0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Camille Cornet

  • II kursas
  • *
  • 206
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • Jausmai keičiasi - prisiminimai ne .-.
Atsisėdus šalia Emma klastuolė nusišypsojo. Kai draugė uždavė paskutinį klausimą Camilla susiraukė, bet atsakė į varnanagės klausimą:
- Net nežinau,- mergina atsiduso,- nusiunčiau seneliai laišką, kad neatvažiuosiu, bet negaliu ją palikti su mano gimdytojais.
Pirmakursė dar kart atsiduso. Prisiminimai vėl puolė mergina. Kaukas. Senelės siluetas gulintis ant žemės ir ji su tamsi suknele ir visa kraujuota. Per skruostą nubėgo viena ašarą. Milla norėdama tai paslėpti nuo draugės ją greit nusivalė, bet ašarų neįmanomą paslėpti. Juodaplaukė palietė Shade ranką ir jei nusišypsojo. Staiga mergina pajautė nemalonų kvapą. Dega? kas? mėlynakė atsisuko ir pamatė Aleksą kuris rūko. Cornet iš pradžių sutriko, bet nieko nepasakė tik pasižiūrėjo ir užvertė akis. Mokinė jau priprato. Namie pas ją rūkė tai nieko nuostabaus, todėl ji tiesiog toliau grožėjosi vaizdu, bet kaip į tai sureaguos jos draugė.
„Pačius svarbiausius savo gyvenimo žodžius mes ištariame tylėdami“
Paulo Coelho

*

Paul

Tai kur Camille leis vasarą? Su kuo?Norėčiau pasiūlyti jai vasaroti pas mane. Tik neaišku, kaip tėvai sureaguos: keistai žiūri net į žiobariškos kilmės burtininkus. O kaip jos senelė? Emma net nespėjo atsidusti nuo tokio klausimų srauto, užplūdusio jos mintis, kai spėjo pamatyti draugės skruostu nusiritančią ašarą. Klastuolė iškart ją nusibraukė ir palietė varnanagės ranką. Būtent tai mergaitę sujaudino. Pirmakursė įkvėpė oro, ruošdamasi pasiūlyti savo pagalbą... ir sustingo. Kas čia dabar?
Nosį pasiekė iki skausmo įkyrėjęs ir nepageidaujamas kvapas. Tai dusino. Ir negalėjo jo pakęsti. Akies krašteliu Emma pamatė, kad Milla į tai nekreipia dėmesio. Varnanagė sulaikė kvėpavimą, tačiau nieko gero iš to neišėjo: ,,smarvė" nedingo. Neapsikentusi mergaitė atsisuko ir apstulbo: nesitikėjo, kad toks jaunas žmogus, kaip Aleksas rūko ir net neatsiklausia. Nesusimąsto, kad kitiems tai gali nepatikti.
-Aleksai, ar galėtum... užgesinti tą... daiktą? Prašau?
Gal jis neišgirdo mano murmėjimo? Po kelių sekundžių Emma atsistojo, išsitraukė lazdelę ir pakartojo garsiau, leisdama, kad balse pasigirstų draugiškumo ir liūdnumo gaidelės:
-Aleksai, atsiprašau iš karto, bet jei neužgesinsi to... daikto, aš jį užgesinsiu... ir turbūt tave kartu.
Savyje varnanagė nejautė jokio pykčio, tik liūdesį, stengėsi, kad jis ir atsispindėtų veide.

*

Aleksas82

Cigaretė jau buvo beveik surūkyta, kaip iš šono pasigirdo Emmos kaltinimai ir grasinimai. Taip pat išsotraukęs saviškę Aleksas puikiai žodis žodin prisiminė Turner areštą ir visus burtažodžius, kurie buvo nukreipti į jį. Jai tai gali Turner, galiu ir aš Mintyse sau ištarė vaikis ir nukreipė saviškę lazdelę į Emmą.
-Accio lazdelę, - ištarė vaikinas ir jo rankose jau buvo Shade lazdelė, - kitą kart negrasink, o daryk. Grasint galim visi, o padaryt mažuma.
Tai pasakęs Aleksas numetė nuoruką ir ją primygo bsavo sportbačiais. Uždekt žolės čia nesinorėjo. Rudaplaukis įsimetė Emmos lazdelę į savo apsiausto kišenę ir išsitraukė dar vieną cigaretę.
-Rūkysit? - šį kart Gilbert pasiūlė ir merginoms, bet buvo tikėtina, kad nei viena ne ims. Po šitiek laiko taro Alekso pirštų smilko dar vienas velnio pagaliukas. Po truputį Gilbert grįžinėjo prie senų manierų.

 
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 4 metus sukūrė Aleksas Gilbert »

*

Neprisijungęs Camille Cornet

  • II kursas
  • *
  • 206
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • Jausmai keičiasi - prisiminimai ne .-.
Mergina pamačiusi, kad Emma nuėjo prie Alekso ji irgi atsistojo prie kalvos krašto. Atsidususi klastuolė nužvelgė draugus. Staiga pirmakursiai užsisuko galva ir ji pradėjo judėti į visas puses. Kojos ją tempė prie kalvos krašto ir jau po sekundės juodaplaukė nusirito nuo kalvos. Šiandien Camilla jautėsi labai silpnai, bet tai galėjo būti nuo vaistų. Atsidurtus jau apačioje ji nuskynė keliąs gėles ir vėl sunkiai užkilo ant kalno. Pamačiusi, kad Aleksas turi varnanagės lazdelę ji net nenustebo. Vienas draugas pas ją išsišokėlis, o ji gyveno namie ten kur rūkė ir neprižiūrėjo ją. Ko jai nustebti. Visa purvina ir su susivėlusiais plaukais klastuolė tarė:
- Na nereikia pyktis,- Milla atrodė kaip girta,- mes juk draugai...
Ir vėl neišlaikius lygsvaro ji nusirito, bet supratusi, kad tai nenormalu kelis kartus mergina sau stipriai trenkė per žandus galvodama, kad tai padės. Po minutėlės galva jau ne taip sukosi. Todėl užlipusi tvirtai ant kalvos ji ištarė burtažodį:
- Accio lazdelę, - rankose buvo dvi draugų lazdelės,- žinot nors esate man geriausi draugai, bet jūs tikrai labai skiriatės.
Nusijuokė mokinė ir vėl tarė:
- Aleksai jeigu nori rūkyti tai tavo pasirinkimas tiesiog vasara nusipirk elektrines cigaretės.
Vėl išleidus draugui dūmų klastuolei užsisuko galvą, bet rodė, kad viskas gerai. Čia nuo vaistų...
„Pačius svarbiausius savo gyvenimo žodžius mes ištariame tylėdami“
Paulo Coelho

*

Paul

Emma nenustebo, kai Aleksas atėmė iš jos lazdelę. Taip ir maniau, kad iš jo visko galima tikėtis. Varnanagė taip darė, norėdama parodyti, kad šis įprotis nėra geras. Visgi tu nieko nemoki. Dvikovoje iš tavęs nieko neliktų. Mintyse save keikė mergaitė.
Tačiau varnanagės dėmesį patraukė Millos išvaizda. Ji buvo purvina ir vaikščiojo svyrinėdama. Galbūt jai jau reikia grįžti į ligoninę. Rudaplaukė pasuko prie draugės, tačiau Aleksui per petį metė:
-Elektroninės cigaretės dar labiau kenkia.
Emma nutilo, leisdama suprasti, kad diskusija šia tema baigta.
- Milla, jei nori, galėtumei vasarą atvykti pas mane. Štai ką norėjau pasakyti, kol dar nebuvo Alekso.- Varnanagė priekaištingai pasižiūrėjo į berniuką,- Emma pasisuko į draugę ir suraukė antakius,-Ar tau ne laikas grįžti? Matau, kad prastai jautiesi. Tačiau kol mudviem negrąžinai lazdelių...
Rudaplaukė nuėjo prie Alekso, jau laikančio rankoje kitą cigaretę ir ištiesė ranką:
-Draugai?
Galvoje kirbėjo mintis, kad jis visa tai nuleis juokais arba kaip nors įžeis. Vis dėlto mes iš to pačio koledžo. Bet iš jo visko galima tikėtis.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 4 metus sukūrė Emma Shade »

*

Aleksas82

Gilbert jau buvo pabodę nieko neveikti. Jis puikiai matė kas vyksta su Milla, bet nenorėjo jai rodyti per daug dėmesio. Pats vaikinukas dėmesio susilaukti iš kitų nemėgo, todėl pamanė, kad taip yra ir su Camilla. Įsimetęs cigaretes atgal į kišenę Aleksas dar kartą atsisuko į mergaites. Panašu, kad Cami situacija buvo pablogėjusi.
-Tau metas grįžti į ligoninę,-griežtai tarė jis ir,-na, o man metas eit atgal į miegamajį. Adios amigo,-dar ištarė šis nulipdamas nuo kalvos. Aleksui su dviems priekaištaujančioms mergiotėms nebuvo ką veikti. Staiga atsiminęs, kad jo lazdelė liko pas klastuolę, Aleksas garsiai nusikeikė. Dabar jau beveik įveikus pusę kalvos vėl reikėjo kopti į viršų.
-Milla,-kreipėsi į mergaitę,-atiduok mano lazdelę ir aš dingstu, o tu taip pat eini su manimi ir Emma iki ligoninės sparno. Ir jokių ne,-kaip koks griežtas tėvelis įsakę mergaitei.

*

Neprisijungęs Camille Cornet

  • II kursas
  • *
  • 206
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • Jausmai keičiasi - prisiminimai ne .-.
Mergaitė žiūrėjo į draugus. Viskas atrodė labai blankiai. Klastuolė negalėjo atsakyti ne į vieną klausimą. Ausyse skambėjo varnanagų balsai. Camilla žiūrėjo į juos kaip į ateivius nieko nesuprasdama. Kai draugai nutilo pirmakursė padėjo ant žemės draugų lazdeles ir pasakė:
- Žinau, kad man reikia į ligoninės sparną, bet... bet...- vienuolikmetė pažvelgė į mišką, o po to į Emma,- bet man reikia nueiti.
Mokinė atsistojo ir svyruodama nuėjo į pilį ji nežinojo ar ją seka draugai ar ne, bet žinojo, kad jei reikia nueiti iki ligoninės. Staiga akyse pasirodė žvaigždutės. Gal madam Pomfri sumaišė vaistus?pagalvojo Milla ir nukrito ant žolės. Juodaplaukė pajuto skausmą ir akyse patamsėjo.
„Pačius svarbiausius savo gyvenimo žodžius mes ištariame tylėdami“
Paulo Coelho

*

Paul

Rudaplaukė matė, kad klastuolė labai prastai jaučiasi ir kad jai reikia pagalbos. Mergaitei nepatiko tai, kad Aleksas į Millą kreipiasi lyg jai nieko nebūtų. Ar jis aklas? Ar tiesiog bando apsimesti, kad nemato draugės ?
Camilei nusileidus nuo kalvos Emma pastvėrė savo lazdelę ir pradėjo leistis. Varnanagė žiūrėjo sau po kojomis, tad nepastebėjo, kad Milla nukrito. Pakėlusi galvą rudaplaukė akimirkai sustingo ir nuskuodė prie draugės. Ši buvo užsimerkusi ir nereagavo į aplinką. Varnanagė atsiklaupė prie Camillos. Pakelti? Kaip? Rankomis? Ar burtais? O gal bandyti atgaivinti?
Vis dėlto Emma nusprendė pasišaukti pagalbon draugą:
-Ateik, Aleksai, padėsi man ją kaip nors nunešti iki ligoninės sparno! Gal burtais, o gal ir ne...
Po to tylomis sau tarė:
-Tikiuosi...

*

Aleksas82

Aleksas taip pat pagriebė savo burtų lazdelę ir pėdino šiek tiek atsilikęs nuo mergaičių. Jo mėlynos akys buvo nukreiptos į žemę, kol galiausiai jas pakelti privertė Emmos balsas. Varnius greitai atsidūrė prie Millos ir pažvelgė jai į užmerktas akis:
-Camilla? Girdi mane? - susirūpinęs paklausė varnius ir švelniai pliaukštelėjo jai į žandą. Nebebuvo ko laukti. Dabar pat Aleksas turėjo greitai mąstyti ką daryti su drauge.
Burtai? Ne, burtai čia nepadės, o Millos kūną nešdami su jais rizikuosim ir savo sveikata. Gilbert greitai pakėlė Cami kūną nuotakos stiliumi ir bėgte nubėgo iki pilies. Pora kartų vaikinas taip pat suklupo, bet nekreipė į tai dėmesio. Dabar svarbiausia buvo Milla, o ne jo suknista sveikata.

*

Neprisijungęs Vanesa Šiūkšlininkė

  • I kursas
  • *
  • 7
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • I will remember and recover, not forgive and forget.
 Hogvartso apylinkėse mokinių buvo gerokai mažiau nei įprasta, mat dauguma atostogas leido su savomis šeimomis, už Hogvarso ribų. Vanesa šios galimybės atsisakė, kadangi norėjo labiau priprasti prie pačios pilies ir jos apylinkių.
 Bevaikštant aplink ežerą kuriame stūksojo masyvių debesų atspindys, kadangi tai buvo mėgstamiausia Vanesos laisvalaikio praleidimo vieta, rudaplaukės akys užkliuvo už nedidukės, tačiau it iš pasakos gamtos numylėtos, gausiai apaugusios žole, laukinėmis gėlėmis kalvos esančios kitoje ežero pusėje. Kadangi ant jos jokio burtininko ar burtininkės nesimatė, smalsuolė panoro užsiropšti ant kalvos. Jaunoji burtininkė, kelis kartus užkliuvusi už didžiulių medžių šaknų, nurėpliojo kitą pus ežero ir pradėjo lipti į kalną - gigantą. Pagaliau ranka pasiekusi kalvos viršūnę, Vanesos koja nuslydo ir burtininkė kūlversčiais nusirito pusę kalno atgal, tačiau tamsiai rudų plaukų savininkė nepasidavė ir mėgino iš naujo.
-Hmm, gal būt per kitą pusę pavyktų? -pilkaakė surezgė sakinį mintyse ir mėgino laimę dar kartą, per kitą pusę. Lipo lipo, galų gale suprato, kad ši pusė per stati.
-Tik, kaip dabar nulipti? -varniukės galvoje sukosi tik vienas klausimas.
-Na ir nesiseka... Gerai, pabandysiu iš galo. -neišdrįsusi nulipti nuo stataus kalno, pirmakursė pasislinko kelis žingsnius į kairę ir mėgino dar kart. Pagaliau šį syk mergaitei su Varno Nago spalvomis išmargintu šaliku pavyko užsikabaroti ant kalvos viršūnės. Laukiant, kol pilkaakė atgaus kvapą, jos mintyse sukosi apmąstymai:
-Nuo kada rudenį lauke klesti augmenija, tai yra gėlės? Reikės išsiaiškinti koki čia burtai... -Pagaliau atplėšusi akis nuo gėlių, Vanesa apstulbo.
-Vooah, va čia tai kraštovaizdis... -Burtininkė niekada nebuvo regėjusi tokio vaizdo. Apskritai tokio gražaus Hogvartso net neįsivaizdavo. Nuo kalvos matėsi ežeras, Kvidičo aikštė, uždraustasis miškas, o svarbiausia visu gražumu stūksojo pilis. Saulei leidžiantis, iš plies sklido vis daugiau šviesos. Nuo čia matėsi, net kraujo raudonumo, Hogvartso ekspreso traukinio bėgiai...
 Nepajutusi, kaip sulig plaukiančių debesų formuojama vaizdine pasaka prabėgo geros trys valandos, pilkaakė išgirdo toli, už jos nugaros sunkius žingsnius. Kadangi varnanagė nenorėjo nieko susitikti, nedelsiant šoktelėjo nuo kalvos ir visai pamiršo, kad ji sėdėjo ne ant kokio nors kalniuko, o ant milžiniško kalno. Taigi, rudaplaukė kūlversčiais, karts nuo karto kelioms mili sekundėms pakildama nuo žemės, nudribo nuo kalvos ir tėškėsi nosim žemėn.
-Ne. Šiandien tikrai ne mano diena... Vanesa vos ne vos surėpliano ir nedelsiant atsikėlusi nužingsniavo Hogvartso link, pasižadėjusi tikrai ne kartą dar sugrįžtanti ant kalno - giganto kalvos, tik kitą kartą pasistengs nulipti su sveika nosimi ir švariais drabužiais...
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 4 metus sukūrė Vanesa Šiūkšlininkė »
"Jei A gyvenimo sėkmė, tai A lygus X, Y ir Z sumai, kur X – tai darbas, Y – žaidimas, o Z – užčiaupta burna."
-Albertas Einšteinas


*

Avery Michel Streiker

Tai buvo taip paprasta ir lengva visus apmulkinti. Įkalbėk, pamanipuliuok, parodyk, patark, po to ženk į šešėlį, leisk kitiems skleisti sumaištį...ir lauk. Laikas pasidarbuos už tave ir tada galėsi įžengti kaip karalienė.
Ir bus viskas.
Vaizdas į Hogvartsą buvo gražus. Paskutinių vakaro saulės spindulių apšviesta didinga viduramžių pilis nebyliai stūksojo, apgaubta tirštėjančios miglos. Visur tvyravo tyla ir pavasario gaivuma. Buvo šaltoka, tačiau gera. Gera širdyje, jog planas veikia. Abiems pusėms šiek tiek apspangus nuo darbų, mokslų ir studijų, buvo puikus metas veikti - retas kuris nors greitai sureaguos ir perspės vieną ar kitą pusę apie pavojų, apie kurį nė nesusimąstė.
Hogvartsas buvo gražus, tačiau būtų dar gražesnis po teisinga ir teisėta valdžia.
Giliai įkvėpė pro nosį pavasariu prisisunkusio oro. Iškvėpė pro burną. Mąstė. O taip, jai nuo pat pradžių knietėjo visiems patampyti nervus, išsisšokti, pasirodyti pasipūtusia ar gerute mokine. Kokie veidai, persisunkę pykčio, susinervinimo, to išpuikimo, jog jie visagaliai. Gaila, kad jau nebematys kai kurių veidų, ak, jie nesužinos kokiam asmeniui smogė per veidą. Lūpų kampučiai sutrūkčiojo. Ne, Hogvartse jau senai nieko sau mielo nebeturėjo, tačiau vis vien nežinomas jausmas gėlė jos širdį. Nostalgija? Supratimas, jog po dabar pasaulis nebus toks kaip buvo anksčiau? Ne - jaudulys, kraują verčiantis užvirti linksmas nerimas - štai kas siautė jos viduje.
Užsimerkė. Ko ji dar neina? Galėtų jau eiti. Pasitraukti ir eiti tolyn, siekti savo tikslų. Hogvartse senai neturi artimo žmogaus, niekas jos nesieja su šia vieta, bet kodėl jo vis dar čia stovi? Jau gi įsitikino, jog čia savųjų žmonių neras - dingę. Tai kas ją laiko? Idealogija? Idėja? Švilpynės idėja? Švilpynės idėja, kuri vis dar priverčia užkaisti jos sielą? Ne, niekas jos nesustabdė, neprivertė apsigalvoti, grįžti į "teisingą" kelią - Paskirstymo kepurė pralaimėjo.
Blakstienos virptelėjo, pakilo. Ji vėl įsispitrino į Hogvartsą, žvilgsnis švelniai slinko pro bokštų smailes, medžių viršūnes, kalvų kepurėles.
Akimirką į galvą smogė aštrus kaip adata, skaudus kaip pjūvis prisiminimas.
Ta vieta. Ežero pakrantės medis. Ta šviesi, nekalta vaikystė, pirmieji draugai, tas džiaugsmas...Nurijo susikaupusį seilių gumulą. Ne, tas laikas jau praėjo, praėjo ir senoji "ji". Dabar ji kitokia. Turi judėti į priekį.
Saulė visiškai pasislėpė už medžių, dangus aptemo tarsi kažkas išpylė juodo rašalo butelaitį ant dangaus. Hogvartso apylinkė paskendo tamsoje ir niekas jau nebeišvydo personos ant kalvos. Ji buvo dingusi.

*

Neprisijungęs Mulungu Kinyonga

  • II kursas
  • *
  • 165
  • Taškai:
  • Personažas priklausė Dafydd Carwyn Llewellyn
Pirmojo rugsėjo šeštadienio rytą prie Didžiosios salės durų kabėjo lapelis su tekstu:

Citata
Ačiū! Vysy 1 ir 2 kurso mokiniai laukemi ant kalvoos prei ežero. Noriu susipazinti. Šendien 3 valanda. Skanaus!

Raštelį paliko ne kas kitas, o tikriausiai prasčiausiai mokykloje rašantis mokinys - Mulungu Kinyonga, pirmakursis iš Grifų Gūžtos. Nepaisant to, kad jis suvokė nesuprasiantis, ką kalba kiti, labai norėjo bendrauti. Tad nenuostabu, kad į paskirtą vietą atėjo kiek per anksti. Tik tada apmaudžiai pagalvojo, kad neatsinešė ko nors užkąsti. Tiesa, nebuvo pripratęs valgyt daugiau nei kartą ar du per dieną, tačiau čia, atrodo, žmonės pavalgyti mėgo.
Berniukas patikrino, ar turi su savimi svarbiausią lapelį: jo mini anglų kalbos žodynėlį, kuriame po atvykimo į Hogvartsą jau atsirado "Grifų Gūžta", "Apsigynimas nuo juodosios magijos" ir "profesorius". Skaityti vis dar sekėsi sunkiai, tačiau Mulungu tikrai stengėsi. Kaip kitaip jam susipažinti su bendramoksliais?
Afrikietis gerokai jaudinosi. Nežinojo, kiek ateis žmonių. Tiesą sakant, negalėjo atmesti tikimybės, kad iš viso niekas nepasirodys, nors grifiukas tikėjosi sulauksiantis Ashtono.
Mulungu trypinėjo vietoje. Nežinojo, kiek tiksliai yra valandų, tačiau įtarė, kad jau turėtų kas nors ateiti. Berniukas susijaudinęs apsižvalgė. Vis dėlto tikėjo, kad draugų čia susiras.
Turbūt pirmas forumo veikėjas, miręs du kartus.
Pirma mirtis
Antra mirtis

Rašantys paslapčių kambaryje: jeigu pageidaujate, galite naudoti kabančią negyvą Mulungu dvasią kaip NPC.

SKANAUS!

*

Florida

  Maistas. Kas gali būti svarbiau už maistą tam, kas mokosi Švilpynės koledže? Juk ne veltui liaudyje pasklidusios kalbos, kad kur maistas - ten ir barsukų koledžas. Žiobariškoje Škotijos dalyje laikrodžiai rodė 14:05, bet Eirianedd vidinis laikrodis - valgymo metą. Nors tai buvo jos pirmi metai šioje mokykloje, pirmą aukštą išnaršė taip, kad užmerktomis akimis galėtų nueiti ten kur jai reikia - į didžiąją salę, virtuvę (elfai, beje, labai šiltai ją priėmė, gal todėl, kad ji jiems atnešė rūbų?), tualetą. Juodaodė, apsirengusi Švilpynės uniformą, niūniuodama kažką apie maistą ir šiek tiek užsimiršusi, ėjo su pintine (kam ją išvis atsitempė, pagalvotų suaugusieji) į didžiąją salę. Nors jau buvo savo planą kiek pamiršusi, tačiau daina neleido pamiršti tikslo. Prisirinks maisto ir grįš į mergaičių miegamąjį.
  Stabtelėjo prie didžiosios salės durų, perskaitė raštelį. Koks beraštis pagalvojo pirmakursė, tačiau prisiminė ir pati turėjusi problemų - pavyzdžiui vietoje u dažnai parašydavo w, o vietoje š - ll. Viskas pataisoma. Nežinodama kiek šiuo metu laiko, Allwyn nusprendė vėluojanti. Greitai susirinkusi pintinę maisto, nubėgo laukan. Ieškodama aukščiausios vietos prie ežero, atrado vietą, kurioje turėjo susitikti pirmo ir antro kurso moksleiviai. Čia jau pastebėjo kažkokį berniuką, kuris greičiausiai ir buvo palikęs raštelį.
  - Labas! Aš Allwyn! - Garsiai pasisveikino laiminga, kad čia bus dar vienas juodaodis, Švilpynėje tokių juk nematė. Padėjo pintinę su maistu ant žolės.

*

Neprisijungęs Danielis Lorijanas

  • Burtininkas
  • ***
  • 135
  • Metamorfmagas
Nežinia kas užplaukė ir Etanas nusprendė pasirodyti ant kalvos prie ežero. Jautėsi nedrąsiai, mat iš atminties neišplaukė susidūrimas (greičiau netikėtas susitikimas) su tuoju keistaplaukiu.
Šią dieną išsimiegojo gerai. Sapnavo kažkokias nesąmones, bet tai vis vien geriau nei nuolatiniai košmarai. Todėl Etanas jautėsi ramus.
Dulksną palikęs berniukų miegamajame, išdrožė į lauką. Teko ilgokai apnaršyti Hogvartso apylinkę, kol surado reikiamą vietą. Iš dalies paieškos įvarė berniukui baimės, nes jam rodės, jog jau pasiklydo ir jau pavėluos, bet iš kitos pusės labiau susipažino su Hogvartso apylinke ir šiek tiek įgavo drąsos.
Šviesiaplaukis lengvai padusęs įkopė į kalvą, ir išvydo dvi jaunas žmogystas - abu tamsaus gymio, nei vieno neatpažino nei iš Paskirstymo, nei iš koridorių, net ir jei ta mergaitė, nešiojo jo koledžo uniformą (buvo keista, nes savaitgaliais uniforma nebuvo privaloma). Nenutuokė, kuris yra tas beraštis, pakabinęs lapelį ant Didžiosios salės durų.
-Sveiki,- kiek nedrąsiai pasisveikino, nežinodamas ar teisingai pasirinko ateiti čionais,- Aš Etanas,- prisitatė nepilnai. Tuo metu, berniukas pastebėjo pintinę ant žolės. Svarstė kas joje galėtų būti.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 3 metus sukūrė Etanas Serafielis Lorijanas »


*

Neprisijungęs Alrisa Fuentes

  • VII kursas
  • *
  • 182
  • Taškai:
Po itin sočių pusryčių į tamsius požemius grįžtanti Alrisa staiga pastebėjo ant durų priklijuotą raštelį. Iš karto matėsi, kad mokinys visiškai nemoka rašyti, tad ji neketino gaišti laiko skaitydama. Kas per nesąmonė... Jau norėjo nueiti, kai akys užkliuvo už paskutiniojo žodžio. Skanaus? Dingtelėjo mintis, kad ten galėtų būti maisto. Kam gi dar rašyti tokį žodį? Todėl greitosiomis perskaičiusi žinutę nutarė ten nueiti. Vis tiek būtų prasitrainiojusi po pilį visą dieną, ieškodama gerų vietelių. O jei ten nieko valgomo nebus, dings tą pačią akimirką. Kiti ant kalvos būsiantys mokinukai nerūpėjo.
Tad dabar, beveik dešimt minučių prieš sutartą laiką, Alrisa jau žingsniavo ežero pakrante ir dairėsi kalvos. Netrukus ją pamatė, įžiūrėjo ir ant kalnelio stovinčias figūras. Dar kartą trumpai pasvarsčiusi juodaplaukė neatsisakė savo sumanymo.
Labai greitai ji pradėjo kopti šlaitu aukštyn, dažniausiai žiūrėdama sau po kojomis.
-Tavo vargas yra viso šito vertas... - sušnibždėjo klastuolė sau, svajodama apie galimybę prisikimšti pilvą.
Ji jau buvo visai arti kalvos viršūnės, kai pakėlė galvą, norėdama įsitikinti, ar ten tikrai yra maisto. Tačiau Alrisai neteko jo pamatyti. Nežiūrėdama kur stato kojas, ji paslydo ir plojosi veidu tiesiai į žoles.
-Uf... - sudejavo.
Ir koks kvailys čia sugalvojo susitikti? pagalvojo nesikeldama Alrisa. Pagulės, sukaups jėgų ir vėl kops. Ji užsimerkė. Tarėsi užuodžianti viliojantį maisto kvapą.