3

0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Davina Murrell

  • VII kursas
  • *
  • 335
  • Taškai: 29
  • Lytis: Moteris
  • Nėra taisyklės be išimties.
Ats: Atokus ežero krantas
« Atsakymas #90 Prieš 2 mėnesius »
Tylą, trumpam užliejusią atokų ežero krantą, pertraukė šėlstantis vėsus artėjančios žiemos vėjas, ėmęs kedenti ilgus, šviesius merginos plaukus. Profesoriui kryptelėjus galvą ir trumpam žvilgtelėjus į šalia stovinčią merginą, Davina nežymiai linktelėjo kilstelėdama lūpų kampučius. Šviesiai mėlynų akių žvilgsnis sekė kiekvieną tamsiaplaukio veiksmą.
Trečioji strėlė, atsidūrusi žaliaakio rankose, vos netrukus buvo įstatyta į lanką ir nutaikyta į ant medžio kabantį taikinį. Viena akimirka, antra ir strėlė skrosdama pasileido jai norodyta kryptimi. Deja, ši, kaip ir dvi pirmosios, praskriejo pro šalį, regis, nusprendusi, jog pasiekti taikinį per daug sudėtinga.
-Mielai,-šyptelėjo atsakydama į profesoriaus žodžius.
Šviesiai mėlynų akių žvilgsniui užfiksavus, kaip ketvirtoji strėlė iššauna tiesiai į žemę, šalia Matthew kojos, Davina krūptelėjo. Pro šalį praskriejusi strėlė, laimei, nesužeidė tamsiaplaukio.
Stagiai kilstelėjusi galvą į profesorių, septyniolikmetė lengviau atsiduso. Mintis, jog Matthew galėjo susižeisti, privertė išsigąsti.
-Daug atsargesniam,-nusijuokė prieidama arčiau ir ištraukdama strėlę iš žemės. Ištiesusi šią antrojo lanko savininkui žavioji lankininkė atsistojo šalia ketindama padėti. Strėlei ir vėl atsidūrus jai skirtoje vietoje, mergina žvilgtelėjo į taikinį, o tuomet leidusi Turner nusitaikyti, atsargiai kilstelėjo ranką kiek pakreipdama lanką taikinio link. Strėlės antgaliui susilyginus su taikinio centru, Davina kilstelėjo lūpų kampučius linktelėdama, jog profesorius šautų, o pati žengdama kelis žingsnius atatupsta. Tikimybė, jog strėlė praskries nė nepasiekusi taikinio, buvo itin maža. Vis dėl to ir tokios galimybės mergina neatmetė. Vyraujantis vėjas puikiai galėjo pakeisti strėlės kryptį.

*

Neprisijungęs Matthew Turner

  • Herbologijos profesorius
  • *
  • 158
  • Lytis: Vyras
  • Astronomai duobkasiai - mes pakasim jus skersai!
Ats: Atokus ežero krantas
« Atsakymas #91 Prieš 2 mėnesius »
Matthew jautėsi vis labiau ir labiau įsitempęs. Pamažu artėjanti žiema priminė apie save - nebuvo itin šilta. Žinoma, Turner galėjo apsimesti, kad jam nesiseka dėl to. Tačiau jis ir pats suprato, kad tai būtų kvaila.
- Atsiprašau, - negarsiai pasakė profesorius, pastebėjęs, kad šviesiaplaukė mergina krūptelėjo. Visai natūralu, kad ji išsigando: būdama puiki šaulė kažin ar dažnai matydavo strėles, dailiai smingančias į žemę tiesiai po kojomis.
Varno Nago globotinė priėjo ir padėjo nusitaikyti. Tai buvo galima suprasti kaip draugiškumo gestą. Tačiau Matthew jautėsi be galo nemaloniai. Visų pirma, jam vis dar buvo nejauku tai, kad atrodo kaip visiškas nevėkšla. Nors pats jau kelis kartus pakartojo, kad ši mergina yra subrendusi, vis tiek toks pojūtis nebuvo malonus. O tai, kad ją gerokai išgąsdino, privertė jaustis dar prasčiau. O visų gražiausia tai, kad jis nė nesugeba teisingai nusitaikyti...
- Žinai, būtum gera mokytoja, - pratarė Matthew, tebelaikydamas lanką. Kurį laiką jis nešovė - nors pats nė nesuprato, kodėl. - Manau, turėtum apie tai pagalvoti.
Profesorius nutilo ir susikaupė. Tikėjosi, kad pagaliau pavyks pataikyti. Bent jau tada, kai už tave nusitaiko mokinė apmaudžiai pagalvojo juodaplaukis ir galiausiai paleido strėlę.
Kurį laiką atrodė, kad net ir šį kartą ji pralėks pro šalį. Tačiau paskutinę akimirką strėlė, atrodo, apsigalvojo. Ji tarsi kiek pasikreipė ir pataikė į taikinį. Žinoma, ne į centrą. Tačiau bent jau nepralėkė pro šalį. Matthew beveik pradėjo šokinėti iš džiaugsmo. Tačiau nutarė, kad tai būtų pernelyg neoru. Tad tik nusišypsojo ir pasakė merginai:
- Ačiū už pagalbą.
Nežinojo, kodėl, tačiau juodaplaukis jautėsi be galo įsitempęs. Atrodė, kad artimiausiu metu nebegalės atlikti nė vieno šūvio. Tad jis žengė kelis žingsnius artimiausio medžio link ir atrėmė lanką į jį.
Mus žemino, bet mes nepažeminti. Pažeminti tie, kurie taip elgėsi. E. M. Remarque

*

Neprisijungęs Davina Murrell

  • VII kursas
  • *
  • 335
  • Taškai: 29
  • Lytis: Moteris
  • Nėra taisyklės be išimties.
Ats: Atokus ežero krantas
« Atsakymas #92 Prieš 2 mėnesius »
Ežero pakrantėje nuskambėjus Matthew atsiprašymui, mergina kaltai šyptelėjo. Jautėsi kiek kalta, jog taip sureagavo profesorius paleidus strėlę į žemę. Tiesa, išsigando ne pačio šūvio, o to, jog tamsiaplaukis galėjo stipriai susižeisti.
-Viskas gerai, tai aš atsiprašau, jog taip sureagavau,-ryto melsvumo akyse spindėjo nebylus atsiprašymas. Davina išties jautėsi kalta, kad įkalbėjo žalių akių savininką atžingsniuoti iki ežero pakrantės ir pašaudyti iš lanko. Jei šovusi strėlė būtų pataikiusi profesoriui į koją, linksmas pasišaudymas būtų pasibaigęs kur kas liūdniau.
-Abejoju, bet pagalvosiu,-šyptelėjo sulaukusi Turner pagyrimo. Nors mintis, tapti profesore, merginą ir viliojo, tačiau šioje srityje Davina nejautė pasitikėjimo savimi. Nė nemanė, jog galėtų kitus išmokyti Hogvartse dėstomų dalykų. Galbūt šaudyti iš lanko, groti gitara ar jodinėti žirgu ir galėjo išmokyti, tačiau apie burtus tuoj pat pamiršo. Nesijautė pakankamai puiki burtininkė, jog suteiktų žinių ir gebėjimų kitiems.
Matthew veide suspindus džiaugsmui dėl strėlės, kuri visai neseniai įsmigo į taikinį, žavioji lankininkė džiugiai nusišypsojo.
-Nėra už ką,-kilstelėjo lūpų kampučius stebėdama, kaip žalių akių savininkas, regis, nusprendęs pailsėti nuo šūvių, pasitraukia kiek atokiau.
Kelias akimirkas žvelgusi į profesorių, šviesiaplaukė žengė kelis žingsnius atsistodama priešais savo taikinį.
-Accio strėles,-pakartojus neseniai ištartą burtažodį, strėlės akimirksniu atsidūrė merginos rankose. Pasilikusi tik vieną juodagalvę, Davina ištiesė nugarą atsistodama į šaulės poziciją ir nusitaikiusi į taikinio centrą, paleido strėlę. Skrosdama orą raudonuodegė įsmigo į centrą. Nelaukdama nė sekundės, šviesiaplaukė išsitraukė dar vieną strėlę pakartodama visą šūvio procesą. Ši, kaip ir pirmoji, įsmigo į taikinio centrą, šalia kitos.
Kukliai šypsodamasi žavioji lankininkė kryptelėjo galvą žvilgtelėdama į profesorių. Tikėjosi, daugiau kompimento dėl taiklumo nesulaukti. Nenorėjo versti jaustis ne tik savęs, bet ir profesoriaus.
-Jūsų eilė,-šyptelėjo laukdama Matthew šūvių.

*

Neprisijungęs Matthew Turner

  • Herbologijos profesorius
  • *
  • 158
  • Lytis: Vyras
  • Astronomai duobkasiai - mes pakasim jus skersai!
Ats: Atokus ežero krantas
« Atsakymas #93 Prieš 2 mėnesius »
Matthew gerokai nustebino merginos atsiprašymas dėl reakcijos. Tuo labiau, kad ta reakcija buvo visiškai natūrali. Tačiau ši šviesiaplaukė vis nepaliovė stulbinti profesoriaus. Prisiminęs save tokio amžiaus, kai dar tebebuvo vaikigalis, Turner visai susigadino nuotaiką. Labai norėjosi to neparodyti, tačiau beveik neabejojo, kad pastabi ir protinga mergina būtinai atkreips į tai dėmesį.
- Žinoma, nekalbu apie akademinius dalykus, - pratarė Matthew, tikėdamasis nukreipti pokalbį nuo pavojingų temų apie nuotaikas. - Šito paprasčiausiai nežinau, tad negaliu vertinti. Bet štai užsiimti tokia veikla - laisvalaikiu - tikrai galėtum.
Jeigu net aš sugebu kažką nuveikti, kai tu parodai pratęsė mintį juodaplaukis, tačiau garsiai to nepasakė.
Profesorius žiūrėjo, kaip mergina parsikviečia strėles ir ruošiasi šauti. Ir tada nutiko tai, ko Matthew laukė nuo pat tos akimirkos, kai jiedu čia susitiko: Davina paleido abi strėles tiesiai į taikinio centrą.
- Oho, - nejučia tyliai sumurmėjo profesorius. Teko pripažinti ir tai, kad ši šviesiaplaukė, stovėdama su įtemptu lanku rankose, atrodo išties įspūdingai. Ir dar puikiai šaudo...
- Ar nenorėtum tuo profesionaliai užsiimti? - pasidomėjo Matthew. - Aš tikrai nežinau, bet, manau, yra kokios nors varžybos ar kažkas panašaus. Su tokiu taiklumu pasiektum tikrų aukštumų.
Profesorius kalbėjo labiau dėl to, kad nutolintų momentą, kai pačiam reikės šauti. Kuo toliau, tuo mažiau norėjosi tą daryti, nes žinojo, kad vieną kartą pataikęs antrą kartą to padaryti nebesugebės. Tačiau ilgiau tempti gumą buvo tiesiog kvaila.
- Na gerai, paskutinį kartą, - atsidusęs pratarė Matthew. Jis nusišypsojo, tikėdamasis, kad mergina nesijaučia taip, tarsi verstų jį šaudyti. Juodaplaukis pakėlė lanką ir paėmė strėlę į ranką. Įstatęs ją į templę nusitaikė. Ir sustingo. Juodaplaukis taip išstovėjo gana ilgai. Ir pats nebūtų galėjęs pasakyti, apie ką galvojo. Ar kalbėjosi su dievais. Tačiau vieną akimirką Matthew pasijuto esąs pasiruošęs iššauti, tad atleido templę. Jo nuostabai, strėlė įsmigo į taikinį. Žinoma, tolokai nuo ten jau esančių dviejų draugių, tačiau bent jau nepraskriejo pro šalį. Turner stengėsi nepradėti šokinėti iš džiaugsmo.
- Gal šituo ne visiškai nevykusiu šūviu ir pabaikime? - paklausė profesorius, norėdamas pasilikti šį šūvį atminčiai ir nenorėdamas jo sugadinti kitu, visiškai nevykusiu.
Mus žemino, bet mes nepažeminti. Pažeminti tie, kurie taip elgėsi. E. M. Remarque

*

Neprisijungęs Davina Murrell

  • VII kursas
  • *
  • 335
  • Taškai: 29
  • Lytis: Moteris
  • Nėra taisyklės be išimties.
Ats: Atokus ežero krantas
« Atsakymas #94 Prieš 2 mėnesius »
Persibraukusi ranka per šviesius plaukus ir leidusi šiems švelniai uždengti juodų drabužių slepiamą nugarą, Davina kryptelėjo galvą trumpam žvilgtelėdama į horizonte nusidriekusį ežerą. Saulės spinduliuose žėrintis vanduo atrodė itin įspūdingai. Deja, mintis, jog vos po kelių savaičių raibuliuojantį vandenį padengs ledas, pasislėpęs po storu sniego sluoksniu, privertė kiek nuliūsti. Netrukus visas Hogvartso apylinkes paslėps akinantis sniegas, o aukštai danguje šviečianti saulė pasislėps iki pat pavasario.
Lėtai nusukusi šviesiai mėlynų akių žvilgsnį nuo žėrinčio ežero vandens, septyniolikmetė žvilgtelėjo į kiek atokiau stovintį profesorių. Regis, tamsiaplaukis taip pat netryško gera nuotaika, mat šio veide spindėjo niūrumas. Tiesa, šis netrukus dingo.
-Galbūt jūs teisus...Tačiau kol kas esu per daug pasimetusi, jog tvirtai nuspręsčiau, ko iš tiesų noriu...-nenorėdama daugiau tęsti šios temos, Davina pasisuko šonu į savo taikinį ir pasiruošė šauti. Dvi juodagalvės strėlės akimirksniu pasiekė centrą, o vos po kelių akimirkų puikią vilkolakės klausą pasiekė tylus Matthew balsas, parodantis nuostabą dėl taiklumo. Nesuvaldydama šypsenos, šviesiaplaukė kryptelėjo galvą leisdama žvilgsniui įsmigti į prie medžio stovintį astronomijos profesorių.
-Su tokiu taiklumu būčiau priimta į bet kurią kariuomenę,-tyliai nusijuokė nuslėpdama nerimą dėl savo žodžių. Dalyvauti kare ir pralieti, kieno nors kraują, septyniolikmetė neturėjo jokio noro. Dalyvauti kovose užteko Godriko Daubos ir Klaros pagrobėjo. Tiesa, jei tektų gelbėti brangius žmones, Davina nė nedvejodama padarytų tai, ko visą šį laiką vengė.
Profesoriui paėmus lanką ir pasiruošus šauti, žavioji lankininkė žengė kelis žingsnius atatupsta, jog netrukdytų taikytis kartu rankose laikydama tvirtą, saulės spinduliuose besimaudantį lanką. Bėgančios sekundės, o Matthew lanke esanti strėlė nepajudėjo nė per colį. Sutrikusi Davina pravėrė rausvas lūpas ketindama paklausti, kas nutiko, tačiau kaip tik tą akimirką juodagalvė strėlė iššovė į priekį ir įsmigo į taikinį. Deja, ne į centrą, tik, regis, tai astronomo per daug nenuliūdino. Šio veide įsižiebė džiaugsmas. Nuoširdus ir bekraštis.
Šypsodamasi mėlynakė paplojo profesoriui, ji išties nuoširdžiai džiaugėsi, jog naujajam lankininkui pavyko.
-Žinoma,-linktelėjo vis dar žaviai šypsodamasi. Išsitraukusi burtų lazdelę, mergina mostelėjo šia pradangindama ant medžių kamienų kabančius taikinius kartu su juose įsimigusiomos strėlėmis. Tik profesoriaus ir šviesiaplaukės rankose esantys ginklai bylojo apie tai, jog neseniai čia skrosdamos orą į taikinius smigo strėlės.
-Dėkui už viską ir tebūnie tai dovana,-nusišypsojo žvigltelėdama į Matthew rankose esantį lanką. Šis kelias akimirkas suraibuliavęs nurimo. Neseniai buvęs juodas lankas su baltais angelo sparnais, dabar puikavosi tamsiai mėlyna spalva, susipynusia su sidabro gijomis ir išraitytu profesoriaus vardu.
-Eime?-kilstelėjo lūpų kampučius sugniaužusi rankose esantį juodą lanką ir pasisukusi pilies link, ėmė lėtai žingsniuoti.

*

Neprisijungęs Matthew Turner

  • Herbologijos profesorius
  • *
  • 158
  • Lytis: Vyras
  • Astronomai duobkasiai - mes pakasim jus skersai!
Ats: Atokus ežero krantas
« Atsakymas #95 Prieš 1 mėnesius »
Profesorius pajuto, kad mergina nebenori tęsti temos apie galimybę jai tapti kokia nors mokytoja. Tad Matthew apie tai nebekalbėjo. Jis puikiai suprato šviesiaplaukę: kai pats buvo jos amžiaus, negalėjo pakęsti, kai kas nors klausdavo, ką jis norėtų veikti. Tikriausiai dėl to, kad būdamas paauglys Turner nė neįsivaizdavo, kaip pasisuks jo gyvenimas.
- Tikiu, - nusijuokė Matthew. - Kita vertus, nesu tikras, ar šiuolaikinėse kariuomenėse lankas yra labai dažnas ginklas.
Juodaplaukis kiek susimąstė. Nors vaikystėje ir paauglystėje jis nemažai domėjosi karine technika ir ginklais, vėliau suprato, koks baisus dalykas yra karas. Tad nepaisant to, kad tai tikrai įdomu, bet kokius užsiėmimus, susijusius su kariuomene, Matthew metė. Jam susidarė įspūdis, kad Davina jaučiasi panašiai. Tik, panašu, karo baisumą suvokė gerokai anksčiau jei jis...
Matthew apsidžiaugė pataikęs į taikinį. Tačiau jo širdis dar labiau prisipildė džiaugsmo, kai mergina sutiko pabaigti šį pašaudymą tuo šūviu, kuris Matthew pasirodė visai neblogas. Kaip jam, žinoma. Profesorius ne be susižavėjimo žvelgė, kaip Varno Nago globotinė nesunkiai panaikina šaudymui reikalingas priemones. Ne veltui ji iš Varno Nago liūdnokai pagalvojo juodaplaukis, mąstydamas, kad pačiam tikėtinai to padaryti nepavyktų. Bent jau ne taip grakščiai ir dar iš pirmo karto. Tik tada Turner suprato, kad jo rankoje tebėra lankas. Ir spėjo išgirsti, kad tai yra dovana. Profesorius nežinojo, ar gali tokią dovaną priimti. Tačiau ir atsisakyti kažkaip nesinorėjo. Tad kiek susimąstęs pratarė:
- Nežinau, ar turiu teisę priimti tokią dovaną...
Tačiau Matthew pamatė savo vardą ant lanko ir suprato, kad neturi teisės rinktis. Negalėjo sau nepripažinti, kad dovana džiaugiasi.
- Buvo tikrai smagu, ačiū, - nusišypsojo Turner. - O dabar eime atgal į pilį.
Profesorius neskubėdamas žingsniavo paskui mokine ir džiaugėsi šia diena.
Mus žemino, bet mes nepažeminti. Pažeminti tie, kurie taip elgėsi. E. M. Remarque

*

Neprisijungęs Fiadh o Ceallachain

  • III kursas
  • *
  • 92
  • Taškai: 29
  • Lytis: Moteris
Ats: Atokus ežero krantas
« Atsakymas #96 Prieš 2 savaites »
Išaušus saulėtam šeštadienio rytui Fiadh ilgokai svarstė, ką norėtų veikti. Pagaliau atėjo savaitgalis - nors buvo vos pirma mokslo metų savaitė, mergaitei iš Šiaurės Airijos atrodė, kad jie tęsiasi jau gerus kelis mėnesius. Kažkodėl ji jautėsi labai pavargusi. Tikriausiai reikėjo pasimokyti - varnų gaudymas praėjusiais mokslo metais gegužės mėnesį atrodė labai blogas užsiėmimas. Tad visą vasarą mergaitė svarstė, kad šiais metais ji mokysis nuo pat rugsėjo. Tačiau rugsėjis atėjo, o Fiadh mokytis buvo visiškai nenusiteikusi. Bandydama pateisinti save, kad reikia pasidžiaugti geru oru, šviesiaplaukė išlindo į kiemą. Žinoma, ją graužė sąžinė, tačiau Fiadh pasižadėjo, kad sekmadienį tikrai prisės prie knygų.
Grifiukė patraukė ežero link. Nežinojo, kur nori tiksliai eiti ar ką veikti. Nepasiėmė jokios knygos, tad svarstė, kad galbūt išsimaudys. Tik, žinoma, nepasiėmė plaukimo reikmenų. Tačiau mergaitė nebenorėjo grįžti atgal į pilį, tad nutarė, kad jeigu neras atokaus kampo, tiesiog pabraidžios.
Neilgai trukusi Fiadh priėjo vietą, iš kurios nesimatė pilies. Tad nutarė, kad čia mokiniai, ko gero, dažnai nevaikšto. Puiku.
Grifiukė nusiavė batus ir kojines. Nelabai drąsiai įbrido į vandenį, tačiau paaiškėjo, kad jis yra visai šiltas. Tad kiek padvejojusi šviesiaplaukė nusivilko viršutinius rūbus ir visa paniro į vandenį.

*

Neprisijungęs Daniela Defoe

  • I kursas
  • *
  • 7
  • Taškai: 2
  • Lytis: Moteris
  • can you cha nge your whole life in a day?
Ats: Atokus ežero krantas
« Atsakymas #97 Prieš 2 savaites »
    Čiupusi knygą Daniela bėgte nubėgo link ežero. Tikėjosi rasti ramią vietelę paskaityti. Kaip visada jau visą dieną buvo susiplanavusi, todėl nenorėjo gaišti laiko. Tačiau prie pilies mokinių buvo gausu, tad teko pabėgėti prie ežero. Oras buvo pasakiškas, ežeras kvieste kvietė, skaityti sekėsi sunkiai. Grifiukė svajojo paplaukioti, bet nusprendė, kad tik pasimokiusi leis sau pasimėgauti ežeru. Be to Danielai puikų pavėsį suteikė medžiai, tad nebuvo jau taip karšta.
    Valandėlę paskaičiusi grifiukė nusprendė pavaikščioti pakrante. Mergaitė po trumpos pertraukėlės tikėjosi vėl grįžti prie skaitymo. Staiga priėjo drabužius, tiesą pasakius ji taip užsisvajojo, kad vos neužlipo ant jų. Netrukus pamatė ir drabužių savininkę. Danielai pasidarė smalsu kodėl mergaitė viena maudosi. Nesugalvojo kaip pasielgti, praeiti pro šalį ar mėginti užkalbinti nepažįstamąją? Ilgai mąstyti Danielai nereikėjo, nes grifiukė retai leisdavo laiką viena, todėl šūktelėjo:
    -Labas! Kaip vanduo?
    Raudonplaukė iš kart pasigailėjo savo sprendimo, nes nepažistamoji atrodo išsigando staigaus Danielos klausimo. Bet kas padaryta, tas padaryta, kelio atgal nebebuvo.
    -Aš Daniela. Kuo tu vardu?- priplaukus šviesiaplaukiai arčiau paklausė grifiukė.

*

Neprisijungęs Fiadh o Ceallachain

  • III kursas
  • *
  • 92
  • Taškai: 29
  • Lytis: Moteris
Ats: Atokus ežero krantas
« Atsakymas #98 Prieš 2 savaites »
Fiadh staigiai atsisuko. Ir labai išsigando. Visų pirma, ją nustebino staigus šūksnis. Be to, ji pamatė į ją žvelgiančią mergaitę. O juk ji visa buvo šlapia ir kai išlips iš vandens, marškinėliai bus tiesiog prilipę prie kūno... Ką daryti? Grifiukė nutarė, kad, ko gero, jai teks pasilikti vandenyje. Tol, kol ši atėjūnė pasišalins. Tačiau po kelių akimirkų Fiadh šiek tiek pralinksmėjo. Mergaitė atrodė šiek tiek jaunesnė. Tad galbūt bus lengviau bendrauti? Galbūt pagaliau pavyks bent kiek numušti įtampą? Tad po ilgokos tylos ji galiausiai pratarė:
- Labai šiltas. Nesitikėjau...
Kaip visada, šiaurės airė jautėsi kažką nusišnekėjusi. Nors pasakė tik tris žodžius, jai atrodė, kad kažką pasakė ne taip. Tačiau panašu, kad raudonplaukei tas neužkliuvo - panašu, kad  ji buvo nusiteikusi daugiau pabendrauti.
- Fiadh, - negarsiai prisistatė šviesiaplaukė. Ji stovėjo nedrįsdama nė pajudėti. Labai norėjosi pasakyti ką nors šmaikštaus. Ką nors, kas parodytų Danielai - ir pačiai Fiadh - kad ji nėra nuoboda tylenė, bijanti ir žodį pasakyti. Deja, Fiadh kaip tik ir buvo nuoboda tylenė, bijanti pasakyti žodį. Galiausiai ji išspaudė:
- Gal ir tu nori nusimaudyti?

 

  • Hogvartsas.LT © 2007-2019