0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Adelė Ginger

  • Burtininkė
  • ****
  • 428
  • Lytis: Moteris
  • extra meilės kamuoliukas
Ats: Grota po ežeru
« Atsakymas #75 Prieš 4 metus »
  Gal tai ir nebuvo geriausias jos sprendimas, bet ši nusijuokė, skausmingai, ironiškai.
- Net nežinau ar turiu kokių paslapčių, bet man praverstų kažkas, kas išklausytų,- sunkiai, menkai šyptelėjo mergina. - Jeigu tu nuoširdžiai klausysies, o ne praleisi viską pro akis ar ausis, nepamenu kaip ten sakoma, galiu papasakoti.
  Melsva šviesa kiek nuramino merginos išorinius veiksmus. Ji nervingai kandžiojo savo apatinę lūpą, tačiau kūnas nebedrebėjo. Emocinės krizės ištikta Adelė ketino vėl prisileisti prie savęs žmogų. Ne kiekvieną dieną taip nutinka. Na, atrodo, ši diena ypatinga. Šviesiaplaukės mintys netilo, vis labiau šurmuliavo, nuo to jai tik pradėjo skaudėti galvą. Toji minčių košė jau buvo negyvai užknisus.
  Adelei suklumpant, ši dar pajautė per odinį švarką perėjusį prisilietimą. Jos oda pašiurpo. Jokio prisilietimo iš gyvos būtybės ji nejautė jau metus, gal daugiau. Nuo tada, kai paliko. Žemaūgė stipriai užsimerkė, pajautė keistą jausmą viduje. O kas jeigu jis dabar mano, jog aš nesveika? Lėtai, ramiai atsisėdusi ir atsirėmusi į grotos sieną mergina apgaubė savo kelius ir paguldė galvą ant jų. Pažvelgė į melsvą šviesą, o tuomet į tamsiaplaukį garbanių. Jo akyse matėsi sumišimas, rodos, jis nesitikėjo tokio Adelės elgesio.
- Nenoriu sakyti, jog man viskas gerai, nes meluosiu,- prabilo vos panikos priepolio neištikta varnė.- Man reikia žmogaus. Šalia. Tokio, kuriuo pasitikėčiau. Tokio, kuris neatstumtų ir nepaliktų. Tokios pagalbos man reikia, bet jau nebežinau ar sugebėsiu ją iš ko nors gauti,- duslus balsas vėl susigėrė į drėgnas sienas.
  Varno nago globotinė pradėjo žaisti su pirštais, žiedais, esančiais ant jų, nervingai lankstė plačių, juodų, labai keisto kirpimo kelnių apačią ir vėl pradėjo tyliai niūniuoti Bethoveną, Mėnesienos sonatą. Kiek save apraminus nutilo.
- Neįsivaizduoju kaip tiksliai pasakyti kas tai,- gūžtelėjo pečiais.- Labiau du balsai galvoje, o vienas iš jų pastoviai primena įvykius, žmones, kurie mane skaudina. Tai, sakyčiau, labiau prisiminimai,- savo tyromis akimis žvelgė į tamsiųjų gilumą.
Dieve, kai tai nesvarbu
Ir neteka vanduo, nors verkiu.


*

Neprisijungęs Kajus Arno Wintersas

  • Kvidičininkas
  • ****
  • 407
  • Padlmiro jungtinė komanda, puolėjas.
Ats: Grota po ežeru
« Atsakymas #76 Prieš 4 metus »
Kajus liūdnai šyptelėjo.
-Pasistengsiu išklausyti tave.
Jam pasidarė gaila šios merginos. Tokia mažutė pagal ūgį, o jau draskosi savyje su nežinia kokio didumo problemomis.
Švilpis atsisėdo ant žemės, vis dar stebėdamas merginą. Klausėsi jos.
-Suprantu...-gumulas užspaudė gerklę. Jai reikia žmogaus šalia, kaip ir man reikėjo,- skaudžiai suvokė dvivardis vaikinukas. Istorija vėl kartojasi,- Man ir kadaise reikėjo šalia žmogaus,- karčiai pratarė, lyg norėdamas pasakyti, kad ji ne viena tokia,- Tikiuosi gausi, nes vis vien kažkas pastebi tave ir tau padeda...aš nekalbu apie šią situaciją,- ramiai mostelėjo ranka it sakydamas: "aš kalbu apskritai. Negalvok, kad esu egoistas ir kalbu šią minutę apie save, kuris pabandys išklausyti ir suprasti tave".
Pasigirdus melodijai, Kajus kilstelėjo antakius.
-Klasikinė muzika, tiesa? Nesu jos gerbėjas,- vyptelėjo,- Mėgsti nūniuoti,- pastebėjo,- Tai padeda tau nusiraminti?
Kajus pasijuto kaip žiobarų psichologas. Pala, o burtininkai turi tokią specialybę? Gal ją irgi reikia įsirašyti į sąrašą, kuriame yra kvidičininko ir skraidymo mokytojo profesijos?
-O Antras balsas? Jei pirmas primina, o antras...?- Kajus susiraukė. - O gal tai tiesiog vidinis tai yra sąžinės balsas?
 Nebuvo psichologas, o ypač psichiatras. Švilpiui vis labiau ir atrodė, kad pastariojo pagalbos ir reikės. Arba ne, gal greičiau - hilerio, kuris gydo nusišnekėjimą.
-Sakai...prisiminimai...
O gal jai hipertimezija? Kai sugeba prisiminti begalę dalykų? O gal ji kenčia nuo potrauminio streso sutrikimo?
Kajus tylėjo, nes neturėjo ką protingo pasakyti.
-Ir tie tave prisiminimai vargina,- labiau nei klausimą, o faktą pasakė švilpis,- Nesikalbėjai su hileriais dėl pagalbos? Neklausei jų, ksd duotų kokių nors eliksyrų, jog nesikankintai nuo prisiminimų? - prisiminė jos ašaras.
O gal tiesiog sąžinė neleidžia gyventi, kolei neatleisi sau ar nepadarys gera tam, kam prieš tai padarei bloga?

*

Neprisijungęs Adelė Ginger

  • Burtininkė
  • ****
  • 428
  • Lytis: Moteris
  • extra meilės kamuoliukas
Ats: Grota po ežeru
« Atsakymas #77 Prieš 4 metus »
  Garbanius Adelei pasirodė malonus vaikinas. Gal jis kažką tokio yra patyręs...
- Buvau palikta tėvų.
  Stojo vėl tyla. Blondinė giliai įkvėpė ir iškvėpė. Jai reikėjo kam nors išsipasakoti, išleisti viską nors ir bijojo.
- Negirdėjau iš jų nieko jau daugiau nei metai. Nežinau kodėl jie taip pasielgė,- merginos gerklėje susidarė gumulas dėl laikomų ašarų, tačiau greit jį nurijus vėl prabilo.- Tik kartais pamatau mamos pavardę Magijos žiniose, 'Straipsnio autorė Šarlotė Grey',- mergina ištiesė ranką ir perbraukė per orą lyg rodytų savo mamos pavardę.
  Blondinė susiraukė pastebėjusi šiokį tokį gailestį vaikino akyse. Ji nemėgo, nekentė jaustis auka, kurios gailisi. Bet taip jau įvykdavo, jog jai teko pastoviai tokia būti. Kartais ji numesdavo viską galvodama 'aj paliko, koks skirtumas', tačiau tie, kurie žinojo, matė, kad viskas dar blogiau.
- Mano galvoje įstrigę begalės prisiminimų, nemaža jų dalis - blogi, skaudūs. Aš juos bandau užgožti tai teigiamais jausmais ir gerais prisiminimais, bet jie kažkaip vis tiek iškyla į paviršių.- Ir taip. Klasikinė. Dažniausiai klausausi kokio nors roko, bet kai reikia nusiraminti pradedu niūniuoti Bethoveną, mano mėgstamiausias, jis Klasikos Dievas, abi pirmosios didžiosios raidės,- šyptelėjo Adelė.
  O taip, mergina jautėsi kaip pas psichologą. Anksčiau, dar prieš Hogvartsą jai teko lankytis psichologo kabinete dažnai. Jai buvo įtariama šizofrenija nors dažniausiai šios požymiai pasireiškia paauglystėje, o tuomet jai viso labo buvo septyneri ar aštuoneri.
  Mergina persibraukė per savo trumpus plaukus kliudydama alkūne vaikino žandikaulį.
- Oj, atsiprašau,- sučiaupė savo rausvas lūpas.- Netyčia,- gūžtelėjo pečiais. - Vienas balsas mano, kitas - kažkieno, nežinau, lyg irgi mano. Jis visad mane skatina nepasitikėti kitais, atstumti visus, ypač viskas labai pasireiškė po to, kai mane paliko tėvai. O mano balsas visad jį tildo, jeigu tas balsas turėtų kūną, aš jį norėčiau užsmaugti, tuomet subadyti, o vėliau dar ir sudeginti,- staiga Adelė užsičiaupė.- Tačiau nemanau, kad taip sugebėčiau, esu visiškai bejėgė tą padaryti, beje, nepagalvok nieko blogo, tas balsas tiesiog mane nervina,- atsiduso jūros mėlynumo akių savininkė.
  Klausydama kaip šneka tamsiųjų akių savininkas mergina lengvai, tyliai nusijuokė. Ji nemėgo psichologų ir jai buvo sunku pripažinti, jog šis vaikinas, kalbantis kaip psichologas, yra teisus. Prisiminimai šią vargina. Ji tik papurtė galvą, kai jis paklausė apie hilerius. Atsistojusi mergina pasirąžė, pažvelgė į garbanių ir liko į jį įsmeigus savo akis.
- Adelė,- prabilo.- Adelė Ginger,- pasakė savo vardą varnė.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 4 metus sukūrė Adelė Ginger »
Dieve, kai tai nesvarbu
Ir neteka vanduo, nors verkiu.


*

Neprisijungęs Kajus Arno Wintersas

  • Kvidičininkas
  • ****
  • 407
  • Padlmiro jungtinė komanda, puolėjas.
Ats: Grota po ežeru
« Atsakymas #78 Prieš 4 metus »
Kajaus antakiai išsirietė. Nuostaba vėl pasirodė jo veide. Deja, nuostabą greitai pakeitė niūrumas ir šaltumas.
-Atrodo, turim kažką bendro,- suniurzgė. Kajus kietai sučiaupė lūpas ir įsipitrino į uolą, esančią tolėliau už nepažįstamosios peties.
Ką gi, pasirodo, ne jis vienas kenčia nuo biologinių tėvų klaidų ir nesuprantamų poelgių.
-Kartais man atrodo, kad muks suagusiųjų poelgių neįmanoma suprasti,- po pauzės lėtai prabilo,- Nors tiek gerai - žinai, kad bent ji dirba ir dar gyva,- tamsios akių žvilgsnis įsmigo į mėlynąsias merginos.
Nes pavyzdžiui, aš net nežinau kur mano tėvai yra,- karčiai pamintijo šis. Skausmas sugniaužė širdį, tačiau Kajus greitai nuvijo agoniją šalin. Tu nesi vienas. Tave juk globoja,- pasakė pats sau mintyse.
Švilpis besiklausydamasis ramaus nepažįstamosios balso, atidžiai tyrinėjo grotą. Tamsūs akmenys, spindantys nuo kerų šviesos vandens lašeliai - grota buvo niūri, pilna slegiančios niūrios atmosferos. Akimirką Kajus pasidžiaugė, jog nesąs klaustrafobikas, nes ši grota kaip reikiant įvarytų paniką. Ne, jam nereikia dar vienos fobijos. Jis buvo bemaž kaip arsonfobikas arba kaip kitaip pirofobikas -tas, kuris bijo gaisro, ugnies. Tiesą sakant, labiausiai bijo gaisrų, milžiniškų gaisrų, o ne ugnies kaip bengališkos ugnelės, ar fakelo ugnies, ar kaip ugnies židinyje, lauže. Todėl save vadino daliniu/pusiniu arsonfibiku.
-Gal nepakankamai stengiesi,- tyliai pasidalino savo išžvalga,- Gal nesupranti, kad tau tie prisiminimai patinka? Nemanyk, kad tai tiesa, bet bent pagalvok, pabandyk įsivaizduot,- greitai pridūrė, nė nenorėdamas išgirsti, jog ją laiko mazochiste. Gal tiesiog ji nenori psicholigiškai išgyti?
Kajus vos vos švelniai šyptelėjo.
-Rokas ir klasika. Nieko sau.
Netikėtai prefektas pajuto stuktelėjimą iš alkūnės. Kajus sumišo, paskui išsišiepė.
-Nagi, palik mane gyvą kvidičo čempionatui,- sarkastiškai tarė,- Nieko tokio,- gūžtelėjo pečiais.
-Greičiausiai tasai balsas yra tavo. Juk visi turim kokius du ar vieną balsus, kurie mums sako daryti gera ar bloga. Sakyčiau, kad tas balsas kaip ir atlieka savisaugos funkciją, stengiasi, kad vėl "nenudegtum",- garsiai pamąstė.
O gal tikrai man reiktų tapti psichologu?
Tarp pirštų pasiukiojo burtų lazdelę. Akys prisimerkė.
- Jei turėčiau tokią problemą pabandžiau pasielgti kaip ir tu,- ir sunkiai atsiduso.
Adelė.
Penkiolikmetis pakėlė žvilgsnį į merginą.
-Kajus Arno Wintersas. Ką dabar darysi? - paklausė, nužvelgdamas atsistojusią Adelę.
Tuo tarpu šis liko sėdėti. Aišku, galėtų pasikelti, pasirąžyti, pavaikščioti, tačiau atsisakė to. Tiesiog tingėjo ir tiek.



*

Neprisijungęs Adelė Ginger

  • Burtininkė
  • ****
  • 428
  • Lytis: Moteris
  • extra meilės kamuoliukas
Ats: Grota po ežeru
« Atsakymas #79 Prieš 4 metus »
  Adelė sutrikusi pravėrė burną. Ši galvojo, tačiau nesitikėjo, kad jos mintys pasiteisins. 
- Aš, am, atsiprašau jeigu priminiau tau apie tai,- kiek nemaloniai pasijutusi ištarė mergina. Ji nemėgo kitiems priminti kažkokių skaudžių įvykių.- Nenoriu, jog tai skambėtų žiauriai, tačiau,- sekundėlei blondinė patylėjo prikandus lūpą.- Jau geriau jie būtų mirę, bent žinočiau kodėl apie juos daugiau nieko negirdžiu,- dangaus mėlynės akys sudarė kontaktą su vaikino tamsiomis.
  Varnė visad mėgo palaikyti akių kontaktą bekalbant, jai atrodydavo, jog tuomet pašnekovas ją labiau supranta. Adelė kažkur giliai jautėsi blogai, primindama vaikinui apie šio tėvus, todėl nutilusi užsimerkė. Ji ilgą laiką stengėsi paleisti savo tėvus, susitaikyti su jų veiksmais, kurie jai iki šiol neaiškūs. 
- Pirmuosius mėnesius aš rašiau jiems laiškus, jie negrįždavo atgal, tačiau praėjus kiek laiko mano pelėda tuos laiškus parskraidindavo atgal, žinai, kaip žiobarų paštininkai grąžina laiškus siuntėjui jeigu adresatas taip nori? Tai čia man panašiai buvo. Ir ne, man nepatinka prisiminimai, kurie suteikia man skausmą, nors,- nutilo sekundėlei.- Man pasidaro gera, kuomet prisimenu, kai buvau laiminga su šeima, bet tai nėra juk blogi prisiminimai, mane skaudina tik tas momentas, kai paliko, ignoravo,- gūžtelėjo pečiais.
  Varnė pasukinėjo žiedus, esančius ant pirštų, kadangi jos mama buvo žiobarė, tai ji išpažino katalikybę, o ant Adelės rodomojo piršto puikavosi sidabrinis žiedas iš Vatikano, ant kurio išraižyta malda 'Tėve mūsų'. Kitas buvo žalvarinis, kurį Adelė gavo iš tėčio gimtadienio proga. Ant kairės rankos mažylio puikavosi keturi mažyčiai, paprasti variniai, kuriuos Adelė pasidarė iš vielos neturėdama ką veikti. Perbraukusi ranka per antakį, ši prisiminė turinti randelį, kuris užsiliko nuo to laiko, kai dar jame buvo įvertas auskaras. 
- Mano tėtis dievino klasika, tikriausiai ir iki šiol tebedievina,- nuleido akis.- O mama mėgo roką ir gerai pašėlti,- nusijuokė.- Būdama vos penkerių pradėjau groti pianinu, o vėliau sekė fleita ir smuikas. Kažkada smuiku sugebėjau sugroti rokui būdingą melodiją,- nusišypsojo mergina, prisiminusi tą vakarą namuose, kurie kvepėjo mamos keptais avižiniais sausainiais su apelsinų drožlėmis.- Tikriausiai tik tėvų dėka mėgaujuosi tokia, atrodo, viena su kita nedarančia muziką,- sunkiai nusijuokė.- O kvidičas? Čia, Hogvartse, nesu žaidusi jo,- nusišypsojo.- Ar tu koks nors kapitonas? Kokia tavo pozicija? - apipylė klausimais vaikiną.
  Neryškiom strazdanom nusėta žemaūgė džiaugėsi atsistojusi, ji nemėgo ilgą laiką sėdėti, bet ir kažkur eiti nelabai norėjosi. Blondinė pasiėmusi savąją lazdelę ištarė:
- Lumos,- ir švelni mėlyna šviesa pasklido grotoje.
  Ji pašvietė vaikino link ir nusprendė jį labiau apžiūrėti, šiai buvo įdomu su kuo bendrauja. Garbanos, kurias jau buvo anksčiau pastebėjusi, dengė jo ausis, švelnūs veido bruožai pačiam vaikinui suteikė mielumo. Bet mėlynakę labiausiai patraukė jo tamsios akys. Ji niekad nebuvo susidūrusi su tamsiaakiu anksčiau, tad nusprendė pasinaudoti proga ir žiūrėjo tiesiai jam į akis.
- Ką darysiu? Nežinau, bet šiuo metu baisiai noriu ką nors pagroti, tiesiog knieti,- nusišypsojo vaikinui Adelė.
  Hm, Kajus, o dar ir dvivardis.
Dieve, kai tai nesvarbu
Ir neteka vanduo, nors verkiu.


*

Neprisijungęs Kajus Arno Wintersas

  • Kvidičininkas
  • ****
  • 407
  • Padlmiro jungtinė komanda, puolėjas.
Ats: Grota po ežeru
« Atsakymas #80 Prieš 4 metus »
Kajus nervingai mostelėjo ranka.
-Tiek to, neatsiprašinėk,- nudelbdamas akis į žemę, sumurmėjo. O, taip ji nesitikėjo,- niūriai su sarkazmu "nustebo" mintyse.
- O nebandai, užuot bandžiusi kovoti su savo blogais prisiminimais, ieškoti antrosios šeimos?- pakėlė antakius, vis dar be reikalo žiopsodamas šaltą ir drėgną akmenų grindinį,-  Neturiu omenyje būti kaip šuniukas, nešiojantis po kaklu skelbimą, jog ieško šeimos, bet...ieškoti draugų, kurie atstotų tau brolius ir seseris? - Kajus pasidomėjo, kai išgirdo Adelės pasakojimą apie pargrąžintus laiškus atgal.
Kajus tik šyptelėjo ir nieko neatsakė į merginos žodžius apie muziką. Ji bent pažinojo savo tėvus, žinojo kas jiems patinka ir nepatinka. Iš pažiūros Kajui atrodė, jog Adelė turėjo nuostabią, mylinčią šeimą, tik nežinia ko dėka, gražus Ginger šeimos gyvenimas subyrėjo į tūkstančius šukių.
O gal ji su jais gerai negyveno? Gal jos tėvai apsimetinėjo, kūrė gražias iliuzijas Adelei ir palaukę tinkamo laiko,  ja atsikratė? Gal jie tiesiog buvo tik fasadinė šeima, o viduje viskas jau buvo supuvę? - panašios mintys lindo į galvą, besiklausant merginos,- O tu kokia? Mėgstanti pašėlti ar kaip?- dingtelėjo staiga keista mintis galvon.
Kajus atsiduso, pavartė akis. Lūpas perkreipė sau skirta lengvai pašaipi šypsenėlė.
-Buvęs Švilpynės kapitonas,- Dabartinis kapitonas - Keitas Kolinsas, o vicekapitonė - Roana Amneta,- pabaigė mintyse,- Koledžui užėmus trečiąją vietą, palikau kapitono poziciją,- Kaip netikėta,-Anksčiau buvau atmušėju, aišku, tik vienas rungtynes,- puse lūpų šyptelėjo,- Šiuo metu esu puolėjas.
Jei kažkas būtų užkalbinę apie jį kvidičo tema - apsidžiaugtų, tačiau dabar - kiek sutriko, pasimetė. Eh, jei ne tas skvarbus Adelės žvilgsnis... Jis nemėgo, kai kažkas žiopso į jo akis tarytum bandytų perskaityti jo giliausius sielos užkobarius, permatyti visas jo iškrėstas išdaigas ar išgirsti visas jo pasakytas nesąmones. O jo manymu, Adelė ir bandė tai daryti.
Pasimarkstė nuo antros šviesos šaltinio.
- O tai ko lauki? - pakėlė akis,- Gali eiti ir groti į muzikos instrumetų salę šeštame aukšte, aišku, jei kažkas to anksčiau neužėmė,- tarė, lėtai pakildamas, mat kojos tapo it švino pripiltos.
Visgi, galėjai ir anksčiau atsikelti. Kajus praignoravo savo vidinį balsą.
Galvoje kilo tik klasikiniai klausimai Adelei: "turi brolių ar seserų?", "Iš kurio tu koledžo?", "Kiek tau metų?".
Kajus tylėjo. Jo tamsus žvilgsnis vėl nuslinko per grotos sienas, kol staiga išvydo dvi poras akių, kurios tikrai nepriminė jo katino Sniego akių.
Širdis vos nenusirito į kulnus, suvokus kas netoliese jų tūno.
Tylus, tačiau nuožmus urzgesys atsimušė aidu į grotos sienas. Kajus sustingo. Prefektas buvo girdėjęs, jog tarp 1987–1988 metų Hogvartse lankėsi chimera, kuri buvo sutikta Uždraustajame miške.
Gal ne ta, bet kita chimera stovėjo beveik šalia pat jų ir tyliai urzgė, ožkos kanopomis daužydama į uolienas.

*

Neprisijungęs Adelė Ginger

  • Burtininkė
  • ****
  • 428
  • Lytis: Moteris
  • extra meilės kamuoliukas
Ats: Grota po ežeru
« Atsakymas #81 Prieš 4 metus »
- Tebūnie,- vos girdimai sumurmėjo blondinė.
  Varnė šiuo metu nesijautė super jaukiai šalia šio vaikino, tačiau nieko daugiau nesakė ir neklausinėjo.
- O antra šeima? Kartais būdavo toks vaikinas, kuris man atstodavo visą šeimą, bet kažkaip išsiskyrė mūsų keliai ir vis netikėtai susitinku su kokiu nors žmogum, kuris išklauso, bet tada stengiasi kuo greičiau manęs atsikratyti, tai ką aš žinau,- pavartė akis airė ir specialiai išmetė netikrą šypseną. Man rodos jau greit eisiu...
  Gal mano motina ir nebuvo ta, kurią baisiai mylėjau, tačiau apie tėtį nieko blogo negaliu pasakyti. Jis visad buvo nuostabus. Adelė neturėjo ką atsakyti į Kajaus žodžius apie kvidičą, todėl tiesiog linktelėjo ir nuleido galvą į savo batus, kurie tikrai nebuvo skirti tokios vietoms kaip ši grota. Ji daugiau nieko nebesakė, nors ir norėjo prabilti apie tai, jog ši yra varnė ir gal dar pridurti faktą, kad šios plaukai yra nubalinti su kenksminguoju peroksidu, nes niekam dar nėra to sakiusi, tačiau patylėjo, mama jai sakydavo - neklausia, tai ir neatsakinėk. Mergina vėl pajautė vėsumą sklindančią nuo groto sienų, todėl vėl nusipurtė ir įsisuko į odinį švarką.
   Nei Adelė žinojo ką dabar mąstė vaikinas, nei labai tą ir norėjo sužinoti. Tik dažnai besikeičiantis Kajaus veidas vertė Adelę suraukti antakius ir mažą nosytę. Įdomi persona jis, tikrai įdomi.
- Žinai, manau, taip ir padarysiu,- sumurmėjo blondinė ir jau drąsiai pradėjo žingsniuoti išėjimo link.- Buvo malonu pabendrauti, ačiū, kad išklau...- O velnias,- dar kartą atsisukusi penkiolikmetė krūptelėjo pamačiusi dvi poras akių sustingo, tik šios rankos pradėjo nenumaldomai drebėti išmesdamos lazdelę ant žemės.- Pasakyk, kad ir tu matai,- drebančiu balsu prabilo žemaūgė, kurią dabar bet kuriuo metu galėjo ištikti panikos priepolis.
Dieve, kai tai nesvarbu
Ir neteka vanduo, nors verkiu.


*

Neprisijungęs Kajus Arno Wintersas

  • Kvidičininkas
  • ****
  • 407
  • Padlmiro jungtinė komanda, puolėjas.
Ats: Grota po ežeru
« Atsakymas #82 Prieš 4 metus »
-Taip...matau,- Kajaus balse pasigirdo lengvos panikos gaidelė.
Prefektas lėtai žengtelėjo atgal nuo padaro, tuo tarpu šis grėsmingai suurzgė, suerzintas iš pažiūros nereikšmingo, bet skambaus garso - Adelės burtų lazdelės atsitrenkimo į grotos uolėtas grindis.
Chimeros figūra sujudėjo tamsoje, melsvos šviesos apšviečiame plote aiškiau pasirodė liūto, ožkos ir gyvatės hibridas. Iš pirmo žvilgsniaus atrodė, kad grotos gyventojas buvo palyginant jaunas, bet be proto vikrus - Kajus tai suvokė iškart, vos tik chimera piktai riaumodama šoko ant vargšo švilpio.
Kajus vos nesucypęs iš baimės, metėsi kairėn, stirpriai petim įsimūrydamas į  grotos nišą, ausyse suskambėjo varpai. Akimirką švilpis prarado laiko nuovoką, į kūną besismelkiantis aštrus skausmas nė kiek negelbėjo šioje situacijoje, lyg kažkas būtų išjungęs gynybos inkstinktus. Apdujęs su pašėlusiškai besidaužiančia širdimi krūtinėje Kajus stebėjo, kaip chimera piktai įsišiepdama iltis, atsisuka į Adelę. Kajus galėjo prisiekti savo galva, padaro akyse išvydo blykstelėjusį džiaugsmą. Kitaip nei jis, įlindęs tenais, kur nieks jo nepalies, mažutė, vidutinio svoriaus mergiotė chimerai atrodė kaip lengva auka, pametusi savo vienintelį ginklą, į kurią netrukus galės suleisti iltis ir pajusti mėsos skonį ir šiltą kraują, tekantį per nasrus.
Bjauriai nepatogiai įsispraudęs į nišą, Kajus su siaubu matė, kaip chimera nuslenka prie Adelės. Gyvatės uodega pradingo, užstota nišos atsikišusios uolienos.
Velniai rautų!- suriko mintyse prefektas ir kaip mat pradėjo krapštytis laukan iš slėtuvės. Buvo nepatogu. Skaudėjo petį. Delnai prakaitavo. Išlaikyti burtų lazdelę buvo vis sunkiau.
Staiga, vos neišlindęs į grotos erdves, Kajus susidurė su chimeros snukiu. Gyvūnas kurtinančiai suriaumojo ir vėl puolė jį. Ožkos kanopos skardų dunkstelėjimą į grotos uolas nusinešė aidas.
Baimės kupinos akys stebėjo nirštantį žvėrį, viena priekine įstrigusį į siaurų nišos tarpą.
Kajus, prisplojęs prie nišos pabaigos, iš siaubo nepajudėjo, tik visas kūnas drebėjo it drebulės lapelis.
Per visą siaubą, burtų lazdelė gulėjo prie  Kajus bato.
Kvėpuok. Nusiramink. Galvok.
Meslvos spalvos šviesos ruožas krito ant grindinio. Netrukus nišoje įsivyravo aklina tamsa.
-Impedimenta,- pasigirdo tylus sušnabždėjimas.
Tyla.

*

Neprisijungęs Adelė Ginger

  • Burtininkė
  • ****
  • 428
  • Lytis: Moteris
  • extra meilės kamuoliukas
Ats: Grota po ežeru
« Atsakymas #83 Prieš 4 metus »
Prieš varnės akis esanti chimera, atrodė, niekur nežadėjo trauktis. Tik staiga ši trumpam išnyko iš vaizdo, kartu ir Kajus. Tačiau ne ilgam, jau po keletos akimirkų liūto, ožkos ir gyvatės hibridas kol kas tik žvilgsniu kėsinosi sudoroti šią žemaūgę. Adelė netpagalvojus apie pasekmes tiesiog slydo tiesiai po padaru ir staigiai pagriebus lazdelę skaudžiai trenkėsi į drėgną grotos sieną. Nevaldomas sutvėrimas ir vėl puolė vaikiną, kuris sekundėlei buvo vėl pasirodęs. Suinkštusi iš skausmo varniukė užmerkė akis ir sukando dantis. Nenumaldomas skausmas diegė merginos žandikaulį ir smilkinį. Atsimerkusi ši pažvelgė į pusę, kurioje turėjo būti Kajus, tačiau veltui. Nišoje įstrigęs chimeros snukis tikriausiai priplojo garbanių taip, kad šio nė iš arti nepamatysi. Blondinės akyse pasirodė be galinė baimė. Viskas lyg staiga praskriejo pro akis. Mintis, jog vaikinas gali i vis niekada daugiau nepasirodyti, privertė ją susiimti. Ši stipriai suėmė lazdelę į rankas ir lėtai atsikėlus jau staigiai puolė chimeros pusės link.
- Protego,- sušnibždėjo ir pasistengė apsisaugoti, kol bandė pro likusį tarpą tarp nišos ir padaro, pamatyti vaikiną.- Žinau, kad tikrai ne laikas kalbėti, bet jeigu tu mirsi tai ir man šansų išgyventi nelabai lieka,- greit viską išpylė Adelė tikėdamasi, jog šis ją girdi.- Ir jei tu dar gyvas, labai prašau, duok kokį nors ženklą.
Varnės balse galima buvo išgirsti maldavimą, be galinį susirūpinimą. Išsivaduoti bandanti chimera nė kiek nedžiugino merginos, o ypač tuomet, kai ant jos nubyrėjo keletas smulkių akmenėlių ir šalia nukrito nuskilęs gabalas sienos. Panikos sutrikimą turinti mergina išpūtė akis ir žvelgė į išsivadavusį padarą. Velnias, ką daryt, ką daryt? Panikos priepuolio ištikta blondinė garsiai, lyg skerdžiama, užklykė. Klykė tol, kol akyse pasirodė mirguliuojančios žvaigždutės, lyg žaibai,  kol ausyse pradėjo spengti. Suklupusi ir nestipriai trinktelėjusi galvą į grotos vėsią sieną, mergina užsimerkė, jos kūnas trūkčiojo, o kvėpavimas vis lėtėjo.
Dieve, kai tai nesvarbu
Ir neteka vanduo, nors verkiu.


*

Neprisijungęs Kajus Arno Wintersas

  • Kvidičininkas
  • ****
  • 407
  • Padlmiro jungtinė komanda, puolėjas.
Ats: Grota po ežeru
« Atsakymas #84 Prieš 4 metus »
Tyla.
Chimera akimirkai sustingo.
Ausis pasiekė skydinių kerų pavadinimas.
Kažkas įlindo pas jį į nišą.
Žodžiai.
Tyla.
Tyla.
Nuriedėjo akmenys.
Pakilo dulkių debesys.
Tyla.
Klyksmas.
Adelės suklupo ant grotos akmeninės žemės.
Tyla.
Spengianti tyla tvyrojo Kajaus ausyse, deja, jau nieko jis jau nebegirdėjo. Tamsios akys stiklsiniu žvilgsniu žvelgė tamsų nišos skliautą.
Kraujo dėmė plėtėsi, mirko penkiolikmečio prefekto megztinis.
Tyla.
Chimeros bedvasis kūnas susmuko šalia nišos.
Išlindo figūra iš dulkių debesies, rankoje laikydama paruoštą kovai burtų lazdelę.
Figūra pritūpė prie tysiančio švilpio.
-Nebijok, Adele,- vyriškas balsas, gal kam pažįstamas iki kaulo, gal kitiems ne, pasigirdo nišoje. Žodžiai turėjo nuraminti Adelę, apimtą panikos,- Esi saugi.

-

-Ne.
Silpnas Kajus, atrėmęs į vieną iš ežero pakrantės medžių kamienų, spoksojo į žmogystąm
Kaklo žaizdos, chimeros padarytos, nors ir neskaudėjo, (kerų dėka, aišku) tačiau vis vien susiraukė.
-Ne, aš darsykį sakau, ne.
Vyras nusišypsojo ta pačia šypsena, kaip ir jo globėjas - Igoris Lorijanas Greywindas. Tiesa, kad ir to vyro, kuris jį su Adele išgelbėjo nuo chimeros, akių spalva buvo tokia pati kaip ir globėjo.
-Turi iškeliauti su Wrena,- pakartojo vyras,- Privalai, nes jums artimiausiu laiku saugu nebus čia.
Kajus atkakliai papurtė galvą.
Vos kai tik jį kerų pagalba tasai vyriškis išgelbėjo jo gyvybę ir sulopė, vis girdėjo, jog turi tempti slides iš čia. Iš Hogvartso. Iš saugiausios vietos pasaulyje.
-Berniuk, tu daug ko nežinai.
-Kai ką žinau,- pro dantis prakošė švilpis, lyg norėdamas pasakyti: "aš žinau savo globėjo ir jo sesers rases, tad pasistenk manęs su tuo nežinojimu nevaryti į kampą".
Vyras pavartė akis.
Pagal Kajų, jam davė apie penkiasdešimt ar šešiasdešimt, tačiau buvo stiprus it keturiasdešimties. Lyg ąžuolas. Trumpi žili plaukai, skvarbios, protingos mėlynai pilkos akys, raukšlėtas veidas su barzda, tačiau tvirto stoto vyras.
Nepažįstamasis, (nors Kajus sau sakė, kad galbūt jį pažįsta iš pasakojimų) pasilenkė prie prefekto.
-Ką šiandien pamačiau, vargiai pasakyčiau, jog moki kautis ar išlikti šalto proto. Be šių dalykų, kas įvyks artimiausiu laiku, sunkiai išgyvensi-
-Artimiausiu metu? Kas tau yra artimiausiu metu?- suirzęs pertraukė Kajus.
Vyras vyptelėjo puse lūpų, jo akys nukrypo į Adelę.
Per jo su Wintersu pokalbį varnė liko tik nebyli stebėtoja. Pagal vyriškį -gal net ta, kuri gali nugirsti tai kas ne jos ausims.
Ta, kuri būtų galima švariai atsikratyti. Tačiau apsiprendė jos neliesti.
-Laikas  daugiausia priklausys nuo kitos pusės, tačiau man - vieni ar dveji metai,- mėlynai pilkų akių žvilgsnis vėl sugrįžo prie Kajaus,- Jei nepasijudinsi greičiau, tavo ir Wrenos gyvybes bus sunkiau išgelbėti, nes įvykiai bus kitokei nei anksčiau ar buvai skaitęs Magijos Istorijos vadovėliuose.
Kajaus tamsiose akyse blykstėlėjo įtūžis. Jis neapkentė, kai jį kažkas netiesiogiai ar tiesiogiai vadina skystablaudžiu. Tačiau užuot patrūkęs, šaltai paklausė:
-Kodėl aš su Wrena? Kodėl negaliu kartu iškeliauti su artimaisias?
-Nes tie kiti, -vyras pabrėžė paskutinį žodį,- Moka kovoti ir tai jie jau darė likusį savo gyvenimą. Jų reikės čia.
Ką? Jis gal juokauja? Ar kas įsivaizduoja kaip Mela galėtų kautis? Ar Igoris? Ar Emilijana? Jie pernelyg geri, kad kažkam pradangintų kaulus ar suknežintų galvą!
Vyras atsitiesė.
- Paikas jaunimas,- paniekinančiai pratarė,- Tavo pasirinkimas. Tačiau nesakyk, kad nebuvau neperspėjęs. Beje, - atsigrėžė per petį,- Padėkok bent Sniegui, kad jis sugebėjo mane susirasti, vos suvokęs, kad tau gresia pavojus. O dabar keliaukit į pilį.
Ir Myša Lorijanas dingo iš Kajaus akiračio.
Kajus su Adele, atrodo, jau liko vieni.
Kajus sukando dantis ir tyliai atsiduso.
Puikumėlis. Kažkoks vyras sako, man nešdintis dėl kažko, ko pats nežinau.
-Tau viskas gerai, Adele?- kryptelėjo galvą į Ginger pusę,- Po viso šito?

*

Neprisijungęs Adelė Ginger

  • Burtininkė
  • ****
  • 428
  • Lytis: Moteris
  • extra meilės kamuoliukas
Ats: Grota po ežeru
« Atsakymas #85 Prieš 4 metus »
  Grotoje vėl viskas buvo ramu. Tos pačios vėsios sienos ir beveik aklina tamsa. Tik ant žemės, tarp grotos ir pakrantės gulėjo mergina. Ji net neatrodė kaip žmogus. Plaukai buvo purvini, lyg ją kas murkdė žemyn galva į purvą. Blauzdos, kurias dengė visiškai plyšusi medžiaga - kelnės, sudraskytos iki kraujų. Smulkiųjų rankų maži pirštai pamėlę, o gražiame, tyrame veide puikavosi prašmatnus sumušimas ir dar daugiau purvo. Ir tai buvo tik matomos detalės, visas kūnas atrodė kaip tiesiog sumesta mėsa, be kaulų. Arba kaip nukankintas, vargšas elfas. Be gyvybės.
  Tyloje buvo galima išgirsti lėtą, labai lėtą širdies plakimą. Bet tas plakimas buvo tik vienas iš trijų. Grotoje buvo padaugėję žmonių. Neaiškaus amžiaus vyras, kuris sakė, kad ji nebijotų, kad ji saugi, kuo Adelės protas nelabai tikėjo. O šalia jo - garbanius. Tėve mūsų. Blondinės galvoje nuskambėjo maldos žodžiai. Ši prasimerkė. Sunkiai. Blykstelėjo ryški šviesa. Jos akys lėtai judėjo, viską apžvelgė, bet jai viskas pasirodė per daug apsiblausę. Ausyse dar vis spengė. Varnė kilstelėjo galvą ir vėl nuleido. Skausmas slėgė ją prie žemės, rodės, pats velnias ją šaukiasi, kad tik ši prasibrautų pro grotos grindinį ir atkeliautų pas jį. Ši krustelėjo. Sudrebėjo. Lėtai pajudino kojas, bet po savim nieko nejautė, o turėjo. Ji juk gulėjo ant žemės, o ne skraidė padebesiais. Tuomet pajudino pirštus, bandė sugniaužti kumštį. Ir jai pavyko, tačiau ši ir vėl to nejautė. Kas per? Šviesiaplaukė nesusiprato kas vyko. Lėtai, palengva sugebėjo pasislinkti link išorės sienos ir į ją atsiremti. Aptemęs protas neleido šiai suvokti nei kur ji, nei kas jai nutiko. Dangaus mėlynės akys mestelėjo žvilgsnį į du žmogystas. Rodos, vieno ar kito lūpos vis pajudėdavo. Tačiau ši nieko negirdėjo, tik spengianti tyla ausyse. Užsimerkė.
  Juodoje ertmėje, kuri dominavo merginos galvoje, pasirodė vaizdinys. Mėlynakės tėvai. Ir ji prisiminė Išėjimo knygą. Kaip kunigas per jos sutvirtinimą skaitė apie Izraeliečius Egipte, apie Jokūbą ir jo vaikus, palikuonis. Tuomet šmėstelėjo laiškai. Apaštalo Pauliaus. Korintiečiams. Apie padėką. Ačiū. Mintyse nuskambėjo vienas vienintelis žodis.
  Blondinė prasimerkė. Vaizdas buvo ryškesnis. Ausyse zvimbė, nebe spengė. Adelė galėjo išgirsti Kajaus klausimą. Pažvelgus už jo, kito žmogystos nebematė. Pabandžius atsistoti ji kiek susvyravo, paėjėjo kelis žingsnius, atsirėmė į sausą gluosnį ir giliai kvėpavo. Ši vėl jautė galūnes, galvos nebespaudė skausmas. Tyros akys be gyvybės kibirkšties pažvelgė į Kajų, o tuomet blykstelėjo menka laimė. Kelis kartus kostelėjusi ji pagaliau prabilo:
- Lyg ir, aš nesupratau kas įvyko,- suraukė savo antakius.- Kelias akimirkas nieko negirdėjau ir vos mačiau. Aš,- užsikirto.- Aš nežinau ar viskas gerai.
  Pažvelgusi į savo kojas Adelė išplėtė akis. Kelnės buvo visiškai suplėšytos ir buvo kuo puikiausiai matyti didžiulis randas, einantis per blauzdą, kelią ir šlaunies dalį. Išsiėmusi iš odinio švarko raudonos spalvos galvos raištį ji suėmė kelnių plyšusius kraštus ir juos užrišo pasinaudodama raudonu raiščiu, kad bent kiek uždengtų nudeginimo žymę.
- O tu? - varnė pasuko galvą į švilpį.- Kaip tu?
Dieve, kai tai nesvarbu
Ir neteka vanduo, nors verkiu.


*

Neprisijungęs Kajus Arno Wintersas

  • Kvidičininkas
  • ****
  • 407
  • Padlmiro jungtinė komanda, puolėjas.
Ats: Grota po ežeru
« Atsakymas #86 Prieš 4 metus »
Jie buvo gerai apdaužyti. Narsusis karys,- pasišaipė iš savęs Kajus.
Adelei prakalbus, jog vargiai ką suprato ir girdėjo, ir ničnieko negirdėjo, švilpis akimirkai atsipalaidavo, mat nujautė vyriškio galimus kėslus, bet kita vertus, sunerimo.
-Nebūsi susitrenkusi galvos?
Alio, gal jam prie kvidičininko ir psichologo profesijų prirašyti ir hilerio?
Tamsios akys nuslino per Ginger žaizdas, veide pasirodė mimika: "vajetus, tu irgi nemačiau už mane apdaužyta". Pala. Tie randai atsirado ne nuo chimeros nagų. Tas padaras negali spjaudytis kažkuo, kas sukelia nudegimus.
Kajus patylėjo. Jis neklaus apie šiuos randus. Kitą kartą, jei jie abudu dar susitiks.
Kiek pats žinojo rėžiai kakle dabar turėtų atrodytų kaip kelių dienų ar savaičių senumo (padėkokime kerams), tačiau nė nenumanė kaip jaustis.
Chimera negyva, ačiū Merlinui, bet ar jis laimingas tuo? Jis su Adele gyvas, bet suprato, koks esąs nelemtas bailys ir prasčiausias iš prasčiausių kovotojų visatoje.
-Gyvas,- abstrakčiau pratarė,- Buvo man ir gerau,- su šiais žodžiais, Kajus pabandė lėtai atsikelti, pasiremdamas ranka medžio kamienu.
Nuvargusias kojas užgriuvęs svoris, privertė sulinkti, bet Kajus laikėsi iš paskutiniųjų, kolei galiausiai, atsirėmė pečiu į kamieną.
Kaklą persmelkė vos juntamas skausmas, bet velniškai nemalonus.
Dar be to betrūktų, kad išbalčiau it balta drobulė. Ir dar apalpčiau. Nevykėlis.
Ranka nuslydo prie kišenės, pirštų pagalvėlėmis užčiupus burtų lazdelę, akys nukrypo grotos link.
-Man rodos, kurį laiką tikrai tenais nesirodysiu,- pusbalsiu prabilo, liūdnai vypteldamas.
-Enervo,- tyliai sušnibždėjo, išsitraukdamas ir mosteldamas burtų lazdele.
Kerai iš pirmo karto suveikė ir švilpis pajuto, kaip jėgos po truputėlį grįžta į jo kūną.
Gerai, grįžtu į Hogvartsą, nukulniuoju į Ligoninės Sparną, tenai mane papildomai apžiūrės, o po to susirasiu mandragoros lapų animagus eliksyrui. Tik tiek turiu dabar padaryti.
-Keliaujam į Hogvartsą? - paklausė Švilpynės prefektas, lėtai, neskubėdamas žengteldamas nuo medžio kamieno,- Gali manęs ir nelaukti, vis vien eisiu po lėto,- šyptelėjo puse lūpų ir nuėjo link pilies.

*

Neprisijungęs Adelė Ginger

  • Burtininkė
  • ****
  • 428
  • Lytis: Moteris
  • extra meilės kamuoliukas
Ats: Grota po ežeru
« Atsakymas #87 Prieš 4 metus »
- Rodos, būsiu, gal du kartus,- tarė blondinė ir parodė tris pirštus.- Uoj,- lengvai sukikeno ir užlenkė vieną pirštą.
  Adelė dar kartą žvilgtelėjo į savo kelnes. Tokia ji tikrai nenori grįžti. Nuo riešo nusiėmusi juodą plaukų gumutę susirišo savo purvinus plaukus į moliūgėlį. Tai buvo šukuosena, kuomet kažkoks kleckas styro viršugalvyje, o iš šono paėmus visą galvą, atrodo kaip moliūgas. Dėl to Adelės veido bruožai kiek sušvelnėjo, o sumušimas ant veido taip pat nebuvo labai ryškus.
- Klausyk, man skauda galvą ir sunkiai prisimenu kelis dalykus, pavyzdžiui tokius, kaip burtažodį, kuris turėtų sutaisyti daiktus. Juk yra toks?- susiraukė. - Gal galėtum sutvarkyt mano kelnes?- sumurmėjo nelabai aiškiai.
  Randas ant kojos ne itin kėlė geras emocijas blondinei, tad ši tenorėjo, jog bent šiam laikui ši visiškai nieko neprisimintų.
  Merginos akys stebėjo garbanių. Jėzau, atrodo kaip sudaužytas obuolys. Galėjai pagalvot, jog vaikinas jau leisgyvis, miršta, tačiau burtų pagalbą šis atsigavo. Apsižvalgiusi aplink, žemaūgė pamatė savo lazdelę ir lėtai nupėdinus link jos pasiėmė. Eiti buvo sunku, mat skausmas kojose dar vis neišnyko.
- Keliaujam,- šyptelėjo.- Ir ačiū,- tarė. - Kad išklausei. Taip pat nesijausk kažkokiu silpnu nevykėlių ar panašiai. Tikrai toks nesi. Vis vien tu dabar kaip ir mano didvyris? Labai kvailai skamba,- žaismingai pavartė mėlynas akis.- Jeigu būčiau buvus ten viena, tai kažin ar dabar gyva čia stovėčiau.
  Blondinė pradėjo lėtai žingsniuoti pilies link. Ant dviejų pirštų ši pasigedo žiedų: žalvarinio ir sidabrinio. Nuo tėvų. Gal taip ir geriau. Ir su ta mintimi pajuto palengvėjimą.
Dieve, kai tai nesvarbu
Ir neteka vanduo, nors verkiu.


*

Neprisijungęs Maja Patvel

  • Burtininkė
  • ***
  • 138
  • Lytis: Moteris
  • Viską galima įveikti su svajonėmis!
Ats: Grota po ežeru
« Atsakymas #88 Prieš 4 metus »
Lėtais žingsniais ežero link žingsniavo Maja. Nors jai Hogvatse patiko šie metai buvo ne iš lengvūjų. Be to mergaitė buvo pasilgus savo mamos ir mažosios sesutės.
 Apie tai galvodama grifukė priėjo ežerą. Ji net nusistebėjo, kad taip greitai atkeliavo. Mergaitė nebuvo nusprendusi kur tilsliai eina, tiesiok norėjo pailsėti, tad dabar ėmė tyrinėti ežero pakrantę.
 Vanduo buvo tamsus, o oras nebuvo pats šilčiausias ir Mają kartkartėmis nupurtydavo šaltis. Jaunoji grifė svarstė ar nereiktų gryžti į pilį ir apsirengti šilčiau, bet puikiai suprato, kad nuėjus į pilį ten ir liktų, tikrai nebenorėtų gryžti į šaltą orą. Turbūt eitų rašyti laiško mamai... O gal taip ir padaryti. Mergaitė pakišo sau viliojančią mintį. Bet geriau pagalvojus nusprendė dar paėjėti pakrantę.
 Kiek toliau paėjus ji pamatė puikią grotą po ežeru, kurioje iškart užsinorėjo pabūti.Maja įlindo į grotą ir pamačius kad ten tamsoka sušnabždėjo:
- Lumos!

Sunku būti savimi, kai nežinai kas esi

*

Neprisijungęs Camille Cornet

  • II kursas
  • *
  • 206
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • Jausmai keičiasi - prisiminimai ne .-.
Ats: Grota po ežeru
« Atsakymas #89 Prieš 4 metus »
Lauke buvo šaltą. Camilla visiškai nenorėjo į lauką, bet jos katė taip nemanė. Reikia ją išleist atsiduso klastuolė. Kai mergaitė pagaliau išėjo į lauką jei jau tingėjosi grįžt atgal. Todėl išleidus Liusi pabėgioti pirmakursė nuėjo kur veda akys. Dėl katytės ji net nesujaudino Pati grįš pagalvojo Cornet ir nuėjo prie ežero. Metai ėjo prie galo, o šviesiaplaukė visiškai nenorėjo grįžt į savo bjaurų mažą butą, pas gimdytojus.  Jai jau galvoja sukosi mintis, kad gyvent bendrabutį. Maža klastuolė priėjo prie ežero. Šiandien nebuvo ypatinga diena, bet Camilla susigarbanojo plaukus. Šaltas vėjas kedeno šviesiaplaukės plaukus. Mėlynakė nužvelgė ežerą ir pamatė grotus. Nors visiškai nenorėjusi veltis kažkur, bet lyg kažkas sakė, kad klastuolė eitu. Netvirtais žingsniais priėjo prie grotų. Atsiduso. Pagaliau nusprendusi užeiti ji pralindo pro grotas. Buvo tamsu ir šalta. Mergaitė ištarė burtažodį ir pamatė mergaitė ji atrodė vyresnę už ją. Vėl iš grifo gūžtos nors Cornet žinojo, kad kažkur įsivels, bet vistiek prabilo:
- Labas...
„Pačius svarbiausius savo gyvenimo žodžius mes ištariame tylėdami“
Paulo Coelho