0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Prisijungęs Sakura Levins

  • V kursas
  • *
  • 107
  • Taškai: 197
Ats: Nedidelė kalva
« Atsakymas #150 Prieš 2 savaites »
- Metai prabėgs labai gerai, - pasakė Sakura. - Negaliu dykaduoniauti, privalau būti stropi. Šių metų egzaminai bus be galo sunkūs. Bet gerai, - sutiko su tuo, jog nereikėtų skubėti. - Jūs geriau žinote, nes jūs esate profesorius, o aš tik mokinė.
Kai Auris Senkleris užbėrė penktakursę klausimais, ji dar labiau užraudo. Jis klausinėja manęs visai kaip tėtis, mintyse pagalvojo mergina. Vasarą Sakurai tėtis sakė, kad jeigu ji ir toliau neavės batų, galiausiai tuo susidomės Hogvartso profesoriai ir ims kamantinėti mėlynakę. Žinoma, Sakura avėti batus vis tiek atsisakė, bet galbūt tėtis buvo teisus? Gal profesorius ją pasikvietė čia ne tam, kad išmokytų transfigūruoti, o todėl, kad galėtų išsiaiškinti apie ankstesnį jos gyvenimą? Tėtis minėjo, kad jeigu Sakura nesiliaus keistai elgtis, jai gal net pritaikys atskirą programą mokykloje, kuri skirta kvailiems vaikams. Mintyse nuskambėjo jo žodžiai, kai jis sakė, kad norėtų turėti normalią dukrą.
- Nedaug, - galiausiai prabilo Sakura. - Na, man visada atrodydavo, kad daug, - nejučiom ji nusišypsojo, nes tiesiog prisiminė pievą. - Tačiau kai atvykau į Londoną ir pabuvau Hogvartse, supratau, kad mūsų buvo mažai. Kiek? Gal dvidešimt. Nežinau. Tenais mes pasikeičiame tuo, ką turime. Mes su mama kitiems duodavome eterinių aliejų, o pačios pasiimdavome, ko tuo metu reikėdavo. Pieno produktų, mėsos, audinių, - šviesiaplaukė nei pati nepajuto, kaip šiek tiek atsipalaidavo ir šią akimirką buvo pamiršusi transfigūraciją. - Kartais ten vykdavo šventės. Kartais mokydavomės. Tik mano bendraamžių ten, deja, visai nebuvo, - dabar Levins balsas nuskambėjo šiek tiek liūdniau. - Buvo viena mergina ir vaikinas, tačiau jiedu visada laiką leisdavo kartu. Jie šiek tiek už mane vyresni.
Galvodama apie tai, kiek Amelijai ir Ralfui metų, šviesiaplaukė nejučiom ėmė įdėmiai žiūrėti į profesoriaus veidą.
- Galbūt jūsų amžiaus, - pridūrė. - Jūs jaunas, - pateikė kaip faktą.
O tada nepaprastai susigėdo. Susivokė, kad pasielgė labai nemandagiai. Žinojo, kad negalima nei klausinėti, nei aptarinėti dalykų, kurie profesoriams yra asmeniniai. Pasidarė gėda net atsiprašyti.
- Į pievą einu tiek, kiek save atsimenu, - išlemeno. - Tiksliau ėjau. Lapkritį bus metai, kai ten nesilankiau, - ji sučiaupė lūpas.

*

Neprisijungęs Auris Senkleris

  • Transfigūracijos profesorius
  • *
  • 388
Ats: Nedidelė kalva
« Atsakymas #151 Prieš 2 savaites »
Tas merginos požiūris, kad jis žino kaip geriau elgtis tikriausiai teikė dar daugiau atsakomybės. Kad tu žinotum, kokiuose aklagatviuose klajoju. Galvojo. Išdirbo čia dvejus metus ir pradėjo trečiuosius. Bet ar dėl to geriau žinojo ką daro? Tikrai ne. Elgėsi taip, kaip diktavo intuicija, bet tikrai ne žinojimas. Bet šito jai žinoti nereikėjo. Jau ir taip nesiseka mokytis, tai jeigu sužinotų, jog Auris neturi supratimo kaip geriau mokytojauti išvis būtų nežinia kas.
- Nemanau, kad jei kartosi burtažodį adata ar bet koks kitas daiktas nustos tave žaloti. Noriu suprasti kaip tau geriau padėti mokytis. Nemanau, kad kalimas bus tau į naudą. - Dievaži, o gal reikėtų? Gal reikia ją versti kartoti tą burtažodį kol pavyks? Gal reikėtų griežtai to imtis...
Kalbėdama apie pievą atrodė laimingesnė. Keista vieta. Auris vis dar nesuprato kas ten per reikalas. Gal kokių zoologų būrelis? Draugiškieji hipiai mylintys gamtą? Pala, ar jie žiobarai?
- Tai į Hogvartsą atvykai tik praeitais metais? Tai ar visko tave mokė tėvai? O gal toje pievoje ir mokeisi? - Pala, ar ji visą laiką gyveno kažkokiam uždaram žmonių ratelyje? Viskas  vis labiau painiojosi.
Bendraamžių nebuvo. Buvo maždaug jo amžiaus žmonių. Jaunas... Na, jam jau beveik dvidešimt penkeri. Laikas lėkė labai greitai.
- Kaip manai, gal tau sunku kerėti, nes tave mato kiti žmonės? Na savo pievoje visada regėjai pažįstamus veidus, o čia kaip ir sakei labai daug žmonių. O kaip tau šiaip sekasi kerėti? - Tai ji pievoje jau nesilanko. Įdomu kodėl.
- Ar galėtum man pasakyti kodėl nebesilankai toje pievoje?

*

Prisijungęs Sakura Levins

  • V kursas
  • *
  • 107
  • Taškai: 197
Ats: Nedidelė kalva
« Atsakymas #152 Prieš 2 savaites »
- Tačiau aš anksčiau nebijojau, - tarė Sakura. - Pradėjau bijoti tik po to karto, kai tas akmenėlis... na, žinote. Anksčiau man tiesiog neišeidavo. O dabar prisidėjo ir baimė, - atsiduso.
Šviesiaplaukė linktelėjo, kai profesorius paklausė, ar į Hogvartsą mergina atvyko tik praeitais metais.
- Daugiausiai mane mokė mama. Bet taip, ir pievoje būdavo, kad ko nors mokydavomės. Man patinka žmonės, - strazdanė nusišypsojo. - Šitas pasaulis išties keistas. Kai čia atvykau, buvo labai sunku. Asfaltas, maistas, viskas taip dirbtina... Garsai mane tiesiog varė iš proto, - atviravo. - Bet jau pripratau. Aš nesijaudinu dėl to, kad mane mato kiti. Man tiesiog liūdna. Kad neišeina. Kerėti man sekasi visai neblogai. Namuose ir pievoje dažnai reikėdavo kerėti. O gaminant eterinius aliejus kai kurie burtai yra išties sudėtingi.
Profesoriui paklausus, kodėl penkiolikmetė nebesilanko pievoje, jos veidas įgavo didelį liūdesį. Kelias akimirkas ji žiūrėjo į tolį. Kažkur netoli skraidė troltukai, ji tikrai tai girdėjo, bet nematė.
- Nes... nes viskas. Aš negaliu miške gyventi viena. - ji vėl pradėjo kalbėti. - Žinote, net ir nenorėčiau. O pieva... Ji per toli, kad ten nuvykčiau. Ir vis dar negalėčiau keliauti į ją viena. Manęs nepriimtų su kitu žmogumi, nebent jis būtų mūsiškis.
Sakura galvojo apie tai, kad dėdė Juzefas galėtų pagaminti nešyklę, kuria mergina nukaktų į pievą. Tačiau tėtis kategoriškai uždraudė to prašyti dėdės. Sakurai atrodė, kad tėtis daro viską, jog pievą dukra pamirštų. Bet ji niekada nepamirš.

*

Neprisijungęs Auris Senkleris

  • Transfigūracijos profesorius
  • *
  • 388
Ats: Nedidelė kalva
« Atsakymas #153 Prieš 2 savaites »
Baimė. Visgi toji bjaurybė baimė buvo trukdis. O kaip su tuo kovoti? Auris irgi turėjo baimę, kuri neleido keliauti oru. Jis mokėsi, kaip visi šeštakursiai. Bet nelaikė egzamino. O kam? Keliauti galėjo šluota, nešykle ar blogiausiu atveju kelionmilčiais. Jų irgi nemėgo.
Ankstyvoje vaikystėje patirtas smurtas, kai tėvas mušė, kai palikdavo uždaryta namuose, kai girtas užvirsdavo ant jo ir taip toliau išvystė siaubingą klaustrofobiją. Auris nekentė uždarų erdvių. Todėl vengė kelionmilčių. Nes židinyje jam pradėdavo trūkti oro. O keliavimas oru... Tas bjaurus jausmas, kai atrodydavo, kad viskas suspausta. Ne, jam visai nepatiko. Nepatiko net jei kas kitas perkeldavo oru, bet jis stengėsi tam visai neužsileisti. Bet va kaip jai kovoti su baime?
- Žinoma, nemalonu, skauda, kai taip nutinka. Bet Nereikia to įsileisti į galvą. Aišku tai, kad aš tau sakau nereikia nepadės. Turi pati kažkaip išmesti tą mintį, kad gali kas nors nutikti tau transfigūruojant. - Jis susimąstė.
Tolimesnės jos kalbos vis dar atrodė keistos ir nesuprantamos. Gal ir nieko pavojingo, gal ten tik šiaip kokių gamtos mylėtojų būrelis. O kur jos motina? Tėvui regis nepatinka ta pieva, jei dabar gyvena su juo ir negali ten keliauti.
- O ką reiškia mūsiškis? Ar tai kokia bendruomenė? Ar tam, kad būtų galima eiti į pievą reikia kažką atlikti? - Neįtikėtina. Tai ji visa laiką buvo izoliuota nuo šiuolaikinio pasaulio ir tai yra antrieji jos metai jame? Sunku turėtų būti ir baisiai neįprasta.
- Ir kaip tau patinka Hogvartse? - Pasidomėjo. Tada pasakė.
- Gerai, sugalvojau dar šį bei tą. - Tada iš kuprinės paėmė tą patį indelį su tepalu. Nusuko jo paprastą mėlyną dangtelį ir padavė jai.
- Pakeisk jo spalvą į bet kokią, kokią nori. Tai irgi yra transfigūracija. Neturėtum niekaip susižeisti keisdama daikto spalva. Nebent gali nusispalvoti tavo ranka. Pabandykim pradėti nuo šito, paprasto spalvos keitimo.

*

Prisijungęs Sakura Levins

  • V kursas
  • *
  • 107
  • Taškai: 197
Ats: Nedidelė kalva
« Atsakymas #154 Prieš 2 savaites »
Aišku, Sakura turėjo stengtis nebijoti, bet tai buvo labai sudėtinga, kai viskas, ką ji pabandydavo transfigūruoti, smigdavo penkiolikmetei į rankas.
Profesoriui paklausus, ar norint patekti į pievą reikia ką nors atlikti, mergina nejučiom dėbtelėjo į jį piktoku žvilgsniu.
- Ten ne sekta, - pasakė jau nežinia kelintą kartą, nežinia kelintam žmogui.
Sakura jau gerai žinojo, kas yra sekta, mat apie tai kalbėjo jos tėtis, o ir mokykloje kai kurie mokiniai vadindavo strazdanę sektante, todėl ji ilgą laiką praleido bibliotekoje apie tai domėdamasi.
- Mes tiesiog ten gyvenom. Ir neturim jokio pavadinimo. O Hogvartse man patinka, - dabar penktakursės balsas pagyvėjo. - Kad ir kaip mylėjau namus, bet ten trūko žmonių. Aišku, čia žmonės yra visiškai atitolę nuo tikrovės. Jiems reikia batų, pagalvių ir antklodžių, reikia jiems ir karšto vandens. O ką jie padarė iš gamtos, na, tai išvis tikras siaubas! Asfaltas. Kurių galų šitam pasauliui reikalingas asfaltas? Ir dar tos žmonių, kurie nėra burtininkai, mašinos... Visi kiti išmislai... Ir maistas. Hogvartse beveik nėra ko valgyti, bet jeigu ant stalo būna per mažai daržovių, aš nueinu į daržą ir apsirūpinu.
Ilgaplaukė pasijuto labai keistai, nes pradėjo kalbėtis su profesoriumi ne taip, kaip jai atrodė, kad derėtų, o atsivėrė. Papasakojo apie save, apie tai, ką iš tikrųjų galvoja. Ir tada jai į galvą šovė viena mintis, kuri irgi tarsi netyčiom išsprūdo iš varnanagės lūpų.
- Profesoriau! - sušuko Sakura. - Profesoriau, nusiaukite batus. Prašau! Dabar! Nusiaukite! Pajusite mišką. Kai eisime atgal, pamatysite, kaip bus gera! Prašau!
Galiausiai profesorius pasiūlė pabandyti Sakurai pakeisti mėlyną dangtelį į tokios spalvos, kokios ji norėtų. Auriui Senkleriui pašmaikštavus apie spalvotą ranką mergina nusijuokė.
- Gerai, - pasakė šviesiaplaukė. - Pabandykime. Algrino!
Levins širdis ėmė stipriai daužytis, tačiau po sekundėlės tepalo kamštelis iš mėlyno tapo žalias. Sakura jau išsišiepė ir norėjo pasidžiaugti, tačiau jis tiesiog akyse pakilo į orą, nors mergina buvo padėjusi jį ant žolės, ir prisispaudė prie mokinės rankos. Laimei, šį kartą nieks nebuvo įaugę į odą, tad Sakurai reikėjo tik patraukti tą kamštelį nuo savęs ir tai padariusi ji atidavė jį profesoriui. Plastikas, mintyse pagalvojo. Baisiai neekologiška, galvoje užbaigė mintį, bet lūpose pasirodė šypsena.

*

Neprisijungęs Auris Senkleris

  • Transfigūracijos profesorius
  • *
  • 388
Ats: Nedidelė kalva
« Atsakymas #155 Prieš 2 savaites »
- Tai gerai, nesakiau, kad tai sekta. Bet tu pati sakei, kad ne jūsiškiams ten negalima eiti. Tai ir klausiu kaip tapti jūsiškiu? Tai jeigu aš teisingai suprantu, reikia tausoti gamtą? Taip? - Na gal ir nieko pavojingo. Keistuolių gamtos mylėtojų būrelis. Bet kodėl jos tėvas nemėgsta tos vietos? Na regis nemėgsta. Pala kaip čia viskas yra... Ji ten į tą pievą eina nuo mažens. Dabar metus neina. Tai kur visą laiką buvo tas jos tėvas? Ir kas nutiko motinai? Bet ar reikia man dabar tiek visko klausinėti? Jei tarkim jį patį paauglystėje taip imtų kamantinėti mokytojas, tai pasijustų remiamas prie sienos. Pradėtų pykti ir lieptų tam mokytojūkščiui ar bet kokiam suaugėliui nesikišt į jo reikalus. Gal kada vėliau bus proga paklausinėti. Bet dabar jau Auris nutarė per daug nesikišti. Nutarė patikrinti savais kanalais kas ta pieva. Jei nieko tokio neras, tai kažin ar tai kokia blogų bepročių raganių sueiga.
Kuo dabar blogai pagalvės? Nusistebėjo jis. Ak taip, plunksnos tikriausiai...
- Kad jau prabilai apie savo pasivaikščiojimus skirtus daržovių paieškoms. Tai aš tau dabar gražiuoju sakau. Kad daugiau nekištum nosies į šitą mišką. Jei kada aš sužinosiu, kad maklinėji be jokio suaugusio žmogaus čia viena, gausi areštą iki savo mokymosi čia pabaigos. Gal tu ir patyrusi gyvenimui gamtoje. Bet matai čia gyvena tokie mieli padarėliai, kurie visai noriai sumedžiotų tave ar bet kokį čia klaidžiojantį žmogų. - Save prisimindamas jis žinojo, kad tokie grasinimai neveikia. Bet ji gal visai gera mergaitė, o ne kokia priešgina, taigi gal ir neis čia daugiau viena.
Sakurai pavyko pakeisti dangtelio spalvą, nors jis vėl vos neprilipo prie jos rankos.
- Imk jį, treniruokis, kol dangtelis ar bet koks kitas daiktas nustos norėti tave sužeisti. Matai, nieko čia baisiai sudėtingo. Tau viskas pavyksta, reikia tik nustoti bijoti. Kai pakeisi spalvą ir daiktas liks ramiai gulėti bandyk jį kuo nors paversti. - Pasakė.
O kai ji staiga ėmė plepėti apie tai, kad jam reiktų nusiimti batus tam, kad pajustų mišką Nejučia nusišypsojo. Ak ir kokių keistybių mokiniai neprivertė jo daryti. Su Erka vieną kartą pavasarį, trečią valandą ryto turėjo su visais rūbais lįsti į prakeiktą ežerą ir sėdėti tame dumblyne. Tada dar prisiminė visus tuos rašinėjimus ant Elliw teleskopų. O dabar įsivaizdavo kaip grįš iš miško basas, kartu su šia keista mergaite ir mokiniai žiopsos į juos.
- Kad jau taip sakai... Na, prisiminti vaikystę gal ir smagu. - Jis atsirišo raištelius ir ėmė atsivarstyti kerzus. Vaikystėje, kai gyveno su tėčiu ir mama tame vienkiemyje lakstydavo basomis. Aišku vasaromis. Auris nusiavė juos  ir kojines.
- Ir kas dabar? Ar dabar eisim palakstyti po mišką? Ar tau patinka bėgioti? - Normaliu pedagogu aš niekada netapsiu. Pagalvojo Auris Senkleris.

*

Prisijungęs Sakura Levins

  • V kursas
  • *
  • 107
  • Taškai: 197
Ats: Nedidelė kalva
« Atsakymas #156 Prieš 2 savaites »
- Na, mūsiškiu reikia gimti. Arba parsivesti savo išrinktąjį, - sukikeno. - O tausoti reikia ne tik gamtą, bet ir save. Žmonės prisigalvoja daug dalykų, kurių jiems nereikia. Be jų galėtų gyventi sveikiau.
Profesoriaus draugiškumas vienu metu kažkur dingo ir jis pradėjo kalbėti apie tai, kad Sakura gaus areštą, jeigu dar kada eisi į mišką be suaugusio žmogaus.
- Daržoves aš imu iš Hogvartso daržo. Iš miško negalima, nes neliks gyvūnams, - pasakė šviesiaplaukė.
Ji pasijuto taip, kaip ir su tėčiu. Mėlynakė žinojo, kad turi paklusti, nes tėtis - suaugęs žmogus. Kaip ir Auris Senkleris - profesorius. Tačiau kad ir ką tėtis besakė, strazdanė negalėjo autis batų. Lygiai taip pat buvo su miško lankymo.
- Atsiprašau, bet aš čia vis tiek eisiu, - tarė kaip sau kiek neįprastai tvirtu tonu. - Ačiū, - padėkojo už dangtelį ir pradėjo galvoti, į kokią vietą miške keliaus praktikuotis kitą kartą.
Kai profesorius sutiko pabūti basas, penktakursė apsidžiaugusi nusišypsojo.
- Bet aš nesu vaikas, - pasakė. - Pievoje visi vaikšto basi. Bėgioti? Nelabai, - pripažino. - Mėgstu įsiklausyti į tai, ką sako gamta, o bėgiojant tai šiek tiek sudėtinga. Be to, galima išbaidyti žvėris. O kaip jūs? Jums patinka bėgioti?
Sakura tik stryktelėjo ir po akimirkos jau stovėjo ant kojų.

*

Neprisijungęs Auris Senkleris

  • Transfigūracijos profesorius
  • *
  • 388
Ats: Nedidelė kalva
« Atsakymas #157 Prieš 2 savaites »
Na va. Grynas keistuolių būrelis ir tiek. Visokių žmonių pasitaiko. Aišku, Auriui buvo daug neaiškumų, bet nutarė laikytis savo apsisprendimo per daug neklausinėti.
Tas tiesus prisipažinimas, kad ji vis tiek ketina drožti į šitą mišką baisiausiai nustebino. Būtent prisipažinimas, kad ji tai darys. O jai pasakius, kad jeigu ji ims daržoves iš miško jų neliks gyvūnams privertė vėl nusišypsoti. Įdomu jau kiek gi tu suvalgysi? Tikriausiai joks padaras to net nepastebėtų. Pagalvojo, tik to jai nesakė.
- Na... Kai man mokytojai rėždavo kalbas apie šį mišką darydavau kitaip. Sakydavau, kad neisiu, kad jau man aišku, bet... Eidavau čia. Pasakyk kodėl tau čia būtinai reikia ateiti? Yra didelis pilies kiemas, ežeras, daug vietos, daug gamtos. Juk čia eiti uždrausta ne šiaip sau. Papasakok man ką darytum, jeigu tau besivalkiojant po mišką pasirodytų būrys akromantulų? Arba ką darytum sutikusi kokį piktą kentaurą norintį tave nušauti? Arba jei naktį sutiktum vilkolakį? Sakura, kodėl jūs paaugliai visada viskam prieštaraujat? Ko tau čia reikia šitame miške? Kas bus, jei žūsi čia visiškai veltui? - Kas iš tų areštų. Be to... Na ji buvo neįprasta paauglė, tai nutarė verčiau pabandyti kitaip su ja kalbėtis.
Ji pašoko ant kojų. Nors nemėgo bėgioti regis dabar buvo pasiruošusi bėgti. Tiesą pasakius lakstydami čia jie tikrai galėjo prišaukti ne patį maloniausią padarą. Bet jis irgi atsistojo. Net nepastebėdamas, kad kažkas iškrito jam iš kišenės.
- Aš mėgstu bėgioti. Ypač, kai reikia išbėgioti kokias nykias mintis. Bet juk lakstyti yra smagu. Ar tu niekada nežaidei gaudynių?

*

Prisijungęs Sakura Levins

  • V kursas
  • *
  • 107
  • Taškai: 197
Ats: Nedidelė kalva
« Atsakymas #158 Prieš 1 savaitę »
- Jūs irgi čia mokėtės? - kažkodėl nustebo šviesiaplaukė. - O kokiame koledže? - domėjosi. - Netiesa. Kieme stūkso pilis, o prie ežero yra suoliukų ir visokių kitokių nereikalingų žmonių pristatytų dalykų. O čia, miške, žmogus nėra prilietęs savo rankos, todėl energetika neišdarkyta ir galima būti bei kvėpuoti. Tie statiniai uždaro visus taškus. O, akromantulas užmigdo specialus skystis, nežinojote? Iš žolelių. O pavojų gali tykoti visur. Nereikia bijoti, nes įvyks tai, kas turi įvykti. Mes galime sąlygoti nedidelius dalykus savo gyvenime, bet jeigu jau skirtas koks išbandymas, tai niekur ir nepabėgsi, - nusišypsojo varnanagė. - Pavyzdžiui, praeitais metais per herbologiją lauke buvo labai daug piktmusių. Aš ir pora iš pasakos su jomis susitvarkėme, tačiau Alanas piktmuses padegė, - strazdanė sučiaupė lūpas. - O nederėjo. - Be to, aš niekam neprieštarauju. Aš gyvenu taip, kaip sveika, - laikėsi savo nuomonės. - Gaudynių? Ne. O kas tos gaudynės? Reikia kažką sugauti? Na, mes gaudydavome kevrolus, nes jeigu jų neužveisi manrotų lauke, tai daivanagai viską suės, - sukikeno. - Ar tai jau skaitosi gaudynės?
Profesoriui atsistojus jam iš kišenės iškrito pakelis, kokį turėjo nuodų ir vaistų profesorė bei Dori. Sakura jį pakėlė ir atidavė.
- Jums iškrito. Ar jūs irgi kepate save iš vidaus? Nemanau, kad dietos yra sveika. Reikia nevalgyti nuodų ir viskas bus gerai. Juolab, kad nei profesorė Clarke, nei Dori, nei jūs neturite antsvorio, - šyptelėjo. - Ir kaip? Ar patinka būti basomis? - paklausė.

*

Neprisijungęs Auris Senkleris

  • Transfigūracijos profesorius
  • *
  • 388
Ats: Nedidelė kalva
« Atsakymas #159 Prieš 1 savaitę »
- Taip. Aš čia mokiausi, visa mano giminė čia mokėsi. Mokiausi Klastūnyne. - Pasakė Auris. Nors tiesą pasakius tai jau ėmė siusti. Kalbos apie taškus, energetikas ir taip toliau jį vedė prie kantrybės išsekimo.
- Aš tau sakau paskutinį kartą. Miškas uždraustas ne veltui. Visų pirma, tu net nespėtum išsitraukti to savo eliksyro,  kai jau karotum kurio nors iš tų voragyvių žnyplėse. Teks tau ieškotis kitos vietos. - Jis ėmė galvoti kokie argumentai jį patį paauglystėje būtų atgrasę nuo šio miško. Gal  ir jokie. Kažkada vienas mokytojas bandė jam aiškinti, kad tėvai nežinos ką daryti, jeigu jis čia pražus. Tada Auris tik nusikvatojo.
- Jeigu tau jau atrodo, kad nuo likimo nepabėgsi, tai pamąstyk apie žmones, kuriems pridarysi problemų čia landžiodama. Mokyklos darbuotojams teks aiškintis ministerijai ir tavo tėvui. Žodžiu tariant vienos problemos. Kas per išsigalvojimai? Jeigu tu žinai, kad židinyje dega ugnis, tai ten nelipi, nes sudegsi. Tai čia tas pats. Tu žinai, kad miškas pavojingas ir čia nelendi. - Toliau buvo dar gražiau. Auris net pamiršo, kad pyksta.
- Visų pirma, kas tos piktmusės? O visų antra... Pora iš pasakos? Apie ką tiksliai mes čia kalbam? - Ar čia kalbam apie mano pusbrolį Alaną? Ar kokį kitą? Kuo toliau, tuo kilo daugiau neaiškumų.
- Na, gaudynės tai vaikų žaidimas. Vienas bėga, kitas gaudo. Smagu. O kas tie Kevrolai, manrotai ir daivanagai? - Reikės pavartyt herbologijos žinyną. Nutarė Senkleris.
Kai atsistojo iš kišenės iškrito cigaretės, kurių pakelį ji gražino atgal ir Auris įmetė jas į kuprinę.
- Ką? Pala... - Nebegalėjo susivaldyti ir pradėjo juoktis. Atsisėdo atgal ant savo rąsto.
- Kepti save iš vidaus? Ar tu manai, kad žmonės rūkydami kepa save iš vidaus ir daro tai tam, kad numestų svorio? Pala, Dori Mendel rūko? - Tai ištaręs nustojo šypsotis ir ėmė raukytis.
- Tu tai matei? Ar dažnai Dori rūko? - Palauk Mendel, dabar tai jau tikrai pasikalbėsim.
- Cigaretės neskirtos svoriui mesti. Rūkai nes. Nežinau, nes patinka. Ir viskas. - Apie ką mes dabar išvis čia kalbam? Edukacija apie tai kam skirtos cigaretės. Reikės užsirašyti į savo dienoraštį. Dienoraštyje jau daug ko buvo prirašyta. Auris neįvardindavo savo mokinių vardais, rašė sau, kad turėtų kuo nuotaiką pasikelti vartydamas visokių margumynų kupiną  sąsiuvinį.
- Rūkant cigaretes išsiskiria nikotinas, kuris per kraujotakos sistemą patenka į smegenis, nuo jo žmonės tampa priklausomi ir... Vienu žodžiu esmė tokia, kad tai nėra labai geras įprotis. Savęs iš vidaus niekas nekepa. Rūkant įtrauki tik dūmus. - Dabar jis dar labiau panoro užsirūkyti. - Cigarečių neparduoda vaikams ar paaugliams. - Dar pridūrė.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 1 savaitę sukūrė Auris Senkleris »

*

Prisijungęs Sakura Levins

  • V kursas
  • *
  • 107
  • Taškai: 197
Ats: Nedidelė kalva
« Atsakymas #160 Prieš 4 dienas »
- Bet iš tikrųjų aš nemanau, kad svarbu, kokiame koledže mokomės, - pasakė Sakura. - Ar tai turi kažkokią reikšmę? Bandyti pelnyti daugiau taškų, kad būtų laimėta mokyklos taurė? Kas iš to, - garsiai svarstė. - Aš manau, kad mokytis reikia dėl savęs.
Sakuros veide šmėstelėjo šioks toks nepasitenkinimas, kai profesorius ir vėl kalbėjo apie tai, kad jai nederėtų eiti į mišką. Žinoma, kad taisyklės yra taisyklės, tačiau šitos šviesiaplaukė tiesiog negalėjo laikytis. Be to, ji manė, kad ši taisyklė apskritai nėra teisinga. Ar protinga mokiniams drausti kvėpuoti pačiu tyriausiu oru? Tačiau šito varnanagė aiškinti nesiruošė, nes nesinorėjo priešgyniauti profesoriui. Tačiau ir meluoti ji negalėjo, todėl taktiškai, bet griežtai ji buvo nusprendusi likti prie savo nuomonės.
- Atleiskite, tačiau aš vis tiek čia eisiu, - pasakė. - Jeigu norite, galiu pameluoti, jog miške nebesilankysiu, - vos vos šyptelėjo. - Žinoma, suprantu ir jus. Jeigu yra draudžiama eiti į šitą mišką, tai jūsų pareiga yra užtikrinti, kad mokiniai čia nekeltų kojos. Tačiau aš... aš tiesiog negaliu. Negaliu nei čia nebeeiti, nei jums meluoti, - atsiduso. - Nežinote, kas yra piktmusės? - nustebo. - Tai labai pavojingos musės, nuo kurių galima mirti. Ne ką mažiau pavojingos už didelius voragyvius. O gaudynės man neatrodo smagiai. Nežinau, galbūt todėl, kad aš jau nebe vaikas. Arba todėl, kad man labiau patinka ramiai vaikščioti. Na, o manrotai yra labai naudingos žolelės. Jos šildo, jeigu būna ypatingai šalta žiema. Daivanagai tai karštį mėgstantys vabalai, kurie nuėda manrotus. O kevrolai maitinasi daivanagais. Jie yra paukščiai. Todėl ir reikia juos užveisti, - papasakojo. - O pora iš pasakos... Tai mano draugė Dori ir jos vaikinas Alanas. Jie sako, kad yra ne pora iš pasakos, tačiau aš mačiau, kaip jiedu bučiavosi. Todėl jie tikrai pora, ar ne?
Netrukus profesorius pradėjo juoktis vėl atsisėdo ant rąsto. Sakura negalėjo suprasti, kas čia juokingo. Galbūt profesoriui įdūrė lakmoto spyglys, kuris sukelia juoką? Strazdanė taip pat vėl atsisėdo. Tačiau netrukus Aurio Senklerio mimikos ėmė keistis ir Sakura net šiek tiek nusigando. Ar tai blogai, kad Dori laikosi dietos?
- Naaa, - šiek tiek pasimetusi ištęsė Sakura. - Mačiau. Sakė, kad kelis kartus per dieną.
Rūkymas? Tai štai kaip tai vadinasi, pamanė mintyse mėlynakė. Kai profesorius ėmė pasakoti apie rūkymą, tada jau Sakura ėmė raukytis. Jai daug logiškiau atrodė savęs kepimas iš vidaus norint numesti svorio, o ne tai, ką kalbėjo profesorius. Ji jau žinojo apie šio pasaulio žmonių norą atrodyti nepriekaištingai, todėl suprato dietos esmę. Bet rūkymas?
- Tai kodėl tada žmonės pradeda rūkyti? - stebėdamasi paklausė. - Koks to tikslas?
Reikės pasiskaityti apie nikotiną, ir vėl mintyse pagalvojo.
- O jūs nejuokaujate? - paklausė. - Vadinasi, Dori man melavo? - liūdnokai paklausė. - Bet kodėl? Aš maniau, kad mes draugės...

*

Neprisijungęs Auris Senkleris

  • Transfigūracijos profesorius
  • *
  • 388
Ats: Nedidelė kalva
« Atsakymas #161 Prieš 4 dienas »
- Na, yra burtininkų, kuriems svarbu kur mokosi. Kuriems garbės klausimas kokį koledžą atstovauja. - Pasakė.
Miško tema strigo ir nors tu ką. Auris būtų ją apšaukęs, paskyręs kilometrinį areštą. Bet tas reikalas neturėtų jokios prasmės. Užsispyrėlė matai atsirado. Na gerai... Palauk tu man... Mes dar pažiūrėsim.
- Negalėčiau pasakyti, kad domiuosi gamtos padarais. Dėkui, kad apšvietei. O meluoti nemeluok. Gerai jau. Jei jau taip nori tai ir vaikščiok šitame miške. - Kuo ramiausiai pasakė.
- Sakai bučiavosi? Ar mes kalbam apie tą tokį raudonplaukį pasišiaušėlį Alaną? Paskui kurį seką visas gyvasis kampelis? - Tu matai, gal vestuvės nusimato po kokių dešimties metelių.
- O jie jau seniai bando man įrodyti, kad nėra pora. Kodėl tu vadini juos pora iš pasakos? - Kad ir ką kalbėjo vis viena mąstė apie tą mišką. Ką man daryti, kad čia nesivalkiotum? Bet kai pagalvoji tai kone visa mokykla čia bastosi.
- Ar apie cigaretes tau pripliurpė Dori? Ar ji pripaistė, kad rūkant kepi save iš vidaus dėl dietos? - O mes su Dori turime šiokio tokio panašumo. Svarstė. Neabejojo, kad paauglystėje irgi būtų iškrėtęs kokią panašią kvailystę. Nežinojo kam Dori taip jai pripasakojo. Pačiam tikriausiai būtų juokinga pliurpti tokias nesąmones ir matyti, kad ji juo tiki. Paskui gal papasakotų tiesą.
- Nenusimink. Jos jau toks charakteris. Pajuokavo ir tiek. Na tikrai, cigaretes žmonės rūko šiaip sau. Nori ir rūko. Aišku paskui pasidaro nuo jų priklausomi ir būna sunku mesti. - Tu pats rūkai ir vis daugiau. - Einam pasivaikščioti? - Staiga šį tą sugalvojęs pasakė.
- Kad jau nusiaviau batus reikia prasieiti. Tarkim, kad čia buvo įvadinė pamoka. Manau, kad galėsime mokytis toliau šeštadienių rytais ar popietėmis. O tu nepamiršk kaitalioti daiktams spalvų. Kai pavyks su dangteliu, bandyk su didesniu daiktu. Kitą šeštadienį mokysimės mano kabinete. - Pasakė ir atsistojo vėl.

*

Prisijungęs Sakura Levins

  • V kursas
  • *
  • 107
  • Taškai: 197
Ats: Nedidelė kalva
« Atsakymas #162 Prieš 4 dienas »
- Nesuprantu tokių dalykų, - atsiduso. - Kaip ir tas turnyras, vykęs praeitais metais. Tokie žaidimai ir kovos man atrodo be tikslo. Ačiū, - šyptelėjo, nes profesorius, regis, suprato, kad Sakura nuo miško yra neatsiejama. - Taip. Tikrai apie tą patį, - atsakė į klausimą apie Alaną. - Alanas Senkleris, - patikslino.
Ir tą akimirką susiprato.
- Senkleris! - sušuko ji. - Judu... judu broliai? - paklausė.
Penktakursei pasidarė juokinga ir ji nusijuokė savo dangiškai gražiu, maloniu juoku, kurio tikriausiai dar niekas negirdėjo Hogvartse. Kaip keista bebūtų, ji su transfigūracijos profesoriumi pasijuto laisviau nei su koledžo draugėmis.
- Aš nežinojau, - nusišypsojo. - Kad jis turi brolį profesorių. Na, nes jie atrodo kaip pora iš... iš tokios pasakos, kurios jūs nežinosite, - šiek tiek susigėdo. - Tačiau praeitais metais jie padegė piktmuses, todėl dar turėjau gerai pagalvoti, ar jie tikrai gali būti pora iš pasakos. Bet vis dėlto pamačiusi jų bučinį pamaniau, kad gali. O dėl to rūkymo... Dori man to nepasakojo. Tiesą pasakius, aš pati pasidariau tokias išvadas pamačiusi, kaip rūko profesorė Clarke. Ir tada pamačiau tai darant Dori. Aš pradėjau jos klausinėti... Ir ji tiesiog viskam pritarė. Tik prašė nesakyti Alanui. Būtų gerai, jeigu ir jūs nesakytumėte... Nenoriu prarasti draugės.
Kai profesorius pasiūlė pasivaikščioti, Sakura linktelėjo. Apsidžiaugė ir dėl to, kad profesorius pasakė, jog lauks ir daugiau užsiėmimų, skirtų mokytis transfigūruoti. Galbūt padirbėję jie ir vėl galės tiesiog pasikalbėti? Apie tai pagalvojusi mergina nusišypsojo. Ji vis ieškojo su kuo pasikalbėti kaip su sau lygiu. Ir kas galėjo pagalvoti, kad geriausiai jausis bendraudama su profesoriumi? Tai buvo ir malonu, ir keista. Žinoma, Sakura negalėjo peržengti ribų ir privalėjo galvoti, ką sako profesoriui. Negalėjo jam per daug prieštarauti. Bet vis tiek jautėsi su juo gerai. Galiausiai juodu paliko kalvą.