į galvą nuo manęs. Norėčiau turėti tokią draugę, kuriai būtų galima išsipasakoti, su ja pakalbėti atviriausiomis temomis, patikėti paslaptis, pasijuokti iš kitų. Niekada neturėjau tokios draugės, tad norėčiau, kad ji tokia taptų. Prometėja paklausė:
-Ar tu nieko prieš na.. jeigu susitiktume dažniau? prometėjos širdis pradėjo smarkiai daužytis, ji tikėjosi teigiamo atsakymo. Juk kaip būtų nuostabu turėti tokią gerą draugę!

[Eimilė Cult]

Eimė pajuto keistą šilumą, sklindančią iš naujosios draugės vidaus. Ji pasirodė miela ir draugiška, tokia, kokie paprastai būdavo gal tik savanoriai ir kai kurie mokytojai ypatingų vaikų mokyklėlėje. Tiesa anksčiau Eimė lankė bendrojo lavinimo mokyklą kartu su savo broliu ir sesėmis, tačiau ji vis labiau atsiliko nuo savo bendraamžių. Kai baigusi pirmą klasę ji taip ir neišmoko skaityti net paprasčiausių žodžių ar atlikti elementarių matematinių veiksmų aplinkui žmonės ėmė kalbėti, jog ne visiems žmonėms pasisekė tiek pat kiek kitiems, o tokiems atvejams yra specialios mokyklos. Mergaitė net savotiškai džiaugėsi, kai pagaliau ją nusprendė perkelti į naują mokyklą, mat ten vaikai buvo panašesni į ją, kai kurie net truputį kvailesni ir mažiau žinantys, tad mergaitė nebesijautė tokia nevykėle ir netikša. Tačiau dabar sugrįžusi į "protingų vaikų" pasaulį ji vėl ėmė jaustis prastesnė už kitus, todėl negalėjo patikėti, jog ši miela mergaitė atėjo norėdama su ja susidraugauti.
Išgirdusi Prom pasiūlymą susitikti dažniau mergytė, nors tikriausiai ne iki galo suprato šio pasiūlymo reikšmę, tačiau stipriai linktelėjo galva ir entuziastingai sutiko:
-Taip, susitikime dažniau. Susitikime kasdien!
Tada ji atsistojo ir ėmė suktis ratu, tarsi būtų laimingiausias vaikas žemėje. Vėliau kiek susimąsčiusi sustojo ir rimtai pažvelgusi į Tėją pasitikslino:
- Juk dabar mes draugės tiesa?

[Gellyte]

   Prometėja džiaugėsi suradysi sau draugę, o Eimė regis buvo devintame danguje. Visada žinojau turinti bent dalelę gėrio savyje. Smagu džiuginti tuos, kuriems reikia to. Aš kaip mano mama. Klastuolė su viena šimtąja procento gėrio. Man lengva suprasti Eimę, ji iš švilpynės. Mano šeimoje tėtis ir brolis Deividas taip pat iš švilpynės.
   Buvo keista išgirsti tokį klausimą, bet Tėja nedelsiant atsakė:
-Žinoma! Tikiuosi būsim geros draugės.
   Prometėja pakėlė savo galvą į dangų. Danguje nebuvo matyti nei menkiausio debsėlio, tik ryški, geltona saulutė. Kažkodėl Prometėjai ji pasirodė panaši į jos naująją draugę Eimę.
-O žinai, tu labai panaši į saulutę. Tu tokia pat švelni, žaisminga. Aš turiu spygliukus, bet gali manęs nebijoti, nenuskriausiu tavęs.

[Eimilė Cult]

Išgirdusi sulyginimą su saulute mergaitė išsišiepė kaip jaunas mėnuliukas. Išties mažiukė jau labai seniai nesišypsojo - po to, kai išsikraustė iš tėvų namų ji tapo dažniau nusiminusi ir ilgesinga, o šypsena jos veidą nutvieksdavo tik ypatingomis progomis. Vis gi Tėja švilpiukę veikė kažkaip neįprastai ir galbūt dėl to, jog buvo tokia draugiška ir miela, o gal dėl dar ko nors, Eimė jautėsi nepaprastai laiminga šalia naujosios draugės. Išgirdusi metaforą apie spygliukus mergaitė staiga prisiminusi kažkokį jau ne vienerių metų senumo įvykį pradėjo čiauškėti:
- Žinai, kartą, kai dar gyvenau su tėtuku ir mamyte, aš savo kieme mačiau ežį. Jis irgi turėjo spyglius, bet aš jį vis tiek švelniai paglosčiau ir man jis neįdūrė. Tik sesutei glostyti neleidau, nes ji dar buvo mažytė mažytė. Bet dabar jau didelė ir eina į mokyklą.
Vėliau keistai nužvelgusi mergaitę Eimė paklausė:
- O kur tu slepi tuos savo savo spygliukus?
Ji apėjo ratu draugę tarsi tikėdamasi pamatyti iš kur nors dygstančius aštrius pagaliukus, tačiau nieko panašaus neišvydo.

[Gellyte]

   Kuo toliau, tuo labiau Prometėjai patiko ta mergaitė. Truputėlį pagalvojusi Prom atsakė Eimei:
-Savo spygliukus slepiu savo mintyse. Tikiuosi tau niekada neteks jų pamatyti.
   Džiaugiuosi, kad mano viena šimtoji procento gėrio atsiskleidžia būnant su Eime.
   Prom atsigulė ant pievutės. Dabar danguje buvo keli debesiukai. Vienas panašus į gyvatę, o kitas įkažkokia mergaitę, bet tikrai ne į Eimilę.
   Prom susimąstė apie Eimės ištartus žodžius. Jai patiko istorija apie ežiuką. Mergaitė taip pat prisiminė vieną istoriją.
-Anksčiau su šeima važiuodavome grybauti. Vieną kartą, kai man buvo vos penkeri, miške pamačiau ežiuką. Jis ant savo spygliukų nešėsi grybukus.
   Prometėja atsistojo.
-Man jau metas, susitikime čia rytoj, - šyptelėjo ji.

[Eimilė Cult]

Mažoji pasekusi Prom pavyzdžiu taip pat atsigulė ant gėlių žiedais pasidabinusios pievutės ir nukreipė  akis į dangų. Buvo matyti keli pavieniai debesėliai ir Eimė pradėjo svarstyti ar jiems neliūdna vieniems tokiame milžiniškame danguje. Ji norėjo, kad jie irgi susirastų šaunių draugų, tokių kaip Tėja, ir linksmai apie ką nors pasikalbėtų, o galbūt pažaistų lietaus lašiukų karą ir tada lytų šiltas ir dar beveik vasariškas lietus.
Taip būnant laikas greitai prabėgo ir naujoji draugė pasakė, jog jai jau laikas eiti. Mažoji kiek nusiminė ir norėjo paprašyti, kad toji pasiliktų ilgiau, dar neišeitų, tačiau tik atsisveikindama sušnabždėjo:
-Džiaugiuosi, kad esame draugės.
Ji stebėjo Prometėją nueinant, o pati dar kiek pasilikusi įsivaizdavo nuostabius debesėlių žaidimus ir  tą patį ežį, apie kurį pasakojo draugė, taip sunkiai nešantį du didelius grybus. Po kiek laiko mergytė taip pat pakilo ir grįžo atgal į magiškąją pilį, dar pagalvojusi, jog kitą kartą reiks paklausti Tėjos, galbūt ji turi pasakų knygučių su spalvotais paveiksliukais, mat Švilpynės bibliotekoje nerado nieko panašaus.