[Oliveris Llewellyn]

Gerai, kad Leticija atsikirto tam berniokui, bet kartu tai privertė jaustis nejaukiai. Jeigu jau jie draugai, Oliveris turėtų ginti mergaitę. O dabar išėjo taip, kad tai ji apgynė jį. Pažadėjęs sau, kad kitą kartą bus kitaip, stengėsi nurimti ir apie tai nebegalvoti.
- Džiaugiuosi, - spėjo pasakyti, o netrukus gavo labai nustebti. - Tikrai nori dėlioti kartu? Tai tavo dovana, neprivalai dalintis, - dar pasakė. Vis dėlto tikrai smalsu, kaip seksis konstruoti, tad linktelėjo ir susimąstė, kur geriausia būtų nueiti. Nenorėjo, kad juos kas pamatytų. Dar betrūko kokio kvailio, kuris ir vėl ims aiškinti, kad jie pora. Ne, Oliveris paprasčiausiai džiaugėsi pagaliau turintis draugę. Galbūt nebesijaus toks vienišas.
- Žinoma, prisiminiau. Juk tu mano draugė, - įsidrąsino pasakyti ir galiausiai pasiūlė: - Gal eime į tą kambarį, kur supažindinome Aelį su Lulu? Ten visai jauku ir patogu.
Taip, ta vieta turėtų puikiai tikti, tad Oliveris pamojo Leticijai eiti kartu, ir du keturiolikmečiai paliko didžiąją salę.

[Eliotas Llewellyn]

Visą rytą niekaip negalėjo nustoti prunkšti, net Oliveris su Miriam susidomėjo. Jiems nesakysi tokio dalyko, tad teko kažką sugalvoti. Tiesa, tai ne taip ir sudėtinga. Visada galima pasakyti, kad nekantrauja patirti naują nuotykį su Maiklu ir Džefu, ir tai netgi bus tiesa.
O šiandien būtinai turės pakviesti ir Deklaną. Žinoma, palauks profesoriaus Levinso reakcijos, bet tas grifas vertas tapti jų draugu, dėl to Eliotas buvo daugiau nei tikras. Tiesa, Maiklas girdėjo, kad Deklanas pasipūtęs ir nemoka tvarkytis, bet tai nenuoramai Eliotui visai nerūpėjo. Ne tvarkytis jie eis, o patirti nuotykių.
Prieš atskrendant pašto pelėdoms berniukas paliko Klastūnyno stalą ir pamojęs kituose koledžuose esantiems draugams nužygiavo prie Grifų. Kad jis nuolat trinasi prie kitų stalų, visi jau pripratę, tad geriau eiti jam, o ne laukti Deklano. Tik dabar suprato: naujas draugas užpildė šią skylę, tad dabar ketveriukėje buvo po vieną kiekvieno koledžo atstovą. Eliotas mielai būtų priėmęs ir prie penktojo - garbingojo - stalo sėdintį Aurį, bet kiti tam nepritartų. Be to, jis pernelyg dažnai liepia būti atsargiems. Ir pyksta. Ne, geriau jie nuotykius patirs keturiese.
- Žiūrėkit, atskrenda, - parodė į išties artėjančias pelėdas. Su smalsumu stebėjo profesorių Levinsą ir matė, kad prie jo nukrito nedidelis paketėlis. Nesusilaikęs Eliotas plačiai išsišiepė.

[Deklanas W. Senkleris]

Tėvo laiškai švelniai tariant nedžiugino, o daugiau Deklanas nelabai ką ir gaudavo. Na, jeigu ateidavo koks laiškpalaikis iš mamos, paprastai jį numesdavo ant lovos ir pamiršdavo. Natūralu, kad paprastai šis vaikis pašto visai nelaukdavo.
Šiandien viskas kitaip. Jis ne tik prisidėjo prie pokšto profesoriui, bet ir galbūt susirado draugų. Labai tikėjosi, kad Eliotas iš tiesų jį kur nors pakvies. Tuo labiau, kad kažkada girdėjo jį minint tėvą ir Hogvartsą. Tas klastuolis greičiausiai grynakraujis.
Tarsi įrodydamas, kad jie galės kartu ką nors nuveikti, Eliotas prisistatė prie Grifų Gūžtos stalo. Deklanas nusišypsojo ir nesusilaikęs dirstelėjo į Rafaelį. Tas plepėjo su pora berniukų iš jo kambario, bet viena aišku: jo, Deklano draugai šaunesni.
- Kaip manot, ar jis pradės klykti iš siaubo? - paklausė trijulės grifiukas. Stebėjo profesorių, bet, deja, jo reakcija gerokai nuvylė. - Tikėjausi ko įdomesnio, - pridūrė Deklanas, bet vis tiek suprunkštė. Ši diena turbūt geriausia iš visų, kiek tik jų turėjo Hogvartse.

[Eliotas Llewellyn]

Eliotas varlių nebijojo, tad pats gavęs tokį siuntinį tikrai nepradėtų klykti. Bet kas žino, gal profesorius Levinsas turi tokią keistą baimę? Be to, jis varlės tikrai nelaukia, todėl išgirdęs Deklano klausimą berniukas sulinksėjo:
- Neabejoju, kad kaip tik taip ir bus!
Aštuonios akys įdėmiai stebėjo profesorių, kurio plikė šiandien tiesiog švietė iš tolo. O gal taip buvo dėl to, kad bent jau Eliotas nė akimirkai nenusuko nuo jo žvilgsnio? Kad ir kaip ten būtų, pelėda atnešė profesoriui Levinsui paketą, o jis... nereagavo?
- Nesąmonė! - kiek per garsiai sušuko Eliotas. Keli mokiniai atsisuko, o jis pats nusivylimo kupinu žvilgsniu dabar spoksojo į draugus. - Viskas turėjo būti visai kitaip! Be to, kas nutiks varlei?
Iš tiesų susirūpinęs, ar gyvūnas nenukentės, berniukas jau beveik puolė prie garbingojo stalo. Laimei, save sustabdė. Šiaip ar taip, jis čia niekuo dėtas, tad neturi išsiduoti. Taigi vėl pažvelgė į tris draugus ir ėmė dėstyti naujausio nuotykio planą. Neabejojo, kad šį kartą kartu su jais bus ir Deklanas.

[Juzefas Levinsas]

Juzefas artėjo Grifų Gūžtos stalo link. Tik dabar jam kilo klausimas, ką Eliotas veikia su Deklanu. Nejau susidraugavo su tuo vaiku?
Juzefui buvo sunku apsispręsti, sustoti prie Elioto ar ne. Tai jis padarė paskutinę akimirką. Pasirinko sustoti. Nes galbūt Eliotas ką nors žinos?
Profesorius atsikrenkštė, o tada tarė:
- Eliotai? Ateik truputį.
Pasivedė vaikį šiek tiek toliau, nes netroško, jog jo draugai girdėtų.
- Pameni, per žiobarotyrą tu manęs klausei apie gyvūnų siuntimą paštu. Matai, situacija tokia. Kažkas man atsiuntė varlę. Gal prisimeni, kas buvo netoliese ir galėjo girdėti? - paklausė. - Galvoju, jog kažkoks mokinys ar mokiniai, išgirdę tokį dalyką, sugalvojo papokštauti. Ir man reikėtų išsiaiškinti, kas. Turiu skirti areštą, juk tai žiaurus elgesys su gyvūnu.
Stengėsi atrodyti rimtas ir susirūpinęs dėl varlės. Neketino parodyti, kad iš tiesų bijo, jog kas nors sugalvojo su juo susidoroti. O iš tiesų privalėjo sužinoti, kas siuntė varlę dėl to, jog tuomet galės imti svarstyti tokio poelgio motyvą. Varlė jam visiškai nerūpėjo.

[Eliotas Llewellyn]

- O kai įlįsime į tą tunelį... - negarsiai tęsė Eliotas, bet tada buvo žiauriai nutrauktas. Ne itin patenkintas atsisuko ir pamatė ne ką kitą, o profesorių Levinsą. Reikėjo labai pasistengti, kad nepradėtų kikenti. Neabejojo, ko profesorius nori, ir iš paskutiniųjų laikė nutaisytą rimtą veidą.
- Taip, profesoriau? - kuo nekalčiausiu balseliu pasiteiravo berniukas ir nusekė paskui jį. Žodžiai buvo tokie juokingi, kad juokas pats sprūdo iš burnos, bet Eliotas apsimetė nusičiaudėjęs. Deja, ir toliau buvo juokinga, o kiek jis gali čiaudėti?
- V-varlę? N-n-nori-te pasakyti, kažkas jums atsiuntė tikrą varlę? - mikčiodamas ir vis dar bandydamas nekikenti pasitikslino. Skubiai galvojo, ką galėtų apkaltinti? Gal Leticiją? Bet ne, kad ir kokia ji bjauri ir nuoboda, ta mergiūkštė yra Oliverio draugė. Turbūt reikia išsirinkti kokią kitą mergaitę iš L raidės.
- Lolita iš Švilpynės sėdėjo netoliese, bet nežinau, ar girdėjo. Ir ar išdrįstų tai padaryti, - šaunią idėją pasiūlė Eliotas. Mintyse prašė profesoriaus greičiau pasišalinti, mat sulaikyti juoką darėsi praktiškai neįmanoma.

[Juzefas Levinsas]

Elioto elgesys Juzefą suglumino. Vaikis, regis, bandė apsimesti čiaudėjantis. Jam akivaizdžiai buvo juokinga. Nors ir kaip mėgo Eliotą, dabar jau Juzefas manė, kad klastuolis viską žino.
Tačiau netikėjo, jog tai jo išdaiga. Profesorius metė piktą žvilgsnį į Deklaną. Štai, Eliotas su juo susidraugavo ir prasidėjo nesąmonės. Plikis jautėsi įsitikinęs, kad tai - Aurio giminaičio poelgis.
- Tai tavo darbas, - bedė pirštu į grifą.
Priėjo prie Deklano.
- Skiriu tau areštą. Tuojau pat eisi su manimi ir gausi darbo.
Ėmė svarstyti, kokį areštą galėtų skirti.
- Jei labai patinka žaisti su gyvūnais, eisim į pelėdyną. Valysi jų išmatas žiobarišku būdu. Bus tau siuntinėti varles paštu.
Levinsas buvo gerokai įpykęs. O svarbiausia, kad tikrai šventai tikėjo, jog varlę atsiuntė Deklanas, nors tam net nebuvo jokios logiškos priežasties.

[Deklanas W. Senkleris]

Žinoma, nusivylimas buvo tiesiog milžiniškas. Deklano nuomone, profesorius plikis turėjo pradėti klykti ir panikuoti. Negi jis kasdien gauna po varlę? Tiesa, labai reikštis prie naujųjų draugų bijojo, todėl tylėjo ir tik stebėjo garbingąjį stalą. O kai pamatė, kad profesorius artinasi, skubiai ėmė valgyti pusryčius. Jis čia visiškai niekuo dėtas.
Deja, profesorius plikis sustojo netoli jų. Tiesa, kreipėsi į Eliotą, kas šiek tiek nuramino, bet labai jau greitai viskas pasikeitė. Apkaltintas dar sugebėjo nutylėti, bet kai profesorius sugalvojo skirti areštą, pasirodė tikrasis Deklano būdas.
- Nesupratau? - pasipiktinęs pratarė jis. - Tu už tokius kaltinimus lėksi iš darbo taip, kad net plikė pražils!
Nė nesiruošė kur nors judintis. Tai jau tikrai neis į areštą už kažką, ko nepadarė. Tiesą sakant, varlę pagavo Džefas, o supakavo ir pelėdai prie kojos pririšo Eliotas. Jis iš viso niekuo dėtas. Na, stebėjo, bet argi tai verta arešto?
- Pats ir valyk, - pridūrė, kai profesorius plikis pasakė dar vieną nesąmonę. Dar neseniai jį mėgo, bet nuo šiandien viskas kitaip. Kitame laiške tėvui Aurį Senklerį išmestinų žmonių sąraše pakeis profesorius Levinsas plikis.

[Eliotas Llewellyn]

Profesorius Levinsas buvo vienas mėgstamiausių profesorių Hogvartse. Po Aurio, žinoma. Bet dabar jis pirmą kartą tiesiog siaubingai nuvylė. Iš viso nereagavo į kaltinimą. Lolitos Eliotas beveik nepažinojo, bet kuo ji blogesnė už bet kurį kitą mokinį? Kuo puikiausia mintis! Maža to, profesorius sugalvojo apkaltinti Deklaną! Dar prieš kelias dienas Eliotas būtų nekreipęs dėmesio. Bet dabar jie tapo draugais, ir ištikimybės principai liepė jį ginti.
- Ką jūs, profesoriau! - sušuko berniukas. Žvilgtelėjo į naująjį draugą bandydamas žvilgsniu paaiškinti, kad tai, ką dabar pasakys, skirta tik išsisukti iš padėties. - Juk matote, koks Deklanas princesė! Ar tikrai įsivaizduojate, kad jis galėtų paimti į rankas šaltą ir gličią varlę? Tai jau tikrai ne! Čia pasidarbavo kažkas kitas.
Susirūpinimas dėl naujojo draugo padėjo nustumti juoką į šoną. Dabar juoktis visai nesinorėjo. Eliotas netgi susirūpinęs stebėjo profesorių Levinsą ir laukė, kada jis pagaliau teiksis nusisukti į Švilpynės stalą ir apkaltinti Lolitą.

[Juzefas Levinsas]

Eliotas ėmė ginti Deklaną.
- Tikiu, kad Deklanas moka naudotis kerais, - pasakė. - Varlės liesti tikrai nebuvo būtina.
O paskui profesoriaus šviesūs antakiai pakilo į dausas. Jautėsi suglumęs, mat nesitikėjo, kad Deklanas galėtų rodyti tokią nepagarbą.
Tą akimirką galvoje šmėstelėjo šviesus protas. Aišku, jis negali grifui skirti arešto už varlės išsiuntimą paštu, nes neturi jokių įrodymų, kad tai padarė jis. Iš tiesų net nėra tikras, kad tai padarė jis. Nežinia, kodėl taip pagalvojo. Tačiau Juzefas neleis jokiam vaikui šitaip su juo kalbėti, o dar kitų akivaizdoje. Varlė tai varlė, bet už tokius žodžius jaunasis Senkleris tiesiog oficialiai nusipelnė arešto.
- Už pusvalandžio prašau ateiti į mano kabinetą, - dabar labai ramiai tarė grifui Levinsas. - Jei neateisi, tai būtent tu lėksi. Pirmiausia pas direktorę, o paskui iš mokyklos. Skiriu tau visiškai pelnytą areštą už nepagarbų elgesį. O tu, Eliotai, - pažvelgė į klastuolį, - gerai pagalvok, su kuo būti draugais.
Plikšius apsisuko ir išėjo iš salės. Kurių galų prisikabino prie Deklano? Iš tiesų tai visai netroško skirti jam arešto, mat dabar teks gaišti savo laiką ir sugalvoti, kokią užduotį skirti. Žinoma, kad nelieps valyti pelėdų išmatų. Bet į tokį vaikėzo šakojimąsi nereaguoti irgi negali.
Ir vis dėlto. Tai kas atsiuntė tą suknistą varlę ir kodėl?