[Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith]

Šiandien buvo paskutinė diena, kada Deoiridh galėjo pavadinti Sigurdą bendramoksliu. Tai buvo keista ir kiek bauginanti mintis. Visų pirma, tai reiškė, kad jau rudenį prasidės paskutiniai jos pačios mokslo metai Hogvartse. Kitas nė kiek ne mažiau svarbus dalykas buvo tai, kad grifiukė vis dar nežinojo, ar jų draugystė yra pakankamai rimta, kad nesimokant vienoje mokykloje taip paprastai nenutrūktų. Pati buvo įsitikinusi, kad reikia daryti viską, kad galėtų ir toliau bendrauti su islandu. Bet ką daryti, jeigu jis to nenori? Negi išties taip manai? bandė raminti save rudaplaukė eidama didžiosios salės link. Bendrajame kambaryje Sigurdo nepastebėjo, kas gerokai nuvylė. Gal ras jį bent jau prie Grifų Gūžtos stalo?
Vos įėjusi pro duris pamatė šviesius islando plaukus. Širdis suspurdėjo iš džiaugsmo, bet veide neatsirado nė menkiausia šypsenėlė. Sigurdui gal ir galima žinoti, kad ji džiaugiasi susitikusi. Bet tik jau ne kitiems mokiniams. Jų čia buvo pernelyg daug, kad Deoiridh jaustųsi patenkinta. Vis dėlto progos pasisveikinti su Sigurdu praleisti buvo nevalia, tad ji apsimestinai abejingu žingsniu patraukė jo link. Labai neskubėjo, nes atrodė, kad visi įmanomi mažiai tik ir spokso į ją. Vis dėlto galiausiai pasiekė kelionės tikslą ir atsisėdo šalia Sigurdo.
- Labas, - nieko įmantresnio nesugalvojusi pratarė Deoiridh ir pažvelgė islandui į veidą. - Kaip jautiesi? Ar nebaisu?
Mergaitė spėjo, kad jai pačiai yra daug baisiau nei Sigurdui. Jis, atrodo, žinojo, ką nori veikti toliau. Be to, galbūt ši taip sunkiai augusi draugystė jam net nėra tokia svarbi? Bendravimas su Sabrina baigėsi, vos tik ji baigė Hogvartsą. Tai buvo be galo skaudu. Kaip žinoti, kad taip nenutiks ir šį kartą? Vadinasi, reikia kažkaip pasakyti, kad nori bendrauti toliau. Tik kaip tą padaryti, kad pernelyg neapsikvailintų? Ir kaip žinoti, ką Sigurdas iš viso apie ją galvoja?
Viskas buvo labai sudėtinga. Norėdama laimėti kelias akimirkas laiko Deoiridh įsidėjo kažką į lėkštę ir pradėjo lėtai kramtyti. Valgyti nenorėjo visai, tačiau šis variantas buvo geresnis nei pernelyg gilus mąstymas.

[Golden Auksyte]

Viskas prasidėjo kaip Haris Poteris gavo laišką iš hogvartso ten nuvažiavo jį išrinko į Grifų Gūžtą ir aš į ją papuoliau jaj esu su Hermojona ir Hariu

[Sigurd Eddi Hallgrimsson]

Akys tą akimirką buvo įsmegtos ne į stalą, tad beveik iškart pastebėjo link jo einančią Deoiridh. Niūrus minčių rūkas kiek prašviesėjo. Vylėsi, kad veide tai nepasirodė itin akivaizdžiai, mat aplinkui sėdėjo vien pirmakursiai mažiai. Negi toks aš irgi buvau? Paklausė savęs, nors atsakymas nenudžiugino. Laimei, netrukus prisiartino tas žmogus, kurio labiausiai reikėjo, nors Sigurdas tai greičiau juto, nei suvokė.
-Labas. - bent šįkart škotė nebijojo susitikti su jo žvilgsniu, kuris anaiptol nespinduliavo laime. Greičiau pastarąją siurbė iš aplinkos ir traukė į save tarsi... Psichas. Vaikinas net nusipurtė nuo tokios šiurpios minties bei pasistengė tai nustumti kuo toliau.
Vis dėlto labiau nei jaunuolių akių susitikimas labiau paveikė ištarti klausimai. Nors iš pirmo žvilgsnio niekuo neypatingi, jie buvo nuoširdūs ir reikšmingi. Po akmenine kauke suvirpėjo emocijos - iš gilių sluoksnių pamažu veržėsi maloni, širdį jaudinanti, bet beveik pamiršta šiluma.
-Jau nebe. - lūpos išsirietė į puslinksmį šypsnį. Nors balse be vos juntamo džiugesio vis dar pasiliko nerimo trupiniai. - Nebe. Dabar truputį geriau. - jau tyliau sau leido prabilti jis, stebėdamas Deoiridh. Maistas lėkštėje liūdnai laukė pamirštas.
Islandas nė neketino nagrinėti priežasčių, kodėl pasijuto geriau, tačiau ši diena buvo išskirtinė. Reikėjo kažkaip ją įamžinti ar... Asmeninės problemos nuslinko į antrą planą, iškilo kiti dalykai. Laukė vieneri mokslo metai be animagės - aišku, jie galės kartais susitikti, bet ar tai mokinių neišskirs? Įkyriai brovėsi kraują stingdanti mintis, jog taip ir bus. Kad viskas pasibaigs mokyklos baigimu ir taip nebeliks vieno jungiančio saito. Keista, Sigurdas to visiškai nenorėjo. Kas mus sieja? Štai ko reikėjo paklausti savęs bei nebijoti ištarti to garsiai. Ar bent jau taip, kad nenugirstų kiti. Jis dar suabejojo, ar didžioji salė yra tinkama vieta, bet geriau dabar negu niekada. Taip kvailai tikino save vaikinas, darkart gręždamasis į Deoiridh.
-Apie ką galvoji? Kaip manai, mes dar susitiksime? Net jei... - žodžiai ūmai įstrigo gerklėje. Kažkas neleido taip atvirai pasisakyti, be to, užteko ir skausmingo klausimo, kurį sušnibždėjo nerimo nukandžiotos lūpos. Septinkakursis tylutėliai atsiduso bei pabandė sugauti škotės žvilgsnį, lyg jis vienintelis pasaulyje būtų turėjęs galią nuraminti. Mat viduje tarsi dulkės vėl sukilo anksčiau kankinusios mintys.

[Lila Bliss]

Grifų gūžta

[Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith]

Dabar Deoiridh buvo visiškai tikra, kad jiedu supranta vienas kitą. Tai buvo geras jausmas, tad rudaplaukė jautėsi patenkinta. Leido sau nežymiai nusišypsoti ir kiek ilgiau nei paprastai žvelgti Sigurdui į akis.
Gerai, kai vaikinas pernelyg nesijaudina. Blogiau buvo tai, kad  pasakyti, jog jaudiniesi tu, nebuvo labai smagu. Tuo labiau, kad Deoiridh nė nežinojo, dėl ko bijo. Tikrai ne dėl to, kad visai netrukus prasidės jos pačios paskutinieji metai Hogvartse. Ar tai buvo baimė, kad ji praras draugą? Baimė dėl nežinios, kas laukia jų bendravimo? Tai, žinoma, išties gąsdino, bet Deoiridh nedrįso to pripažinti net ir sau. Kur jau ji pasakys tokius žodžius Sigurdui?
Jau norėjo priminti vaikinui lėkštėje esantį maistą, kai jis vėl prabilo. Žodžiai gerokai išgąsdino - atrodė, kad islandas įsmuko į slapčiausias jos smegenų kerteles ir ištraukė labiausiai gniaužiamas mintis. Atsargiai pakėlusi akis pamatė, kad Sigurdas žvelgia į ją. Kartais tai labai negąsdino, bet dabar, kai norėjosi nuslėpti susijaudinimą, viskas buvo ne taip. Vis tik Deoiridh įtarė, kad skubiai nusuktas žvilgsnis išduotų pernelyg daug, tad kurį laiką prisivertė nenuleisti akių.
- Apie tai ir galvoju, - vos girdimai iškvėpė Deoiridh ir galiausiai nusuko žvilgsnį. Spoksoti į islando maistą buvo gerokai paprasčiau nei į jį patį. Kelias iki amžinybės užsitęsusias akimirkas patylėjusi grifiukė giliai įkvėpė ir kiek garsėliau pratęsė: - Tikiuosi, kad susitiksime. Aš... to norėčiau.
Nepaisant to, kad daugybę kartų sau žadėjo elgtis drąsiau ir laisviau, vis tiek iki šiol niekada atviriau neparodė jausmų islando atžvilgiu. Dabar šansų pažvelgti jį nebuvo nė kruopelės, tačiau rudaplaukė pasislinko šiek tiek arčiau jo. Atrodė, kad tai yra tik jų dviejų akimirka, tad aplinkui besitrinantys mažiai gerokai erzino. Deja, šito pakeisti nebuvo galimybės.
- Ar kitais metais atvyktum į Kiauliasodį? - beveik neutraliu tonu pratarė grifiukė. Pagaliau pakėlė į vaikiną akis. Lūpose atsirado nedrąsi šypsenėlė, bet apkabinti vaikiną pritrūko drąsos - kad ir kaip to norėjosi.

[Sigurd Eddi Hallgrimsson]

Jos akys bylojo apie susijaudinusią sielą. Sigurdas nesuprato to priežasties, kol neprabilo pati Deoiridh. Kaip aš galėjau galvoti apie tą patį? Nors atsakymas aiškiai piršosi: tai buvo didžiausia pastaruoju metu jų bendravime iškilusi problema. Ji lemtingai pasirodė viešumoje tik tada, kai ilgiau nebebuvo galima laukti.
Žvilgsniams nukrypus į šalį, tylą suvirpino dar vieni žodžiai. Ko jau ko, bet islandas nesitikėjo, kad būtent škotė įgarsins jų mintis, juk paprastai jis elgdavosi drąsiau bei ryžtingiau. Kad šiandien išties buvo ypatinga diena, liudijo ir vos pastebimas pasislinkimas arčiau. Šis veiksmas pagaliau padėjo atitokti - septintakursis nusuko akis nuo jos veido, vildamasis, kad mergina nepastebėjo įkyraus spoksojimo. Vis dėlto tai panaikino prastos savijautos likučius, pamažu kūne ėmė plisti maloni šiluma.
-Aš irgi. - ištarė. Ne vien dėl to, jog nukreiptų dėmesį. Atrodė svarbu atskleisti ir savo požiūrį, nors šis buvo toks pat kaip merginos. Be to, suvokė, kad tai suteiktų šiek tiek padrąsinimo - vėliau buvo galima įsitikinti teisinga Sigurdo nuojauta. Tiesa, jis pats tuo momentu apie tai negalvojo, mat Deoiridh uždavė naują klausimą. Sekundę nesumojo, ką galėtų atsakyti, bet netikėtai į jį įsmigusios mėlynos akys ir (negi aš sapnuoju?) nedrąsi šypsena panaikino abejones.
-Žinoma. - lūpose šįkart žaidė ne susikrimtimas, o džiugesys. Nerimastis dėl ateities buvo nustumta į šoną, kaip ir logiška mintis - ar islandas turės laiko susitikimui? Juk sunku prognozuoti, kaip pasikeis gyvenimas po keturių mėnesių. Tačiau dabar jis gyveno tik šia akimirka, kuri galėjo tęstis iki amžinybės.
Ilgai negalvodamas pasislinko keliais centimetrais arčiau ir apglėbė škotę. Beveik paskandino plačiose apsiausto rankovėse, kurios tarsi vijoklis apsivyniojo ją. Buvo nusispjaut į tai, ką galėjo pamanyti kiti mokiniai, nes ši diena buvo paskutinė Hogvartse. O kaip Deoiridh? Vaikinas neabejojo, kad ji tikrai susitvarkys su bet kuo, kas drįs apie tai prasižioti, išskyrus, žinoma, Matthew.
Nenuostabu, kad viduje karaliavo džiaugsmas, nors ir laikinas. Pasirodžiusi draugė ne tik išvaikė visą nerimą ir baimes, bet ir sugebėjo pakelti ūpą bei nutiesti užtikrintą tiltą į netolimą ateitį. Šiaurietis buvo už tai dėkingas, tačiau net ir apsikabinimai turi kažkada baigtis. Jis apgailestaudamas šiek tiek atsitraukė nuo merginos.

[Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith]

Ko gero, jau senokai buvo galima numatyti, kad Sigurdui baigus mokyklą jie abu norės tęsti bendravimą. Vis tik tai pasakyti garsiai nebuvo taip paprasta. Dabar sukilo baimė, kad noras bendrauti buvo tik įsivaizduotas, kad vaikinas iš šios draugystės kažko tikisi, kad jam tai tėra būdas pasilinksminti... Vis dėlto ne. Sigurdas ne toks. Jis nebuvo atviras, bet būtent jai papasakojo apie savo šeimą. Jo neišgąsdino netgi be galo bjaurus škotės pabėgimas, ką jau kalbėti apie pirmąjį susitikimą virtuvėje. Jis ir toliau bendravo, skyrė savo laiką ir netgi jau du kartus įteikė dovaną. Vadinasi, buvo galima tikėtis, kad vaikinas lygiai taip pat nori palaikyti ryšį ir po to, kai negalės dažnai matytis.
Vis dėlto labai norėjosi garsiai ištarto patvirtinimo, kurį būtų galima saugiai pasidėti savo atmintyje ir prireikus išsitraukti. Deoiridh atrodė, kad ji laukia jau ištisą amžinybę, tačiau Sigurdas nieko nesako. Spėjo pradėti klausti savęs, ar ne be reikalo atviravo, kai išgirdo trumpą atsakymą. Tai tarsi priminė laikus, kai islandas nuolat atsakydavo vienažodžiais sakiniais. Vis dėlto dabar situacija buvo visiškai kita. Ir ne tik dėl to, kad sakinys buvo dvigubai ilgesnis. Jis pasakė kaip tik tai, ko Deoiridh ir reikėjo. O ir į Kiauliasodį atvyktų! Tai privertė rudaplaukę nusišypsoti kiek drąsiau, o netrukus atsiradusi galimybė prisiglausti, atrodo, pakėlė ją iki dangaus. Šį kartą viskas bus kitaip. Atrodė, kad ir su Sabrina bendravimas nenutrūks, tačiau draugystė baigėsi labai jau greitai. Bet šį kartą ji draugo nepraras. Jeigu reikės, nebijos dar atviriau pasakyti, koks Sigurdas jai reikalingas ir svarbus. Kad tik išsaugotų šitą draugystę. O ir Matthew islandą mėgsta. Ko gero, priešingai nei Sabriną.
Deja, apkabinimas truko pernelyg trumpai. Deoiridh pajuto šiokį tokį nusivylimą, bet kuo puikiausiai suprato: vaikinui reikia atsisveikinti su draugais ar bent jau bendraklasiais. Su jais ryšio galbūt nebus. Tai leido spėti, kad ji islandui yra ypatinga, mat niekad nepastebėjo, kad jis būtų daug bendravęs su bendraklasiais. Deoiridh nutaisė rimtą veidą ir neleido jame dar kartą pražysti šypsenai. Sigurdas neįsižeis, dėl šito ji buvo tikra. O pačiai reikėjo pabaigti krautis daiktus ir susiruošti kelionei namo į Aberdiną. Tik kaip dabar išeiti? Ar Sigurdas nepamanys, kad ji bėga nuo situacijos?
- Aš... Aš tau parašysiu, - kiek neryžtingai pratarė Deoiridh ir atsistojo. Pažvelgė islandui į veidą ir bandė suprasti, ar gali palikti salę. Tikėjosi, kad taip, mat laikas tirpo. - Pažadu, - pridūrė ir galiausiai nusisukusi nuėjo išėjimo link.
Tik palikusi didžiąją salę grifiukė suprato nieko nesuvalgiusi.

[Olive Cate Rechens]

Alicia netvirtais žingsniais įėjo į didžiąją salę su kitais pirmakursiais. Mergaitę iš karto sužavėjo ore tvyranti magiją kurios ji savo gyvenime beveik niekada nematė. Tas lubų skliaustas ir skraidantys vaiduokliai užbūrė vienuolikmetę. Ir nors tai buvo ganėtinai keistą, bet žaliaakė suprato, kad jos susitaršę ir rožiniai plaukai visai netiko prie tos didingos atmosferos. Kai pirmakursiai su Dana priėjo prie garbingojo stalo ir pradėjo mokinius kviesti, olandė nekantraudama strypčiojo vietojo ir laukė savo eilės. Kai pagaliau pakvietė ir Alicia, ji greitai nubėgo ir atsisėdo ant kėdės. O vėliau jai buvo uždėta paskirstymo kepurė kuri vos tik už kelių sekundžių pasakė:
- Grifų Gūžtą.
Rožinių plaukų savininkė nubėgo prie reikiamo stalo su didžiulę šypseną ir labai gerą nuotaiką. Nors ir ji pati visai nežinojo ką tie koledžai reiškia. Kai jau visi pirmakursiai buvo paskirstyti į koledžus ir ant stalų atsirado maistas grifiukė pradėjo sočiai valgyti maistą, o valgant kilo vieną mintis. Aš galėčiau ir namo niekada negrįžti.

[Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith]

Vakarėjant Deoiridh be nuotaikos atslinko į didžiąją salę. Valgyti nesinorėjo visai, tad atsivilko čia tik iš įpročio. Kaip ir iš įpročio apsižvalgė, ar Sigurdas šiuo metu nevakarieniauja. Žinoma, jo nepamatė. Islandas jau baigė Hogvartsą, ir tai jautė grifę jaustis be galo vienišai. Dabar jo ypatingai trūko. Norėjosi apkabinti vaikiną (išdrįstų tą padaryti net ir krūvos pirmakursių akivaizdoje!) ir pamiršti tai, kas nutiko kiek anksčiau.
Deoiridh niekada neturėjo daug draugų. Tad dabar, kai garantuotai prarado tą, su kuria pajuto keistą ryšį, buvo be proto skaudu ir skausminga. Aišku, pati apsikvailino pakviesti Dori į svečius, tačiau vis tiek nebuvo malonu. Grifė suprato negalinti pasitikėti jaunesne mergaite. Tai, ką jos per šituos porą metų pastatė, sugriuvo vos per kelias akimirkas. Deoiridh nenorėjo Dori nė akyse matyti. Kad ir ką ji sakė, kad ir kaip jautėsi, animagė klastuole nebepasitikėjo. Nors širdyje suprato pati esanti dėl visko kalta, tai nedžiugino ir neguodė. Škotė buvo įsitikinusi, kad Dori tiesiog išsigando prarasianti naudingą pažintį, dėl to ir puolė atsiprašinėti. Žinoma, nereikėjo taip atsiverti mažai pažįstamai mergaitei, tačiau toks smūgis vis tiek stipriai pakirto.
Išsitraukusi pergamento lakštą rudaplaukė neskubėdama pradėjo skrebenti. Visko apie Dori Sigurdui niekada nebuvo pasakojusi, tačiau dabar reikėjo išsilieti. Ar laiškas bus išsiųstas, kol kas neįsivaizdavo, bet liejant mintis ant popieriaus pasidarė šiek tiek lengviau. O maniau, kad susiradau draugę... pasvarstė Deoiridh. Šią mintį palydėjusi vieniša ašara kaptelėjo ant pergamento, ir kelios raidės išsiliejo. Ar ji norėjo, kad islandas tai pamatytų? Ko gero, ne. Tai privertė rudaplaukę suglamžyti laišką ir giliai atsidusti.
Didžioji salė buvo beveik tuščia, tačiau kiek toliau sėdėjo keletas jaunesnių grifiukų. Animagė pažvelgė, ar tarp jų nėra Alano, tačiau nepastebėjo. Ji ir vėl buvo vieniša. Netgi pasvarstė, ar nereikėtų susirasti Matthew, bet jam apie Dori pasakoti tikrai nenorėjo.
Dar kartą atsidususi Deoiridh prisitraukė netoliese buvusias salotas, įsidėjo į lėkštę ir pradėjo nenoromis valgyti.

[Dori Mendel]

Buvo vakaras. Ta pati diena, kai Dori išsipasakojo Deoiridh, ir kai pirmą kartą gyvenimę kažką sužinojo apie pačią merginą. Na, ne bet ką kažką, o tai, kad mergina, pasirodo, negyveno prašmatniame grynakraujų burtininkų dvare. Kad ji išvis neturėjo tėvų, o herbologijos profesorius buvo jos globėjas, galbūt giminaitis, na, šito trylikmetė nežinojo, bet žinojo tą faktą, kad jie šeima.
Mendel visą dieną svarstė tam tikrus dalykus. Jai taip ir nepavyko suprasti Deoiridh jausmų į klastuolės pusę. Kaip visada: akimirkom atrodydavo, kad grifei Dori patinka ir rūpi, kitą akimirką, kad vis tik ji norėtų, jog juodaplaukė nesirodytų septintakursei akyse.
Kad ir kaip ten bebūtų, Deoiridh Dori visada buvo svarbi. Galbūt dingo noras į ją lygiuotis ar pasirodyti ne mažvaike, tačiau kai mergaitė sužinojo apie vyresnėlės šeimą, savaime paaiškėjo daug dalykų ir iš kitos pusės rudaplaukė jai pradėjo dar labiau rūpėti. Todėl dabar mergaitės kojos žingsniavo didžiosios salės grindimis tiesiai prie grifų stalo, prie kurio ir sėdėjo Deoiridh. Dori jau gerą valandą jos ieškojo. Pagaliau rado.
Deoiridh atrodė liūdna. Šalia jos buvo numestas kažkoks suglamžytas popiergalis. Nejau ji kažkam pasakoja apie mane? Šią akimirką grifė lyg ir bandė valgyti, tačiau neatrodė, jog jai būtų labai gardu.
- Negaliu liautis galvojusi apie tai, kas šiandien įvyko, - tiesiai prie reikalo ėjo Dori.
Tamsiaplaukė atsisėdo šalia.
- Aš nesuprantu, ar aš tau patinku, ir ar tu nori būti mano drauge, - nutarė pasakyti tai, kas slėgė viduje. - Man tu esi labai svarbi, ir tokia buvai nuo pat pirmojo mūsų susitikimo ant kalvos, kai galvojau, kad tada nori mane užburti. Kartais bijau tau kažką pasakyti, ko nors paklausti, nes man atrodo, kad aš tave užknisu.
Dori apsidairė. Netoliese buvo keletas pirmakursių grifų.
- Marš iš čia! - sušuko jiems Dori. - Greitai nykstat, arba užbursiu! - sužaibavo akimis.
Grifai buvo nepatenkinti, bet persėdo tolėliau. Mendel žinojo, kad toks elgesys veikiausiai vėl suerzins Deoiridh, tačiau Dori negalėjo apsimesti tuo, kuo nėra, ir stengėsi elgtis natūraliai. Jai buvo svarbiau tai, kad niekas nenugirstų, apie ką ji dabar šnekės.
- Dėl Matthew, - pusbalsiu tarė. - Atsiprašau, dėl herbologijos profesoriaus, - pasitaisė. - Taip, jis tikriausiai tau pasakojo, kokias nesąmones mes su Meg darėme praeitais metais. Aš labai gailiuosi dėl to. Šiais metais nei per vieną pamoką neiškrėčiau jam eibės.
Apie krameblijas ir siekėją Deoiridh negalima žinoti.
- Aš tikrai gailiuosi, ką padirbau, ir man siaubingai gėda, - Dori skruostai vos vos nuraudo. - Buvau mažvaikė.
Dori garsiai nurijo seiles. Tai buvo nuoširdu. Jai tikrai gėda dėl tų poelgių.
- Aš suprantu, kad jis nenorės manęs matyti savo namuose. Bet tikiuosi, kad tu vis dar norėsi su manimi bendrauti. Žinau, kad tau nepatiko, jog aš pagalvojau, kad negalėsiu pas tave atvykti per Kalėdas, nes galbūt tu iš grynakraujų, kurie nekenčia tokių kaip aš, šeimos. Matau, kad tu įsiskaudinai, bet... bet, po velnių, Deoiridh. Iš kur aš galėjau žinoti? - Dori akyse pasirodė kelios ašaros, bet ji stengėsi laikytis. - Aš nežinau, kokia tu esi, nes tu man nieko apie save nepasakoji, - iš Dori lūpų išsiliejo ilgai savyje laikyti žodžiai. - Aš matau, kad tu esi gera, bet nieko apie tave nežinau. Ir dėl to galiu visko prisigalvoti, net nebūtų dalykų, kaip ir dabar atsitiko.
Dori jautėsi ir lengviau, kai tai pasakė, ir tuo pačiu sunkiau. Ji įtarė, kad Deoiridh į visa tai sureaguos labai neigiamai ir kad tuoj bus privirta dar daugiau košės. Tačiau mergaitė nieko negalėjo padaryti. Ji privalėjo su Deoiridh apie tai pasikalbėti ir tai jai pasakyti.

[Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith]

Deoiridh jau norėjo nustumti lėkštę į šoną ir keliauti sau. Vis tiek pavalgyti nepavyks, o sėdėti čia, kur bet kada gali ateiti daug žmonių, visiškai neviliojo. Viduje tūnantis sunkumas nebuvo nusiteikęs pasitraukti. Grifė pradėjo savęs klausti, kodėl reagavo būtent taip. Ilgai to nesuprato, bet galiausiai suvokimas atėjo: jai buvo skaudu. Galbūt reagavo per stipriai, bet to pakeisti negalėjo.
Ar škotė norėjo matyti Dori? Ko gero, ne. Bent jau ne dabar. Reikėjo, kad praeitų šiek tiek daugiau laiko. Tada ji galbūt netgi atsiprašys jaunesnės mergaitės. Galbūt pamėgins pasišnekėti dar kartą. Bet dabar reikėjo laiko sau.
Deja, šiam norui išsipildyti nebuvo lemta. Nespėjus nustumti lėkštės tolyn kažkas priėjo. Deoiridh pakėlė galvą ir jau ruošėsi atėjūną apšaukti, bet laiku save sustabdė. Tai buvo ne kas kitas, o ta pati Dori. Animagė skubiai nuleido akis ir tylomis klausėsi.
- Kodėl? - užkimusiu balsu pagaliau paklausė Deoiridh ir atsikrenkštusi pratęsė: - Kodėl esu tau svarbi? Jeigu manei, kad esu kažkokia turtuolė… Siekei kažkokios naudos?
Grifė nutilo ir susimąstė. Ko gero, dabar Dori visai įsižeis… Ar tai, kad klastuolė atėjo pasikalbėti, galėjo reikšti, kad jai ši situacija rūpi nuoširdžiai? Deoiridh sutrikusi pakėlė akis ir net krūptelėjo, kai jaunesnė mergaitė pradėjo šaukti ant jaunesnių grifų.
- Manęs nereikia bijoti, - nutaisiusi abejingą toną pratarė grifė. Viduje sukosi įvairūs ir sunkiai suderinami jausmai, bet jų Dori tikrai nereikėjo žinoti. - Taip, jei nuoširdžiai, anksčiau mane tikrai užknisai, bet…
Ne. Nebuvo galima pasirodyti, kad kitas žmogus tapo tikrai svarbus. Tegul Dori galvoja ką nori, bet Deoiridh to sakinio neužbaigs.
- Atsiprašai manęs. Bet ne jo. Sakai, kad esu tau svarbi - gal taip ir yra. Ar išdrįstum atsiprašyti profesoriaus Turner? Jeigu pasakysi jam tai, ką sakei man, galbūt ir galėsiu patikėti tavo nuoširdumu.
Visgi pasakyta buvo per daug. Deoiridh nurijo nepasitenkinimą savimi, bet suprato nesuklydusi: toks testas išties būtų rimtas išbandymas neklaužadai paauglei. Jeigu ji išdrįs pasakyti Matthew, kad gailisi savo elgesio per pamokas, parodys tikrą nuoširdumą. Tokį, kokio škotė nė nepažįsta.
- Ne, tu negalėjai žinoti, - neneigė grifė praleidusi dalį apie (ne)norą toliau bendrauti. Apie tai pagalvos vėliau. - Vis dėlto kažkodėl nuomonę turėjai susidaryti. Ar aš atrodau pasipūtusi? Menkinanti kitus? Ar tai yra tai, ką išties apie mane galvoji?
Deoiridh pajuto vėl kylantį pyktį, bet šį kartą laiku save sustabdė ir kurį laiką tylėjo. Suprato, kad šis susitikimas įvyko per greitai. Kitą dieną ji šnekėtų visai kitaip, pokalbis būtų daug paprastesnis ir draugiškesnis. Tai atnešė tik dar daugiau kartėlio, ir škotė susiraukė. Kaip dabar viską sutvarkyti? Ir, galų gale, ar kviesti Dori į svečius?
- Aš paklausiu Matt… profesoriaus Turner. Jeigu neprieštaraus, galėsi atvažiuoti, - po kiek laiko pratarė Deoiridh. - Tik manau, kad tau su manimi bus nuobodu.
Nejučia prisiminusi, kiek jaunesnė mergaitė patyrė nuotykių, rudaplaukė suprato: jai išties tokios atostogos nebus labai linksmos. Būti vienuose namuose su nuobodžia bendramoksle ir, dar blogiau, su profesoriumi ir koledžo vadovu? Ne tai, apie ką svajoja normalūs paaugliai. Ir vis dėlto Deoiridh buvo tikra: jeigu Dori norės, Aberdine bus priimta išskėstomis rankomis. Šiaip ar taip, herbologijos profesorius šia mergaite taip pat patyliukais žavėjosi.

[Dori Mendel]

Iš tikrųjų Dori galvojo, kad Deoiridh ims ir išeis. Ji tikrai taip manė. Arba nieko trylikmetei neatsakys, nesikalbės su ja. Tačiau grifė kalbėjosi. Ir tai tamsiaplaukei reiškė labai daug.
- Naudos aš nesiekiau. Kaip matai, nors dabar jau žinau, kad nesi turtuolė, vis tiek susiradau tave neištvėrusi nei dienos. Esmė tame, kad... kad man visiškai vienodai, ar tu būtum turtuolė, ar be namų. Sunku pasakyti, kodėl tu man esi svarbi. Aš trečiakursė, o tu septintakursė. Aš iš Klastūnyno, o tu iš Grifų Gūžtos. Aš iš prigimties tauškalė, o tu tylesnė. Galbūt turim kažką bendro, kas susiję su... su tikraisiais tėvais, - garsiai samprotavo, nors nežinojo, ar elgėsi teisingai. - Tiek tavo, tiek mano. Gal mums kažko trūko... Gal... kažkaip... nors nežinojau, bet jaučiau? Gal ir tu kažkaip jautei... O Merline, nežinau, - Dori pasirėmė alkūnėmis į stalą ir trumpam užsidengė veidą. Tikiriausiai nusišneku, - Ir tiesiog... žinai, kad ir užknisdavau tave, tu vis tiek su manimi bendraudavai ir tartum manimi rūpindavaisi, o šiandien buvai tas žmogus, kuris mane apkabino po tokio ilgo laiko...
Tartum vyresnė sesė, pagalvojo Dori, bet pasakyti nedrįso.
Kai trečiakursė išgirdo klausimą apie tai, ar išdrįstų atsiprašyti Matthew, ji mikliai atsakė:
- Taip! Aišku, kad išdrįsčiau! Aš kartais bandau pagauti jo žvilgsnį, kažką jam pasakyti, bet... bet jis jau nieko turbut nebesitiki iš manęs, nebent kokių nors sukakotų išdaigų...
Dori buvo taip gėda. Jau nuo pat rugsėjo. O dabar, kai sužinojo, kas sieja profesorių su Deoiridh, ta gėda pasidarė kelis kartus didesnė nei buvo...
Kai rudaplaukė pasakė, kad Dori galės atvažiuoti, jei leis Matthew, jos akyse sužibo vilties ir laimės ugnelės. Nuobodu? Kaip Dori galėtų būti nuobodu pas žmones, su kuriais ji būna čia, Hogvartse? Tai atrodytų pats geriausias Kalėdų scenarijus. Ji šyptelėjo.
- Man nebus nuobodu.
O net jeigu ir būtų nuobodoka, bet ten bus saugu. Gera. Šilta. Ramu. Taip Dori įsivaizdavo. Prisiminus praeitų metų žiemos atostogas, praleistas daugiausiai Londono gatvėse ir parkuose, klastuolę net šiurpas nupurtė.
- Jei atvirai, aš nemanau, kad jis sutiks, - tylutėliai pasakė. - Jam aš buvau tikra siaubūnė, - pajuto, kaip žandai vėl vos vos pradėjo šilti.
Bet namo Dori negrįš. Ji praleis Kalėdas Hogvartse, jusdama vienatvę ir laukdama iš mylinčių šeimų grįžtančių draugų.

[Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith]

Gal nebuvo taip jau ir blogai išspręsti situaciją čia ir dabar. Kiek aprimusi Deoiridh suprato, kad nepyksta ant Dori. Kažkur viduje vis dar tūnojo liūdesys, tačiau ar tikrai dėl to kalta buvo mergaitė, dabar esanti šalia ir… bandanti pasiteisinti? Grifė pakėlė akis ir suprato, kad tokios reakcijos Dori tikrai nenusipelnė. Atvykimas į Hogvartsą kažkuria prasme pakenkė šiai mergaitei - tėvai taip stipriai pakeitė nuomonę apie dukrą, kad turbūt išties geriau jų neturėti… Šią vasarą viskas pasidarė dar blogiau. O štai dabar Deoiridh pasistengė viską dar labiau sugadinti.
- Aš… - bandė pradėti škotė, nors nežinojo, ką dabar reikėtų sakyti. Net jeigu Dori ją įskaudino, ji neturėjo teisės to parodyti. Negalima praskysti prie kitų žmonių. Gerai, jeigu jaunesnė mergaitė yra nuoširdi, bet kaip žinoti, ar nesusidūrei su kažkuo, kas tokia situacija pasinaudotų? Laimei, juodaplaukė prašneko apie Matthew, tad buvo galima to vargiai pradėto sakinio neužbaigti.
- Pripažink, kad jam nelabai yra ko tikėtis iš tavęs, - gūžtelėjo Deoiridh atsargiai pažvelgdama į Dori - nenorėjo jos įžeisti. - Bet nepatikėsi, koks jis yra geras žmogus. - Dažnu atveju net per geras… - Jeigu kada su juo pasikalbėtum, jis tikrai tave suprastų ir išklausytų. Nesi blogesnė už mane, patikėk.
Deoiridh nedrąsiai šyptelėjo. Galvoje krustelėjo mintis dar kartą apkabinti jaunesnę mergaitę, bet vis dėlto tai būtų pernelyg saldu ir lėkšta, tad ji to nepadarė. Nenorėjo ilgiau spoksoti į Dori, tad vėl pažvelgė į lėkštę. Ne, šiandien jau tikrai nevalgys.
- Negaliu nieko žadėti, - neužtikrintai pratarė Deoiridh. Giliai širdyje ji pritarė tam, kad Matthew nesutiks priimti Dori per atostogas. Bet ką gali žinoti? Apmaudu buvo tai, kad jis gali prieštarauti ne dėl klastuolės, o dėl pačios Deoiridh elgesio. Santykiai buvo gerokai pašliję, ir tai šiuo atveju galėjo tapti rimta problema. - Pasitaikius progai paklausiu ir tau pranešiu.
Dar kiek pasėdėjusi grifė žvilgtelėjo į Dori. Nežinojo, ar jau “galima” išeiti, nors to labai norėjosi. Viskas buvo siaubingai susipainioję, ir mergina nežinojo, ką daryti dabar. Vis dėlto ji ne veltui pateko į Grifų Gūžtą, tad tokie menkniekiai negalėjo išgąsdinti.
- Tikiuosi, neįsižeisi, bet, manau, eisiu į Grifų Gūžtos kambarį, - negarsiai pratarė Deoiridh ir atsistojo nuo stalo. Mintyse atsiprašiusi namų elfų už beveik nepaliestą maistą ji žvilgtelėjo į Dori, nedrąsiai šyptelėjo ir galiausiai nužingsniavo salės durų link. Ar šis susitikimas kažkaip paveiks jų bendravimą, parodys tik laikas.

[Dori Mendel]

O taip, nesu blogesnė už Deoiridh? Na, abeboju, kad ji kada į Matthew galvą mėtė šliužus, pagalvojo trylikmetė. Atsiduso. Bet nieko nesakė.
- Žinau, kad jis geras, - atsakė.
Dori linktelėjo, kai grifė pasakė, kad praneš, ką pasakys Matthew. Apie tai juodaplaukei buvo baisu ir pagalvoti. Labas, tėti, klausyk, ta trečiakursė Dori iš Klastūnyno, kur šiltamyje praeitų metų žiemą pridarė skylių, kuri tave apmėtė šliužais. Tu nieko prieš, jeigu ji atvyks pas mus per Kalėdas? Na, žinau, gal ji sumąstys susprogdinti mūsų namus, bet nieko, Mendel stengėsi įsivaizduoti, kaip absurdiškai tai skambės. O galbūt Deoiridh nežinojo visų tų dalykų, kurių Dori prikrėtė profesoriui Turner?
Trečiakursė dar kartą linktelėjo, kai grifė pasakė, kad jau eis į bendrąjį kambarį. Tada mergaitė pagalvojo, kaip būtų šaunu, jeigu jos mokytųsi tame pačiame koledže. Dar ji pagalvojo apie Alaną, Henrietą ir Esmeraldą, ir kelias akimirkas pamanė, jog nori į Grifų Gūžtą pas savo draugus. Kaip būtų gera kartu su jais sėdėti išsidrėbus grifų bendrajame kambaryje... Tikriausiai jis nėra toks nykus, kaip kad klastuolių, nes Klastūnyno bendrasis kambarys Mendel ne itin patiko. Jau vien dėl odinių baldų. Kartais turėdavai ir užpakalį pašalti, kol fotelis įšils. Ežeras Mendel patiko, bet tai tikrai nebuvo tas vaizdas, kurį ji norėjo matyti per langą.
Trylikmetė stebėjo nueinančią septintakursę ir norėjo bėgti paskui ją, būti su ja, bet negalėjo. Turėjo jai leisti ramiai nueiti ilsėtis. Jau gana to, kad sutrukdė jai vakarieniauti.
Galiausiai Mendel pati atsistojo nuo Grifų Gūžtos stalo. Girdėjo kitų klastuolių piktus šūksnius dėl to, kad sėdėjo su priešais. Kadangi apetito nebuvo, ji praeidama pro rėkautojus tik pasimosavo viduriniuoju pirštu ir išėjo iš didžiosios salės.

[Finis Bradley]

Sveiki, esu Finis Bradley patekau į grifų gūžta ir ieškau sąjungininkų.