0 Nariai ir 2 Svečiai peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Eliotas Llewellyn

  • IV kursas
  • *
  • 715
  • Taškai: 116
  • Tingėti - Llewellyn'ų prerogatyva.
Ats: Požemiai
« Atsakymas #420 Prieš 1 metus »
Apsimetinėti ir vaidinti - Elioto arkliukas. Taigi kai tą pradėjo daryti Auris, jis sutriko. Neabejojo tėčio draugą viską suprantant. Jis vis dėlto nėra kvailas. Bet kam reikia šitokių kalbų? Kam jam apsimesti, kad viskas įdomu?
- Tu ir taip viską žinai, tad tau nebūtina matyti! - šūktelėjo dvylikametis. Taip, atsakė visai protingai, bet netrukus galėjo pereiti prie įdomesnės temos - Aurio praeities. Ir, žinoma, mamos su tėčiu praeities.
- O mama arba tėtis yra gavę areštų? - paklausė. Neįsivaizdavo, kaip tai galėtų nutikti, bet prisiminė pokalbį su tėčiu. Jis anksčiau buvo kitoks. Gal ir mama ką nors yra pridirbusi? Būtinai jos paklaus, bet dabar reikėjo išspręsti šią situaciją.
- Tai nėra uždrausta. Mes nepažeidėme jokių taisyklių, - nekaltai pasakė. Tiesą sakant, neįsivaizdavo, ar taip ir yra. Arešto metu teko perrašinėti dalykus, kurių negalima, tik tai nereiškė, kad Eliotas juos įsidėmėjo. Bet dabar tik nekaltai stebėjo tėčio draugą ir laukė, kada jis pagaliau teiksis išeiti, ir jie galės tęsti nutrauktą pamoką.

*

Neprisijungęs Auris Senkleris

  • Apsigynimo nuo juodosios magijos profesorius
  • *
  • 2342
Ats: Požemiai
« Atsakymas #421 Prieš 1 metus »
- Tai kam tada melavote, kad tai transfigūracija, jei nepažeidinėjate mokyklos taisyklių? Na, dabar jau teks papasakoti koks čia ritualas. - Išeiti sužinojęs, kad jie atlikinėja ritualus tikrai nesiruošė. Pirma, turės arba parodyti, arba papasakoti kuo gi čia užsiėminėja tokį ankstyvą rytą šiuose požemiuose.
- Nežinau, paklausk mamos ir tėčio. - Jie vis kartojo, kad nieko uždrausto nedarė. Kartojo ir kartojo ir tas reiškė, kad deja berniukų sąžinė kažin ar yra labai tyra. Ir ką tu sau galvoji ponaiti ką? Galvojo apie Eion. Na palauk tu man dar. Ritualų rodytojas atsirado.
Raudonplaukis tylėjo ir neragino jų pasakoti. Tiesiog stovėjo ir laukė. Jie galės čia stirksoti, kad ir iki pavasario. Bet jis tikrai neišeis tol, kol sužinos kokius gi ritualus čia jie bandė atlikti.

*

Neprisijungęs Eion Faolán Bláán Breathnach

  • VII kursas
  • *
  • 941
  • Taškai: 73
  • Su kuo sutampi, tuo ir pats tampi.
Ats: Požemiai
« Atsakymas #422 Prieš 1 metus »
Kam to reikia? Kam reikalingas šitas pokalbis, nors Auris viską supranta? Galėtų skirti jam areštą, Eliotą paleisti, o tada jie pasikalbėtų. Taip, būtų velniškai nemalonu, bet vis geriau nei dabar.
- Atsiprašau, - sumurmėjo vaikinukas. Kur dingo visas jų tarpusavio supratimas? Aišku, kad jam ši situacija nesmagi, tad kodėl Auris viską dar labiau apsunkina? - Mes nebūtume visko darę iki galo. Būčiau tik parodęs, ir tiek, - dar pridūrė vildamasis, kad profesoriui to užteks. Bet kur jau ten jam užteks - akivaizdu, kad Auris užstrigo čia ilgam. Turbūt teks viską papasakoti. Taigi vos girdimai tarstelėjo: - Norėjau parodyti Juodųjų Dūmų ritualą. Tik parodyti, ir tiek. Jam įdomu, - dar bandė teisintis, nors juste juto, kad nuvylė tėtį. Nuleido galvą ir laukė kažko. Ne, Auris turbūt nepradės rėkti ar muštis. Bet jis nusivylęs, o tai buvo dar blogiau. Eion norėjo skradžiai žemę prasmegti, bet žinojo turintis kažkaip ištverti šitą bjaurią situaciją.
Visi mes norim būti įdomūs, svarbūs ir reikalingi, ar ne? Ypač tiems, kurie mums patiems yra įdomūs, svarbūs ir reikalingi. Ką daryti, jeigu taip nėra? Gana paprasta: išmok būti neįdomus, nesvarbus ir nereikalingas. Išmok dėl to nesijausti blogai. Išmokus gyvenimas pasidaro žymiai paprastesnis. Taip spėju, nes buvimas niekam neįdomiu, nesvarbiu ir nereikalingu padaru vis dar skaudina. Bet aš mokausi. Galbūt vieną dieną galėsiu žodžius patvirtinti ar paneigti.

*

Neprisijungęs Eliotas Llewellyn

  • IV kursas
  • *
  • 715
  • Taškai: 116
  • Tingėti - Llewellyn'ų prerogatyva.
Ats: Požemiai
« Atsakymas #423 Prieš 1 metus »
Ką?! Kodėl Eion viską išpliurpė? Dabar Auris viską sugadins ir, maža to, papasakos mamai ir tėčiui! Eliotas nepatenkintas spoksojo į vyresnį vaikiną ir piktai sukryžiavo rankas ant krūtinės. Jis būtinai norėjo viską išbandyti. Žinoma, gerai, kad Eion pasakė esą jis tik parodys. Gal tada Auris pyks mažiau. Bet reikėjo iš viso patylėti!
- Aišku, nepažeidinėjame mokyklos taisyklių. Mes mokomės, - kuo ramiausiai ištarė berniukas. - Jeigu jau to nebegalima daryti, ko iš viso čia važiuojame?
Žinoma, jis pats į Hogvartsą važiavo tikrai ne mokytis. Na, bent jau ne to, ką teoriškai turėtų mokytis. Eliotui daug svarbiau nuotykiai, draugai ir pramogos. Bet prireikus jis tikrai gali apsimesti esą labai sunkiai mokosi, ar ne? Dabar kaip tik tai ir bandė daryti.
- Būtinai paklausiu! - patenkintas šūktelėjo ir jau beveik ėjo dabar pat parašyti laiško mamai. Bet nugalėjo smalsumas apie Aurio praeitį, tad dar paklausė: - O ką tekdavo daryti areštų metu? Už ką juos gaudavai? Ar buvo profesorius, kuris areštą skirdavo dažniausiai?
Eliotas žibančiomis akimis stebėjo mėgstamiausią profesorių ir, regis, visai pamiršo, kad jis juos pričiupo nelabai geroje situacijoje.

*

Neprisijungęs Auris Senkleris

  • Apsigynimo nuo juodosios magijos profesorius
  • *
  • 2342
Ats: Požemiai
« Atsakymas #424 Prieš 1 metus »
Ko visko? Klausė, bet tik mintyse ir toliau laukė, kol Eion atsakys. O kažkodėl manė, kad jis atsakys. Ir kai pagaliau tas įvyko pajuto pasipiktinimą tuo, ką išgirdo. Bet ne, jis nepuls skeryčiotis. Vyrukas ėmė skaičiuoti mintyse. Vienas... Du... Trys... Skaičiavimas ramino.
Užtenka jau to, koks kaltas Eion atrodė dabar. Ne, Auris ant jo nešauks ir nepasakys dar ko nors. Kad nusiminė dėl jo elgesio ar panašiai. Eion ir pats tą žino. Na, o į Elioto klausinėjimus nekreipė jokio dėmesio. Viskas bernužėli, man gana. Dabar jau kvies Dafydd pokalbiui. Jie nelaužo mokyklos taisyklių? O ką gi jie daro?
- Eion, norėsiu su tavimi rimtai pakalbėti šiandien. Einam į mano kabinetą. Eliotai, eik į savo kambarį. Gana apsimetinėti, kad nesupranti kas yra mokyklos taisyklės. Kas išvis yra taisyklės. Viskas skirstomės. - Nutarė dar palydėti Eliotą į bendrabūtį, o tada su Eion traukti į savo kabinetą.

*

Neprisijungęs Eion Faolán Bláán Breathnach

  • VII kursas
  • *
  • 941
  • Taškai: 73
  • Su kuo sutampi, tuo ir pats tampi.
Ats: Požemiai
« Atsakymas #425 Prieš 3 mėnesius »
Gavęs laišką, parašytą nepažįstama rašysena, pirmiausia norėjo jį išmesti. Kas galėtų jam rašyti? Monstrai to nedarys, o daugiau žmonių su nežinoma rašysena, kurie vargintųsi dėl jo, šiame pasaulyje nebuvo. Ar bent jau taip galvojo Eion.
Vis dėlto galiausiai tą laišką perskaitė, o tada jau apėmė panika. Ar tai tiesa? O gal jis tiesiog ne taip suprato? Mūsų tėvai? Kaip šitas gali būti monstrų sūnus? Kodėl nieko nesakė nei Auris, nei Rolandas? Na, tėtis gal ir nežino. Bet jo dėdė? Ar taip dirba šalies saugumas?
Galvojo iš karto lėkti pas tėtį ir viską jam papasakoti, bet apsigalvojo. Pirmiau išties "atvirai pasikalbės" su mažiumi. Jeigu paaiškės, kad viskas yra tiesa, turbūt jį nužudys. O jau tada Auriui iš viso nieko nesakys, nes jis ir vėl pradės aiškinti, kad taip tik įrodo esantis toks pat. Bla bla bla.
Taigi praėjus kelioms dienoms po to, kai gavo kvailą laišką, iš ryto pasekė mažių ir palaukė, kol jis paliks Klastūnyno bendrąjį kambarį. Tyliai ėjo iš paskos, o kai kažkokios mergiotės dingo iš akių, pasivijo ir sučiupęs už peties atsuko į save. Keistai jautėsi būdamas beveik dvigubai aukštesnis. Dabar žvelgė žemyn ir grasinančiu tonu ištarė:
- Tu meluoji.
Visi mes norim būti įdomūs, svarbūs ir reikalingi, ar ne? Ypač tiems, kurie mums patiems yra įdomūs, svarbūs ir reikalingi. Ką daryti, jeigu taip nėra? Gana paprasta: išmok būti neįdomus, nesvarbus ir nereikalingas. Išmok dėl to nesijausti blogai. Išmokus gyvenimas pasidaro žymiai paprastesnis. Taip spėju, nes buvimas niekam neįdomiu, nesvarbiu ir nereikalingu padaru vis dar skaudina. Bet aš mokausi. Galbūt vieną dieną galėsiu žodžius patvirtinti ar paneigti.

*

Neprisijungęs Lukas Evansas

  • I kursas
  • *
  • 16
  • Taškai:
Ats: Požemiai
« Atsakymas #426 Prieš 3 mėnesius »
Suvokė, kad matyt saugioje mokykloje prarado budrumą. Šiaip kažin ar būtų neišgirdęs, kad kažkas čia yra, bet dalinai saugioje vietoje matomai užsimiršo. Kaip visada kai dėdavosi tokie nemalonūs dalykai vaikas nukeliaudavo į kažkokią savo minčių kertę. Kurioje jam neskauda, kurioje ne taip baisu. Jis nebandė priešintis ar ištrūkti, nedrebėjo.
- Ne. Aš nemeluoju. - Atsakė visai ramiai. Mintimis buvo kažkur kitur. Išmoko metams bėgant susikurti tokią saugią vietą ir tarytum nutolti nuo savęs, savo kūno, savo baimės.
- Grėhemas ir Fausta yra tavo ir mano tėvai. Negyvenu pas juos, nes jie amžinai įklimpę. Visada kilojuosi iš vietos į vietą. Aš nuo jų pavargau. Gal tau ir labiau pasisekė, nes tu jų praktiškai nepažįsti.

*

Neprisijungęs Eion Faolán Bláán Breathnach

  • VII kursas
  • *
  • 941
  • Taškai: 73
  • Su kuo sutampi, tuo ir pats tampi.
Ats: Požemiai
« Atsakymas #427 Prieš 2 mėnesius »
Regis, mažius neišsigando, o tai suerzino. Gal jis tikrai susijęs su monstrais? Kad anie gali būti jo tėvai, Eion smegenys atsisakė priimti. Bet gal, pavyzdžiui, iš jų mokosi.
- Jeigu jie amžinai įklimpę, kaip tu gali turėti su jais kažkokį ryšį? Jūs susitinkate? - paklausė. Iš pradžių galvojo taip tiesiog patikrinsiantis šito vaikigalio melo lygį, bet dabar suprato: galbūt šitas gali padėti juos surasti ir atkeršyti? Mintyse regėjo, kaip įmeta monstrus į kokių nors šlykštynių pilną duobę. Kaip tos šlykštynės čiuptuvais, antenomis ar dar kuo nors lėtai kankina. Ir kadangi yra magiškos, monstrai negali ištrūkti. Vaizdelis tiesiog nuostabus, bet iki to dar teks luktelėti. Pirmiau reikėjo išsiaiškinti, ar šitas Lukas tikrai gali padėti juos surasti.
- Ar tu gerai su jais sutari? - dar paklausė. Deja, nebuvo labai patyręs informacijos ištraukimo mene, tad čia dar gali nutikti visko.
Visi mes norim būti įdomūs, svarbūs ir reikalingi, ar ne? Ypač tiems, kurie mums patiems yra įdomūs, svarbūs ir reikalingi. Ką daryti, jeigu taip nėra? Gana paprasta: išmok būti neįdomus, nesvarbus ir nereikalingas. Išmok dėl to nesijausti blogai. Išmokus gyvenimas pasidaro žymiai paprastesnis. Taip spėju, nes buvimas niekam neįdomiu, nesvarbiu ir nereikalingu padaru vis dar skaudina. Bet aš mokausi. Galbūt vieną dieną galėsiu žodžius patvirtinti ar paneigti.

*

Neprisijungęs Lukas Evansas

  • I kursas
  • *
  • 16
  • Taškai:
Ats: Požemiai
« Atsakymas #428 Prieš 2 mėnesius »
Bjauru šitaip stovėti. O blogiausia, kad aišku Eion jo klausinėjo. O kai jis susikaupdavo ir nusikeldavo mintimis į tą savo tariamai siaugią vietą būdavo sunku susikaupti ir atsakinėti.
- Aš amžinai kilojuos iš vietos į vietą. Mane augina visokie žmonės kurie susiję su jais. Seniau, kol niekas apie juos nežinojo patys atvykdavo kartais pas mane. O dabar susisiekia su mano globėjais. Nežinau tiksliai kaip ir tada perduoda man ką nors. - Kodėl Eion negalėtų tiesiog jo paleisti? Lukas ėmė baimintis ar tik nebus suklydęs. Gal reikėjo iš pradžių traukti pas Aurį? O tada prisistatyti Eion. Jam atrodė, kad Markas toks panašus į tėvą, kuris visko imasi su pykčiu, smurtu. Dabar tuo tikrai įsitikino. Bet kur garantijos, kad ir Auris nėra toks? Lukas panoro būti didesnis ir stipresnis. Tada tai padarytų. Juk tiek ir tiek žinojo apie juodąją magiją.
Kai pagalvoji jis ir pats nėra geras. Mat nelabai jam rūpėjo žūtų Eion ar ne. Lukas pabandė su juo susisiekti dėl to, kad pats norėjo saugumo. Norėjo nusikratyti ryšio su visais tais žmonėmis.
- Ne. Aš jiems nieko nereiškiu. Bent jau ką turėtų reikšti tėvams vaikai. - Lukas norėjo paprašyti, kad jį paleistų. Bet labai gerai suprato,kad jo niekas nepaleis. Todėl tylėjo ir toliau nesimuistė.

*

Neprisijungęs Eion Faolán Bláán Breathnach

  • VII kursas
  • *
  • 941
  • Taškai: 73
  • Su kuo sutampi, tuo ir pats tampi.
Ats: Požemiai
« Atsakymas #429 Prieš 2 mėnesius »
Vadinasi, ir šitas mažius neturi namų. Žinoma, jeigu turi tiesą. Kažkodėl pasidarė keistai gera. Turbūt nėra labai normalu džiaugtis, kai kitam nesiseka, bet žinoti, kad monstrai kitą savo vaiką laiko žmogumi, būtų pernelyg sudėtinga. Ne, Eion to nepakeltų.
- O kokio velnio tau kilnotis? Jie bijo, kad per tave juos suseks? - dar paklausė. Mielai apžiūrėtų šitą mažių ir pabandytų atrasti panašumo į save, bet nenorėjo spoksoti. Tik kaip kitaip išsiaiškinti, ar jis kalba tiesą? Ar Auris ką nors žino? O Rolandas? Tas tai privalo žinoti, bet kodėl tada nieko nesakė? Eion pajuto susierzinimą.
- O ar jiems rūpėtų, jeigu tu paimtum ir numirtum? - tyliai ir grėsmingai paklausė. Žengė dar arčiau, tad dabar beveik prispaudė mažių prie sienos. Pridėjus tai, kad Eion pasiekė daugiau nei dviejų metrų ūgį, iš šono vaizdelis turbūt tikrai atrodė nekaip. Deja, kol kas jis negalėjo padaryti nieko baisaus, mat galvoje sukosi klausimas: iš kur monstrai žino, kad jis tebėra Hogvartse? Jam jau aštuoniolika, tad ar anie žino apie iš pirmo karto neišlaikytus VML egzaminus?
Visi mes norim būti įdomūs, svarbūs ir reikalingi, ar ne? Ypač tiems, kurie mums patiems yra įdomūs, svarbūs ir reikalingi. Ką daryti, jeigu taip nėra? Gana paprasta: išmok būti neįdomus, nesvarbus ir nereikalingas. Išmok dėl to nesijausti blogai. Išmokus gyvenimas pasidaro žymiai paprastesnis. Taip spėju, nes buvimas niekam neįdomiu, nesvarbiu ir nereikalingu padaru vis dar skaudina. Bet aš mokausi. Galbūt vieną dieną galėsiu žodžius patvirtinti ar paneigti.

*

Neprisijungęs Lukas Evansas

  • I kursas
  • *
  • 16
  • Taškai:
Ats: Požemiai
« Atsakymas #430 Prieš 2 mėnesius »
- Ne. Tiesiog jų rate žmonės neužsilaiko ilgai. Vieni dingsta, kiti gauna kitokių reikalų, nei mano auginimas. Kiti šiaip trumpalaikių reikalų su jais turi. Visko būna. Todėl kilojuos. Na aišku gal ir todėl, kad neužsilikčiau vienoje vietoje per ilgai. Matai kartą buvo toks nutiimas... - Lukas užsičiaupė. Nenoėjo prisiminti to laiko, kai pas tėvus įsirovė Aurorai. Nenoėjo prisiminti tos jų kovos, mirusiųjų.
- Nemanau. - Trumpai atsakė į kitą klausimą. Luko situacija labai suprastėjo. Mat buvo priremtas prie sienos kur kas didesnio vaikino. Jau galima sakyt suaugusio vyruko.
Vaiką ėmė semti pyktis ir panika. Kartais taip irgi nutikdavo. Kartais atrodydavo, kad galvoje kažkas dūzge, viskas apsimiglodavo ir jis nelabai galvodavo apie tai, ką daro. Šitai ėmė dėtis po to, kai išvydo tą kovą su aurorais ir šiaip matyt jau brendo jame per ilgus nelinksmus metus. Tas pyktis būdavo laukinis, sukurstytas baimės. Tada jis mėtydavo daiktus, šaukdavo ir panašiai. Dažniausiai tada pats ir nukentėdavo, tarkim nuo globėjų. Bet kai užeidavo nekreipdavo dėmesio į savo paties skausmą. Taigi Eion jį prirėmė. ausyse pamažu ėmė zvimbti, jis negalėjo išlaikyti saves toje ramioje kertėje, kurią stengėsi kurti. Lukas įkvėpė pilnus plaučius oro ir ėmė klykti. Garsiai. Vaikiškas jo balsas aidėjo požemyje. Dabar jau pradėjo muistytis, stengėsi kandžiotis. Visa ta jo ramybė sugriuvo kaip nebuvusi. Berniukas išsigando. Buvo vienas požemiuose, su jį nuskriausti norinčiu ir į tėvą kiek panašiu žmogumi. Jis suklydo, blogai pasirinko jam parašydamas.
Ausyse ūžė, vaizdas miglojosi. Lukas spiegė, spiegimą pertraukdavo tik įkvėpimai. Muistėsi ir bandė Eion įkąsti.

*

Neprisijungęs Eion Faolán Bláán Breathnach

  • VII kursas
  • *
  • 941
  • Taškai: 73
  • Su kuo sutampi, tuo ir pats tampi.
Ats: Požemiai
« Atsakymas #431 Prieš 2 mėnesius »
Jeigu ne akivaizdus ryšys su monstrais, Eion šio mažiaus turbūt būtų net pagailę. Be namų, be šeimos. Be nieko. Kita vertus, kodėl turėtų jo gailėti? Monstrai eilinį kartą parodė, kokie yra.
- Koks nutikimas? - skubiai paklausė nusprendęs ignoruoti vargšo mažylio verkimus dėl namų neturėjimo. Tai nei jo atsakomybė, nei kaltė. Spoksojo į vaiką ir bandė įsivaizduoti, kas ten tokio galėjo nutikti.
Deja, netrukus viskas apsivertė aukštyn kojomis. Mažvaikis ėmė spiegti, kas Eion visiškai nepatiko. Pirmiausia norėjo žiebti jam į galvą, bet tada suprato, kad taip pasielgdamas pasirodytų esąs kaip jo... jų abiejų tėvas. Buvo bepaleidžiąs vaiką, bet tas sugalvojo kandžiotis. Tai suerzino, ir aštuoniolikmetis dešine ranka jį užsmaugė.
- Užsikišk, - grėsmingai sukuždėjo vis dar jo nepaleisdamas. Atrodė, kad dar minutėlė, ir mažvaikis uždus.
Visi mes norim būti įdomūs, svarbūs ir reikalingi, ar ne? Ypač tiems, kurie mums patiems yra įdomūs, svarbūs ir reikalingi. Ką daryti, jeigu taip nėra? Gana paprasta: išmok būti neįdomus, nesvarbus ir nereikalingas. Išmok dėl to nesijausti blogai. Išmokus gyvenimas pasidaro žymiai paprastesnis. Taip spėju, nes buvimas niekam neįdomiu, nesvarbiu ir nereikalingu padaru vis dar skaudina. Bet aš mokausi. Galbūt vieną dieną galėsiu žodžius patvirtinti ar paneigti.

*

Neprisijungęs Lukas Evansas

  • I kursas
  • *
  • 16
  • Taškai:
Ats: Požemiai
« Atsakymas #432 Prieš 2 mėnesius »
- Joks. - Sumurmėjo berniukas. Nenorėjo pasakoti. Ne dėl to, kad dangstytų tėvų padarytas žmogžudystes, o todėl, kad tie įvykiai jam varė šiurpą. Nenorėjo apie juos kalbėti, nenorėjo per daug sujudinti prisiminimų. Išvis jau gailėjosi, kad jam parašė tą laišką.
O dabar panikavo. Pavyko Eion įkąsti, bet tai nepagerino situacijos. Ir dabar jau Lukui trūko oro. Jis bandė muistytis, bet jėgos silpo. Prieš akis ėmė mirgėti kažkokie rausvi taškeliai. Dabar jau švokštė, negalėjo klykti. Skaudėjo.
Jis jautėsi toks mažas. Troško įkvėpti, bet tam trukdė Eion. Lukas pamažu nustojo priešintis. Suglebo. Sąmonė pradėjo gesti. Su ja kartu atslūgo ir baimė, nes jis nebemąstė. Tamsa į kurią slydo  atrodė jauki ir viliojanti.

*

Neprisijungęs Aaronas Senkleris

  • Nuodų ir vaistų profesorius
  • *
  • 296
Ats: Požemiai
« Atsakymas #433 Prieš 2 mėnesius »
Aaronas traukė į savo kabinetą. Jo vis dar negalėjo pakęsti. Tas kvailas kabinetas neturėjo auros. Tamsus ir nykus. Nepadėjo niekas, net augalai, kuriuos ten augino. Eidamas išgirdo kažkokį klyksmą. Požemiai aidėjo ir jis nelabai suprato iš kur tai sklinda. Vyras atsiduso. Prakeikimas. ką ten skerdžia? Bet koks skirtumas. Manęs niekas nemato, kas žinos, kad išvis tai girdėjau?
Tikrai liudininkų nebuvo ir vaidinti pareigingo profesoriaus nereikėjo. Bet tas prakeiktas klyksmas nerimo. Ar ten rimtai ką žudo? Ne mokykla, o tikras piranijų lizdas. Vaikai užknisa. Ir tegul sau peašasi. Aš į tai nesikišiu.
Tikrai. Ko jam ten lįsti, kai planavo paskaityti vieną įdomią bibliotekje aptiktą knygą.
Aaronas patraukė toliau savo keliu. Bet kažkaip atrodė,kad tik artėjo prie to klyksmų šaltinio. Paskui staigiai tas riksmas nustojo skambėti po požemius. Aha, jau matyt sudorojo vienas kitą. Nutarė.
Kažin ar būtų ieškojęs tų mokinių. Bet taip jau gavosi, kad įsukęs į vieną koridorių juos aptiko. Ir susinervino. Būtent į šitų žmonių peštines turėjo kištis. Tiesą pasakius pamatyta scenelė nustebino. Negalėjo įsivaizduoti, kad Eion taip imtų elgtis.
- Labai anksti pradedi savo kriminalinę ateitį. Labai gerai. Auriui bus labai smagu nešioti tau siuntinius į Azkabaną. - Jis panaudojo sviedžiamuosius kerus, kad Eion nulėktų šalin nuo savo brolio. Mažius susmuko ant žemės. Godžiai traukė orą. Aaronas labai tingėjo jį apžiūrinėti. Ir kadangi Eion greičiausiai žinojo kas Aaronas per žmogus. Juk Auris jam tikrai papasakojo. Tai ir neapsimetinėjo, kad labai susirūpino dėl Luko Evannso. O gal Hendersono.
- Labai negražus poelgis. Auriui bus labai įdomu išgirsti. Aš ir sakau, kad jo demokratinis auklėjimas yra nesąmonė. Nieko gero iš jo. Nagi, klok man viską nuo pradžių. Kodėl jį užpuolei? - Kadangi Lukas aiškiai buvo gyvas ir kvėpavo, tai Aaronas ir nepuolė jo apžiūrinėti. Pats atsigaus laikui einant, nėra ko vargintis.

*

Neprisijungęs Eion Faolán Bláán Breathnach

  • VII kursas
  • *
  • 941
  • Taškai: 73
  • Su kuo sutampi, tuo ir pats tampi.
Ats: Požemiai
« Atsakymas #434 Prieš mėnesį »
Tai šitas užsimena apie kažką svarbaus, o tada nepasakoja? Ar toks yra tas atviras pokalbis, kurį jie šiandien turėjo turėti? Dabar Eion nekentė mažiaus ir jautė pasišlykštėjimą dėl to, kad jie turi kažką bendro.
Negirdėjo nieko ateinant, bet nežinia kodėl rėžęsis į sieną atsitokėjo ir suprato, ką ką tik darė. Apėmė siaubas, o išgirsti žodžiai situaciją pablogino. Netgi dar blogiau tai, kad juos aptiko ne kas kitas, o Aaronas Senkleris. Ir ką daryti dabar? Ką sužinojęs pasakys Auris? Kad sužinos, aišku kaip dieną. Eion tyliai atsiduso ir specialiai nežiūrėjo į mažvaikį, kuris aiškiai nerūpėjo ir šitam taip vadinamam profesoriui.
- Jis pavojingas, - galiausiai pavyko pasakyti. Tiesą sakant, tai turbūt atrodė juokingai. Daugiau nei dviejų metrų ūgio aštuoniolikmetis skundžiasi, kad daug žemesnis pirmakursis, matote, pavojingas. Tarsi norėdamas parodyti, kad nešneka bet ko, vaikinukas pridūrė: - Kas žino, kokių kerų jį primokė namuose.
Visi mes norim būti įdomūs, svarbūs ir reikalingi, ar ne? Ypač tiems, kurie mums patiems yra įdomūs, svarbūs ir reikalingi. Ką daryti, jeigu taip nėra? Gana paprasta: išmok būti neįdomus, nesvarbus ir nereikalingas. Išmok dėl to nesijausti blogai. Išmokus gyvenimas pasidaro žymiai paprastesnis. Taip spėju, nes buvimas niekam neįdomiu, nesvarbiu ir nereikalingu padaru vis dar skaudina. Bet aš mokausi. Galbūt vieną dieną galėsiu žodžius patvirtinti ar paneigti.