[Morgan Mara Swan]

Morgan pažvelgė į sidabriškos šviesos pluoštą, apšviečiantį pageltusį puslapį, kuriame buvo parašyta tik keli neaiškūs ženklai ir tie patys sakiniai.
– Galėtume pabandyti daryti kažką su burtais, – mergaitė atsigręžė į spintas, užverstas knygomis, ir keliais sluoksniais dulkių užklotais jų viršeliais. – Čia, kaip pastebėjau, yra nemažai burtų knygų. Aišku, tie patys burtai yra ir ir paprastose burtų knygose, iš kurių mus moko, bet knygas palikau bendrajame kambaryje, – kiek susigėdo Mo. – Nesitikėjau, kad reikės tų knygų.
Toliau švilpė pirštais braukė per knygų nugarėles, kad dulkės nusivalytų ir pasimatytų pavadinimas. Pastebėjusi labai storą ir ypač apdulkėjusią knygą, Mara kairės rankos nykščiu tol trynė knygos nugarėlę, kol pasirodė truputį patrintos pavadinimo raidės.
– „Visų Magijos pasaulio burtų žodynas“, – kiek užsikirsdama dėl nutrintų raidžių suvapėjo šviesiaplaukė ir lėtai ištraukė knygą iš lentynos. Tada padėjo ant stalo ir atsargiai pradėjo vartyti, nes ši knyga atrodė be galo, be galo sena.

[Celeste Victoria Lavenza]

Nepavyko.. Nors ko ir tikėjausi.. Jusdama, kaip pradėjo irzti, Junko pradėjo pešiotis plaukus iš ir taip netvarkingos arklio uodegėlės, ištrauktas sruogas tampydama ar įkyriai sunkdama aplinkui pirštą. Pasitraukdama kiek arčiau lango, kuo kurio švilpė jau pasiėmė knygą į rankas, pirmakursė žiūrėjo į vis tamsiau ir tamsiau nusidažantį dangų, ir vis ryškėjantį mėnulį tamsumos fone. Visa jos buvusi motyvacija, džiaugsmingumas ir apskritai noras kažką daryti pranyko, tiesiog puf - ir nebėra, nebesusigrąžinsi. Bent gerai, kad vinys ir vėl nebelenda galvon, to jau nebepakęsčiau. Kiek nuklysdama į minčių buveinę ir apgalvodama visus pastarųjų savaičių įvykius, mergaitė pajuto, kad jau nori namo - arba nebūtinai namo, tiesiog kitur, kur niekas kitas jos nepažinotų ir jos nekaltintų dėl nebūtų dalykų.
Kiek prasibudinus iš visų atplaukusių minčių sriauto, klastuolė užmatė, kad Morgan jau laikė rankose kažkokią knygą, dar storesnę negu tą, kuri joms neatskleidžia savosios informacijos. Nugręždama žvilgsnį nuo lango ir lengvu žingsniu žengdama link kitos mergaitės, pirmakursė ir vėl kiek per šios petį, kad būtų patogiau skaityti, pradėjo akimis permesti knygos turinį.
-Ką manai apie šitą?- bakstelėjusi pirštu į vieną knygos dalį, Junko pasilenkė kiek arčiau puslapio ir pradėjo skaityti jau kiek išblukusias raides,- "Burtas, atskleidžiantis užslėptosios informacijos dalis. Netinka naudojimui ant stiprių burtų.." Man rodos, kad parašyta tas, bet pats burtažodis yra kiek apsitrynęs..,- dar labiau prikišdama galvą link ant stalo besiilsinčios knygos, kad rodės, jog šios nosis palies senus ir kiek pelėsiu atsiduodančius puslapius, klastuolė pabandė įskaityti burtą - nors tai nesisekė itin gerai, nes apsitrynusios raidės buvo ne vietoje ir ne dviejose, o tai sukūrė visai kaip kito žodžio iliuziją.

[Morgan Mara Swan]

Morgan pasilenkė prie burtų knygos ir per palinkusios mergaitės galvą bandė kažką įžiūrėti. Hm, turėtų tikti.
– Hm, turėtų tikti, – pakartojo švilpiukė tai, kas bastėsi jos mintyse. – Jei tik jį įžiūrėsim ir burtai nebus pakankamai stiprūs.
Vis dėl to atrodė, kad burtas turėtų tikti, tad šviesiaplaukė nusprendė kažkaip jį perskaityti, užburti tą knygą, pasiimti įrodymus ar kažką ir nunešti viską mokytojai be jokių papildomų pasikleckinimų. Kaip viskas erzina, – Mo pasitrynė akis ir pažvelgė pro langą į mirgančias žvaigždes bei sidabrinį mėnulį lyg alyvinį obuolį, kabantį tamsiame danguje. – Noriu tik grįžti į miegamąjį ir griūti į tą minkštą lovą. Kiek prasibudinusi Mara išplėtė akis, stengdamasi jų nesulipinti ir įsistebeilijo į tą vienintelį burtažodį, kurį, be abejo, jau pradėjo suprasti.

[Celeste Victoria Lavenza]

-T-taip,- tylomis sumurmėjo klastuolė, labiau susikaupdama į bandymą išskaityti išblukusias raides, o ne kalbėjimą,- Man rodos, kad čia užrašyta.. Aparesiun? Arba ne, Aparecium.. O gal Aperesium? Kaip manai, jeigu pabandytume visus tris, gal kuris bus teisingas..
Atšokdama nuo knygos ir už ausies užsikišdama kelias rudas sruogas, kurios jau spėjo išsivaduoti iš ir taip nelabai tvirtai prilaikančios gumytės, Junko greitai prišoko iš kuprinytės, į kurią buvo kuo atsargiau įsimetusi savo burtų lazdelę - nors ir nemanė, kad šios gali prireikti, vistiek apsidžiaugė, kad ją pasiėmė. Priėjusi prie knygos, kelis kartus giliai įkvėpė ir pabandė susikaupti, neleisti nereikalingoms mintims užvaldyti protą. Ir..
-Aparesiun. Aparesiun!- pakartodama antrąjį kartą - dėl visa pikto, pirmakursė dirstelėjo į knygą, kurioje vis dar matėsi tas pats vaizdinys, kurį sukūrė tie patys žodžiai ir sakiniai. Kiek atsidususi, mergaitė sušnibždėjo ir tęsė,- Gerai, tuomet kitą.. Aparecium!
Užmačius, kad kažkas - labai minimaliai ir dar neryškiau negu burtažodžių knyga - pasirodė papildomo ant puslapio, klastuolė išleido džiaugsmingą šūktelėjimą, tuo pat prisimindama, kad yra bibliotekoje ir kiek susigėsdama.
-Pabandom dar kartą, kažkas tikrai vyksta!- džiaugsmingai ištarė pirmakursė švilpei, ir vėl giliai įkvėpdama, mostelėjo lazdele,- Aparecium! Na, kaip kaip? Ar atsirado informacija?

[Morgan Mara Swan]

Morgan stebėjo, kaip Junko užkeri knygą ir tada įsistebeilijo į pageltusius puslapius, visus prirašinėtus neaiškių ženklų, o gal tik taip atrodė būnant labai užsimiegojusiai.
– Atrodo, visi lapai prirašyti. Gal nesivarginkime atrinkti reikalingos informacijos ir tiesiog nuneškime šituos puslapius mokytojai? Na, ne puslapius, o knygą, žinoma, – nors ir buvo labai darbšti ir netingi, švilpiukė buvo per daug pavargusi mąstyti ir dar atrinkti informaciją iš daugybės, kaip paaiškėjo, smulkiomis raidėmis parašytų sakinių. – Juk visa informacija vis gi bus reikalinga, kodėl ją dar rinkti atskirai ir palikti lygiai tokią pat reikalingą informaciją nuošaliau?
Mara užlenkė puslapio kampelį, užvertė knygą ir ją pakėlė, tada palaukė Junko ir patraukė link išėjimo iš bibliotekos, nesitikėdama daryti kažką panašaus į rašinėlio ar kažko rašymą apie surinktus du pilnus smulkiai prirašinėtus puslapius.

[Celeste Victoria Lavenza]

-Taip, skamba kaip planas,- tarstelėjo Junko, pati pilnai neužfiksuodama savų žodžių. Atėjo į biblioteką su pakylia nuotaika atlikti nedidelio namų darbo ir ne tik visas jos energityvingumas buvo pranykęs, bet ir buvo įsisukęs nedidelys tingulys ir pavargimas, persimaišęs su irzuliu - todėl Morgan pasiūlymas skambėjo jai kaip pats geriausias variantas iš visų, - Gal pati profesorė atras kažką, kas padės jai kokioje pamokoje..
Kiek tyliu balseliu tai pratarusi ir pratęsdama paskutinįjį žodį, pirmakursė dar kelias trumpas akimirkas pastoviniavo vietoje, kiek tingėdama iš čia eiti ir sugrįžti į siautulingesnę Hogvartso atmosferą, kurios nesijuto bibliotekoje. Susikišusi visus savo daiktus - įskaitant ir nuo surištų plaukų išsiimtą gumytę - į kupinę, mergaitė keliais pirštų brūkštelėjimais kiek pasitvarkė pasišiaušusius plaukus, ir tik tada žingtelėjo link jau belaukančios bendrakursės.
Sukąsdama ant liežuvio galo besisukantį komentarą apie knygos puslapių lankstymą (nors ir ji pati rizikavo su žibintuvėlio ugnimi šalimais senų ir sausų puslapių), klastuolė susikryžiavo rankas už nugaros, tingiu žingsniu patraukdama iš bibliotekos teritorijos.

[Lėja Laputė]

Bibliotekoje Lėja iškart nuėjo prie knygų apie astronomiją. Jos dėmėsį iškart patraukė didelė stora ruda knyga su užrašu ''planetos''
Atvertusi Lėja pradėjo skaityti''
''Planeta (senovės lietuvių planetos pavadinimas žvėrynė) – dangaus kūnas kuris (a) sukasi apie žvaigždę (tarp jų ir Saulę), (b) turi pakankamą masę, kad gravitacijos veikiamas dėl hidrostatinės pusiausvyros jis įgautų beveik sferinę formą, (c) jis nebūtų toks masyvus, kad jo viduje prasidėtų termobranduolinės reakcijos, (d) yra dominuojantis kūnas savo orbitoje (išvalęs kaimyninę erdvę aplink savo orbitą).

Nykštukinė planeta yra dangaus kūnas, kuris (a) sukasi apie žvaigždę, (b) turi pakankamą masę, kad gravitacijos jėgų veikiamas dėl hidrostatinės pusiausvyros įgautų sferinę (arba beveik sferinę) formą, (c) nėra išvalęs kaimyninės erdvės aplink savo orbitą ir (d) nėra palydovas. Visi kiti kūnai besisukantys aplink Saulę bendrai vadinami „mažaisiais Saulės sistemos kūnais“.

Egzoplanetos yra terminas, kuriuo vadinamos planetos, aptiktos prie kitų žvaigždžių (ne Saulės sistemoje).

Žinomos aštuonios Saulės sistemos planetos: Merkurijus, Venera, Žemė, Marsas, Jupiteris, Saturnas, Uranas ir Neptūnas. Išorinės planetos yra dujinės milžinės. Aplink Saulę planetos skrieja elipsinėmis orbitomis. Plika akimi nakties danguje gerai matomi Merkurijus, Venera, Marsas, Jupiteris ir Saturnas. Uraną sunku pamatyti silpnų žvaigždžių fone, kadangi jo didžiausias spindesys tėra 5,4 ryškio; Neptūno didžiausias spindesys yra 7,6. Visų planetų orbitos yra netoli ekliptikos. Didžiausią orbitos plokštumos posvyrio į ekliptiką kampą turi Merkurijus (7°), kitų planetų šis kampas < 3,5°. Žemė ir visos kitos planetos, esančios toliau už ją, turi palydovų. Planetos milžinės turi žiedus.
Planetų įsivaizdavimas kito nuo dieviškų klajojančių žvaigždžių senovėje iki žemiškų objektų mokslo amžiuje. Planetos koncepcija dabar išsiplėtė už Saulės sistemos ribų. Senovėje astronomai pastebėjo, kaip kai kurios švieselės danguje juda, visų likusių žvaigždžių atžvilgiu. Senovės Graikai šias švieseles vadino „πλάνητες ἀστέρες“ (planetes asteres – klajojančios žvaigždės) arba tiesiog „πλανήτοι“ (planētoi – klajoklės), nuo šio žodžio ir kilo šiuolaikinė „planeta“. Senovės Graikijoje, Kinijoje ir Babilone ir iš esmės visose senovės civilizacijose buvo manoma, kad Žemė yra Visatos centre ir kad kitos „Planetos“ sukasi aplink ją. Taip buvo manoma, nes žvaigždės ir planetos žmogaus akimis atrodė besisukančios aplink Žemę, nes juk logiška buvo manyti, kad Žemė yra nejudanti.
Pirmoji vakarų civilizacija, sukūrusi funkcionuojančią planetų teoriją, buvo babiloniečiai, gyvenę Mesopotamijoje. Pats seniausias rašytinis astronominis šaltinis apie planetas buvo babiloniečių „Venus tablet of Ammisaduqa“, parašytas VII a. pr. m. e. Tai buvo Veneros judėjimo stebėjimų sąrašas, kuris tikriausiai sudarytas antrame tūkstantmetyje pr. m. e. Babiloniečiai taip pat padėjo pagrindus, dabar taip vadinamai, vakarų astrologijai. „Enuma anu enlil“, parašytame VII a. pr. m. e. Yra pranašiškų ženklų sąrašas ir aprašyti jų sąryšiai su įvairių dangaus kūnų reiškiniais, tokiais kaip planetų judėjimas. Šumerai, babiloniečių pirmtakai, laikomi pirmąja civilizacija ir išradę raštą, danguje identifikavo bent jau Venerą apie 1500 m. pr. m. e.
Senovės graikai kosmologinę sistemą nukopijavo nuo babiloniečių, iš jų graikai mokėsi astronomijos, įskaitant žvaigždynus ir zodiaką, maždaug nuo 600 m. pr. m. e. VI a. pr. m. e. Babiloniečių astronominės žinios buvo daug labiau išvystytos negu graikų. Pačiuose seniausiuose graikų kūriniuose Iliadoje ir Odisėjoje planetos nėra minimos. Pirmame amžiuje pr. m. e. graikai patys pradėjo tobulinti matematines schemas, kuriomis buvo numatomi planetų judėjimai. Šios schemos buvo pagrįstos geometrija (babiloniečiai naudojo aritmetiką) ir savo sudėtingumu bei visapusiškumu pranoko babiloniečius. Taip pat jos buvo pritaikytos kūnų stebėjimams plika akimi. Šios teorijos savo viršūnę pasiekia Ptolemėjaus kūrinyje „Almagest“, II a. Ptolemėjaus modelio dominavimas buvo toks stiprus kad jis užgožė visas kitas astronomines teorijas vakaruose trylikai amžių. Graikams ir romėnams buvo žinomos kelios planetos, kurios, kaip buvo manoma, judėjo aplink Žemę ir pakluso sudėtingiems Ptolemėjaus dėsniams. Tos planetos nuo žemės buvo: Mėnulis, Merkurijus, Venera, Saulė, Marsas, Jupiteris ir Saturnas (Ptolemėjaus tvarka).
Penkios planetos, matomos plika akimi buvo žinomos nuo senovės laikų, jos darė didžiulę įtaką mitologijai, religijai, kosmologijai ir senovės astronomijai. Progresuojant mokslui, pačios „planetos“ sąvoka kito nuo kažko, kas juda danguje (žvaigždžių lauko atžvilgiu) iki kūno, skriejančio aplink Žemę (taip buvo manoma tais laikais); ir XVI a. (kai įsigalėjo Koperniko, Galileo ir Keplerio heliocentrinis modelis), kažkas, kas sukosi aplink Saulę. Taigi, Žemė buvo įrašyta į planetų sąrašą, o Mėnulis ir Saulė iš sąrašo išimti. Kai XVII a. buvo atrasti pirmieji Jupiterio ir Saturno palydovai, terminai „planeta“ ir „palydovas“ praktiškai nesiskyrė, tačiau vėliau juos pradėjo skirti. XIX a. planetų skaičiuXIX a. astronomai pradėjo suprasti, kad neseniai atrasti kūnai, kurie buvo klasifikuojami kaip planetos beveik pusę amžiaus (tokie kaip Cerera, Paladė ir Vesta), labai skyrėsi nuo tradicinių planetų. Šie kūnai skriejo ta pačia erdvės dalimi tarp Marso ir Jupiterio (asteroidų žiedas), ir buvo daug mažesnės masės. Dėl to jie buvo pavadinti „asteroidais“. Kadangi tuomet nebuvo jokio formalaus planetos apibrėžimo, tai „planeta“ buvo bet koks „didelis“ kūnas, skriejantis aplink Saulę. Kadangi planetos yra nepalyginamai didesnės už asteroidus ir po 1846 m atrasto Neptūno jokių svarbesnių atradimų nebuvo padaryta, tai ir nebuvo reikalo kurti formalaus planetos apibūdinimo.s pradėjo augti labai greitai, nes kiekvienas atrastas kūnas, skriejantis aplink Saulę buvo įvardijamas kaip planeta.
ačiau XX a. buvo atrastas Plutonas. Atlikus pirminius stebėjimus, buvo nustatyta, kad jis yra didesnis už Žemę ir tokiu būdu buvo įrašytas, kaip devintoji Saulės sistemos planeta. Vėlesni stebėjimai parodė, kad iš tiesų tas kūnas buvo daug mažesnis, nei manyta iš pradžių. 1936 m, Raymond Lyttleton pasiūlė hipotezę, kad Plutonas gali būtų nuo Neptūno atitrūkęs palydovas. O Fred Whipple 1964 m manė, kad Plutonas gali būti kometa. Tačiau kadangi jis buvo didesnis už bet kokį tada žinomą asteroidą ir šalia jo nebuvo daugiau kūnų, jis savo planetos statusą išlaikė iki 2006-tų metų. 1992 m. astronomai Aleksander Wolszczan ir Dale Frail paskelbė atradę planetas, skriejančias aplink pulsarą PSR B1257+12. Šis atradimas, kaip manoma, yra pirmasis, kuriame rasta planetų sistemą aplink kitą žvaigždę. Tada 1995 m. spalio 6 dieną, Michel Mayor ir Didier Queloz paskelbė atradę egzoplanetą, skriejančią aplink eilinę pagrindinės sekos žvaigždę (51 Pegasi). Egzoplanetų atradimas privertė galutinai apibūdinti planetą ir padėti tašką, kada planeta virsta žvaigžde. Daugelis egzoplanetų yra kelių Jupiterio masių, kai kurių masės artėja prie taip vadinamų „rudųjų nykštukių“. Rudosios nykštukės iš esmės yra žvaigždės, galinčios deginti deuterį. 75 Jupiterio masių žvaigždė jau gali savyje deginti vandenilį, o deuteris dega žvaigždėse iki 13 Jupiterio masių. Tačiau deuteris yra labai retas elementas ir daugelis rudųjų nykštukių jau būtų sudeginę visą deuterį iki jų atradimo, tuo pavirsdamos neatskiriamomis nuo supermasyvių planetų.
XX a. antroje pusėje atrandant vis daugiau kūnų Saulės sistemoje ir didelių kūnų šalia kitų žvaigždžių, kilo daug diskusijų, kas turėtų vadintis planeta, o kas ne. Daugiausia ginčų kėlė nesutarimas ar objektas gali būti vadinamas planeta, jei jis yra kitos populiacijos (kaip asteroidų žiedas) ir ar kūnas yra planeta, jei jis pakankamai masyvus, kad jame gali būti gaminama energija deuterio termobranduolinės sintezės būdu. Daugelis astronomų ginčijosi, ar Plutonas gali būti planeta, kadangi tame Saulės sistemos regione (Koiperio juostoje) buvo atrasta daugiau panašaus dydžio kūnų.

Kai kurie kūnai, tokie kaip 50000 Kvaharas, Sedna ir Eridė populiarioje spaudoje buvo pavadinti dešimtąja Saulės sistemos planeta, tačiau mokslinio pripažinimo taip ir nesulaukė. Eridės, daug didesnio kūno už Plutoną, atradimas padėjo viskam tašką. Pripažinus problemą, Tarptautinė astronoPlanetos formavimasis[taisyti | redaguoti kodą]

Proplanetinis diskas (dailininko piešinys)
Vyraujanti planetų formavimosi teorija teigia, kad planetos pradeda formuotis kuomet iš tarpžvaigždinės medžiagos debesies susiformuoja plonas dujų ir dulkių diskas. Prožvaigždė formuojasi disko šerdyje, o iš išorinių sluoksnių susidaro proplanetos. Diską sudarančios dalelės skriedamos susiduria tarpusavyje taip formuodamos vis didesnį dangaus kūną. Susiformavusios didesnės masės dalelės (maždaug 1 kilometro skersmens) vadinamos planetesimalėmis. Augimo procesas greitėja, nes planetesimalės savo gravitacijos jėga pritraukia prie savęs mažesnes daleles. Iš planetesimalių formuojasi proplanetos.

Kai disko šerdyje susiformuoja žvaigždė, likusi disko dalis atitolsta nuo centro (disko medžiaga ten išgarinama ir nupučiama žvaigždinio vėjo). Tuo metu dar gali būti likę proplanetų skriejančių aplink žvaigždę arba viena aplink kitą, bet dauguma jų toliau dalyvauja planetų formavimosi procese. Pakankamai masyvūs objektai surenka daugiausiai aplinkinių dalelių ir tampa planetomis. Mažesnės masės proplanetos tampa planetų palydovais, nykštukinėmis planetomis arba kometomis.mų sąjunga užsibrėžė tikslą sukurti planetos apibūdinimą ir jį pateikė 2006 m. Planetų skaičius sumažėjo iki aštuonių ir buvo priimta nauja „nykštukinių planetų“ kategorija, turinti tris objektus (Cerera, Plutonas ir Eridė).''
Nuo tiek skaitymo Lėja psijautė išvargusi. Ji padėjo knygą atgal į lentyną ir nuskubėjo atgal į Klastūnyno bendrajį kambarį.

[Adira Floris]

Mergaitė vos ne valandą ieškojo tinkamos knygos, kol galiausiai rado visiškai nesitikėtame knygų skyriuje. Šis buvo pavadintas labai nereikalingų knygų skyriumi. Tikriausiai tai buvo dar viena profesoriaus gudrybė. Ir kaip jiems negaila taip švaistyti mokinių laiką ir nervus?
Knyga vadinosi „Burtai ir ne tik“, parašyta Kesijos Uokės. Adira nebuvo girdėjusi nei apie knygą, nei apie rašytoją, bet tvirtai suprato, kad ši knyga neturėtų būti šiame skyriuje. Juk čia dažniausiai gulėdavo pasakos ir kiti švaistalai kur nėra jokios reikiamos informacijos ir faktų. Aiškiai sakant visos knygos, kuriose meluojama.
Antrakursė užkišo vieną nepaklusnią plaukų sruogelę už ausies ir atsisėdo prie vieno iš trijų stalelių. Juose buvo išraižyti tokie teiginiai kaip „K+K=♥“. Jie Adirai pasirodė juokingi. Vis dėlto juk čia tiek daug kitų žmonių prisiminimų.
Galiausiai rudaakė atsivertė knygos rodyklę ir rado O raidę. Viduryje visų temų pavadinimų ji rado "Ochnium" burtažodį, iš kart atsivertė tą puslapį ir pradėjo tyliai skaityti (taip ji labiau susikaupdavo).
-Ochnium burtažodis sustiprina gynybinį lauką ir taip neleidžia įeiti antgamtiškiems padarams į tą vietą,-tą Adira jau žinojo iš pamokos.-Burtažodį sukūrė Orelija Oli. Tai jos slapyvardis, tikrasis vardas buvo nuslėptas visą jos gyvenimą. O. Oli yra viena iš vienuolikos moterų, kurios sukūrė burtažodį. O tai reiškia, jog burtažodžius dažniausiai sukurdavo vyrai,-pasamprotavo su savimi mergaitė.
-Įdomu,-galiausiai nusprendė ir pajuto, jog jai būtent šiuo metu reikia nueiti į lauką ir įkvėpti gryno oro. Todėl slapta įsikišo gana storą knygą į apsiausto vidų ir prilaikydama ranka išėjo į lauką skaityti toliau.

[Tae Yeon Min]

Tarp lentynų pasigirdo tylūs, negreiti žingsniai. Iš po žemę šluojančio apsiausto kyštelėdavo kraujo raudonumo sportiniai bateliai, į kuriuos įmautos kojukės po biblioteką nešiojo tokio pat kraujo raudonumo plaukų savininkę. Sirėja neskubriai slankiojo tarp aukštų, knygų pilnų lentynų, po aukštais gotikiniais skliautais. Auksinė saulės šviesa sruvo pro įstiklintus langus, nušviesdama ore sūkuriuojančius dulkių tumulus, į tylos buveinę įnešdama šiek tiek išorinio pasaulio.
Raudonplaukė varnė akimis čiupinėjo naujų ir senų knygų nugarėles mintyse vis dar, po šitiekos čia praleistų metų, stebėdamasi, kiekgi daug išminties čia sukišta.
Netrukus jos akelės užmatė pustuštę lentyną, joje gulėjo netvarkingai sudėtos knygos. Sirėja sustojo, ištiesė ranką ir pasistiebusi nukėlė knygą nuo lentynos. Ji buvo didelė, stora ir sunki, aptraukta paprastute ruda nučiupinėta oda. Ant viršelio buvo įspaustos sidabro spalvos raidės, skelbiančios pavadinimą Sirėjai nežinoma kalba. 
Ketvirtakursė atsivertė knygą. Žalios akys išsipkėtė, kai išvydo nuostabius paveikslus, išpieštus storame popieriuje. Štai matosi nuostabi miško aikštelė, jos vidury - akmenų ratas, o jame miega žmogus. Iš už storų medžių kamienų vis išlenda besijuokiančių nimfų veidai, tankmėje šmėžuoja satyro siluetas. Kai kur iš aukštos žolės galvas kyšteli fėjos.
Sirėja kaip apkerėta spoksojo į paveikslą, jis jai pasirodė toks nuostabus ir stebuklingas...

[Meibelė Casarano]

Į biblioteką neskubėdama įėjo dar viena raudonplaukė mergaitė, akimis ieškanti nuošalesnės vietos. Amelia visad traukdavo bibliotekon, kai norėdavo ramybės bei susikaupimo - ši vieta tam buvo pati geriausia. Visiška tyla, tegalėjai išgirsti tik verčiamus puslapius ar ant madam Pensės stalo dukstelinčias storas knygas. Regis, net garsiau kvėpuoti čia buvo nuodėmė. Ko gero, vienintelis šventą ramybę retkarčiais sutrikdantis garsas tebuvo piktokas bibliotekininkės balsas, tramdantis kai kuriuos ne visai supratingus Hogvartso mokinius. Laimei, didžioji dalis jų buvo padorūs ir turėdavo pakankamai proto, kad neplėšytų senovinių raštų ir netrukdytų kitiems.
Varniukės dėmesį patraukė kampas su įdomiai atrodančiomis knygomis bei Sirėja, vartanti kažkokią knygą. Galbūt penktakursė ir nebūtų susidomėjusi, jei ne toji knyga ir draugės pasinėrimas į ją visa galva. Amelia priėjo, stengdamasi nekelti triukšmo, bet tuo pačiu ir neišgąsdinti mergaitės.

[Tae Yeon Min]

Sirėja pervertė puslapį ir įsispoksojo į dar vieną paveikslą. Regis, ši knyga vien piešiniais ir užpildyta, tyliai sau pamanė varnė. Žalios akutės su nemažu susidomėjimu ėmė tyrinėti iš popieriaus paslaptimi alsuojantį pilies koridorių, o ausys pagavo žingsnius. Nežymiai kryptelėjusi galvą, ji akies kampučiu užmatė artėjančią draugę.
- Labas, Amelia, - tarė, kai šioji priėjo.
Ketvirtakursė žingtelėjo žingsnį į šoną ir atsisėdo nugara atsiremdama į lentyną, rankose vis dar laikydama tą nuostabių ir stebuklingų paveikslų pilną knygą.
- Argi jei ne nuostabūs? - tyliai paklausė. Pervertusi dar vieną puslapį, išvydo tankų ir tamsų mišką, tarp medžių vingiuojantį siaurutį takelį, vedantį gylin, į keistai švytinčią tamsą. Medžių šakos buvo taip susipynę, kad šviesa tik vos vos prasiskverbė, o tai buvo mėnesėta naktis. Nors mėnulio paveiksle nebuvo, Sirėja kažkaip keistai nujautė, kad jis tarytum viską matanti dangaus akis spigina tiesiai į kraupųjį mišką...

[Meibelė Casarano]

Amelia į pasisveikinimą teatsakė linktelėjimu. Dabar jos dėmesį buvo visiškai pasisavinęs paveikslas knygoje - tamsūs, grėsmingi medžiai, kartu ir viliojantys prie jų prisiliesti; nelygūs jų kamienai, lyg nusėti elegantiška tamsa, ir švelnūs, atrodo, kone nuo menkiausio vėjo gūsio pradedantys virpėti jų lapai. Sidabru krintanti mėnulio šviesa, nors mėnulio ten ir nebuvo, sudarė kraupoką, tačiau tokį žavų įspūdį, kad varnanagė taip užsimanė ten patekti! Keisčiausia buvo tai, kad paveikslas nejudėjo - ir medžiai, ir jų lapai nepasislinko nė per milimetrą, jų lapai nekrito žemėn, nors ant žemės jų ir buvo... Mergaitė, pakerėta stebuklingo paveikslo grožio, švelniai perbraukė per jį ranka, visa širdimi betrokšdama dabar ten atsidurti. Viskas aplink susiliejo, liko tik ji, Sirėja ir paveikslas. Vis dar negalėdama atitraukti akių ir rankos nuo piešinio, Amelia pajuto, kaip veidą palietė šaltas, žvarbus vėjas. Nesuprasdama, iš kur tokie dalykai bibliotekoje, raudonplaukė pakėlė akis... Ir išvydo takelį. Tą patį takelį iš knygos. Dar prieš kelias minutes ji būtų atidavusi viską, kad galėtų ten pasivaikščiot. Deja, noras jau buvo dingęs.

[Armand Desrosiers]

Susitarė su savo mylimuoju klastuoliu, kartu atlikti visas praktines užduotis, nors šios ir nereikalavo parnerystės, bet... daryti visą šią velniavą vienam, buvo tiesiog nuobodu, o be to, suplanavo visą dieną, pašventė ją egzaminų atlikimui, keletos užduotys skambėjo pavojingai, tad net jeigu nespės pateikti analizės mokytojams laiku, vis vien bus smagu, ar bent jau taip varnui atrodė.
Rasti laisvą mokyklos kampą, buvo gan sunku, kadangi vis mokinukai įtemptai vykdė informacijos paieškas, rašė pergamentuose esė ir būrė visokią velniavą, kurią teks išburti ir jam pačiam.
Galiausiai rado bibliotekoje kampą, kuris nebuvo naudotas kelis mėnesius. Padėjo laikytas knygas rankose ant stalelio, bei iškrovė iš kuprinės savo nuodų ir vaistų virimo reikmenis. Vylėsi, kad šį kartą ko nors nesusprogdins, bet kiek girdėjo Karmai sekėsi viralų virimas daug geriau negu jam pačiam, tad... Jeigu kas paprašys jo pagalbos, nors ir nebuvo linkęs prašyti paslaugų.

[Karma Eistibus Jikiniki]

Kiek vėlavo į suplanuotą susitikimą, kas tikrai padėjo kunkuliuoti agresijos persipildžiusiems jausmams viduje - kažkokie mažvaikiai (nu gerai - jie buvo jo metų, gal net kursu kitu vyresni, bet tai nieko nereiškia) nusprendė užsiimti vieną koridorių, kuriuos reikia praeiti, norint atsidurti bibliotekoje. Ir aišku, spoksojimas su įkyrumu ir laukimas, kol patys susiprotės kiek patraukti savo kojas ar kitas kūno dalis, ar tai aiškus "atsiprašau" suniurzgimas jokių vaisių, be juoko perpildyto "prašau, prašau" nedavė.
Galų gale, neiškentęs tiesiog stipresniu nei įprastai žingsniu užmynė ant sėdinčių ant grindų ar palangių, ar dar kitų vietovių vaikinų, sukeldamas galbūt vieną ar kitą mėlynę, kartu ir pilnai supurvinant jų kaip geručių mokinių uniformas, bet tai jau buvo kitas reikalas. Labiausiai nervino tai, kad nuotaika dabar buvo sušikta, ir netgi galvojant tokias pozityvias mintis kaip "bet gi tu susitiksi su Velinu! Vėl pasibūsit kartu! Net jeigu tai ir buvo mokymosi tikslams, vistiek būsit drauge!", šios nebuvo pagalbingos sklaidant tokius jausmus. O dar ir tas susierzinimas, kuris išplaukė viršun, kai kelis kartus turėjo apeiti biblioteką tarp šurmulį keliančių vaikėzų, kad atrasti jam reikiamą varnanagį..
-Taigi.. Nuodai ir vaistai?- vietoje pasisveikino retoriškai tarstelėjo, į ranką pasigriebdamas vieną iš stiklinių buteliukų. Atvirai, nebuvo talentą rodantis vaikis nė vienoje srityje, bet bent jau galėjo drąsiai sakyti, kad ne tik verčiau atsargumo kupinas maišytų visokio tipo gėralus vietoje mosikavimo lazdele į visas puses iš eilės rėkaujant burtą po burto, bet kad ir šie sekėsi jam daug geriau negu pastarieji.

[Armand Desrosiers]

Dar kartą dirstelėjo į lapelį. Antidemonizuojantis eliksyras? Skamba kaip nuodai. Tiesa, nelankė nė vienos nuodų ir vaistų pamokos šiais metais, paprasčiausiai tam neturėjo laiko, tad nė neįtarė ką jau jie praėjo ir ko dar ne, tad ras ką nors įdomaus knygoje ir pabandys išvirti, tačiau pirmą reikėjo sulaukti Karmos.
Pagaliau kambaryje, pasirodė ir jo mylimasis su kuriuo darys visus tuos erzinančius namų darbus. Ne, negalėjo to vadinti erzinančiais, nes galvoje visas veiksmų planas atro- jau galvojo apie tai šimtus kartu, rodos, netiki savo žodžiais ar tai visos šitos velniavos įdomumu.
-   Taip... atnešiau keletą knygų apie nuodus ir vaistus... ir su eliksyrais kurie tiks egzaminui, tikiuosi lankei tas pamokas geriau negu aš, nes... nebuvau nei vienoje, - pratarė paimdamas katilą ir trintuvę .
Padėjo varinį katilą ant grindų ir pats atsisėdo ant jų. Uždegė ugnį po juo ir išsidėliojo visus ingredientus kurių jam prireiks – mėtų lapai, pelėdos akis, kneazle nagai, fenikso pelenai ir žmogaus kraujas. Tai juodojoje ir ne tik, rinkoje, buvo gan brangūs ingredientai, bet šiuos gavo nemokamai, kadangi pats nugabendavo gyvūnus pas tiekėjus, tad jeigu šiems pritrūkdavo vieno kito galeono, atsilygindavo tuom.
Atsivertęs knygą, kurioje buvo paliktas pintas skirtukas, užmetė akį į receptą ir supylė kraują į katilą. Paėmęs mėtų lapus, ėmė trinti, kol galiausiai nebegalėjai pasakyti, kad tai yra lapai... Sumetė šiuos į katilą taip pat. Paėmęs medinę lazdelę ėmė maišyti kol galiausiai, kraujas pradėjo burbuliuoti skleisdamas keistai gaivinanti mėtų kvapą. Su adata pradūrė akį ir įmetė į skystį, nagus trynė visai kaip mėtas ir galiausiai visi ingredientai jau buvo katile, kaip ir fenikso pelenai.
Baigęs virti supylę į krištolinį buteliuką, kuris buvo vienas didesnių ir apvalesnės formos.
-   Dans kedi, padeda nuraminti didžiųjų magiškųjų kačių nervus, padaro jas nebe tokias agresyvias, - paaiškino. – Nemanau, kad tai anti demonizuojantis, bet... nesvarbu, man jis reikalingas dabar, - kreivai šyptelėjo, kai susiprato, kad panaudojo egzaminą kaip dingstį išvirti eliksyrą kurio kitaip nebūtų viręs, nei lietęs.