[Margo Diuken]

 Atrodo nesuvokiamą laiko tarpą lyg užhipnotizuota stebėjusi gyvatę besiraitančią ant profesorės kūno, o vėliau dingstančią ir atsirandančią stikliniame inde Margo atsipeikėjo ir pagaliau pradėjo mirksėti.
 Margo nelabai patikdavo tokio tipo gyvūnai, nebent būdavo saugiu atstumu nuo jos arba jo savininkas įtikindavo, kad gyvūnas tikrai draugiškas, na ir dar nėra šlapias. Varna pasitikėjo profeore todėl nusprendė, kad gyvatė nebus agresyvi. Iš suolo nesimatė, kad gyvatė blizgėtų, todėl mergaitė padarė prielaidą, kad gyvūnas nėra šlapias, be to ramiai tūnojo savo inde. Tad šį kartą, atvirkščiai negu įprastai, Mar kūnu nelakstė šiurpas.
 Visai saugiai besijausdama, nors toje pačioje patalpoje kaip ir mergaitė buvo pranykstanti gyvatė, Varniukė pakėlė ranką.
 -Profesore, tai bus tik spėjimas, bet gal būt čia Smėlsmiltė Miražų gyvatė? Na aš nesu gyvačių žinovė, net ši man primena paminėtąją.
 Mergaitė pačiupo savo rusvų banguotų plaukų sruogą ir ėmė sukioti ant pirštų laukdama profesorės atsakymo ar pasakė bent kažką panašaus į tiesą...

((Dani: Tiesioginė kalba rašoma paprastu šriftu, o ne paryškintai ir dar pasvirai.))

[Danielle Ophelia Devereux]

Profesorė, palenkusi galvą, atidžiai išklausė paskutiniųjų atsakinėjančių ir atsirėmusi į stalą prakalbo:
- Na, kiekvienam jūsų atsakyme buvo bent kruopelė tiesios,- pritariamai linktelėjo.- Pas vienus daugiau, pas kitus mažiau, bet visi atsakinėjusieji gauna po du taškus.
Gyvatė stikliniame narve pasirangė, tarsi šaipydamasi iš į ją žiūrinčių žmonių.
- O išties tai yra miražinė kalnų gyvatė. Kalnų tik dėl to, jog buvo atrasta kalnuose, bet iš tikrųjų, ji gan gerai geba prisitaikyti prie įvairiausių gamtos sąlygų, tad yra paplitusi daugelyje vietovių,- pasakojo mokiniams ir išėmė tąją gyvatę iš narvo.- Nors atrodo nemaloniai, tačiau ji visiškai nenuodinga ir gan baikšti, o todėl, kad savo išvaizda nepritampa prie aplinkos, ji yra priversta nuolat slapstytis. Štai čia ir prasideda visa jos magija,- paglostė baltų žvynų nugarėlę.- Na, kadangi visą laiką slapstydamasi, negali išlįsti ir pamedžioti, ji sukuria savo veidrodinį atvaizdą ir taip atbaido aukas tiesiai į pražūtį. Gudru, tiesa? Ir tam tereikia, jog ši baltažvynė, bent akies krašteliu matytų tą vietą, į kurią nori nukelti savo atvaizdą. Tai taip pat tinka, norint nubaidyti didesnius grobuonis už ją. Jie nusiveja jos atvaizdą, o ją pačią palieka ramybėje,- Danielė įkėlė gyvatę atgal į narvą ir tarsi ką prisiminusi, iškėlė pirštą ir pridūrė:- Beje, ji negali teleportuotis, ar dar ką, ji sukuria tiktai savo atvaizdą. Labai tikrovišką, bet visgi tik atvaizdą.
Profesorė nulipo nuo pakylos ir lėtai patraukė per klasę. Sustojusi prie durų atsigręžė į mokinius.
- Praktiką šiandien vėl atliksime Kieme, tad sekite paskui.
Dani išėjo ir pilies koridoriais nužingsniavo lauko durų link. Išėjusi laukan, patraukė įstrižai per kiemą, į jo tolimiausią tašką. Jame augo daug krūmokšnių, neaukštų medelių, buvo išrausta urvų, pristatyta didokų akmenų. O tarp jų visų, galėjai pamatyti, kur ne kur, blykstelint baltus žvynus ar raudonas akis.
- Taigi, šiandien jūs turėsite štai čia surasti po tikrąją gyvatę, tada ją ištirti ir surašyti kuo ji skiriasi nuo savo atvaizdo. Tie skirtumai gali būti tiek išvaizdos, tiek ir jutiminiai. Galit pradėti,- baigusi kalbėti, pasitraukė kiek atokiau, jog netrukdytų dirbantiesiems.

((Praktikos darbui atlikti skirkite minimaliai tris-keturis post'us.))

[Edgar Jeffter]

Net lengvai nusipurtė Edgar'as vien pagalvojęs, kad teks liestis su šiuo padaru ir jį tik guodė bent tai, jog šis nėra nuodingas. Išėjus palengva su kitais į mokyklos kiemą ir išklausius profesorės galutinius nurodymus, pats grifiukas nesistengė, kaip įprastai, nieko nelaukdamas kibti į darbus. Šį sykį jis nusprendė pradėsiantis nuo lengvo apsižiūrėjimo. Pirmiausia nukreipė žvilgsnį į medelyje besipuikuojančią gyvačiukę, vėliau į raudonas švytinčias akis iš po krūmų. Nors pirmakursis dar tik ir pradėjo mokytis apie šias gyvates, jam užteko iš profesorės paaiškinimo suprasto, kad tai ką regi jis dabar greičiausiai bus tik sukeliamas šliužo miražas, o tikrieji bus susirangę taip, kad neišsiduodami galėtų stebėti visą šį plotą.

[Melody]

  Išgirdusi profesorės įvardintą gyvūno pavadinimą, kad ir kaip norėtų neatrado mintyse nieko girdėto, matyt teks mokytis nuo nulio. Sąsiuvinyje jau buvo pradėjusi persipiešinėti gyvatę remdamasi vadovėlio judančiomis nuotraukomis, bet orginalu klasėje.
  Nusekusi paskui profesorę Deverous ir būrelį kitų mokinių į nuošalų kiemo kampą išklausė užduotį. skamba išties sunkiai ir sudėtingai... Tačiau nepasidavus savo blogoms mintims nusprendė nepulti į darbą, iš pradžių ištyrinės informaciją, atsirinks faktus ir pradės pritaikinėti užduočiai.
  Įsitaisiusi lotoso poza ant šiokio tokio kauburėlio nuošalyje, kuriame galėjai likti nepastebėta, tačiau stebėti visą aplinką, atsivertė vadovėlį, bei sąsiuvinį. Skaitydama, pasibraukdama svarbias pastraipas ir karts nuo karto apžvelgdama kiemą, dirbo moksleivė.

[Celeste Victoria Lavenza]

Na, turiu padėkoti dievams, kad nebijau jokių gyvačių, kitu atveju tikriausia uždirbčiau neigiamus taškus Klastūnynui neatlikdama darbo.. galvojo Junko, tuo pačiu metu ir besiklausydama profesorės aiškinimo apie keistąją gyvatę. Šiai baigus kalbėti ir pareiškus, kad pamoka vyks kieme, klastuolė kartu su kitais mokiniais patraukė link jo. Na, o dabar bus tikriausiai sunkiausia pamokos dalis - kažkaip dar vieną iš tų gyvačiukių pastebėti, o tuomet ir pagauti.. besidairydama aplinkui mąstė mergina, tikėdamasi staigiai kur nors pamatyti vieną iš baltažvynių gyvačių. Ir skirtumai, kokie dar skirtumai? Arba ką daryti, jeigu gyvatė, na, yra įpratusi daryti iliuzijas ir skirtumai tarp netikrosios ir originalo yra menki? Arba tiesiog nepastebimi? nerimaudama galvojo klastuolė, žvalgydamasi ar baltos spalvos žvynų, ar raudonų akių aplinkui.

[Melody]

  Baigusi darbą dar sykį permetė akimis visus užrašus bei piešinius, tuomet ramiai atsistojo ir pradėjo pakampėmis vaikščioti aplink stebėdama šaltakraujes. Vasarą buvo šioks toks incidentas su milžiniška gyvate, viskas baigėsi blogai. Tad dabar nusprendė, jog reikia kiek ramiau ir santūriau reaguoti į pažemiais šliaužiojančius gyvius.
  Svarbiausia, kad tikrosios gyvatės buvo bailesnės aplinkos garsams, slėpėsi ir jei priešais vieną iš jų pamatai lygiai tokią pat antrąją, tai tikriausiai jos miražas. Pagrindinis dalykas buvo tas, kad tikrosios šaltakraujės nuolatos stebėdavo savo miražus, turėdavo patekti į regimąjį lauką.
  Už vieno iš žemųjų medžių susirangiusi gulėjo balkšvą žvynaroplė ir savo šaltomis raudonomis akimis stebėjo kažkur tolėliau vinguriuojančią sesę dvynę. Vienas iš pirmakursių bandė ją sugauti, tačiau pastaroji buvo vikresnė, nors, žinoma, net ir pagavus jokios naudos nebūtų.

[Edgar Jeffter]

Nuo ko čia pradėti žvalgėsi pirmakursis tai vienon, tai kiton pusėn žiūrėdamas, paskui kurį atvaizdą jam pradėti sekti. Nusprendęs, kad nenori labai terliotis, nužingsniavo link akmenų krūvos. Šalia jų matėsi baltos spalvos, panašiai kaip ir patys akmenys, šliaužiojanti gyvatėlė, tiksliau jos miražas. Artėjant link Miražinės gyvatės šioji pradėjo sparčiau šliuožti ant akmenų krūvos, kur staiga įsliuokė į pirmą pasitaikiusį plyšį. Edgar'as greit prie jo pribėgęs pradėjo nurinkinėti gan sunkius akmenis mėtydamas juos į šoną. Atsikapstęs tiek, kad prieš save jau matė kyšančią šliužo uodegą, greitu mostu čiupo už jos trukteldamas ranką link savęs. Tačiau pažvelgus į savo ranką berniukas matė tik savo sugniaužtą vaikišką kumštuką, o atsisukus atgal, rodės, jog nebūtų čia buvę jokio driežo.

[Celeste Victoria Lavenza]

-Nagi nagi, kur jūs slapstotės, pasirodykit..- tylomis murmėjo pirmakursė, bandydama žolėje surasti bent vieną gyvatės požymį ar iš vis bent menkiausią įrodymą, kad jų čia yra. Jei ką nors ir pamatysiu, tai tikriausia tebus miražas, o tai tereiškia ilgesnis spėliojimas dėl gyvačių vietos, nuostabu. Priėjusi prie krūmokšnių, nusprendė kuo atsargiau pasidairyti aplink juos - gal netyčiomis kokia gyvačiukė ją pastebės ir sugalvos išleisti savo iliuzinę formą paklajoti aplinkui ieškančią pirmakursę. Ir eidama, ir priėjusi krūmokšnius Junko atsargiai dairėsi, kad netyčiomis neužmintų ant vienos iš baltažvynių - gal ir kaip profesorė sakė, gyvatės šios gal ir baikščios, bet nė vienai nepatiktų būti užmintai, ir tikriausiai nemaloniai atkeršytų pirmakursei.
-Nagi, kurgi jūs,- piktomis pro sukąstus dantis prabilo Junko. Labai jau tikėtina, kad tos gyvatės net nesugalvos mums pasirodyti iki pačios pamokos pabaigos. Atsargiai dairydamasi pro krūmokšnius, mergina pagalvojo akies kraštu pamačiusi kažką raudono, todėl tikėdamasi geriausio iškart pasuko galvą matytos spalvos pusėn.

[Edgar Jeffter]

Įsistovėjęs ant akmenų krūvos juodaplaukis rimtumo kupinu žvilgsniu pradėjo dairytis aplinkui analizuodamas kiekvieną lopinėlį iš tam tikros pozicijos, kokį plotą galėtų apimti, jam asmeniškai šlykštaus padaro, žvilgsnis. Jis bus čia! įsmeigė akis į vieną juodą plyšelį tarp akmenų Edgar'as ir palengva pasiekęs jį atsargiai nukėlė vieną didoką akmenį, po kurio išvydo gyvačiuką nerangiai bandantį šliaužti toliau nuo jo. - Vee..,- sugriebė jį ir pakėlęs papurtė į šonus, kad įsitikintų, jog tai ne dar viena vizija. Iš tiesų jis buvo tikras, tad berniukas nusiropštęs nuo akmenų kalno paėjėjo kiek toliau nuo visų ir prisėdęs ant žolės pradėjo baikštų padarėlį vartinėti visaip aiškindamasis, kuom gi jis taip skiriasi nuo netikrojo jo.

[Melody]

  Stebėdama įvairias gyvates Melody atsisėdo tiesiog vidury lauko, ant žemės. Išsitraukė užrašinę ir tiesiog pradėjo rašyti: gyvatės akys pašėlusiai žvalgosi į visas puses; karts nuo karto šnypščia priartėjus žmogui per arti; rami tik kuomet sėdi pasislėpusi; kiek ryškesnės raudonos akys; žvynai žvilga saulėje.
  Tai buvo skirtumai vienų gyvačių nuo kitų. Kurie priklausė kurioms buvo akivaizdūs, tačiau norėdama palaikyti tvarką perrašė į naują pergamento lapelį:
 Miražinė kalnų gyvatė.
Baili, rami, nuolatos slepiasi, kartais gali būti medžiuose ar kitose aukštose vietose. Akys ryškiai ryškiai raudonos, visada plačiai atmerktos ir stebinčios aplinką. Jaučią būtinybę išlikti šešėlyje, tačiau daug labiau patinka saulės šviesa. Stipriausia vieta - akys, silpniausia vieta - uodega, judesiai labai neplastiški.
  Miražinės kalnų gyvatės miražas.
Elgiasi drąsiai, dažniausiai judesiai tingūs, tačiau priartėjus prie žmogaus pradeda šnypšti ir neįtikėtinai greitai judėti. Vengia aukštų vietų ir saulės (nors 80% tikimybė, kad pamatysit besišildant), nes pradeda trūkinėti ar blizgėti miražas. Stipriausia vieta - kūnas ir ausys, silpiausia vieta - akys, beveik išvis akla.

[Celeste Victoria Lavenza]

Vos pasukusi galvą link raudonumo pusės, Junko akys susitiko su gyvatės raudonomis akimis, kurios įdėmiai į ją spoksojo. Taigi, negi jos pajuto, kad jų ieškau? Ar tiesiog nusprendė pasižvalgyti, kas čia per sąmyšis? Vienaip ar kitaip, čia tikriausia tėra iliuzija, tai reiškia, kad tikroji turėtų būti kažkur netoliese. Nors prieš tai, reiktų įsidėmėti daugumą dalykų apie iliuzinę jos versiją. Paėjusi per kelis žingsnius toliau, pradėjo apžiūrinėti gyvatę, tuo pačiu metu bandydama ir įsidėmėti įvairius šios išvaizdos požymius, kad vėliau galėtų palyginti su tikrąją. Taigi taigi taigi.. O dabar, kur galėtų slėptis tikroji gyvatė? galvojo klastuolė, atsargiai dairydamasi aplinkui, kreipdama dėmesį į vietas, kuriose galėjo slėptis originalioji miražo kūrėja.
-Taigi, tu tikriausia būsi ten,- spėjo klastuolė, bandydama kuo atsargiau žiūrėti į didžiausią krūmą - jeigu gyvatė supras, kad klastuolė sužinojo jos buvimo vietą, tai tikriausia pabėgs. Jeigu spėjimas klaidingas, ji ir vėl turės pradėti nuo nulio. Tikėdamasi, kad neklysta, Junko atsuko žvilgsnį atgal link miražo ,- o dabar reikia elgtis greitai.
Kuo tyliau, bet greitomis prieidama prie miražo mergina bandė suprasti, kaip šis reaguoja - nors ir pradėjo šnypšti, gyvatė vis dėl to nejudėjo iš vietos, todėl Junko pabandė ranka ją paliesti - ir miražas tiesiai prieš jos akis išsisklaidė, palikdamas tik mažyčius pėdsakus, kad čia kažkoks miražas apskritai buvo. Iškart tą supratusi, klastuolė pradėjo bėgti link krūmo, kuriame galėjo slėptis tikroji gyvatė - ir tikėdamasi, kad neklysta, rankose stipriai sugriežė kažką iš po krūmų. Ištraukusi besimuistančią gyvatę klastuolė nusišypsojo - nesitikėjau, kad kažkas pavyks, bet kažkaip sugebėjau pagauti vieną iš tų baltažvynių, o nuo dabar likęs darbas bus ganėtinai lengvas.

[Edgar Jeffter]

- Na bėk, bėk,- linksmu balsu tarė baikščiai, bet taip neatrodančiai gyvatėlei žaliaakis stebėdamas, kaip jį iš lėto šliaužia link savo buveinės. Tuomet pasiėmė mažą popieriūkštį ir į jį pradėjo rašliavoti su plunksna.
Miražinės kalnų gyvatės atvaizdas sugeba šliaužioti kelis kartus greičiau nei tikrosios. Vaizduotės sukeltos gyvatės turi baltą lyg pienas spalvą, o originalas tokia spalvą turi tik iš apatinės nematomos dalies, nes matoma akimis spalva labiau pilkšva nei balta. Kiek teko pastebėti kopijos akys susikoncentravusios pastoviai į vieną tašką, o realioji sugeba vartyti akis. Atvaizdinis šliužas nešnypščia ir aplamai iš jo neišgirsi jokių leidžiamų garsų ir žinoma tikroji gyvatė šliauždama kartais pameta vieną kitą savo žvyną, ko miražas nepalieka paskui save.
Surašęs savo pastebėjimus Edgar'as priėjo prie profesorės ir jai įteikė informacijos pripildytą lapuką.

[Celeste Victoria Lavenza]

Pasiėmusi į rankas tikrąją Miražinę Kalnų Gyvatę ir stipriai ją laikydama, kad šioji nepabėgtų, Junko prisėdo po vienu iš kieme esančių medžių. Pakėlusi gyvatę, kad šioji būtų akių lygyje, klastuolė pradėjo ją atidžiai apžiūrinėti, o po kelių akimirkų išsitraukė pergamento lapelį, į kurį pradėjo rašyti.

Miražinė kalnų gyvatė ir jos sukurta iliuzija tik gerai įsižiūrėjusi pradeda skirtis. Tikrosios gyvatės akys yra ryškesnės ir judančios, kol miražo - apsiblaususios, lyg negyvos žuvies. Ir pati gyvatės žvynų spalva šiek tiek skiriasi - tikroji turi tikrus baltus žvynus, o jos sukurto miražo baltas atspalvis yra kitoks, lyg permatomas. Kol tikroji gyvatė slepiasi nuo visų, bandydama slėpti ir savo egzistenciją, miražas yra aiškiau pastebimas ir labiau "lendantis į akis" negu originalas. Taipogi, pastarojo žvynai yra kieti ir sausi, lengvai liečiami, o miražas vos paliestas pranyksta, bet palieka drėgną pojūtį tose vietose, kur ją lietei, net ir ant žolės. Dar vienas dalykas, kurio skiriasi originalas nuo miražo tai tas, kad sukurtas miražas nepalieka jokių egzistavimo pėdsakų žolėje (t.y, jokių įdubimų ar sugulimų žolėse).

Perskaičiusi savo parašyta darbą Junko atsiduso - pagaliau atliko paskirtą užduotį. Tik dabar pastebėjusi, kad per visą rašymo laikotarpį tebelaikė gyvatę šalia savęs, lyg atsiprašydama atsargiai paglostė per žvynus ir paleido į laisvę. Apsidairiusi pažiūrėjo, kur yra profesorė Deverous ir padavė jai pergamento lapelį, kuriame aprašė gyvatės originalo ir iliuzijų skirtumus.

[Arianne Cervera]

Klastuolė klusniai sekė profesorę į kiemą, tačiau jos visiškai nedžiugino pamatytas vaizdas. O dievulėliau... Merginai dar nebuvo priimtina mintis apie gyvates, nors ji - klastuolė. Ji nėra nuodinga. Tas gerai. Neturi ko bijoti. Pirmakursė, nors ir puikiai apsimeta drąsi, širdyje yra beprotiška bailė. Mokytojai atsitraukus, mergina su bendraklasiais pradėjo klaidžioti po mokytojos surengtą aikštelę, ieškodama tos keistos gyvatės. Mergina sulig kiekvienu žingsniu save drąsino. Žengusi žingsnį, tarp jos kojų šmėstelėjo baltų žvynų lopinėlis, ir mergina nejausdama sucypė. Tai sulaukė keletos keistų žvilgsnių. Na ir šaunuolė. Dabar visi galvos, kad aš mažvaikė. Arianne kelis kartus giliai įkvėpė, ir savo sunkią užduotį tesė toliau.

[Danielle Ophelia Devereux]

Profeserė, žvilgčiodama į laikroduką, stebėjo dirbančius mokinius. Rodos laikas išsitempė iki begalybės ir su kiekviena sekundė virsdavo amžinybe. Galiausiai išgirdusi palaimingą varpo gausmą, Danielė suplojo delnais, atkreipdama į save dėmesį.
- Na, regis pamoka baigėsi. Kiekvienas dirbęs, atitinkamai gausite taškų,- ramiai tarė, kai visų žvilgsniai susmigo į ją.- O dabar daugiau nebegaišinu: susitvarkę darbo vietą, paduokite savo pergamento ritinėlius man, ir galite keliauti.
Kai visi baigė tvarkytis ir paskutinysis mokinys skubriai tekštelėjo į profesorės delną savo darbą bei nulėkė į pilį, Dani tiriamai nužvelgė kiemą. Nepastebėjusi jokių užsilikusių šiandienos darbo požymių, patenkinta atsiduso - tuo mažiau ji gaiš besitvarkydama.
Galiausiai metusi paskutinį žvilgsnį, pasikišo visus pergamento ritinėlius po pažastimi ir palikusi kiemą už nugaros, palengva nužingsniavo į pilį.