1
5

0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Luna Gardner

  • Burtininkė
  • *****
  • 639
  • Lytis: Moteris
  • I am a wolf and I am stronger than fear.
Ats: Sala ežero viduryje
« Atsakymas #555 Prieš 2 mėnesius »
Palikti tą, kuris brangus, ir leisti jam pačiam susitvarkyti su visomis problemomis, Pusmėnulio gaujos vilkams reiškė palikti dalį savęs. Vieninga ir darni gauja nė karto nebuvo atsukusi vienas kitam nugaros. To įprastai neleisdavo padaryti ne tik sąžinė ir ištikimybė, tačiau ir alfa, pasiruošęs gelbėti kiekvieną, kuriam reikalinga pagalba, tad šįkart, net jei šalia sėdintis vaikinas ir nepriklausė Pusmėnulio gaujai, palikti jo mergina neketino. Per kelerius metus rudaplaukis spėjo pavergti žaviosios tamsiaplaukės širdį. Tiesa sakant, spėjo ne tik užkariauti jos širdį, bet ir tapti svarbiausiu žmogumi.
-Ir manai, jog komanda "Negalima" mane sustabdys?-rauktelėjusi antakius ir sukryžiavusi rankas ties krūtine žvilgtelėjo į šalia sėdintį grynakraujį vampyrą nė nelaukdama paaiškinimo dėl persekiojančio burtininko.
Išdidumas ir užsispyrimas retai kada leisdavo paklusti kitų duodamiems įsakymams. Net tėvai, kurie iki šiol buvo gaujos vadai, neretai sulaukdavo nepaklusnumo iš savosios atžalos. Turbūt būtent tai ir neleido užmegzti draugiškų santykių su Igoriu. Paspęsti spąstai privertė užgimti įniršį mėlynakės viduje, o atstumta pagalbos ranka įžeidė juodo kailio savininką.
-Galbūt neįmanoma tau?-pamiršusi nepasitenkinimą, jog rudaplaukis neketino leisti įsitraukti į gaudynių "žaidimą", ir prisiminimą Unikaliame kambaryje, žvilgtelėjo į melsvai-žalias akis,-jis medžioja tave, grynakraujį vampyrą, tad galbūt turi skydinius kerus, kurie neprileidžia tavęs prie jo. Tik abejoju, jog tokie egzistuoja...-kiek tyliau pridūrė niršdama ant savęs, jog nusprendė praleisti didžiąją dalį pamokų.
Puiku, Luna, taip ir toliau...
-Turi būti būdas prieiti prie jo, net jei jis galingiausias magas pasaulyje...
I don't need a weapon. I am one.

*

Neprisijungęs Elijah Chris Dawson

  • Burtininkas
  • *****
  • 549
  • Lytis: Vyras
Ats: Sala ežero viduryje
« Atsakymas #556 Prieš 2 mėnesius »
Rudaplaukis kartais pamanydavo, kad tas senas žmogus, galbūt yra jo tolimas giminaitis iš mamos pusės, kuris trokšta Dawson' ų mirties, nes iš tos pusės jų niekas nekenčia. Ir tam yra puikus paaiškinimas, jie vampyrai, o mamos giminė, jų netoleruoja. Tad melsvai - žalsvų akių savininkui su tėvu reiks dar ilgai bandyti prisikapstyti prie to senio, visų pirmiausia surenkant reikiamą informaciją, o padėti gali tik vienas žmogus - Nifora.
Elijah seniai žinojo, kaip reaguos Luna ir, kad taip visko nepaliks. Jis net nesiruošė jai prieštarauti, nes jei tą ir darytų, tai tik susipyktu. Galbūt, susivienijimas ir pagalba iš jos tik praverstu - pamąstė Chris' as.
- Nemanau, kad sustabdys, tad net nieko tau nesakysiu, tik man reikia vieno, be mano žinios tu nieko nedarysi.. - gana ramiai atsakė vaikinukas, viena ranka apglėbęs merginą ir bandydamas panaikinti tą jos keistą užsispyrimą.
- Nea, - dustelėjo vaikinas, - vis dėl to, manau, kad jis bijo ir dėl to pats panaudojo skydinius kerus, jis juk tik vienas, o vampyrų visas būrys, tad baimė, kad jo kraujas gali būti išsiurbtas, jį stabdo. - Visiškai užtikrintas tarstelėjo Grifas. 
- Taip, turi ir jau žinau, kas gali man padėti, tačiau neprisiruošiu ten nueiti. - Nerimastingai pažvelgė į Luną, jau pradėdamas gailėtis, kad leido jai čia įsitraukti, tai tikrai pavojinga misija.
- Atleisk tu jau man, tačiau nemanau, kad buvo gera mintis leisti tau veltis į šitą jovalą, - priėjęs arčiau merginos ir pakštelėjęs jai į skruostą, išlemeno rudaplaukis.
Elijah nedavė ramybės tai, kad Luna, gali per jį nukentėti, o prarasti jos, jis tikrai nebuvo pasiruošęs, nes dažniausiai ką myli ir saugo, tenka jam pačiam laidoti.

*

Neprisijungęs Luna Gardner

  • Burtininkė
  • *****
  • 639
  • Lytis: Moteris
  • I am a wolf and I am stronger than fear.
Ats: Sala ežero viduryje
« Atsakymas #557 Prieš 2 mėnesius »
–Klysti,–nė neketindama slėpti to, jog nežadėjo paklusti jaunojo vampyro įsakymams, gūžtelėjo pečiais nukreipdama safyro spalvos žvilgsnį į priešais atsivėrusį horizontą. Juodas, žvilgantis ežero vanduo, šiame linksmai šokčiojančios žvaigždės ir tolumoje matomi pilies kontūrai. Vaizdas, primenantis filmą. Tiesa sakant, sėdėdama ežero viduryje besipuikuojančioje slaoje kartu su rudų plaukų savininku, mėlynakė taip ir jautėsi. Tarsi vaidintų viename iš romantinių filmų, susipynusių su fantastikos pasauliu.
Elijah'aus delnui švelniai brūkštelėjus per nugarą, kryptelėjo galvą eilinį kartą žvilgtelėdama į šalia sėdintį vaikiną. Suprasti, jog grifas nenori pyktis ir verčiau leis įsitraukti į painiavą, nebuvo sunku. Ginčytis ir bandyti įrodinėti savo tiesą buvo įgrįsę ir pačiai tamsiaplaukei, tačiau išsisukti nuo to retai kada pavykdavo.
–Jei jis panaudojo skydinius kerus, juos tereikia tik panaikinti,–nežymiai šyptelėjusi gūžtelėjo pečiais. Panaikinti kito burtininko sukurtus kerus neatrodė lengva, juk užuot ėjusi į pamokas rinkdavosi keliomis valandomis ilgiau pragulėti lovoje. Išlipti iš minkštų patalų ir žingsniuoti į pamokas neretai atrodydavo misija neįmanoma.
Vaikinui ir vėl ėmus abejoti dėl savo leidimo veltis į burtininko sugalvotą "žaidimą", rausvas merginos lūpas netruko palikti atodūsis.
–Elijah'au, kad ir kaip stengsiesi, neapsaugosi manęs nuo visų pavojų. Puikiai tai žinai,–tylus atsakymas į visai neseniai ištarus rudų plaukų savininko žodžius,–tad verčiau nė nemėgink manęs sustabdyti ir leisk tau padėti,–plačiai nusišypsojo vaikino lūpoms švelniai prigludus prie veido odos.
Gražinti laiką atgal, kai užuot ginčijiesi dėl persekiojančio burtininko, mėgavosi vėsiu ežero vandeniu, atrodė kur kas paprasčiau nei išspręsti užgimusį nesutarimą.
–Kas tas žmogus, kuris gali padėti?–kiek švelnesniu ir ramesniu balso tonu uždavė klausimą.
I don't need a weapon. I am one.

*

Neprisijungęs Elijah Chris Dawson

  • Burtininkas
  • *****
  • 549
  • Lytis: Vyras
Ats: Sala ežero viduryje
« Atsakymas #558 Prieš 2 mėnesius »
Noras greičiau baigti tą temą buvo kur kas didesnis, tačiau Lunai dabar buvo įdomi kiekviena detalė, tad nutilti neatrodė padoru ir vyriška. Nors ramus ežeras, retkarčiais subanguojantis, atrodė daug patrauklesnis, nei kalba apie kažkokį keistą senį.
Dawson' as visada buvo drąsus ir savimi pasitikėjo, tačiau šį kartą, prieš tą vyrą, jis jautėsi silpnas, ir tik jis žinojo, ko jis gali norėti.
- Bandėm, ne kartą bandėm juos naikinti, bet tai ne skydiniai kerai, tai kažkas, ko paprastas burtininkas nepaaiškins. - Atsakė vaikinukas ir nusekė žvilgsniu dangų. Po vieną atsirandančios žvaigždės priminė senus laikus. Kai dar buvo pirmame kurse. Kai net nenutuokė, kodėl žvaigždės krenta ir atsiranda. Tai buvo dar gana lengvi laikai, o dabar viskas daug sudėtingiau. Kai žmogus suauga, paprasti klausimai tampa komplikuotais. Kaip ir visas gyvenimas. Vaikystėje nereikia meilės, merginų, vakarėlių, kovų, o dabar visa tai atrodo įprasta, tačiau tuo pat ir smagu. Taip pat noras saugoti mylimą žmogų, Luną, jam atrodė privalumas, jis tai privalo padaryti, nors ji ir buvo teisi. Visad jis jos neapsaugos.
- Nenorėčiau, aš to pripažinti, bet tai tiesa, - kiek liūdnokai tarstelėjo Chris' as. - Leisiu, tačiau viską darysi kartu, tu galėsi man padėti, tačiau šioje kovoje, privalėsi klausyti manęs. - Ypač pabrėžęs paskutiniuosius žodžius, vaikinukas atsiduso.
Gal pagalba iš mylimo žmogaus ir buvo reikalinga, kuo daugiau galvų, tuo greičiau viskas pasibaigs.
- Mama, žmogus, kuris gali padėti, - burbtelėjo Elijah. - Tačiau dar nebuvau pas ją.. - dustelėjo šis, nes jo ir Niforos santykiai buvo gana komplikuoti ir prašyti pagalbos neatrodė lengva. Tačiau dabar vampyrą ši tema jau ėmė erzinti.
- Gal pakalbam apie ką nors kitą? O gal einam pasimaudyti? Aš ir vėl įkaitau. - Kilstelėjęs vieną iš dviejų savo antakių ir su žavia šypsena paėmęs Lunos delną atsistojo, taip pat padėdamas ir jai. - Eime? 

*

Neprisijungęs Luna Gardner

  • Burtininkė
  • *****
  • 639
  • Lytis: Moteris
  • I am a wolf and I am stronger than fear.
Ats: Sala ežero viduryje
« Atsakymas #559 Prieš 2 mėnesius »
Kartais atrodydavo, jog atsukti laiką atgal ir pamiršti visas problemas bei rūpesčius – geriausia išeitis. Vėl išbėgti su draugais į lauką, negalvoti apie: išpurvintus drabužius, kankinančią abejonę dėl gaujos, kaip toliau išlikti alfa, kurios reikia gaujai, ar kokį gyvenimą rinktis.
Būtų atidavusi beveik viską, jog galėtų ir toliau džiaugtis gyvenimu, kai buvo vos kelerių metukų. Deja, laikas neklausė nė pas vieną. Diena keisdavo dieną, metai keisdavo metus, laikas niekad nesustodavo ir su tuo anksčiau ar vėliau teko susitaikyti. Lygiai taip pat, kaip ir su problemų sprendimu.
–Kaip tai įmanoma?–rauktelėjusi antakius kryptelėjo galvą. Safyrinių akių žvilgsnis nukrypo į žaliai- melsvas.
Burtininkas, kurio kerų nepavyko nuimti, buvo neįprastas. Galbūt dar Hogvartse besimokančiam paaugliui tai ir buvo neįmanoma, tačiau ne tam, kurio gebėjimai pranoko kitus. Nusprendusi, jog apie išskirtinius nepažįstamojo gebėjimus išsiaiškins kiek veliau, iškvepė plaučiuose sušilti spėjusį orą.
Pasvajok...
Brangakmenio spavlos akys apsuko nedidelį ratuką, vos po to, kai rudų plaukų savininkas įspėjo, jog imtis veiksmų savarinkiškai - draudžiama.
Alfa nieko neklauso.
Žinojo, jog paklusus vaikinui turės taikstytis su visomis taisyklėmis ir draudimais. O laužyti taisykles buvo kur kas smagiau nei joms paklusti. Vis dėl to linktelėjo nebenorėdama tęsti ginčo. Leisti grynakraujui manyti, jog sutiko, buvo lengviau. Vėliau nuspręs, kokių veiksmų vertėtų imtis.
-Net jei vis dar neatleidai jai, ji padės tau,–šyptelėjusi švelniai perbraukė nagais per vaikino kaklą priversdama kūnu perbėgti šiurpuliukus. Niekad nesiliaujantis žaidimas.
Pamiršusi dar visai neseniai vykusį ginčą stryktelėjo ant kojų. Sausi ir maloniai kūną apgobę drabužiai nekėlė itin didelio noro pakartoti maudynes. Tamsiame danguje pasirodę pirmieji saulės spinduliai taip pat pranešė, jog laikas grįžti į pilį.
–O gal keliaujam atgal? Nebent nori pasiaiškinti, ką veikei naktį su manimi,–erzindama šalia stovintį vaikiną kilstelėjo antakį, o tuomet linksmai sukikeno imdama žingsniuoti smėlėta salos pakrante.
I don't need a weapon. I am one.

*

Neprisijungęs Leonas Hollandas

  • II kursas
  • *
  • 54
  • Taškai:
Ats: Sala ežero viduryje
« Atsakymas #560 Prieš mėnesį »
  Tai buvo jau gana vėlyvas vakaras. Saulė jau buvo beveik pranykusi iš horizonto, nusidažiusio rausvais atspalviais. Lengvas vėjelis palengva siūbavo užkerėtą medinę valtelę, kurioje sėdėjo šviesiaplaukis varnius - Leonas. Pastarasis buvo užsimetęs devyniasdešimtųjų stilių primenantį švarkelį bei kuprinę, pripildytą įvairiausių užkandžių. Ant valtelės denio gulėjo supakuota vienvietė palapinė ir miegmaišis. Miegmaišį vaikinukas buvo gavęs nuo senelių gimtadienio proga, tačiau neturėjo progos jo panaudoti. Tad sumanė praleisti naktį stovyklaujant. Žinoma, ir Montį pakvietė.
  Valtelei pasiekus salos, esančios ežero viduryje, krantą, Leonas pastvėrė į glėbį palapinę su miegmaišiu ir iššoko iš valties. Iškart pajuto tvirtą žemę po kojomis. Tad nenuostabu, kad veidą papuošė menkas šypsnis, nebūdingas Leonui. Juk nuo mažens vaikinukas buvo apsuptas paties sukurtų monstrų ir pabaisų. Vieni buvo baugesni už kitus. Jie ir buvo kalti dėl neramumo, nestabilumo jausmą, kuris nuolat kamavo Leoną. Matote, jo pabaisos mito liūdesio, pykčiu, o tu varniaus gyvenime tikrai netrūko. Tačiau viskas pradėjo keistis, Mončiui pasirodžius jo gyvenime. Atrodo, kad atsirado šansas, galimybė tapti normaliu vaiku. Žinoma, pabaisos nepradingo. Vis dar laukė momento, kada vėl galės perimti kūno kontrolę.
  Giliai įkvėpė ir pradėjo kelionę link išsvajotojo ramybės kampelio - žemės plotelio, kurį iš visų pusių supo apsamanotos uolos ir medeliai. Apie jį buvo girdėjęs iš kitų varnių. Žinoma, jam teko tik nugirsti, nes draugų koledže jis nelabai ir turėjo. Tik va Montis buvo kitoks. Kažkaip Leonas neišgąsdino vienintelio savo draugo pažinties pradžioje. Nu ir gerai, nes tikriausiai dabar būtų sėdėjęs savo miegamajame ir žiūrėtų pro langą į besileidžiančią saulę. Na o dabar vaikinukas laužė mokyklos taisykles ir išsiruošė pastovyklauti su savo draugu. Tėvai būtų tuo patenkinti.
  Pasiekęs vietą, apie kurią taip dažnai šnekėjo jo koledžo nariai, jaunuolis iškart puolė į darbus. Pradėjo nuo labiausiai užknisančio dalyko - palapinės statymo. Tereikėjo pradžiai ištraukti viską iš maišo. Tada prasidėjo tikri sunkumai. Net prakaitas išpylė vargšelį. O kai prireikė įtempti brezentą... Po galais! Kas sugalvojo tokį dalyką, kaip palapinė? Negalėjo sukurti ką nors lengviau pastatomo? Žinoma, su magijos pagalba būtų vieni juokai, tačiau Leonas nei buvo tiek patyręs, nei būtų pirštu prisilietęs prie savo burtų lazdelės, nupirktos tik dėl formalumo.
  Galiausiai pastatęs palapinę, vaikinas krestelėjo ant žemės ir pradėjo knistis po užkandžių pripildytą kuprinę. Nuo pastangų pastatyti laikiną būstą, Leonas net išalko.

*

Neprisijungęs Monty Aren Reimers

  • I kursas
  • *
  • 79
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • Where's my mind?
Ats: Sala ežero viduryje
« Atsakymas #561 Prieš mėnesį »
Montis nujautė pasekmės, jeigu jį pagautų. Slinkdamas iš pilies su žiobariška stovyklavimo kuprine, dydžiu vos ne iki berniuko galvos, nervinosi. Net delnai prakaitavo, bet bent jau rankos nevirpėjo. Palikus pilį už nugaros, kai vėlyvo vakaro vėsa apgaubė nuo galvos iki kojų, nerimas truputį išsisklaidė. Dabar atsirado jauduliukas ir klausimai galvoje ar vėl ims šnekėti nesąmones, pliurps visokias baisybes ar šiaip padarys kažką ne to. Arenas papurtė galvą. Takelis nebuvo ilgas, o Reimersas vos po kokių šešių minučių pastebėjo prie kranto jo laukusios valtelės šoną.
Pasiekęs valtį, nusivilko kuprinę, kurią sunkiai išlaikė ant pečių bei viena koja žengė į perkėlimui skirtą magišką daiktą. Susvirduliavo. Nedaug trūko ir pati valtis pajudėtų tolyn, o berniukas veidu tėkštųsi vandenin. Su besidaužiusia širdimi jis įmetė į vidų kuprinę, galop įkėlė antrą koją. Lėtai lėtai per vandenį skrodė valtis. Montis stebėjo vandens purslus bei pamažu pasirodžiusią tamsą. Tik dabar susivokė, kad žibintuvėlis gulėjo ant pačio kuprinės dugno, po minkštu pledu, maistu ir kitokiais menkniekiais. Aronas pirštais sugraibė geltono džemperio raštelius. Juos patraukus susitrauktų ir gobtuvas, tačiau jan to dabar nereikėjo.
Išlipti iš valties buvo žymiai lengviau. Tereikėjo numesti kuprinę ant sausumos ir keturiomis iškeberioti lauk. Pastebėjęs Leoną, berniukas ėmė melsti, kad jis nebūtų matęs tragiško Mončio išlipimo.

 

  • Hogvartsas.LT © 2007-2019