[Clementine Martes]

Kai Hogvartse buvo atostogos, Emillia nusprendė nueiti į biblioteką ir atiduoti visas knygas kurias buvo pasiėmusi iš bibliotekos, ir paieškoti naujų magiškų knygų, kad turėtu ką paskaityti namie. Sėdint mergaitei mergaičių kambaryje, Emillia galvojo ką užsidėti. Uniformą ar džinsai su juodu megztiniu? Emillia prastovėjo taip prie spintos gan ilgai. Kol nesuprato, kad ji greitai turės išvažiuoti, todėl užsidėjo juodą megztinį ir džinsus. Eidama iki bibliotekos, koridoriai buvo tušti. Emillia buvo sutikus tik vieną mokinį. Kai atostogos, tai taip mažai mokinių, netgi keista. Visada Hogvartsas gi toks triukšmingas. DiLaurentis laikydama rankose knygas, pasidarė įdomu, kas būna kai visi mokiniai išvažiuoja. Taip užsigalvodama įėjo į biblioteką. Biblioteka irgi buvo tuščia. Lyg ten nebuvo jokios sielos. Kaip tuščia, netgi bibliotekininkės nesimato. Retai turbūt pamatysi kai biblioteka tokia tuščia. Nesitiki, kad mokiniai taip greitai visi išvažiavo namo. Emillia padėjo knygas ant stalo. Kai padėjo knygas atėjo bibliotekininkė. Emillia atidavė knygas bibliotekininkėj ir pradėjo galvoti, kokios knygos nori paskaityti per atostogas. Gal pasiimti knyga apie astronomiją? arba kerėjimą? Visada šitas pamokas nesuprasdavau. Per atostogas, gal reikėtu ir pasimokyti. Emillia bandė paieškoti užburtos lentynos, kad iškartu duotų tinkamą, jos norimą knygą. Bet kai Emillia ieškojo užburtos lentynos, klastuolė sutiko lyg išskirtinę lentyną. Pažiūrėjus Emilliai į ją, lentyną išnyko. Pasirodė? Tai, kad ne. Ji rimtai išnyko. Nors prisimenu, tai nereikalingų knygų skyrių lentyna. Ji atsiranda ir išnykstą, bet kurioje vietoje. Įdomu jeigu rimtai,
 kokios ten gali būti nereikalingos knygos. Reikėtų pabandyti surasti tą lentyną. Klastuolė apvaikštinėjo biblioteką ratais, ir negalėjo surasti. Bet už tat ji surado užburtą lentyną. Pasiėmus knygą apie kerėjimą, ji pamatė tą lentyną. Priėjus prie lentynos ji pasiėmė pirma pasitaikusią knygą. Perskaičius pavadinimą, Emillia suprato, kodėl šitos knygos nereikalingos. Pasiėmus kitą knygą, Emillia truputi sudomino. Knygos pavadinimas buvo " Stiklas ". Atidarius knygą, ir paskaičius pirmą puslapį, Emillia knygą padėjo atgal. Knygoje buvo aprašoma, kaip gaminamas stiklas. Klastuolei tai nebuvo įdomu, ir pabandė paimti kitą knygą, nors jau žinojo, kad ji irgi bus ne kokia. Pasiėmus kitą knyga, knygos pavadinimas buvo " Kalbos ir žodynai ". Tai truputi sudomino Emillia, todėl ji pasiėmė knygą su savim ir išėjo iš bibliotekos. Tikiuosi knygą pasiėmiau ne veltui. Visgi pasimokyti kalbas tai norėčiau. Būtu įdomu. Nors kam man tai? Emillia pagalvojo, ir grįžo atgal į biblioteką. Ji padėjo knygą ant stalčiaus kur buvo padėjus kitas knygas, ir išėjo iš bibliotekos. Reikia jau ruoštis išvažiuoti.

[Elride Endlercat]

Mergaitė įžengė į biblioteką ir smalsiai apsižvalgiusi patraukė kažkur gilyn. Ką ji veikė bibliotekoje pati nežinojo. Kur kojos nešė ten ir ėjo, mat vien lovoje, ar pamokose būti atsibodo. Nežinia, ko ji tikėjosi, ar paskaityt knygų, ar tiesiog ramiai pabūti, bet traukė tikrai ne į jai įdomų skyrių.
-Labai nereikalingos knygos... O kas jei rasiu reikalingą?-susimąsčiusi paaugliukė nužvelgė lentyną ir atsiduso. Ji tingėjo kažką daryti, reikėjo pasiimti kokią knygą, ištyrinėti ją, kad bent truputis laiko praeitų, tačiau rankos visiškai neklausė. Vis dar mąstydama, ko atsigrūdo į tokią vietą, grifiukė pakėlė savo rankas, regis, jos pagaliau pakluso, ir susirinko knygų krūvelę. Juk vis dėl to reikėjo kažkaip prastumti tą laiką, o jei jau atkeliavo į tokią vietą tai bent kažkaip išnaudoti. Nors jau geriau būtų nuėjusi į jai svarbius skyrius, kur galėtų rasti knygų su įdomesniais burtažodžiais, bet tą suprato per vėlai, kadangi jau tingėjo vaikščioti.
Atsisėdusi ant žemės Elridė nužvelgė visas turimas knygas.
-Ką aš darau su savo gyvenimu?-paklaususi savęs mergaitė dar kurį laiką spoksojo į knygos viršelį. Ištiesusi ranką pasiėmė knygą, į kurią taip įtemptai žiūrėjo, ir ją apvertusi ėmė tyrinėti. Nieko įdomaus, įsitikino, kad ji yra bevertė ir padėjo šalia savęs, kairėje pusėje. Tada paėmė dar vieną, bet ir vėl nieko įdomaus. Po trečiosios paimtos knygos žaliaakė atsiduso ir nužvelgė lentynas. Ji žiūrėjo į nepasiimtas knygas ir mąstė, kam žmonės padarė tokį skyrių? Juk jei knygos tokios nereikalingos tai jas reiktų sudeginti, o ne laikyti kažkur bibliotekoje...

[Keitas Kolinsas]

Keitas, stengdamasis eiti taip, jog nesimatytų iš po megztinio kyšančio pigaus vyno butelio. Biblioteka gal ir nebuvo geriausia vieta norint pasigerti, be tvisuose koridoriuose nuolat šmėžavo ir vaikštinėjo tai mokiniai tai mokytojai, o štai biblioteka, kai visą mokyklą buvo apėmusi tikra kvidičo karštinė, buvo išmirusi labiau negu kapinės. Tik bibliotekininkė ir keli mokiniai prie stalelių. Keitas tyliais žingsniukais nusėlino link atokiausios bibliotekoje esančios lentynos ir užlindo ten. Iš po plataus, geltono megztinio vaikinas išsitraukė butelį ir jau ruošėsi atidaryti butelį, kai pastebėjo mergaičiukę. Ji buvo kažkur matyta.
-Tu... Tu juk žaidei kvidičą už grifus!-staiga toptelėjo vaikinui, kai jis nejučiomis ištarė tai garsiai. Taigi liko stovėti su vyno buteliu prieš merginą, su kuria žaidė kvidičą. Situacija, kurios pavydėtų kiekvienas.

[Elride Endlercat]

Išgirdusi kažkieno balsą mergina krūptelėjo. Širdis ėmė plakti kelis kartus greičiau, o pati grifė nesugebėjo susigaudyti. Ji nužvelgė vaikinuką, kuris per plauką neįvarė šoko ir šiek tiek prisimerkė. Atpažinti švilpį nebuvo sunku vien iš pasakytos frazės. Neapykantą žmogui iškart pajautusi paauglė išleido tylų garsą panašų į urzgimą. Berniokas tikrai puikiai neatrodė, ji lengvai galėtų pasakyti, kad Keitas yra išpuikęs "kietuolis", juolab, nepraleido pro akis laikomo butelio. Apgailėtina... Giliai atsidususi, kadangi privalėjo atsakyti mergaitė sučiaupė lūpas, o tada, pagaliau, prakalbo:
-Čia nerėkiama ir negeriama, išvis, iš kur jūs žmonės gaunat tokius dalykus?-dėbtelėjusi į laikomą butelį grifė padėjo trečią, visiškai neįdomią ir nereikalingą knygą, šalin. Jai kilo daugybė klausimų dėl to švilpio, bet stengėsi susilaikyti, visgi, nemėgo jo. Kas gali mėgti žmogų, kuris laido muštukus į jo draugus? Na taip, ten buvo žaidimas, bet Elridei tas nieko nereiškė, ji ignoravo ir tai, kad berniokas buvo ne pats taikliausias atmušėjęs.

[Keitas Kolinsas]

O kaip Keitukas būtų ėmęs jos nemėgti, jei būtų išgirdęs šios grifės mintis. Juk kvidičo net nemėgo, juk ne pats save įgrūdo į tą suknistą atmušėjo poziciją. Kas gi buvo kaltas, jog Kolinsas buvo vienas tų dar koledžu besirūpinančių švilpių ir, kad buvo pakankamai geras, jog neparodytų didelio viduriniojo piršto į tai, kad jam liepė žaisti.
Be to ir tas teiginys apie kietuolį jam nebūtų labai patikęs. Žinoma, jis buvo nepataisomas mergišius, bet tik tiek.
-Negeriama? Na atrodo, kad dabar geriama,-Keito veide atsirado šypsenėlė, kuri išryškino duobutes ir auskarus jose. Vaikinukas išsitiesė, pasiremdamas į vieną lentyną ir kuo tyliau atkimšo butelį. Vis tiek garsas nuskambėjo garsiau, nei norėjosi. Keitas tik gūžtelėjo pečiais ir užsivertė butelį, nugerdamas kelis gurkšnius. Gerklę kiek nudegino, bet per krūtinę nuvilnyjo maloniai šiltas šiurpuliukas.
-Gauti... Reikia mokėti. Sumoki kokiam suaugusiam burtininkui, tik nutaikai kokį tinkamą ir tada šast,-juodaplaukis skėstelėjo viena ranka, nes kitoje vis dar buvo butelis,-Turi gėrimą.
-Beje, gal ir tu nori?-prisiminęs mandagumą pasiteiravo Keitas, išriesdamas auskaru pervertą antakį

[Elride Endlercat]

Pavarčiusi akis dėl bernioko išsireiškimo grifė giliai įkvėpė. Jai buvo aišku, su Keitu bendrauti bus sunku, bet dingti per daug tingėjo. Patogiai atsisėdo ir viskas. Jis mane išvarys iš proto... Tiek tos...
-Neturit kur pinigų dėt,-prunkštelėjusi mergiotė pasirąžė. Ji stebėjo švilpį ir bandė suvokti, kokio velnio šis taip elgiasi? Turbūt grifė pasakytų jam, kad su "degradavusiais" žmonėmis nebendrauja, jei nesuvoktų, kad pati buvo prie ribos. Et, juokinga, kaip paaugliai kankinasi nuo visokių nesąmonių. Na, taip, Elridė ištvėrė gan daug, bet blogos žinios lyg ir liovėsi, pasaulis toliau sukosi ir vis tiek mergaitė puikiai jaustis nesugebėjo. Va dėl to ir sėdėjo bibliotekoje vartydama knygas, kurios akivaizdžiai buvo bevertęs ir vis tiek tikėdamasi atrasti kažką įdomaus.
-Svajok,-tvirtai atkirtusi paauglė pasiėmė ketvirtąją knygą ir nužvelgė jos viršelį. Tačiau vėl nusivylusi pasiima knyga pakėlė galvą. Atrodo tiek laiko stebėjo tą vaikį, tačiau nepastebėjo jo auskarų ir kito. Ir keista, grifė susilaikė nuo to išpeikimo, kadangi pati kurį laiką norėjo vieno auskaro, bet ne ausyje, ne lūpoje, o nosytėje. Nors to berniokas ir neturėjo.
-Khem...-atsikrenkštusi žaliaakė stengėsi išlaikyti savo tą patį be emocijos veidą, tačiau smalsumas bandė užimti viršų.-Skaudėjo kai įsivėrei į antakį?

[Keitas Kolinsas]

O realiai Keitas blogų jausmų šiai baltapūkei grifei nejautė. Toks jau buvo-su visais draugiškas (na jei neskaitysime kvidičo) ir išvis, šiandien nuotaika buvo gera, tad būtum turėjęs gerai pasistengti jei būtum norėjęs tą nuotaiką sugadinti.
-Ne, nėra labai brangu,-gūžtelėjo pečiais švilpis, nė neišgirsdamas šaltų gaidelių merginos balso tone,-Bet realiai ir tau vertėtų pabandyt, El,-net nesivargindamas atsiminti jos vardo ilginio kreipėsi Džeremis. Džiaugėsi, bent trumpinį atmintyje atkapstęs ir neturėjęs jos vadinti “grifiuke”.
Išgirdęs klausimą apie auskarą, nejučiomis pačiupinėjo mažą metalo burbuliuką antakyje. Šiuo metu auskaras buvo bronzinės spalvos.
-Aš tų auskarų tiek prisivėręs, jog nė nepamenu... Bet antakyje lyg ir labiausiai skaudėjo. Dabar dar planuoju įsiverti į nosies šoną, aj ir... Būtų žiauriai kietai pasidaryt mažytę tatuiruotę,-net neprašytas papasakojo Keitukas,-O kodėl klausi?-pasiteiravo ir nuryjo dar gurkšnį.

[Elride Endlercat]

-Vertėtų pabandyti?-piktai paklaususi grifiukė ėmė tramdytis, nors buvo nelengva. Ji juk nuo vaikystės buvo mokoma, kad tokie gėralai nėra gerai ir geriau jų nebandyti, o tas nepažįstamas berniokas aiškina, kad turi gerti. Elridės akys žaibavo, bet šiaip ne taip ji susitramdė.
-Ooo...-tyliai numykusi dėl užduoto klausimo žaliaakė kiek sutriko. Nesinorėjo aiškinti, paauglė norėjo atrodyti šalta ir nedraugiška, kad tas vaikinukas dingtų su savo buteliu, o ne erzintų ją stovėdamas netoliese.
-Norėčiau vieno...-vos girdimai tarstelėjusi mergaitė atsiduso. Buvo daugybė dalykų, kurių ji norėtų, ji ir plaukų spalvą mielai pasikeistų ir dar kažkokių nesąmonių prisigalvotų. Mat nors ir įprato prie savo "išskirtinumo" jo nelabai mėgo. Jau mieliau būtų juodaplaukė, nei tie balti plaukai. Bet kaip yra taip.
Numetusi knygą šalin mergiotė giliai atsiduso.
-Nieko įdomaus čia nėra...-iš įpročio pasakiusi garsiai savo mintį grifiukė sustingo. Neturėjo to išgirsti Keitas, išvis jo neturėtų būti bibliotekoje. Juk tokioje vietoje turėtų sėdėti moksliukai, kurie tik ir graužė knygas.
-Dar ilgai čia gėriosi?- įsistebeilijusi į grindis grifė ramiai paklausė paprasto klausimuko, nebuvo pykčio, ar kažko panašaus, mergiotė mąstė, ką turėtų nuveikti, kad greičiau prabėgtų laikas.

[Keitas Kolinsas]

-Vertėtų,-net nekreipdamas dėmesio į jos piktą toną atsakė Keitas, pasitaisydamas juodą džinsinį švarkelį. Ant priekinės kišenės matėsi baltai išpiešta kaukolė,-Šiaip rimtai. Galva tampa labai lengva, kalbėt pasidaro irgi lengva, išsilaisvini nuo minčių ir dar skonis neblogas,-išvardino visus pliusus Keitas ir gurkštelėjo dar gėralo. Na gerai, dėl skonio gavosi melas, bet vis dėl to buvo verta gerti vien dėl tos šilumos,-Vis dar nepersigalvojai?-lyg aikštingo vaiko paklausė jis grifės, kilstelėdamas butelį. Kažkiek jau buvo nugerta, nors poveikio garbanius dar ir nejuto.
-Kur įsivertum?-visai nepaisydamas jos nedraugiškumo toliau palaikė pokalbį švilpiukas. Kiek įkaušusiam netgi geriau sekėsi būti draugiškam,-O šiaip tai jei nori tikrai įsiverk, nesigailėsi,-tarsi viską žinančio žmogaus šypsenėle išsišiepė Keitas.
-Nieko įdomaus? Aš save ir savo butelį laikyčiau gana įdomiais objektais,-paprieštaravo juodaplaukis vis dar nepamesdamas šypsenos,-Rimtai, kai aš girtas man gali pasiūlyt veikt bet ką, net į ežerą įšokčiau. Nes smagu,-gūžtelėjo pečiais Kolinsas, sriūbtelėdamas dar. Jau buvo galima matyti, kad nors dar ir mąsto, bet protas pamažu blausiasi.

[Elride Endlercat]

-Ane? O aš girdėjau, kad alkoholis šlykštus ir kad jį geriant tik protas mažėja,-ramiausiai kaip mažas vaikas atkirto mergaičiukė. Nors, kad alkoholis yra šlykštus nebuvo girdėjusi, ji žinojo tik tai, kad jo negali gerti.
-Hm...-Numykusi Elridė trumpam pasigailėjo, kad prasitarė, bet ką bepadarysi...-Į nosies šoną... Arba dar visai šauniai atrodytų į lūpą, šiaip nežinau, reikia drąsos turėti,-patraukusi pečiais grifiukė nužvelgė Keito veidą. Jai atrodė, kad tie auskarai yra šlykščiai skausmingas dalykas, nors ir atrodo gerai. Bet ar žmogui patogu nešiotis metalą savyje? Na, nors ir mažas, bet vis tiek.
-Tu turi auskarą ant liežuvio? Nes jei taip...-paauglė nutylėjo pabaigą, susilaikė nuo to. Mat būtų pasakiusi, kad jis visiškas kvailys. Juk turėti auskarą liežuvyje yra tragedija, negali bet ko valgyt, o jei ir valgai atsiranda rizika gerokai pakenkti sau, juk maistas užkibtų už to auskaro, ar netyčia išplėštų jį...
-Klysti,-vyptelėjusi atsakė ši. Jos manymu, berniokas per daug savimi pasitikėjo ir buvo per daug gerai apie save manantis. Tokius ji sunkiai suprato.
-Tai būtinai tą padaryk, dar patarčiau nuo stogo nušokt,-draugiškai nusišypsojusi grifė atsistojo ir pasirąžė. Knygos buvo numėtytos ant žemės, bet jas pakelti ji taip tingėjo...

[Keitas Kolinsas]

-Tipo tu esi vienas tų žmonių, kurie vis dar naudoja posakį “alkoholis-tau ne brolis”?-prunkštelėjo Keitas ir nugėrė dar gurkšniukas, kiek kilstelėdamas tamsaus stiklo butelį priešais bibliotekos šviesą, jog matytųsi kiek nugėrė. Dar daug buvo likę, palyginus, kad čia tik vienam žmogui. Gal reikėjo geriau susitarti susitikti su Kay arba Adele... Arba Davina? Arba ta panele kur buvo sutikęs šalia vaikų namų ir davė parūkyt? Ji atrodė tokio tipo žmogus, kuris tikrai neatsisakytų gėrimo.
Keitas buvo kiek susimaišęs tarp visų savo pažįstamų panelių.
-Į nosies šoną?-kilstelėjo antakį Kolinsas,-Tiesiog turėtum prižiūrėt, kad nebūtų infekcijos, o šiaip viskas čiki,-savo patirtimi pasidalino garbanius, nejučia paliesdamas lūpos auskariuką,-O šiaip tai lieka randeliai po to, bet jei tikrai nori, tada prasiverti gali. Na, jei nebijai valyt, išsiiminėt jų ir dar jei nebijai randelių,-draugiškai šyptelėjo švilpis. Šiaip labiausiai matėsi rėželis antakyje, bet kai Keitas savo auskarų beveik niekad neišsiimdavo, tai problemos tame didelės nebuvo.
-Ant liežuvio?-iš nuostabos nusijuokė Keitas,-Neturiu, bet planuoju turėt tatto ant apatinės lūpos vidinės pusės. Girdėjau, jog žvėriškai skauda, bet reikia pripažinti-atrodo tikrai šauniai,-savo mintimis pasidalino garbanius. Nepaisydamas šios mergikės nedraugiškumo jis su ja visiškai laisvai bendravo.
-Tipo aš tau ne mielas?-lyg netikėdamas susiimė viena ranka už širdies Keitas, nutaisęs pačią žaviausią šypseną.
-Nuo stogo? Visai smagu būtų,-sutiko su ja, visiškai rimtu balsu juodaplaukis, tarsi ruošdamasis tai padaryti.

[Elride Endlercat]

Grifė pakėlė savo dešinį antakį taip parodydama nuostabą. Ji nebuvo girdėjusi tokio pasakymo, niekad, bet jis atrodė labai juokingas. Juk jei pažiūrėjus tiesiogiai... Kaip gėralas gali būti žmogus brolis? Logikos paauglė tame nematė.
-Skamba per daug kvailai,-patraukusi pečiais atkirto ši, atrodo, visiškai bereikšmė frazė, bet mergiotė nematė jokio skirtumo.
Lėtai linktelėjusi žaliaakė klausė Keito, tačiau kuo toliau, tuo labiau stūmė šalin savo norą dėl auskaro. Valyti, prižiūrėti, aha, sėkmės. Grifė su savo plaukais nesusitvarko, tad gan dažnai galima ją pamatyti susivėlusią, o su auskarais kiek priežiūros, nea, neištvers taip.
-Taigi, auskarai nuplaukia...-tyliai burbtelėjusi mergaitė toliau klausė švilpio. Keista, nors ir jautė jam neapykanta, nors atrodo ir stipriai skyrėsi nuo to berniūkščio, bet kažkaip rado įdomią temą.
-Turbūt tatuiruosies žodį alus?-pakilus dešiniajam lūpų kampučiai tarstelėjo mergiotė. Ji nenustebtų, jei švilpis patvirtintų jos spėjimą.
Prunkštelėjusi Elridė stebėjo bernioko vaidinimą.
-Nė trupučio,-be jokio pykčio ir net šiek tiek pralinksminta atsakė ši. Nuomonė apie žmogų po truputį keitėsi, kad ir kaip tam priešinosi.
-Pabandyk, gal patiks, skraidyt išmoksi,-su šypsenėle vėl prakalbo paaugliukė, Keito rimtumas jai kėlė šiokį tokį juoką, nors giliai viduje ji mąstė, ar taip netyčia neprives jo prie savižudybės? Bet tikėjosi, kad berniokas nebuvo toks kvailas, kad taip pasielgtų, nors ką čia žinosi...

[Keitas Kolinsas]

-Kokia tu pikta,-purkštelėjo Keitas gurkštelėdamas dar gurkšnį. Niekada nesuprato žmonių kurie nemokėjo atsileisti, atsipalaiduoti ir į viską pažiūrėti kitu kampu. Pats Keitas visada buvo atviras naujovėms ir stengėsi nesibaidyti pokyčių,-Ar ne klastuoliai turėtų tokie būti, o ne grifai?-pats sau pasvarstė Kolinsas.
Pats švilpis nebuvo pats tvarkingiausias žmogus-visada susivėlusios garbanos ir kreivai juodu pieštuku apvestos akys. Ak, dar nepamirškime ir skirtingų spalvų auskarų.
-Tingi rūpintis auskarais?-kilstelėjo antakį Keitukas.
Išgirdęs apie idėją tatuiruotei nusijuokė. Nematė reikalo pykti ant jos purkštavimų. Alkoholis gerai pakėlė nuotaiką. Ta proga nugėrė dar gurkšniuką. Tikėjosi, kad neteks nulūžti bibliotekoje.
-Ne, labiau galvojau išsitatuiruoti kokį keiksmažodį arba žodį honey. Nes aš mielas. Labai,-matėsi, kad vaikinukas jau kiek veikiamas alkoholio.
-Aš? Ne mielas? Oj, mergaičiuke gal pablūdai? Smarkiai skaudini mane,-vėl pridėjęs ranką prie širdies tęsė savo melodramatišką vaidinimą Keitukas.
-Rimtai norėtum, kad nušokčiau? Oj, beširde tu,-papurtė galvą garbanius, atseit ja nusivylęs.
Nori nenori teko pripažinti, kad pokalbis buvo įdomus.

[Elride Endlercat]

-Aš?-nustebusi paklausė mergina. Ne pirmą kartą girdėjo šią frazę, bet vis tiek vaidino, kad yra nustebusi. Et, juk pati žinojo, kokia nedraugiška buvo, bandė taisyti, bet be šansų, tad nusprendė pasimėgauti tuo. Nors iš tikrųjų, kartais jai pavykdavo, kai būdavo puikios nuotaikos, ar galbūt tingėdavo raukytis...
-A koks tau skirtumas, aš grifė, ar klastuolė, juk pats ne ką geriau prideri koledžui...-nužvelgusi švilpį vos pastebimai šyptelėjo. Ji tik pasakiusi susivokė, kaip klaikiai berniokas nepridera švilpių koledžui. Juk, rodos, Švilpynės koledžo mokiniai nebuvo auskarais apsikarstę padarėliai, nors... Geriau pagalvojus, kitas žmogus jau būtų pasitraukęs nuo Elridės.
-Joo...-šiek tiek pamąsčiusi atsakė mergaičiukė.
-Kam tie keiksmažodžiai? Ką, prieisi prie profesoriaus ir sakysi, žiūrėk kaip gražu?-įtariai nužvelgusi mergaitė suvokė, kad tas vaikis jau apdujęs.
-Viskas su manimi gerai, o jei skaudinu, tai ne mano bėdos,-ramiausiai atkirtusi grifė nužvelgė knygas ant žemės, tingėjo jas kelti, labai.
-Ačiū,-nusišypsojusi padėkojo mergiotė. Na, gal ir nelabai buvo prie ko ta padėka, bet jai patiko. Juk retai kada išgirsi, kad esi beširdis žmogus.
Toliau žiūrėdama į knygas ant žemės grifė visgi nusprendė, kad jas reiktų padėti atgal į vietą. Pasilenkusi paėmė peržvelgtas knygas, o tada nužvelgė lentyną. Iš kurios vietos ji tas knygutes paėmė, nebeatsiminė, tad tiesiog spoksojo mąstydama, ar turėtų bet kur sudėti, ar visgi kažką išmąstyti įdomesnio. Akies krašteliu žvilgtelėjusi į Keito butelį Elridė pavartė akis.
-Ne per daug išgėrei jau?

[Keitas Kolinsas]

-Na ar atrodo, kad prieš mane dar kažkas sėdi?-kilstelėjo antakį švilpiukas. Bala ten žino su šita grifiūkšte, gal tikrai kokias šmėklas mato ji.
-Nors gal tu ir grifė,-vėl garsiai pasvarstė Keitas,-O dėl mano švilpiškumo tai... Galima ginčytis. Pats save irgi labiau klastuoliu laikyčiau,-iš dalies sutiko su baltapūke Kolinsas. Juk vis dėl to vienas iš jo tėvų buvo klastūnyne ir brolis ten pat pakliuvo, tad visiškai įprasta, jog ir Keitas kažkiek gyvačiukų koledžo genų turėjo, tik štai gal ta retai pasirodanti švilpiškoji pusė buvo stipresnė, negu ta ypatingomis progomis atsirandanti klastuoliškoji.
O juk ir šiaip išvaizda nebuvo viskas. Per daug jau stereotipiška grūsti koledžus į rėmus-klastuoliai išblyškėliai kietuoliai, švilpiukai-raudonskruosčiai, papustžandžiai vaikai, grifai-raudonplaukiai vėjavaikiai, o varniai tamsiaplaukiai akiniuočiai. Naujoji mokinukų karta, į kurią ir Keitas su El pakliuvo, tikrai netiko šiems įsitikinimams.
-Ar aš sakiau, kad darysiuosi ją mokydamasis? Pirma noriu sulaukti pilnametystės. O ir šiaip dėl savęs, o ne dėl kitų daryčiausi,-stebėtinai blaiviu atsakymu atsakė į grifės pašaipa garbanius.
-O aš tik erzinau...-panosėje murmtelėjo auskaruotis ir gurkštelėjo dar. Alkoholio jam jau buvo tikrai gana, tik štai ranka uždaryti butelio niekaip nekilo.
-Per daug? Ne,-drąsiai atšovė jai juodaplaukis ir norėdamas įrodyti koks yra blaivus pabandė atsistoti. Vietoj to atsirėmė į lentyną, kiek svirdamas į kairę.
-Matai, blaivus.