1
2

0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Melody

Ats: Grota po ežeru
« Atsakymas #45 Prieš 3 metus »
  Kastuvėlio galas staiga atsimušė į kažką kieto, mergina, žinoma, manė jog tai dar vienas akmuo, tačiau bandydama kasti aplinkui pamatė medinę sienelę. Dar nieko nesakydama Junko, bandė ištraukti tą daiktą į žibintuvėlio šviesą.
  - Esu girdėjusi apie kitas burtininkų mokyklas ir jos veikia kaip žiobarų, gyveni namuose ir kiekvieną rytą eini į mokyklą. Manau tai daug geresnis sprendimas, taip turi tam tikras asmenines erdves, nesujauki santykių su artimaisiais, gali susirasti tų tikrųjų draugų už mokyklos ribų ir dar plius visa ta popamokinė veikla kurios gali imtis.- jau rankomis traukdama daiktą kalbėjo klastuolė,- Tikra svajonė.
  Ant žemės pastačiusi iškaseną, pastebėjo, jog tai yra medinė dėžutė. Joks senas daiktas negalėjo taip ilgai išsilaikyti, o pastebėjusi dar ir magišką užraktą įsitikino, kad tai senų burtininkų mums paliktas daiktas.
  - Junko, atrodo, kad kažką radau. Ateik pasižiūrėt.
  Burtų lazdelės pagalba atvėrė radinio dangtį. Viduje gulėjo vos porą dalykų: auksinis pakabukas su kryželiu, pora monetų, nosinaitė su išsiuvinėtais A.D inicialais, medinio kareivėlio drožinys ir perlaužta per pusę burtų lazdelė.

*

Neprisijungęs Celeste Victoria Lavenza

  • VII kursas
  • *
  • 621
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • YOU SHOULDN'T ANNOY A GIRL WITH AN AXE
Ats: Grota po ežeru
« Atsakymas #46 Prieš 3 metus »
Šluotele atsargiai šluodama žemes nuo trečiosios kreida apibrėžtos vietos, Junko klausėsi bekalbančios Melody. Šiai pabaigus sakyti savo mintis, klastuolė padarė pertrauką - ir prieš kalbėdama, ir darbo tęsime. Žiūrėdama į aplinką ir nebesikoncentruodama į darbą, klastuolė tyliai atsakė:
-Taip, tiesa, tai būtų daug geriau. Net ir gyventi mokykloje darbo dienomis, o per savaitgalį grįžti namo būtų geriau, o dabar toks mokymasis sunaikina ryšį su abiejais pasauliais.
Dar šiek tiek pasidairiusi aplinkui, klastuolė išgirdo, kaip Melody ją kviečią. Priėjusi prie jos, pasilenkė per vyresnėlės petį bandydama užmesti akį į tai, ką šioji rado.
-Tik nesakyk, kad man kažkuo tai primena vieną iš tų dalykų romantinėse karinėse dramose, kur vienas iš mylimųjų poros miršta ar išvyksta ir panašiai? Na, žinai, tie išsiuvinėti inicialai ale mylimojo,- nusišaipė klastuolė,- nors jeigu rimčiau, gal kažkoks burtininkas kur nors keliavo ir čia nusprendė užbaigti savo kelionę, arba paslėpti savo magiškąją prigimtį, todėl ir ta lazdelė sulaužyta?
“If an angelic being fell from the sky and tried to live in this world of ours, I think even they would commit many wrongs. I wonder what colors their purity would be dyed…”

*

Melody

Ats: Grota po ežeru
« Atsakymas #47 Prieš 3 metus »
  Mergina nusijuokė ir Junko sąmojų, tuomet kiek surimtėjusi paslinko dėžutę tolėliau ir, dėl viso pikto, apžiūrėjo duobutę, gal kartais dar ko nors ten randasi. Tačiau nieko neradusi priėjo prie kompanionės ir pradėjo kraustyti daiktus vieną po kito ant šalimais patiesto skudurėlio.
  - O galbūt čia kažkur mirė burtininkas, o jo draugas nebegalėjo palaidoti kūno, tad nusprendė užkasti tai, ką dar galima buvo išgelbėti,- kalbėjo klastuolė, atsargiai vieną po kito dėliodama daiktelius,- pakabukas reiškia amžių, burtų lazdelė - faktą, kad mirusysis yra burtininkas, nosinaitė - inicialus, monetos - gimtąją šalį, o kareivėlis gali reikšti mirties priežastį,- galiausiai pažvelgusi porininkei į akis pridūrė,- Bent jau aš taip spėju.
  - Gerai, ką dabar turėtume daryti. Manau, kad užduočiai atlikti pakaks aprašymo, bent jau tikiuosi, nes nejaučiu baisiai didelio noro taip beprasmiškai pešioti galimą kapą,- atsistojo Melody, tuomet pasiėmusi vieną iš šluotelių, pradėjo nušlavinėti kreida pažymėtas vietas, kastuvėliu užkasinėti nereikalingas duobutes ir galiausiai atsisukusi į Junko pakėlė antakį,- Tai ką pasakysi, kaip darom?

*

Neprisijungęs Celeste Victoria Lavenza

  • VII kursas
  • *
  • 621
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • YOU SHOULDN'T ANNOY A GIRL WITH AN AXE
Ats: Grota po ežeru
« Atsakymas #48 Prieš 3 metus »
-Hm.. Taip gali ir būti, nors tiksliai niekados nesužinosime, o tai skamba kaip artimiausias spėjimas,- sumurmėjo pirmakursė. Supratusi, kad Melody laukia atsakymo, iš karto pridūrė,- žinoma, žinoma. Aš galiu dabar greitomis parašyti aprašymą, o tu jei gali sutvarkyk ir mano darbo vietą per tą laiką.
Pasikuitusi kuprinėje, Junko užtiko iš po pamokos užsilikusį pergamento gabalėlį ir tušinuką - melsdamasi, kad mokytoja nesupyktų vien už tai, kad rašo ne su plunksna ir rašalu, kurio tikrai čia nieku nebūtų galima rasti, klastuolė susirado kuo patogesnę ir lygesnę vietą ir pradėjo rašyti.
Namų darbų užduotis - surasti praeities tarpsnio relikvijų. Užduotis buvo atlikta grotoje po ežeru, ir buvo rasta medinė užburta dėžutė, kurioje su burtų pagalba atidarius radome pakabuką su kryželiu, pora monetų, nosinaitę su A.D inicialais, medinio kareivėlio drožinį ir perlaužta burtų lazdelę. Tai galėjo reikšti, kad čia palaidotas kurio nors burtininko daiktai vietoj jo kūno, ir visi ką nors simbolizavo. Galimai pakabukas rodė laiko tarpsnį, lazdelė - kad mirusysis buvo burtininkas, nosinaitė turėjo mirusiojo inicialus, monetos - jo gimimo vietą, o kareivėlis - mirties priežastį.
Junko Enoshima (I kursas), Melody White (II kursas), Klastūnynas.

-Kaip manai, tiks?- Junko atkišo pergamento lapą su aprašymu Melody, kad šioji įvertintų ir pasakytų, ar reikia ką nors pakeisti prieš paduodant mokytojai. Kol antrakursė skaitė, Junko po truputį pradėjo rintis savo daiktus, kuriuos buvo išsiėmusi, kad vėliau iškart galėtų patraukti į Klastūnyno mergaičių kambarį.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 3 metus sukūrė Junko Enoshima »
“If an angelic being fell from the sky and tried to live in this world of ours, I think even they would commit many wrongs. I wonder what colors their purity would be dyed…”

*

Melody

Ats: Grota po ežeru
« Atsakymas #49 Prieš 3 metus »
  - Žinoma, žinoma,- atsakė antrakursė ir vėl viską sudėjusi į dėželę užbūrė burtų pagalba, įdėjo į duobutę, užkasė, nuvalė kreidą ir galiausiai sukrovė visus reikmenis į krepšį. Junko jau beveik baigiant rašyti Melody dar kiek susimąstė kas išties galėjo nutikti čia prieš tiek laiko. Tačiau jos mintis nutraukė pirmakursės klausimas, mergina peržvelgė porininkės darbą ir linktelėjo:
  - Manau parašei visai neblogai,- pajutusi žvarbesnį vėją pučiantį pro šalį sudrebėjo, žinojo, kad jau laikas lįsti iš šios grotos į šaltą vakaro orą,- Jei neprieštarausi, aš jau eisiu,- tarstelėjo klastuolė iš kišenės traukdama ir ant rankų dėdama pirštines,- Viso, Junko,- paskutinį sykį atsigręždama ir pamojuodama merginai, atsisveikino Melody. Tuomet nėrė lauk ir kiek skubesniu žingsniu patraukė pilies link.

*

Neprisijungęs Margo Diuken

  • VII kursas
  • *
  • 384
  • Taškai:
  • popsas užkniso juodai
Ats: Grota po ežeru
« Atsakymas #50 Prieš 3 metus »
 Bailiai miršta keleriopai anksčiau už savo mirtį, drąsūs su ja susitinka tik kartą. Būtent todėl sekdama paskui Klastuolę, Margo, kaip visada lediniais pirštais švelniai pasitrynė pulsuojančius smilkinius. Tu, tai yra Jūs atsikratysit tos knygos, bet kokiu atveju. Jeigu nepasiseks pačioms, juk turi tėvus. - bandė raminti vidinis balselis. Pirmakursės išsliūkino iš pilies nepastebėtos, nors ir labai menkai tai buvo tikėtina. Visas kelias iki ežero buvo nejaukiai tylus, bet nei viena, nei kita nesiruošė nutraukti tos tylos.
 -Kur ta... - prisimerkė, kad skaistūs rytinės saulės spinduliai taip neakintų ir vos gavusi signalą patraukė paskui.
 Visai čia pat atsivėrė akmeninė, gamtos sukurta arka. Vos žengus pirmąjį žingsnį į jos šešėlį žemė persimainė. Mergaitės iš lėto žingsniavo gilyn. Po kojomis čežėjo žvyras, kartas nuo karto sutreškėdavo paukštelio ar smulkesnio graužiko kaulas, o nosį tiesiog rietė, pridvisusios drėgmės kvapas, kuris atrodo, kaip ir juodieji čiuptuvai, vijos aplink kaklą ir smaugė savo tvaiku.
 -Jun, čia man tik pasirodė ar tavo plaukuose rausva sruoga? - nuaidėjo Varnos balsas, nes negalėjai būti tikra kol vis dar saulės spindulių siekiamoje grotoje akys galutiniai neapsiprato.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 3 metus sukūrė Margo Diuken »
Dėkoju visiems savo draugams, bičiuliams ir bendraminčiams, kurių dėka čia praleidau nuostabų laiką. Ačiū visiems mane palaikiusiems, gyrusiems ir skaičiusiems mano rašliavą. Dėkoju visiems mane mylėjusiems ir kam buvau reikalinga. Jūs ir ši vieta mane labai pakeitėt. Ir tai gerai.
Kada nors papasakosiu apie jus visus savo vaikams.
Atsiprašau tų, kuriems lieku skolinga.
Tampu vaiduokliu, kokias buvo senbuviai, kai aš buvau šviežiena.
Su meile, Margo.

*

Neprisijungęs Celeste Victoria Lavenza

  • VII kursas
  • *
  • 621
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • YOU SHOULDN'T ANNOY A GIRL WITH AN AXE
Ats: Grota po ežeru
« Atsakymas #51 Prieš 3 metus »
Eidama keliais žingsniais pirmiau varnanagės, dešinę ranką, kurios dvejais pirštais smarkiai sugnybusi laikė knygą, ištiesusi kuo galima toliau nuo savęs - kad ir koks juokingas ar nesąmoningas vaizdas tai galėjo pasirodyti kito akiai, merginą tai neitin jaudino, o dar ir jos regos ar klausos lauke nebuvo šmekštelėjęs nė menkiausias kito žmogaus egzistavimo požymis.
Žingsniuojant jau pažįstamu taku tyloje, klastuolės mintyse viena po kita lakstė mintys, vienos tylios, kitos garsios, dar kitos visiškai idiotiškos, bet nė viena realiai nepasiekė smegenų ir nesulaukė jokios papildomos reakcijos. Išgirdusi tylų Margo balsą, mergina jį tiisog paignoravo ir žingsniavo toliau - sustojo kaip įbesta tik tuomet, kai būnant grotos viduje užmatė tinkamą vietą kasimui.
-Manau, kad čia bus gera vieta.
Pagaliau kažką ištarusi, tik tuomet Junko pajuto, kokia išsausėjusi yra jos gerklė. Bandydama ignoruoti tą pojūtį, ji lyg pasišlykštėdama numetė knygą ant žemės, iškarto taip aplipindama ją žvyru ir visu kitu purvu, kuris čia egzistavo. Kiek nusvirino galvą, leisdama rudiems plaukams visiškai uždengti veidą - taip galvojo, kuo geriausia būtų pasinaudoti kasimui, kol išgirdo Margo balsą ir instinktyviai pakėlė veidą šios pusėn, veide esant sumišimo pilnai reakcijai.
-Ką, rusva? Mano plaukai yra visiškai rudi, tokie visuomet buvo,- nieko nesuprantančiu balsu kiek tylomis (dėl perdžiūvusios gerklės kaltės) išlemeno pirmakursė, iškarto žengdama link varnanagės ir leisdama jai patikrinti jos plaukus bei jų spalvą,-  Va, patikrink, ką.. Be to, kuo manai, akd būtų geriausia kasti? Ar verta naikintis nagus bei panages, ar bandom ką pasiekti batų pagalba, ar išvis ieškomės kokios šakos ar dar ko čia?
“If an angelic being fell from the sky and tried to live in this world of ours, I think even they would commit many wrongs. I wonder what colors their purity would be dyed…”

*

Neprisijungęs Margo Diuken

  • VII kursas
  • *
  • 384
  • Taškai:
  • popsas užkniso juodai
Ats: Grota po ežeru
« Atsakymas #52 Prieš 3 metus »
 -Rausvi... - atsiduso žvelgdama į draugės plaukus, nes atrodo ir vėl apsigavo. -Tikriausiai man bus pasirodę. Tikriausiai dėl šviesos ar dar ko.
 Margo batu pakapstė žemę.
 -Žvyrsmėlis čia sausas ir purus, tad nei nagai, nei batai labai nenukentės. Nebent nuo aštrių akmenukų ar sulūžinėjusių gyvūnų kaulų. - patraukė pečiais ir persimetė kuprinę ant kito peties, kad būtų patogiau joje raustis. -Kažkur lyg ir turėjau vienkartinių šaukštų... Užsilikusių nuo tada kai kažkuris iš vaiduoklių paslėpė visus elfų stalo įrankius ir per pietus neturėjome kuo valgyti. - sumurmėjo vartydama knygas ir pergamento skiautes. -Va ir jie. - ištraukė vieną baltą, plastikinį šaukštą iš visos dešimties jų, dar likusių savo pakuotėje ir pritūpusi ėmė kapstyti žvyringą, dulkančią grotos žemę.
 Nurausus apie dešimt centimetrų ir vis kasant gilyn žemė tapo vis drėgnesnė ir ėmė sunkėti. Lūžo pirmas šaukštas. Po kiek laiko oloje nuaidėjo dar vienas trakštelėjimas, bet duobė vis gilėjo. Nedaug truks ir ta bestija, tikiuosi, bent jau trumpam išnyks...
Dėkoju visiems savo draugams, bičiuliams ir bendraminčiams, kurių dėka čia praleidau nuostabų laiką. Ačiū visiems mane palaikiusiems, gyrusiems ir skaičiusiems mano rašliavą. Dėkoju visiems mane mylėjusiems ir kam buvau reikalinga. Jūs ir ši vieta mane labai pakeitėt. Ir tai gerai.
Kada nors papasakosiu apie jus visus savo vaikams.
Atsiprašau tų, kuriems lieku skolinga.
Tampu vaiduokliu, kokias buvo senbuviai, kai aš buvau šviežiena.
Su meile, Margo.

*

Neprisijungęs Celeste Victoria Lavenza

  • VII kursas
  • *
  • 621
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • YOU SHOULDN'T ANNOY A GIRL WITH AN AXE
Ats: Grota po ežeru
« Atsakymas #53 Prieš 3 metus »
Laikydama kiek nulenkusi galvą ir akis įsmeigusi į žvyro ir smėlio mišinį, klastuolė laukė, kol Margo akys aplakstys jos plaukus ir patikrins jų spalvą. Šiai patvirtinus, kad tik apsigavo, klastuolė tyliai įkvėpė, pati net nesuprasdama, kad buvo sulaikius orą ir nekvėpavusi tas kelias sekundes.
Pakėlus galvą ir šią kiek papurčius į šonus, kad plaukai sugrįžtų į jų pradinę būseną vietoj ilsėjimosi ant merginos akių ir kelias rudas sruogas užkišus už ausies, klastuolė pažvelgė į bekalbančia Margo, kuri tuo pat metu rausėsi savoje kuprinėje. Kiek ignoruodama varnanagės pasakojimą iš kur ir kodėl juos gavo bei turi, pasiėmė du šaukštus iš karto ir pritūpė šalia Margo, padėdama šiai kasti duobę knygai. Junko šaukštui lūžus pirmajam, ši iškarto pasiėmė antrąjį ir nepadarydama nė pertraukėlės tęsė darbą, kol Margo pasiėmė dar vieną, taip merginoms vis kasant, kasant ir kasant, kol grotoje tylą perskrosdavo koks lūžtančio šaukšto garsas. Galiausiai, kai buvo likę visiškai nedaug sulūžo paskutinis šaukštas, ir klastuolė giliai atsikvėpė. Net nepajuto, kad gan smarkiai pavargo po tokio rodos nesunkaus kasimo, tačiau dėl velnias žino kokios priežasties jautėsi taip, lyg toks menkutis darbas atimtų jos visas jėgas.
Kelis kartus giliai įkvėpusi, mergina rankomis pradėjo kasti jau visiškai šlapią žemę, jausdama šiokį tokį pasišlykštėjimo jausmą, bet nesustodama. Nusprendusi, kad turėtų tokia duobė būti užtektina, mergina atsistojo ir kelis kartus nesmarkiai stuktelėjo kumščiu į kelius, kad šiek vėl pradėtų funkcionuoti, nuo tuomet nuėjo prie šalimais numestos knygos, ir gan dideliu kojos spyriu "įmetė" šią duobėn.
-Norėsi dar pamindžioti ir iškeikti ją, ar tą peilį suvaryt, ar tiesio pakasam ir viskas?-pasiteiravo Junko, tuo pačiu metu jau kurdama planus, kaip vietoj skubėjimo į pamokas trauks kažko atsigerti ir sudrėkinti išsausėjusią gerklę.
“If an angelic being fell from the sky and tried to live in this world of ours, I think even they would commit many wrongs. I wonder what colors their purity would be dyed…”

*

Neprisijungęs Margo Diuken

  • VII kursas
  • *
  • 384
  • Taškai:
  • popsas užkniso juodai
Ats: Grota po ežeru
« Atsakymas #54 Prieš 3 metus »
 Gražus spyris. - pamąstė Margo, stebėdama kaip knyga slysta sausu žvyrsmėliu ir šlepteli duobėn, paskui save palikusi neprastą dulkių debesį.
 -Neatsisakysiu. - tarė pačiu mieliausiu ir nekalčiausiu balseliu. Išsitraukusi peilį, o kuprinę numetusi prie pat duobės, lengvai klestelėjo ant jos ir įsitaisė sukryžiuodama kojas. Giliai iškvėpė, tvirtai sugniaužė peiliuką ir pradėjo pykčio spektaklį.
 -Mirk, bestija! Snieguole, tu, iš trolio tarpupirščio pakilusi! - šaukė badydama knygą. Pyktis po truputį garavo. -Kraupo išmata! Ne ant tų pirmakursių užsirovei! ((Geras, gramatikos programa netaiso šito žodžio :D )) - pyktis visiškai išgaravo. -Gerai, jau baigiau. - pranešė neatsisukdama, tikriausiai kiek sutrikusiai draugei. Varna pakilo ir pirštu brūkštelėjo per veidą, taip nuvalydama palengvėjimo ašarėlę. -Nori kažką pridurti ar tiesiog laidojam ją?
 Būtinai iškilmingai. Negalėčiau nesityčioti iš to sutvėrimo net paskutiniąją minutę kai matau jį. Tikėkimės šiandien kaip tik išmuš ta minutė. - nuvilnijo piktdžiuga ir Mar pasisėmė saują sauso, glotnaus, lyg išsijoto žvyro.
Dėkoju visiems savo draugams, bičiuliams ir bendraminčiams, kurių dėka čia praleidau nuostabų laiką. Ačiū visiems mane palaikiusiems, gyrusiems ir skaičiusiems mano rašliavą. Dėkoju visiems mane mylėjusiems ir kam buvau reikalinga. Jūs ir ši vieta mane labai pakeitėt. Ir tai gerai.
Kada nors papasakosiu apie jus visus savo vaikams.
Atsiprašau tų, kuriems lieku skolinga.
Tampu vaiduokliu, kokias buvo senbuviai, kai aš buvau šviežiena.
Su meile, Margo.

*

Neprisijungęs Celeste Victoria Lavenza

  • VII kursas
  • *
  • 621
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • YOU SHOULDN'T ANNOY A GIRL WITH AN AXE
Ats: Grota po ežeru
« Atsakymas #55 Prieš 3 metus »
Vėl užplūdus žiovuliui, mergina lotoso poza atsisėdo ant labiau žvyruotos nei smėlėtos vietos grotoje ir atsainiai ranka prisidengusi savo žiovaujančią burną žiūrėjo į Margo, kuri apimta pykčio klykavo pirmas galvon pasitaikiusias pykčio pilnas frazes, tuo pat metu visomis savo pirmakursiškomis jėgomis badydama knygą. Nebūdama tikra, kiek dar varnanagė laiko malšins savo susikaupusį pyktį, klastuolė pradėjo valytis vienos rankos panages nuo drėgno žvyrsmėlio, kol kitos rankos rodomuoju pirštu suko ratus žvyre.
-Tikrai, negi taip greit?- Ar čia pas tave tik tiek mažai pykčio tebuvo likę, ar pasibaigė visos keistų dalykų, kuriuos galima rėkti pakartotinai duriant į knygą sąrašas? -Tokiu atveju, manau, hm.. Pala, net ir ji mažos maldos nusipelno.
Atsistojusi ir keliais rankų judesiais nusivaliusi visą žvyrą, kuris galėjo prilipti ant jos drabužių, Junko žengė kelis žingsnius knygos link, ir atsistojusi tiesiai prieš duobę, kurioje "ilsėjosi" knyga du kart atsikrenkštė:
-Taigi, gerbiamieji ir gerbiamosios, šiandien mes susirinkome tam, kad palaidoti šitą prakeiktą suskių knygą, kuri niekam niekad neatnešė ko nors gero. Kadangi mes esame civiziluoti žmonės, prašau nespjautyti ant knygos, peilio žymių pilnai užteks jai kaip dekoracijų anapus - brangioji knyga ir dar brangesne Baltoji Ragana, mes jūsų abiejų negalim pakęst, vieni mažiau, kiti daugiau, bet visi sutartinai tikimės, kad degsite pragaro gelmėse ir į mūsų gyvenimą nebesugrįšite. Amen,- rimtu balsu, kažkaip susitvardžiusi nenusijuokti Junko užbaigė savo kalbą keliais atsikosėjimais, taip leisdama Margo suberti žvyrsmėlį ant knygos.
Nusprendusi nebesiterlioti rankų, klastuolė ir vėl kojos (ir batų) pagalba numetė bent jau pusę iškasto žvyro ir smėlio mišinio ant knygos, beveik pilnai ją palaidodama. Pakartojusi tokį veiksmą dar kelis kartus ir batų pagalba sukietinus žemes, po kuriomis dabar amžiną atilsį ilsėjosi knyga, klastuolė griebė už Margo riešo ir ištempė šią iš grotos kartu su savimi.
-Dabar einam atgal pilin, mane velniškai trokšina.. O tu eini su manimi, nusikaltimo bendrininke,- linksmai jai mirktelėjus, lyg merginos būtų padariusios kažką slapto ir žinomo tik joms (nes taip ir buvo) klastuolė pasuko pilies link, paskui save besitemdama kitą pirmakursę.
“If an angelic being fell from the sky and tried to live in this world of ours, I think even they would commit many wrongs. I wonder what colors their purity would be dyed…”

*

Neprisijungęs Kaden Peyton

  • I kursas
  • **
  • 17
  • All Monsters Are Human
Ats: Grota po ežeru
« Atsakymas #56 Prieš 3 metus »
 Prieš trylika metų.
Mintis dėbtelėjo visai netikėtai, tarytum lietus Londone. Atėjo ir niekur. Iš pradžių atrodė baugu ir kiek kvailoka, tačiau bėgant laikui idėja įgijo vis daugiau racionalumo. Vaikinas, dar berniukas, sėdėjo bibliotekoje, palinkęs prie duslios švieselės ir plunksna skrabino namų darbus. Parašyti dviejų šimtų žodžių samprotavimo tekstą kodėl burtažodis Lumos yra naudingas. Absurdas, tas pats kaip ir rašyti apie tualetinį popierių. Atsakymas akivaizdus, niekam nereikia nė samprotauti, tuo labiau trečiakursis buvo įsitikinęs, kad žodis „samprotaujamasis“ net netinka šiam rašiniui. O galbūt idėja šovė anksčiau. Pamokos metu mažai klausė, profesorė aprėkė taip, kad seilės kartu su mažais pusryčių likučiais skriejo po visą klasę. Patogi vieta mąstymams apie pabėgimą.
  Per pietus, kuomet Rodžeris nesustodamas svaičiojo apie Šveicarijos laikrodininką, Kaden susirašė planelį. Apmąstė, kad vertėtų keliauti po dviejų metų, kuomet įgis pakankamai žinių išgyvenimui, sudarys neklusnaus, bet daug bėdų nekeliančio mokinio įvaizdį, bus ne per jaunas ir išsmuks auštant. Svarbiausia buvo jo sena kuprinė ir, kad į ją krausiąs tik vienuolika daiktų. Tačiau kokių? Kas yra svarbu?
Praėjus pusei metų, pasirengimas buvo tik įpusėjęs. Po lova slepiamame krepšyje ilsėjosi trys eliksyrai, bedugnis krepšelis, retai kada duodantis naudingų daiktų, pakelis skirtingų žmonių plaukų pasivertimo atvejui, mangolijos akmuo, kurio reikšmės dar nežinojo ir dėžutė Tik-Takų (kažkoks storas belgas buvo parsivežęs iš namų). Viskas vyko ganėtinai neblogai, tačiau prakeiktoji Ateities Būrimo profesorė Taringal grįždama iš atostogų parsivežė ir niekam daug gerų emocijų nesukėlusią viziją.
Užsirepečkojus kaip kokia įpykusi meška ant Didžiosios Salės stalo, ji sketariodama rankomis plyšavo apie viziją, kurioje matė kažką mokykloje slepiantį Šnibždūną (kažkoks viską įrašinėjantis prietaisas suskurtas Žiobarų, pavadinimas jo buvo net ne toks, bet sena marazmatikė neprisiminė jo) ir besiruošiantį panaudoti informaciją Blogiui. Niekas į ją nekreipė dėmesio, niekuomet nekreipdavo, tačiau kai ji pradėjo rašinėti visokius skundus ir prašymus, valdžia neturėjo kur dėtis. Paskelbė kratą...
Klastuolis susinervavo sužinojęs apie tai, norėjo nieko nelaukdamas šokti ir eiti iš Transfigūracijos, kurią vedė šimtametis senis su kalakuto pagurkliu – profesorius Drupinas. Tačiau bėgti negalėjo, sukeltų įtarimą. Tad pasibaigus pamokai, kaip koks šešėlis, nesulaukęs nuolatos ilgai besikuičiančio Rodžerio, suskubo į savo kambarį. Griebė kuprinę, apdėjo vadovėliais ir išsmuko į vietą pirmiausia šovusią į galvą.
Šyptelėjo klastuoliams, linktelėjo profesoriams, apsidairė aplinkui įsitikindamas, kad niekas neseka ir nuskubėjo prie po ežeru esančios grotos. Viduje jautė labai nemalonią įtampą ir stresą, veidu kartais nubėgdavo emocijos atspindys, tačiau berniukas stengėsi nė dalele savęs neišsiduoti, kad niekas nesupratų jo planų. Tiesą sakant jis apmąstė viską, išskyrus būdą kaip paslėpti tai. Kasti negalėjo, neturėjo jokio įrankio, o ir jo gavimas būtų sunkus ir sudėtingas. Kojos galu vartydamas ir spardydamas lapus, bei akmenis, jis ieškojo vietos kuprinei padėti. 
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 3 metus sukūrė Gabrielle Salliete Dévertes »

I’d tell you to go to hell, but I work there and don’t want to see your ugly mug every day.

*

Neprisijungęs Gabrielle Salliete Dévertes

  • Burtininkė
  • ***
  • 151
  • Lytis: Moteris
  • Tą vakarą buvo gražus tavo veidas, ir..
Ats: Grota po ežeru
« Atsakymas #57 Prieš 3 metus »
Ėjo antri jos mokymosi Hogvartse metai. Mergaitei visai čia patiko, turėjo keletą draugų, anglų kalba buvo kaip reikiant patobulėjusi, ir šiaip jau. Tačiau vis dėl to ji ilgėjosi namų Prancūzijoje. Niekada aiškiai ir nesuprato, kodėl tėvai ir seserys norėjo, kad ji mokytųsi Hogvartse, o ne Biobetonse. Nepaisant to, kad per Kalėdų ir visokias kitokias atostogas grįždavo namo į Lilį, jautė, kad Anglijoj jai nelabai vieta ir norėjo sugrįžti visam laikui. Nedrįso.
Anglių mergaičių ji dažnai nesuprato dėl kitokios jų pasaulio sampratos, angliško humoro ir dar velniai žino dėl ko. Kartais jausdavosi vieniša.
Štai vieną dieną, dieną, kuri iš atminties jau išblėso (galbūt todėl, kad labai įnirtingai ją blėsino), jausdamasi baisiai perdėtai vieniša (kaip ir dera dvylikametei), ji po pietų, kaip visada antradieniais turėdama laisvą pamoką, nukėblino prie tamsaus ir nedraugiškai pilies kalno papėdėje tyvuliuojančio ežero. Vaje, pamanytumėt, nieko nuostabaus, juk visi mokiniai, kurie staiga nusprendžia, kad jiems depresija, eina prie ežero vaizduoti, kaip jiems blogai ir koks gyvenimas yra bjaurus. Tikriausiai turiu pritarti. Kadangi Gabrielė nebuvo nei kažkokia ypatinga, nei išsiskirianti iš kitų (nebent tuo, kad buvo, vis dėl to, prancūzė), ji lygiai taip ir pasielgė. Nors iš tiesų nė nenorėjo būti viena, tačiau kaip kiekviena nepataisoma romantikė nusprendė, kad jeigu atsisės kur nors viena, tai būtinai ateis nuostabus aukštesnio kurso vaikinas ir įvyks meilė iš pirmo žvilgsnio.
Tačiau kiūtinant link suolelio, esančio kažkur prie pat vandens, ji dairydamasi po apylinkes, užmatė įdomiai atrodančią... hm... dar nežinia ką (tokių sudėtingų angliškų žodžių kaip grota ji nežinojo) ir ją pagavo smalsumas, kas gi ten yra. Pamiršusi visas savo svajones apie pirmažvilgsnę meilę, ji nupėdino link neįprasto gamtos reiškinio.
Ką gi, neaprašinėsiu, kaip ji ten atsidūrė, bet galiausiai po visokių nelabai įdomių veiksmų stovėjo drėgnoje oloje, ar kažkokioje erdvėje, panšioje į drėgną olą. Nuo lubų vienoje vietoje varvantis vanduo skimbtelėdavo lašu atsimušęs į akmenį. Čia buvo šalta. Iš pradžių Gabė manė, kad yra viena, tačiau netrukus išgirdo kitą žmogų. Neabejotinai žmogų, nes niekas kitas taip sunkiai nevaikšto. Vienaragis ten nebūtų tilpęs.
Paėjėjusi į priekį ir atsidūrusi dar vienoje tokioje pat patalpoje, išvydo niekad nematytą berniuką. Kurį laiką tiesiog spoksojo. Jis jai, kaip mergaitei, visus vertinančiai kol kas ne pagal vidines savybes, pasirodė visai gražus. Veido gerai nematė, tačiau jau įsivaizdavo, kad jis dailiai prakaulus, nosis tiesi, o akys didelės. Jai nieko gražiau nebuvo už dideles akis.
- Ką čia darai? - galiausiai paklausė.

*

Neprisijungęs Kaden Peyton

  • I kursas
  • **
  • 17
  • All Monsters Are Human
Ats: Grota po ežeru
« Atsakymas #58 Prieš 3 metus »
  Kartais, labai retai, kuomet Teta dar buvo gyva, jis su seserimi vasarodavo Tėvo sesers sodyboje. Jam ten beprotiškai patikdavo. Jie buvo raganiai, tad namuose buvo apstu įvairių keistų daiktelių. Vakarais Tetos vyras pasakodavo įvairias istorijas iš savo vaikystės. Kaden ten jautėsi kaip žuvis vandenyje ir niekad nepastebėdavo mažų smulkmelių, kurios tik vėliau pradėjo turėti prasmę. Su Agatha niekas nebesielgė taip meiliai, kaip tik, ji jautėsi atstumta. Teta nuolatos staiga susirgdavo ir išvažiuodavo į sanatorijas prie jūros, o jos vyras nuolatos būdavo šalia. Stebėdavo, tartum norėdamas įsiminti kiekvieną kartu praleistą akimirką.
  Vieną dieną jis nusprendė padaryti eksperimentą ir išsiaiškinti ar kuris iš jaunųjų galėsiąs paskristi šluota. Nieko aplinkui nebuvo galinčio pasakyti kokia beprotiška kvailytė tai yra, tad vaikai sutiko. Iš pradžių bandė Agatha, prisispyrusi visiems įrodyti, kad ji tobula visose srityse (kaltinti galima tik auklėjimą ir lepinimą). Išklausė apmokymų, bandė kokias dešimtis kartų, bet šluota nuo žemės nekrustelėdavo. Kaden pabūgo, jis bijojo. Sunku pasakyti ko tiksliai – fakto, kad jam irgi nepavyks ir bus pasmerktas gyventi sesers šešėly ar, kad pavyks ir nuo tada jis dar didesniu žingsniu nutols nuo Žiobariškos šeimos. Lygiai kaip ir Agatha jis bandė daugybę kartų, liepė grėsmingu balsu, gailiu, įniršio pilnu, bet šluota nė krust. Mieloji sesytė jau buvo pradėjusi kikenti, visai pamiršusi savo bandymus, tačiau tai kažką uždegė berniuko širdyje ir jis paskutinį kartą pabandęs, rankoje pajuto šluotkotį.
  Nieko neklausęs, pro ausis praleidęs Tetos vyro draudimus jis užlipo ant jos ir atsispyręs pakilo. Agatha sukliko (tikriausia pasąmonė liepė daryti bet ką, kad tik liktų dėmesio centre), vyras išbėgo kažkur į pašiūrę po nosimi besikeikdamas. Kaden nieko panašaus gyvenime nebuvo patyręs. Vėjas taip maloniai glostė veidą, kad jam jau ne itin rūpėjo, kad vos nusėdi ant šluotos. Jis įkvėpė ir šį kartą užuodė ne Tetos gėlyną, nuo kurio kvepėdavo net antro aukšto biblioteka, bet kažką didesnio. Laisvę, kurios jis kartą paragavęs nebenorės atsisakyti.
  Dabar besitrindamas grotoj jis prisiminė šį įvykį, veikiausiai ir pasėjusį noro bėgti sėklą. Klastuolis suprato, kad bėgs ten, pas savo Tetą, kur kvepia sodu. Suradęs akmenimis uždengtą skylę sienoje pradėjo judinti visus kiek laisvesniu ar klibančius. Ši vieta nebuvo tobulas pasirinkimas, mat nuolatos čia trindavosi rūkantieji ir trečiakursiui atrodė, kad šis akmenų kapas puiki vieta slėpti cigaretes. Tačiau pasitelkęs tam tikrus kerus jis galėsiąs paslėpti kuprinę, bent jau kol kas.
  Merginos balsas atsimušė į sienas ir pasklido kiek tylesniu aidu. Kaden sustingo. Tai ką girdėjo negalėjo priklausyti profesorei ar bet kokiam kitam suaugusiam žmogui, tačiau jei čia įkyri Grifiukė ar kvaila Švilpė, tai problemų turės pakankamai. Lėtai atsisukęs išvydo itin nekaltai atrodančią mergaitę. Ji buvo metais jaunesnė, kaip ir dera protingus atstovaujančiam žmogui, dėvėjo kuo tvarkingiausią mėlyną Varno Nago uniformą. Šviesūs plaukai, tartum mažo angelėlio, buvo nušviesti skaisčios saulės ir žibėjo auksiniais atspalviais. Mielai smailiam veide pūpsojo didžiulės akys, kurios bet kokiu kitu atveju būtų pasirodžiusios meilios, tik šį kartą jose žybčiojo liepsnelės. Mergina pasirodė labai įdomi, tarytum mažas velniukas angelo kaily. Kaden atsistojo ir į juodą, purviną apsiaustą nusivalęs suodinas rankas krenkštelėjo:
  - Negi nežinai kokia čia vieta?- čia renkasi mokiniai su ganėtinai aiškiais tikslais. Vaikino veide sekundei šmėstelėjo nerimas, tačiau jis susiėmė pagalvojęs, kad galbūt su ja nieko blogo nenutiks,- Čia nesaugu tokiems... mažiems ir nekaltiems,- bandė nuvyti šviesiaplaukę. Įtempta, bet išdidi jos stovėsena buvo kažkur jau matyta, bet klastuolis nenorėjo purtyti smegenų klodų, mat netyčia galintis rasti daugiau nei norėtų.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 3 metus sukūrė Kaden Peyton »

I’d tell you to go to hell, but I work there and don’t want to see your ugly mug every day.

*

Neprisijungęs Gabrielle Salliete Dévertes

  • Burtininkė
  • ***
  • 151
  • Lytis: Moteris
  • Tą vakarą buvo gražus tavo veidas, ir..
Ats: Grota po ežeru
« Atsakymas #59 Prieš 3 metus »
Būna akimirkų, kai jautiesi pranašesnis. Kai manaisi turįs teisę ir galįs stovėti tvirtai įsirėmęs pėdomis į žemę. Ko tik nebūna tokiomis akimirkomis. Sakaisi, kad gali riversti kalnus susmigti į žemę, dangų perskelti per pusę ir dalelę jo sutrynęs bato kulnu į žemę išauginti arbūzmedį. O, va tada tai būna istorijos..! Kiekvienas, pagautas sveiko arba nelabai sveiko pasitenkinimo savąsias fantazijas išplukdo per burną kartu su seilėmis ir išpūtę spindinčias akis iškalba visiems, kurie nori klausytis. Daugeliui taip nutinka.
Tiesa, Gabrielė nesijautė kažkaip panašiai, tačiau juk visus užplūsta savotiškas džiaugsmas užtikus ką nors darant kažką aiškiai neteisėto. Kai vaikinukas atsisuko, ji galėjo visiškai laisvai jį apžiūrėti. Pasirodė sutrikęs, tačiau tai nelabai svarbu. Buvo aukštesnis už Gabę, tamsių plaukų, tamsių akių. Ir veido forma buvo graži, ypač dailiai atrodė aukšti skruostikauliai. Mergaitė spėjo, kad, jeigu jis nusišypsotų, skruostuose atsirastų duobutės. Galbūt būtent tai ir miela bei gražu, tačiau jai pasirodė, kad visame tame subtiliame žavesyje esama atšiaurumo. Kažko, kas turėjo atstumti, tačiau traukė.
Kokia čia vieta, ji, be abejo, nežinojo. O ką, argi blogai? Pasaulis nežino daugybės dalykų, tad kodėl... Nesigilinkime į tai. Į neteisėtos veiklos vykdytojo klausimą ji neatsakė. Neturėjo jokios dingsties taip pasielgti, juk klausimas buvo retorinis. 
Vaikinukui pareiškus, kad tokiems kaip ji čia ne vieta, švelniai tariant, Gabrielė gūžtelėjo pečiais ir ramiai, tačiau kietai atkirto:
- Bet juk tu čia esi, ką?
Pakreipė galvą link peties ir, jos manymu, triuškinančiu žvilgsniu nužudė (tikėjosi, kad taip nutiko) bet kokius įsitikinimus, kad jai čia negalima būti. 
Nors niekada nebuvo įkyri ir nežadėjo tokia būti, tolesni jos veiksmai galėjo pasirodyti įkyrūs. Nepageidaujami ir visiškai netinkami vieno žmogaus atžvilgiu.
- Neatsakei į mano klausimą, - išpyškino. Ir dar, kad būtų tikra, kad šįkart neatsakęs neišsisuks, klausimą pakartojo.
Jei būtų maniusi, kad šioje situacijoje tai pridera, būtų kreivai perkreipusi lūpas ir savąją veido išraišką pavadinusi vyptelėjimu. Tačiau tai padarė tik mintyse, mat nemanė, jog vypsnis čia tinka, jeigu nenori pasirodyti pasipūtėle ar turinčia dar kokią nepageidautiną savybę žmonių tarpe. 
Gabrielė, smalsiai stebeilydama į vaikinuką, priėjo artėliau. Pamanė, kad jis įdomus. Tada dar nežinojo, kad tai - nelabai geros rūšies susižavėjimas.

 

  • Hogvartsas.LT © 2007-2019