1
4

0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Dorota Grand

  • ****
  • 301
  • Lytis: Moteris
  • No.
Grota po ežeru
« Prieš 10 metus »
Kapt... kapt...
Lašelis po lašelio kapsėjo maži lašeliai, o kiti tiesiog tyliai slinko akmeninėm grotos sienom. Lašas po lašelio, lašelis po lašo... viskas bėgo į mažą duobutę, kuri susitelkus į mažą upeliuką tekėdavo lauk. Kur prapuldavo tas vanduo - nežinia. Čia karaliavo drėgmė, patamsiai, o svarbiausia - tyla. Nors, ją pertraukdavo tas nuolatinis kapsėjimas, kuris kartais pagarsėdavo, ar tiesiog nutildavo. Tačiau jau visa tai susiliejo į harmoniją, kurios negalėjo nutraukti nieks. Net atėję čia, žmonės tikriausiai pasijusdavo lyg nepageidaujami. Kad ir nedaug kas žinojo šią vietą, tačiau visgi žinojo.
Mažas vabaliukas kaip tik ropojo siena, dėliodamas mažytes kojeles ir užtikrintai mindamas pirmyn. Atrodo, niekas jo jau nebesustabdys, tačiau ir pasitaikė milžiniškas lašas, kuris kaip pražūties cunamis užgriuvo ant vabzdžio ir nuritino jį žemyn. Padarėlis bejėgiškai sumaskatavo kojelėm, tiesa, jau ant žemės, tikriausiai ilgesingai žveldamas į kelionės tikslą kurio taip ir nepasiekė. Nusprendęs daugiau nebebandyti, jis nusipurtė vandenį, ir šmurkštelėjo į pirmą pasitaikiusį urvelį, kuris vedė nežinia kur.
Still no.

*

Vanessa Williams

Re: Grota po ežeru
« Atsakymas #1 Prieš 9 metus »
Dakota stovėjo ant tilto kokias dešimt minučių. Nunarinusi galvą spoksojo į vandens gelmes.Dar kokias dvidešimt minučių galvojo ką geriau daryt. Dar penkias svarstė ką ji čia daro. Ir maždaug pusę minutės galvojo, kaip rasti tą grotą ir kas bus, jei neras. Vieną dešimtąją sekundės ji šoko į vandenį. Aha. Su rūbais, su viskuo. Taip. Be įrangos. Jo, ji pamiršo įkvėpt oro. Ne, ji neišniro. Tuščiais, beoriais plaučiais ji daug greičiau leidosi dugnan. Nusileidusi apie dešimtį metrų dungstelėjo ant kažkokios neaiškios uolos. Patyrinėjusi uolą ji greit nustūmė porą nedidelių akmenų ir nėrė vidun. Paplaukusi siauru tuneliu pagaliau išniro. Apsemtu koridoriumi nubridusi dar keletą metrų ji atsidūrė gana erdviame plote. Mergina apsidairė. Varžovės, rodos, dar nebuvo. Rodos. Mergina tiriamai apsuko porą ratų aplink patalpą, nuspriktavo porą vabalų, palietė stalaktitą, paspardė akmenuką, nužvelgė sienas, tikėdamasi rasti priešistorinių piešinių. Nieko ypatingo. Kaip ir tikėjosi- šaldytuvo čia nebuvo. Nors buvo pakankamai šalta, kad išsilaikytų šviežia mėsa. Grotos pasieniai ties grindimis ir lubomis buvo apšerkšniję, daug kur nervinamai kapsėjo vanduo. Vėlgi- nieko ypatingo. Nebuvo nei įmantrių nišų, su keistais savo gyventojais, nei dailių piešinių, kuriuos piešė urviniai. Nieko. Tik vanduo. Daug vandens, balų... Mergina atsiduso ir išsitraukė lazdelę, kurią laikė užkištą už keliaraiščio, kad plaukdama nepamestų. It's show time...

*

Neprisijungęs Dorota Grand

  • ****
  • 301
  • Lytis: Moteris
  • No.
Re: Grota po ežeru
« Atsakymas #2 Prieš 9 metus »
Geras postas prasideda įmantriais veiksmais, kurių mes čia nerasime. Tiesiog dabar, Dorota Taraxanum atsirado grotoje. Nesigilinkime kaip, juk yra tiek daug - ji įšoko į vandenį kaip Dakota, atėjo laiptais per slaptą tunelį, ar net pasikinkiusi šaltą žiemos brizą atskrido per uolų plyšius. Juk tai magijos pasaulis, nėra net kuo stebėtis. Taigi tiesiog Do buvo čia. Išdidžiai iškelta galva, tvirtai stovinti priešais priešininkę, nuo kurios varvėjo šaltas ežero vanduo. Plačiai atmerktos merginos akys žvelgė tiesiai, o ilgos blakstienos tykiai suplasnodavo, kai tekdavo mirktelti. Nuo šalčio balsvos lūpos buvo kietai sučiauptos, tartum laikytų daugybė šlykščių pasaulio paslapčių, kurių girdėti niekam nereikėjo. Jos tamsiai violetinis paltas tolygiai gulė ant liekno kūno, išryškindamas visas linijas.
Raudonplaukė suktelėjo galvą lyg būtų pamačiusi pro ją skrendantį paukštį. Pasigirdo tik tylus trakšt iš kaklo, kuris įnoringai dar kelias sekundes aidėjo per grotos skliautus. Į kišenes įkištos rankos stipriau susigniaužė į kumščius.
-Taip jau geriau. Manau, esate Dakota Breslin, mano varžovė? Manau, čia ne itin puiki vieta dvikovai, bet bent jau niekeno nenunešim kokio hobo... (liet. vertimas - benamis)
NIV profesorės lūpos išsilenkė į lapišką šypsenėlę, kuri žinojo, kad gali įsliūkinti į vištidę niekeno nepagauta. Kaip miela, kai gyvenimas taip lengvai klostosi, ar ne?
Taraxanum koja slystelėjo į šoną ir suktelėjo visą šeimininkę į šalį. Do plaukai švystelėjo ore kaip staigiai šokinėjantys liepsnų liežuviai, bandantys pasiekti viršuje surištą paršiuką.
-Tai manau, jog galime nelaukti, miela! Bombarda!
Storas it dešrigalis žaibas nulėkė kažkur prie Dakotos kojų, sugriaudėdamas gana stipriai ir trumpam atimdamas gebėjimą girdėti. Pilkas dūmų debesis pakilo grotos viduryje, o tuo tarpu Dorota šastelėjo į dešinę pusę, pasislėpdama už milžiniškų stalaktitų ir kaip žvėris, tykantis aukos kyštelėjo nosį į šoną, kad matytų, ką daro toji Breslin.
Still no.

*

Vanessa Williams

Re: Grota po ežeru
« Atsakymas #3 Prieš 9 metus »
Dakota įtartinai nužvelgė savo varžovę. Varžovė daržovė... Ji apžiūrėjo ją lyg perkamą karvę, arba bulvių maišą, sprendžiant, kiek jis gali sverti. Raudona... Kaži, perukas, ar šinjonas? Tikras plaukas, ar dirbtiniai? Ji sukikeno ir pasiruošė kautis. Susikaupė, sutelkė dėmesį į priešininkę. Rankoje tvirtai spaudė lazdelę ir galvoje pervertė savo burtažodžių žodyną, galvodama, nuo ko pradėti. Aišku, priešininkė nelaukė nė pasisveikinimo, nei taikaus rankų paspaudimo. Iškart puolė. Kažkas dungstelėjo, mergina nutarė, jog tai griaustinis, bet sumojo, kad yra po vandeniu. Į ją lėkė bombarda kerai. Dakota greit nustačiusi jų lėkimo trajektoriją žengtelėjo keletą didelių žinsnių atgal. Tai atrodė taip ramiai, lyg būtų tekę praleisti praeinantį žmogų. Kerai driogstelėjo ir galingai trenkėsi į žemę, įskeldami nemenką skylę ir pažerdami tūkstančius akmens dyžio nuolaužų, kurios šovė į viršų. Dakota nieko nelaukusi akimis ėmė naršyti olą. Pamačiusi vos vos kyšančią mantijos skiautelę mergina pergalingai nusišypsojo ir energingai ištiesė ranką su lazdele šūktelėdama:
- Oppugno! -  Užkerėtos nuolaužos nespėjusios nė nukristi ėmė lėkti į Dorotą. Dakota nieko nelaukusi paleido dar vienus kerus...
- Sectumsempra! - Kerai šovė iš lazdelės ir pasileido paskui uolos nuolaužas. Mergina paėjėjo keletą žingsnių į priekį, kad galėtų pamatyti Dorotą. Ech, tai prisimeni vaikystę? Slėpynės... Puikus žaidimas... Puikus žaidimas norint ką nors nužudyti. Ir šiaip... Ji nusišypsojo pati sau ir pasiruošė gynybai, jei Dorota netikėtai pultų...

*

Neprisijungęs Dorota Grand

  • ****
  • 301
  • Lytis: Moteris
  • No.
Re: Grota po ežeru
« Atsakymas #4 Prieš 9 metus »
Tfu tu sarmata! Nepataikei! O jau svajojau kaip jai bus nunešta koja, aplinkui telkšos kraujo balos ir galėsiu atsigaivinti šiltu gėrimu. Bet aš juk ne vampyrė? O jei geri kraują, ar skaitosi, jog tu - vampyras? Dar vienas klausimas, į kurį reikia visiems ieškoti atsakymo. Fuck it, pasaulyje yra žymiai daugiau kvailų filosofinių klausimų. Kol Dorota mislijo, kaip ji sugebėjo prašaut, ir ar jai reikia akinių, Dakota apsisuko kaip vijurkas, paleisdama į raudonplaukę armiją pigmėjų-aštrių-nuolaužų. Švystelėjo tik apsiausto skvernai, ir Taraxanum jau buvo žemai pritūpus, kaip katė nusileidus ant žemės. Nuolaužos trenkėsi į uolos pakeldamos dar vieną dulkių debesį.
Deja, kito burtažodžio Do nepavyko taip lengvai išvenkti. Išsirietusi šone ranka gavo kaip reikiant, ir pro jos odą nubėgo karšta lipni srovelė. Tačiau merginos lūpas tik ištempė klastinga šypsenėlė, kuri, visai nederėjo prie tokios situacijos. Taraxanum lėtai pakilo ir nusiplėšė visą rankovę ir dirstelėjo į kruviną odą... Jos ranka lėtai kilo link veido... ir liežuvis lyžtelėjo kraują. Galingai išsiviepusi savo varžovei, Dorota kaip psichinė ligonė pakreipė galvą į dešinę pusę.
-Miela. Terra Qtaus!
Profesorė nutaikė lazdelę į žemę. Šioji, su didžiausiu griausmu ir urzgimu, tartum būtų gyvas padaras, ėmė pasiutusiai greitai vertis po kojomis, taikydamasi atverti bedugnę tiesiai virš Dakotos. Iš plyšio veržėši karštas oras, nuo seno įkaitintas... net nežinia ko. Esmė tame, kad grota greitai įšilo ir odą išmušė prakaitą.
-Crucio... - nuaidėjo užtikrintas balsas, ir šviesos pliūpsnis nuskrito tiesiai į varžovę.
Still no.

*

Vanessa Williams

Re: Grota po ežeru
« Atsakymas #5 Prieš 9 metus »
Dakota nuobodžiai vėpsojo į Dorotą. Pritūpė... Išsisuko... Mhm... Ranka... Jo jo... Mhm, palaižyk palaižyk... Mhm, kraujas. Jo jo... Nesveika... Mhm... Savaime aišku... Ji nusižiovavo ir pasikasė nosį. Dar mirktelėjo akimis, kad neperštėtų. Tiesa, dar šniurkštelėjo, mat grotoj buvo šalta... Pasikasė blauzdą lazdelės galu... Nusižiovavo... Vėl nusižiovavo... Sekundėlę pasvarstė, koks dabar paros metas, bet greit iškratė visas nesamones iš galvos ir susikaupė. Ji išgirdo kažkokį neaiškų burtažodį ir pasimetė. Nežinojo ko laukti. Bet sulaukė. Mergina pradėjo šokčioti, trauktis tolyn nuo kiaurymės, ji klausiamai pažvelgė į Dorotą. Whaat...? Ji vis ėjo atbula, kol galiausiai palietė sieną. Trauktis nebebuvo kur. Galvok... Nagi... bet ką... Pritaikyk... Kokią nors...
- Aah! - sukliko ji. Viena merginos koja įslydo į kiaurymę, ėmė nežmoniškai kaisti. Mergina drebančia ranka pakėlė lazdelę, nukreipė ją į nadidelę akmens nuolaužą ir šūktelėjo:
- Portus! - Mintyse greit nusakiusi atkeliavimo vietą ji griebėsi akmens. Tiesą sakant mergina niekada nebuvo keliavusi nešykle, jai plyšo galva, o pati ėmė nevaldomai suktis tuščioje erdvėje, netrukus ji sunkiai šleptelėjo ant žemės netoli Dorotos. Mergina sunkiai atsistojo, jautėsi keistai, atrodė, kad mergina dar vis sukasi. Ji papurtė galvą ir nukreipė žvilgsnį į kiaurymę. Išsisukau... Netrukus prieš savo akis ji išvydo nevaldomai atskriejantį baltą šviesos rutulį. O fuck... O FUCK!
- Protego! - šūktelėjo ji nesitikėdama, kad spės apsiginti. Ir ji atspėjo. Skydas nesusidarė. Mergina pasimetė, bet nieko nelaukusi ir apie pasėkmes nepagalvojusi ji tarė:
- Avada Kedavra... - paskutinį kartą šie kerai iš jos lazdelės skriejo maždaug prieš porą metų. Ji pajuto iš lazdelės iššokančią jėgą, žalias kerų pliūpsnis bloškėsi į baltą kerų kamuolį ir lėtai ėmė jį stumti. Dabar abu kerai lėtai artėjo Dorotos link. Nori žaisti su aštriais daiktais? Žaiskime... Žaiskime su ugnimi, su nedovanotinais kerais... Žaiskime... Ji įžūliai nusišypsojo. Žalias kamuolys savaime aišku buvo stipresnis už baltąjį. Šie kerai skiriasi... Baltasis kerų kamuolys pasidavė, o žaliasis pripratęs prie pasipriešinimo vis dar lėtai slinko Dorotos link.
- Fiendfyre! Pažaiskime su ugnimi, Dorota... - karštas liepsnos pliūpsnis šoko tarp priešininkių, įžiebė liniją, skiriančia abi profesores. Dakota lazdele mostelėjo į priekį- parodė ugniai kelią. Aukšta ugnies liežuvių juosta lėtai slinko Dorotos link, ėmė keisti formą, galiausiai apsupo ją ratu. Netrukus apskritimas ėmė trauktis, artėti Dorotos link. Kaži, ar nudvėsi nuo avados, ar nuo ugnies... Kaip tu man taip ir aš tau. Mėgaukis.

*

Neprisijungęs Dorota Grand

  • ****
  • 301
  • Lytis: Moteris
  • No.
Re: Grota po ežeru
« Atsakymas #6 Prieš 9 metus »
Tamsios Dorotos rainelės atspindėjo į žmogystą lekiančias šviesas. Jei būtum vaikas, gal kokių penkių metų... Ištiestum ranką į priekį, kad tik paliestum tokį grožį. Viskas aplink nutylą, tik tyliai šnibžda tavo pasąmonės demonai į ausį saldžius žodelius, brandintus keliasdešimt metų gyvenimo ir patirties. Šviesos blyksnis susisuko ties akies obuoliu, pažerdamos į orą tūkstančius mažų kibirkštėlių.
...Taraxanum sukniubo ant grindų, kažkas dugstelėjo, o po sekundės į sieną už gulinčio kūno trenkėsi du žaibai į uolienas, kurios pavojingai sudrebėjo ir ėmė garsiai mauroti kaip dideli akmeniniai šunys, norintys viską suplėšyti plieniniais dantimis.
Dulkės pamažu nusėdo ant tamsaus silueto, kuris e gyvybės ženklų tupėjo ant žemės. Tačiau tuomet ji krustelėjo - sunkiai, nes krisdama susimušė kelius, kuriuos dabar varste diegliai. Kiek susiraukusi, mergina pakėlė galvą ir prieš save pamatė ugnies tumulus. Profesorė pro lūpas išleido mažą oro kamuoliuką, kuris nieko nelaukęs nuvinguriavo viršun,
-Flagrate!
Priešais Dakotis ugnį ūžtelėjo nauja kliūtis - dar viena ugnies siena, kuri skleidė aitriai violetinę spalvą. Šioji kaip Lochneso pabaisa užgulė įprastą ugnį, ir jos abi susikibusios ėmė viena kitą galabyti. Nereikia sakyti, jog čia - magiškos ugnys, ne taip, kaip pas žiobarus, paprastos ir nenuspėjamos. Taraxanum ėmė diriguoti lazdele, urvas vis dar riaumojo, ugnys pasiutusiai šoko pirmyn atgal dešinėn kairėn... Staiga kažkas pokštelėjo ir Dorota išnyko oru... Pasiliko tik išoriniai garsai...
Staiga pasigirdo dar vienas pokštelėjimas, ir prie Dakotos kaklo sublizgo metalas. NIV profesorės ranka apsivijo Breslin rankas, o kita prispaudė aštrų lenktą peilį prie pulsuojančios kaklo arterijos.
-Smagu? - be jokio entuziazmo paklausė ji, stebėdama kaip ašmenys vis labiau spaudžiasi į odą ir keli kraujo lašeliai nurieda žemyn.
Tačiau kad ir kaip būtų miela, fortūna kartais ima ir parodo tau špygą. Grota neatlaikė. Keli dideli krestelėjimai, vienas geras suriaumojimas ir uolienos ėmė kristi žemyn, taškydamos viską aplink į visas keturias puses. Pro padarytas skyles ėmė veržtis vanduo su tokiu spaudimu, kuris prilygo dešimt vyrų kumščių, jei tik pakliūsi tai nelaimei prieš nosį. Shit...
Still no.

*

Vanessa Williams

Re: Grota po ežeru
« Atsakymas #7 Prieš 9 metus »
Šviesos, blyksniai, trenksmai ir griausmai... Keletą minučių Dakota nė nesuvokė kas vyksta, kibirkštys, siluetai, gyvybė, numirėlis... Viskas vyko greitai. Burtažodis... Ugnis... Spalvos... Kova... Pasipriešinimas.... Pokšt. Dorota dingo. Dakota klausiamai pakėlė vieną antakį, apsidairė, apsisuko. Ji dingo. Tiesiog išgaravo, sprogo, išnyko... Tačiau neilgam. Netrukus mergina pajuto spaudimą, ašmenis po smakru...
- Smagu? - pasigirdo priešininkės balsas... Mergina duso, springo, bet stengėsi nesimuistyti, antraip peilis susirėš į kaklą ir mergina galės didžiuotis nuostabiu pirsingu... Ji pajuto kaip kaklu žemyn nuvarvėjo keletas šiltų kraujo lašų. Dakota drebėjo. Iš pykčio. Truputį iš šalčio... Staiga sudrebėjo žemė. Pasigirdo šlykštus trakštelėjimas, lyg sėdėtum ant šakos, o ji nulūžtų. Dakotos akys lakstė po grotą, vietomis iš jos sijų ėmė veržtis vanduo. Kas... What a... Kelios sekundės pasimetimo... Dakota pasinaudojo šiuo samyšiu ir griebė Dorotai už riešo, kurio delnas laikė peilį. Mergina užlaužė priešininkei ranką ir tyliai sušnabždėjo:
- Labai smagu... - Griebusi Dorotos peilį mergina nurėžė medžiagos gabalus nuo mantijos rankovių ir apačios, kad būtų lengviau judėti, peilį nusviedė į patalpos galą. Vanduo vis dar nevaldomai sunkėsi vidun. Jis siekė kelius. Dakota nubrido į grotos galą, atsisuko ir nukreipusi lazdelę į priešininkę sušuko:
- Stupefy!- O tu pabūsi.... Žiūrėk, kad neprigertum, žuvyte... Cha. Dakota nieko nelaukusi nuskubėjo išėjimo link. Tiesa, bėgdama ji paleido keletą bombardų, kad vanduo greičiau užsemtų grotą. Ji labai tikėjosi, kad Dorota sustings ir galiausiai nuskęs. Tai buvo kvaila ir kiek naivu, bet... Mergina pribėgo tunelį kuriuo atplaukė ir nėrė žemyn. Paplaukusi keletą metrų tuneliu ji pasiekė atvirą ežero dugną. Vietos buvo begalės. Ne taip, kaip grotoje. Vienu momentu, užsimiršusi, mergina vos neprikvėpė visų plaučių, mėgaudamasi laisve, erdve. Hmm... Laisvė... Pamanė ji irdamasi į viršų. Pagaliau ėmė matyti vandens paviršių, lietaus lašus, savo kelią baigiančius ežere... Pagaliau. Kova baigta... Dėl viso pikto, prieš išnerdama ji žvilgtelėjo žemyn, norėdama įsitikinti, kad Dorota, vampyriškai išsišiepusi, su peiliais vietoj pirštų, gyvatėmis vietoj plaukų, uodega vietoj kojų ir sagomis vietoj akių, neatplaukia jos užmušti...

*

Neprisijungęs Dorota Grand

  • ****
  • 301
  • Lytis: Moteris
  • No.
Re: Grota po ežeru
« Atsakymas #8 Prieš 9 metus »
Keletas raudonų plaukelių susisuko Dorotai virš galvos, kai prie pat odos sušvilpė Stupefy. Per visą nugarą nuėjo šiurpulys, kadangi vėsią stingimų galią ji jautė visu gražumu... Na, beveik. Trūko tik kokio centimetro, kad Taraxanum čia, su kvaila veido išraiška kaip iš akmens tašyta statula liktų palaidota grotoje, kurios likimas jau buvo nulemtas. Profesorė stipriau suspaudė lazdelę, purvo pilni nagai įsirėžė į delną taip, kad net pabalo.
Lazdelės galas įsirėžė į jos kaklą, o pro lūpas praslydo negirdėtas burtažodis, kuris kaipmat padarė savo - dabar mergina galėjo eiti kiaurai sienas, bet tik trisdešimčiai sekundžių. Nieko nelaukus, raudonplaukė kelis kartus atsispyrė ir užsimerkus griuvo į dešinę pusę, kurioje turėjo būti vanduo - pasisekė. Greitai jos visi rūbai permirko iki paskutinio siūlelio.
..jos akys atsimerkė..
Grota užgriuvo. Po vandeniu dunkstelėjimas neatrodė jau toks stiprus, tačiau jėgą buvo gali justi. Greitai banga, kuri susidarė griūties metu pasigavo Do ir įsuko ją į neaiškų verpetą, kuris ne tik kad didėjo, bet ir greitai artinosi prie Dakotos.
Sušalę, vos ką nors begraibantys pirštai slystelėjo į apsiausto kišenę, kuris, iš tiesų, tik trukdė. Greitai tamsios spalvos drabužis nugarmėjo ežero gelmėn, kur gyvena niekada į dienos šviesą nepasirodančios pabaisos... O merginos burnoje jau entuziastingai buvo kramtoma žiaunažolė. Taip, ji buvo šlykšti, tačiau tai buvo vienintelis būdas, kuris leido Dorotai veikti po vandeniu. Greitai profesorė (nuodų ir vaistų, juk galima nešiotis kelis gerus dalykėlius prie savęs) pajuto palengvėjimą, kai jos žiaunas (yes, I'm a fish. Hehe) pripildė vanduo. Jau gerai bepradedančios vandenyje orientuotis akutės susirado savo auką - Breslin, kuri maskatavo kojas tai į vieną, tai į kitą pusę.
Glacius!
Jei kas nors dabar būtų stovėjęs ant kranto, tikriausiai pamanytų, jog šis ežeras tapo apledėjimo centru. Iš gelmių ėmė raitytis ledo srovė, kuri, raitydamasi kaip slibinas, šiepė dantis ir tiesė nagus į Dakotą. Visas vanduo aplinkui sumirguliavo nuo šalčio ir magijos, kuri trykšte tryško iš raudonplaukės lazdelės.
Tačiau to dar buvo negana. Pasistūmus pelekais, Dorota šastelėjo kairėn, kur iš kitos pusės paleido į plūduriuojantį daiktą dar vieną burtažodį.
Sectumsempra.
Vandenį perskrodė dar vienas žaibas, kuris, iš tiesų, labai buvo panašus į lekiantį drakoną. Viskas vyko taip greitai, taip tiksliai ir taip siaubingai, kad sunku ir buvo susigaudyti, kur čia puolantysis ir kur puolamasis. Manau, man praverstų pagalba.. Ta Breslin mane jau erzina... Griežė dantis ji, žvelgdama į aklinai tamsų ežero dugną, kur glūdėjo dar neaiškesnių paslapčių.
Still no.

*

Vanessa Williams

Re: Grota po ežeru
« Atsakymas #9 Prieš 9 metus »
Mergina jau matė vandens paviršių. Beliko tik pusmetris iki oro, iki pilnų plaučių oro... Dakota ruošėsi energingai išnirti. Bet. Ji tik galva įsivožė į ledą. Ledas? Kaip tai ledas??? Ji beviltiškai daužė ledą rankomis. Netrukus ledinė mirtis kilo ir iš apačios. Dakota susikaupė. Ne. Ji neleis sau numirti įkalintai po ledu. Ir tik ne per papraščiausią kovą. O ne. Ji sukando dantis, nukreipė lazdelę į save ir mintyse ištarė burtažodį: Ustrixano nuplisan Skausmas buvo siaubingas. Ji blaškėsi, norėjosi kaukti, tačiau mergina stengėsi išsilaikyti. Ji trenkėsi į ledą ir savo svylančiu kūnu jį ištirpdė. Išlipusi pro žmogaus formos eketę ji keletą kartų giliai kvėptelėjo oro. Ji tiesiog springo juo... Tas gėris, oras, laisvė, jokio spaudimo, tiesiog pedėjo užmiršti degantį kūną. Tačiau, kai oro buvo daug ir nereikėjo jo tausoti... Ji pajuto. Mergina pradėjo rėkti, susikaupti buvo sunku. Užsičiaupti dar labiau. Nepaisant to jai pavyko susikoncentruoti ir ji išklykė:
- Finite Incantatem!!!- Pagaliau. Pagaliau normali kūno temperatūra. Tiesa, merginai akimirksniu pasidarė šalta... Iki šiol ji sėdėjo ant eketės krašto, tačiau po burtažodžio ji tiesiog pliumptelėjo į vandenį, nes buvo nutraukti visi veikiantys kerai. Dakota nebuvo nė įkvėpusi pakankamai oro... Ji plaukė aukštyn, į paviršių. Ir vėl pajuto siaubingą skausmą... Vanduo aplink lėtai dašėsi raudonai. Dakotos kūną nusėjo dešimtys gilių žaizdų, rėžių, tarytum nuo kardo. Galiausiai išmąsčiusi protego ji apsigynė. Žinoma, žaizdos niekur nedingo, o ežero vanduo, neaišku, kokios jis buvo sudėties, siaubingai graužė neužgijančius randus. Mergina mintyse ištarė Ascendio. Ji kaip raketa šovė į viršų, pakilo dešimtį metrų virš vandens.
- Undiculus!- Žemyn ji krito jau kaip undinė. Nežinau, kaip jos sugeba, bet turbūt visi žino, kad joms pavyksta vienu metu turėti nosį ir nenorėti oro... Dakota plūkštelėjo į vandenį ir sutabalavo savo uodega. Jausmas buvo fantastiškas. Dabar ji galėjo plaukioti be jokio pasipriešinimo, greitai ir laisvai. Ji galėjo kvėpuoti vandeniu, kaip oru. Nieko nenutiko... Ji galėjo netgi kalbėti. Mergina ėmė naršyti Dorotos. Negi undinių ir akys tokios geros? Ji ilgai neieškojusi pamatė Dorotą plaukiančią į dugną. Bėk, bet nepasislėpsi... Mergina ištiesė lazdelę ir greitai plaukė paskui priešininkę. Dabar ji priminė supermeną ištiesusį kumštį pirmyn...
- Antonino Dolohovo! Mucus ad Nauseam! - Dakotą užvaldė pyktis, ji norėjo suteikti skausmą ir tik skausmą... Ji klastūniškai išsišiepė ir stebėjo du- juodą ir raudoną- skausmo kamuolius, kurie nutvieksdami vandenį lėkė Dorotos link.

*

Neprisijungęs Dorota Grand

  • ****
  • 301
  • Lytis: Moteris
  • No.
Re: Grota po ežeru
« Atsakymas #10 Prieš 9 metus »
Susidomėjusiom apvaliom akim mergina stebėjo kaip jos varžovė raitosi savo pačios keruose, kurie jai nelabai ir padėjo, gal tik plaučius šiek tiek pravėdino. Vyptelėjus žuviška grimasa ir parodydama kelis aštrius dantis, kurie nusismailino kaip turi būt, Dorota užsimerkė. Atrodė, viskas buvo baigta... Tylus vandens liūlenimas glostė jos odą, o žemės, sujudintos per mūsį, plūduriavo aplinkui, sukurdamos įdomią permatomą miglą. Pirštų galiukais raudonplaukė perbraukė per savo lūpas - jos buvo praskeltos. Ir nenuostabu, juk atrodė, kad keli viesulai siaučia ežere. Viską nešantys, viską griaunantys... Gyvi...
..ir tuomet skausmas užpildė jos kiekvieną kūno ląstelę. Abu kamuoliai, susisukę į vieną, trenkėsi į jos krūtinę. Norėjosi rėkti, tačiau kažkas sugniaužė gerklę ir leido tik neaiškiai aiktelt, o to jau niekas negirdėjo. Lėtai lėtai tamsus siluetas ėmė kristi į ežero gelmes, į šaltį, į tamsą. Taraxanum pravertos lūpos perbraukė per jūrų žolę, kuri kaip nieko dėtas, tyras paukštis plūduriavo pro šalį. Atmerktos stiklinės akys žvelgė į tolstantį paviršių...
Tyla.
Gyvybė kaip plonas siūlas, tačiau jūs tikriausiai tai jau žinote. Nereikia daug pastangų, kad ją nutrauktum. Daug pastangų reikia, kad ją išsaugotum. Mėginimai grūdina, ir tavasis siūlas ima storėti it dirbant su verpste. Nematoma moteris audžia tau tinklą, kurį pats panaudosi kaip norėsi. Ar tai bus įrankis tavo kūnui suvynioti, ar skraidysi su juo, ar ginsies... Galimybių buvo, ir Dorota pasirinko išlikti.
Raudonuojantys plaukai gražiai sugulė ant dumblėto dugno it gęstančios žarijos. Rainelės susitraukė ir iš praviros burnos pagaliau išsiveržė riksmas, kuris buvo aštrus it kardas. Tai agonijos, skausmo ir nevilties klyksmas, sumišęs su įtūžiu, kuris pranoko visą kitą. Drebančios rankos vos gniaužė lazdelę, raumenys mėšlungiškai mėgino priešintis fiziniams sužalojimams, kuriuos padarė kerai, kurie išsivedėjo, tačiau vis dar kėlė siaubą ir skausmą. Draskydamasi mergina trenkė ranką į žemę, kuri greitai "puff'telėjo" aplinkui, sudrumzlindama vandenį.
- Ichtius Teuthida-Hox!, - klykė ji nesustodama.
Ežero paviršius. Vėjas pašiaušė ramų jo paviršių, lyg tyčia, kaip kokiam dramos filme debesys aptraukė dangų tamsiu apklotu. Viskas priminė siaubo knygą, kurioje jau matome greitai artėjantį įvykį.
Nesustodama kartoti tų trijų žodžių, Dorota rankomis kabinosi į viską aplinkui. Į žoles, dumblą, žemę, akmenis, jos rankos, nusėtos pūslių ėmė kraujuoti kai kažkas aštraus perrėžė jai ranką nuo delno iki alkūnės. Nekreipdama dėmesio NIV profesorė ėmė kojomis kapstyti žemę, laukdama. Netruko ilgai laukti. Iš gilaus šalčio, dešimtmečius miegantys žvėrys jau buvo pabudę. Ežeras nerimo. Jau galėjai matyti pirmuosius siluetus... Artėjančius... Bauginančius...
Pirmasis čiuptuvas pagaliau išsirangė iš olos. Po jo sekė dar ir dar.. Nesuskaičiuojama galybė galūnių, kurios it gyvatės raitėsi vandenyje, sukeldamos burbulos, įvairių spalvų, tačiau tokios pat pavojingos kaip ir yra pasakota pasakose, istorijose. Gal dvylika aštuonkojų, sulig arklio dydžiu ėmė raičiodamiesi slinkti link Dakotos. Nelaukusi, kol ji sureaguos, Taraxanum pasigavo vieną gražuolį ir užsėdo jam ant nugaros.
-Hox! - šnypštė ji nesavu balsu.
Brigada pasileido greičiau, kažkas jau spėjo apsivyti vieną Breslin ranką. Viskas judėjo, trankėsi į šalis, riaumojo ir baubė. Trūko tik žaibų ir ugnies. Čia virė pragaras.
-Accio akmenis!
Maži akmenyčiai, kurie ramiai sau gulėjo ant dugno dienų dienas, suvirpėję šovę į Dorotos pusę. Pykčio iškreiptu veidu, rankom iškeltom it pasakose pavaizduota ragana, mergina sudirigavo paskutinį veiksmą ir akmenys šovę į priešininkę kaip kulkos.
Still no.

*

Vanessa Williams

Re: Grota po ežeru
« Atsakymas #11 Prieš 9 metus »
Undinė nardė vandens gelmėse, sukosi aplink Dorotą ir kvatojo. Ji šaipėsi iš jos. Iš jos skausmo, kančios. Dorotos kūnas ėmė smigti žemyn... Dakota pagalvojo, kad ji mirė, ar šiaip prarado samonę. Tai šiektiek pakeitė jos planus. Ji nesitikėjo kažkieno mirties kovoje, kad ir kaip atrodė, kad to geidžia... Undinė ėmė lėtai plaukti paskui krintančią Dorotą. Galiausiai ji dunkstelėjo dugnan, sukeldama smėlio dūmus. Jiems prasisklaidžius Dakota priplaukė prie priešininkės ir jau norėjo tikrinti, ar toji gyva, bet Dorota pradėjo staugti, daužyti dugną... Jos balsas skrodė visą povandeninį pasaulį. To mergina nesitikėjo. Pamačiusi lėtai iš savo gūžtų lendančius neregėtus gyvius ji kaip kulka šovė aukštyn. Bjauri, šlykšti, nenormali... Apsimetėlė... Melagė... Mintyse keiksnojo ji. Kažkoks čiuptuvas apvijo jos ranką, kažkas įsikando į uodegą, ėmė tempti žemyn. Dakota spardėsi, muistėsi, bandė gelbėtis, bet ne itin sėkmingai. Tada mergina prisiminė magiškųjų gyvūnų pamokas ir išsišiepė. Ji užsimerkė, bandydama susikaupti. Netrukus ji atsimerkė ir ėmė dainuoti. Tai priminė nežemišką klyksmą, triukšmą, labai aukštą staugimą. Jai pavyko. Netrukus iš visų pusių plaukė undinai, undinės ir dar visokie uodeguotieji. Išgirdę pagalbos melodiją, jie plaukė nutaisę aršias minas, su ginklais rankoje. Prasidėjo kova. Dakota nebebuvo įdomi jokiems čiuptuvams, ar dantytoms burnoms. Dabar visi padarai dorojo undinus ir atvirkščiai. Nusprendusi, kad yra laisva ji ėmė kilti aukštyn. Kova baigta. Tegu ją tęsia nenormalūs mutantai su uodeguotaisiais žmonėmis. Tegu išsiskerdžia, prasiretina... Ha. Nieko nebus. Į ją trenkėsi akmenukas. Po to dar vienas. Ir dar ir dar ir dar dvidešimt. Dakota susiraukusi nuo akmenukų trankymosi į jos veidą sušuko:
- Protego!- Taip. Paprastas, banalusis protego. Ji nesivargino akmenis parsiųsti teisėtam šeimininkui, nepasiuntė naujų kerų, nebepuolė. Ji nusprendė, kad daugiau nebeverta kautis. Kas iš to... Jos abi pakankamai įrodė, kad gali laimėti šias varžybas. Bet ne joms spręsti... Dakota palaukė, kol paskutiniai akmenukai atsimuš į jos skydą, ir nusiyrė į viršų. Nuplaukusi į pakrantę ji atsikratė uodegos, kažką burbtelėjusi išdžiovino drabužius ir patraukė pilin...

*

Neprisijungęs Dorota Grand

  • ****
  • 301
  • Lytis: Moteris
  • No.
Re: Grota po ežeru
« Atsakymas #12 Prieš 9 metus »
Kova baigėsi. Kaip viskas greitai užvirė, taip ir nurimo. Dorota atsiduso, ir bereikalo. Žiaunos jau ėmė trauktis, mergina jau beveik buvo atgavus žmogišką pavidalą. Raudonplaukė ėmė irtis į viršų, pro visus dar mojuojančius kardais pabaisas ir siaubūnus. Jos rankos vis greičiau ir greičiau siekė paviršiaus, dangaus, oro..
Šaltis... Taraxanum išniro ir kaip nežinia kiek laiko nekvėpavus, įtraukė gerą gurkšnį oro su dideliu garsu. It dūstantis žmogus. Jos ranka uždengė veidą. Beveik be jėgų ji atsistojo. Šiandien reikėjo dar kai ką padaryti.
Žaizdas buvo jau užsitraukusios, kraujas nuplautas ir paslėptas. Dorota atmetė šlapius plaukus į dešinę pusę, ir iškėlus galvą žengė tvirtą žingsnį pirmyn pilies link. Tik iš šono matėsi, jog ji šiek tiek šlubuoja. Basos kojos mynė pėdsaką apsingtoje užšalusioje žemėje ir girkgždėjo su kiekvienu judesiu. Merginos figūra vis tolo, tolo... Kol galiausiai visai išnyko tarp pilies kontūrų. Laukė įdomus vakaras, taip sakant. Gal ir susitikimas su savo gan senai matytu sūneliu...
Still no.

*

Luis May

Re: Grota po ežeru
« Atsakymas #13 Prieš 9 metus »
     Luis jau trečią kartą stovėjo prie ežero. Reikia ištyrinėti grotą, nusprendė, ir nulipo ten. Ji buvo tamsi, niūri ir baugi visais atžvilgiais.
     -Aaaa!- suspigo Luis pamačiusi gyvatę ir bent minutę nrjudėjo. Kai gyvatė nušliaužė šalin, ji lengviau atsiduso, bet - dabar pamatė didžiulį vorą! Tas taip pat nurėpliojo šalin. O tada - o siaube!- pamatė milžinišką vikšrą! To jau per daug! Einu iš čia! Bet kažkodėl ji negalėjo išeiti! Ar čia kerai? išsigando ji. Pabandė antrą, trečią kartą - nielo! Na, iš devinto pagaliau pavyko. Dugiau čia nebeeisiu giliai alsuodama pamanė mergaitė. Beje, kas ten buvo? Kerai? Ji greitu žingsniu nubėgo į pilį.
    - Nebeeisiu ten,- vis dar murmėjo ji.

*

Neprisijungęs Jakaterina Romanova

  • *
  • 5
  • Taškai:
  • Ir elfai turi jausmus
Re: Grota po ežeru
« Atsakymas #14 Prieš 6 metus »
Jakaterina vaikščiojo grotoje. Staiga ji pamatė didelę gyvatę.
- O ne tai gal būt Obeliskas , - sušuko mergina. - negaliu jam žiūrėti į akis. Nenoriu virsti akmeniu.
Kokius čia kerus geriau panaudoti? - svarstė mergina. - Gal Avada Kadabra. Taip jie tiks.
- Avada Kadabra .- paleido kerus Jekaterina.
Gyvatė nukrito ir mirė.
- Jėga - aš įveikiau jį. Tėvai manim didžiuosis. Reikia jiems parašyti.
Jekaterina išėjo iš grotos ir patraukė pas pelėdas.

 

  • Hogvartsas.LT © 2007-2019