[Eric Nocturn]

Erikas su drebančiomis kojomis artinosi prie Grifų Gūžtos stalo. Jam buvo keista, kad būtent į šį koledžą papuolė, mat, jo manymu, drąsos jis visiškai neturėjo. Bet gal visgi kažkur viduje buvo kruopelytė, stipresnė už visas kitas savybes, tiesiog ji buvo taip giliai užmigusi, kad atrodė, kad neegzistuoja. Bet kaip yra taip yra, vaikis pasitikėjo ta stebuklinga kepure ir tikėjo, kad jos pasirinkimas buvo teisingas.
Ramiai atsisėdęs kiek atokiau nuo kitų, kadangi norėjo pabūti su savomis mintimis ir geriau apžvelgti aplinką, nužvelgė ant stalo esantį maistą. Nors, kaip gali būti keista, šis jo nedomino. Gal iš streso, kurį patyrė užsidėjęs kepurę prarado apetitą? Juk, atrodo, valgė jis visada, nors ir nenorėdavo, bet gal tai tiesiog mamos įtaka, kuri taip įkyriai rūpinosi savo jaunuoju "vyruku".

[Mildei Upe]

Mildei ir Miledi kiek pavargo eiti, tad džiaugėsi galėdamos prisėsti ir pavakarieniauti. Jos valgė  čirvinių blynų su braškių džemu.
-Skanesnių blynų nesu valgius!-pilna burna kalbėjo Mildei,- tokie traškūs ir apskrudę! Ir be to šitas džemas čia labai tinka. Miledi?
- Ką?-neatitraugdama akių nuo knygų veptelėjo Miledi.
- Ar suvalgysi bent gabalėlį!?-užrėkė Mildei. Visa salė sužiuro į ją.- Atsiprašau.-išraudo.
-Ryt Herbologijos testas.
-Ką? Negali būti.- vos išlemeno Mildei.
-Gali. Greičiau baig valgyt tuos savo blynus ir kibk į darbus!-paliepė Miledi.
-Achh, čia per didelis triukšmas!-po gero pusvalandžio suaimanavo Mildei.- Gal einam į biblioteką?
-Aha, tuoj,- pažiurėjusi į laikrodį atsakė Miledi.- Bet biblioteka užsidaro po valandos.

[Nikė Poter]

Užeinu, ir jaudinuos. Kaip man čia seksis?

[Elena Talbot]

Elena įėjo į Didžiąja Salę - keturi ilgi koledžų stalai ir prie jų sėdi daugybė mokinių...Elena apsidairė ir pamačiusi  auksinį liūtą iškarto pasuko ton pusėn. Pamačiusi keletą mokinių sėdinčių prie stalo, ji pasisveikino ir prisistatė :
-Sveiki , aš Elena Talbot.

[Adam Green]

Adamas džiaugėsi, kad pateko į Grifų Gūžtą. Jam patiko, kad pakliūvo ten, kur jo sesuo ir dvynys brolis. Tačiau prie stalo keliavo gana įsitempęs, daug žmonių, nauji nuotykiai, nauji potyriai ir visa kita kas šiemet jo laukė.. Prisėdęs šalimais kitų jis gana mandagiai pasisveikino ir pažvelgė į stalą pilną įvairių gėrybių, dabar jis buvo toks išalkęs, kad vos valgė lyg pamišęs, tačiau neilgai. Išlindęs vaiduoklis ji truputį išgąsdino, tačiau žinojo kad taip turėjo būti vien tik iš vyresnėlės sesers pasakojimų...
Adamas džiaugėsi, kad pakliūvo į šį koledžą, tačiau tuo pat metu ir jaudinosi nežinodamas, kas bus toliau, kaip viskas klostysis ir daugybė klausimų jam nedavė ramybės, tačiau jis stengėsi atsipalaiduoti įsitraukdamas į kitų pokalbius.   

[Madelyn Cherrycake]

Vos paskirstymo kepurė ištarė Grifų Gūžta- mano širdis vos nesprogo iš laimės! Kiti grifukai atsistojo ir pradėjo man ploti, švilpti, šūkauti, mojuoti. Aš išdidžiai nužingsniavau prie stalo. Atsisėdau prie stalo, nusišypsojau kitiems Grifų Gūžtos mokiniams bei visiems profesoriams. Sulaukėme kol Kepurė baigė skirstyti mokinius ir pradėjome valgyti, turbūt visi buvome baisiai išalkę. Maisto buvo tiek daug, kad atrodė stalas tuoj sulūž! Buvo padėta keli dideli kalakutai, vištų šlaunelės, bulvės ir dar visokie valgiai. Taip pat buvo ir desertų: žele, torto, pyrago, pyragėlių, keksiukų ir t.t Tuo metu buvau pati laimingiausia pasaulyje! 

[Danielle Clamons]

Aš įėjau į Didžiąją Sale ir pamačiusi daugiau mokinių su Grifų Gūžtos uniforma atsisėdau prie to stalo. Pasisveikinau su šalia sėdinčiais grifiukais ir prisistačiau:
  -Aš esu Danielle Clamons! Tikiuosi sutarsime.
Tada įsidėjau į lėkštę vištienos kepsniukų ir salotų. Valgydama galvojau ar susirasiu draugų Hogvartse, ar seksis mokslai ir ar man čia patiks. Vasarą truputį skaičiau vadovėlius. Na, bet vistiek turėtų būti smagu, nes aš labai laukiau kol pagaliau galėsiu pradėti mokintis Hogvartse.

[Vintė Adamson]

  Švenčių metu Hogvartsas visada atrodė puošniai, tačiau dažnai burtininkai nesusimąstė, kaip ornamentais, blizgučiais ir girliandomis išreikšta magija atsiduria salėse bei koridoriuose. Pasirodo, Kalėdinę nuotaiką kiekvieną žiemą sukuria patys moksleiviai! Ši žinia buvo naujiena Vintei, dar niekada nepuošusiai savo mokyklos. Kai mergaitė sužinojo, kad šiais metais didžiąją salę nuostabiai atrodančiais dalykais apkarstyti turės Varno Nagas, vos susilaikė nesprogusi iš džiaugsmo bei nekantrumo, todėl dabar, stovėdama tuščioje patalpoje ir kartu su koledžo draugais svarstydama, kaip sukurti šventišką atmosferą, pūstažandė jautėsi lyg rojuje.
  Pasiskirstę užduotimis, jaunieji burtininkai nusprendė, jog drąsiosios Grifų Gūžtos stalą gražins būtent Adamson bei turbūt smagiausia varnytė Nora, kuri buvo gera trečiakursės draugė, kas jau ir taip nuostabią užduotį padarė dar puikesne.
  - Oi, jei pasiseks, kaip grifams patiks! - labiau sau nei darbo, jei tai tokiu buvo galima vadinti, partnerei iškrykštavo magė.
  Mėlyną žvilgsnį vedžiodama mediniu stalu, neranguolė bandė įsivaizduoti, kaip jis atrodytų puikiausiai. Galbūt galėtų paprašyti kokio patyrusio moksleivio išburti pliušinius liūtukus, apkarstytus varpeliais bei dainuojančius kalėdines dainas? O gal tegu visas stalas užsidega kalėdinėmis žalia ir raudona ugnimi, galbūt net su priemaišomis grifiškos auksinės liepsnelių? 
  Greitai susipratusi, jog tokios mintyse plaukiojančios idėjos nepasižymėjo nei praktiškumu, nei realistiškumu, nors ir, teko pripažinti, būtų atrodžiusios gražiai, Vintė garsiai išreiškė savo susirūpinimą:
  - Nora, kaip grifiukų nenuvilti? Gal reikėtų spalvas pirmiausia išsirinkti? Ar puošiam koledžo auksine ir raudona, ar pabarstom kitokių šventinių atspalvių? Ak, atsiprašau, šiuose reikaluose aš, pati žinai, nemokša... - atsiduso varniukė.

[Nora Kühnemund]

  Nora nenustygo vietoje. Kalėdinė ruoša – ar tai buvo eglės dekoravimas, ar sausainių kepimas, ar dar kiti smagūs darbai – visada kėlė jai labai daug džiaugsmo. Todėl šįryt pakilo iš patalų dar neišaušus. Nuo to laiko iki pat vakaro tik ir lakstė visur, laukdama, kol varnyno tėtukas sukvies visus į Didžiąją salę, kur mūsų protingųjų ir sumaniųjų varnų laukė pagrindinė užduotis.
  Aišku, tas nenaudėlis Herondeilas būtų norėjęs, kad jie puoštų tik savo koledžo stalą ir gal dar bendrąsias erdves, bet jie negalėjo leisti, kad kiti koledžai įsižeistų per tokias gražias šventes, todėl uoliai siūlėsi imtis ir kitų stalų ir štai jos su Vinte jau stovėjo prie grifų stalo.
  – Hm, manau, užteks raudonos ir auksinės spalvų, – atsakė į draugės klausimą, – gaila, nebėr profesorės Mortimer, ji visada žinodavo, kaip kas geriau atrodo, – liūdnokai šyptelėjo.
  Tačiau liūdesiui nebuvo laiko. Ir Noro. Dėl to mažoji ėmėsi ieškoti joms priskirto koledžo spalvų burbulų, taip pat auksinių ir raudonų girliandų. Viskas buvo dėžėse, jau stovinčiose ant jų stalo, tad toli eiti nereikėjo.
  – Ei, turbūt iš pradžių reikia uždengti stalą staltiese, ką manai? – nusijuokė, nubėgdama į kitą stalo kraštą, kur gulėjo krūva audinių.
  Toje krūvoje greitai rado be galo, be krašto ilgą baltą juostą. Jos viduriu bėgo raudonos ir auksinės spalvos lentos, ant kurių puikavosi išdidus liūtas. Staltiesės kraštuose puikavosi maži, bet dailūs bugienio lapeliai bei uogos.
  – Ar šita tiks?! – šūktelėjo Vintei per visą stalo ilgį, iškeldama aukštyn rankas, laikančias staltiesę.

[Vintė Adamson]

  - Raudonos ir auksinės? - dar pasitikslino. - Bet ar nebus per paprasta, gal dar kažkas tiktų? Nors tada gal per marga būtų, nepatiktų grifiukams? - kone intuityviai ėmė nerimauti, putliu pirštuku trindama smilkinį. - Ne, raudona ir auksinė tiks. Atsiprašau, tik pliurpiu, - pamosavo rankomis, kaltai šypsodamasi.
  Nors profesorės Mortimer pamokose lankydavosi, ragana nebuvo viena iš seniausių varnų, jos taip gerai kaip dauguma nepažinojo. Ir visgi puikiai prisiminė, kokį puikų pojūtį moteris turėjo akims malonumą keliančiai estetikai. Bet gal geriau buvo mintimis su Nora nesidalinti. Dar užsipliurps bei pamirš, kad reikia kibti į darbus.
  Pribėgusi prie dėžės, Vintė į ją įkišo savo smailią nosytę bei, apžiūrėjusi visas viliojančias gėrybes, jų grožyje net kuriam laikui paskendusi, balsiai pritarė vėliau draugės išreikštam siūlymui pradėti nuo staltiesės.
  - Jei ne tu, būčiau visai pamiršus, - suraukė antakius, tačiau Nora jos jau negirdėjo, kadangi prie tolokai buvusių audinių atsidūrė žaibo greičiu.
  - Tiks! - sušuko, akimis permetusi varnos pasiūlytą staltiesę. Vyresnėlė turėjo gerą skonį.
  Prie jos pribėgusi, Adamson sugriebė vieną audinio kraštą bei, tvirtai jį suspaudusi, pradėjo atsargiai judėti į kitą salės galą. Stalas buvo didelis, tad ši užduotis reikalavo didelio susitelkimo. Žinoma, turbūt galima buvo leisti darbuotis burtų lazdelei, tačiau viskas, kas susiję su Kalėdomis, buvo žymiai smaugiau atliekant rankomis.
  Tačiau Vintė nebūtų Vintė, jeigu keliasdešimties metrų ilgio kelionės nebūtų paženklinęs susitikimas su žeme. Užsiniūniavusi žiobarišką kalėdinę dainą, pirmakursė nepamatė iškilimo pilies grindinyje bei plumptelėjo ant žemės. Visgi prie to jau buvo pratusi. Prireikė tik kelių sekundėlių, kad vėl būtų ant kojų.
  Po poros minučių tiesinimų, lyginimų bei tampymų, Grifų Gūžtos stalas jau slėpė savo medieną po šventine staltiese.

[Nora Kühnemund]

  Vintė kaip mat pasiėmė vieną ilgosios juostos galą ir nusitempė į kitą pusę. Truputis kankynės ir visas septynmylis stalas buvo uždegntas balta staltiesė, iš kurios aukštyn žvelgė liūto galva.
  – Hm, o kas dabar? – pasiteiravo veikiau savęs.
  Žinoma, galėjo pasiklausti Sebastiano, tačiau tas įžūlus berniūkštis perspėjo, kad neatsakys į kvailus klausimus, o, žinant jį, kiekvienas klausimas jam būtent toks ir pasirodys. Todėl geriau bus tartis su porininke, kuri šiuo metu valėsi nuo dulkių kelius, mat jau spėjo pargriūti.
  – Hm, manau, keliose vietose ant stalo galim padėti vainikus su raudonom ir auksinėm žvakės, o tada gal, hmm, palubėje pakabinam girliandas ir rutulius? Turėtų atrodyti neblogai, – nusijuokdama gūžtelėjo pečiais.
  Pasičiupo gal pustuzinį vainikų į glėbį.
  – Va, aš dėliosiu žalumynus, o tu į juos gražiai žvakes įstatyk, gerai? – draugiškai nusišypsojo, o skruostuose atsirado duobutės, – po to jas uždegsim.
  Laikomus vainikus išstatė ant stalo lygiais tarpais: po vieną kiekviename stalo gale ir dar kelis per visą ilgį. Kol Vintė dar vargo su žvakėmis, Nora, apsimūturiavusi raudonomis girliandomis lyg boa šalikais, užsilipo ant suolo ir pasistiebė, bandydama pasiekti palubę, kad pakabintų papuošimus.
  – Gal gali padėti trupučiuką? – paprašė draugės ir tik tada prisiminė, kad gal geriau Vintės neprašyti darbų, susijusių su aukščiu.

[Vintė Adamson]

  Vintei patiko vyresnėlės pasiūlymai.
  - Taip, vainikai su žvakėmis, girliandos ir rutuliai atrodys pasakiškai! Bet žvakės tai netikros, tiesa? Na, žinai, ugnį galima sukurti, į pagalbą pasitelkiant iliuziją? Tą turėjai omeny? - klausimais partnerę užkrovė bailiukė, kuriai yra tekę ir gaisre atsidurti, dėkui kitatautei ateities būrimo profesorei bei siaubingai vietai, į kurią ji savo mokinius vežėsi.
  Nora mėgo užsigalvoti, tad, įklimpusi į svajas, panašu, praleido jau bepanikuojančios varniukės klausimus apie žvakes, kurias liepė išdėlioti. Ir nors šios dar nedegė, vien mintis apie tai, kad galėjo tam būti panaudotos, kėlė drebulį.
  - Ge-erai, aš išdėliosiu žvakes, bet mes jų nedegsim, tiesa? - mitriai priminė savo klausimą, stengdamasi nesutraiškyti trapių vaškinių figūrėlių.
  Trumpaplaukė dar tebesikankino su taip nemėgstamais objektais, kai Kühnemund jau kibo į girliandas.
  - Ir kaip tu tokia mitri... - sumurmėjo. Visai nepavydėjo, veikiau patempė lūpą, nes tik darkart įsitikino esanti vėžliuke.
  Todėl labai nudžiugo, kai varna paprašė pagalbos su girliandomis. Bėda tik ta, kad, panašu, ji norėjo Vintės ten - lubose.
  - O, na, burtų lazdele galiu padėti? - stengdamasi išlaikyti tvirtą balso toną paklausė mergaičiukė, pamiršusi savo rankų, ne burtų, filosofiją. - Arba galiu kokių žaisliukų pabarstyti ant stalo? Liūtukų, gal šiaip kalėdinių? Žinai, dovanėlių grifiukams...

[Nora Kühnemund]

  Tik antrasis aukštaūgės klausimas grąžino Norą atgal ant žemės.
  – Kaip tai ne? Kai visi ateis į salę, įsivaizduok, kaip nudžiugs ir nustebs pamatę žvakes! Žinoma, degsim, – nuoširdžiai nusistebėjo mergaitė.
  Laimei, pati šviesiaplaukė nedegė noru lipti ir kabinti kažką palubėje. Nora net garsiai išpūtė orą iš palengvėjimo: buvo tikra, kad Vintė būtų nukritusi ir nuvertusi pusę stalo žemyn. Gaila būtų vėl daryti viską iš naujo: jau tiek darbo įdėta.
  – Hm, jo, gal tu ir teisi, – energingai palinksėjo, – pridėk dar visko ant stalo, o aš pati susitvarkysiu su girliandomis, – šyptelėjo, nors neturėjo supratimo, kaip tą padaryti, o burtų lazdelė tolig ražu nebuvo jos geriausia draugė.
  Ak, ir kodėl gi dievulis pagailėjo jai ūgio? Nereikėtų nieko prašyti pagalbos.
  Pasistiebusi ant pat pirštų galiukų it balerina, šoktelėjo aukštyn, užmesdama vieną ilgos raudonos girliandos galą už virvutės, kabančios aukštai palubėje, tuojau pat tą patį padarė ir su kitu galu. Tą patį veiksmą pakartojo su likusiomis girliandomis, kol nebegalėjo justi kojų pirštų.
  – O dabar metas burbulams, – sumurmėjo sau panosėje.
  Čia jau be burtų apsieiti nepavyks. Hm, bet gi Vintė siūlėsi padėti!
  – Vin! – šūktelėjo porininkei, – gal nori burtų lazdele pakabinti ant girliandų burbulus?

[Vintė Adamson]

  - A, a... Gal ne visiems patiks jos... - numykė Vintė, atsakydama Norai, kuri teigė, kad žvakės moksleivius džiugins. - Nors grifai drąsūs, - sau prieštaravo, murmėdama panosėje, - tai gal ir patiks... Žinai, - kiek garsiau tarė, - gal, kadangi žvakių degimas toks žavingas darbas, tai, va, jis tau patikėtas turėtų būti, aš nenusipelniau.
  Trečiakursei palengvėjo, kai varna sutiko, jog dovanėlės ant stalo gali būti neranguolės atsakomybė, mat kabarotis aukštyn ir rizikuoti savo gyvybe, sakykime, noru netryško.
  Apėjusi visą stalą, Adamson pasirūpino, kad kiekvienas, prie jo prisėdęs, rastų mažą smulkmenėlę: auksinį liūtuką, sidabrines rogutes arba žalvarinį varpelį. Gestas nedidelis, tačiau, manė, širdį sušildyti to pakaks.
  Kai figūrėlėmis buvo pasirūpinta, jau kėsinosi klausti, ar dar ką reikia padaryti, tačiau to neprireikė, mat išgirdo savo vardą, na, bent jo trumpinį. Noros lūpas paliko pagalbos prašymas. Jaunoji ragana buvo gera kerėtoja, tad burbulų kabinimas atrodė lengva bei smagi užduotis. Garsiai šūktelėjusi sutikimą, kibo į darbą, ir jau po kelių minutėlių visos raudonos girliandos buvo papuoštos auksiniais kamuolėliais. Įkvėpimo nestinganti aukštaūgė dar ir specialius kerus pasitelkė į pagalbą, kurie reiškė, kad Kūčių vidurnaktį - pirmąsias oficialias Kalėdų akimirkas - paženklins mažų burbuluose paslėptų varpelių skambėjimas.
  Kai baigė darbuotis, Grifų Gūžtos stalas atrodė it šventinė pasaka.
  - Visai neblogai, kaip manai? - šyptelėjo Norai. - Ką darom dabar?

[Nora Kühnemund]

  Ji guviai nušoko nuo suolo, leisdama Vintei darbuotis su burbulais. Tik spėjo apsidairyti aplink salę, kai auksiniai rutuliai jau atsidūrė ant girliandų. Patenkinta savo ir draugės darbu šyptelėjo, atidžiai nužvelgdama visą stalą: šis tikrai atrodė pasakiškai. Magiškai net magiškame pasaulyje.
  – Aha, išties, stalas atrodo nuostabiai. Manau, grifiukams patinks, – nuoširdžiai linktelėjo.
  Ir vėl apibėgo akimis salę. Kiti varniukai dar darbavosi ties savo stalais, priekyje stovinti eglė irgi buvo nepapuošta. O kur dar keli visiškai daro nesiimantys varniukai, kaip va toji kvidičininkė, žiaumojanti pyragėlius. Gal Nora būtų supykusi, tačiau Kalėdos tikrai ne metas pykčiams, todėl tiesiog praleido tą faktą pro akis.
  – Na, galėtume padėti kitiems, bet turiu geresnę mintį, – šyptelėjo, nubėgdama į salės vidury, kur vis dar stovėjo nepaliesta dėžė su papuošimais, – Sebastianas turbūt pamiršo, kad reikia papuošti visą salę, tai, manau, galime imtis kampų ir sienų, ką? – džiaugsmingai išsišiepė ir, pasistvėrusi auksinius bei sidabrinius burbulus, nulėkė į tolimąjį salės kampą.