[Noel Nathan Takemi]

- O tavo oda išties graži... Nerauplėta, nesusiraukšlėjusi, - šyptelėjo klastuolis iššiepdamas savo baltas, ilgas iltis. Abu stovėjo po atviru nakties dangumi ir juos supo sceną stebinčios žvaigždės, nebylūs žiūrovai medžiai, krūmokšniai ar nakties padarai. - Mergyt, neverta to klausti, o tau niekas nesakė, kad naktį negalima vaikščioti čia?  - paklausęs tik šyptelėjo serijinio žudiko. Jis aiškiai jautė klastuolės tirtėjimą po savojo ledinio prisilietimo, pats nieko nebesakė ir į tai reagavo pernelyg apatiškai. Bet vistiek atitraukė savo pirštus nuo merginos odos lopinėlio ties miego arterijomis ar kraujagyslės. Ne, jis dar neįkąs jai į kaklą. Bent jau dabar.
Pastebėdamas šios pastangas įžiūrėti jojo kaip užpuoliką veidą, šeštakursis kilstelėjo antakius.

[Neptunica Ameshville]

- Aš mėgstu laužyti taisykles. Uždraustasis miškas man kaip antri(o gal treti) namai. - Atsakė Marija stengdamasi paslėpti baimės jausmą. Akimirkai žvilgtelėjo į dangų ah, jeigu šis vaikinas nebūtų vampyras ir aš nebūčiau jo auka, tai šią akimirką galima būtų pavadinti romantiška toptelėjo jai. Ar tau stogelis pavažiavo, Blackwood? Kaip išvis apie tai pagalvojai? sudrausmino save ir išdrįso atsisukti į vampyrą. O jis gražus. - Aš Marija Aurora. - Prisistatė nežinia kodėl. Šiandien naktį jos elgesys ją pačią stebina. - O kuo tu vardu?  - Pažvelgė šeštakursiui į akis. Įdomu, kiek jam metų? 20?30?o gal 60?Nors, greičiausia virš 100 tikrai, juk jauni vampyrai ne tokie ištvermingi kaip šis, ar ne?

[Noel Nathan Takemi]

- O tu drąsi esi. O žinojai, kad žodis ,,drąsus'' tai žodžio ,,kvailas'' sinonimas? - kiek pakraipęs galvą kalbėjo juodaplaukis susikišdamas rankas į kišenes.  - Klausyk, aš tavęs nenuskriausiu. Galbūt, jei per daug neįkyrėsi. - atsiduso šeštakursis slapčia nusistebėdamas savo žodžiais, nors stipriai jį viliojo įkąsti merginai į kaklą. Taileris netrukus apėjo nuo Maria's nugaros ir atsistojo priešais ją įdėmiai stebėdamas savomis bejausmėmis akimis.
- Apsieisi, - papurtė galvą klastuolis jau pasisukdamas eiti ir ketino visu greičiu pranykti tarp medžių. Keista klastuolė. Pagalvojo taip Posey giminės atstovas sukryžiuodamas rankas. - Aš nesuprantu vieno dalyko. Ko tu sieki prisistatydama? Tikiesi iš manęs palaikymo? Ne? Tai gal dar prašysi vampyriško gyvenimo?

[Neptunica Ameshville]

- Žinojau. Bet juk drąsus nebūtinai turi būti kvailu. Arba man tiesiog pavažiavo stogas ir aš išėjau iš proto. - Nusijuokė. - Per daug neįkyrėsiu? Na, tad atleisk. Esu labai įkyri. Nenuskriausi? Nebijau skausmo, tiesa sakant. - Tarė šypsodamasi. Baimės jausmas išties dingo ir dabar klastuolė susidomėjo šiuo vampyru. Netrukus mėnulį slėpę debesys "išskrido" ir visu savo grožiu pasirodžiusi mėnesiena nušvietė du jaunuolius. Papūtęs vėjas sukedeno palaidus paauglės plaukus ir kas nors stebintis šią sceną iš šalies pasakytų jog šie du jaunuoliai tuoj pasibučiuos. Deja tai ne tiesa. - Ko siekiu? Nežinau. Siekiu su tavim susipažinti arčiau, palaikymo? Man palaikymas lyg ir nereikalingas. O žinai, būtų įdomu pabūti vampyre. Tačiau kažkaip abejoju, kad sutiksi su manim sudaryti sandėrį. - Tarė ir patraukė šiek tiek užkritusius plaukus nuo veido.

[Elride Endlercat]

Merdor kaip vaiduoklis plaukė kalva aukštyn. Vaikinukas neįsivaizdavo, kur esąs, bet ir nesirūpino tuo. Jo galvoje sklandžiojo daugybė minčių, kurių viršūnėje kiūtojo jo tėtis, jei galimėtų jį taip pavadinti. Mažąjį grifiuką buvo pradėję pykinti supratus, kad jis visai kitoks, nei tą dieną stoty, nei kiekvieną dieną jo vaizduotėj. Laiškų išsiuntęs nežinia kiek pagaliau gavo atsakymą su vieninteliais dviem žodžiais "sėkmės, tėtis". Įsižeidęs nuo tokio atsakymo Merdor nusprendė, kad niekados jam neatleis. Rytai jam pasidarė sunkūs ir, rodos, neįveikiami. Vaikinukas ėmė ilgėtis mamos ir mąstyti, kad jo svajonės buvo be ryšio . Jis suklupo ties kažkokiu medžiu, bet nebesistojo. Patogiau įsitaisęs išsitraukė pieštuką ir didžiulį sąsiuvinį. Pravertęs kelis puslapius, kurie jau buvo pripiešti, Merdor apsidairė ir šiek tiek nustebo. Gamta buvo labai graži, o augalai visokeriopi. Dar viena man būsima vieta... Man. Su viltim, kad niekas niekados čia neužsuks, na, ne niekados, kol jis mokysis, jis pradėjo savo darbą. Svajonė tapti burtininku išblėso su tėčio laišku ir Merdor nusprendė, kad pabaigęs Hogvartsą taps paprastu dailininku ir kažkada ateity, kai mirs, bus žinomas visame pasaulyje. O piešė jis tikrai neblogai, tačiau turėjo dar kur stengtis. Patraukęs savo mėlynus plaukus nuo akių jis nupiešė kelias linijas ir išplėšė lapą.
-Kada aš išmoksiu tiesiai piešti...

[Nihal Eris]

Tamsa, vėsus oras, gaivus vėjelis kedeno Nihal mėlynus plaukelius, o pati Eris skuodė į Uždraustąjį mišką. Taip, taip į Uždraustąjį, o kodėl ne, juk uždraustas vaisius - dar labiau nori būti paliestas. Šįkart ji buvo greita, kaip velnias žino kas.. iš kur pas ją tiek energijos, o juk jau vakaras, diena buvo ilga, o ji linksma sau bėgte skuodė į mišką, pati nežinanti ką ten veiks, tačiau norėjo pabūti viena, pakvėpuoti grynu oru ir pasidžiaugti paskutinėmis ramiomis savaitėmis prieš egzaminus. Ji brido pro medžius, krūmus, ko tik čia nėra, kol prisiropštė prie kažko... turbūt tai galima pavadinti kalva, tačiau ji buvo taip apaugusi medžiais, kad ten ką nors įžiūrėti buvo taip sudėtinga. Nihal ropštėsi neilgai, tačiau priduso.
- Ach.. koks status šlaitas, - tarė mergina, šypsodamasi. Ji atsirėmė į medį ir žvalgėsi ar ko nors įdomaus nematyti, tačiau nieko nebuvo, juk tokia tamsa, sunku ką įžiūrėti. Koks gražus dangus, - manė pirmakursė, kai staiga, tolumoje pamatė, kažkokį siluetą, tarsi sėdinčio žmogaus, tačiau ji nebuvo tikra, bandė prisėlinti arčiau, kai jos širdelė, tuo pačiu metu, kuliais ėjo..
- Atsiprašau, kas ten? - Užlindusi už medžio pabėrė keletą žodžių mėlynplaukė.

[Elride Endlercat]

Vaikinukas pabandė piešti iš naujo. Suspaudęs pieštuką jis brėžė ilgą liniją, kai netikėtai ji nukeverzojo kažkur iš vidurio į lapo kraštą. Merdor išgirdęs balsą šiek tiek išsigando. Svečių jis nelaukė, nenorėjo tokioje vietoje sutikti žmogaus, o juo labiau, kas jei ten kažkur yra profesorius. Lėtai apsidairęs berniukas eilinį sykį atsargiai išsitraukė savo peiliuką, bet atsistojęs nuslėpė jį už nugaros.
-Kas kalba?- tvirčiau atsistojęs jis pabandė kažką įžiūrėti, tačiau tik pamatė mėlynus plaukus. Susiraukęs pabandė įžiūrėti dar kažką, tačiau nepavyko. Melyni plaukai jam pasirodė kiek keista, visgi, jis netikėjo, kad žmonės taip mėgsta dažyti plaukus. Merdor plaukai buvo dažyti, vaikinukas ir į Hogvartsą nežinia kiek dažų prisidėjo, o dabar pamatė, kad išskirtiniu nebus. Iš tikrųjų, Jenson vienas iš siekių buvo būti kitokiu. Nors jam tai ir puikiai sekėsi, mat niekad puikiai nepritabdavo, jis keitė savo išvaizdą į kuo įdomesnę.

[Lukas Dubajus]

Eidamas nediduku takeliu Lukas dairėsi po mišką tikėdamasis neišvysti kokio beklaidžiojančio profesoriaus ar skundinko mokinio. Į jo galvą vis kilo įvairios mintys. Kodėl jie turėjo būti tokie žiaurūs su manimi? Tikiuosi jie čia neklaidžios, o bus kur nors toli, toli. Jei juos pamatysiu lėksiu tolyn nė neatsigreždamas, nes užkniso jau jie mane. Pirmiausia gąsdina, poto skundžiasi, kad aš negeras esu. Taip beeidamas vaikinas nė nepastebėjo priešais jį esančio medžio ir skaudžiai tėškėsi į jį. Kodėl miške turi būtinai susidaužyti galvą? Niekada greičiausiai nesužinosiu. Pajautęs, kad lipa aukštyn klastuolis keliavo toliau iki tol kol nepriėjo krašto. Priėjęs kraštą vos ne vos spėjo sustoti prie stataus šlaito, bet po jo kojomis sujudėjo žemė ir apačion nuriedėjo didokas žemės gabalas, o paskui jį nusirito ir pats Lukas. Po šimts pypkių. Kodėl man šiandien taip nesiseka. Jausdamas, kad yra visas susitaršęs ir atrodo kaip baidyklė nepuolė tvarkytis, nes nusprendė, kad čia niekas neateis ir jo nepamatys. Vėl užlipęs ant kalno prisėdo šiek tiek tolėliai nuo krašto ir įsistebeilijo į miško tankūmyną.

[Dylan Frendlin]

Dylan'as neturėjo jokios nuotaikos. Artėjo vasaros metas, o planų galvoje buvo visiškas nulis. Totalus nulis. Daugiau mokytojauti nežadėjo, nebent kada nors. Kai bus ramu ir pats tikrai norės. Kai sugebės susitvarkyti su visais, o ne leisti vykti tokiems cirkams, kokie vyko. Net abejojo, ar buvo vertas vadovauti savo buvusiam koledžui.
Vaikinas atsiduso. Lazdelė aptrintų džinsų kišenėje dunksėjo vis atsimušusi į medžiagą, nuleistos rankos švytuodavo tai pirmyn, tai atgal. Akys klaidžiojo po dangaus platybes. Akimirką jis pasigailėjo nepasiėmęs ir Marselio pasivaikščioti, bet jau buvo per arti miško, kad grįžtų atgalios. Dylan'as  pagaliau rado laiko pabūti su savo mintimis. Išties, jis negalvojo, kad koks nelaimingas burtininkas trauks šiuo metu čionai, tad vylėsi, jog nieko neužtiks. Jau iš ankstesnių apsilankymų šioje miško dalyje, puikiai žinojo savo mėgstamiausią vietą - nedidelę kalvelę, ant kurios pavasario metu dažnai praleisdavo laisvas popietes. Beveik pasiekęs šią vietą, pastebėjo, kad visgi, net pats to nenorėjęs, pastebėjo mokinį ir, savo nelaimei, dar savojo koledžo. Pasitaisęs akinius ir atsidusęs nuo minties, jog niekas nežinojo, kad šis vaikinas daugiau nemokytojaus, žengtelėjo artyn jaunojo burtininko.
- Ir kokie vėjai neša mano auklėtinį į šią neleistiną vietą? - tonas buvo šaltesnis negu pamokose, o ir pats jautėsi pavargęs nuo šitiek pareigų.

[Lukas Dubajus]

Lukas šiek tiek pasėdėjęs išgirdo žingsnius, bet nedrįso atsisukti, nes nujautė, kad ten bus koks mokytojas ir jo nuomonė greitai pasitvirtino:
 -Laba diena, -pasisveikino su profesoriumi. -Vėjai tai jokie neatpūtė, pats su savo kojom atėjau, norėdamas pabūti su savimi, -atsakė. -Bet kaip matau neteks vienam būti ir dar bausmę gausiu, -toliau tęsė vaikinas. -O jūs čia irgi atėjot vienas pabūti? -jau atsisukęs paklausė koledžo vadovo.
Po kiek laiko klastuolis jau klausė kito klausimo:
 -Kaip jūs pats gyvenat ir Marselis kaip laikosi? -bandė užmegzti pokalbį.
Kiek Lukas dar suprato su savo sudaužyta galva, kad jis atrodo baisiai ir, kad reikėtų truputį apsitvarkyti. Tad nusibraukė nuo savęs lapus, iš plaukų išsitraukė įlindusias šakeles. Staiga jam šovė keistoka mintis.
 -Gal galite pamokyti mane burti, kad jau esate čia? -paklausė Dylan'o. Nes su burtažodžiais man nelabai gerai sekasi, o ir naujų norėčiau visai išmokti, -bandė išprašyti vaikinas.

((Nutraukta))

[Mayra Llewellyn]

 Mayra, paskutiniems jos mokslo metams Hogvartse einant į pabaigą, jau gerai pažinojo Uždraustąjį mišką. Kiek jame, nepaisydama taisyklių, pravaikščiojo dieną, kiek, valdoma demonų, naktį, tad ir gerų vietų žinojo ne vieną ir ne dvi.
 Artėjo Valpurgijos naktis. Pastaruoju metu klastuolė vis dažniau pagalvodavo apie savo santykį su Tamsos būtybėmis ir kaip tai jai nepatinka. Kartais atrodydavo, kad ji viską supranta ne taip, kaip yra iš tikrųjų. Ši šventė bus paskutinė, kai ji paklus demonų nurodymams. Ne, ji daugiau nevergaus. Arba tegul dirba kaip su lygia, arba keliauja iš jos gyvenimo.
 Su tokiomis mintimis atėjo ir paskutinė balandžio diena. Mayra šį kartą buvo viską susiplanavusi ir pasiruošusi - ant kalvos buvo pritvirtintas stulpas, o aplink jį - sukrautas laužas. Tinkama auka irgi jau buvo pasirinkta. Vakare, įėjusi į jos kambarį, Mayra lengvai per prievartą sugirdė mergaitei eliksyrą. Ją atsivesti dabar nebus problema.
 Ir parodyk, o žiaurus Likime, savo pokštus taip! Šiąnakt danguje kabojo raudona pilnatis - sujungus tai su Valpurgijos nakties energijomis, gausi bombą, laukiančią menkiausios kibirkšties. Žinoma, į Uždraustąjį mišką eiti tokią naktį prilygtų savižudybei - bent jau taip manytų Mayra, jei nebūtų jau kelių tokių nakčių išgyvenusi be pernelyg ypatingų įvykių. Už rankos vesdama mergaitę per mišką, klastuolė paslapčia gėrėjosi tokiomis aplinkybėmis. Karen, stiklinėmis akimis žiūrėdama į niekur, paklusniai, lyg koks šuniukas, sekė iš paskos. Šį kartą Mayra jautėsi kitaip žiūrėdama į savo auką. Galbūt norėjo apsaugoti mergaitę? Ankščiau su tokiais dalykais niekada problemų neturėjo - štai kaip pasikeitė.
 Kol mergina užlipo į kalną, paduso. Užvertusi galvą į dangų, klastuolė bandė atgauti kvapą. Šiek tiek pailsėjusi, vis dar neramiai besidaužančia širdimi, juodaplaukė pastatė Karen prie stulpo. Nebuvo pakankamai žmonių, kad galėtų surišti kaspinus sudėtingesniu raštu, bet niūniuodama, Mayra viena pavaikščiojo aplinkui, kol mergaitė buvo tvirtai pririšta.
 Ar prisimeni, kai buvai jos vietoje? Tik tavo kaspinai sudegdavo ir tu galėtai ištrūkt. Ar pameni, kaip tėvas...
 Ne.
 Mayra papurtė galvą. Nereikia apie tai galvoti.
 Liko tik iškvietimas. Mėnulio blynas danguje apšvietė šią kraupiai tragišką sceną ir tylėdamas laukė, kol galės perduoti raganos maldas jos šeimininkams. Mayra išsitraukė durklą ir tvirtai suspaudė jį rankoje. Pirmą kartą noras nepaklusti joje buvo toks stiprus ir vis tiek...
 Užsimerkusi, klastuolė pradėjo garsiai sakyti maldos žodžius.

[Karen Rasel Džekė De Taer Rafaelė Realfė]

Paskutinis balandžio vakaras, Karen vis dar sėdėdama lovoje skaitė knygas ir stengėsi bent kažką, kad ir kokį nereikšmingą įvykį išmokti egzaminams, bet informacija nei lindo, nei išėjo iš galvos. Tad nebuvo kitos išeities kaip tik eiti miegoti ir bandyti kitą kartą. Palikusi ją tvyroti ore tikėdamasi, kad bent naktį kvėpuodama sugebės įgauti reikiamos informacijos, atsigėrė vandens, persirengė į naktinius marškinius (iš tėčio nugvelbta maikė kuri tęsėsi iki kelių), atsigulė ir jau po kelių akimirkų užmigo.
Pamiegojusi kaip jai atrodė vos kelias minutes buvo pažadinta kažkokių krebždesių apie jos lovą, bet į tai per daug nekreipė dėmesio, nes ne pirmą kartą kažkas grįždavo vidurį nakties. Bet kitas įvykęs dalykas buvo kiek keistokas, nes jai į burną pradėjo bėgti kažkoks skystis, iš pat pradžių ji dar bandė priešintis, bet supratusi, kad tai jai nepavyks galėjo tik atmerktomis akimis stebėti kaip kažkoks žmogysta jai girdo kažkokį gėralą.
Mergina jautė aplink savo kūną vejamas virves ar dar kokį dalyką kuriuo buvo galima apvynioti žmogų, bet smegenys dabar atsisakė kažkur siųsti nurodymus, tad teko taip ir stovėti. Vieninteliai dalykai kuriuos jautė tai virvių veržimą, šaltį sklandantį ore ir vėją kuris bandė pakelti ir nunešti jos naktinius marškinius. Ir štai pagaliau jos protas ėmė vėl normaliai siųsti informaciją, tad pramerkusi akis, kiek leido virvės ėmė dairytis aplinkui. Kiek tolėliau stovėjo tamsi žmogysta kurios veidą klastuolei buvo sunku įžiūrėti. Pabandžiusi išsilaisvinti iš virvių pastebėjo, kad po jos kojomis yra sukrauta nemaža šakalių krūva, o ji pati pritvirtina prie stulpo. Tokį dalyką ji buvo mačiusi žiobarų knygose, o gal ir ne vien tik ten. Visas šis dalykas reiškė, kad ji bus sudeginta ant laužo, o šioji mintis jos nelabai viliojo, tad buvo likęs vienintelis kelias - šauktis pagalbos ir tikėtis, kad kažkas ją išgirs ir atskubės padėti. Dar prieš pradedant jai spygauti nepažįstamasis kuris matyt ir buvo jos žudikas pradėjo kažką kalbėti, tad reikėjo apsispręsti ar mirti tyliai, ar bandyti išgyventi. Jos gyvenimas dar buvo kiek per trumpas, kad leistųsi nužudoma, tad suskaičiavusi iki trijų ėmė klykti.
 -Iiiiiiiii. GELBĖKIT, PADĖKIT! Kas nors! GELBĖKIT!
Jau po kelių tokių tiradų mergina vos dar beturėjo balsą, bet tikrai nesiruošė pasiduoti iki pat galo.

((Tas iiiii, tai ten buvo spiegimas.))

[Mayra Llewellyn]

 Mayra susikaupusi kalbėjo kvietimo žodžius, maldaudama Tamsos būtybes ją išgirsti, kai nuo Karen atsklidęs kiauliškas spygsmas privertė mergina paspringti demono vardu. Negi suklydau darydama eliksyrą? Ji turėjo išlikti apsvaigusi iki pat kraujo praliejimo! Piktai priėjusi prie neseniai klykavusios mergaitės, Mayra trenkė jai su delnu per veidą. Skambus pliaukštelėjimas nuskambėjo nakties tyloj.
-Raminkis, nebent nori, kad tave vilkolakiai sudraskytų. O jie žiauresni nei aš,-kreivai šyptelėjusi, piktai išrėžė klastuolė. Tada šiek tiek susiraukė, apsilaižė lūpas ir paklausė:
-Tu krikštyta? Jei taip, kalbėk savo Dievui maldas, nes daugiau tokios galimybės neturėsi.
Ir dabar, stovėdama beveik prie pat sukrauto laužo, Mayra tęsė savo apeigas. Žymė, palikta po kairiu raktikauliu Valdovo, vėl pradėjo dilgčioti, įspėdama merginą, kad ją stebi daugiau nei dvi žmogiškos akys.
-Tėve mūsų, kuris esi Pragare,-šnabždėdama, Mayra užsimerkė jausdama, kaip tamsos šešėliai pamažu apsiveja aplink jos kojas. Karen, visgi, nėra vienintelė šios nakties auka. Nuo ledinio prisilietimo merginos oda pašiurpo, bet beveik nesustodama ji kartojo maldos žodžius. Pramerkusi dar labiau patamsėjusias akis, Mayra nusišypsojo mažajai klastuolei, bet ta šypsena labiau priminė žvėries, kuris prieš puldamas iššiepia dantis, šypsnį.
-Kraujo auka, gyvybei atkurti,-tai tarusi, Mayra pačiupo mergaitę už plaukų ir patraukė jos galvą į šoną, atidengdama kaklą. Nors ne, dar norės ją sudeginti, tad paleido, bandydama sugalvoti sprendimą. Na, Mayrai reikėjo Karen kraujo, bet klastuolė nenorėjo, kad mergaitė nukraujuotų per kelias minutes. Koks smagumas deginti lavoną? Nei riksmų, nei kančių - tik svylančios mėsos dvokas. Pačiupusi Karen naktinių kraštą, pakėlė jį ir švelniai perbraukė durklu. Tinkamas kampas ir pagaląsti ašmenys atvėrė pakankamai gilią žaizdą, iš kurios netrukus pasipylė kraujas. Nukračiusi kelis lašus su durklu ant žemės, Mayra pati pirštu perbraukė per įrankį ir metališko skysčio lašelį įsidėjo į burną. Jai buvo smalsu, ar žmogus pajunta kokį skirtumą tarp kitų žmonių kraujo. Kol kas išvadų dar nebuvo padariusi.
 Žengusi kelis žingsnius atgal, mergina išsitraukė lazdelę ir nukreipė į malkas po mergaitės kojomis.
-Ir mirties vartai, jai prišaukti. Incendio Duo,-lengvas mostas ir ūžtelėjo liepsnos, apimdamos prie stulpo pririštą mergaitę.

[Karen Rasel Džekė De Taer Rafaelė Realfė]

Žudikui priėjus prie jos ir davus delnu per veidą mergina kiek susiraukė iš skausmo, bet nutilo rėkavusi. Vieną akimirką jai pasirodė, kad čia stovi kita klastuolė kurią buvo tekę matyti pamokose, bei kurios vardas jeigu neklydo buvo Mayna, o gal Mayra ar kaip ten jos vardas bebūtų rašomas ar tariamas. Žmogystai paminėjus, kad vilkolakiai yra žiauresni už jį, Karen kiek suabejojo, nes nemanė, kad yra jau taip žiauru mirti sudraskytai vilkolakių. Kur kas žiauriau jos nuomone buvo sudegintai ant laužo, nors nei vieno iš tų nebuvo patyrusi, o ir nelabai norėjo nei vieno iš tų patirti. Taip pat buvo pateikta visai gera mintis kuria mergina pasinaudojusi ėmė melstis Dievui. Nors į bažnyčią vaikščiojo tik per didžiąsias šventes, bet Dievu jos nuomone tikėjo pakankamai, kad dabar galėtų bandyti prašyti Dievo pagalbos. Ėmusi kalbėti maldą kuria meldė Dievo atleidimo pajuto prie jos kažką artinantis. Bet jos nusivylimui, tai buvo tas pats asmuo kuris dabar planavo perrėžti jai gerklę, bet paskutinę akimirką persigalvojęs. Viena akimi užkabino jo veidą ir tai jos nuostabai buvo toji klastuolė. Mayrai pakėlus jos naktinius klastuolė nespėjo sušukti norėdama išvadinti ją žudike, iškrypėle ir palinkėti, kad jai nepasisektų meilėje, bet viso to nespėjo padaryti, nes buvo įrėžta peiliu ir iš tos vietos ėmė tekėti kraujas. Išspaudusi neilgą klyksmą ir susitvardžiusi nepradėjusi rėkti iš skausmo sukaupė visą likusį kvapą ir išrėkė tai ką galvojo apie ją.
 -Žudike tu, iškrypėle, kad tu ir tie tavo požeminio pasaulio draugai paskęstumėt jūroje, kad tavo gyvenime neatsirastų žmogus kuris tave pamiltų, o jeigu taip ir atsitiks sužinojęs apie tai ką tu padarei paliktų tave vieną, kokia esi ir dabar.
Vos tik ji spėjo užsičiaupti kita klastuolė atsitraukė nuo jos ir vos ne tuoj pat dar kažką pasakiusi uždegė laužą. Iš pat pradžių buvo juntama tik šiluma kuri palaipsniui didėjo, bet ėjo minutės ir liepsna vis augo, kol vienu momentu lyžtelėjo josios pėdą taip sukeldama skausmo. Ir štai oranžinės spalvos ugnies liežuviai jau buvo apsiviję aplink Karen, o kai kurie jau ropštėsi ant jos drabužių kurie ėmė degti palikdami plikas vietas ir didelius nudegimus. Ir štai atėjo ta akimirka kai mergina jau negalėjo sulaikyti skausmo savyje ir per mišką paleido nežmonišką ir pačią paskutinę klykimo bangą po kurios ji liko ne vien tik be drabužių, bet ir be savosios odos kuri ją saugojau beveik dvylika metų.
Dabar lauže buvo galima rasti tik kaulų kurie bent kažkiek priminė, kad kažkada egzistavo mergina su vienu iš ilgesnių vardų kuri buvo sudeginta ant laužo. Nuo šios akimirkos Karen Rasel Džekė De Taer Rafaelė Realfė ilsėjosi ramybėje.

[Mayra Llewellyn]

 Liepsnos godžiai rijo Karen kūną ir nakties tylą perskrodė skausmo kupinas mergaitės klyksmas. Mayra tik stovėjo ir žiūrėjo. Šviesa atsispindėjo jos tamsiose akyse, kuriose matėsi merginai iki šiol buvęs svetimas liūdesys. Mergaitės paskutiniai žodžiai aidėjo klastuolės galvoje. Jei Lukas viską sužinotų, ar vis dar ją mylėtų? Ar vis dar žiūrėtų į ją taip pat, jei žinotų, kad ji nužudė niekuo jai nenusikaltusią mergaitę? Nejučiomis Mayra pradėjo sukioti sužadėtuvių žiedą ant piršto, kai pajuto tvirtas rankas ant pečių. Taip, Karen nebuvo vienintelė šios nakties auka.
 Vieniša ašara nubėgo Mayros skruostu.
 Tu pasikeitei.
Nevykęs juokas išsprūdo pro merginos lūpas.
-Žmonės greitai keičiasi, Liuciferi. Neturim nė amžiaus savo pamokom išmokti.
Klastuolė juto demono ranką, slenkančią jos kūnu žemyn. Užsimerkė. Pirmą kartą nelaukė tokios nakties ir demonas tą žinojo. Būtybės delnas sustojo ant jos klubo. Neištartas klausimas pakibo ore.
-Prašau... Prašau, ne. Mergaitės šiąnakt užteks,-silpnai sušnabždėjo Mayra. Jos veidu nubėgo dar kelios ašaros.
Tebūnie. Žinai savo pasirinkimo kainą.
Ir taip juodaplaukė liko viena. Ji žiūrėjo į laužą, užuodė tą vimdančią degančio lavono smarvę ir kaip koks drugys, traukiamas vilties šviesos, priėjo prie laužo ir suklupo netoliese. Mergina juto tą deginančią tuštumą viduje. Pasipylė ilgai viduje laikytos ašaros, plaudamos klastuolės skruostus. Mayra gedėjo. Gedėjo Karen, savęs, ateities, kurią galėjo turėti. Gedėjo visų žmonių, kuriuos į šitai įtraukė. Gedėjo šeimos, kurios niekada neturėjo. Skausmas spaudė krūtinę. Ką ji padarė.
 Naktyje dingo jau antras klyksmas.
 Raudonas mėnulis, abejingai žiūrėdamas į degantį laužą ir prie jo klykiančią merginą, tęsė savo naktinę kelionę.
 Po kelių valandų užgeso paskutinės žarijos, šildžiusios mergaitės kaulus. Mayra vis tiek nesijudino. Mergina jautėsi tuščia. Sudarkyta. Išnaudota.
 Ašaros seniai buvo nudžiuvę, o laužo anglys - atšalę. Bet juodaplaukė sutingusi, lyg statula, ilgą laiką niekur nesijudino.
 Išsitraukusi lazdelę, Mayra iškasė nedidelę duobę. Ne, ji nepaliks Karen kaulų taip, kad juos išnešiotų žvėrys. Klupinėdama po pelenus ir anglis, klastuolė surinko beveik viską, kas buvo likę iš mergaitės. Ir ji vis atsiprašinėjo. Rankomis užkasdama palaikus, Mayra verkė ir atsiprašinėjo. Karen neturėjo mirti, kad ji galutinai apsispręstų.
 Mayra įsmeigė durklą, vis dar išteptą mergaitės krauju, į žemę. Čia jį ir paliks. Paliks kartu su savo gėda ir mergaitės kaulais.
 Pamažu dangus nusidažė rusva spalva. Ši aušra pradėjo ne tik naują dieną, bet ir vienos, Visatos plane nereikšmingos, žmogystos naują gyvenimo lapą.