0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Juzefas Levinsas

  • Žiobarotyros profesorius
  • *
  • 585
Ats: Žiobarotyros profesoriaus kabinetas
« Atsakymas #90 Prieš 1 metus »
Auris išėjo. O Juzefas kurį laiką stovėjo pasirėmęs rankomis į stalą ir galvojo. Žiūrėjo į maišelį, kurį ką tik buvo ant to stalo padėjęs.
O jeigu vis tik mūsų nesugautų, mintyse pagalvojo plikis. O jeigu nieko nedarytume ir aurorai nepastebėtų? Galbūt jie netikrins profesorių kabinetų? Bet jei tikrins? Tada, kai jie grįžo su Adrijumi iš Kiauliasodžio, Juzefą tikrino.
Taip, Auris dėl visko buvo teisus. Jiems reikia bandyti. Jie privalo išgabenti daiktus iš mokyklos, o tada jau ir spręs, ką toliau daryti. Aišku, jeigu liks gyvi ir sveiki.
Dar kiek pastovėjęs, giliai pakvėpavęs ir stengdamasis nusiraminti, Juzefas paėmė maišelį. Ir dar prigriebė buteliuką vandens bei porą žiobariškų šokoladukų, kurie metėsi kitame stalčiuje. Na, jeigu jie ten įstrigtų. Toje spintoje. Kad nemirtų iš bado ir troškulio.
Tada Levinsas išėjo iš kabineto, jį užrakino ir dingo koridoriuose.

*

Neprisijungęs Auris Senkleris

  • Apsigynimo nuo juodosios magijos profesorius
  • *
  • 2303
Ats: Žiobarotyros profesoriaus kabinetas
« Atsakymas #91 Prieš 1 metus »
Pradūmė jau pora savaičių. Ir tik dabar Auris pagaliau prisivertė tai padaryti. Niekada gyvenime joks žmogus nematė raudonplaukio nykiausių prisiminimų. Na ir kas, kad kažką girdėjo apie Aurio Senklerio praeitį. Klausytis apie tai ir parodyti visai kas kita. Bet nusprendė tai padaryti. Reikėjo pasikalbėti su Juzefu apie Eion. Auris kartais pagalvodavo, kad juk gali visko nutikti per tas žiobarotyros pamokas, Eion gali prisidaryti problemų. Auris norėjo, kad Juzefas bent pabandytų įsijausti, suprasti. Todėl dabar nužygiavo į kabinetą. Pasibeldė. Įėjo.
- Labas. Turi laiko? Noriu su tavimi pasikalbėti. - Labiausiai norėjo sprukti. Dėl to, ką norėjo Juzefui parodyti. O gal nerodyti? Gal užteks tik pakalbėti. Bet ar tu tuo tikras? Juk žinai, kad žodžiai yra niekis. Nieko jie nepakeis. Žinoma, buvo daugiau mokytojų, per kurių pamokas Eion galėjo prisidaryti bėdos. Bet su Juzefu jie tiesiog siaubingai nesutarė. Apie jokį kitą mokytoją tiek negirdėjo iš Eion, kiek apie Juzefą. Taigi reikėjo pabandyti viską bent kiek pakeisti.

*

Neprisijungęs Juzefas Levinsas

  • Žiobarotyros profesorius
  • *
  • 585
Ats: Žiobarotyros profesoriaus kabinetas
« Atsakymas #92 Prieš 1 metus »
Juzefas sėdėjo kabinete. Taisė mokinių namų darbus apie žiobariškus automobilius. Buvo apmaudu. Ne kaip kitaip, bet kai kurie mokiniai - iš tiesų kvailiai. Visiški kvailiai. Juk profesorius tiek kartų aiškino, kad tos mašinėlės pramogų parke nebuvo tikri automobiliai. Bet ne, kai kurie vaikai vis tiek sugebėjo parašyti, pavyzdžiui, jog automobilis - labai bloga transporto priemonė, nes gali važiuoti tik ant specialios dangos.
- Idiotai, - tyliai sumurmėjo.
Dar šalimais maišėsi plikio katė Nora. Buvo apsirgusi, dėl to Levinsas irgi nervinosi. O jeigu apkrės ir Juzefą? Ji kažkaip keistai viaukčiojo. Aišku, gal neturėtų gyvūnų ligos pulti žmonių, bet ką ten gali žinoti...
Visai netikėtai į kabinetą įžengė Auris. Pasirodė kažkaip labai rimtai nusiteikęs. Beplaukis kilstelėjo antakį. Būtų visai nieko išlenkti po porą alaus, bet juk Auris dabar visiškai supančiotas dėl Timočio. Be to, akivaizdžiai ne to norėjo. Juzefas linktelėjo draugui taip pasisveikindamas.
- Gerai, sėskis, - atsitraukė nuo kažkokio pirmakursio darbo, kuris rašė tokia vištos koja, jog įskaityti buvo sunku. Ir išvis, ten prirašyta nesąmonių. Beliko tik įvertinti tą darbą T raide. - Kas atsitiko? - paklausė Aurio.

*

Neprisijungęs Auris Senkleris

  • Apsigynimo nuo juodosios magijos profesorius
  • *
  • 2303
Ats: Žiobarotyros profesoriaus kabinetas
« Atsakymas #93 Prieš 1 metus »
Auris prisėdo ant kėdės. Kažkaip nelengva buvo tą pokalbį pradėti.
- Nieko neatsitiko. Tiksliau nieko naujo. - Kaip čia dabar pradėti? Svarstė.
- Na. Matai. Norėjau apie Eion pakalbėti. Pradėkim nuo to karto Šerno galvoje. Prisimeni, tada sakiau, kad niekada gyvenime su juo neprasidėsiu, nes tam reikės daug laiko, o aš ir taip ketinu varyti iš mokyklos. Čia buvo tas kartas,kai klaikiai prisigėrėm, kai Alanas dar mokėsi, kai kalbėjom apie Walguną prisimeni? - Bandė atgaminti vieną iš pokalbių Šerno galvoje. Įsiminė jį pats vien todėl, kad tada nelabai gražiai kalbėjo. Buvo labai blogai nusiteikęs.
- Vasarą po to pokalbio sutikau jį. Nuo tada Eion gyvena pas mane. Su tam tikromis pertraukomis. Ir aš žinau, kad tau su juo nelengva. O jis irgi turi savo nuomone. Noriu pabandyti kai ką pakeisti.

*

Neprisijungęs Juzefas Levinsas

  • Žiobarotyros profesorius
  • *
  • 585
Ats: Žiobarotyros profesoriaus kabinetas
« Atsakymas #94 Prieš 1 metus »
Apie Eion? Apie tą vaikėzą Juzefas visai neturėjo noro kalbėti. Norėjosi bent jau ne pamokų metu nuo jo pailsėti. Tiesa, jau kurį laiką Breathnach nieko bloga nedarė, tačiau kaip galima pamiršti tai, jog jis terorizavo kitus mokinius ir patį Juzefą beveik ketverius metus? Vienas Merlinas težino, kas ir kada tam psichopatui užeis.
Bet savo emocijų Levinsas neparodė. Galbūt kažkas pasakytų, kad Eion tik vaikas. Plikiui buvo sunku jį laikyti tik vaiku. Tik vaikai nedaužo kitiems vaikams butelių į galvas. Ir nesprogdina tualetų. Bet Juzefas žinojo, kad Auris su klastuoliu bendrauja. Todėl tikrai jo išklausys.
- Prisimenu, - vyrukas linktelėjo. - Kur jau ten pamirši. Kai grįžome, nesugebėjau atsirakinti kabineto ir miegojau koridoriuje. Prižadino Akilanda. Gerai, kad ne mokiniai, - šyptelėjo.
O tada Juzefo antakiai pasiekė dausas.
- Jis pas tave gyvena? Nuo tos vasaros? Na, labai malonu, kad kažkada pasakei, - nelabai patenkintu balsu tarė.
Stengėsi neatrodyti baisiai įsižeidęs, tačiau išties pyktelėjo. Juk jie abu tikrai neblogi draugai. O Auris nepasakė tokio dalyko. Kita vertus, pats Juzefas nesakė Senkleriui apie tai, kad Sakura yra plikio dukterėčia. Bet apie tai vyras dabar negalvojo.
Tarsi jausdama šeimininko nuotaiką Nora pradėjo vaikštinėti šalia Aurio. Katė ėmė trinti savo užpakalį atėjūnui į ranką pakėlusi uodegą. Juzefas prunkštelėjo. O gal tai reiškė prielankumą? Kažkur kažkada apie tai Levinsas kažką skaitė... Bet dabar negalėjo prisiminti.
- Tik nesakyk, kad jis tau skundėsi, - vėl prabilo Juzefas. - Pastaruoju metu tarp mūsų konfliktų nekyla. O ką aš galėjau daryti, juk turėdavau kažkaip reaguoti į jo elgesį. Kartais jis elgdavosi kraupiai. Pameni, sakiau, jis buvo sudaužęs butelį į Kaedę. Jai į galvą. Karti tiesa, bet tą kartą viskas galėjo baigtis tokiais dalykais kaip sąmonės netekimas ir... ir dar baisiau. Po to karto net gėriau raminamosios mikstūros. Ir ugninės, - apie ugninę pasakė tik sau mintyse. - Būdavo baisu, kad nieko panašaus vėl neatsitiktų. Tiesą pasakius, ir dabar neramu. Pripažinsiu, akylai jį stebiu. Ir vis galvoju, kad tik ko neiškrėstų. Tačiau kurį laiką viskas neblogai, nors baimė išlieka kiekvieną pamoką... Paskutinį kartą išties prastai elgėsi tai vasarį. Paleido varžtą į Ikelą, o juk žinai Ikelą... Žadėjau pasakyti tau, nes žiemą užsiminei, jog bendraujate. Bet kažkaip nepasakiau. Būčiau žinojęs, kad jis pas tave būna, tai būčiau su tavim kalbėjęs, o ne su Klastūnyno vadovais ar direktore. Bet tikrai matosi. Tikrai matosi, jog jo elgesys pasikeitęs. Tu darai stebuklus, - nusišypsojo draugui.
Pasijuto išties dėkingas. Galbūt tai tik Aurio nuopelnas, jog Breathnach pradėjo elgtis pakenčiamai. Galbūt Auris moko jį jausti ribas. O kas, jeigu vaikėzas elgtųsi taip, kaip anksčiau? Vis tik jis auga, darosi stipresnis.
- O kaip jums visiems sekasi? Kaip jis sutaria su Erka ir Timočiu? - paklausė.
Jis savižudis, mintyse apie Aurį pagalvojo Juzefas. Jam tikrai patinka save kankinti. Gyventi vienuose namuose su Eion ir Erka. Juk tai turėtų būti didžiausias košmaras, galvoje pabaigė mintį.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 1 metus sukūrė Juzefas Levinsas »

*

Neprisijungęs Auris Senkleris

  • Apsigynimo nuo juodosios magijos profesorius
  • *
  • 2303
Ats: Žiobarotyros profesoriaus kabinetas
« Atsakymas #95 Prieš 1 metus »
Auris nusišypsojo. Pats tai ir nenuėjo į savo kabinetą. Lūžo didžiojoje salėje kampe ant žemės. Prisiminė kaip buvo pažadintas namų elfo ir mokiniai taip ir neišvydo salėje smigusio profesoriaus Senklerio.
- Nepyk gerai. Negalėjau tau nieko pasakyti. Eion išvis nenori, kad kas nors tai žinotų. - Tai, kad Eion iškart paminėjo tik Juzefą nesakė. Ir taip jau jų santykiai siaubingi, kam dar labiau juos nuodyti?
- Turėjau elgtis kaip jis nori. Ir dabar nenorėčiau, kad kada jam užsimintum apie mane. Būtų negerai. Bet tarkim, kad gal dabar Eion labiau manimi pasitiki ir todėl nusprendžiau su tavim pasikalbėti. - Auris atsitraukė nuo keistos katės ir rankose ėmė vartyti atsineštą stiklinį buteliuką. Labai nervinosi dėl to, ką sumąstė. Ir kas, kad savus prisiminimus gerokai pakeitė, aptvarkė. Bet juk Juzefas, kai jie sugrįš iš jų susivoks, kad matė Aurio praeitį. Jeigu žinoma jis sutiks pabandyti įsijausti.
- Ne. Nesiskundė. Aš pats norėjau jau seniau su tavim pakalbėti, bet negalėjau to padaryti. Juzefai, aš žinau, kad Eion elgiasi labai šokiruojančiai. Kartais. Žinau, kad labai smarkiai peržengia ribas. Manai nežinau? Bet tu nesupranti koks yra jo pasaulis. Prisimeni aš tau tada Šerno galvoje aiškinau apie tai, kad jei vaikystėje tave stumdo, rėkia, muša ir tyčiojasi tu nežinai kas yra meilė pasaulis persiverčia ir tu viską suvoki visai kitaip. Eion taip elgiasi ne todėl, kad jam patinka daryti kažką blogo. O todėl, kad toks elgesys jam yra norma. Jis taip rodo, kad prie jo geriau nelįsti, kad jis pavojingas, kad jis gali apsiginti. Bent aš taip manau, kad jis įsivaizduoja viską. Apie Ikelą juk man pasakojai. Žinau aš tą istoriją. Pavasarį mano pamokoje su Ikelu irgi buvo istorija. - Kalbant buteliukas rankoje vartėsi vis greičiau ir greičiau. - Jis manė, kad Ikelas tyčia pastūmė Eion ir nudažė jam plaukus. Dėl to paleido jam smarvinę bombelę į veidą visiškai man prieš akis. Taip, tai baisu, jis galėjo Ikelą sužeisti. O kas įdomiausia aš juk viską mačiau, Eion net nesislėpė nuo manęs tai darydamas. Mums besikalbant man ir iškilo mintis, kurią tau išdėsčiau prieš tai. Eion pasaulyje toks elgesys normalus. Ir jis tą daro ne todėl, kad yra blogas, kad jam patinka. O todėl, kad taip ginasi. Nors nėra nuo ko. Pats Eion taip man nesakė, bet aš manau, kad taip galvoja. Ir su tuo reikia dirbti. Norėčiau vaikiną nuvesti pas psichologą. Bet kol kas abejoju, kad jis sutiks. O mano žinių viską pakeisti tikrai gali neužtekti. Viską darau neprofesionaliai, nesu baigęs psichologijos mokslų ir galiu padaryti klaidų. Bet per prievartą negaliu Eion nutempti pas psichologą. Na, bet vieną dieną reikės apie tai su juo pakalbėti. - Pasakymas, jog daro stebuklus truputį pagyvino, bet tas jausmas labai greitai išblėso. Mat pastaruoju metu dar dažniau manydavo, užeidavo baimės, kad priimti sprendimai dėl tokių sudėtingų vaikų jiems gali atnešti ką nors blogo.
- Erka ir Eion manau patys nori ką nors keisti. Galiu jiems tik mėginti padėti, bet viskas priklauso nuo jų pačių. - Tepasakė Senkleris. - Eion ir Timotis nuo pirmos dienos sutaria labai gerai. Dėl jų labai džiaugiuosi. Eion labai globoja vaiką. su Erka deja jie pykstasi. Jie abu pakankamai sudėtingo charakterio ir aš tikiuosi, kad laikui bėgant sutars geriau nei dabar. - Erka dabar profesoriauja. Gal leisdami daugiau laiko kartu jie tikrai ims geriau sutarti. Labai to tikėjosi.
- Žinai, aš suprantu, kad tau nelengva. Turbūt juk visai nenorėjai veltis į sunkumus su tokiais vaikais kaip Eion. Atėjai čia tiesiog mokyti ir tiek. Bet pagalvojau... Turiu tam tikrus prisiminimus. Užkerėjau uos, perkūriau taip, kad patekęs į minčių koštuvą taptum ne stebėtoju, o dalyviu. Aš pagalvojau, kad jeigu tu pamatytum, pajustum tuos prisiminimus. Gal tai padėtų labiau suprasti Eion ir tada gal vėliau nekiltų daugiau konfliktų. Galbūt žinotum ką daryti vienu ar kitu momentu. Galbūt viskas bus gerai. Eion man žadėjo, kad per tavo pamokas niekur nesivels. Bet juk visko nutinka.

*

Neprisijungęs Juzefas Levinsas

  • Žiobarotyros profesorius
  • *
  • 585
Ats: Žiobarotyros profesoriaus kabinetas
« Atsakymas #96 Prieš 1 metus »
Auris kalbėjo daug, o Juzefas klausėsi ir linksėjo. Nebuvo jis kvailas, suprato, kad Eion gyvenimas nėra rožėmis klotas, bet vis tiek negalėjo taip paprastai visko priimti. Štai, jis jau tiek kartų skundė vaikėzą įvairiausiems profesoriams, kad ir pats neprisiminė, kam ką sakė, o kam - ne. Dabar tik Ikelo pagailo. Smarvinė bombelė į veidą...
- Iš psichologų stebuklų nesitikėk, - tarė menkai šyptelėdamas. - Kartais jie gal ir gali užvesti ant kelio, tačiau tai ne visda yra išsigelbėjimas, kaip daug kam atrodo. O ypač paaugliui.
Juzefas pagalvojo apie save. Apie tai, jog nuo pat vaikystės lankosi pas psichologus, bet vis tiek yra psichas. Jis stebėjo buteliuką su prisiminimu Aurio rankose, tačiau kažkodėl nekilo klausimas, kam tas buteliukas skirtas, plikis atrodė susimąstęs.
- Na ir šaunu, galbūt Timotis padės Eion būti geresniu. O dėl Erkos nesuk galvos. Juk profesoriaudama turi suaugti. Turbūt, - nusijuokė.
Tiesą pasakius, Juzefui Erka prieš Eion atrodė tarsi angelas. Bet savo nuomonę apie tai vyras nutarė pasilikti sau.
- Darbas yra darbas, - pasakė. - Natūralu, jog tenka susidurti su sunkumais, o ne tik mokyti.
Ir tada Auris prabilo apie prisiminimus. Tik tuomet Juzefas pagaliau suvokė, jog jis atėjo ne šiaip pasišnekėti. Plikšiaus akys ir vėl nukrypo į buteliuką.
- Ir jis tau davė savo prisiminimus? Sutikdamas, kad juos ne tik pamatyčiau, bet ir pajusčiau aš? - nusistebėjo Levinsas manydamas, jog tai ne Aurio, o Eion prisiminimai. - Na, nežinau. Žiūrint, kas ten bus. Jeigu jį kas nors muš, aš visai nenoriu jaustis mušamas, - susiraukė.
Ši mintis profesoriaus nežavėjo.

*

Neprisijungęs Auris Senkleris

  • Apsigynimo nuo juodosios magijos profesorius
  • *
  • 2303
Ats: Žiobarotyros profesoriaus kabinetas
« Atsakymas #97 Prieš 1 metus »
Su žodžiais apie psichologą sutiko. Galėjo žinoma būti, kad nieko tai neduos. Bet jis manė, kad pabandyti reikia.
- Taip. Tu teisus. Galbūt tai nieko nepakeis, bet verta pabandyti. Aš manau. - Auris vis dar vartė buteliuką rankoje. Mintys jame sukosi, plėtėsi tame mažame stiklo indelyje.
- Taip. Jie vienas kitam man atrodo padės. Negaliu nesukti dėl Erkos galvos. Tu turbūt negalėtum negalvoti kaip seksis Walgunui, kai jis kažkur įsidarbins tau tai bus svarbu. - Ar žmonės supranta, kad laikui bėgant į tuos vaikus pradėjo žiūrėti kaip į savo? Tiek į juos sudėjo, tiek jiems vylėsi, jie jam pasidarė svarbūs ir tiesiog neatskiriami iš gyvenimo.
Per daug greitai atėjo toji akimirka, dėl kurios čia ir sėdėjo.
- Tai ne Eion prisiminimai. Aš jo net neprašyčiau. Aš pats daug ko apie jį nežinau. Labai palengva išvis ką apie jį sužinau. Ne. Jie mano. - Akyse trumpam šmėstelėjo siaubas. Auris norėjo tą buteliuką sudaužyti ir niekam nieko nerodyti. Tai buvo jo seni pragyventi įvykiai. Ir jų nenorėjo rodyti. Niekam. Bet...
- Nepažadu tau gražių smagių vaizdų ar jausmų. Jie nemalonūs. Bet juk žinai, kad išnirus iš prisiminimo tu būsi sveikutėlis. Ir viskas, ką ten matysi ar jausi teliks tik tavo prisiminimais. Tai, ką tau sakau apie Eion. Tai nepakeis tavo nuomonės apie jį. Nepakeistų ir mano, jeigu aš būčiau tavo vietoje. Kalbos maža ką duoda. Bet jis dar ilgai mokysis, gali ištikti visokių krizių. Ir galbūt po šių prisiminimų tu lengviau galėsi jį suprasti.

*

Neprisijungęs Juzefas Levinsas

  • Žiobarotyros profesorius
  • *
  • 585
Ats: Žiobarotyros profesoriaus kabinetas
« Atsakymas #98 Prieš 1 metus »
- Žinoma, - linktelėjo. - Pabandyti tikrai verta. O taip. Negalėčiau negalvoti apie Walguną, - pritarė.
Pritarė, bet mintyse prieštaravo. Ne, ne dėl Walguno. Apie Walguną Juzefas suks galvą tikriausiai visados. Bet plikis galvojo apie tai, jog Erka Auriui - visai ne tas pats, kas Walgunas Juzefui. Na, jeigu jis būtų auginęs Erką nuo ankstyvos vaikystės, tuomet - galbūt. Bet dabar... Ir jų amžiaus skirtumas buvo tarsi brolio ir sesers. Beplaukis galvojo, kad Senkleris šiuo metu tikrai negali suprasti to jausmo, kai auga sava atžala. Jam taip atrodė ir viskas.
O tuomet Juzefo veide pasirodė nustebimas. Tai bus... Aurio prisiminimai? Levinsas iškart pagalvojo, kad jeigu tai - Aurio prisiminimai, kuo tai bus susiję su Eion? Juk vis dėlto nežinia, koks gyvenimas buvo to vaikėzo. Vyras abejojo, kad tai padės jam lengviau suprasti klastuolį. Tačiau ar galėtų nesutikti su tokiu pasiūlymu? Ar galėtų atstumti Aurį, kai jis ruošiasi parodyti Juzefui sunkią savo vaikystę?
Plikšius linktelėjo ir jau netrukus ant stalo buvo pastatytas minčių koštuvas. Juzefas laukė. Tiesa, ir baiminosi. Bet pasitikėjo Auriu. Tiek kaip žmogumi, tiek kaip burtininku. Tad viskas bus gerai, ar ne?

*

Neprisijungęs Auris Senkleris

  • Apsigynimo nuo juodosios magijos profesorius
  • *
  • 2303
Ats: Žiobarotyros profesoriaus kabinetas
« Atsakymas #99 Prieš 1 metus »
Taigi. Juzefas sutiko. Ir ant stalo atsirado minčių koštuvas. Auris sėdėjo ir žiūrėjo į jį. Spaudė rankoje buteliuką. Tirpo tylos sekundės. Viena, dvi... Gal apsigalvoti? Pasakyti, kad nereikia. Trys, keturios... Taip. Kuo tai padės? Penkios, šešios... Bet kaip aš kitaip jam paaiškinsiu kodėl Eion yra koks yra? Nepajuto, kaip giliai atsiduso. Nuleido galvą. Nes suprato, kad negalės dabar supilti to buteliuko į minčių koštuvą. Ir koks skirtumas? Eion baigs mokyklą ir Juzefo nebematys. Praslydo dabar, praslys ir toliau. O aš negaliu. Ir nenoriu.
Tyla spengė ausyse. Jis dabar atsistos ir išeis.
- Bet tu niekada, niekada negalėsi užsiminti niekam apie tai, ką pamatysi ir sužinosi. - Pagaliau nutraukė tylą. Dar liko tiek laiko. Apie jokiį kitą profesorių Eion tiek nekalbėjo, kiek apie Juzefą. O jeigu kada nors kas nutiks? Jeigu jie taip susipyks, kad jis negalės Eion atvėsinti kas tada? Atsiduso dar kartą. Pakėlė galvą, atsistojo. Priėjo prie stalo. Lėtai atsuko buteliuką ir supylė į minčių koštuvą.
Tada jie panėrė į prisiminimus.
Toje nebūtyje, kol skriejo per juos Auris pamiršo, kad jau yra suaugęs, kad viskas tėra praeitis. Jis vėl virto mažu vaiku.
Pasijuto bestovintis virtuvėje. Jis mažytis, smulkus berniukas. Kažin ar kas duotų jam šešerius su puse. Labiau penkerius ar net ketverius metus. Raudoni plaukai pasišiaušę, susivėlę ir purvini. Veidukas sulysęs, išblyškęs. Rūbai purvini. Veide matyti mėlynės. Jų yra ant rankų, tiesą sakant jų būtų galima rasti visur. Po kojomis Auriui telkšojo klanas vandens. Jis plėtėsi. Bėgo iš po stalo, kuriame buvo įmontuota kriauklė. Kažkas sugedo. Trūko vamzdis ar kas. Aplink Aurį gulėjo šukės. Tai buvo mėgstamiausio tėčio bokalo šukės. Berniukas jį sudaužė. Plovė indus, kai iš po apačios išsiveržė vanduo. Vaikas taip išsigando, kad išmetė bokalą ir jį sudaužė. Dabar Auris stovėjo ir virpėjo iš siaubo. Tėčio nebuvo namie. Šį rytą pabudęs jo nerado. Bet kai grįš...
Jis sudejavo įsivaizdavęs kas bus, kai tėtis grįš.
- Ju... Ju... - Bandė prisišaukti brolį dvynį. Iš siaubo mikčiojo labiau nei visada, todėl taip ir nevaliojo ištarti jo vardo.
Dabar jau buvo žiema. Nuo mamytės mirties praėjo daug laiko. Ji mirė beveik po jų šeštojo gimtadienio. O nuo tada viskas pasidarė labai blogai.

*

Neprisijungęs Juzefas Levinsas

  • Žiobarotyros profesorius
  • *
  • 585
Ats: Žiobarotyros profesoriaus kabinetas
« Atsakymas #100 Prieš 1 metus »
Juzefui atrodė, kad Auris kažką įtemptai galvoja, o gal net kovoja viduje su savimi.
- Gerai, - atsakė plikšius.
Pamanė, kad tai Senkleriui labai asmeniška. Ar tai būtų tas pats, kaip raudonplaukį nukelti į prisiminimus, kai Levinsas įsivaizduodavo, kad kažkas nori jam pakenkti? Kai bijodavo, kad kokia nors dovana bus užkeikta? Kai niekuo dėtą žmogų laikydavo žudiku, pasamdytu vyrą pašalinti?
Norėjosi pasakyti, kad gal nereikia. Kad Aurio prisiminimai nepakeis Juzefo požiūrio į Eion. Bet tie žodžiai liko neištarti. Ir dar mėlynakis pagalvojo, jog vis tik Eion yra nepaprastai svarbus Auriui, jeigu jis ryžtasi tokiam dalykui.
Kai jie panėrė į minčių koštuvą, Juzefui suskaudo koją. Dabar jis nebebuvo trisdešimt septynerių metų vyras. Jam - vos šešeri. Nors žiema, Juzefas buvo su purvinais šortais. Jis pažvelgė žemyn ir pamatė didelę mėlynę, kuri liko nuo tėčio spyrio. Tada išgirdo, kad kažkas sudužo.
Atlėkė į virtuvę. Ar tai tėčio bokalas? Tai buvo blogai. Tačiau dar blogiau, jog virtuvė pildėsi ir pildėsi vandeniu. Jie privalo tai sustabdyti. Patalpos kampe mėtėsi skuduras. Berniukas jį griebė ir metė ant šlapių grindų, tačiau naudos iš to - jokios. Skuduras permirko. Paties vaiko kojos sušlapo. Vandens daugėjo labai greitai.
- Ką daryti, Auri? Mes turime kažką daryti, - sucypė Juzefas.
Jis pribėgo prie kriauklės. Paslydo, nukrito. Susižalojo su šuke. Bet to nepaisė. Palindo po kriaukle ir pamatė, iš kur veržiasi vanduo. Pabandė sustabdyti jį rankomis, tačiau rezultato tai nedavė jokio.
- Reikia užkišti... - sumurmėjo.
Greit nusivilko marškinius. Ant pilvo matėsi nemažai sumušimų, bet dabar Juzefui jie nerūpėjo. Jis pabandė užkišti skylę marškiniais, tačiau tai irgi niekuo nepadėjo. Vos tik tai padarė, vandens srovė išmetė šlaputėlius marškinius atgal.

*

Neprisijungęs Auris Senkleris

  • Apsigynimo nuo juodosios magijos profesorius
  • *
  • 2303
Ats: Žiobarotyros profesoriaus kabinetas
« Atsakymas #101 Prieš 1 metus »
Brolis pagaliau pasirodė ir net bandė kažką padaryti. Vanduo plūdo nesustabdomai, taip pat augo ir Aurio siaubas.
- Ne...Ne...Ne...Neži...ži..nau... - Pagaliau atsakė į klausimą. Iš kur galėjo žinoti ką daryti? Niekas negelbėjo, tas skuduras, kurį Juzefas numetė ant žemės atrodė kaip mažas laivelis jūroje. O ir kitas būdas visai nepadėjo.
- Tė...Tė... Tėtis... - Auris atsiduso. Norėjo pasakyti, kad tėtis baisiai pyks, bet tai užimtų tiek laiko. O kažkada jis galėjo kalbėti kiek norėjo. Čiauškėdavo su mama, tėčiu ir broliu ir kitais, kas pas juos ateidavo. Čiauškėdavo su žirgais, kurie romiai stovėdavo arklidėse. Lakstydavo kieme, juuokėsi. Juoktis buvo uždrausta. Žiūrėti tėčiui į akis buvo uždrausta. Rodytis jam ar maišytis irgi buvo neleidžiama. O jeigu tėtis ko  paklausdavo, o Auris užsikirsdavo, o taip nutikdavo visada. Amyras pradėdavo jį purtyti. Bet dėl to deja mikčiojimas taip pastiprėdavo, kad Auris išvis nieko nepasakydavo. Pamažu išvis kone liovėsi kalbėti. Ir tai darė išimtiniais atvejais. Jo žodynas, kuris buvo gana platus kaip šešiamečio, nes dėl to stengėsi tėvai pradėjo smarkiai sekti. Ir jei jis kalbėdavo, tai dažniausiai sakinį sudarydavo du trys žodžiai. O geriausiu atveju vienas.
Berniukas beviltiškai apsidairė ir ant palangės pastebėjo numestą tėčio burtų lazdelę. Ją liesti buvo uždrausta. Bet dabar reikėjo kažko imtis. Todėl jis perėjo per šlapias grindis. Į basą pėdą įdūrė šukė. Bet jis nei nekrūptelėjo. Nes tai buvo menkniekis. Vaikas pasiėmė lazdelę nuo palangės. Jeigu tėtis ją palikdavo reikšdavo, kad grįš dar piktesnis ir visai girtas. O jeigu ją paimdavo, reikšdavo, kad gal atneš valgyti. Auris manė, kad tomis dienomis tėtis dirba. Tos dienos buvo gerosios.
Jis priėjo prie kriauklės ir pasilenkė.
- Su...Su...Sus...Sust...sustink. - Pagaliau išlemeno. Žinojo apie tokį burtažodį ir įsivaizdavo, kad jis gali sulaikyti vandenį. O tai, kas jau pritekėjo ant grindų jie išvalys. Tėtis juk nežinia kada grįš. Vanduo nei nesiruošė nustoti bėgęs.
- Tu pa...Pa...Paband...Pabandyk. - Juk Juzefui bus papraščiau, jis galės ištarti burtažodį daug kartų ir greičiau ir jam gal pavyks. Auris pasisuko norėdamas atiduoti jam lazdelę ir vėl užmynė ant šukės. Šį kartą ant didelės. Krūptelėjo ir nevalingai netyčia paleido lazdelę. Toji piktos lemtis genama įkrito į skylę iš kurios veržėsi vanduo ir dingo.
- Mus užmuš. Mane užmuš. - Pasakė nei nesumikčiojęs, visai ne vaikišku tonu. Tada išėjo iš virtuvės ir nuėjo į savo kambarį. Šlubavo, bėgo kraujas iš šukės padarytos žaizdelės. Auris atsisėdo ant savo lovelės. Nežinojo ką reiškia užmušti, vis dar nesuprato kas tiksliai yra mirtis, bet užmušti tėvas grasindavo kelis kart per dieną. Taigi dabar tikrai tą padarys. Ar skaudės? Greičiausiai skaudės. Bet ar tada jis atsiras pas mamą? Prieš akis vis matė kaip lazdelė dingsta. Nereikėjo jos liesti. Nereikėjo liesti. Jis susirietė ant lovos, susiėmė rankomis galvą ir ėmė linguoti pirmyn atgal. Kas dabar bus? Norėjo kažkur pasislėpti, išnykti. Bet jeigu ir nebūtų ėmęs lazdelės dėl vandens, kurio buvo pilna virtuvė tėtis vis tiek jį baustų. Ir dėl sudaužyto bokalo. Ir gal dar dėl kažko kito. Ar svarbu dėl ko jį baus? Bet lazdelė... Jos liesti buvo negalima. O Auris ją pradangino.
Berniuko vaizduotėje iškilo šiurpus vaizdas. Mamytę, kai ji mirė įkišo į dėžę, karstą ir užkasė. Jis matė karstą ir matė, kaip ją užkasė. Ar kai jį tėtis užmuš padarys tą patį? Jis taip persigando. Jau sandėliukas į kurį dažnai užrakindavo buvo mažytis. O ta dėžė visai maža. Ta mintis jį visai beprotiškai pergąsdino, tai kažkaip isteriškai jį paveikė. Mirtis jam siejosi su įkišimu po žeme ir Auris nesuprato, kad tada net nieko nejaustų.
- Ne, ne, ne, ne, ne! - Pradėjo garsiai šaukti.

*

Neprisijungęs Juzefas Levinsas

  • Žiobarotyros profesorius
  • *
  • 585
Ats: Žiobarotyros profesoriaus kabinetas
« Atsakymas #102 Prieš 1 metus »
- Žinau, - cyptelėjo Juzefas broliui.
Jis žinojo, ką Auris nori pasakyti. Žinojo, kad kai grįš tėtis... Vaiką nupurtė nuo vaizdinių, kilusių mintyse. Pasidarė negera net ir fiziškai.
- Neimk! - sušuko Auriui, tačiau buvo per vėlu.
Brolis bandė kerėti. O Juzefą apėmė beviltiškumo jausmas. Juk dvyniui niekada nepavyks kerėti, jeigu jam neišeis kalbėti.
Berniuką nukrėtė šiurpas, kai Auris pasakė, kad Juzefas pabandytų. Sustink, sustink, sustink, ėmė kartoti mintyse, o tada ištiesė ranką, kad paimtų tėčio burtų lazdelę.
- Ne! - sušuko Juzefas, kai burtų lazdelė pradingo skylėje.
Vaikas matė, kad brolis kraujavo, tačiau jie abu dažnai kraujuodavo. Jo koja palauks, o dabar Juzefas privalo surasti burtų lazdelę.
Tačiau kad ir kiek kartų jis grūdo ranką į tą skylę, burtų lazdelės neužčiuopė. Galiausiai išbėgo iš virtuvės. Vanduo tiesiog sėmė namus. Susirado brolį, kuris šaukė.
Auris kraujavo, Juzefas griebė nuo kėdės vieną iš brolio purvinų, suplyšusių marškinėlių ir pridėjo prie jo žaizdos. Nieko nesakė, bet pažiūrėjo į brolį baimės pilnomis akimis. Kažkas ne taip, išgirdo save tariant mintyse. Kažkas čia ne taip.
Gal tai buvo tikrojo Juzefo bandymas atsispirti magijai, bet tas bandymas nepavyko. Nes Juzefas šiuo metu jautė tokią didžiulę baimę, kad jo paranojos apie neva nužudyti norinčius bendradarbius atrodytų lyg juokai.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 1 metus sukūrė Juzefas Levinsas »

*

Neprisijungęs Auris Senkleris

  • Apsigynimo nuo juodosios magijos profesorius
  • *
  • 2303
Ats: Žiobarotyros profesoriaus kabinetas
« Atsakymas #103 Prieš 1 metus »
Auris toliau lingavo ir šaukė tą patį garsų ne. Kai Juzefas kažką pridėjo jam prie kojos paėmė tą skudurą ir šveitė šalin. Pradėjo viską mėtyti. Savo pagalvę, antklodėlę ir net mylimą Tonį, arkliuką šveitė ant žemės. Nuo staliuko prie lovos nuskrido dar keli branginami likę žaisliukai ir knygelės. Jau tiek laiko vaike gyveno kažkoks demonas, pasiutimas, neapykanta sau ir gal tėvui. Jis pats nežinojo. Nuolatinė baimė jame kūrė tai, kas dabar prasiveržė išsigandus. Taigi spiegė ir mėtė daiktus. Tada ėmėsi kumščiais trankyti sieną. Atrodė labai baisiai. Mat be viso to verkė. Ašaros skalbė skruostus, buvo susivėlęs, apiplyšęs. Tikras laukinis berniukas.
- Neeekeeenčiiiuuu! - Spiegė siautėdamas.
Tame pasiutime nieko negirdėjo. Nei kaip apačioje atsidarė durys, nei kaip netikėtai greitai sugrįžo tėvas. Pajuto jį tik tada, kai buvo pakeltas už plaukų ir sviestas nuo lovos. Pajuto smarkų skausmą, mat skaudėjo ir tada, kai tėvas jį pakėlė ir tada kai bloškė ant žemės.
- Arba nutyli, arba aš pats tave užčiaupsiu. - Jei būtų galėjęs, Auris pašoktų ant kojų ir pultų tėvą vietoje sienos. Bet labai skaudėjo nugarą ir dar kažką, ką susitrenkė smarkiai mestas ant žemės. O be to pamačius tą vyrą kaip visada aplankė ledinė baimė. Todėl dar kelis kartus suspiegė ir nutilo. Tik verkė ir toliau. Pajuto kaip skauda ir stiklu įsipjautą pėdą ir kumščius nuo trankymo į sieną.
- Kodėl apačioje virtuvėje pilna vandens? Ar nesuprantat kvaili padarai, kad jį iš pradžių reikėjo užsukti? Užsukti kraną, o paskui užsukti rankeną po kriaukle, kad vanduo nebebėgtų? - Savo klausimą palydėjo trenkdamas Juzefui. - Dabar pat išvalot ten viską. Vandenį aš užsukau. Kol neišvalysit vandens negausit valgyti. O tu, jei dar pamatysiu ką panašaus, - Galvoje turėjo tą Aurio isterišką būseną. - Tai pasigailėsi. - Auris netyčia pakėlė ašarotas akis į jį ir piktai pažiūrėjo, mintyse vėl ėmė busti tas pašėlimas, kurį trumpam buvo nuslopinęs.
- Kaip tu drįsti? Kaip tu drįsti į mane žiūrėti tomis akimis? - Amyras jį suėmė už pečių ir pradėjo purtyti. - Aš tau sakiau vaikiūkšti, kad niekada, niekada nežiūrėtum į mane aišku? Ir jeigu dar kartą tą padarysi, neteksi tų savo prakeiktų akių. - Šaukė, nepamirštant ir įvairių keiksmažodžių įterpti. Auriui ėmė atrodyti, kad tėvas iš jo išpurtys smegenis ar panašiai. Pasijuto kaip lėlė jo rankose.
Kai tėvas pabaigė tą auklėjimo procedūrą Auris išvis niekam neturėjo energijos. Buvo paliktas ant grindų ir jautėsi kaip skudurų krūva. Bet reikėjo keltis ir eiti išvalyti vandens. Valgyti. Neprisiminė kada teko normaliai valgyti. Kai pagaliau išslinko iš kambario nežiūrėdamas kuo užsiima brolis nusileido žemyn ir sustojo prie sandėliuko durų. Ten tikrai žinojo, kad yra skudurų. Bet eiti ten bijojo. Bijojo, kad tėvas jį ten įstums ir vėl uždarys. Vaikas uždėjo ranką ant rankenos. Tankiai kvėpavo ir bandė kažkaip prisiversti jas atidaryti. Jau kambarį sugaišo daug laiko, nes ilgokai nesugebėjo atsikelti. O dabar vėl tai darė bijodamas atidaryti duris.
- Gaišti laiką Auri. - Pasigirdo tėvo balsas. - Labai daug jo sugaišai ir išvis man jau nusibodai. - Jis nustūmė berniuką, atidarė duris ir jį ten įstūmė. Pasiėmė ir skudurus. Tada išėjo, uždarė duris ir užrakino.
- Manau šiandien negausi valgyti ir nakvosi čia. Po to pasidarai ramesnis. O tu Juzefai išvalyk grindis. Tikiuosi greitai apsisukti, nes jeigu ne atsidursi ten pat ir valgyti irgi negausi. - Auris susmuko prie durų. Tas sandėliukas atimdavo išvis visas jėgas. Auris jo bijojo. Čia buvo ankšta ir tamsu. Tamsos jis irgi bijojo.
Tėvas nepastebėjo, kad dingo lazdelė. Pagalvojo. Ir gal nepastebėjo, kad dužo jo bokalas. Ir dar jis grįžo ne girtas, atnešė maisto. O kai išeidavo be lazdelės to nebūdavo. Auriui nepatiko tokia permaina, nes dabar visai susipainiojo ir nežinojo ko tikėtis. Seniau bent žinodavo, kad jei tėvas neturės lazdelės grįš girtas ir tada geriau išvis jam nereiktų painiotis. Bet dabar grįžo ne girtas. Na, bet koks skirtumas. Vis tiek piktas kaip visada. Blaivus tėvas jį dar labiau gąsdino. Auris buvo toks pavargęs po visų šitų auklėjimų, isterijos ir baimės, kad praėjus kažkuriam laikui užmigo prie durų, o gal nualpo ar atsijungė. Jo protui reikėjo pailsėti.

*

Neprisijungęs Juzefas Levinsas

  • Žiobarotyros profesorius
  • *
  • 585
Ats: Žiobarotyros profesoriaus kabinetas
« Atsakymas #104 Prieš 1 metus »
Brolis šaukė, mėtė daiktus, trankė sieną. Tai Juzefui nepatiko. Juk apačia semiama vandeniu. Tėčio bokalas sudužęs. Jo burtų lazdelė pradanginta. Jie turi kažką daryti.
- Liaukis! - sušuko Juzefas. - Auri, baik, darai kaip tėtis!
Vos tik paminėjus tėtį Juzefas išgirdo, kaip trenkėsi durys.
- Auri, tėtis grįžo! Turim slėptis! - pradėjo verkti berniukas.
Tačiau brolis visiškai nereagavo į žodžius.
- Auri, slėpkis! - toliau šaukė Juzefas.
Pats šmurkštelėjo į spintą ir užsičiaupė. Pro tarpą žiūrėjo į tai, kas vyko. Kai tėtis metė brolį ant žemės, Juzefas tarsi pats pajuto skausmą ir aiktelėjo. Tėtis jį išgirdo. Iškėlė iš spintos, taip pat sviedė ant žemės. Tada ėmė kalbėti, ką reikėjo daryti dėl vandens ir trenkė vaikui. Labai stipriai suskaudo galvą, mažylis pradėjo garsiai verkti. Stengėsi į tėtį nepažvelgti. Nenorėjo, kad tėtis skriaustų Aurį, bet dar labiau nenorėjo, jog skriaustų patį Juzefą. Tačiau vis tik tėtis rado dėl ko toliau žaloti ir jį.
- O tu, - pasakė tėtis Juzefui. - Nebandai nuo manęs daugiau slėptis, kitaip sulaužysiu abi kojas, supratai? - jis stipriai spyrė berniukui į dešinę koją, šis cyptelėjo ir susmuko ant grindų, nuo kurių buvo neseniai atsikėlęs, toliau verkė. - Ir nustok bliauti, nekenčiu ašarų! - spyrė dar kartą.
Tada tėtis paliko dvynius kambaryje. Jie nesikalbėjo. Auris gulėjo ant grindų. Juzefas irgi. Ilgai jisai verkė. Norėjo išnykti, bet žinojo, kad privalo eiti valyti grindų. Bijojo. Suvokė, kad vos tik pasimaišys tėčiui po kojomis, gali vėl gauti į kailį. O pasimaišyti jam buvo labai lengva. Tereikėdavo per garsiai praeiti, ne taip pasižiūrėti kad ir tolį, o ką bekalbėti apie tai, jei pažvelgsi jam į akis...
Brolis išėjo, Juzefas galiausiai irgi. Atsargiai stebėjo, kaip tėtis užrakino Aurį sandėliuke. Pats pakluso ir ėmėsi grindų valymo. Tačiau skudurų buvo per mažai. Neužilgo jie permirko, o vanduo taip pat, kaip ir prieš tai, sėmė namus. Juzefas galvojo apie brolį. Žinojo, kaip jis bijo sandėliuko. O dar yra ten vienas.
- Ar tau nesakiau išvalyti grindų, kvailas vaikigali? - pasigirdo klausimas, o berniukas krūptelėjo.
- P-per maž-žai sk-kudur-rų, - dabar jau sumikčiojo ir Juzefas. - G-gal dar yra s-sandėliuk-ke. Ir jeig-gu išleist-tum Aurį...
- Neaiškink, ką man daryti, mažas bukaproti, - rėžė tėvas.
Jis vėl trenkė Juzefui į galvą. Paėmė jį už pažastų, atrakino sandėliuką ir įmetė vaiką ten. Juzefui visur skaudėjo, jam buvo šalta, jis jautėsi alkanas. Berniukas sugrabaliojo dar kelis skudurus. Jų nebūtų užtekę grindims išvalyti. Tačiau jis iš jų pasitiesė šiokį tokį guolį. Prisiglaudė prie brolio. Buvo apimtas beviltiškumo. Apsikabinęs Aurį tyliai, bet labai graudžiai verkė.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 1 metus sukūrė Juzefas Levinsas »