[Rafaela Ginoble]

 Gavusi puodelį arbatos Dallifrėja lengvai linktelėjo. Ir tiek to bendravimo.
 Įtariomis akimis stebėjo profesorės reakciją. Ši atrodė išsigandusi, turbūt net labiau už Dalli. Ši, tarp kitko, dabar nejuto baimės. Pilyje jautėsi saugiai. Na, kaip saugiai. Sąlyginai saugiai. Tačiau čia bent jau išprievartavimas jai negresė. Tikriausiai.
 Blausiomis akimis stebėjo profesorę. Ji iš pradžių išbalo, po to pasigirdo keramikos trinktelėjimas į žemę. Dallifrėja žiūrėjo, kaip profesorė taiso cukrinę, vis dar nieko nesakydama. Keista, kodėl ji tyli? Neturėtų dabar sakyti kažko a'la "Aš tave suprantu, tačiau pasaulis tuo nesibaigia, reikia išmokti gyventi toliau, atleisti savo skriaudėjui ir blablabla"? Leiskit paaiškinti šių žodžių nesąmoningumą. Visų pirmą, kaip ji gali suprasti? Ar jos gyvenimo meilė mirė? Ar ją bandė išprievartaut? Vargu. Toliau. Dallifrėjos pasaulis negali baigtis. Žinot, Greidžojų giminė neretai sako, kad miręs negali mirti. Taigi, vadovaujantis šia logika galima teigti, jog tai, kas jau baigėsi, negali baigtis dar sykį. Trečia - argi išmokstama gyventi? Ir kaip suprasti "gyventi toliau"? Be to, kaip iš viso galima atleisti skriaudėjui? Ji ne koks Jėzus Kristus, kad atleistų visiems aplinkiniams. Nebent Dalli jums į jį panaši?
 Tačiau ši tylėjo. O tada padarė tai, ko Dallifrėja tikėjosi mažų mažiausia. Apkabino ją. Supraskit, varnanagė nejuto kito žmogau šilumos ilgą laiką. Labai ilgą. Dabar nustebo, tačiau kol spėjo suvirškinti patį apkabinimo faktą, kūnas ėmė gintis. Velnias žino kodėl. Staigiai atstūmė profesorę, pastūmė ją gal kiek per stipriai. Koks po velnių skirtumas. Jai nereikėjo švelnumo. Nors ne. Reikėjo. Bet ne iš šio žmogaus. Jai reikėjo švelnumo iš mirusio. Iš žmogaus, kurio niekada nebepamatys, nebent haliucinacijose ar košmaruose. Nes normalių sapnų nesapnavo.
 Greitai pašoko iš kėdės ir žengtelėjo kelis žingsnius atgal. O tada sustojo. Jei paklaustumėte jos, kodėl tą akimirką ji nebėgo, o sustojo, vargu, ar būtų galėjus atsakyti. Net Zeusas, Jėzus, Toras, Amonas ir kiti šio pasaulio dievai negalėtų atsakyti.
 Tačiau ji suabejojo. Nenorėjo taip visko palikti.

[Caroline Elase Wilding]

Apglėbusi Dallifrea Caroline kažkodėl vėl prisiminė mūšį. Matyti šią merginą (pavadinkim taip, juo labiau, kad tarp jos ir Carol buvo vos penkių metų skirtumas; profesorė drąsiai galėjo tikti beveik bet kuriai iš savo mokinių į drauges) jai buvo tarsi savotiška kankynė. Sulėtintas traukimas peilio ašmenimis. Nes kažkodėl iš tos siaubingos, riksmų ir dūžtančių stiklų pilnos nakties Carol labiausiai prisiminė Dalli, verkiančią prie mirusios draugės. O gal ir daugiau nei draugės - tada gal būtų aiškiau, kodėl mokinė taip jautriai į viską reaguoja. Profesorė nebuvo homofobė, bet vis dėlto reikėjo minutės kitos apsiprasti su šia nauja išvada. Gal Carol tikrai per daug įsigilino į svarstymus, bet kažkodėl mintys ėmė virsti tikrove, tik kiek iškreipta. Štai ji stovi įsikibusi į vieną iš nedaugelio nesudaužytų kolonų ir žiūri į mūšio lauku virtusią pilį. Staiga kažkokia jėga ją priverčia kristi. Juodaapsiaustė figūra, kuri kaip ir turėjo pulti, staiga atsistoja ir atsitraukia. o tada stabteli. Kas čia po velnių darosi?? Ar mano vaizduotė tai įsismarkavo? Gal arbatą su haliuciogenais sumaišiau? Bet kraujas... jis tikras Caroline pakėlė pirštus prie raktikaulio. Jau beveik užgijusi žaizda vėl atsinaujino. Persigandusi ji užsimerkė ir atsimerkė. Pajuto esanti savo kabinete ant grindų. O blogio vadės niekur nebuvo - tik Dalli stovėjo prie durų.
 - Ko dabar?- sušvokštė jaunoji profesorė laikydamasi už žaizdos ir galvodama ar dar turi kokį nepragaliojusį gydomąjį eliksyrą.- Durys nerakintos.

[Rafaela Ginoble]

 Dallifėja žiūrėjo į kraujuojančią žaizdą profesorės raktikaulyje. Nejaugi tai jos darbas? Negalėtų nė musės nuskriaust, buvo pernelyg silpna. Visada tokia buvo, mūšyje iš jos naudos nebuvo visai. Tačiau savo akim matė žaizdą, iš kurios sunkėsi kraujas, kruvinus profesorės pirštus. Su iš siaubo išplėstomis apskritomis akimis žvelgė tiesiai, nesuvokdama, kaip jį tai padarė. Ir kam. Ir dar ta žaizda tokioje vietoje...
 Sirėja turėjo žaizdą kakle. Bjaurią ir didelę. Prisiminus ją varnės akys sudrėko. Nuo tos įsimintinos nakties nė karto neverkė dėl mylimosios. Nebuvo jėgų, jai pernelyg skaudėjo, kad galėtų verkti. Skamba idiotiškai, tačiau jei paverktų, skausmas sumažėtų. Turbūt. O jis tik kaupėsi viduje, nerasdamas išėjimo. Reakciją į prievartautoją buvo kitokia. Ji verkė, nes jai buvo šlykštu, bet negalėtų pasakyti, kad tai sukėlė skausmą. O Sirėjos netektis... skausmas buvo net fizinis.
 Turbūt atrodė debiliškai stovėdama vidury kabineto su atvipusia žiauna, išpūstomis akimis ir lėtai srūvančiais ašarų upeliais ant veido. Kas jai užėjo? Turbūt jau koks asmenybės susidvejinimas prasideda. Arba depresija. Arba velniai dar žino kas.
 Išgirdusi profesorės žodžius linktelėjo.
 - Taip, žinau, tik... - nebaigusi minties papurtė galvą ir nuleido žvilgsnį. Jautėsi kvailai.
 Tik kas? Nė pati nežinojo. Nenorėjo išeiti. Ir norėjo. Jautėsi nesmagiai sukėlusi žalą profesorei. Esmė net ne ta, kad ji buvo profesorė. Ji buvo žmogus. O Dalli su ramia sąžine galėtų sužaloti tik save. Tačiau turbūt neišdrįstų, buvo prakeikta silpna bailė. Pernelyg silpna, kad baigtų visas savo kančias vienu judesiu. Nuodais. Ar kerais. Įdomu, ar Avada Kedavra kerus galima paleisti į save? Būtų neblogai. Suveiktų, nebūtų jokio skausmo. Ir jokios galimybės išgelbėti būtybę, nė nenorinčią gyventi. O kam?
 Vėl nusipurtė, supratusi, kad tikrai ne vieta  ir ne laikas tokiems svaičiojimams. Pasiliks tokias mintis vėlesniam laikui.
 Staiga Dallifrėja šį tą suprato. Ji niekaip negalėtų padaryti tos žaizdos. Fiziškai neįmanoma, mat profesorė krito ant nugaros. Žaizda priekyje. Net ne itin logika pasižyminti varnanagė suprato, jog žaizda jau turėjo būti prieš tai. O ji tik "padėjo" jai vėl atsiverti. Ir tas nuolat rišamas šalikas... Viskas stojo į vietas. Turbūt.
 Norėjo atsiprašyti, tačiau nežinojo kaip, negalėjo rasti žodžių. Tačiau atsiprašyti toli gražu ne už sužeidimą, o ne. Už atstumimą. Kažkur Marianų įdubos gylyje, tolimoje smegenų kertelėje suvokė, jog jai to reikėjo. Sugebėjo pravirkti. O tai jau šis tas.
 Jei negali atsiprašyti, gali bent padėti. Pabandyti padėti, nes kerėtoja iš jos buvo dar prastesnė nei mąstytoja. Hm, įdomu, ar egzistuoja toks dalykas, kuris jai sekasi? Nebent nelaimės. Sakoma, kad kvailam sekasi. Nė velnio. Dallifrėja buvo puikiausias to pavyzdys.
 - Episkey, - išterė, tikėdamasi, jog kerai suveiks ir žaizda užsitrauks.
 Net nepakėlė galvos. Jautėsi pernelyg bjauriai, šlykštėjosi savimi.
 Tačiau niekur ir neišėjo.

[Caroline Elase Wilding]

Tik ištarusi tuos žodžius Caroline ėmė gailėtis. Galvoje sukosi mintys, kad gal nereikėjo taip griežtai, kad gal mergaitė kažko gailisi ar panašiai. Pirštais laikydamasi už raktikaulio profesorė pakelė akis į Dallifrea. Tiesa, nelabai ką matė, nes plaukai dengė visą vaizdą, o jėgų juos nusibraukti eikvoti neapsimokėjo. Visgi Carol užfiksavo, jog mokinės akyse kaupiasi ašaros. Galbūt tai neleido profesorei išspirti raudonplaukės pro duris, ką turėjo padaryti ne tik kaip įsižeidusi panelė, bet kaip atsakinga pedagogė. Juk ne vaikų akims yra tokie vaizdai. Deja, jaunajai mokytojai teko pripažinti, jog šitie "vaikai" dar ne tokių vaizdų matė, o ši scena - viena švelniausių gyvenime.  Ji verkia. Galbūt dar yra vilties? Na, galbūt tai reiškia atsiprašymą? velniai griebtų, psichologė iš manęs nekokia.
 - Tik kas? Tau geriau yra eiti. Lėkčiau iš darbo, jei kas sužinotų, jog leidžiu tau matyti tokius vaizdus,- profesorės galvoje kaip mat pabudo balselis. Ane, o tai už vos neįvykusį išprievartavimą per tavo pamoką iš darbo nelėktum? Sušnekėjai, mergyt, nei du nei vienas.- Nors tu turbūt dar ne tokių mačiusi,- per skausmą nusišypsojo Carol tą "turbūt" pridėdama tik dėl sakinio skambesio (velniai žino kada ji spėja tokius niekniekius apsvarstyti; nėra ko stebėtis, kad užmiršta pagrindinius dalykus). Mergina pabandė atsikelti, bet šis žygdarbis jai pavyko negeriau kaip Napoleonui sekėsi užimti Rusiją. paprasčiau tariant - Carol tik kiek pasikėlė ir susmuko netekusi ir tos dalelės jėgų, kurią turėjo. Jau atsijungiančios merginos smegenys užfiksavo su iškelta lazdele besiartinančią būtybę juodu apsiaustu.
 - Ko tau? Nusibaigsiu ir pati, gali nepadėt, Jekaterina. Nepakankamai žmonių nužudei?
Būtybė iškėlė lazdelę ir ištarė kažkokį burtažodį. Kokį, profesorė nebeatsiminė, tik pajuto, kaip kambarys prašviesėjo ir vietoje blogio vadės kabinete stovėjo Dalli.
 - Ką gi, dėkoju,- Carol palietė žaizdą. Ši neužgijo, toli gražu. Kraujas tebetekėjo, bet nebe taip stipriai.- Jeigu nesunku, paduok man tą buteliuką,- mokytoja mostelėjo ranka stalo link. Galva sukosi, skubiai reikėjo kažko, kas kiek apmalšintų skausmą. Kadangi gydomojo eliksyro Carol nebeturėjo, tai turės tikti ir kitos priemonės. Viena jų mažyčio (gal kokių dešimties mililitrų talpos) buteliuko pavidalu stovėjo ant stalo ir buvo naudojama tik būtiniausiais atvejais. Tai buvo buteliukas žiobariško alkoholinio gėrimo. Mergina žinojo, kad tai padės tik laikinai, bet (tikėkimės) užteks jėgų nueiti pas profesorių von  Sjuardą arba slaugę von Sjuard ir pasiimti kokio gydomojo skysčio. Net nebesijaudindama, kad kambaryje stovi nepilnametė ir kad už tokį poelgį gali lėkti iš darbo profesorė laukė buteliuko.

[Rafaela Ginoble]

 Paauglė gerokai pamintijo prieš atsakant. Net pati sau negalėjo atsakyti į klausimą "tik kas?". Gal jai trūko rūpesčio, artimųjų palaikymo, gal dar ko. Ne, nemanykit, tėvai ją mylėjo ir panašiai, tačiau jie bandė pralinksminti dukrą nė nesigilindami į liūdesio (pavadinkim jos būseną liūdesiu, nors iš tikrųjų joks žodis tiksliai neapibūdina to, ką penkiolikmetė jautė (ar tiksliau, ko nejautė) šiuo gyvenimo tarpsniu) priežastį. Draugai... ji tokių neturėjo. Bijojo prisileist žmones arčiau savęs, tačiau tą akimirką, stovėdama priešais klūpančią ir tikriausiai vos gyvą profesorę, suprato, kad galbūt dėl to jai taip sunku yra viską pamiršt ir žengti toliau. Jėzusmarija, kaip idiotiškai skamba ši klišė frazė.
 Be to, per pastaruosius dvejetą trejetą metų tiek daug visko nutiko, kad jos galva negalėjo visko aprėpti. Ir visko išaiškinimas užimtų per daug laiko. Ir dar tie dalykai, kurių niekam nevalia buvo žinoti. Ypač profesorei, net jei ji nebuvo pusės šimtmečio amžiaus burbanti bobutė, o vos keleriais metais vyresnė už ją mergina. Ji irgi turbūt savo gyvenime išgyveno nemažai dramų, nors tikriausiai jos nebuvo tokio masto, kaip Dallifrėjos dramos. Nors ką ten gali žinoti.
 Šiaip ne taip sutvarkiusi mintis (nė velnio nesutvarkiusi, tačiau šios bent jau nebeturėtų būti tokios padrikos) prabilo iš lėto.
 - Tik kad... aš turbūt per anksti įžengiau į suaugusiųjų pasaulį ir dabar negaliu susitvarkyti su viskuo, kas mane užgriuvo, - pralemeno.
 O taip, tikrai per anksti. Turbūt nėra labai normalu prarast nekaltybę trylikos ir tokio pat amžiaus pradėt svaigintis haliucinatais.
 Žinojo, kad profesorė jos ne to klausė, tačiau toks atsakymas atrodė tinkamiausias, atsižvelgus į aplinkybes. Be to, anksčiau ar vėliau reikėtų šitą frazę išspaust iš savęs, tad kodėl gi ne dabar? Kad jau pradėjo atviraut, ko pati iš savęs nesitikėjo, tai galima tęst tai ir toliau.
 - Tik, prašau, nesakykit niekam... - vos suprantamai išlemeno.
 Mokytojai, rodės, darėsi vis blogiau. Išgirdusi kreipinį į kažkokią Jekateriną, Dallifrėja suraukė antakius. Apsidairė. Nieko, išskyrus jas dvi, kabinete nebuvo, tai į ką kreipėsi profesorė? Jos akys buvo apsiblaususios, padengtos tiršta migla. Ką ji čia skiedi?
 Paauglė dar nespėjo apsvarstyti visų galimų tokių svaičiojimo priežasčių, profesorė atsitokėjo. Tikriausiai ne vien Dallifrėjai prasideda asmenybės susidvejinimas. O gal šizofrenija, paauglė nebuvo itin apsiskaičiusi psichinių ligų srityje ir net pagrindinių jų simptomų nepažinojo. Ketvirtakursė tik linktelėjo, šitaip atsakydama į padėką. Matyt, nelabai padėjo. Ką gi, to ir reikėjo tikėtis. Jei yra kažkas, kas raudonplaukei sekasi prasčiau nei gyventi, tai kerėjimas, niekada nebuvęs jos stipriąja puse. Įdomu, kas yra jos stiprioji pusė? Geras klausimas, turės visas vasaros atostogas tam išsiaiškinti. Cha, cha. Nejuokinga. Gal visai neturės atostogų.
 Išgirdusi prašymą, suskubo jo pildyti. Radusi profesorės nurodytą buteliuką, paėmė jį į delną. Atkimšusi, prisidėjo sau prie nosies ir pauostė. Kvapas stiprus, tačiau kas nustebino žaliaakę - labai jau priminė turbūt stipriausius haliucinatus, kuriuos paauglė buvo vartojusi. Gūžtelėjusi pečiais (pati sau), priėjo prie profesorės ir priklaupė šalia. Sugirdžiusi jai aštriai kvepiantį skystį, padėjo buteliuką atgal ant stalo.
 - Gal dar kaip nors jum padėti? - susirūpino, - Kerėtoja iš manęs prasta, bet... bet galiu ką nors pakviesti, slaugę ar dar ką.
 Dingtelėjo mintis, kad gal profesorė nenori jos matyti. Atsitraukė toliau, vos ne į kitą kabineto pusę. Žinojo, kaip nemalonu, kai kas nors veržiasi į tavo asmeninę erdvę, pažeisdamas bet kokias privatumo teises.
 Keista, kodėl jos nuotaika taip staigiai ir taip dažnai keitėsi? Dar prieš akimirką būtų galėjus prišnekėti tokių bjaurybių profesorės adresu, kad po to tektų plauti liežuvį su ūkinių muilu, kol šio visai nebeliktų. O dabar jau gailisi savo šaltumo ir tapo vos ne švelniausia kada nors gyvenusia asmenybe, pasirengusia padėti kiekvienam sužeistajam ar kentinčiam.
 Gaila, kad pati nemokėjo tokios pagalbos priimti.

[Caroline Elase Wilding]

 - Žinoma, niekam nesakysiu,- Caroline jautė, jog ištarti tuos žodžius Dallifreai prireikė balažin kiek pastangų. Daug dagiau nei bet kam kitam. Nors žodžius "žengiau į suaugusiųjų pasaulį" galima suprasti keleriopai - kaip artimo žmogaus netekimą, nekaltybės praradimą arba pradėtą savarankišką gyvenimą, kitų nesupratimo išgyvenimą. Dėl kelių punktų profesorė nebuvo šimtu procentu tikra - ir tikriausiai nesužinos. Negalėjo tikėtis, kad Dalli viską taip ims ir papasakos - pati to nebūtų dariusi. Bet vis tiek tikėjosi. Tuo ir ypatingi suaugusieji. Jeigu tik Carol galima pavadinti suaugusiąja. Nes įtarė, jog štai šioji paauglė gal net labiau subrendusi. Bet grįžkime  prie kabineto, kuriame į stalą atsišliejusi tysojo jaunoji mokytoja, o raudonplaukė varnanagė užėmė postą kitoje kambario dalyje. Gal nenorėjo būti arti kraujo ar kažko panašaus, o gal tiesiog...
Pagaliau merginos rankose atsirado nedidelis stiklinis buteliukas. Kvapas buvo nekoks - Carol nebuvo alkoholio mėgėja, o ypač - stipraus. Bet ką darysi - iki ligoninės ilgas kelias, o ir Dalli nesinorėjo siųsti. Nesmagu pripažinti bet Caroline džiaugėsi, kad kabinete buvo dar kažkas. Tada jos haliucinacijos greičiau išsisklaidydavo.
 - Į sveikatą,- mokytoja atsikimšo brendžio buteliuką ir vienu mauku ištuštinusi susiraukė.- Šlykštus skonis. Jei dar nemėginai, tai nuoširdžiai nepatariu. A - ir būsiu dėkinga, jei niekam apie tai neprasitarsi. Nes dabar pažeidžiu kokį penkiasdešimt pedagogo etikos taisyklių.
Iš tiesų tai kokias keturias mintyse pasitaisė Carol. Leidžiu nepilnametei stebėti mane kraujuojančią, jos akivaizdoje geriu alkoholį ir dar jį laikau kabinete. Ne, vis dėlto trys taisyklės. Trys. Merginos ausis pasiekė mokinės žodžiai.
 - Ačiū, man nieko,- susiraukė ji iš skausmo.- nereikia. Praeis ir taip. Visad praeidavo.
Dallifreai pasitraukus į kitą kambario galą profesorė sutriko:
 - Gal nori išeiti? Neprivalai to stebėti,- mostelėjo ranka į duris.

[Rafaela Ginoble]

 Dallifrėja tik linktelėjo. Buvo ragavusi alkoholio, nors ir sumaišyto su moliūgų sultimis. Tai buvo pirmas ir paskutinis kartas, už pasekmes teko pernelyg brangiai sumokėti. Nors, būkime sąžiningi, ta naktis buvo gražiausia jos gyvenime ir niekada jos nepamirš. Ir nors ugninė tikrai nebuvo tiesiogiai susijusi su tolesniais įvykiais, vis dėlto labai jos vengė. Geriau haliucinatai. Nėra baisaus galvos skausmo išsiblaivius ir grįžus į realybę, be to, viskas vyksta tik jos galvoje, tad nereikia baimintis jokių tragedijų. Tai kas, kad prie jų priprantama? Alkoholis taip pat iškviečia priklausomybę.
 Mergina nesiruošė niekam nieko sakyti. Ne dėl profesorės. Dėl savęs. Nes tada prasidėtų kamantinėjimai - o ką tu veikei jos kabinete, kodėl ji gėrė, kodėl nesutrukdei ir visos kitos nieko nepakeisiančios nesąmonės. Dalli tikrai nereikėjo papildomų bėdų. Ir be jų buvo taip įklimpusi, atsiprašau už išsireiškimą, mėšle, kad tuoj jame ir paskes.
 Dallifrėja norėjo pasilikti. Tikriausiai. Tačiau tą akimirką negalėjo. Pati nesuprato, kas su ja dedasi, tačiau panoro kuo toliau iš čia bėgti, nė neatsigręždama atgal.
 - Taip, žinoma, taip tikriausiai bus geriau, - ne iki galo suprantamai sumurmėjo po nosimi, - atsiprašau už viską. - paskutinįsyk pažvelgė mokytojai Wilding į akis.
 Su truputį graužiančia sąžine (vis dėlto palieka sužeistą profesorę vieną) ašarų kupinomis akimis išlėkė iš jos kabineto ir bėgte pasileido tolyn, pati nesuprasdama, kur link bėga.

[Teodoras Meiden]

 Besibaigiant jaukiai prieškalėdinei vakarienei Hogvartso didžiojoje salėje, Teodoras pasitraukė nuo koledžo suolo bene pirmasis. Eidamas šaltu koridoriu iki žiobarotyros profesoriaus kabineto, galvojo kaip pradėti pokalbį. Vis dėlto, dar prieš porą dienų pamokoje žadėjo, jog užeis savaitgaliui, tai gal tieisog atidaryti duris ir pasiimti šunį? Per daug ne jo stilius, Theo kiek mandagesnis.
 Pagaliau priėjo reikiamas duris. Nepasibeldė, tiesiog užėjo, tikėdamasis užtikti mokytoją su kokia mergina, kitu profesoriumi, šokantį ar dainuojantį. Tačiau čia didžiausias siaubo filmas mokiniui. O ten, kur nėra vaizduotės, kaip dabar, nėra ir baimės. Viskas gerai. Kol kas.
 – Labas, – tarė, bandydamas įskaityti jo mintis, – minėjau, jog norėčiau valandėlei pasiskolinti Marselį. Žinau, kad puikiai sutariame. Parvesčiau laiku, tikriausiai, – vyptelėjo klastūnyno vadovo globotinis, melsdamasis, jog nepaklaus kokiu reikalu. Keitė jį užmuštų. Arba ne. Nors visko gali būti. Nors ir jauna, mergiotė pernelyg protinga. Įdomu, ar nesulaukti jos yra klaida. Nepabandęs ir nesužinosi!

[Dylan Frendlin]

Dylan'as, mėgaudamasis ramybe po pravestos pamokos, kabinete gurkšnojo karštą arbatą. Iš balto puodelio kilo garai, o gėrimas buvo šiek tiek žemiau, nei devyniasdešimt laipsnių. Profesorius padėjo puodelį ant stalo ir tik geriau įsitaisė krėsle. Viso sumažinto atrakcionų parko nebeliko. Vaikinas išardė ir iškraustė viską kuo greičiau, kol batutai, karuselės ir kalneliai netapo galvos skausmu.
- Marseli, - pasilenkė ir paglostė šunį, kuriam net guolį paruošė ir padėjo šalia savo krėslo, - mes laukiam kažko?
Retriveris tik pakraipė galvą į šonus ir mirksėdamas akelėmis bandė kažką išgauti iš šeimininko. Būtent po šio klausimo prasivėrė durys, o Dylan'as išvydo tą patį berniuką, su kuriuo pamokos metu susitarė, jog Marselis galėtų praleisti valandžiukę, kitą.
- Sveikas, - ne pamokų metu naudojo paprastus pasisveikinimus, formalumus paliko kitiems atvejams.
- Taip, žinoma, - pakilo iš savo vietos, nuo lentynėlės po stalu pagriebė pavadėlį, - Marseli, - pakvietė šunį vardu ir šis vizgindamas uodegą pasikėlė iš gulimos padėties. Vaikinas pasilenkė ir prisegė šuniui pavadį, o dalį, skirtą laikyti rankoje, nukreipė į Teodoro pusę, leisdamas paimti.
- Tikiuosi, valandėlės pakaks?

[Teodoras Meiden]

 Berniukas nužvelgė kabinetą. Neliko jokių atrakcionų: karuselės, kalneliai, nuo kurių leidosi vaikinai, batutai buvo panaikinti. Net vaikų nebuvo. Kas nepasikeitė – tai Teodoras, profesorius ir šuo Marselis. Kiek atsikvėpė, jog mokytojas juo pasitiki, net neklausė ko jam šuns į tokią vėlumą prireikė.
 – Nebijokit, jūsų šuo saugus, aš, tuo pačiu, irgi.
 Klastuolis švelniai įsikibo pavadėlio, prie kurio buvo pririštas gražusis retriveris.
 – Žinoma, valandos turėtų užtekti, – linktelėjo antrakursis, galvodamas, ar pats sau nemeluoja, o jei ir taip, tai melas lėkė tiesiai į klastūnyno vadovo bei žiobarotyros profesoriaus akis. O gal ir ne. Meluoti jam reikia priežasties. Dabar jos lyg ir nėra.
 – Jūs labai malonus, sere, – ramiai šyptelėjo ir pakrypo durų link, gražiai vesdamas šunį šalia, – sugrįšiu lygiai aštuntą ir nė sekundės vėliau.

[Dylan Frendlin]

Dylan'ui išties buvo įdomu, kur vakare berniukas žadėjo su jo augintiniu keliauti, tačiau norėjo parodyti, jog bent šiek tiek pasitiki vaikiu. Kai kuriems Klastūnyno mokiniams jis nė už ką nepatikėtų Marselio.
- Džiugu, - ne itin entuziastingai sutiko. Tikiuosi, kad taip tikrai yra. Padavęs pavadį, profesorius susikišo rankas į švarkelio kišenes. Juodi apsiaustai kabojo miegamojo spintoje, laukdami pamokų. Ir šiaip, vaikinas šio rūbo paprasčiausiai nemėgo. Dylan'as nedideliu šypsniu priėmė sutikimą ir net spėjo užsigalvoti. Ką aš veiksiu?
- Lauksiu po valandos, - pamažu pajudėjo durų link, išlydėdamas Teodorą su šuneliu išėjimo link. Profesorius išleido berniuką ir, kol leido matyti koridorius, stebėjo kaip išnyko du nedideli šešėliai. Likęs vienas, vaikinas uždarė duris ir atrėmė nugarą į jas, akimis įsispoksojo į puodelį pravėsti spėjusios arbatos. Velnias, arbatą atšaldžiau.

[Teodoras Meiden]

 Berniukas, jau išėjęs iš slaptos Gluosnio pakrantės bei palikęs Luką ten vieną (nebent šis sekė iš paskos), patraukė link pilies. Kol kas viskas ėjo pagal planą, o berniukas nesiliovė galvoti apie rudaplaukę, kurios plaukai kvepėjo levandomis ir turėjo įveltą raudoną lankelį.
 Prie koledžo vadovo kabineto durų pasirodė minutę anksčiau. Stebėdamas savo laikrodį ant riešo ir supratęs, kad dabar lygiai lygiai aštuonios vakaro, pasibeldė. Net nustebo. Niekada taip mandagiai nesielgia. Ar čia dėl to, jog Marselis matė? Tiek to, nesulaukęs atsakymo, įlėkė į kabinetą.
 – Sveikas, – vyptelėjo tiesdama šuns pavadį ir paskutinį kartą paglostydamas retriverį, – grįžom saugūs trys, am, tiksliau dviese. Dėkoju. Labai padėjo, – klastuolis truputį šyptelėjo. Nedaug. Jog nebūtų per stipru.

[Dylan Frendlin]

Iki sutartos valandos profesorius turėjo pakankamai laiko pabūti vienas. Pamąstyti. Nors jau nuo viso mąstymo skaudėjo smegenis, pabandė bent temą sau pakeisti, nelabai ir tai gelbėjo. Galop pasidavė, pakilo iš krėslo bei užkliudė puodelį su atvėsusia arbata. Ji išsiliejo ant stalo krašto, dalis nubėgo iki grindų, o puodelis pamažu riedėjo artyn krašto. Vaikinas net nepajuto kaip jį sustabdė ir pastatė. Metas ieškoti servetėlių. Popieriniai rankšluosčiai pustuštėje spintelėje buvo beveik pasibaigę, tad Dylan'as širdyje pradėjo melstis, kad jų užtektų. Ir užteko. Net keletas popierinių rankšluosčių grįžo atgal į stalčių, tačiau didžioji dalis nugulė šiukšlių dėžėje.
- Puikiai atsigėriau arbatos, - burbtelėjo sau po nosimi įsitaisydamas krėsle. Vėliau, po gerų penkiolikos minučių, jis ėmė valyti dulkes nuo palangių ir net langus nuvalė. Profesorius nepastebėjo kaip greitai prabėgo laikas. Vos tik pabaigę valymo darbus, išgirdo beldimą, o nespėjus praverti durų, šios atsivėrė pačios - grįžo Marselis ir mokinys, kuriam savo bičiulį patikėjo.
- Labas, - pasisveikino dar sykį, paimdamas pavadį. Vos tik jį sugniaužė rankose, nusegė ir paliko tik antkaklį. Išgirdęs žodį tryse, kiek sudvejojo ar Teodoras ko nors neslėpė nuo jo, bet apsimetė nieko nenugirdęs.
- Džiugu, kad Marselio kompanija tau pravertė.

[Melijandra Julija Lorijan]

Žiemos saulė krypo vakarop, tačiau stiprus snygis toliau tęsėsi.
Žiobarotyros kabinete tvyrojo prieblanda, o įspūdį vis stiprino ant suolų sukrautos Vilhemo Wigworthy ir kitų autorių žiobarotyros knygų rietuvės. Staiga, balsvos saulės spindulių ietys šovė į kabinetą, vos tik užuolaidos sujudėjo. Jauna moteris tyliai ir atsargiai išslinko iš  už užuolaidos, rankoje laikė burtų lazdelę.
Generalinis kabineto tvarkymasis, mokslo metams einant į pabaigą.
Melijandra nusivalė nuo mantijos esamas ir neesamas dulkes ir apžvelgė klasę. Nekreipiant dėmesio į tik nepertvarkytas knygas ir "šmalšto" krūvą ant profesorės stalo ir jos buvimą stalčiuose, klasė buvo sutvarkyta: lenta, suolai, spintos,  - švarut švarutėliai. Lorijan patenkintai vyptelėjo ir patraukė link savo stalo.
Tvarkymasis ją bent kiek ramino, neretai dirbusi "Cukriniame kiškutyje" mielai rinkdavosi įprastu būdu išplauti konditerijos "jovalą" tai yra visokiausius indus, įrankius. Tik skirtumas buvo tas, kad buvusiame darbe ne nerimavo dėl grėsmės žūti ar sunkiai susižeisti, nei čia, Hogvartse. O ypač, tada, kai pasirodo, jog koridoriuose vaikščiojo kuo tikriausias trolis.
Žiobarotyros profesorė kerų pagalba atsirakino vieną apatinį stalčių. Sutilindžiavo Antivilkinio eliksyrų butelaičiai, Melijandra patikrino ar visi yra, ar kažkas naglas kaip tankas neprasisuko jos kabinete ir jos stalčiuose. Nusiraminusi, jog butelaičiai visi, vėl uždarė ir vėl stipriais kerais apkerėjo stalčių. Apart trijų asmenų Hogvartse, niekas nežinojo tikriosios profesorės rasės. Na, gal jau penkių. Apie vilkolakę Luną (pasirodė vieną kartą pamokoje) sužinojo iš Igorio, apie Vasarį - taip pat, tik skirtumas buvo tame, kad su jaunesniuoju klastuoliui susipažino jos septintame kurse, o apie jo darbą - iš Igio. Tokios ir tokelės.
Mergina persiruošiavo visokiausius popierius, namų darbus pačius pirmus sugrūdo į stalčius.
Laikas slinko ir stalas ir stalčiai buvo galutinai sutvarkyti, ir kaip tik tada į langą patukseno naminė pelėda Gama. Lorijan pakėlė akis nuo pergamento teksto, parašyto per antrą žiobarotyros pamoką. Tai buvo pelėdos ženklas, jog brolis gavo žinią apie trolį. Pelėda nuskrido.
Melijandra nusuko žvilgsnį į duris. Prieš dvi dienas ji buvo nusiuntusi tris laiškus trima mokiniams apie areštą, ne, keturis, bet tik ketvirtas buvo tik mandagus perspėjimas mokinei Stevie Green apie (ne)tyčinį šiukšlinimą pamokoje. Šiandien buvo ta diena, kai trijulė turėjo pasirodyti ir atlikti areštą. Profesorė klestelėjo ant savo kėdės, išsitraukė "The New York Times" laikraštį ir pradėjo skaityti ir tuo pat metu laukė, kol du klastuoliai ir vienas varnas pasirodys jos kabinete.

[Camille Cornet]

Klastuolė buvo labai nusiminusi, nes koridoriais ji ėjo link žiobarotyros kabineto. Ne ji neėjo į pamoką ji ėjo atlikti arešto. Camilla ėjo kuo lėčiau, nes jei visiškai nesinorėjo būti ten kur turi būti. Už lango snigo. Taip norėjosi dingt ir palandžioti po kokius tamsius koridorius. Gavusi tą vakarą laišką mergaitė nebuvo visiškai nusiminus, bet atėjus tai dienai kai reikėjo atlikti arešto pirmakursės teigiama nuotaika staiga dingo. Cornet nežinojo ką reiks jei daryti dėl to susirišo netvarkinga kuoduką kuris gali nuo bet kokio judesio išsileisti. Mergina nežinojo, kad su ja dar kažkas atliks arešto dėl to ji  galvojo, kad klasėje bus viena vienutėliai. Vienuolikmetė su savim pasiėmė užrašų knygutė kurioje mergina naudoja pamokom. Dar blondinė norėjo pasiimti tušinuką, kad paerzinti profesorę, bet supratus, kad mokytojams nesvarbu su kuo rašo mokiniai pasiėmė paprasta plunksną. Jau artėdama prie kabineto klastuolė galvojo apie tai, kad reikia pabėgti, bet nusprendė to nedaryti. Mėlynakė pabeldė į durys. Atidarė jas ir pusbalsiu pasisveikino su profesorę:
- Laba diena...
Camilla apžvelgė kabinetą. Jis buvo tvarkingas, bet nieko ypatingo. Žobarotyros Profesorė skaitė "The New York Times" laikrašti. Klastuolė nusijuokė, nes lygiai tokį patį laikraštį skaitė jos senelė. Mergaitė atsirėmė į palangės kraštą, o ant pačio artimiausio stalo padėjo užrašų knygutę su plunksną. Kodėl, man iš vis atsiuntė tą areštą? Taip aš nusirašiau, bet ne tą... pagalvojus apie tai mergina pakėlė galvą ir pažiūrėjo piktu žvilgsniu į profesorę ir paklausė:
- Tai kokia mano užduotis?