0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Charlotte Faun

  • Burtininkė
  • ***
  • 115
  • Lytis: Moteris
  • It is what it is.
Varniukė šypsodamasi bėgo link kalvos prie ežero, ant kurios vieną kartą jau yra buvusi. Praeitą kartą susipažinau su nauja savo drauge, kažin, kas manęs laukia šiandien? - mąstė bebėgdama. Šį kartą, kaip ir praeitą, Charlottė ėjo tiesiog pasėdėti ant kalvos ir pasižiūrėti į Hogvartsą, nes egzaminai ją taip išvargino, kad protas, rodėsi, jau tuoj tuoj atsijungs, tad reikėjo kaip nors pravėdinti galvą nuo visko.
Saulė jau leidosi, vakarėjo, tačiau šviesios buvo pakankamai, kad rudaplaukė galėtų puikiai matyti, kur deda kojas ir kas stovi mažiausiai penkiolikos metrų nuo jos atstumu. Ji nė nepajuto, kaip atsidūrė kalvos viršūnėje.
Vaizdas buvo toks pats kaip ir praeitą kartą. Ta pati pilis, tos pačios šviesos langeliuose. Tik tiek, kad dangus dabar buvo kiek šviesesnis, bet šiaip, viskas tas pats. Atsidususi varnė iš mažos kuprinytės, buvusios jai ant nugaros, išsitraukė šviesiai žalsvą pleduką, mat buvo pasimokiusi iš Lisettės, kad čia labai praverčia šiltas pledas, todėl dabar atsinešė savąjį. Apsigaubusi pledu, kurio šilumos nelabai ir reikėjo, - vis dėl to, buvo jau beveik vasara, tad pledo reikėjo tik dėl jaukumo - varniukė atsisėdo ant šiltos, vešlios žalios žolės.
Iš tiesų, niekada negali pasakyti, koks vaizdas, atsiveriantis nuo šios kalvos, yra gražiausias. Kažkas gal būt sakytų, kad gražiausia yra pilis. Dar kažkas - kad ežeras, esantis kalvos apačioje. Na, kažkam gal būt atrodo, kad gražiausia, kas matosi nuo šios kalvos yra ramiai linguojančios medžių viršūnės. O kai kurie mano, kad kai saulė nusileidžia, gražiausios būna žvaigždės. Tačiau šitoje situacijoje nėra tokių, kurie klysta - visi yra vienaip ar kitaip teisūs. Juk ne veltui sakoma, kad kiek žmonių, tiek nuomonių.
O Charlottė niekaip neapsisprendė, kas jai patinka labiau, - žvaigždės ar pilis. Bet dabar matėsi tik pilis, tad nereikėjo blaškytis, sukinėti savo akių tai šen, tai ten. Buvo pakankamai šviesu, ir žvaigždžių dar nesimatė.
Akimirką varniukei atrodė, kad čia galėtų čia sėdėti visą amžinybę ir dar daugiau, tačiau tada ji pajuto keistą dilgčiojimą savo galvoje. Širdis lyg iš niekur nieko pradėjo daužytis stipriau, keistai suskaudo galvą. Atrodė, lyg ją ( galvą ) kažkas spaudžia. Gal dar vienas panikos priepuolis? - pagalvojo Charlottė. Giliai įkvėpk... Tada iškvėpk... Ir vėl giliai įkvėpk... Viskas gerai, tu saugi...
Tačiau kad ir ką darė, viskas buvo taip pat. Netrukus jos galvoje ėmė iš niekur nieko kurtis baisios mintys apie įvairius pavojus, jos blaškėsi, žaibišku greičiu šokinėjo viena nuo kitos, neleisdamos varnei geriau jų patyrinėti. Ji, nors ir nebuvo jokio pagrindo, buvo sunerimusi. Ir tada Charlottė pamatė.
Visai netoli jos, šalia vieno iš trijų krūmų, buvusių ant kalvos, žydėjo gėlė su tamsiai raudonos spalvos žiedlapiais. Jos stiebelis ir lapeliai buvo šiek tiek tamsesnės žalios spalvos negu būna paprastų gėlių. Varniukė iš karto suprato, kad tai - Raganų gėlė. O ši paprastai yra lyg ženklas apie pavojų burtininkams, kurie turi kažko bijoti. Jos sukelia tam burtininkui nerimą, jis blaškosi. Viskas būna taip pat, kaip kad buvo Charlottei.
Tai ko, vis dėl to, aš turėčiau bijoti? Juk čia aš viena. Visiškai viena... - mąstė mergaitė. O gal ir ne.
-Homenum Ravelio! - išsitraukusi savo lazdelę iš apsiausto kišenės ir ja mostelėjusi, sušuko ji. Bet nieko neatsitiko. Visiškai nieko. Ant kalvos neatsirado nei vieno žmogaus ar kokio kitokio padaro, todėl varniukė suprato, kad ant kalvos ji tikrai yra visiškai viena.
Nejaugi Raganų gėlės gali klysti? - galvojo ji, vis dar patirdama baisų galvos skausmą, jos mintims vis dar besiblaškant tai šen, tai ten. Bet tuoj pat Charlottės žvilgsnis užkliuvo už keisto, nemažo mėlyno daikto. Tai buvo kažkoks susiraizgęs augalas, kažkas panašaus į gyvatę, tik, atrodo, negyvas. Negi tai... nejaugi tai yra tas pavojus, apie kurį man pranešė Raganų gėlė? Na, yra tik vienas būdas išsiaiškinti,- taip pagalvojusi, ji ėmė lėtai eiti iki tos ,,mėlynos gyvatės".
Kuo arčiau prie keistojo augalo buvo, tuo labiau blaškėsi mintys, daužėsi širdis, tvinksėjo galvoje ir tankėjo kvėpavimas. Atrodė, kad toji Raganų gėlė labai nenori, kad mergaitė susidurtų su keistuoju augalu. Bet varniukės smalsumas nugalėjo viską ir ji vis tiek artėjo prie grėsmingojo augalo.
Kas čia per..? - priėjusi taip arti, kad puikiai matytų augalą, bet jis negalėtų jai labai pakenkti, pagalvojo ji. Augalas, regis, miegojo. Jo susiraizgę mėlyni stiebeliai lėtai tai susitraukdavo, tai išsiplėsdavo, - taip, lyg juose vyktų toks pats kvėpavimas, kaip vyksta žmogaus organizme. Tiesą sakant, augalas atrodė visai mielai. Negi dėl šito augalėlio mane įspėjo? - nusijuokė varnė mintyse.
Bet tuoj pat ji pasigailėjo. Ką tik ramiai snaudęs augalas prabudo, stiebeliai atsiraizgė, o lapeliai pradėjo keistai, kaip kokie šunys urgzti. Charlottė sutriko ir jau norėjo trauktis į toliau nuo augalo, tačiau nespėjo, - augalas buvo pirmesnis ir, ištiesęs vieną savo stiebelį, kuris pasirodė itin ilgas, storas ir stiprus, prisitraukė ją prie savęs. O dar atrodė, kad tas augalėlis nestiprus ir nieko negali padaryti...
Augalo stiebas spaudė varnės laibą liemenį vis stipriau, netrukus aplink jos rankas apsiraizgė kiti du augalo stiebeliai. Netrukus tas pats nutiko ir jos kojoms, o ji tik stovėjo tverdama didžiulį skausmą ir nežinodama, ką derėtų daryti. Negaliu taip imti ir susprogdinti augalo, - na, bent jau ne tada, kai pati jame esu įkalinta. Per daug rizikuočiau savo gyvybe. Tad ką daryti..? - galvojo ji.
Laimei, savo rankoje ji vis dar turėjo lazdelę, ir augalas, regis, nesuprato, kad varniukė ją turi. Tik kokia nauda iš burtų lazdelės, jeigu nežinai, kaip ja teisingai pasinaudoti tokioje situacijoje? Ak, kaip blogai, kad mokslo metų pradžioje nesilankiau Herbologijos pamokose... Gal būt dabar žinočiau, kaip apsiginti,- pyko ant savęs ji.
Varnė stengėsi jėga išsilaisvinti iš augalo, bet kuo stipriau muistėsi, tuo stipriau augalas ją gniaužė savo stiebuose. Tačiau staiga į jos galvą šovė mintis išgelbėtoja. Ji prisiminė burtažodį!
Kiek tiek galėdama stipriau rankoje sugniaužusi lazdelę, - būtų negerai, jeigu vienintelis jos ginklas iškristų, - varniukė nutaikė ją į vieną augalo stiebų, sumosavo lazdele ir virpančiu balsu, bet garsiai suriko:
- Diffindo! - bet nieko neįvyko.
Nusprendė pabandyti dar kartelį:
- Diffindo! - ir vėl nieko. Ką?!
Susikaupk. Svarbiausia - susikaupimas.
- Diffindo! - trečiasis kartas buvo laimingas. Vienas iš augalo stiebų, - tas, kuris buvo apsivijęs jos dešinę koją, - suplyšo. Dalis jo liko ant kojos, bet jos nebeveržė. Valio!- apsidžiaugė mergaitė.
Tą patį ji padarė ir su kitais stiebeliais, apsivijusiais skirtingas jos galūnes. Tiesa, ne visada pavykdavo, nes burtažodį ištarti buvo sunku, tačiau galiausiai jai liko tik didžiausiais stiebas, apsivijęs jos liemenį. Gerai... Ramiai, tau pavyks. Tu gali, - ramino save. Susikaupusi mostelėjo išsilaisvinusioje dešinėje rankoje turima lazdele, ir iš visų turimų jėgų suriko:
- DIFFINDO! - keista, bet pavyko iš pirmo karto. Stiebelis suplyšo ir paliko laibą varnės liemenį ramybėje.
Ji greit atšoko ir visai negalvodama, kas gali nutikti, nutaikė lazdelę į šį augalą ir suriko:
- Bombarda! - ir augalas susprogo. Visi stiebai kažkur išlakstė, vienas užkrito ant Charlottės peties, bet ji greit jį nusipurtė. Patenkinta savimi, varniukė nuėjo prie tos vietos, kurioje buvo Raudonoji gėlė, ir, kai jau buvo visai šalia jos, atsitūpė.
- Ačiū tau, - sušnibždėjusi šypsodamasi paglostė gėlę ir nusuko savo žvilgsnį į pilį.
"It was worth a wound —
it was worth many wounds —
 to know the depth of loyalty and love which lay behind that cold mask''



*

Irish wolfhound

Saulėtą vakarą, Kira nusprendė pasivaikščioti ežero pakrante. Mėtydama akmenukus į ežerą stebėjo dangų, nusidažantį raudonai. Nors lauke vis dar karaliavo žiema, vietose buvo matyti keli žaliuojantys augalai, jau pasiruošę pavasariui. Kira taip buvo išsiilgusi pavasario, kad net nepastebėjo kaip pasuko link žaliuojančių augalų, kurie augo kalvos papėdėje.
Neseniai Mori brolis gimtadienio proga padovanojo Raganų gėlę. Ji buvo ryškiai rausva, su mažyčiais lapeliais ir koteliu. Smulki, tačiau stipri. Mat Raganų gėlė praneša apie pavojų. Kira nemanė, kad jos prireiks. Brolis visad buvo per nelyg atsargus. Tačiau gėlytę prisisegė prie apsiausto atlapo, taip parodydama dėkingumą už gautą dovaną.
Atsidūrusi žaliuojančiame lopinėlyje, tamsiaplaukė sukryžiavusi kojas atsisėdo ir pradėjo grožėtis vaizdu. Taip seniai sėdėjo ant žolės, nors ir šlapios bei šiek tiek parudavusios. Staiga merginą pradėjo kamuoti keistas jausmas. Ji jau paniškai dairėsi aplinkui ir vis vaikščiojo ratais toj pačioj vietoj. Vis kramtė apatinę lūpą ir jautė didėjantį nerimą. Mori išsigando, nesuprato kas vyksta. Lyg kažkas valdytų mergaitės jausmus. Bandydama nors šiek tiek susikaupti, prisiminė, jog panašiai veikia ir Raganų gėlė. Tai reiškia, jog artinasi pavojus. Tačiau koks? Aplink merginą be augalų daugiau nieko nėra. Augalai! Visas aišku. Raganų gėlė mane perspėja apie pavojingą augalą. Kaip Mori iškart nesuprato. Išsitraukusi burtų lazdelę atidžiai stebėjo kiekvieną augalą. Staiga tolėliau žaliuojantis augalas pajudėjo. Mori pakėlė savo lazdelę ir sušuko pirmą į galvą šovusį burtažodį.
-Incarcerous! - Tačiau nieko neįvyko, mat pirmakursė dar nebuvo taip gerai įvaldžiusi šių kerų.
- Confringo, - ryžtingai ištarusi burtažodį stebėjo, kaip augalas sprogsta ir jo lapeliai išsibarsto po baltut baltutėlį sniegą.
Jai pavyko. Raganų gėlės dėka laiku pastebėjo artėjantį augalą ir susprogdino jį. Pavargusi Mori nužingsniavo Hogvartso link, vis dėkodama Raganų gėlei už pagalbą. Jeigu ta magiškoji gebenė būtų apsivijusi aplink tamsiaplaukės liemenį, taip gerai tikrai nebūtų pasibaigę.

*

Gellyte

   Ir vėl naktis. Prometėja vos ne kasnakt laužo taisykles ir eina patyrinėti mokyklos apylinkes. Priežastis ta pati. Nemiga. Šiąnakt ant žolės krito rasa. Tad pledas, kurį įsimetė į krepšį beišeinant, pravers. Krepšy ne tik pledas. Prom įsimetė knygą, astronomijos vadovėlį ir pergamento skiautelę, kurioje buvo tik neaiškūs ženklai. Gal atsakymą pakuždės žvaigždės?
   Pasitiesusi pledą, mergaitė numetė ant jo krepšį ir prigulė pati. Plaukus plaikstė silpnas vėjelis. Mėnulis švietė itin ryškiai. Žvaigždes taip pat galėjai aiškiai matyti, danguje nei vieno debesėlio. Mėnulio šviesa puikiai apšvietė astronomijos vadovėlį. Trečiakursė gerokai pirmavo astronomijos kurse. Kol visi vos įpusėjo vadovėlį, ji jau baiginėja.
   Pakilo vėjas, darėsi vis šalčiau. Mergaitė buvo jau besiruošianti sprukti Hogvartso link ir susirasti veiklos pilyje. Bet netikėtai akys užkliuvo už žvaigždėmis nusagstyto dangaus. Atrodė, lyg žvaigždėtas dangus būtų apkerėjęs mergaitę. Planai pasikeitė, mergaitė išsitraukė pergamento skiautelę ir ieškojo panašumų su žvaigždėmis. Kai jau atrodė, kad kasnors sutampa, viskas lyg apsisuka ir niekas nesutampa. Pervertusi vadovėlį bandė surasti panašių ženklų į anuos ant pergamento skiautelės. Nieko. Visiškai nieko. Prometėjos paieškos bevaisės.
   Prom viską susimetė į krepšį ir pasuko link praminto takelio, kuris vedė žemyn. Bet kažkas greitai artinosi. Ant veido krito šešėlis, negalėjai suprasti kas ten. Pasigirdo klyksmas, Prom net nepajautė kaip jiš išsprūdoiš jos lūpų.

*

Neprisijungęs Michael Stearley

  • II kursas
  • *
  • 31
  • Taškai:
Michael'is žvilgtelėjo pro langą. Buvo labai gražu. Neiškęsiu nei minutės čia!  Man reikia vyno oro. Dvylikametis užsimtė pūkine striukę bei juodas kelnes ir išėjo laukan. Pūtė žvarbokas vėjas kuris berniuko plaukus nešiojo į visas puses. Nepasėmiau savo kuprinės! Berniukas greitai nubėgo iki kambario ir pasėmė kuprinę kurioje pats nežinojo ko prigrūsta. Berniuko rudos akys nieko nematė. Jis išsitraukė iš kišenės prožektorių ir pasišvietę kelią. Buvo tamsu nors į akį durk .Pirmakursis  pasižiūrėjo į laikrodį. Jau 00:21!Gi išėjau 23:48!Bet jai rimtai! Kur aš?! Berniukas jautėsi lyg vaikščiotų ratais. Matė savo batų antspaudus visur. Berniukas išgirdo klyksmą!Turbūt ten fantastinis gyvūnas baigia pribaigti margaite!Jis pradėjo bėgti ten kur girdėjo balsus. Pasiekė tą vietą . Čia gulėjo kažkokia panelė.Ji mirusi ar gyva?!
-Sveika ,aš Michael'is kas tu? Ir ką čia veiki?-tarė berniukas su baime.
O jei aš pasišnekučiavau su lavonu?!

*

Gellyte

   Prometėja paslydo ant žolės ir smarkiai susitrenkė galvą, bet nieko rimtesnio neatsitiko. netrukus prie jos jau stovėjo kažkoks berniukas ir bėrė savo žodžius kaip žirnius į sieną. Prom bandė jį stabdyti:
-Palauk, palauk. Kur skubi? -pasiteiravo. -Mano vardas Prometėja, esu trečiakursė klastuolė ir kaip matai šiuo metu guliu. Gal gali nelįsti į akis? -kiek nemandagiai atsakė, bet berniukas atrodė tuoj ją užguls.
   Praėjo keletas minučių ir tik tada Prom įstengė atsistoti. Šiek tiek susvaigo galva, bet ji jau priprato. Hogvartse paskui ją vien nelaimės. Galvos susvaigimas dar ne blogiausia ką jai teko patirti. Susirinkusi savo daiktus jau ruošėsi keliauti, bet atsigręžė į berniuką ir įdėmiai jį apžiūrėjo. Prom pertraukė nemalonią tylą:
-Domiesi astronomija?- šyptelėjo ir iš krepšio ištraukė astronomijos vadovėlį.
   Prom pažvelgė į mėnulį ir nustatė, kad dabar apytiksliai 1 valanda nakties. Dar nėra vėlu, manau reikia pabūti dar šiek tiek. Iš krepšio mergaitė vėl ištraukė pledą ir patiesė jį.
-Eikš, prisėsk.

*

Neprisijungęs Michael Stearley

  • II kursas
  • *
  • 31
  • Taškai:
Berniukui toks Prometėjos pasakymas buvo keistokas ,bet tai rodė jog ji drąsi.  Staiga Michael'is išgirdo mergaitės klausymą:
-Domiesi astronomija?
-Na man ji patinka ,bet labiau prie širdies yra Apsigynimas nuo juodosios magijos!-sakė tai berniukas itin lėtai ,kad tik mergaitė nesupyktu.
Pirmakursis net nespėjąs pamąstyti mergina vėl jį užkalbino:
-Eikš ,prisėsk.
O šį klausymą gerai apgalvosiu! Juk net nespėjau prisistatyti ji jau mane pertraukė ir išpasakojo apie save. Jei prisėsiu pradėsiu šnekėti aš ir jei ji mane pertrauks aš pradėsiu berti žodžius lyg žirnius!! Dvylikametis nusišypsojo sau.
- T-aaa-i ž-iiii-noma ,k-aad pr-iii-sė-ssiu!- berniukas tarė žodžius dar lėčiau!
Gal ir padariau klaidą ,ji gali pamanyti ,kad aš šaipausi iš jos. Varniukas nebebuvo toks laimingas kaip prieštai. Jo veide buvo matoma DIRBTINĖ šypsena.
-O tau labai patinka astronomija?- tarė berniukas greičiau.

*

Neptunica Ameshville

Saulėtas rudens vakaras. Dar visai šilta. Lyg būtų vasara. Antrakursė iš klastūnyno uniformos persirengė į mėgstamiausią drabužių derinį - pilkus aptemptus džinsus aukštu liemeniu, laisvai krintančią violetinę tuniką ant kurios nupieštas juodas kačiukas su žaliom akim bei patogiausią pasaulyje avalynę, o tiksliau juodus sportbačius. Savo neilgus, net liemens nesiekiančius, plaukus klastuolė susirišo į netvarkingą kuoduką. Pasižiūrėjo į veidrodį kaip atrodo. Atrodau taip lyg einu į pasimatymą toptelėjo Mariai ir ji nusijuokė. Nors pripažinkim, ji tikrai atrodė lyg susiruošė į pasimatymą. Mergina su savim pasigriebė juodą megztuką. O jeigu atšals? Nenoriu susirgti. Taip pat burtininkė su savim pasiėmė burtų lazdelę, ją įkišo į tunikos kišenę. Visada pravartų su savim turėt lazdelę, juk gali kas nors nutikti. Pagaliau susiruošusi dvylikametė išėjo iš mergaičių miegamojo, o tada ir iš bendrojo kambario. Tuoj paliko ir požemius. Išėjusi į lauką įkvėpė gryno oro. Ką gi, oras tikrai nuostabus. Gal valandą, gal dvi ji be priežasties klaidžiojo po Hogvartso apylinkes, jai patiko toks pasivaikščiojimas. Galiausiai mergina užlipo ant kalvos prie ežero. Oho.
 Kaip čia gražu
vaizdas tikrai nustebino ją. Nuostabesnio reginio ji nėra mačiusi. Atsisėdusi ant sausos, minkštos žolytės ji žvalgėsi. Ši vieta jai labai patiko. Deja, pastebėjusi, kad jau temsta, klastuolė nuskubėjo atgal į Hogvartsą.

*

Neprisijungęs Elena Lovegood

  • VII kursas
  • *
  • 240
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • They say Hogwarts, we say Home
Diena buvo nuostabi. Išties. Atrodė niekas negalės jos sugadinti. Na, taip ir buvo. Jaunoji Grifiukė tipeno link Hogvartso pilies durų, mat norėjo šiandien išeiti iš pilies ir tiesiog pasivaikščioti. Metamorfmagijos galių turinti mergina eidama vis neapsipręndė kokią šiandien plaukų spalvą pasirinkus. Ilgai galvojusi, Elena  nuspręndė šiandien pabūti rusvaplauke. Išėjusi iš pilies vidaus, Grifiukės akys iškarto nukrypo link didelės kalvos prie pat ežero.Jeigu jau kalva tokia didelė, manau ir vaizdas bus nuostabus! Pagalvojusi apie tai, Elena nusišypsojo ir lėtai pradėjo eiti link jos. Eidama jaunoji Grifiukė žvalgėsi į visas puses. Kur tik pažiūrėsi ten vaikai ir niekas kitas. Pagaliau apėjusi ežerą, Elena prieš save pamatė aukštą ir statų kalną. Nieko nelaukusi, Grifiukė pradėjo lipti. Tačiau jai niekada nesisekė lipti į kalnus, tad kol užlipo praėjo tikrai daug laiko. Pagaliau užlipusi ant kalvos viršaus, prieš Grifiukę atsivėrė labai gražus vaizdas. Dėl tokio vaizdo tikrai buvo verta čia kabarotis. Pagalvojusi apie tai, Elena tiesiog atsisėdo ant žolės ir žiūrėjo į Hogvartso pilį.

*

Neprisijungęs Eleizija Stigler

  • ****
  • 317
  • Lytis: Moteris
  • I put my trust in you my lord
Juodas, keliais centimetrais žemiau kelių besitęsiantis, lengvas, su raudonomis aguonų žiedais pasidabinęs sijonas, juodi odiniai batai, šviesiai rudas megztinis kuo puikiausiai derėjo ant Eleizijos kūno. Išsipašiusias plaukų sruogas ji užsikišo už ausų ir, tik priėjusi prie veidrodžio, suvokė, kad jos plaukai jau nebe tokie tamsūs, kaip būta iki tol.
-Sakyčiau, kad ši spalva man labiau tinka, nei pastaroji. Dabartinis leidžia atsiskleisti mano veido bruožams. Šaunu.
Baigusi spoksoti į save veidrodyje, ji paliko mokyklos patalpas ir išėjo į gryną orą. Iškart pajuto švelnią vėjelio srovę, plūstančią į jos veidą. Besivaikščiodama po ežero pakrantę, ji tegalėjo girdėti tik vieną dalyką - vaikų balsus, pokalbius, prisipažinimus meilei. Varnė galėjo net susilažinti, kad išgirdo Niko balsą, šaukiantį ją vardu. Iškart atsigręžė, bet ten, kur tikėjosi išvysti klastuolį, tematė suskilusį medį. Iškart nematoma ranka sugriebė jai už širdies, bet ji tik giliai įkvėpė ir žengė kuo toliau nuo žmonių.
-Nikai, kur tu? Kodėl nebematau tavęs mokykloje? Gal metei ją? - pradėjo su savimi kalbėtis, kai atsidūrė šiek tiek nuošalesnėje vietoje. - O koks tau skirtumas, Ele? Jis gi tave metė, negalvok apie jį. Susirask kitą ir įrodyk jam, kad jo sprendimas skirtis buvo neteisingas. Degu jis gailisi tokio kvailo savo poelgio.
Ištarusi paskutinį žodį, jis stvėrė sau už burnos, nes jau nebe atpažino į ką ji pavirto. Kas tu? Ką tu padarei man? Nurijusi seiles,ji apsižiūrėjo, kur atėjo. Išvydusi žemai žmonių balsus, susivokė, kad užkopė ant kalvos, nuo kurios atsivėrė nuostabus vaizdas į Hogvartsą. Netikėtai atsigręžusi, išvydo šalia stovinčią merginą.
-Ammn... Labas, - nustebusi pasisveikino varnė.

*

Neprisijungęs Elena Lovegood

  • VII kursas
  • *
  • 240
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • They say Hogwarts, we say Home
 Nusibodus sedėti ant tikrai šaltos žemės, Grifiukė atsistojo ir pažiūrėjo į apačią. Iš viršaus jie atrodo tokie mažiukai. Pagalvojusi apie tai, rusvaplaukė tyliai sukikeno. Elenai čia patiko, nes čia nebuvo girdėti visokių kalbų ir šnaresių. Ištikrųjų čia būtų puiki vieta tiems, kas nori pabėgti nuo visų tų šurmulių. Besimėgaudama tokia tyla, Grifiukė išsigando staiga išgirdusi moters balsą. Pašokusi ir padėjusi ranką ant tos vietos, kur turėtų būti širdis, Grifiukė giliai kvepuodama atsisuko į merginą.
 -Labas, išgąsdinai,- nusiraminusi pasakė Elena. Prieš jaunąją Grifiukę stovėjo gal vienu ar dvejais metais vyresnė mergina. Jos plaukai buvo rudi, siekė pečius. O akys... Na jos buvo tamsios. Veido bruožai buvo gan gražūs. Netrukus Elena nusuko savo akis ir vėl pažiūrėjo į Hogvarstą.
 -Gražus vaizdas, tiesa?- paklausė Grifiukė apsižvalgė,- bėja aš Elena. Elena LoveGood. Pirmakursė Grifų Gūžtos globotinė,- prisistatė  mergina ir atsisukusi vėl pažiūrėjo į nepažįstamą merginą.

*

Neprisijungęs Eleizija Stigler

  • ****
  • 317
  • Lytis: Moteris
  • I put my trust in you my lord
-Išgąsdinau? Kaip? - kreivai pažvelgė į merginą, bet kartu linksmai nusišypsodama.
Laukdama atsakymo ji pasitaisė plaukų sruogą, užsikišo ją už ausies ir priėjo kuo arčiu kalvos skardžio. Elei net kvapą užėmė. Vaizdas ten buvo nuostabus. Matėsi viskas: ir mokyklos pilis, ir šaltas, niūrus ežeras, prie kurio lakstė mokinukai, ir uždraustojo miško pradžia.
-Taip, išties gražu...
Tada grifė akimirkai nutilo, bet greitai vėl pragiedojo.
-O aš Eleizija. Eleizija Stigler. Esu iš Varno Nago koledžo ir kitais mokymosi metais būsiu trečiakursė, - pasakiusi, ištiesė jai ranką. - Beja, labai gražus vardas.
Baigusi kalbėti, ji vieną medžio lapelį transfigūravo į šiltą, neperšlapamą pledą, o porą akmenukų - į minkštas pagalvėles. Baigusi žaisti su magija, ji krito į pagalvėlių glėbį ir, patogiai įsitaisiusi, pažvelgė į Eleną.
-Prisėsk ir... Ir papasakok apie save, apie savo giminę. Tiesiog papasakok kažką, - nusišypsojo grifei.

*

Neprisijungęs Elena Lovegood

  • VII kursas
  • *
  • 240
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • They say Hogwarts, we say Home
 Pažiūrėjusi į merginą, kuri prisistatė kaip Eleizija, Elena šyptelėjo.
 -Na... Čia buvo labai tylu ir išgirdusi tavo balsą, išsigandau,- leptelėjo Grifiukė ir stebėjo kaip Varno Nago globotinė žaidžia su magija.
 -Oho... Tai nuostabu,- pasakė Elena ir stebėjo kaip Eleizija lapelius pavertė minkštomis pagalvėmis. Varnanagė pakvietusi ją atsisėsti šalia, Elena drebtelėjo į pagalves.
 -Čia taip gera...- pridūrė Grifė. Išgirdusi kitą Eleizijos klausimą, rusvaplaukė suglumo,- Na... Nėra čia ką ir pasakoti. Esu iš LoveGood’ų giminės kilusi metamorfmagė. Daugiau neturiu ką ir papasakoti apie savo giminę,- šyptelėjo Grifiukė ir vėl pažiūrėjo į Hogvartsą,- kol nebuvau gavus laiško iš Hogvartso, dainavau. Labai mėgstu tai daryti. Juk jeigu turi gerą balsą, nereikia jo slėpti,- sukikeno Elena ir vėl pažiūrėjo į Eleiziją,- na, dabar gal nori tu kažką papasakoti?- paklausė rusvaplaukė ir apsidairė.

*

Neprisijungęs Eleizija Stigler

  • ****
  • 317
  • Lytis: Moteris
  • I put my trust in you my lord
-Kas? Tai? Tu dar nematei, ką sugeba mano brolis.
Mergina įsitaisė šalia jos ir pradėjo pasakoti apie save, savo šeimą. Išgirdusi, kad Elena yra metamorfmagė, atsigręžė į ją ir jau ruošėsi klausti, kaip ji sugeba pakeisti savo plaukų spalvą, bet leido mergaitei kalbėti toliau. Jai baigus, Eleizija išgirdo pasiūlymą ir jai ką nors papasakoti apie save.
-Na, aš esu kilusi iš Stiglerių giminės. Turiu turkiško bei britiško kraujo. Stilgerių giminė ir grynakraujai burtininkai, bet iš mano senelio visa magija buvo išsiurbta, pavogta, - ji nutilo, nes susivokė, kad per daug papasakojo apie senį Stiglerį. - Turiu brolį, vardu Frankas. Neabejoju, kad esi jį sutikusi Hogvartse. Mėgstu aš groti pianinu, skaityti knygas, kartais ir pritariu pianino skambesiui savo balsu, - pasakiusi susidrovėjo. - Mėgstamiausia mano spalva yra žalia, be proto mėgstu patiekalus su špinatais. Špinatai yra tobuliausia žolė pasaulyje.
Giliai įkvėpė ir atsigulė į pagalvių pusnį. Minutė tylos, o tada ji vėl užsivedė:
-O kaip tu sugebi pakeisti savo plaukų spalvą? Ką patiri tai darydama?

*

Neprisijungęs Elena Lovegood

  • VII kursas
  • *
  • 240
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • They say Hogwarts, we say Home
 Elena atsigulusi ant pagalvių žiūrėjo į lekiančius debesis ir klausėsi Eleizijos.
 -Ooo... Pianinas... Kaip mokinausi žiobarų mokyklose lankiau muzikos mokyklą. Grojau su pianinu, gitara ir seksafonu,- vardijo mergina. Netrukus ji prisiminė kaip džiaugdavosi jog turi galimybę groti, kaip ji grodavo prie savo šeimos narių, kuriems tai labai patiko. Baigusi apie tai galvoti, El toliau vardijo kas jai patinka,- esu ta, kuri yra belekaip pasinešus ant mėlynos ir baltos spalvų. Patinka žiobarų muzika. Aš apskritai negalėčiau gyvent be muzikos,- vis kalbėjo Grifiukė ir atrodė, kad niekada ir neužsičiaups. Išgirdusi jog Eleizija turi brolį, Elena prisiminė ir savąjį, kurio jau seniai, labai seniai nematė.
 -Na... Tavo brolio dar nesu mačiusi, bet norėčiau susipažinti. Draugų man čia išties reikėtų,- leptelėjo Grifiukė ir nusijuokė. Išties... Naujos  pažintys man tikrai praverstų. Išgirdusi kitą Eleizijos klausimą, Grifiukė sukikeno.
 -Ne, nieko nejaučiu. Mano plaukų spalva priklauso nuo mano nuotaikos. Pavizdžiui aš dabar...- nutesė Grifiukė ir pažiūrėjo į savo plaukus,- na esu dabar laiminga. Net nujaučiu kodėl. O gi kad sutikau tave,- nusišypsojo rusvaplaukė ir atsisuko į Varne.

*

Neprisijungęs Eleizija Stigler

  • ****
  • 317
  • Lytis: Moteris
  • I put my trust in you my lord
Išgirdusi, kad ji norėtų susipažinti su jos broliu, švelniai nusišypsojo. Atsisuko į ją ir tarė:
-Geriau turėti vieną gerą draugą, nei šimtus apsimetėlių, kurie pirmai bėdai ištikus paspruktų.
Pūstelėjo lengvas vėjelis, kuris sutaršė varnės pašviesėjusius plaukus. Ji greitai, keliais judesiais, juos susitvarkė ir toliau klausėsi merginos. Elena pasakojo, kad keisdama plaukų spalvą, ji visiškai nieko nejaučia ir dažniausiai spalva priklauso nuo jos jausmų. Išgirdusi, kad dabar ji yra laiminga, nustebo.
-Laiminga, nes sutikai mane? Ir kuo aš tokia ypatinga, kad padariau tave laiminga, linksma? Nesu aš koks deimantas ar gyvūnėlis, kuriam pasirodžius visi pralinksmėja.
Trumpa tyla. Ji nužvelgė apylinkes ir pamatė, kad vaikai, kurie neseniai lakstė palei ežerą, pradėjo bėgti link mokyklos.
-O niekada nesi svajojusi tapti animage ar kokia nors antgamtine būtybe? Jei taip, tai į kokį gyvūną norėtai pasiversti, būdama animage?