[Dori Mendel]

Dori prunkštelėjo, išgirdusi pirmąjį grifės sakinį.
- Aha, ėmiau ir patikėjau, - ironiškai tarė ji.
Vyresnėlė kalbėjo sarkastiškai, tačiau tuo pačiu, regis, įtemptai kažką galvojo. Gal ji tikrai sumaniusi su savo draugais grifais mane nuskriausti? Kai šoks kas iš to krūmo, bijojo Dori, tačiau savo baimės veide neparodė: įjungė klastuolišką, atsainią miną.
Tačiau kai grifė paklausė apie tamsius Hogvartso užkaborius, Dori pamiršo visą baimę ir jos akys vaikiškai ir naiviai sužibo. Ji dar niekam nebuvo pasakojusi jokių savo nuotykių, apie juos žinojo tik draugės, su kuriomis jai tai teko patirti. Kartais vienuolikmetė taip norėdavo papasakoti apie visas įdomybes mamai, bet žinojo, kad ji ne tik, jog supyks, tačiau ir uždraus dukrai mokytis Hogvartse. Todėl Mendel, pagauta azarto, ėmė pilti žodžius kaip žirnius į sieną užmiršusi visa aplink, o klastuoliškumo veide neliko nei gramo.
- O, Hogvartse yra tiek daug įdomybių, apie kurias aš anksčiau nei keisčiausiame sapne nebūčiau sapnavusi! Pirmiausia, žinai, paveikslai. Per du paveikslus, esančius Hogvartse, teko atsidurti visai kitose vietose! Vieną kartą kažkokioje trobelėje, iš kurios su Henrieta vos ištrūkome, o kitą kartą kambaryje be durų, kur susipažinome su Meg ir išsprendusios mįslę atsidūrėme Hogvartso požemiuose, na, bet bent ištrūkome! - entuziastingai pasakojo. - Baisiausia tai buvo, kai su Esmeralda papuolėme į kažkokią trobelę, iš kurios teleportavomės nežinia kur, paskui mus išgelbėjo kažkoks vyresnėlis. Su Arlete miške sutikome kentaurą ir vienaragių, o jau buvo tamsu! Oho, tu nei neįsivaizduoji, kiek čia paslaptingų dalykų! Dinas buvo atradęs tokį keistą gyvūną, o man atrodo, kad jį kažkas nudažė iš vyresnių mokinių, - kažkodėl metė įtarų žvilgsnį. - Bet tas gyvūnas jam įkando ir Dinas atsidūrė ligoninėje! - sušuko tartum pasakotų metų įvykį. - Žinai, nervuoja tik tai, kad kartais jaučiuosi kaip balta varna, nes mano tėvai - suknisti žiobarai! Ir per juos aš tiek daug nežinau! - ėmė skųstis klastuolė.
Dori kažką dar kalbėjo apie šokoladines varles ir visokio skonio pupeles, kai galiausiai susičiaupė. Ar tu visai proto netekai? Juk ši grifė net nepaneigė, jog krūmuose niekas netyko, o tu jai pasakoji savo nuotykius, patirtus per mokslo metus? Dėl Merlino barzdos, Dori! Vienuolikmetė netyčia ir vėl metė žvilgsnį į krūmą.
- Ir žinai, - dabar jau surimtėjusiu tonu pasakė ir balse nebesigirdėjo vaikiško entuziazmo, - aš turiu vorą. Jis gyvena mano kišenėje, mėgsta kąsti ir yra nuodingas, - garsiau ir grėsmingiau, nei norėjo, tarė.
Nors, žinoma, Svogūnas nebuvo nuodingas. Bet jei grifė to nežinos?

[Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith]

Neatrodė, kad šita mažylė yra visiškai kvaila. Ir dar sugebėjo atsikirsti neką mažiau sarkastišku tonu! Norom nenorom teko pripažinti, kad mergytė visai šauni.
O štai jai prakalbus apie nuotykius, Deoiridh pajuto, kad Dori palietė kažkokią jautrią stygą. Iš pradžių net nesuprato, kas būtent privertė taip pasijusti, bet po kiek laiko supratimas atėjo: tai buvo faktas, kad ši mergaitė jau pirmame kurse turi nemažai draugų. Kiek jų turi ji, Deoiridh? Ant nosies VML, bet ir toliau draugais gali pavadinti nebent... varles. Eilinį kartą iškilo klausimas: ar Sigurdas jos draugas? Ar kažkas daugiau? Kad vaikinas buvo kažkas, buvo kaip ir akivaizdu. Reikėjo pagaliau išsiaiškinti, kas konkrečiai juos sieja.
- Pavaikščiok miške naktį... - tyliai sumurmėjo Deoiridh, bet nežinojo, ar Dori gali ją išgirsti. Nauja informacija, kuri ją pasiekė, kažkodėl dar labiau sutrikdė. Mergaitė jaučiasi esanti balta varna, nes jos tėvai - žiobarai? Ką tuomet daryti tai, kuri iš viso nežino, kas yra jos tikrieji tėvai? Ką Dori pasakytų, jeigu sužinotų, kad šalia stovinti mokinė tėčiu vadina herbologijos profesorių? Ji nuleido galvą ir susimąstė. Gal reikėjo pabandyti bendrauti kitaip? Gal ši mergaitė išties yra smagi, ir jos galėtų tapti draugėmis?
- Klausyk... - neužtikrintai prabilo Deoiridh. Vis dar nebuvo tikra, ar reikėtų taip greitai atskleisti kortas. Labiau iš įpročio nei poreikio vėl žvilgtelėjo į krūmą ir pasiryžo: - Tau nėra ko bijoti. Aš čia viena. Neturiu... draugų, kuriuos galėčiau čia pakviesti ir tave pagąsdinti.
Voras Deoiridh visai nejaudino. Ką gali kažkoks menkas padarėlis padaryti varlei? Tuo labiau, kad jo nuodingumu patikėti buvo sunku: kas kišenėje nešiotųsi tokį pavojingą padarą? Jiems nėra skirtumo, ar ranka šeimininko, ar ne. Jeigu jau mėgsta kąsti, kąs bet kam.
- Nebijai, kad pati nukentėsi? - ramiai paklausė ji. Kol kas nė neketino atskleisti, kad apie voro nuodingumą nepatikėjo. Jau ir taip pasakė esanti čia viena. Ne, kol kas Dori daugiau žinoti tikrai nereikia.

[Dori Mendel]

Staiga grifės veidas tapo kitoks, nuotaika, regis, persimainė. Akimirką Dori vyresnėlė pasirodė tarsi liūdna, susikrimtusi, kitą akimirką - užsigalvojusi. Ji kažką suburbėjo sau panosėj, bet klastuolė neišgirdo, ką.
- Eee... Na, aš irgi nežinau, ar juos visus galiu laikyti draugais, - atsakė Dori. - Žinai, tarp jų nėra nei vieno iš Klastūnyno, - susiraukė. - Prieš klastuolius turiu vaidinti, kad nekenčiu kitų koledžų mokinių, tačiau iš tiesų geriausi mano draugai yra arba iš Švilpynės, arba ir Grifų gūžtos, - paniškai sukikeno. - O jeigu jie mane išduos? Merlino barzda, jeigu kas nors ką nors pridirbtų, ir taip aišku, kad visa kaltė tektų man! Juk aš - klastuolė! Bet, žinai... Kita vertus, aš džiaugiuosi, kad esu iš Klastūnyno. Man jis tinka.
Regis, grifė jau nebemėtė žvilgsnio į krūmus, o ir Dori pasijuto saugiau.
- Mano vardas Dori. O tavo koks? Iš tikrųjų Svogūnas nekąs, - išsitraukė vorą iš kišenės.

[Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith]

Draugai buvo sudėtinga tema. Ilgą laiką Deoiridh jų ne tik nepasigedo, bet dar ir gerokai privengė. Pernelyg didelis nepasitikėjimas žmonėmis ilgą laiką tiesiog neleido pradėti su kažkuo bendrauti pakankamai artimai, kad galėtum vadinti draugu. Vis dėlto netikėtai gyvenime atsiradęs Matthew, dar labiau netikėta situacija su Sigurdu vertė mąstyti, kad viskas galėjo būti ir kitaip.
- Žinai… - nutęsė grifiukė. - Neturėtum jaustis balta varna dėl to, kad tavo tėvai - žiobarai. Hogvartse tokių mokinių yra daug.
Atrodė, kad ta tema jau buvo baigta, tad ištarti žodžiai galėjo atrodyti nei į tvorą, nei į mietą. Ak, kad taip čia būtų Sigurdas, kuris, atrodo, supranta Deoiridh. Deja, reikėjo kažkaip krapštytis iš situacijos pačiai. Ar galiu Ryan laikyti savo draugu? paklausė savęs mergaitė. Išties - nuo kada žmogus pradedamas vadinti draugu? Panašu, kad ir ši mažylė šito nežino - arba dėl kažko apsimeta.
- Nemanau, kad kas nors tave išduos vien dėl to, kad esi klastuolė, - ramiai pratarė Deoiridh, nors mažylės keistumas pradėjo kiek erzinti. Ar ji jautėsi esanti “kieta”, nes turi žiobarus tėvus, bet mokosi Klastūnyne? Negi viskas, ką ji čia pliurpia, tėra kažkokia apgaulė? Grifiukė susimąstė. Ne, šita mergaičiuke pasitikėti negalima. Ir kam jai žinoti vyresnės mokinės vardą?
Vis dėlto nepasitikėjimo demonstruoti atvirai irgi nesinorėjo, tad ilgokai mąsčiusi rudaplaukė vis dėlto prisistatė:
- Deoiridh.
Į vorą ji nė nežvilgtelėjo - per daug kojų. Grifiukei daug artimesni buvo keturias kojas turintys ir kurkiantys gyvūnai. Nepanašu, kad Dori tokį turėtų, tad čia nebuvo daugiau ką veikti.
- Linkiu pasigrožėti vaizdu ir neįkąsti Svogūnui, - sarkastiškai mestelėjo ji ir kiek padvejojusi patraukė pilies link. Kažkodėl buvo be galo smalsu, ar mažylė į ją žiūri, bet nė karto neatsisuko.

[Dori Mendel]

Kai grifė pasakė, kad tokių mokinių, turinčių žiobarus tėvus, Hogvartse yra daug, Dori širdis ėmė plakti tankiau. Gal ir daug, tačiau Klastūnyne tai yra visiškas pažeminimas, pamanė pirmakursė, tačiau nieko neatsakė.
Regis, grifė ir vėl kažką įtemptai mąstė, kol galiausiai pasakė savo vardą. Tuomet neilgai trukus ji nuėjo, prieš tai patarusi Dori neįkasti Svogūnui. Mendel nejučiom nusišypsojo ir įsidėjo vorą atgal į kišenę. Kažkodėl ji visai nenorėjo, kad Deoiridh nueitų, bet paprašyti dar pabūti mergaitė nedrįso, tad tik žiūrėjo, kol grifės atvaizdas dingo tolyje.
Kurį laiką Dori dar stovėjo ant kalvos ir žvelgė į tolį, tačiau horizontu nebesigrožėjo, buvo apmąstymuose. Galvojo ji apie Deoiridh, nes ta mergina jai pasirodė kažkuo įdomi ir tikriausiai kiečiausia grifė, kokią iki dabar klastuolei teko sutikti. Deoiridh akimirką atrodė šalta, o kitą jau draugiška. Dar kitą - susimąsčiusi. Ir tai Dori sudomino. Kaži, apie ką ji galvojo? Gal jai yra tekę patirti kažką įdomaus? Pirmakursė šiek tiek gailėjosi, kad išklojo grifei visus savo nuotykius Hogvartse, nes Deoiridh jai nepapasakojo nieko. Dabar ji apie mane žino daug, o aš tik jos vardą. Ir tai nežinia, ar jis tikras. Tačiau Dori dėl to nebuvo neramu. Ji jautėsi saugiai, bet apie Deoiridh mielai būtų sužinojusi ką nors daugiau.
Galiausiai Dori pati pasuko į pilį.

[Auris Senkleris]

Gyvenimas pamažu ėmė darytis sudėtingas. Dėl didžiosios savo problemų dalies kaltas buvo kaip tik jis pats ir niekas kitas. Auris užsikeberiojo ant kalvos ankstų pirmadienio rytą. Kaip visuomet rytais mėgo bėgioti. Dabar tam oras tinkamas tikrai nebuvo, bet jam to reikėjo, ypač šiuo niekam tikusiu metu. Taigi dabar pavargęs sėdėjo ant žemės ir galvojo. Nematė gražaus jį supančio vaizdo, matė tik didžiulę sieną, į kurią pamažu, bet užtikrintai tėkšis ir kažin kas tada atsitiks.
Jis atsiduso. Dar tos pamokos. Dabar joms neturėjo nusiteikimo. Per žiemos atostogas jis kraustėsi iš proto. Pirma, dingo šluota, kurią slėpė sandėliuke. Kartu su ja lyg vandenin pranyko ir Džamilės pėdsakas. O visų blogiausia, kad apie viską sužinojo Simonas ir Grėtė Dolohovai. Jo pusseserė ir pusbrolis iš motinos pusės. Jis gavo laišką, kad jie atvyks per Velykas į dvarą. Kaip jie sužinojo, kad mergina, kurią turėjau nužudyti yra gyva? Juk viskas buvo gerai jau beveik trejus metus. Ar jis bijojo šių savo giminaičių? Na, buvo ko baimintis. Bet ne dėl savęs pergyveno. Jis išsisuks. Jis pats sau šeimininkas nuo mamos mirties. Auris baiminosi, kad tie du kažkaip sužinos, kad Alanas matė... Nieko tas Alanas nematė po galais. Kai mintys pasisuko apie pusbrolį, pasidarė dar nykiau. Jo tėvas Rolandas vis dar mėgino nutašyti iš Alano tikrą Senklerį. Juokinga. Jis sugalvojo leisti savo sūnų į Durmštrangą. Kol Elija kapanojosi iš savo skausmo po Frederikos mirties, Rolandas toliau kraustėsi iš proto kita prasme. Na ir šeimynėlė. Grynas vargas. Auris galvojo kaip viską sutvarkyti, kad Alaną jie paliktų ramybėje.
Jis atsisegė kuprinę ir pasiėmė iš jos vandens buteliuką. Atsigėręs padėjo į vietą. Reikia keltis ir dingti iš čia. Turiu krūvą reikalų. Gana čia rymoti.

[Dori Mendel]

Buvo pati pati pavasario pradžia. Dori nesuprato, kas su ja darosi. Anksčiau buvusi tokia gera mokine dabar Mendel vis dažniau ėmė neatlikti namų darbų, pamokose svajoti, o kartais pradėjo į šias net nesiteikti ateiti. Kad ir dabar - juk šią akimirką trečiakursė turėtų būti magijos istorijoje, ar ne?
- Dar ko, - nuburbėjo mergaitė. - Man reikia gryno oro, o ne pridvisusio kabineto.
Trylikmetė lipo į kalvą. Ši kalva jai buvo brangi, nes būtent čia žaliaplaukė susipažino su Deoiridh. Ak, dar tada ji kišenėje turėjo savo Svogūną - Džo. Buvo pirmakursė. Bijojo, kad vyresnėlė grifė gali nuskriausti vienuolikmetę. Kas galėjo pagalvoti, kad nuo pažinties ant šitos kalvos išsirutulios tokia stipri seseriška draugystė?
Kaip buvo gera būti kieme ankstų rytą, kai visi mokiniai ir profesoriai užsiėmę pamokomis. Dori žinojo, kad kai kurie profesoriai dabar turi laisvą valandą, bet juk jie pasirinks pamiegoti arba parymoti ant patogaus fotelio prieš dar vieną varginančią dieną, o ne kiš nosį į lauką.
Tačiau užlipusi ant kalvos Mendel pamatė, kad ji yra ne viena. Ant kalvos sėdėjo Auris. Kaži, ar jis jau žino, kad Dori yra iš Delleghardžių giminės? Galbūt jis net... net kažką pažįsta? Gal pačią Dori mamą?
Tačiau priėjusi prie profesoriaus Dori nepradėjo meilikauti ir bandyti ką nors išsiaiškinti. Ji pagalvojo apie durklą, kurio Senkleris vis dar neatidavė.
- Kur mano durklas? - priėjusi paklausė.

[Auris Senkleris]

Kad ir nusprendė išeiti vis tiek nesijudino iš vietos. Vienatvė šiandien Auriui visai patiko. Bet ilgai tokios prabangos nereikėjo tikėtis. Kažkas sutraškėjo ir jis pamatė artėjančią mokinę. Jau kai ji pasirodo mano akiratyje, ramybės nelauk. Vaikinas prisiminė visus įvykius, kurie dėjosi prieš atostogas. Kaip jai sekasi? Svarstė Senkleris. Būtų ir taip ją susiradęs, mat norėjo šnektelėti su Dori. Bet štai ji pati čia atėjo.
- Nei labas rytas, nei viso gero... Na ir manieros. Durklas? Galvoji aš tau jį gražinsiu po visų tų įvykių? Atiduosiu, kai būsi vyresnė. Bet dabar... Kam tau jo reikia? - Prabilo jis. Įdomu iš kur ji gavo tą ginklą. Nejau vėl iš Juzefo?
- Labai gerai kad susitikom. Aš kaip tik norėjau tave susirasti Dori. Kaip atostogos? - Užklausė. Reikėjo juk nuo kažko pradėti tą pokalbį, kurio taip ir nespėjo pratęsti per tą sąmyšiu virtusią pamoką.

[Dori Mendel]

- Labas rytas, - pavartė akis.
Dori įsitaisė šalia profesoriaus. Džiaugėsi, kad šis nepaklausė, kodėl mergaitė ne pamokoje.
- Na, galbūt tą durklą padovanojo man brangus žmogus, - ėmėsi meistriškai meluoti. - Ir galbūt tai man buvo tarsi prisiminimo dovana. Na, bet jeigu nori turėti, tai turėkis. O aš apsieisiu be to prisiminimo apie man brangų žmogų, - bandė manipuliuoti.
Dori atsiduso išgirdusi vyresniojo Senklerio klausimą.
- O tu nieko nežinai? Tau Alanas nieko nesakė?
Kaži, koks dabar jų bendravimas po tos nakties menėje, mintyse pagalvojo trečiakursė. Ji Alano apie tai neklausė.
- Atostogas praleidau pas...
Po velnių, ar Auris žino, jog Matthew globoja Deoiridh? Kaip viskas sudėtinga, ir vėl mintyse mąstė Mendel.
- Pas draugę, - užbaigė sakinį. - Pas draugę iš Hogvartso. Tad jos buvo puikios. Ma... - vos neištarė Turner vardo, - mano draugės tėtis nupirko man drabužių, nes tie šlykštūs žiobarai nesiteikė to padaryti. Nekenčiu jų. Jau sakiau tau tai, ar ne? Nežinau. Neprisimenu. Visiems tai kartoju, - lūpose pasirodė isteriškas šypsnis. - Žodžiu, esmė tame, kad jie nėra mano tėvai ir aš tai sužinojau tik per šias atostogas. Vat iki tol jos buvo puikios, nes dabar aš nieko nežinau, kas manęs laukia toliau. O mano tėvai... na, mano tėvai gryno kraujo. Mano mama yra Delegardi. Turėtum žinoti tą pavardę. O gal ir pažįsti? - paklausė.
Balse jau girdėjosi kažkokia panika. Dori ėmė krapštyti nagus. Ir tada klastuolė pagalvojo, o kodėl Auris norėjo ją susirasti? Širdyje pasijuto nerimas.
- O kaip tu praleidai šventes? Tai ar pavyko pasiruošti pamokai tame sandėliuke? - pabandė draugiškai patraukti per dantį.

[Auris Senkleris]

- Na va, labas rytas. - Šyptelėjo jis.
- Ot ir pasiliksiu tą nuostabų tavo prisiminimą. Aš sakiau, aš tau jį gražinsiu, bet neketinu tau į rankas įduoti durklo aišku? Bet kai ką aš tau vis tiek turiu Kalėdų proga. - Jis atsegė kuprinę ir iš jos išėmė daug ką regėjusią fleitą.
- Prašom. Tegu ji tau primena, kaip svarbu kartais tramdyti savo per kraštus besiliejančius emocijų debesis. - Pasakė ir įteikė instrumentą, kuris jau nebebuvo užkeiktas Dori į rankas.
Bet greitai teko surimtėti. Viskas, ką kalbėjo Dori pasirodė kur kas svarbiau, nei durklai ar fleitos.
- Ne, mudu Su Alanu nesimatėme per atostogas. Aš turėjau reikalų. Paskui irgi mažai kalbėjome. - Pasakė jis.
- Tavo įtėviai neperka tau daiktų? - Piktai paklausė. Jautė, kad kažko ji nepasakė iki galo, nes kelis kartus sustojo ir nutraukė sakinius viduryje žodžio, bet neklausinėjo. Norėjo dar paklausti kas pasikeitė sužinojus, kad ji iš grynakraujiškos šeimos, bet šito irgi neklausė. Na ir žinia... Auris pažinojo tik vieną žmogų iš šios giminės. Bet ir to nebuvo jau seniai matęs.
- Na, maža ką pažįstu iš tų žmonių tarpo. - Prabilo.
- Ar tu negalėsi gyventi su jais? Su Delegardžiais? - Mergaitę mėto iš rankų į rankas. Visa niūri nuotaika, kuri šiandien plūdo nuo pat akimirkos, kai jis atmerkė akis sugrįžo atgal.
- Ne, pamokai aš ten nesiruošiau. - Trumpai tarė.
- Dori, Norėjau tave susirasti ir pasikalbėti apie pamoką, per kurią reikėjo panaikinti prakeikimus. Aš nesu žmogus, kuris tau gali skaityti moralus, aš ir nenoriu to daryti. - Jis atsiduso. Dabar, kai išgirdo visą tą reikalą panoro pasikalbėti gan atvirai. Taip, kad ji suprastų, jog tai daro ne todėl, kad dirba mokykloje, o todėl, kad jam pasidarė įdomus jos gyvenimas ir tai, kaip jis klostysis toliau.
- Žinai, aš žinau koks jausmas, kai pasidarai panašus į teniso kamuoliuką. Kai keliauji per rankas. Kai suaugę žmonės nežino ką su tavimi daryti ir kai taip reikia bent ko nors, kas tiesiog taptų saugiu uostu taip sakant. Tavo gyvenimas tikriausiai dabar tau atrodo labai sudėtingas, neaiškus ir miglotas. Aš pažįstu tave neilgai, Bet manau, kad galiu tave suprasti. Matau, ar bent jau man atrodo, kad dabar pereini etapą, kurį aš pats turėjau nueiti. Aš nenoriu, kad tu įlįstum kur nereikia. Durklai, siekėjai. Kas dar? Žudymo užkeikimas? Tavo amžiuje tokių dalykų neturėtų būti. Ir šiaip, jų neturėtų būti. Jeigu nori, gali eiti ir mes daugiau nenagrinėsime šių temų. Bet gali pasilikti, o aš tau papasakosiu, kodėl aš manau, jog gerai tave suprantu. - Jis baigė kalbėti. Galvoje sukosi mintys apie savo paties gyvenimą. Auris norėjo jį kažkiek pataisyti, bet žinojo, kad tikriausiai niekada neatsisakys pogrindinių darbų. Bent jau kai kurių tai tikrai. Ar man jai kažką aiškinti? Bet su manimi niekada niekas netroško pasikalbėti. Tokio amžiaus aš viską dariau savo nuožiūra.
- Nesijaudink, aš manau,  kad tikrai atsiras žmonių, kurie tau padės. Ir tu tikrai neliksi likimo valei. Girdėjau apie tavo būsimą viešnagę pas mus per Velykų atostogas. Ir jei reikės, tu tikrai galėsi atvykti ir vasaros metu. - Dar pasakė.

[Dori Mendel]

- Nejau ketini mane apsaugoti neatiduodamas man durklo? - užsispyrė Dori. - Aš galiu nueiti į virtuvę ir elfai su malonumu man įteiks kad ir visą maišą pačių aštriausių peilių.
Auris padovanojo žaliaplaukei fleitą. Dori paėmė ją, tačiau sutriko. Ką profesorius norėjo tuo pasakyti? Aš nekenčiu muzikos ir jos instumentų, mintyse pagalvojo klastuolė. Tačiau nutarė padėkoti, nors buvo ir pasimetusi.
- Ačiū, - pasakė žiūrėdama į fleitą. - Pabandysiu transfigūruoti į durklą, - vis tik nesusilaikė šitaip nepajuokavusi. - Turėjai reikalų? Kokių gi? - smalsavo. - Neperka jau seniai, - atsakė į klausimą. - Bet viskas gerai. Mano tikrieji tėvai turi pinigų. Dabar bus kitaip. Tik nežinau, kaip. Mano... mano mama sakė, kad atidarys man sąskaitą Gringotse. Bet daugiau nieko nežinau... Tai slegia... - pripažino.
Auris lyg ir ėmė moralizuoti, tačiau tie jo žodžiai tuo pačiu ir palietė mergaitės širdį. Jis kalbėjo teisybę. Kaip sunku eiti iš rankų į rankas... Kaip sunku nežinoti, kas tavęs laukia rytoj... Išties, Dori gyvenime šiuo metu praktiškai nebuvo jokio stabilumo.
- Gali mane suprasti? Kaip? - ėmė vartyti akis. - Tu tik taip sakai. Sakai, kad pats perėjai tokį etapą? Tai netiesa, Auri, - Mendel antakiai susiraukė. - Juk tu grynakraujis. Tikriausiai išpopintas ir išlepintas irgi grynakraujų savo tėvų. Tikriausiai tu turėjai viską.
Ak, žudymo užkeikimas, mintyse pagalvojo mergaitė. Tai štai kodėl jis man davė tą fleitą, prisiminė apsigynimo nuo juodosios magijos pamoką, per kurią Dori išpliurpė tai, ko nereikėjo sakyti.
- Dėl to žudymo užkeikimo, - prabilo, - tai nieko ten nebuvo. Aš pabandžiau nudėti vilką, kuris būtų puolęs mane ir mano draugę. Na, gerai, gal ir nebuvo jau taip pavojinga, bet aš tiesiog smalsavau, aišku? Be to, nieko man neišėjo.
Žaliaplaukė pažiūrėjo į Aurį. Ant liežuvio galo kabėjo vienas klausimas. Vis dėlto jis Dori išsprūdo:
- O tu ar esi kada nors naudojęs nedovanotinus kerus?

[Auris Senkleris]

Štai kodėl jiems reikia pasikalbėti. Bet ar reikia? Jis apmetė viską, dėl ko norėjo su ja pasidalinti savo gyvenimo vingiais. Ji pasimetusi, drąsi, linksma, bet kas svarbiausia blogis jai nepatinka. Arba aš visai nesuprantu žmonijos. Jai nepatinka daryti kažką tokio, kas kitam keltų skausmą, kažin ar patinka įžeidinėti. Nors kartais taip elgiasi. Bet kas paskui? Ašaros, savigrauža. O gal aš tiesiog išsigalvoju?
- Neduotų tau elfai jokių peilių. - Užsimąstęs sumurmėjo Senkleris. Galiausiai apsisprendė šį tą jai papasakoti ir Liūdnai šyptelėjęs pradėjo kalbėti.
- Aš tau papasakosiu apie save truputį. Apie tai nekalbu, bet... Man išties įdomu kaip tau sekasi, o tuomet, kai susitikome varpinėje prišnekėjau visokių nesąmonių ir suprantu, kodėl tau atrodo, jog aš negaliu tavęs suprasti. Ar naudojau nedovanotinus kerus? O kodėl tau tai įdomu? Bet aš nevisai apie tai norėjau tau papasakoti. - Labai seniai Auris keliavo savo vaikystės keliukais. Vengė jų. Net su Alanu maža ką yra apie savo praeitį kalbėjęs.
- Iki tol, kol man suėjo šešeri metai aš ir mano tėvai gyvenome ne dvare. Gyvenom vienkiemyje. Netoli buvo ežeriukas, mes auginome žirgus, o aš gyvenau laukinį nuostabų gyvenimą. Netoli augo miškas, ten žaisdavau. Tėvai nelabai kalbėdavo apie tokį dalyką kaip kilmė ar dar kas. Žodžiu... Mano tėvas buvo puikus burtininkas. Mama irgi. Jie susitiko labai seniai, dar prieš Hogvartsą. Kai susitiko neišsiskyrė. Tai buvo graži draugystė, kuri peraugo į didelę ir tikrą meilę. Jie atitolo nuo savo šeimų ir norėjo sukurti nuostabų gyvenimą. Bet viskas pasibaigė. Ilga istorija. Aš tau visko nepasakosiu. Ne tame čia esmė. Bet žodžiu. Kai man buvo šešeri metai, mano mama mirė. Nuo to laiko, tėvas ėmė nežmoniškai daug gerti. Pradėjo smurtauti, dingdavo iš namų, o aš neturėdavau ko valgyt. Na, vieną kartą, po pusės metų nuo visko aš pabėgau iš namų. Aš galvojau, kad greitai pasieksiu Londoną, tada pereisiu per miestą ir nukeliausiu į šeimos dvarą. - Jis nusišypsojo.
- Na paklajojau. Buvo jau nekas, bet sutikau tokius žmones, jie man padėjo. Tai buvo įdomi porelė. Gyveno namelyje ant ratų. Atvažiavo jie iš Lietuvos. Žinok, ten aš pasilikau ilgam iki tol, kol man suėjo devyneri. Niekas iš Senklerių Ar iš mamos pusės manęs neieškojo. Matyt dėl turto. Visi turėjo savo vaikų, kam reikia dar vieno paveldėtojo? O tėvas tiek nusirito, kad net buvo atribotas nuo pinigų saugyklos, kad visko nepragertų ar nepraloštų. Taigi, gal ir būčiau likęs ilgam pas tuos žmones ir gerai. Man ten patiko. Jie buvo žiobarai. O kai pamatė, kad aš burtininkas, nes žinai, vaikystėje prasiveržia galios. Žodžiu Vadino mane mažuoju raganiuku ir sakė, jog pasaulis be galo įdomi vieta. Bet vieną dieną, kai mes buvome Londone, vaikščiojome po parduotuves, mus pastebėjo Mano senelis ir dėdė Augustinas. Aišku, nebuvo tikri ar tai aš. Mano senelis priėjo prie mūsų ir paprasčiausiai pasakė. Labas Auri. Galėjau neatsakyti ir viskas. Bet kažkodėl atsiliepiau. Ir viskas. Senelis užsispyrė ir įkalbino Augustiną, kad jie turi mane pasiimti. Kad Senkleris negali augti su žiobarais. Po poros dienų, jie atvyko pas mus. Džiugas ir Raminta džiaugėsi,  kad atsirado mano tikroji šeima. O aš visai nenorėjau išeiti. Pasakiau, kad niekur nenoriu keliauti. Senelis pareiškė, kad eisiu ir viskas. Kad turiu lankyti Hogvartsą ir taip toliau, ir taip toliau. Mano įtėviai sakė, kad negalima tampyti vaiko. Dėdė pareiškė, kad purvakraujai jiems nenurodinės kas ir kaip. Viskas užsibaigė kivirču. Dėdė išsitraukė lazdelę. Tada aš įsikišau. Pabijojau, kad juos tikrai gali užkeikti ir pasakiau, kad išeisiu. Labai nekaip atsisveikinau su jais. Niekada daugiau tų žmonių nemačiau. O paskui. Na, buvo gėda jiems rodytis dėl kai kurių savo poelgių. Gyvenau dvare. Ganydavau savo tėvą, nežinau kodėl. Ieškodavau jo landynėse, paskui partempdavau namo. Buvo keistas laikotarpis. Keičiausi. Norėjau prie kažko pritapti. Bėgant laikui ypač paauglystės metais vėliausi kur nereikia. Įsigyvenau į nekokį vaidmenį. Tapau pasipūtusiu mulkiu, bet niekada man taip gyventi nepatiko.
Besiliejantys žodžiai nutilo. Ar reikėjo viską pasakoti? Galvojo jis.
- O tu dabar vaikštai savo gyvenimo labirintais. Per savo staigumą gali prisivirti tokios košės, kad paskui gailėsiesi. Nenoriu tau pamokslauti, noriu tau patarti ir tiek. Tu dar labai jauna, tavo gyvenime dabar tiek sumaišties. Žiūrėk su kuo bendrauji, kad vėliau nereikėtų labai gailėtis. Dabar tebuvo siekėjas ar užpuolęs vilkas. Bet kada nors gali būti kas nors rimtesnio. - Auris niekada ir nemanė, kad gali ateiti tokia diena kaip ši.

[Dori Mendel]

- Duotų, - nesutiko Dori. - O net jei ir ne, tu tikrai galvoji, kad mokykloje aš negaliu gauti nieko aštraus? Nebūk naivuolis, - ėmė vartyti akis.
Į klausimą apie nedovanotinus kerus Auris, deja, neatsakė. O kaip kitaip, nejau tu tikėjaisi sužinoti, prieš ką jis naudojo nukryžiavimo užkeikimą, mintyse pagalvojo klastuolė.
O tuomet Auris pradėjo pasakoti. Ir tai, ką jis pasakojo, su kiekvienu išgirstu žodžiu vertė mergaitę išsižioti, aiktelėti arba kaip nors kitaip nustebti. Ji įsivaizdo, kad visa Senklerių giminė yra be galo atsakinga, kad visi iki vieno rūpestingai prižiūri savo vaikus. Ir tai, kad vyresnysis Senkleris buvo mėtomas iš vietos į vietą ir dar tokioje ansktyvoje vaikystėje, Mendel išties šokiravo. Kad niekas jo neieškojo. Šitokio mažo vaiko. Ji tikrai nesitikėjo, kad Auris gali būti šitaip stumdytas likimo vingių. Manė jį esant išpuikusį, pasipūtusį jaunuolį, kuriam visą gyvenimą viskas būdavo patiekta ant lėkštutės.
- Oho... Tai tu... tai palauk, tu vis dėlto gyvenai tuose pačiuose namuose, kaip ir Alanas? O kur dabar tavo tėvas?
Dori pasidarė taip pikta. Ji norėjo susirasti tą Aurio tėvą ir gerokai jį aplupti.
- O kur dabar tavo namai? - dar paklausė. - Aš... - Dori jautėsi pasimetusi. - Ačiū, kad man tai papasakojai, - padėkojo. - Nemaniau, kad... aš nemaniau, kad pas grynakraujus gali vykti tokie dalykai, - pripažino.
Taip, Dori išties labai stipriai sureikšmino grynakraujiškumą. Tačiau pati nepagalvojo apie tai, jog ir jos sena grynakraujiška šeima nuėjusi šunkeliais.
- Nieko aš neprisivirsiu, tikrai, - burbtelėjo.

[Auris Senkleris]

Kas pasakyta tas pasakyta. Svarstė Senkleris. Jis daug praleido, bet to ir nereikėjo niekam žinoti. Kalbėti apie tuos metus po motinos mirties... O kam? Girto tėvo siautėjimas ir žodžiai. Ne, jie svarbūs tik jam ir daugiau niekam.
- Na taip. Kai grįžau iš Džiugo ir Ramintos gyvenau dvare. Pastoviai ten gyvena Alano šeima. Mano dėdė Augustinas ir jo šeima irgi dažnai būna, bet ir išvyksta į Paryžių. Kaip pasitaiko. Na ir aš žinoma ten pastovus gyventojas. - Šyptelėjo jis.
- Buvo seneliai, bet jie jau mirę. Kur yra mano namai? Visur. Dabar čia, vasarą dvare, o gal dar kažkur. Aš klajoju. - Kalbėjo atsainiu tonu.
- Mano tėvas dabar nežinau. Buvo ligoninėje, uždariau jį ten. Bet kažkokiu būdu išėjo. O dabar aš neturiu supratimo kur jis yra. Jau seniai jo neieškau. O kuo grynakraujai skiriasi nuo paprastų? Juk pati matai, tavo mama iš kilmingos šeimos ir ką? Ir nieko. Žmonės pasirenka kokį gyvenimą gyvena ir viskas. O kilmė ir pinigai nieko nereiškia. Mane suradę žiobarai buvo puikūs. Tavo įtėviai... Na pati žinai. Taigi žmonės yra žmonės. Visur visokių pasitaiko Dori. Labai tikiuosi, jog išties nieko neprisivirsi. Nors vien šie meteliai ko verti. - Nusišypsojo jis.
- Na ką gi... Nori, kad sugražinčiau tą tavo žaisliuką. Gerai, galbūt. Bet nevalkiok jo visur po mokyklą. Ir dar. Prašau niekada nestverti durklo už geleštės, nes kitą kartą bus blogiau, nei tada sandėliuke. - Gražinsiu jai tą durklą, o tada jau matysiu kas bus. Nors veikiausiai nieko. Ką ji gali su tuo daiktu veikti? Burtų lazdelė Mendel rankose kur kas pavojingiau. Mintyse nusijuokė prisiminęs tą siaubingą švaistymąsi kerais menėje, kai jie buvo su Juzefu.

[Dori Mendel]

Dori nežinojo, kad Alano namuose yra tiek daug gyventojų ir svečių.
- Žinai, tuomet jūs kaip broliai, - šyptelėjo turėdama omeny abu Senklerius. - O man kartais atrodo smagu klajoti, - ėmė atvirauti. - Kai prie nieko neturi prisitaikyti, kai niekam neturi aiškintis. Kai tiesiog neturi ko prarasti. Aš vienuolika metų mylėjau savo netikrus tėvus, o jie dar prieš išvykstant į Hogvartsą sugebėjo viską sugadinti. Ačiū, - paėmė durklą. - O, gal reikės grįžti su juo pas savo netikrus tėvelius, - norėjo paerzinti profesorių. - Nors ne. Tiesiog jau žinau, kur galėčiau dar kartą pabandyti nužudymo užkeikimą.
Trylikmetei patikdavo erzinti Aurį. Ji nieko negalėjo su savimi padaryti.
- Ir tikri mano tėvai manęs nemylės, - vėl prabilo. - Pamatysi. Pažiūrėk į Juzefą. Kas iš to, kad dešimt metų turėjo šeimą. Ji ėmė ir paliko jį. Žmonės taip elgiasi. Manai, nežinau, kad mano ir Alano draugystė yra laikina? Tuoj, dar meteliai kiti ir jis sugalvos pakviesti tą karvę Robertą į pasimatymą, - klastuolė stipriai sugniaužė durklo rankeną, - ir su ja susimes. O aš, kvaišelė Dori, kaip visur ir visada liksiu už borto, - žaliaplaukės veidas apniuko. - Žinai, Auri, džiaukis, kad esi Senkleris ir turi galeonų. Tai daug ką duoda. Aš ir tikiuosi, kad mano mamelė apdovanos mane pinigais. Ir tada man nereikės nieko, nei jos, nei kitų.