[Liucija Andersson]

 Hogvartsas. Liucija per vasarą jau spėjo pasiilgti pilies, jos slaptų, voratinkliais apaugusių užkaborių ir koridorių, pilnų vaikų klyksmų bei nelabai pavykusių burtažodžių. Galbūt dėl ją užklupusios geros nuotaikos, o gal tiesiog dėl tinkamo planetų išsidėstymo, švilpė iškepė keksiukų, kuriais planavo pavaišinti Švilpynės pirmakursius. Purūs vaniliniai debesėliai, tupintys balto ir pieniško šokolado formelėse, įdaryti braškių džemu bei papuošti bananiniu kremu, kuris, apibarstytas sidabrinės spalvos milteliais ir papuoštas sproginėjančiais perlais, tik ir viliojo paragauti.
 Vinguriuodama pilies koridoriais, mergaitė pastebėjo raštelį. Vien klaidos jame pabudino baltaplaukės globėjiškus instinktus. Žinoma, ji jau trečiakursė, bet be uniformos, o ir gali pameluot, kad tiesiog yra aukšta ir dėl to atrodo vyresnė. O ir mažiems vaikams reikia, kad juos kas nors prižiūrėtų.
 Visai neskubėdama, Liucija lipo į kalvą. Jau matė ten susirinkusius vaikus, iš kurių du atpažino kaip mažuosius švilpius. Ir dar vieną mergaitę, kažkur žolėse. Priėjusi prie jos, beveik meistriškai viena ranka pakėlė nuo žemės ir nusivedė prie vaikų. Švilpė dar nelabai suprato, kuris iš mažųjų parašė raštelį, bet tai jau buvo nesvarbu. Pastebėjusi pintinę, nusišypsojo mergaitei su uniforma.
-Labas, aš Liucija. Norit keksiukų?-ištiesusi lėkštę su gardumynais pasiūlė vaikams baltaplaukė.

[Mark Fraceller]

Pirmas rugsėjo šeštadienis. Mark atsikėlė truputį pailsėjęs. Pirma rugsėjo savaitė Hogvartse išvargino naujai iškeptą antrakursį, nes vasaros metu jis miegojo tiek, kiek sugebėjo, bet kėlimasis anksti visą savaitę išbalansavo miego ritmą, tad garbanius atsikėlė pusę dvylikos, pamiegojęs žymiai ilgiau, nei įprastai. Šiaip ne taip išlipęs iš lovos, klastuolis pažvelgė į veidrodį miegamajame. Klaikus vaizdas. Į visas puses styrantys plaukai, nugulėtas veidas, tamsūs paakiai ir aiškiai matomas skysčių susikaupimas veide nuo visos tos stiprios juodosios arbatos, davusios jam bent kiek energijos pabaigti savo darbus naktimis. Pasigriebęs šukas bandė sutvarkyti plaukus taip, kad jie atrodytų bent įprastai (geriau tikėtis buvo tiesiog kvaila), bet nieko nesigavo, tad galutiniame rezultate „šukuosena“ atrodė siaubingai, bet bent nebuvo gėda išeiti iš miegamojo. Atsiprausęs tamsiaplaukis išėjo iš bendrojo kambario į Didžiąją salę.
Raštelis ant durų patraukė mokinio dėmesį. Vien pirmas žodis jame privertė dvylikametį prunkštelėti. Na, jau domina. Perskaitęs raštelį, Klastūnyno mokinys prisikrovė pozityvios energijos visai dienai ir nusprendė garantuotai nueiti ant kalvos prie ežero.
Papusryčiavęs per pietus, rudaakis grįžo į bendrąjį kambarį, kol pusę trijų vos išsirideno iš patogaus krėslo ir išėjo ieškoti tos vietos, kurioje pagal žodį „skanaus“ turėjo būti maisto.
Susitikimo vietos ilgai ieškoti nereikėjo, mat Mark pirmame kurse išmaišė visą Hogvartso teritoriją. Užlipęs ant kalvos apmatė grupelę jo amžiaus mokinių.
- Labutis, - pasisveikino.
Rudos akys pastebėjo naują klastuolę, tad jų savininkas jai nusišypsojo.
- Liucija? - pamatė baltaplaukę mokinę, laikančią lėkštę su keksiukais, su kuria teko susidurti pirmame kurse. Paskutinė praeitų metų žiobarotyros pamoka nekėlė didelio noro prieiti, bet visgi Fraceller išdrįso. - Sveika, Liucija, gražiai šiandien atrodai, - virpančiu balsu, išdavusiu baimę būti nunuodytam su visais tais eliksyrais, kuriuos švilpė puikiai išmanė, pasilabino garbanius.

[Mulungu Kinyonga]

Mulungu, pamatęs ateinančius mokinius, buvo be galo patenkintas. Buvo galima tikėtis, kad jis susiras puikiausių draugų! Pirmiausiai pasirodė mergaitė, atsinešusi kažkokią pintinę. Mulungu nebuvo tikras, kam ji skirta, tačiau tikėjosi suprasiąs. Jos ištartas "labas" jau buvo girdėtas. Tačiau antrojo vaiko, nematyto berniuko, "sviki" ar kažkaip panašiai sutrikdė afrikietį. Jie abu pasakė aš. O po to po nesuprantamą žodį informavo save grifiukas ir nutarė surizikuoti:
- Mulungu. Aš! - užbaubė taip, kad tikriausiai balsas nuskambėjo per pusę ežero pakrantės.
Nespėjus daugiau nieko pasakyti kažkokia mergaitė nusirito į žolę. Laimei, netrukus atsirado dar viena (ar tikrai ji nėra vyresnė nei antro kurso?!), kuri nelaimėlei padėjo. Ir tikriausiai netrukus prisistatė. Mulungu nutarė, kad jo vardą ji išgirdo, tad nekartojo. Klausimo nesuprato, tad tik plačiai išsišiepė. Vis dėlto prie lėkštės artintis nedrįso. Iš kur jam žinoti, ką atnešė įtartinai aukšta mergaitė?
Neilgai trukus Mulungu pamatė dar vieną berniuką, pasižymintį keista šukuosena. Jis nepasakė "aš", tad afrikietis spėjo, kad ir vardo neišgirdo. Jis tik pradėjo kalbėti su, jeigu grifiukas nesuklydo, Liucija. Nieko nesupratęs Mulungu nutarė, kad reikia pradėti bendravimą. Tad jis giliai įkvėpė ir užrėkė:
- Ačiū. Mulungu, Grifų Gūžta. Tanzanija.
Nežinodamas, ką dar galėtų pasakyti, nutilo.

[Ashton Hughes]

 Hogvartse buvo smagu. Žinoma, ne visi profesoriai malonūs, bet mama pasakojo, kad jos laikais buvo blogiau. Kaži ar galima pasitikėti tais suaugusiais, kurie apie savo vaikystę pasakoja neįtikėtinas istorijas, bet šiaip, Ashtonui čia patiko.
 Einant iš didžiosios salės, akys užkliuvo už raštelio, kurio čia būti tikrai neturėjo. Grifas iškart suprato, kad jį parašė Mulungu. Kas daugiau galėtų šitaip rašyti? Skanaus? Ech, jam tikrai nepavyko išaiškinti, ką reiškia šis žodis, nes jei bendrakoledžis nesugalvojo atsitempti pusės virtuvės (kas buvo labai abejotina), „skanaus“ ir vėl atsirado visiškai ne toje vietoje. Vis dėl to nusprendė, kad eis, nes reikėjo ne tik Mulungu pasaugoti, bet ir buvo smalsu, kas dar ateis. Pirmakursis įsiminė laiką ir trumpam nuėjo į Grifų Gūžtos bendrąjį kambarį, bet Moras vos nepabėgo, tai reikėjo jį sugauti (kodėl neparduoda narvelių varlėms?).
 Kur ežeras buvo, prisiminė, tad kelionė labai ilgai neužtruko. Buvo susirinkę visai nemažai mokinių, kurie vyresni atsakyti negalėjo, nes neprisiminė, kurie paskirstymo ceremonijoje buvo su juo, o kurie ne. Iškart atpažino Mulungu, kiek vėliau - Etaną. Kitų nepažinojo, bet per daug nesinervino - spės susipažinti.
 - Sveiki. Aš Ashtonas,- Mulungu atrodė patenkintas, jog susirinko tiek daug smalsaujančių, kas taip nemoka rašyti, o Etanas atvirkščiai - lyg nejaukiai ir nedrąsiai. Jis ir pateko į Švilpynę - ten, kur norėjo. Gerai, kad jam pasisekė (bet Grifų Gūžtoj buvo vis vien geriau).- Labas, Mulungu,- daugiau nebežinojo ką sakyti, todėl nuėjo prie Etano.- Sveikas, kaip laikosi Dulksna?- paklausė nieko geresnio nesugalvojęs.

[Zoey Richter]

Zoey mažais žingsniukais žingsniavo link didžiosios salės. Ji tikėjosi, kad nuo pietų bus likę keletas kąsnelių kokio pyragaičio ar ko nors panašaus, kadangi juos šiek tiek praleido. Ji per ilgai užsižaidė su savo Markizu, o tada ir į pietūs pavėlavo. Galiausiai ji pasiekė didžiąją salę. Ant jos durų kabojo raštelis. Čia kažkoks pirmakursis arba antrakursis kvietė visus susipažinti. Jo žodžiuose buvo daug klaidų, bet kam tai rūpėjo? Zoey norėjo susirasti daugiau draugų, tad nieko negalvojus nuskubėjo prie kalvos. Ji žinojo, kad tikrai vėluoja, bet dar žinojo, kad už vėlavimą niekas jos neužmuš.
 Šviesiaplaukė bėgo ant kalvos viršunės. Bėgo ji nuo pat pilies, tad buvo tikrai pavargusi, bet ji bent pasiekė savo tikslą. Aplinkui buvo nemažai vaikų. Trys iš jų buvo Švilpynės mokiniai, du iš Grifų Gūžtos ir du iš Klastūnyno. Tarp jų Richter matė ir Liuciją, tad šyptelėjo. Ji džiaugėsi, kad bent viena jos draugė yra čia.
- Sveiki. Atleiskit, kad vėluoju. Aš esu Zoey, - išpykškino švilpukė ir vėl nusišypsojo. Tada jos akys sužibo, kadangi Liucijos rankose pamatė keksiukus, kurie atrodė dieviškai ir pintinę maisto. Antrakursė nuėjo prie Liucijos ir iš jos lėkštės paėmė vieną keksiuką.
- Ačiū, - padėkojo ir pradėjo valgyti keksiuką.

[Danielis Lorijanas]

Po jo atėjo ir daugiau vaikų, kurių taip pat nepažinojo. Visi sveikinosi, bet, deja, vardai susimaišė į vieną košę ir Etanas jau nebe atrinko kas buvo kas. Jis tiesiog stovėjo vienoje vietoje ir pradėjo abejoti ar tikrai teisingai pasielgė, čia ateidamas.
Tik po Mulungu prisistatymo Etanas suprato, kas buvo beraštis. Etanui pasidarė gaila tamsio gymio grifiuko, mat giliai širdyje suprato ką reiškia atvykti į kitą šalį, nežinodamas tos šalies kalbos. Visgi, Etano atvejis buvo šiek tiek kitoks - jis mokėjo angliškai. Ne, šitas palyginimas buvo neteisingas. Švilpis suprato Mulungu padėtį, nes jis irgi atsidūrė kitoje, svetimoje erdvėje, kur viskas vyko ne pagal tavo žinomas taisykles. Etanas paliko savo tėvus - tą ramią aplinką, kurioje tavo mintys garsiau skambėdavo net už tylą, ir įkėlė koją į kitos šeimos namus, kur be keksiukų, daug skaniau atrodančių nei baltaplaukės atneštų (galbūt dėl to, kad tuos galėjo pats išsikepti su pagalba), galėjai dūkti su magiškaisiais gyvūnais iki pat vidurnakčio, kad tik galėtai užmiršti seniau patirtą siaubą.
Etanas sutriko, vos šį užkalbino Ashtonas, tarsi išdygęs iš po žemių, - jo ir kitos mergaitės, irgi ką tik atėjusios, nepastebėjo - buvo taip paniręs į mintis, jog nerūpėjo kas vyko aplinkui.
-O, labas...- pasimetęs Etanas nusišypsojo, - Ji gyvuoja gerai...
Berniukas nenutuokė ką dar pasakyti rudaplaukiui, su kuriuo susipažino traukinyje. Galva buvo tokia tuščia, o ir švilpis mintyse pradėjo maldauti, jog jo niekas nepastebėtų, neužkalbintų. Kaip gerai, jei mokėtų tapti nematomu!
-Am...O kaip tavo voras ir varlius? - neprisiminė šių vardų, tad pasidarė labai karšta ir Etanas pradėjo vengti Ashtono žvilgsnio.

[Alrisa Fuentes]

Buvo gera. Tiesiog nuostabu. Nesigirdėjo nei vaikų balsų, nei kitų ateinančių mokinių žingsnių. Net dingo noras keltis. Vis dėlto svajonė pavalgyti liko. Negaliu pasiduoti. Alrisa atsimerkė, ketindama pagaliau atsistoti. Tik visiškai netikėtai ji buvo pakelta ir nutempta kažkokios šviesiaplaukės. Klastuolė bandė priešintis, bet nustojo, vos tik pamatė, kad yra vedama į kalvos viršūnę.
-Ei, ar negalėtum truputėlį švelniau... - suniurzgė ji, visai neatrodydama laiminga.
Ten buvusių žmonių juodaplaukė nepažinojo.
Nei vieno. Bet ir šiaip netraukė susipažinti. Ne to čia atėjo.
Nuklausiusi baltapūkės vardą Alrisa kaipmat čiupo keksiuką net neprisistačiusi. Kitų dėmesys greičiausiai buvo nukreiptas kitur, nes mokinių vis daugėjo. Niekam nebus įdomi mergaitė, tylomis čiaumojanti keksiuką. Tamsios akys pastebėjo jau matytą besišypsantį klastuolį, tačiau neatsakė tuo pačiu. Tik įdėmiai ir gan smalsiai stebėjo, kaip jis užkalbino Liuciją. Greitai pagriebusi dar vieną pasakiško skonio desertą Alrisa pasitraukė tolėliau. Gal ten ras ramybę? Jau ketino pasimėgauti juo, kai jai tiesiai į ausį kažkas subaubė. Atsisukusi pamatė juodaodį berniuką ir pasipiktinusi nužvelgė jį.
-Ar negali tyliau? - irzliai sumurmėjo ir suleido dantis į keksiuką. Tuomet pabudo kažkas panašaus į sąžinės jausmą. - Af efu Allvifa. - nenoromis prakalbo juodaplaukė pilna burna maisto.

[Ashton Hughes]

 Daugiau grifų nesimatė. Dabar, kai negalėjai matyti ryškaus koledžo kaklaraiščio, vieninteliai jaunesni mokiniai, kuriuos galėjo atpažinti, buvo grifai, nes juos matydavo bendrajame kambaryje. Ar čia yra klastuolių? Tikiuosi, nėra.
 - Džiugu,- linktelėjo Etanui.- Irgi gerai, dar nespėjo pabėgti.
 Prisiminęs, kad švilpis nemėgsta vorų, Ashtonas nusprendė nesakyti, kad geriausiai voras dabar miega kišenėje. Matėsi, kad berniukas jaučiasi nejaukiai ir pradėjo vengti žvilgsnio.
 - Kaip sekasi Švilpynėje? Patinka?- paklausė žiūrėdamas į Hogvartsą, kad jam nereikėtų vengti žvilgsnio. Nors ir labai mylėjo Grifų Gūžtą, bet savo kambarioku būtų mieliau pasirinkęs būti Etaną, o ne rytais užbaubiantį Mulungu. Pirmus kartus jis gerokai išgąsdino, vėliau stengėsi prie to priprasti. Beveik vietoj žadintuvo, tik dar negalėjo taip pasitikėti ir rizikuoti nespėti į pamokas.- Jūs, švilpiai, gyvenat prie virtuvės. Ar bendrasis kambarys rytais kvepia pusryčiais?

[Liucija Andersson]

 Stovint ant kalvos, veidą glostė švelnus vėjelis. Aplink susirinkę atrodė jaunesni už ją bei šiek tiek nedrąsūs, bet Liucija, jau pilnai prisiėmusi šių mažų, naivių padarėlių saugotojos vaidmenį, bandė sujungti vardus su veidais, kad vėliau kiltų mažiau problemų.
 Kai pasirodė Mark, švilpė šiek tiek nustebo. Niekada nelaikė klastuolio tokiu, kuris eitų labintis į tokius susirinkimus. Neparodydama nuostabos, baltaplaukė švelniai nusišypsojo.
-Labas, Mark. Ir tu pats ne iš pelkių trolių giminės,-skambiai nusijuokė mergaitė.-Štai, imk keksiuką.
Įdėjusi į klastuolio delną skanumyną, mergaitė žvilgtelėjo į liūdnai atrodantį jo veidą. Ji dar norėjo kažką sakyti, bet vienas berniukas, kurio vardas, pasirodo, buvo Mulungu, pertraukė pokalbį. Tokia pažįstama situacija, kai nežinai kalbos ir nepažįsti šalies privertė baltaplaukės lūpų kampučius nusvirti. Gaila, labai gaila, bet ji Mulungu čia negali padėti. Jis turės visko išmokti pats.
 Po to atėjo dar vaikų. Pamačiusi Zoey, Liucija pasisveikino ir apsidžiaugė, kad draugė neatsisakė jos iškepti keksiuko. Kepinių sparčiai mažėjo, dėl ko švilpė liko itin patenkinta. Apsidairiusi, baltaplaukė pastebėjo, kad visi vaikai išsibarstę kas sau, o vienas iš jaunųjų švilpių su kažkuo ir kalbėjosi. Na, situacija neatrodė gera, gi Mulungu juos čia sukvietė norėdamas susipažinti. Vaikams reikėjo žaidimo. Bet kaip paaiškint visas taisykles Mulungu? Galbūt kažkas universalaus, ką žaidžia visi vaikai, padėtų?
 Bakstelėjusi Mark į ranką, Liucija tarė:
-Einam žaist gaudynių. Tu gaudai, o aš einu keksiukus pasidėti.
 Praeidama pro šalį, švilpė palietė tą pirmakursį švilpį ((Etaną)) ir nubėgdama sušuko:
-Tu gaudai!

[Mulungu Kinyonga]

Atrodė, kad niekas nežino, ką daryti. Visi stovėjo tarsi be galo sutrikę. Gal nereikėjo pernelyg stebėtis: jeigu Mulungu būtų mokėjęs kalbą, jis jau seniai būtų sugalvojęs pramogų. Deja, jis nemokėjo. Maža to, kažkokia mergaitė dar ant jo supyko! Afrikietis vis dar negalėjo priprasti prie fakto, kad berniukai ir mergaitės leidžia laiką kartu. Dėl to šitos mergaitės (Allvifa? Net ir Europai keistas vardas...) pyktis grifiukui beveik patiko. Buvo galima reaguoti taip pat, kaip jis į mergaites reaguodavo namie - nereaguoti.
Mergaitė, atrodanti įtartinai didelė (berods Lucija ar kažkaip panašiai), lyg ir nutarė pradėti kažkokį žaidimą ar kažką panašaus. Ji vis dar nešiojosi tą įtartiną lėkštę. Mulungu būtų mielai paragavęs to, ką ji ten turėjo, tačiau imti maistą iš mergaitės buvo labai jau keista. Nejauku. Tiek jau to, jis kaip nors apsieis.
Juodaodis neišgirdo, ką ji pasakė, o ir nebūtų supratęs, tačiau pamatė, kaip ji bėga tolyn. Iš pradžių jam tai be galo patiko: su vyresnėmis mergaitėmis jis iš viso niekada nebuvo kalbėjęs - net ir sesers vyresnės neturi. Jeigu ji pasitrauks kur nors toliau, visiems - ar bent jau Mulungu - bus jaukiau. Vis dėlto tada sukirbėjo mintis, kad tai gali būti žaidimas: mergaitė neatrodė išsigandusi ar esanti ne savo vietoje. Maža to, prieš nubėgdama ji tikrai kažką pasakė su Ashtonu besišnekančiam berniukui. Ką jam daryti dabar? Nužvelgęs vaikus jis nutarė pabandyti išsiaiškinti su ta pačia mergaite, kuri ką tik ant jo baisiausiai supyko. Labai jaudinosi prieš kreipdamasis į moteriškosios lyties atstovę, bet jau suprato, kad šitoje mokykloje to neišvengs. Jis palietė Allvifai ranką ir parodė į Liuciją.
- Kur? - garsus klausimas paliko afrikiečio lūpas.

[Danielis Lorijanas]

Etanas gūžtelėjo pečiais.
-Patinka, bet dar iki galo nežinau, ar iš tiesų džiaugiuosi papuolęs tenais,- neapsisprendė švilpis. Man ten gerai ten, nes jaučiuosi saugus, ramus. Ten mano urvelis, žinai? - norėjo pasakyti vienuolikmetis,- Man ten gerai, bet netrykštu džiaugsmu, ar supranti? Nors...pats nežinau kodėl, bet...Gal todėl, kad Švilpynėje neturiu su kuo pasišnekėti? Etanas to neišdrįso pasakyti. Jis pats jautėsi sumišęs savo mintyse, jausmuose, kartais jį apimdavo baimė su kažkuo matytis, viską slėpti ir slėpti, nieko nerodyti, būti dviveidžiu - kitiems rodytis vienaip, o savyje slėpti kitą veidą. Apimdavo liūdesys, apimdavo noras bėgti iš Hogvartso.
Bet...kažkas jį laikė čia. Etanas nesuprato to. Ashtonas? Bet šį sutiko vos kelis kartus, net normaliai nepasišnekėdavo, tik persimesdavo keliais nereikšmingais žodžiais ir viskas...
-Nelabai...nors nežinau, dar ko nors neužuodžiau. Bet aš nebūčiau ne prieš, jei užuosčiau vanilės ar ištirpusio sviesto su cukrumi kvapą,- sumurmėjo, prisimindamas tuos ankstus rytus, kai jį iš lovos išbudindavo varškinių spurgyčių su cukinija kvapas.
Užsisvajojo taip, ir nė nepastebėjo, kaip šį palietė baltaplaukė mergaitė. Etanas išblyško iš siaubo, net šoktelėjo nuo šios, nesupratęs, kas nutiko. Ne, jis negirdėjo, jog vaikai žais gaudynių, bet ar Etanas norėjo būti dalimi to? Šviesiaplaukis papurtė galvą, sukapsėjo akimis, kūnas tapo nerangus, tarsi sukaustytas metalo grandinėms.

***

-Ė, berniuk, kur slepiesi? Išlysk, ką aš tau blogo padarysiu?- tamsoje, pilnaties šviesos nušviestame vyro veide, Etanas išvydo dirbtinai saldžią, draugišką šypseną. Berniukas skubiai, pasislinko tolyn nuo vyro, gilin į nišą. Nugara palietė akmenį bloką.
-Nebijok, ko taip drebi? - vyras kyštelėjo ranką artyn prie Etano,- Aš tau noriu tik padėti...
Deja, ant akmeninių blokų sukrauta lentų krūva buvo vos vos pakilusi nuo žemės, todėl vyrui nepavyko pasiekti išsigandusio berniuko. Bet neilgam. Etanas sumirksėjo. Staiga, vyro veidas pradėjo trūkinėti, keistis, saldų veidą pakietė urzgimas, berniukas suklykė, žaibiškai puolė atsuptas, alkūnės odą nubrozdydamas per akmenį, vyras persimainė į pilkšvą žvėrį, kruvini nagai perskrodė orą, kur anksčiau buvo Etano veidas. Per jėgą sugirdytas haliucijas sukeliantis eliksyras pradėjo išsivadėti.

***

Etanas movė kalva žemyn. Jis neprisiminė, jog atšokdamas nuo baltaplaukės, užkliudė Ashtoną, nežinojo, jog toks poelgis buvo tinkamas gaudynėms. Jei tik niekas nebus pastebėjęs jo siaubo perkreipto veido, niekas nesusimąstys, jog švilpiui yra kažkas blogai.
Etanas pamiršo kaip kvėpuot, lėkė strimgalviais žemyn, vos pėdomis liesdamas žemę.
Jam reikėjo išsigelbėti. Tuojau pat.

***

Suirzęs vilkolakis tučtuojau tūptelėjo ir su visa jėga, pabandė užlysti už lentų krūvos. Su žiauriai garsiai besidaužančia širdimi Etanas puolė link neužstoto išlindimo, bet vargiai. Vilkolakis greitai tą pastebėjo ir sekundės greičiau peršoko lentų krūvą ir atsidūrė priešais Etaną. Jau arčiau.
Etanas suriko, išvydęs kruvinas vilkolakio iltis, ir puolė atgal, į kitą pusę. Berniukas negirdėjo savo šiurpą keliančio riksmo, negirdėjo pasiteliško širdies riksmo, vilkolakio staugimo ir girgždančių lentų nuo žvėries svorio. Žvėris vėl buvo ant lentų.

***

Etanas susmuko ant kelių, pro ašaras vos matė kur nulėkė. Aišku, ne ten kur turėjo. Pasiklydo. Kalnas turbūt buvo kažkur netoli, nes išgirdo tamsiaodžio grifo garsų baubimą. Švilpis stipriai apglėbė kelius ir paleido į pasaulį visą skausmą, baimę, neviltį, siaubą, taip ilgai laikytą paslaptyje.
Jis garsiai verkė, raudojo, laistė ašaromis žemę, visas drebėjo, virpėjo kaip epušės lapas.
Kiekvienas prisilietimas, kiekvienas nepasakytas veiksmas, kiekvienas nepažįstamasis Etanui kėlė baimę, primindavo tai, ką bandė prieš Hogvartsą, savo naujoje šeimoje užmiršti.

[Michelle Rivera]

Michelle buvo išvaikščiojusi beveik visą pilį, todėl išėjo į lauką. Švilpė iš karto patraukė link ežero.
Nors lauke ir žiemos vakaras, lauke buvo gana šilta. Mergaitė giliai įkvėpė ir trumpam sustojo. Reikėtų sniego... Užsisvajojusi apie sniegą, baltas snaiges, besmegenius, Kalėdas vienuolikmetė nusišypsojo.
Po keliu sekundžių Michelle pamatė kalvą netoli ežero. Mergaitė net nedvejojusi užlipo ant jos ir neteko žado. Ji pamatė Hogvartsą visai kitu kampu. Vaizdas atrodė nuostabiai. Švilpė atsisėdo ant žolės nė nedvejojusi. Kodėl aš čia anksčiau nebuvau atėjus...
Rivera sėdėjo ir grožėjosi vaizdu. Michelle būtu puolusi ir nupiešusi ką dabar mato, bet bėda ta, kad piešti mergaitė nelabai mokėjo. Todėl švilpė atsivertė knygą, kurią buvo pasiėmusi iš bibliotekos. Jos pavadinimas buvo ,,Hogvartso istorija". Šią knygą būtinai reikia skaityti čia. Vienuolikmetė pradėjo skaityti pasiimtą knygą. Mergaitės vaizduotė buvo labai laki, todėl, skaitant Hogvartso mokyklos istoriją, visi vaizdai kūrėsi jos galvoje...

[Nikolė Parker]

Vakar Nikol netyčia aptiko kalvą netoli ežero, nuo kurios Hogvartsas buvo tiesiog nuostabus. Šiandien ji pakartotinai nuskuodė iš pilies iki ežero. Ji pažvelgė į kalvą - ant jos kažkas buvo, lygtai žmogus. Varniukė nesudvejojusi užlipo į kalvą ir priešais save pamatė merginą. Pagal jos uniforma varniukė nusprendė, kad ši bus švilpė. Tada neskubėdama varniukė nutipeno iki mergaitės ir prisėdo šalia jos. Tada ji pažvelgė į knygą, kurią skaitė geltonplaukė. Nikolė ją iškart pažino, ji "Hogvartso istoriją" skaitė jau ne vieną kartą.
- Šauni knyga - "Hogvartso istorija", ji labai įdomi ir daug iš jos sužinai. Ai, beje, aš Nikolė. Nikolė Parker, bet gali vadinti Nikol, - ir ji tai pasakiusi atsisuko į Hogvartsą ir įsispoksojo į jį. Kad ir kiek kartų čia lankyčiausi, man niekada nepabos žiūrėti iš čia į Hogvartsą

[Michelle Rivera]

Michelle buvo labai įsijautusi į knygą, nes ir knyga ir vaizdas į Hogvartsą sukūrė jaukią atmosferą.
Staiga prie švilpės atsirado nepažįstama mergina. Pirmakursė šiek tiek krūptelėjo, bet išgirdusi, jog mergaitės vardas yra Nikolė ir, kad ji yra ne vieną kartą yra skaičiusi knygą ,,Hogvartso istoriją", Michelle nusišypsojo ir ištarė:
- Aš Michelle, Michelle Rivera. Tu iš Varno Nago koledžo, taip?
Švilpė pažvelgė į Hogvartsą. Jame degė šviesos. Pilis atrodė labai įspūdingai. Mergaitė negalėjo patikėti, kad dabar tai jos namai, kuriuose praleis daug laiko.
Saulė pamažu leidosi, darėsi šiek tiek vėsu, tačiau geltonplaukė vėl susikoncentravo į knygą ir galvoje kūrėsi įvairūs paveikslai bei vaizdai, kurie iliustravo ,,Hogvartso istoriją".

[Nikolė Parker]

- Tikra tiesa, aš iš Varno Nago. Beje, gražus vardas - Michelle. Mi-che-lle, - lėtai ir tyliai suskiemenavo Nikol, - gražiai skamba. Kaip suprantu, tu iš Švilpynės. Taip? Kaip ten viskas? Mano tėvai sako, kad tai blogiausias koledžas, bet aš jiems nepritariu.
Staiga varniukė nutilo, nes susimąstė, kad per daug prišnekėjo ir dabar atrodys kaip kokia kvailė. Ji nusprendė, kad pats metas pakeisti temą, tad pradėjo šnekėti apie virtuvę:
- O gal esi buvusi Hogvartso virtuvėje? Aš tai buvau. Ten visai smagu, - pasakė ji ir prisiminė tą įvykį kaip namų elfas apipylė jos uniformą, o po to dar klūpėjo ant kelių. Nikol šį nuotykį papasakojo ir švilpei. - Taip pat ten dar galima gauti bet kada maisto. Man ten visai patinka. Gal norėtum kokią dieną ten susitikti?