1
5

0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Kaden Peyton

  • I kursas
  • **
  • 17
  • All Monsters Are Human
Ats: Grota po ežeru
« Atsakymas #60 Prieš 3 metus »
  Nuodų ir Vaistų profesorius buvo vienas keisčiausių žmonių kada nors matytų Kaden gyvenime. Beveik visad pavėlavęs jis atrakindavo kabineto duris. Dulkės sklandė net ore, tačiau jam tai mažai rūpėdavo. Nieko nesakęs ant lentos vos įskaitomu raštu parašydavo pamokos temą ir liepdavo skaityti vadovėlius. Tuomet ramiai išsivirdavo arbatos, geras dešimt minučių stovėdavo ir žvelgdavo pro langą (mokiniai buvo pradėję skleisti gandus, kad jis taip spokso į Žiobarotyros profesorę, kuri pasišlykštėjus jaunimu nebaigė dirbusi nė vienų mokslo metų). Galiausiai atsisukęs į klasę, lyg niekur nieko, pradėdavo pamoką. Nuo veido niekad nedingdavo liūdna, skausmą kelianti išraiška. Per pusryčius ateidavo paskutinis, pietus valgydavo savo kabinete užsirakinęs, o vakarienę praleisdavo. Vieni buvo pradėję manyti, kad galbūt jį visi atstumia ir jis neturi draugų, tačiau Kaden galėjo matyti, kad čia slypi kažkas daugiau. Profesoriui nepatiko bendrauti, galbūt jis bijojo ką netyčia užsimiršęs išpliurpti.
  Klastuolis sugalvojo iš jo vogti pirmiausia, vien iš pagarbos. Jis nekurpė kažkokio detalaus plano, kaip tik ruošėsi tai padaryti per pietus, pavalgęs. Visai ramiausiai, net su Rodžerio kompanija, jis nupėdino prie Nuodų ir Vaistų kabineto. Šalimais buvo tamsus, mažas kambarėlis, kuriame buvo laikomi eliksyrai, knygos, puodai, dubenys, semtuvėliai ir kitos, kabinete netilpusios atributikos. Vienu, dar pirmame kurse išmoktu, burtažodžių atvėrė užrakintas duris. Pasišvietė ir pradėjo knistis ko nors ieškodamas. Rodžeris, paliktas stebėti durų, nuolatos spirgėjo kaip uždegtas. Šokinėdamas nuo vienos ant kitos kojos šnibždėjo:
-   Oi bus problemų. Oi bus problemų.
-   Patylėk,- ramiai sudraudė berniukas,- Jau radau ko ieškojau,- atsisukdamas rankoje laikė tris skirtingų spalvų eliksyrus su nusitrynusiomis etiketėmis. Išeidami jie net neuždarė durų, paliko praviras, tarytum norėdami pasakyti, kad buvo. Tačiau nereikėjo toli eiti, už kampo stovėjo ir įprastu liūdnu žvilgsniu žvelgė Profesorius. Rodžeris visas pabalo, Kaden liko stovėdamas su buteliukais rankose.
  - Kam jie tau?- slogiu balsu paklausė vyras.
  - Kelionei.- nusprendęs nemeluoti, bet ir neatvirauti atsakė klastuolis. Vyras kuris laikas patylėjo, pamąstė ir linktelėjęs nuėjo, bet dar prieš nutolstant per toli pasakė:
  - Skubėk išeiti, kol dar jie nepririšo tavęs prie savęs. 
  Vaikinas primerkęs akis pažvelgė į šviesiaplaukę, bandė perprasti kodėl po pietų, kuomet tuoj prasidės nauja pamoka, šmirinėja Varniukė, tuo labiau prie ežero klaidingiausių vietų. Galbūt ir ji slėpė ką nors apie ką nenorėsianti papasakoti. Gal ši nuožmi mergina ir yra tiek mėšlo privirusi žiobarų mergaitė:
  - Ar esi kada buvusi Kroatijoje, prie Plitvicos ežerų?- visai pro ausis praleido merginos gudrų ir kiek kampuotą atsakymą, juk ji Varniukė, nieko keisto, kad puikiai moka žodžio meną. Nors galima girdėti, kad mergina ne iš Jungtinės Karalystės. Galbūt Prancūzija. Nuleidęs akis nusisuko į kurpinę. Pragriovęs dar porą stambesnių akmenų įgrūdo krepšį į vidų.- šešiolika ežerų, ir visi jų spindi skirtingais vandens atspalviais, tiesiog nepakartojama.- klastuolis nebuvo iškeliavęs niekur iš namų, tiesiog pastaruoju metu daug skaitė apie svetimus kraštus. Knyga, gal dar reikia įsimesti kokią knygą.
  Šviesiaplaukei nenuėjus berniukas grįžtelėjo atgal norėdamas įsitikinti, kad ji neturi jokių krepšių, kuriuos irgi norėtų paslėpti. Tačiau ji pasirodė tik itin smalsi ir pasiryžusi gauti atsakymus bet kokia kaina. Dar kuris laikas paspoksojęs į ją nusisuko:
  - Apsidraudžiu. Nenoriu, kad tokie landūs žmonės kaip tu interpretuotų mano krepšį savaip.

I’d tell you to go to hell, but I work there and don’t want to see your ugly mug every day.

*

Neprisijungęs Gabrielle Salliete Dévertes

  • Burtininkė
  • ***
  • 151
  • Lytis: Moteris
  • Tą vakarą buvo gražus tavo veidas, ir..
Ats: Grota po ežeru
« Atsakymas #61 Prieš 3 metus »
Ne, nebuvau, norėjo pratarti Gabrielė. Nespėjo, mat klastuolis kalbėjo toliau, o įsiterpti atrodė nemandagu. Tie šešiolika ežerų, kiekvienas atrodantis skirtingai, kaip mat nuostabiu vaizdiniu iškilo jos galvoje, o protingos, tačiau nelabai išmintingos smegenys ėmė riesti nuostabiausias istorijas. Viena iš jų buvo apie fėjas. Mergaitė įsivaizdavo, kad ežeruose gyvena šešiolika fėjų klanų, karts nuo karto jie susipyksta, kyla karai, tada ežerai išsilieja per kraštus ir spalvoti vandenys susimaišę atkuria pusiausvyrą. O fėjos, jos anaiptol ne tos gražios lėlytės su sparniukais ir fėjų dulkėm.
Pavyzdžiui, mėlynos spalvos ežere gyvenančios fėjos - mažuliukės, bet baisiai piktos. Dantys jų - aštrūs tarytum piranijų, o kokčiai žalios spalvos nagai nuolat išskiria nuodingas gleives, nuo kurių žaizdos baisiai ilgai negyja. Tuo tarpu rožinės fėjos - taikiausios iš visų šešiolikos klanų. Tarpklaniniai konfliktai jų nedomina, svarbiausias jų užsiėmimas - prižiūrėti povandeninių augalų sodus, laikomus pačiu nuostabiausiu povandeninės gamtos kūriniu Europoje. 
Šiuos begalinius vaizduotės žaismus nutraukė galiausiai pasigirdęs atsakymas, kuris privertė susimąstyti. 
Patempusi viršutinę lūpą Gabė minutėlę svarstė, ar reikia įsižeisti, o gal viską nuleisti negirdomis ir pabandyti susidraugauti? Tačiau kraujas prancūzų, kurie garsėjo perdėta puikybe ir pasipūtimu santykiuose su kitų šalių atstovais, matyt, padarė savo, ir antrakursė nusprendė įsižeisti.
Ji žengė žingsnelį į šoną, bato kulnu žemėje prasuko duobelę ir žvilgsniu ėmė gręžti klastuolio nugarą. Svarstė, kokius kerus panaudoti. Tokius, kad skaudėtų, bet labai didelės žalos nebūtų. 
Gabrielė subtiliai kostelėjo, norėdama atkreipti į save dėmesį. Juk jokio malonumo, kai (turbūt) garbingą priešininką užpuoli iš pasalų, o paskui atseit džiaugiesi, va, kaip šauniai nugalabijai tą, kuris apsiginti nespėjo. Tiesa, nieko galabyti ji nesiruošė.
Kai tik jos asmenybei teko kruopelė dėmesio, ji dailiu riešo judesiu suktelėjo lazdelę ir riktelėjo:
- Rictumsempra!
Dailiai švytintis violetinis žaibas skriete nuskriejo link orų prancūzišką kraują įkaitinusiojo, užvirusiojo ir pamiršusiojo nukelti nuo ugnies. 
 

*

Neprisijungęs Kaden Peyton

  • I kursas
  • **
  • 17
  • All Monsters Are Human
Ats: Grota po ežeru
« Atsakymas #62 Prieš 3 metus »
  Žvelgdamas kiaurai merginos į ežero paviršių pastebėjo kaptelint porą lašų, kilstelėjęs galvą įvertino debesis. Tamsūs, bet grėsmės nekels, praslinks. Kaden mintys dažnai šokčiodavo viena nuo kitos, visai paleisdamos viena kitą. Pavyzdžiui dabar, jis prisiminė Senelį. Jis niekuomet nepripažino, kad sensta, nuolatos elgėsi kaip tikras vyras jėgų žydėjime. Dažėsi plaukus, prižiūrėjo savo žandenas, kvepindavosi gerais kvepalais ir prie batų blizginimo praleisdavo daug laiko. Su Močiute eidavo šeštadieniais šokti, su draugais susitikdavo kažkokioje užeigoje kiekvieną ketvirtadienio vakarą. Tačiau šalčiausią žiemą Kaden gyvenime atėjo daug blogybių, viena iš jų buvo – Senelio ligų virtinė.
  Jis vargiai keldavosi iš lovos, pradėjo skųstis skausmais kurių anksčiau neturėjo ir suseno taip staiga, kad niekas nebegalėjo suprasti, kur dingo tas veržlus vyras. Kaden dėl to nespėjo paliūdėti, nes senolis kviesdavo jį kiekvieną vakarą ir pasakodavo iki išnaktų (kas dažniausiai reikšdavo aštuntą valandą vakaro) savo gyvenimo istoriją. Berniukas niekuomet net nesitikėjo koks įdomus, veiklus žiobaras buvo jo Senelis. Tais kartais klastuolis išmoko ir daug naudingų dalykų, vienas mėgiamiausių – išgyvenimas laukinėje gamtoje.
  Akimis grįžo prie merginos, nežinia kodėl jis nenorėjo užkeikti kuprinės prie jos, galbūt jautėsi kaltas slėpdamas tai. Nieko netardamas jis žvelgė į ją, geltonplaukė apie kažką mąstė. Jos veidu, tartum vienu tų fontaninių skulptūrų akmenų, bėgo emocijos ir svarstymai. Jie užsilikdavo tik sekundei, sunku buvo net identifikuotų ką ji jaučia, tačiau galėjai būti tikras, kad jos viduje verda kova. Viskas vyko poros sekundžių tarpu, tačiau laikas sustojo. Vaikinui norėjosi prieiti ir uždėjus ranką ant peties grąžinti ją į mūsų pasaulį, tačiau nespėjus nė sugalvoti priežasties kodėl nereikia, ji staiga grįžo su trenksmu.
  Sidabrinei šviesai palietus Kaden jis pajuto kiekvieną savo kūno ląstelę išprotėjant. Po visą jo kūną bėgiojo tūkstančiai mažų skruzdelyčių kutendamos absoliučiai viską. Pradėjęs muistytis ir šokčioti jis nebeišlaikė ir pravėręs burną išleido skambų juoką. Pastarasis nesustodamas atsimušdavo į grotos sienas ir skimbčiodamas grįždavo atgal. Nuo medžių pakilo ir nuskrido varnos, o nesėkminga pranašystė prakiurdė lietaus debesį ir šis, lygiai taip pat neišlaikęs, paplūdo pliaupti sunkiais lietaus lašais. Vaikinas ne tik negalėjo galvoti, bet jei ir būtų galėjęs, tai veikiausiai nesugebėtų nė lazdelės išsitraukti. Jis nuoširdžiai nesuvokė kas ką tik nutiko ir kodėl ši mergina taip rūsčiai nusprendė pajuokauti.
  Griebęsis to, kas pirmiausia šovė į galvą išbėgo į lauką ir šoko į dar ganėtinai šaltą vandenį. Stingdantis vanduo padėjo ir pajutęs palengvėjimą šoko lauk iš vandens visas kankinamas hipotermijos sukelto skausmo. Perpykęs ir įsižeidęs jis uždegė vienintelį daiktą kurio neįmanoma sušaldyti baisiausiu šalčiu – akis ir taip niekinamai pažvelgė į merginą, kaip niekad nėra žvelgęs į nieką kitą (jis taip manė tą akimirką, bet tiesą sakant, buvo ir bus blogesnių atvejų, o ši jauna dama jam gyvenime dar padarys tokių dalykų, kad bus apdovanotą įvairiausio tipo žvilgsniais ir liepsnelėmis). Iš prigludusios prie kojų kišenės išsitraukęs lazdelę atstatė jai prie nosį ir suurzgė:
-   Steleus...
Žali ratai pradėjo sklisti merginos pusėn.

I’d tell you to go to hell, but I work there and don’t want to see your ugly mug every day.

*

Neprisijungęs Gabrielle Salliete Dévertes

  • Burtininkė
  • ***
  • 151
  • Lytis: Moteris
  • Tą vakarą buvo gražus tavo veidas, ir..
Ats: Grota po ežeru
« Atsakymas #63 Prieš 3 metus »
Žinoma, kiekvienas pasakytų, kad juoktis iš kito - baisiai nemandagu. Bet juk juoktis tada, kai kitam irgi juokinga, galima? (Siūlau pamiršti tai, kad tas, kuris juokėsi ir iš kurio buvo juokiamasi, mieliau nugalabytų tą, kuri juokėsi iš jo, užuot juokęsis pats. Bent jau iš žvilgsnio taip atrodė). Išties, žvilgsnis, kuriuo besijuokianti Gabė buvo maloningai arba nelabai apdovanota, nieko gero nežadėjo. Sakytum, svilino odą kaip kokia žarija (na, būtų svilinęs, jei tai būtų įmanoma). Tai buvo Tas žvilgsnis, na tas, Tas Žvilgsnis. Iš didžiosios raidės. The Sight. Gal Gabrielė ir nepajuto jo svilinančiosios jėgos, tačiau juoką jis nutraukė. O gal jis nutrūko ne dėl žvilgsnio (nors kaip galima abejoti Tûō Žvílgsniù?). Iš tiesų juoko nutraukimo garbę turėjo prisiimti skaisčiai žali oru sklindantys ratilai. Bet gana apie juoką.
Prancūzė iš pradžių tik stovėjo ir žiūrėjo, tačiau kai žali kerai atsidūrė artėliau, žengė žingsnį atgal, paskui dar ir dar vieną. Galiausiai žalias keras ją pasiekė, sučiupo savo kibiais pirštais, pagrobė ir pasiglemžė į savo neišmatuotą neesamybę. Mergaitė nusičiaudėjo. Galingai. Sakytum, ugnikalnis išsiveržė.
- Klausyk, - pradėjo ji. Ir nusičiaudėjo. - Atsiprašau, kad tave užkerėjau, bet pats kaltas. Taip pat... - dar vienas smarkus apči. - būsi pats kaltas, jeigu... - ji stabtelėjo, nes mirtinai reikėjo įkvėpti ir nusičiaudėti. - jeigu dabar tave apčiaudėsiu.
Jei būtume visiškai atviri, Gabei būtų labai palengvėję ant širdies, jeigu taip ir nutiktų. Ji prižingsniavo prie to (bjauraus ir nemandagaus, kad jį kur utelės šūdas Merlino barzdoje) berniuko ir iš visų jėgų pasistengė jį apčiaudėti. Be abejo, neišėjo, o dar kartą bandyti ji netroško, dievai žino, kas gali nutikti. Paprasčiausiai burtažodžio murmtelėjimu ji nutraukė čiaudulį ir lyg beviltiškai papurčiusi šviesiaplaukę galvą atsitraukė. Galbūt ketino išeiti iš tos nelemtos vietos, gal dar ką. O įžeistas orumas vis dar kirbėjo. Jautė, kad dar iki galo neatkeršyta, o juk kokį puikų ginklą - magiją - ji turi savose rankose, taip trokštančiose keršto.
Gabrielė grįžtelėjo, nutaikė lazdelę ir ištarė burtažodį, užmiršusi, ką šis daro (užaugina arba dantis, arba antakius. O gal abu?):
- Furnunculus.
Plykstelėjo kažkokios spalvos šviesa, antrakursė buvo tikra, kad keras tikslą pasieks. Troško, kad taip nutiktų. Nors paskui, ko gero, tektų pačiai ir sustabdyti antakių arba dantų augimą, nes tikėtis, kad klastuolis mokės bet kokio kero užbaigiamuosius kerus, būtų daugiau ar mažiau kvaila. Ką gi.
 
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 3 metus sukūrė Gabrielle Salliete Dévertes »

*

Neprisijungęs Kaden Peyton

  • I kursas
  • **
  • 17
  • All Monsters Are Human
Ats: Grota po ežeru
« Atsakymas #64 Prieš 3 metus »
 Lietus pliaupė taip stipriai, kad rodėsi, jog būtent jis ir iškandžiojo tas skyles stoge. Berniukas nieko negalėjo padaryti, tik gulėti lovoje užmerkęs akis ir stengtis apsimesti, kad tie lašai atsimušantis nuo beveik pilno puodo yra jūra per audrą. Jis didis jūreivis kuris plaukia užkariauti žemės vakaruose. Sudrėkusį apklotą jis nusimetą šonan ir susisukęs į kamuoliuką toliau stengiasi užmigti. Kaden negalvoja apie tai koks sunkus tetos ir jos vyro gyvenimas. Jis pripratęs prie to, tai jam primena nuotykį, tik kiek gaila, kad jiems tai gyvenimas. Užplūsta nemalonus, krūtinę spaudžiantis jausmas. Tartum skaudėtų kokią kūno dalį kuri tau nepriklauso. Labai keista, bet taip būna. Tai, žinoma, jaučia žmonės praradę galūnę ir jaučiantys psichologinį skausmą tos prarastos galūnės. Tačiau, klastuolis jautė tą patį, tik tartum praradęs tetą ir jos vyrą. Dar tada nieko nežinojo apie ryšį, tačiau, geriau būtų ir likęs nežinioje.
  Žiūrint į čiaudinčią varniukę vėl pajuto keistą jausmą. Audra įsismarkavo kaip reikiant. Pasikartojantis čiaudulys nekėlė pasitenkinimo ar laimės, berniukas tenorėjo greičiau užbaigti reikalus su kuprine. Nors ir buvo klastuolis, jam nepatiko tuščiai švaistyti lazdelę. Ją naudodavo, galbūt net daugiau nei kiti, tačiau vis vien tai vadino – svarbių reikalų kraštutine priemone. Jautėsi tartum būtų nesąžininga kovoti kitiems prieš jį, tuo labiau tokiai jaunai mergaitei. Taip, klastuolis turėjo sąžinės. Retas dalykas. Pasukiojęs akis, grįžo atgal į grotą.
  Suraukęs antakius stebėjo merginos pastangas kažką įrodyti pasauliui, ne gal ne visai jam, tik Kaden. Bet visgi nepavyko nei viena, nei kita:
  - Matai, ši vieta veikia tave. Tampi tikrai pakvaišėle,- kaip tik žaismingai atkirto berniukas, pykčio savyje nelaikė, tačiau jei ji vis dar buvo įsiutusi, veikiai šis sakinys galėjo pasirodyti kaip tik dar viena pašaipa. Pakuros į liepsną.
  Numanydamas, kad tai įžeis šviesiaplaukę nuotykių ieškotoją, jis jau buvo pasirengęs atremti atskrendantį burtažodį, kurį nukreipė į šalį. Jau norėjo pergalės pilnu veidu ką nors suvapalioti, kai pamatė, kad magija pasirinko itin prastą vietą apsistoti – berniuko atsargų kuprinę. Ši pradėjo keistai tampytis į šonus, gumbuotis, plyšti ir kitaip ardytis. Tamsiaplaukis prišoko prie savo slepiamo lobio ir atstatęs burtų lazdelę jau žiojosi sakyti atkeikimo burtažodį, kai prisiminė, kad tai įmanoma sustabdyti tik su eliksyru:
  - Velniava, velniava, velniava!
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 3 metus sukūrė Gabrielle Salliete Dévertes »

I’d tell you to go to hell, but I work there and don’t want to see your ugly mug every day.

*

Neprisijungęs Gabrielle Salliete Dévertes

  • Burtininkė
  • ***
  • 151
  • Lytis: Moteris
  • Tą vakarą buvo gražus tavo veidas, ir..
Ats: Grota po ežeru
« Atsakymas #65 Prieš 3 metus »
Ką gi. Visko pasitaiko. Ir blogo, ir gero, ir vidutiniškai silpnai stipraus. Gabrielė, mosuodama lazdele ir šūkaudama užkeikimus dar spėjo atsidusti. Neįtikėtina, reikia turėti tokių sugebėjimų, rimtai. Tasai josios atodūsis buvo gilus, kažkoks sunkus ir nelabai trumpas. Tarytum būtų suvokusi kažką svarbaus, kažką ypatingo. O iš tiesų nieko nesuvokė. Paprasčiausiai prisiminė, atodūsius keliantis prisiminimas įplaukė galvon, pasibuvojo ten kaip koks šiaip užšokęs draugelis ir nuplaukė. Tarytum ji būtų buvusi dangus, o prisiminimas - debesėlis. Gražus tai buvo prisiminimas, gražus ir liūdnas. Absoliučiai nesusijęs su šių akimirkų įvykiais.
Kažkas kažkur kuždėjo, kad įvyks didelis negeras dalykas. Gabrielė, žinoma, būdama visai guvaus proto antrakursė, galėjo sustabdyti tą katastrofa, gal net Armagedonu kvepiančią kuprinės transformaciją, tačiau tik stovėjo ir kaip pakerėta žiūrėjo. Kartais taip paparsčiausiai nutikdavo, kad kažin kas smegenyse išsijungdavo ir mergaitė, visiškai nesuvokdama aplinkos, tiesiog... stypsodavo erdvėj.
Akimirką, kai viskas buvo jau bepasibaigią, ji atsitokėjo. Žaibiška kuprinės transformacija buvo paskutinėje stadijoje, o ir Gabrielei iš galvos kai[p mat išdulkėjo visokie atkeikimai ir kitkie pliurpalinių veiskmų planai. Į kraują plūstelėjo adrenalinas.
Ji pasižiūrėjo į klastuolį, išplėtė akis. Ko jis kaip pridaužtas ten, paklausė mintyse savęs prancūzė ir riktelėjo:
- Traukis iš ten!
Pati ėmė trauktis kuo toliau. Aišku, nespėjo. Viskas, vaizdžiai tariant, išlėkė į orą. Buvo gražus reginys, jeigu užmiršime tai, kad reginio dalimi tapo du gyvi žmonės.
Gabė užsidengė rankomis veidą, sprogimo bangos parblokšta nukrito ant žemės. Taip ir liko prisispaudusi prie pernykščių lapų, akmenukams skaudžiai duriant į alkūnes ir kelius.
Po minutės kitos, kai viskas lyg ir nurimo, ji pakėlė galvą ir pasižvalgė. Visokios dulkės lyg sunkus rūkas sklandė aplinkui ir leidosi žemėn. Varniukė atsargiai atsistojo, akys lakstė į šalis ieškodamos. Galiausiai pro dulkes išvydusi klastuolį, ėmė artintis.
Fak fak fak fak, kartojo mintyse Gabrielė. Antakiai buvo keistai išriesti, plaukai ir uniforma pabalę nuo dulkių. Jautėsi baisiai kalta, dėl to, kas nutiko. Turbūt pagrįstai.

*

Neprisijungęs Kaden Peyton

  • I kursas
  • **
  • 17
  • All Monsters Are Human
Ats: Grota po ežeru
« Atsakymas #66 Prieš 3 metus »
  ((Lietus turėtų kaip nors atsispindėti po sprogimo. Bent jau dulkės neturėtų sklandyti ore))
  Nutinkant kažkam dideliam dažnai žmogų užplūsta begalės emocijų ir prireikia laiko susivokti ką tiksliai jis gali jausti. Žinoma, vienus dalykus galima pavadinti akivaizdžiais, dėl pačios situacijos, tačiau visgi kiekvienam galvoje dirba skirtingi prietaisai ir visi mes galim žiūrėdami į tą patį matyti skirtingą vaizdą. Kaden žvelgė į kuprinę ir galėjo prisiekti, kad prieš akis regėjo save po trijų metų, sėdintį tam pačiam suole kaip visad. Tik šį sykį jo pasiekimai bus pusėtini, mat mokosi tik tai ką nori, bėdų nebeprisidaro, sako, kad nebeturi nuotaikos tokiems dalykams. Mokiniai ir profesoriai nebepamena paskutinio karto kai girdėjo jį kalbant, jis dažniausiai įsmeigia akis kiaurai į tolį ir apie kažką mąsto.
  Be galo sulysusi ranka siekia knygos aukščiausioje lentynoje, iš bibliotekos išbėga paskutinė užsilikusi merginų grupelė. Pratipsendamos pro šalį jos sukikena, tačiau ne tuo koketuojančiu juoku, o skaudinančiu, akivaizdžiai sekusiu po lavinos apkalbų ir komentarų. Kaden niekuomet gyvenime nemanė, kad taip pasikeis, žinoma, niekad nebuvo socialus drugelis, bet visgi buvo pasiektas naujas lygis. Tikriausiai šios savo versijos jaunasis berniukas nemėgtų, niekas nemėgsta. Klastuoliui laisvės reikėjo, jam reikėjo paragauti naujo oro, to kuris slepiasi už Hogvartso. Tvirtai į ranką suėmęs storą, seno leidimo skaitalą pažvelgia į viršelį. Perskaičius jau beveik nusitrynusį pavadinimą sudrebėjo ranka ir netyčia išsprūdo iš rankų. Duslus garsas nuaidėjo per jau snūduriuojančią knygžiurkių lindynę. Šį raštą vaikinas jau yra matęs, ją po siūlelį išnarpliojo prieš tris metus. Vieną bemiegę naktį, kai susikaupė per daug minčių apie planus ir jis nusprendė, kad reikia pasidomėti pasauliu. Ši senė jau pasakojo savo išmintį, viliojo į spąstus.
  Iš sapno pabudino geltonplaukės šauksmas ir jį palydėjęs sprogimas. Laikas tarytum sulėtėjo. Kaden pamena didelį garsą, jėga atplėšusią jį nuo žemės ir nuskraidinusią kitur, akis pilnas dulkių ir tolygų ligoninėje nutrauktos gyvybės pypsėjimą. Ši kuprinė nebuvo dalykas leidęs ar neleidęs vaikinui pabėgti, tačiau jis jautė, kad kažkas ateis didesnio, juk visuomet ateina. Sprogimas, štai jis griežtai sudraudė ką nors daryti. Tamsiaplaukis galėjo judėti, tačiau nenorėjo. Sunkūs lašai plovė katastrofą tartum bandydami ištrinti tai. Dusliai sukosėjęs, bet dar neatmerkęs akių paklausė:
  - Kodėl tu čia?- ir išties, kas ji ir kodėl ji čia šiandien nusprendė pasirodyti. Juk nieko neveikė, tik tikslingai atėjo pas jį ir užpuolė klausimais, burtais ir sprogimais...

I’d tell you to go to hell, but I work there and don’t want to see your ugly mug every day.

*

Neprisijungęs Gabrielle Salliete Dévertes

  • Burtininkė
  • ***
  • 151
  • Lytis: Moteris
  • Tą vakarą buvo gražus tavo veidas, ir..
Ats: Grota po ežeru
« Atsakymas #67 Prieš 3 metus »
- Ieškojau.
Sustojo ten, kur buvo, kojomis priaugo prie žemės ir nagais įsikabino į orą, tarytum gelbėdamasi. Nuo ko? Nuo baimės, kad kažkas stipruas kaip ietis pervers kūną ir paliks. Skylę, tokią didelę ir užsipildančią vis tuštėjančiu kaltės jausmu. O, šito jausmo Gabrielė turėjo per akis, aukščiau ir už savę pačią (labai aukšta nebuvo).
Pastovėjusi minutę su trim ketvirčiais sekundės atsisėdo ten, kur stovėjo, sukryžiavo kojas ir delnais užsidengusi veidą alkūnėmis pasirėmė į blauzdas.
O gal.. O gal tada nieko nebuvo  justi. Taip, juk galėjo viską išsigalvoti. O gal susapnuoti. Kad kažką beveik nužudė (ooo, kiek dramų...)? Ak, juk visko pasitaiko.
kažkas visiškai nepageidaujamo, karšto ir skaidriai purvino palietė delną. Kas gi, ašara. Matyt, toji vienintelėjo sūraus akių vandens dalelė nusprendė, kad reikia išsikrapštyti laukan pažiūrėti kaip pasaulis atrodo, ar daug pasikeitė per tą laiką, kol ji saugiai lindėjo kažkur ten akyje.
Ji patraukė delnus nuo akių, sudrėkusiuju perbraukė pabalusią rankovę. Lyg ir žiojosi plačiau pasiaiškinti, teisintis. bet užsčiaupė. O kam čia teisintis, apsieis be jokių pasiteisinimų. Tuo labiau, kad teisinimuisi dabartės neturėjo anei nuotaikos anei dar kokio reikalingo... dalyko(?).
Išgyvens, buvo absoliučiai tuo tikra. Troško, kad taip nutiktų. Ir regis, šitiap pamažėle prasidėjo jos kelias link, ir laikui bėgant ji, matyt, ims bėgti juo vis greičiau.

*

Neprisijungęs Kaden Peyton

  • I kursas
  • **
  • 17
  • All Monsters Are Human
Ats: Grota po ežeru
« Atsakymas #68 Prieš 3 metus »
  Tamsiaplaukio veidą papuošė šypsnis. Po kamantinėjimo, užpuolimo ir sprogimo ji vis tiek taip paslaptingai kalba apie savo veiksmus. Tartum pati nebūtų uždavusi šio klausimo sau. Atėjusi, nes taip manė, kad reikia. Mergina turėjo parako visomis įmanomomis šių žodžių prasmėmis. Purvinu delnu nusibraukęs dulkes ir kitokias šiukšleles nuo veido prasimerkė. Lietus turėjo nuslopinti garsą, mat niekas nė neišėjo pasižiūrėti kas įvyko prie ežero pamokų metu. Lėtai atsisėdęs apsižvalgė aplinkui ir atsisukęs į geltonplaukę tiriamu žvilgsniu patikrino ar jai viskas gerai:
  - Esi gana gera ieškojimuose, mat radai mane.- sukikeno berniukas. Pasipūteliškas būdas nebuvo nieko nuostabaus jo gyvenime. Mėlynakė atrodė kiek prislėgta, tai iškarto nutraukė klastuolio šypseną.
  Šiaip ne taip atsistojęs ant kojų patraukė link verniukės, padėjęs ranką ant paties pritūpė:
  - Ar viskas gerai? Sveika?
  Auksaplaukė atrodė tik kiek sutrikusi ir pasimetusi, tačiau klastuolis vis teik prisėdo šalia. Juk nieko baisaus neįvyko, tik mažas sprogimėlis kokių nuolat pasitaiko.
  - Ar pavyko rasti tai ko ieškojai?- galiausiai surimtėjęs paklausė Kaden. Jam nepatiko visa šita bjauri pažinties pradžia.
  Varniukės skruostu neriedėjo skaidri ašara, tačiau ji neverkė, tik tyliai leido jausmams prasiveržti laisvėn. Kaden įkišo ranką į kišenę ieškodamas kokios nors nosinaitės, bet ne tik tokių dalykų nesinešiojo, bet ir viskas ką turėjo buvo kiaurai šlapi. Nežinodamas ir nemokėdamas kaip paguosti paprasčiausiai prisiglaudė prie jos petimi. Nieko nesakė, tik tylėdamas žvelgė į išsprogdintą grotą, tuomet į Hogvartso langus ir į merginos batus. Neatsitraukė, beveik nė nejudėjo.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 3 metus sukūrė Kaden Peyton »

I’d tell you to go to hell, but I work there and don’t want to see your ugly mug every day.

*

Neprisijungęs Gabrielle Salliete Dévertes

  • Burtininkė
  • ***
  • 151
  • Lytis: Moteris
  • Tą vakarą buvo gražus tavo veidas, ir..
Ats: Grota po ežeru
« Atsakymas #69 Prieš 3 metus »
Jai nelabai patiko tai, kaip viskas susklostė. Šiaip ar taip, visiškai ne to tikėjosi, kas įvyko, ko neįvyko, ir viskas jos savjonėse ir sapnuose buvo visiškai kitaip. Bet čia.. įdomiau. Gal dėl to, kad nieko panašus ji nesapnavo, tuo labiau apie nieką panašaus nesvajojo, ir viskas, kas įvyko, buvo nenumatyta ir nulemta kažkokių aukštesnių jėgų, kaip pavyzdžiui, likimo..
Šiaip ar taip, net ir tas didelio ir baisaus sprogimo sukeltas išgąstis jau blėso, kai jos pasiteiravo, ar viskas gerai, tik bukai linktelėjo galva. Atrodė keista, juk pati, jei būtų buvusi klastuolio vietoje šiuo metu, būtų pati sprogusi iš pykčio, manė, jau vien dėl to, kad sunaikino ano daiktus, turėtų būti užkeikta dar dešimt kartų. Taigi, šitoks rūpestingumas, ar kaip tai pavadinti, buvo gana neįprasta.
Jeigu galvotume apie tai, kad dvylikametė prancūzė ieškojo vyresnio, gražaus ir dar kokias nors patrauklias savybes turinčio vaikino, t.y., savo svajonių princo, tai galima sakyti, kad taip, rado tai, ko ieškojo. Pusėtinai.
- Galbūt radau, - atsakė. Pajutusi prisilietimą, staigiai, tylutėliai įkvėpė. Na štai, dar vienas keistas dalykas, trūksta tik vienragio ir pasaka bus baigta. Lėtai iškvėpusi pakėlė rankas ir nusibraukė plaukus, užkritusius ant veido. PO šio paprastučio veiskmo sekė tyla. Artumas ramino.
- Aš Gabrielė - tarė, nusprendusi, kad reikia galų gale pasisakyti vardą. Juk po visko, ką jie kartu išgyveno, pasaka negalės baigtis kaip įprastai.
Staiga suskambo varpas, girdimas net ir atokiausiuose Hogvartso apylinkių kampeliuose. Gabrielė, būdama varniukė, prisiminė, kad laisvą pamoką po pietų turėjo tik vieną, o kita prasideda dabar. Suvokusi, kad vėluos, ji pašoko ir šūktelėjusi keletą atsisveikinimo žodelių išdulkėjo atgal į pilį. Purvina ir susivėlusi. Ką padarysi, visko būna.

*

Neprisijungęs Kajus Arno Wintersas

  • VII kursas
  • *
  • 287
  • Taškai: 31
  • Visi žmonės geri. Tik jie patys to dar nežino -F.D
Ats: Grota po ežeru
« Atsakymas #70 Prieš 4 mėnesius »
Tai buvo keistas nutikimas, bet pirmiausia  turite išgirsti kaip viskas taip įvyko.
Kajus, penkiolikmetis švilpis, mėgstantis panervinti namiškius, susiruošė vienui vienas pasivaikščioti. Jis dar bejautė tą šaltį, kai stovėjo sniege su sutrenktu dešiniu keliu ir laikė sumautą laišką rankoje. Kajus lėtai gijo iš jį pritrenkusių tiesų. Jam rodėsi, kad po to nutikimo su globėju, viduje subrendo daug greičiau nei reikėjo. Kita vertus, gal ir nesubrendo anksčiau, o tik surimtėjo.
Eidamas pažliugusia ežero pakrante nuo tirpstančio sniego, jis mintijo apie save. Paprastai negalvodavo apie globalinius klausimus: koks jo tikslas šiame gyvenime, kuo nori būti užaugęs...
-Ko vaikštai lyg žemę pardavęs?
Kajus, besiruošdamas eiti į grotą, kaip mat sustingo. Žaibiškai apsižvalgė ieškodamas kalbėtojo.
-Aš čia, pažvelk žemiau,- kažkas sumurkė.
Kajus padarė kaip buvo liepta ir nutirpo iš nuostabos ir sumišimo.
Šalia pat jo gulėjo laižydamas savo letenelę baltasis katinas.
-Sniege?
Katinas įsišiepė parodydamas baltas iltis.
-Taip, aaaš.
-T-t-tu k-kalbi?! - Kajus negalėjo patikėti.
Kajaus augintis patenkintas įsirietė.
-Aha,- gan linksmai pratarė.
-Kodėl tik dabar apie tai sužinau?!
- Nes kalbu tada, kada aš noriu,- paaiškino Sniegas, prisiartindamas artyn Kajaus,- Be to dar svarsčiau sakyt ar nesakyt. Stebėdamas apšalusį iš nuostabos Kajų, kalbėjo toliau,- Nagi, tai Magijos pasaulis. Manei, jog esu paprastas žiobariškas katinas, mm? Nesusimąstei, kodėl kaip katinui tiek mažai kartų pabėgdavau iš namų?
Kajui atvipo žandikaulis.
-Bet rimtai....Kodėl anksčiau man to pasakei?
Sniegas sutriko.
-Tai... tu ant manęs nepyksti? - paskui pavartė akis,- Net nežinau. Kai sužinojai apie Igorį ir Melą, kartais pamąstydavau, jog užsiusi ir ant manęs....- Sniegas nepabaigęs, pajuto pagriebiamas ir prispaudžiamas prie tamsiai rudų vilnonių siūlų megzto megztinio.
-Ne, nepykstu,- sumurmėjo Kajus, glostydamas savo augintinį; Sniegas, rodės, nuo ištirps nuo džiaugsmo.

-Taigi, kuris iš mūsų pasakys, jog esi ne šiaip sau esi katinas?- paklausė Kajus, atsisremdamas į grotos sieną, Sniegas gūžtelėjo pečiais kiek pats sugebėjo.
-Nežinau. Man rodos, šis pasakymas nieko nepakeičia. Su Akro vis vien neturiu problemų susišnekėti, o su Wrena, Gaja ir Roana... gal geriau pabūsiu tipiniu katinu ir tik tai iškils rimta problema, pasivaidensiu aš su savo sugebėjimais.
Kajus užvertė akis į lubas. Jam užteko kelių akimirkų suprasti, jog augintinis turi aštroką liežuvį.
-O Akro moka kalbėti žmonių kalba?- pasidomėjo,- Be to, kokius kitus sugebėjimus  be kalbėjimo turi? Kokios rūšies magiškasis katinas esi?
Sniegas šoktelėjo ant akmens atbrailos, Kajui pasivaideno ta pati Sniego mimika, kuri buvo tą kartą, kai pirmą sykį išvydo mažytį katuką sniego kupetoje Jungtinėse Valstijose.
Maldaujanti, susimąsčiusi, prašanti šilumos ir meilės. Sniegas tą kartą atrodė toks pats kaip Kajus.
-Nežinau. O apie rūšį ir gebėjimus...- Sniegas susiraukė, jau žiojosi kažką sakyti, bet sukluso. Įsitempė.
-Turiu jau eiti,- sušnibždėjo katinas ir liuktelėjęs ant žemės, tyliai nukūrė į tamsą,- Dar pasimatysim, Kajau.
Sutrikęs švilpis linktelėjo, stebėdamas, kaip augintis pradingsta tamsoje.
Kajus liko vienas.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 4 mėnesius sukūrė Kajus Arno Wintersas »
“There’s a million things I haven’t done, just you wait”- Alexander Hamilton

*

Neprisijungęs Adelė Ginger

  • VI kursas
  • *
  • 172
  • Taškai: 24
  • Lytis: Moteris
  • į savo pasaulį aš įsileisiu tave
Ats: Grota po ežeru
« Atsakymas #71 Prieš 4 mėnesius »
 Šviesiaplaukė tądien dar vis buvo užkrėsta neigiamais jausmais. Pyktis, liūdesys, neapykanta, agresija, vienišumas ir dar daugiau jausmų maišėsi tarpusavyje. Tai buvo tikra košė. Jausmų virtinė, kuri veržėsi į išorę, todėl blondinė net išorėje drebėjo, nervingai pešė savo plaukus nuo galvos, greitai kvėpavo, netgi jautė lūpų virpėjimą. Atrodė, priėjo galutinį tašką. Tą ribą, kai bijo būti viena, pavargo būti visada palikta, bet ne pasitikėjimas kitais, o tuo labiau savimi tik trukdė užmegzti ryšį su gerais, nuoširdžiais žmonėmis. Ji nebesugebėjo užmegzti ryšio net su gyvūnais. Niekuo.
  Grota po ežeru pasirodė tinkamas pasirinkimas tokiai prislėgtai jos psichinei būsenai. Drėgnos ir šaltos sienos vertė Adelę nusipurtyti ir įsisupti į savo juodą, aprašynėtą įvairiomis nesąmonėmis, apipaišytą tikrais meno kūriniais, odinį švarkelį. Varnė žinojo ar bent jau manė, kad jeigu čia ir bus koks nors žmogus, ji išeis, gražiai apsisuks ir išeis, eis ieškoti kitos vietos. Bijoti žmonių, nepasitikėti jais, Adelės užduotis buvo daryti atvirkščiai, tačiau joje kovėsi dvi nuomonės, pusės. Pasitikėti ar nepasitikėti? Štai kur klausimas. Netgi Hamletas šioje situacijoje Adelei nepakėlė nuotaikos. Jūros mėlynumo akys stebėjo tamsą, o lūpos, menkai pravertos, niūniavo varnės taip mėgiamą Bethoveną. Tai buvo merginos įprotis, kai ši dėl kažko baisiai jaudinosi. Tačiau greit ir vėl stojo tyla. Mergina užsimerkė, o po kelių akimirkų vėl stebėjo tamsą, kurioje matė menką siluetą. Jau norėjo staigiai apsisukti ir dingti, tačiau šią kažkas sulaikė. Tylomis atsirėmė į šaltą grotos sieną ir užvertė galvą į viršų. Užmerkė akis ir leido kelioms karštoms ašaroms nusileisti blondinės skruostais. Greit viskas baigsis, Adele, greit viskas baigsis...
 Dieve, kai tai nesvarbu
Ir neteka vanduo nors verkiu.
                                                                            

*

Neprisijungęs Kajus Arno Wintersas

  • VII kursas
  • *
  • 287
  • Taškai: 31
  • Visi žmonės geri. Tik jie patys to dar nežino -F.D
Ats: Grota po ežeru
« Atsakymas #72 Prieš 4 mėnesius »
Tamsa slėpė žmogystą, tačiau jis girdėjo melodiją.
Melodija buvo tyli, gal priklausytų tiems švieisiems kūriniams, skirtams pradžiuginti žmonių širdis, šį kartą buvo prisisunkusi širdį veriančio skausmo.
Kajus grįžtelėjo per petį.
Ausis pasiekė tylus bruzdesys, sakantis, jog nepažįstamoji žmogysta atsirėmė į grotos sieną.
Kapt.
Tylą pertraukė skambus lašo kaptelėjimas.
Kapt.
Dar vienas ir dar vienas kaptelėjimas.
Vėsi drėgmė pakuteno Kajaus nosį, skruostus.
Penkiolimetis atsiduso.
-Lumos,- sušnibždėjo, iškeldamas gebenės lazdelę su fenikso plunksnos šerdimi.
Melsva šviesa nubėgo drėgnomis grotos sienomis, žeme, suspindo vandens balutės, sujuodavo šviesos nepaliesti urveliai, šviesa nubėgo link žmogystos.
Nepažįstama šviesiaplaukė mergina, mėlynomis it kalnų šaltinių vanduo stovėjo tolėliau. Kajus būtų ją palaikęs mergaite dėl jos žemaus ūgio, tik jei ne veide šviečiantis mažai mergaitei per brandus skausmas. Neryškios strazdanos jos veide ir ašarų takai ant skruostų tik dar labiau sustiprino įvaizdį, jog ši žmogysta gali būti bendraamžė.
-Kas...tau... nutiko? - paklausė sutrikęs Kajus, akimirkai svarstydamas ar tik blogai padarė nenueidamas šalin: juk pats panorėjo likti vienas ir apsvartyti tai ką sužinojo ir ar gerai pasielgė priimdamas sprendimą, apie kurį niekas nežinojo. Vien apie tai prisiminus, sprandą, nugarą ir abu dimblius nudiegė nemalonus skausmas.
Švilpynės prefektas nenuleido akių nuo merginos, jausdamas, kad dar turi galimybę pasitraukti šalin: jautėsi taip, kad sutrukdė šiai apsiverkusiai šviesiaplaukei gyventi, skęsti savo liūdesyje su savo kvailu klausimu. Deja, švilpiškumas: noras padėti kitiems ir šioks toks smalsumas sustingdė Kajaus kojas, iki kolei šis išgirs reikiamą atsakymą.
-Tau...nereikia jokios pagalbos? - atsargiai pasmalsavo, lyg nerimaudamas, jog sutrukdė jos privatumą su kerų šviesa.
“There’s a million things I haven’t done, just you wait”- Alexander Hamilton

*

Neprisijungęs Adelė Ginger

  • VI kursas
  • *
  • 172
  • Taškai: 24
  • Lytis: Moteris
  • į savo pasaulį aš įsileisiu tave
Ats: Grota po ežeru
« Atsakymas #73 Prieš 4 mėnesius »
  Šaltis ramiai gaubė blondinę ir nepažįstamąjį tamsoje. Drėgna aplinka vertė varnę kiek nemaloniai jaustis. Ji nemėgo beveik visko, kas drėgna. Ir vien dėl to nekentė rupūžių, kurių kažkodėl visur būdavo pilna.
  Pasirodžius menkai šviesai Adelė krūptelėjo, tai išties buvo netikėta. Galiausiai ramiai atsidususi pažvelgė į žmogų, laikantį burtų lazdelę ir skleidžiantį šviesą. Tamsios, gilios, atrodo, sutrikusios akys žvelgė į merginą. Kelioms akimirkoms mažaūgė pamanė, kad galbūt šis nepažįstamasis, tačiau panašu, jog jos metų vaikinas, atsitrauks, bet taip neįvyko. Kiek sumišęs balsas pasklido drėgnoje patalpoje, jo žodžius sugėrė tos vėsios sienos. Žinoma, Adelė būtų nudavusi, jog klausimas buvo skirtas ne jai, tačiau aplinkui nieko kito nebuvo. Rausvos lūpos prasivėrė, tačiau nepratarė nė žodžio, mergina garsiai kostelėjo, šios burna buvo visiškai išdžiūvusi.
- Aa... Aš net nežinau ar turėčiau tau pasakoti,- netvirtai, pilnu nepasitikėjimo balsu prabilo balintų plaukų savininkė.
  Stojo vėl tyla. Ta tyla, kurios Adelė negalėjo pakęsti. Ji nemėgo tūnoti tyloje, kai šalia buvo žmogus. Ir ne bet koks, o toks, kuriam atrodo rūpi.
Puikiai abi žinome, kad jam nerūpi.
O ką tu gali žinoti, gal rūpi.
Patikėk, visai jis toks pats kaip visi.
Niekas nėra vienodi, idiote.
Na, aš galiu išvardinti kas buvo vienodi. Nuo ko pradėti?
Net nebandyk.
Mama, pirmoji meilė, tėt..

- Baik!- sukliko Adelė susiimdama už galvos ir suklupdama. Lėtai pasukusi galvą į garbanių kelis kartus sumirksėjo.- Atrodo, pagalba visai praverstų.
 Dieve, kai tai nesvarbu
Ir neteka vanduo nors verkiu.
                                                                            

*

Neprisijungęs Kajus Arno Wintersas

  • VII kursas
  • *
  • 287
  • Taškai: 31
  • Visi žmonės geri. Tik jie patys to dar nežino -F.D
Ats: Grota po ežeru
« Atsakymas #74 Prieš 4 mėnesius »
Kajus trumpam atsikvėpė, neišgirdęs merginų pamėgto atsakymo: "Ne, nieko, man viskas gerai" - nors iš tikrųjų joms nieko gero ir nebuvo.
-Jei kalbi apie paslaptis, negaliu pasakyt ar moku jas saugoti,- tyliai pratarė,- Kiek mano atmintis leidžia prisimint, nebuvau susidūręs su paslapčių saugojimu,- paaiškino dar tyliau,- Tačiau...jei ne...aš galiu tave išklausyt. Tikrai neturiu kam ką nors išpasakoti apie tave, vargu, ar mano bendrakoledžiams esi įdomu persona, kad reiktų tave stalkinti...
Tamsios akys nusekė merginos veiksmus, deja, ši nei nesiartino prie jo, nei traukėsi. Kajus priėjo artyn, šiek tiek nuleisdamas burtų lazdelę žemyn, jog nei vienam, nei kitam šviesa nespigintų į akis; žemė vaiduokliškai sušvito kerų melsva šviesa. Na, jei bent nepabus vienas, bet pabendraus su kuo įvairesnesnėmis personomis.
Kajus jau žiojosi pasiklausti merginos vardo, kai krūptelėjo iš nuostabos ir baimės, iš nepažįstamosios riksmo. Jo veide švystelėjo sumišimas. Rankos nevalingai jau ruošėsi sugauti krentančią žemaūgę už pečių, deja, tik pirštas spėjo perbraukti per odinį švarką. Mergina jau buvo suklupusi.
Šokiruotas, išmuštas iš vėžių Kajus, nesuvokė ar girdi merginos balsą, ar jo paties vidinis balsas  įgarsina priešingos lyties sumirksėjimą. Jis niekados nebuvo susitikęs su pačiuožiusiais ar šiek tiek kvankštelėjusiais ar matančiais vizijas asmenimis, todėl nenuostabu, kad Kajui prireikė laiko atsikvošėti.
Tuo tarpu kalbėjo it į krantą išmesta žuvis:
-Tau...vis-s-kas...ge-gerai?- nepatiklus, baimės sugniuždytas, drebantis balsas atsimušė į grotos sienas,- Kokios...tau reikia pagalbos?
Kvaili klausimai, tačiau tą akimirką į sukaustytas smegenis dingtelėjo mintis, jog gali nė nebandyti svajoti apie hilerio profesiją. Jei išmestas iš vėžių mikčios ir toliau, greičiau praras daugiau gyvybių, nei išgelbės.
Kajus atsitūpė prie nepažįstamosios.
-Vizijos ar prisiminimai? - susitvardęs pasiklausė.
“There’s a million things I haven’t done, just you wait”- Alexander Hamilton

 

  • Hogvartsas.LT © 2007-2019