[Celeste Victoria Lavenza]

-Giii niiiiieeeeko, Margutis nemirtingas yra, nesuduš,- išsišiepė, šią kažkiek papurtydama už pečių net - rodos, savo įprastinę junkiškąją Junko formą įgavęs merginos charakteris buvo palyginus agresyvus, ar bent artimiausius žmones mėgstantis skriausti.
Pati netrukus krito ant grindų dėl varnės pastangų, ir vėl susitrenkdama subinę - kol šią trynėsi, panosyje skausmingai burbėdama, Margo ir supanikuoti suspėjo, ir pašokinėti, ir pradėti daiktus atgal grūstis.. Žodžiu, ko tik nesugeba skubanti moteris.
-O kodėl negali eiti taip, kaip atrodai dabar?- gūžtelėjo pečiais, ant pilvo išsidrėbdama šaltose grindyse. Akimirką kilo mintis, kad gaila, jog nėra kokia želė, tada paimtų, išsilietų visa ant grindų ir baigtas kriukis, game over - ak, čia tikriausiai Margo įtaka, kad tokius nesąmoningus dalykus, ar net nereikalingus imasi galvoti,- Nors atkeiti viską su tuo pačiu Colorius, kiek pamokoj girdėjau, tik to teorijos kaip ir nesupratau? Nes, na, žinai, ar reikia galvoti apie originalią spalvą, kuri buvo prieš tai, ar tiesiog antrą kartą taip užkerėjus daiktą jis į originalą automatiškai atsikeičia? Bet su pastaruoju variantu, nebūtų tada nesąmonė kelias spalvas keičiant, žinai..? Kaip kad pakeiti, bet nepatinka, tada į originalą sugrąžini, tada vėl kitą bandai, kaip pasaka be galo..?
Visiškai užmiršdama visus Margo skubėjimus mantrijo klastuolė, žiūrėdama, kaip varnė vis dar aplink lakstė lėtai atsistojo ant kojų, nusivalė visas dulkes, tada sugriebė Margo už pečių, atgręždama į save.
-Gerai, išbandom, kaip čia yra.. Colorius,- tarstelėjo, bakstelėdama į nosį ir sugrąžindama jai originalią kūno spalvą - kas atrodė gan keistai, palyginus su tuo, kad klastuolės darbas iš pirmais, geltonoji oda, vis dar buvo ant Margo odos,- Bet o, veikia, nors nesuprantu, kuris tai variantas vis dėlto? Nesąmonė, žodž, bet bandom. Aš tau, tu man.
Patrynusi abu savo delnus, mergina pradėjo kartoti tą patį "Colorius" - vėl, ir vėl, ir vėl, kol burtas ne tik galvoje įsiminė, bet ir savotiškai vemti norėjo nuo to žodžio išgirdimo.

[Margo Diuken]

 Varnė kažkaip sugebėjo neužsegti kuprinės, užsižiopsojo, pasisukiojo ir še, didžioji dalis turinio kartu su klastuole jau voliojosi ant grindų. Juodraščiai, atsiskaitymų lapeliai švytintys "N" raidėmis apie kurias mirgėjo dešimtys pasaulių, sutvėrimų ir kitokių Margo fantazijos vaisių, gimusių apėmus nenumaldomam nuoboduliui, aptrinta Gregoro Šviesiojo kortelė iš šokoladinės varlės, kažko neberašanti plunksna, žiobariškas paprastas pieštukas, net pora vadovėlių buvo nusiteikę prieš merginos skubėjimą ir, matyt, tokiu būdu bandė ją sustabdyti.
 -Nes bent kol kas netrokštu to asmens mirties nuo infarkto. - išbėrė rinkdama išbirusius turtus. -Velnias, tu nežinai, kaip atkerėt?! O taip. Rimtai. Tu bent jau Indigo vaikas, o aš kas? Omletas? Bent jau C vitamino užteks iki kitų Kalėdų. - tyliai atsiduso bet kaip kimšdama į kuprinę lapelius su runomis bei ištrauktomis šaknimis. Užsegusi užtrauktuką kelissyk patikrino, kad viskas nepažirtų ant plytelių dar kartą.
 -Ok, ok. Colorius, colorius, colorius, colorius, colorius, colorius, colorius, colorius, colorius, colorius,...
 Būdama tokia kokia buvo - nebe apvemta vaivorykštės, bet ir ne iš juodai balto filmo - varnanagė išlėkė iš salės išsitempdama ir Junko.
 -Gerai. Winx'ių atsisveikinimas. - šyptelėjo suraukdama nosytę ir pamakaluodama rankomis. -Čiau, diva. - užsimetusi ant vieno peties įžymiąją kuprinę nulėkė.

[Celeste Victoria Lavenza]

-Va, tavo daiktai irgi su manim vartaliotis nori,- pratarė, žiūrėdama į nesėkmingą bandymą juos visus nulaikyti vienoje vietoje,- O kodėl gi ne? Galėsi kartu priburti, bus smagu drauge. O gi omletai smagu! Dar ir kanibalą mylimąjį susirastumei, ir per akis būtų, ir visi gyvenimo tikslai atlikti bus.. Nu žodžiu.
Kai burtas buvo taip įstrigęs galvoj - nors pagalvokim, jis ir taip buvo palyginus lengvas ir įstingantis, žinot, colour - colorius, tik vienintelė nesąmonė ir buvo, kad burtas it kokio amerikiečio sukurtas, žinant, kad ir amerikietiškąją anglų kalba rėmėsi - o abi merginos vėl galėjo džiaugtis įprastinių spalvų kombinacijomis, klastuolė nė ko pratart nesugebėjo, kai žodžiai praryti Margo tempimosi drauge buvo.
-Ei ei, o gal aš dar norėjus būčiau menei patriukšmaut ir spalvas sukeist, žinai, kad kas kitas atėjęs raštų barbie pasaulį čia,- atsiduso, atsiremdama į vieną koridorių sienų - kad ir neilgam, nes Margo lėkdama bėgdama norėjo atsisveikinti tuo savotiškai idiotišku būdu, kuris ir dabar atlikus vos privertė klastuolę nusijuokti,- Čiau čiau, pupa, susimatysim kada.
Dar koridoriuje pasitrainiodama ir regėdama vis tolstančią varnės figūrą, Junko atsiduso - va ir visa teigiama energija, kartu su idiotizmų prikišta galvele nukėlė kartu su vienintele jos šaikos nare. Apsižiūrėjusi aplinkui, lazdelę saugiai įsikišusi tarp drabužių, klastuolė nuėjo savais keliais.

[Celeste Victoria Lavenza]

Ir ji vėl čia - malonūs prisiminimai su Margo vis dar tvyrantys ore, bet negalintis pasiekti jos minčių, jos kūno, suteikti bent kokį pojūtį šilumos ar džiaugsmą palaimingą.
Ir vėl buvo įprasta, kasdieniška diena. Ir vėl Junko, kaip įprasta, praleido pamokas. Ir vėl verkė, ir vėl spoksojo valandas į veidrodį, bandydama spėlioti, kur dar liko jos, o ne Karasunos požymių. Išvis, ar dar tokių buvo likę?
-Šlykštu,- nuskambėjo, o gal verčiau ir nuaidėjo balsas tylioje menėje. Balsas, kažkuo, galbūt skambesiu, galbūt intonacija panašiu į jos, į Junko Enoshimos, dabartinės ketvirtakursės ir nepaliaujamos verksnės. Bet kartu ir balsas, kuris nebepriklausė jai vienai, ar net jai pačiai - jis nebebuvo nuosavybė jos, jos kūno ar jos minčių. Jis neatskambėjo jos emocijų ir buvo negyvas kaip balsas, priklausantis Junko pačiai.
Šlykštu. Apgailėtina. Siaubinga. Į neviltį varantis dalykas - kodėl tai atsitiko? Kaip? Kodėl jai? Kodėl tai buvo, toji nauja energija, tokia siaubinga, tokia mirties ir apskritai baimės nejaučianti pilnai, kad nė savas kūnas nebepriklausė tikrąjam šeimininkui, verčiau atsiduodamas į tos energinod rankas? Atodūsis paliko penkiolikmetės lūpas - šį netrukus sekė keli sutrūkčiojimai, tuomet vienas vandens lašas. Kitas. Dar kitas, tuojau pat besirisiantis skruostu.
Vieniša merginos figūra, atsirėmusi į patį patogiausią kampą menėje irgi kelis kartus sutrūkčiojo, tarsi atkartodami lūpų judesius - pečiai sunkiai leidosi aukštyn žemyn, kol tos pačios lūpos išleido kelis tykius sukūkčiojimus, tarsi ritmingai einančius drauge su viso kūno judesiais.
Netrukus liauna figūra nuslydo siena, su aiškiu ir ataidinčiu garsu tokioje tylos apimtoje menėje - petys skaudžiai rėžėsi į grindinį, ir veidas trumpai persikreipė iš skausmo. Jeigu prieš tai jinai, prisitraukusi kojas arti, o veidą paslėpusi plaukuose nerėgėjo durų, pro kurias atėjo, dabar jos buvo tiesiai prieš ją. Nėjo pasijudinti. Nėjo nusukti žvilgsnio. Tiesiog žiūrėjo - ir žiūrėjo, ir žiūrėjo, nė nemirksėdama tol, kol veidas suskaudo, o akys ėmė ašaroti ir niežėti.
Nebebuvo svarbu, ar kas nors ją čia aptiks. Nebesijautė užtektinai gyva kaip būtybė, kad tokia menkutė smulkmena bent kiek galėtų jai rūpėti.

[Edgar Jeffter]

Eilinį sykį paniręs į savo apgalvojimus Edgar'as trynėsi po Hogvartso koridorius. Aišku, šį sykį tie apgalvojimai nebuvo apie įvykusį karą ar kitas su juo susijusias intrigas. Taip kurį laiką pėdinėdamas iš vieno galo į kitą, keisdamas aukštą pasirėmė į akmeninę sieną, į kurią įsispaudė jo priliestas akmuo. Kas gi čia? savęs paklausė nutaisęs susidomėjimo pilną žvilgsnį, kai pradėjo braškėti iš akmenų nulipdyta siena. Po keletos sekundžių akmeninės durys atsivėrė.
- Pasirodo dar ne viską apie šią vietą žinau..,- pusiau šnabždesiu, pusiau galvoje pratarė kiek nustebęs grifas, nes visiškai nesitikėjo iš niekur nieko atrasti kažką naujo. Tik įžengus pro duris, jos kaip mat užsivėrė, tačiau vaikinas į tai nereagavo ir priraukęs akis bandė įžiūrėti kas tolėliau, prie sienos, esančios priešais jį, lyg ir gulinėjo susirietęs į kamuolį. Kiek žengtelėjo kelis atsargius žingsnius, nes jau pasimokė Edgar'as, kad nedera pulti kažkur neapdairiai. Tačiau šį syk atrodo nebuvo ko nerimauti, nes priartėjus buvo aišku, jog ten guli jo gerai pažįstama bendrakursė. Tiksliau taip pasijuto pats žaliaakis matydamas, jog klastuolei kažkas yra negerai, taip pamiršdamas, kad šioji turi ir keistą, grėsmę keliančią pusę. prisėlinęs dar arčiau pritūpė.
- Am.. Kas nutiko?- virpančiu ir sutrikusiu balsu pasiteiravo ketvirtakursis. Jis jautėsi kiek nejaukiai, kartu ir norėjo labai padėti, bet nežinojo, kai pati Junko sureaguos, žinant, kad jie nevisai gerai sutarė po moksleivio nereikalingo užsipuolimo, kai šis seniau manė, kad Jun ir ta kita asmenybė yra vienas ir tas pats.

[Celeste Victoria Lavenza]

Laimė? Neegzistuojanti. Džiaugsmas? Nėra. Noras? Nėra. Prasmė. Nėra. Nėra, nėra, nėra. Neegzistuojantis dalykas. Kas buvo jinai pati - negi lygiai tas pats? Ar ji egzistavo? Ar ji tik menkos, šlykščios pasąmonės dalis, kuri norėjo tik pasityčioji, ją po purvus išvolioti, sutrypti ir išmenkinti?
Galbūt Karasuna nėra jos dalis, galbūt kaip tik atvirkščiai, Junko yra jos dalis, ta šlykšti, nieko verta dalis, turima kaip priminimas, kad niekas tokia nepataptumei? Gi būtų logiška, būtų suprantama...!
Ak, jokios vilties. Nė mažiausio lašelio.
Rodėsi, kad ir ašaros buvo perpildytos pykčio jai. Dėl ko išviso vertėjo toliau čia gyventi, čia būti? Kodėl neiškeliauti, kodėl kažko nebandžius pakeisti...
-Baimė, baimė, baimė.. Saldi kaip medus, suvaržanti it pragariškosios gijos,- tylomis išlemeno lūpos, jau norėjusios kūnui perduoti impulsus juoktis, juoktis ir juoktis - trūkčioti kūną, galbūt patapti išprotėjusiai žmogystai. Ar tada ją kažkur uždarys? Ar išmes ją laukan, kaip kad šiukšlę kokią?
Balsas. Sustingęs, tarsi nenoriai kalbantis. Atsiradęs iš niekur, privertęs Junko krūptelėti. Net ir atsisukusi į duris, rodosi, ji viską praleido - viskas lėtai atitirpo, tarsi regos lauką ir patį kūną būtų užtraukęs ledo apklotas.
-Ed-ga-rai?- tylomis suskiemenavo, dar lėčiau bandydama pakelti kūną į viršų. Jautėsi nusilpusi. Norėjo toliau ten gulėt, gulėt, nieko neveik ir nebeegzistuot. Ar tai ir buvo vadinama neviltimi?
Nežinia, kaip dar atpažino mokinį; draugą, galbūt net. Gal iš kaltės jausmo, gal iš to, kad laikė jį svarbiu draugu, bent pirmus antrus kursus. Kol neįvyko kažkas, kol neįvyko jinai pati.
-Edgarai,- pakartojo dar kartą, jau vėl atsirėmusi į sieną, tamsių ratilų išpuoštomis akimis žiūrėdama į bendrakursį. Pažįstamą. Žmogų. Kitą būtybę. Stiga krito į šio rankas - ne iš išsekimo, verčiau tarytumei bandytų apkabinti, o galbūt tenorėjo, kad būtų apkabinta jinai.
Žinoma, galų gale, jinai nebuvo niekuo geresnė už tą kitą, šlykščią būtybę. Ne kartą tas buvo kartota - ant kiek laikė Karasuną apgailėtina, manipuliuojančią ir savanaude, juk jos buvo tokios pačios, gi ir Junko per dažnai ieškojo žmonių paramos, per dažnai bandė rodyti save kaip auką, kuria ir jautėsi esanti - bet ar ji buvo auka? Gi pati viską prisišaukė, tad dabar atidirbo viską, ko prisivirė.
-Kodėl tu čia?- pirmoji apsivijo grifą rankomis, tarsi pasisavindama šį sau, tarsi pareikšdama, kad dėmesys turi eiti jai, kad jai no reikia, reikia, reikia.. O ar reikėjo? Nė nežinia. Ar ji buvo auka, ar tokia tik apsimetinėjo, norėdama gailesčio iš kitų?

[Edgar Jeffter]

Keletą akimirkų Edgar'as tik neramiai stebėjo į sustingusią į akmenį merginą, kuri rodėsi nė nereagavo į pastarojo žodžius. Kai šis norėjo jau tiesti ranką jos link, ši netikėtai ėmė krutėti ir netrukus jau sėdėjo prieš vaikiną. Kiek labiau nejaukiai jis pasijuto, kai išvydo jos ašarotas ir užtinusias akis. Iš tiesų kitų liūdni veidai visada Jeffter'į versdavo jaustis nemaloniai, jis paprasčiausiai nemėgo matyti, kai kiti kankinasi dėl ko nors, tačiau ir suvokė, kad tokio dalyko veikiausiai neįmanoma išvengti. Penktakursis taip ir nesulaukė atsakymo į savo klausimą, o jo ausis pasiekė tik jo vardas, keletą kartų ištartas klastuolės. Jis linktelėjo lyg duodamas suprasti, kad klausosi jos, tikėdamasis, kad Hogvartso mokinė kažką pasakys daugiau, tačiau vietoj to pajuto, kaip bendrakursė jį apsikabino. Tai buvo jam tikrai netikėta ir į tai sureagavo tik tuomet kai suklupo ant kelių, nes iš pritūpimo pozicijos kiek prarado pusiausvyrą ir šiosios nebesugebėjo išlaikyti, nors nelabai ir stengėsi. Juodaplaukis kilstelėjo savo sunkią ranką, paslėptą po juoda, ilga pirštine, kuri savo ruoštu dalinai irgi slėpėsi po uniforminiu megztiniu, ir lengvai pridėjęs ją prie draugės galvos, priglaudė prie savo peties.
- Tai kas nutiko? Ar kažkas tave nuskriaudė? Ar su tuo susijusi ši keista vieta?- nors ir tylomis, tačiau menėje sukeldamas ataidį, aiškinosi penkiolikmetis, nesugalvodamas ką kol kas daugiau tinkamo pasakyti. Galbūt dėl to jis būtent ir nemėgo niūrių akimirkų, nes nelaikydavo savęs geru godėju ar pagalbininku tokiais momentais.

[Celeste Victoria Lavenza]

Žinoma, jinai nebuvo ničniekuo geresnė - ne tik žiūrint į jos siaubingos asmenybės ir charakterio bruožus, bet ir tai, kaip jinai galėjo išnaudoti bet kokį menką potencialą, kurį dar viduje laikė Junko. Galbūt tas pamestas į šalį rūpestis leido Karasunai tokiai būti - o galbūt toji elgėsi visaip kaip norėjo neatsigręždama atgal vien dėlto, kad gyveno šia dieną, kartu būdama pilnai savimi pasitikinti. Ir beprotė, žinoma.
Žinoma, nebuvo nieko keisto, kad Edgaras galėjo jaustis nejaukiai, vistiek atrasti merginą verkiančią, šią atpažinti, o tuomet staigiai būti jos apkabintai, tarsi norėtų visą savo naštą perteikti kitam, nebuvo itin kasdieniškumu atsiduodantis dalykas. Nebent, žinoma, Edgaro gyvenimas buvo tokio neįprasto ritmo.
-T-tu gi manęs ne-nebijai, tiesa? Aš-š ne-nesu koks monstras, t-tiesa? Tiesa?!- tylus balsas pavirto į užrikimą, o emocijos nevaldomai vėl maišėsi joje. Ar grifas bent suprato, apie ką jinai kalba? O galbūt jam tai atrodė kaip kliedesiai, ir dabar šis tegalvojo, kaip greičiau šią nutempti į kokią psichiatrinę?
Tikriausiai turėjo būti dėkinga, kad išviso atsirado kažkas, bent bandantis jai padėti - ji dar nebuvo pakasta po ne tik neapykantos iš savęs, bet ir iš kitų svoriu, dar net galėjo pasigirti, kad kiti bent kiek bandėsi ja rūpintis - ak, koks įnoringas vaikas ji buvo, yra ir tebebus! Niekas neįtinka, niekas nėra užtektinai - galbūt nieko keisto, kad net bandydama viso to atsikratyti, gailesčio ir norėjimo kitų, jinai tik dar labiau sau kišosi koją.
Atsirėmusi į Edgaro petį ir nenorėdama žiūrėti į šio veidą, Junko keliskart giliai įkvėpė. Ar likimo mesta pajuoka buvo jo atsiradimas čia, ar kaip tik ištiesta pagalbos ranka? Atvirai, keturiolikmetė nė nenorėjo to sužinoti.

[Edgar Jeffter]

Kas gi jai pasidarė? niekaip negalėdamas sulaukti tiesaus atsakymo nei į vieną savo klausimą svarstė penkiolikmetis, o į Enoshimos klausimai jam irgi buvo keisti, nors ir žinojo, jog su ja kaskart dažniausiai bendraujasi vis kitaip. Kas juodaplaukiui buvo keisčiausia, tai tas, kad niekada neregėjo merginos tokios atrodo palūžusios ir silpnos, nė sykio nematė verkiant, visada ji buvo rami, draugiškai ir taikiai nusiteikusi arba apsėsta kažkokios keistos jėgos, prieš kurią ketvirtakursis neturėdavo jokio priešnuodžio, nes ši pastoviai manipuliuodavo gerąja moksleivės puse. Nors pačiam vaikinukui tikrai lengviau rasti žodžių būdavo piktybiškai nusiteikusiai pusei nei dabar, atsiskleidusiai ir kažkokių gniuždančių emocijų prisisėmusiai. Klastuolės klausimas iš tiesų kiek išmušė Edgar'ą iš vėžių, nes tas "nebijai?" nuskambėjo taip keistai, jog atrodė, kad po atsakymo tuoj sulauksi peilio į nugarą. Bet ji juk mano draugė.. greit papurtydamas galvą nuvijo blogesnes užplūdusias mintis, prisimindamas ir tą faktą, jog net blogoji jos pusė visą ką jam buvo padariusi be įžeidinėjimų, tai tik nagu perbrėžė veidą.
- Ne.. Nebijau..,- sukuždėjo, primerkdamas akis, tarsi bandydamas iš jų išspausti atsakymą iš savo galvos, kurio nesulaukia iš draugės.
- Ir kas sakė, kad tu monstras?- kiek pasimetimo prisikaupusiu balsu paklausė iškart, kai kiek isteriškai keturiolikmetė lyg ir pareikalavo patvirtinimo dėl to, kad ji tokia nėra. Mažumėle atsitraukęs nuo Junko, suėmė jai už pečių ir pasistūmėjo ją tai, jog matytų šios veidą prieš save ir dabar rimtumo persmelkta išraiška dar sykį mėgino kažką iš jos išpešti:
- Ar tave kas nors taip pavadino? Dėl to čia ir verki?

[Celeste Victoria Lavenza]

Nebijo? Jis nebijo! Ar tai gali būti tiesa? Ar jis tik sako taip, kad toliau jos savanaudiški ir paguodos norintys jausmai būtų pateisinti? Aišku, kad sako, gi kitaip negalėtų būti, tiesa, tiesa?
-Bet e-esu, tiesa? Esu? A-aišku, kad esu, g-gi..- pritilo, vėl numesdama grifo žodžius vėjais. Net nenoromis buvo atitraukta nuo jo - nenorėjo žiūrėt nei į bendrakursio veidą, nei jausti jo žvilgsnį čia. Galų gale ir apsisprendė - kokio velnio jis čia atėjo? Ar tai buvo tik pašaipa, skirta jai?- A-aišku k-kad esu, g-gi vien sa-savo elgesiu.. v-veiksmais.. Jeigu tokia š-šlykštyne nebūčiau, g-gi nesakyčiau! A-ar ne?
Tikriausiai turėjo atrodyti keistai iš grifo pozicijos - va čia, tiesiai prieš akis verkšlena mergina, kažkokius tikrus niekalus nesuvokiamus, visa striginėjančiu balsu ir vietomis užsikirsdama. Pats balsas tarsi nuvargęs, tarsi pakimęs po ilgų verkšlenimų, tarytumei gergždžiantis. Ant veido jau yra džiūvančių ašarų pėdsakų, bet prie pat akių jų vis dar kaupiasi ir kaupiasi, net jei nenuteka žemyn - ir tada šypsena, tarsi klastuolė būtų suvokusi tik kažką jai suprantamo ir iš to juoktųsi. O galbūt suprato kažką? Arba tai buvo jos reakciją į visus klausimus, kuriuose slypėjo teiginiai apie šią - jie buvo ant tiek teisingi, kad ėmė juokas. Galimai tai buvo tasai palūžimo taškas? Net nežinia.
Uždėjo savus delnus ant Edgaro rankų, pagaliau ir pati pažiūrėdama į šio akis - rodėsi, dar palyginus tyras, dar galinčias numesti į prisiminimų apie pirmuosius džiaugsmingus kursus liūną.
-B-bet tai tie-tiesa, ž-žinai? T-tai t-teiginiai, g-galų gale, n-niekam nė ne-nereik sakyt k-kažko, kad t-taip akivaizdu būtų.

[Edgar Jeffter]

Edgar'as kiek ėmė piktintis Junko, vien dėl to, kad šioji taip apie save šneka, jis buvo tvirtai įsitikinęs, kad niekas negali taip apie save kalbėti ir nė negalėjo įsivaizduoti, kaip pats žmogus šitaip galėtų save menkinti, kai tam nėra priežasties, o gal ji buvo? Tik tuomet pats ketvirtakursis tikriausiai jos nežinojo ir nelabai numanė kas ji galėtų būti. Vaikinas papurtė prisimerkdamas galvą į šonus, taip parodydamas, jog tikrai nesutinka su tokia draugės nuomone apie pačią ją. Kai šiosios veide pasimatė šypsenos užuomazgos, pats grifas nežymiai šyptelėjo ir sveikosios rankos pirštais perbraukė per užsilikusias klastuolės ašaras ant jos veido. Nors po to ji ir toliau intensyviai bandė jam įteigti savo, žaliaakis jau tik praleido tuos jos žodžius pro ausis, nes žinojo, kad tai yra visiška nesąmonė. Keturiolikmetei uždėjus savo ranka ant jo pačio rankų, jis ėmė stotis, taip drauge mėgindamas pakelti ir ją nuo žemės, norėdamas, kad ji kiek susiimtų. Be to ir pačiam jau buvo pradėję skaudėti kelius nuo klūpėjimo ant grindinio.
- Aš tau kartoju..,- ramiai pradėjęs kiek padidino savo toną, - Tu tokia nesi. Supranti?!- kiek patylėjęs apsižvalgė po menę ir vėl atsigręžęs į draugę bandė kiek nukreipti jos mintis kitur ir bandė išgauti kiek kitos informacijos, - Tai kas čia per vieta? Iš kur tokia atsiradusi ir ką visgi čia veiki gal pasakysi?- po klausimų šyptelėjo nenorėdamas, skleisti daugiau neigiamų emocijų merginai ir vildamasis, kad šioji bent kiek atsitokės ir paaiškins normaliai kas vyksta, ar nuvis visus savo liūdesius šalin, jei jie kilo tik dėl per didelio savikritiškumo.

[Celeste Victoria Lavenza]

Tikriausiai keista, kad niekad klastuolė taip ir neįsigilino į Edgar'o charakterį - jis vis dar atrodė kaip tokia pati juoda, neatpažįstama avis, kaip buvo ir prieš kelis metus. Retas, rodėsi, imtų taip priekaištauti ar taip elgtųsi tokiose situacijose - tarytumei būdų beširdis, tarytumei bandytų kito skausmingus jausmus pasiimti sau.
Nors grifiukas jau stojosi, tarsi norėdamas keliauti kur kitur, taip drauge nusitempiant ir ją, pati Junko nė kiek nesugebėjo pasikelti viršun, net su papildoma pagalba. Galiausiai ir pasilikusi ant grindų, atsirėmusi į tą pačią seiną ir užversdama galvą aukštyn, kad galėtų žiūrėti į besidairantį Edgarą tylomis prabilo.
-Č-čia tylioji menė, na, tokia vieta? Ir b-bent tokį pavadinimą suteikė jai kiti, apie šią ž-žinantys. Žinai, k-kaip viena užslėptųjų Hogvartso vietelių, čia veik tas pats,- kalbėjo, pati pasukdama galvą į šoną ir minimaliai apsidairydama.
Nebematė prasmės grifo nervinti tolimesniais savo klausinėjimais ar tai verčiau faktais, galbūt paprasčiausiai dėl to, kad pati atrado savo atsaką - kažkada švelniai užčiuptą, dabar netiesiogiai Edgaro paskatintą. Gi taip ir buvo geriausia, tiesa, atrasti savo geriausią ir tiesiausią kelią pačiai.
-Kažkada su Margo aptikom šią vietelę, nuo pat tada atrasti ją jokių problemų,- kiek šyptelėjo, pratęsdama tolimesnį atsaką į bendrakursio klausimą - kartu ir pati pakėlė ranką aukštyn, lėtai pirštų pagalvėlėmis persibraukdama per paakius, ten, kur neseniai džiūti pradėjusias ašaras bandė ir Edgar'as. Jautėsi pavargusi.

[Edgar Jeffter]

Nepakilus Junko nuo žemės, grifas kilstelėjo antakį aukštyn lyg klausdamas kodėl taip. Na, bet jei jau taip nusprendė, kad tegul sėdi, jei taip nori ir tikrai netampys merginos per prievartą, taip galimai erzindamas ją dar labiau.
- Pavyzdžiui kokių užslėptųjų vietelių?- iškart dar teiravosi ketvirtakursis savo draugės, tikėdamasis, jog gal dar išgirs kažką, apie ką nebuvo girdėjęs. O ir šia vietą jis atrado tik ką tik.
- O ir čia, kas vyksta šioje vietoje?- norėjo išsiaiškinti ar čia tiesiog nenaudojama menė ar kartais vyksta kokie renginiai ar įdomūs dalykėliai.
- Margo?- kiek susimąstė vėl vaikinas ir net susijuokė prisimindamas, kai prieš tris metus šioji mėgino įnirtingai susidraugauti su pelėdpaukščiu ir karstėsi po medžius lyg beždžionka, norėdama greičiau padėti susiorientuoti miške. Ir staiga susigriebė, nes suprato, kaip kvailai atrodo, juokdamasis iš nieko, bet tai tikriausiai buvo kur kas geriau nei nieko pergyventi dėl įvykusių dalykų, kurių nebepakeisi, net ir apmąstymai apie jos jokios naudos nebeatneš.
- Tai visą dieną ir prasėdėti ruošiesi čia?- pasiteiravo Edgar'as matydamas prieš savo žalias akis sėdinčią klastuolę, kuri atrodė ganėtinai išsekusi ir norinti pailsėti.

[Celeste Victoria Lavenza]

-Koks b-bus smagumas, jeigu viską pa-pasakysiu?- pusę lūpų šyptelėjus prabilo, pati savotiškai nustebdama, kad tokia niekam tikusi pradžia kažkaip peraugo į normalų pokalbį - nors mintis buvo per daug užtemdžiusios idėjos, suvokimai ir viso to sprendimai. Tikriausiai dar keisčiau turėjo būti tai, kaip ir kokiais stulbinamais greitais tempais jos mintys sukosi ir sukosi, kėlė įvairius klausimus, į kuriuos ir atsakė veik iškarto, tarsi viskas suktųsi ant vieno besikartojančio ritmo, į kurio taktą ji vis turėjo pataikyti.
-Paprasta menė, manau,- atsainiai gūžtelėjo pečiais, dar kartą apmesdama visą akimis, pastebėdama papildomus dulkių sluoksnius ant vienų kitų daiktų, ir kelis voratinklius lubų kampuose,- neatrodo, kad dažnas apsilankytų čia su banda kitų. Nors kas per juokai čia?
Akimirkai nutraukusi minčių giją - o gal tiesiog reaguodama į juoką, kuris šią nutraukė - mergina vėl įsmeigė akis į Edgar'ą, savotiškai smalsaudama. Kažkas, susijęs su Margo?
-Ti-tikriaus--- nors ne. Tuojau eisiu, dar kokią minutėlę pabūsiu. Turiu veiklos, žinai, egzaminai beveik čia pat, reikia pasikartoti paskutines dalis, o tada stačia galva į šiuos nerti,- šyptelėjo, keliskart sumirksėdama - nekaltai, neįtartinai, bent taip norėjo tikėtis pati. Minčių gija nutrūko tinkamu metu - jau buvo apgalvojusi ir nusprendusi, kas ir kaip bus. Artėjo pabaiga.
-O kaip gyveni tu, ar nutiko kažkas gero, įdomaus, nuliūdinančio?- pasmalsavo, tikriausiai patį paskutinį dalyką čia. Nematė šiandien iš savęs išsprūstančių kitų klausimų, tad bent norėjo žinoti viską. Žinoti kažką.

[Edgar Jeffter]

Sveikąją ranka pasikrapštė Edgar'as savo antakį ir gūžtelėjo pečiais pagalvodamas, jog iš tiesų Junko pati nelabai žino tų slaptų vietelių Hogvartse ar bent daugiau tokių, kurių nežinotų pats grifas. Bet į tai gilintis per daug jau nebenorėjo. Yra kaip yra.
- Na, matosi, kad labai išskirtina kaži kuom ji nėra,- lyg pritarė vaikinas ir atsigręžę į duris galvodamas, jog po truputėlį jau butų laikas, kaip ir pėdinti lauk. Vis gi nė neplanuotai jisai čia papuolė, tačiau kartu ir nenorėjo palikti čia vienos draugės, kuri nežinia ar iš tiesų neužilgo keliautų iš čia.
- Aš?- kiek pamąstė, - Visai gerai, o kaip Tu?- šyptelėjo, bet šypsnis staiga dingo, kai pažvelgė į savo ranką, kurią slėpė pirštinį. Apie tai tikrai nenorėjo kalbėti, nes ir pats bandė ignoruoti nutikimą ir stengtis susitaikyti su tuo kas įvyko.
- Gero nieko nenutiko, blogo irgi, nu o liūdinančio, tai vat gal tik tas, kad tave čia liūdinčią užtikau,- kiek kitaip tą liūdnumą perteikė žaliaakis, tačiau jam iš ties buvo nesmagu matyti liūdinčią vieną pirmųjų savo draugių.
- Na tikriausiai einame,- pamojo ranka pasisukdamas durų link ir pratęsdamas, - Nes tikrai Tavęs vienos neketinu čia palikti. Dar paskui u-migsi netikėtai,- kiek pašmaikštavus, ketvirtakursio paakius padengė šypsnio raukšlės ir šis dar kiek susijuokė.