0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Kasiopėja Evers

  • VII kursas
  • *
  • 10
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • I love cats. Yes, even Mrs. Norris.
Nedidelė kalva
« Prieš 8 metus »
Žinoma, kaip ir kiekvieno žemės kampelio, taip ir Uždraustojo miško reljefas toli gražu ne lygus, kaip liniuote nubrėžtas. Visgi, miške pasitaiko ir duobių, ir kalvų, net ir upelis čia bėga - juk gamtos nesupaisysi.
Kalva buvo nei viduryje, nei pakraštyje, kažkur per vidurį tarp miško centro ir galo. Nors ji ir nebuvo labai aukšta, palyginus su kalnais, kuriuos buvo galima išvysti žvelgiant pro Hogvartso langus, padusti lipant kalva buvo įmanoma. Vienas jos šlaitas buvo status, kitas ne, tad pastaruoju ir buvo dažniausiai lipama į minėtają  kalvą.
Kalva buvo tankiai apaugusi medžiais ir, tiesą pasakius, visais augalais, kokius tik įmanoma prisiminti ar išvysti, kaip ir visą mišką, žemę klojo geras samanų sluoksnis. Kai kur pasitaikydavo koks kupstas ar šaknis (ne vienas buvo koją išsisukęs), kitose vietose ir rąstų buvo įmanoma rasti. Čia buvo ir įvairiausių gyvių - galėjai išvysti ir fėjas, ir vienaragius, ir ką tik nori.
Nors ir bevardė (o gal ir su vardu, tačiau jo niekas nežinojo), kalva pūpsojo miške, tarsi kviesdama kiekvieną ant jos užsiropšti.

*

Neprisijungęs Kajus Stefanas Andersonas

  • VII kursas
  • *
  • 84
  • Taškai:
Ats: Nedidelė kalva
« Atsakymas #1 Prieš 8 metus »
Kajus Andersonas skubėjo link miške esančios kalvos. Už rankos jis vedėsi draugę Kotą. Šie du varnanagiai turėjo bendrą tikslą - surasti Kalnų Niberiją ir pristatyti ją mokytojai. Turbūt tai ir paaiškina, kodėl jie traukė link kalvos. Abu pirmakursiai turėjo amuletus, bet vaikinas savojo dar neužsidėjo. Lyg dėl kažko dvejotų. Ūmai jis sustojo ir išsitraukęs savo burtų lazdelę iškėlė ją virš amuleto patogiai gulinčio jam delne. Tamsiaplaukis tyliai murmėjo kažką nesuprantama kalba. Jis staiga nutilo. Jo veidas iš susikaupusio virto piktu.
- Velnias neradau jokių spragų. - piktai tarė vaikinas.  Jis užsidėjo amuletą ir atsisuko į Kotą.
- Kur ieškosime pirmiausia? Pakalnėj? Viršūnėj? Kitose vietose? Pasirinkimų daug, o augti gali ne bet kur, o tik tam tikrose vietose. -  tarė Kajus kiek švelnesniu balsu.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 8 metus sukūrė Kajus Andersonas »

*

Neprisijungęs Kota Lunalight

  • V kursas
  • *
  • 167
  • Taškai:
Ats: Nedidelė kalva
« Atsakymas #2 Prieš 8 metus »
Kota, nedaug ir galėdama ką pasakyti ar paprieštarauti, klusniai sekė paskui Kąjų. Tiesa, šįkart jos ėjimas, net keista pasidarė, buvo normalus, mat savo įprastiniu šokio žingsneliu sidabraplaukė niekaip nebūtų spėjusi. Mažoji balerina vos neatsitrenkė į varnanagį, šiam sustojus, tačiau kiek atsitraukusi maloniai šyptelėjo, žaisdama su savojo amuleto virvele.
-Na..-ji susimąstė, šiek tiek baimingai pažvelgdama į Kajų, tačiau stengdamasi tai nuslėpti.-Galim pradėti pakalnėje ir lipant aukštyn jos ieškoti,-ji tyliai pasiūlė, numesdama sidabrinę garbaną nuo pečių ir nejaukiai timptelėdama sodriai mėlyną suknelę žemyn. Pasiraitojusi ir taip tik alkūnes siekiančias rankoves (the cold never bothered me anyway), Kota meiliai šyptelėjo.

*

Neprisijungęs Adira Floris

  • VI kursas
  • *
  • 305
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • :)
Ats: Nedidelė kalva
« Atsakymas #3 Prieš 8 metus »
Monika ir Adira atsidūrė prie norėtos pasiekti kalvos.
-Na štai, tikriausiai čia,-palengvėdama atsikvėpė ir toliau žiūrėjo į kalvą, kurioje turėjo būt Kalnų Niberija. Šaltis dar labiau veržėsi į Adiros kūną, mergaitė kaleno dantimis. Buvo labai baugu. Ir kas žino, gal jos sutiks kokį pavojingą gyvūną?
-Ar gali priminti namų darbą? Mums jį reikia iškasti?-Adira jau galvojo apie ateitį, nes buvo visai tikra, kad augalą ras būtent čia.
Mergaitė palietė amuleto grandinėlę ir patikrino, ar viskas gerai. Pagaliau ji pradėjo lėtai vaikščioti. Apsimetė, kad žvalgosi augalo. „Man būtų ne pro šalį sužinoti, kaip ta Kalnų Niberija atrodo“ pagalvojo ir truputį susigėdo. Adira tikėjosi, kad Monika to nesužinos.

*

Neprisijungęs Margo Diuken

  • VII kursas
  • *
  • 392
  • Taškai:
  • popsas užkniso juodai
Ats: Nedidelė kalva
« Atsakymas #4 Prieš 8 metus »
Monika pasirausė kitoje apsiaust kišenėje ir išsitraukusi Žiobarišką žibintuvėlį pašvietė šlaito link.
Čia pasirodė vijoklis smaragdo žalumo karpytais lapais. Jai pasirodė, kad Adira  buvo lyg ir bepradedanti džiūgauti, bet Monika palingavo galva. -Kalnų Niberijos lapai turėtų būti sodriai žalios spalvos su sidabrinėmis gyslelėmis, o čia, man atrodo smaragdo žaluma... Mergaitės truputėlį nusivylė.
Monika pašvietė toliau šlaito link ir... tolumoje suspindo kažkas sidabrinio! Varnanagės pasileido bėgte iki tos vietos. Pribėgusios pamatė sodriai žalią vijoklinį augalą su sidabrinėmis gyslelėmis!
Varniukės patyliukais pradėjo šokinėti...
 -Profesorė kaip ir nepasakė ką tiksliai daryti su Kalnų Niberija ją radus, bet nuojauta man sako, kad turėtume išsikasti patį mažiausią, va tą vijokliuką, kad nepridarytume nuostolių... - dūrė pirštu Varniukė į patį mažiausią netoliese pastebėtą augalėlį.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 8 metus sukūrė Monika Čiobris »
Dėkoju visiems savo draugams, bičiuliams ir bendraminčiams, kurių dėka čia praleidau nuostabų laiką. Ačiū visiems mane palaikiusiems, gyrusiems ir skaičiusiems mano rašliavą. Dėkoju visiems mane mylėjusiems ir kam buvau reikalinga. Jūs ir ši vieta mane labai pakeitėt. Ir tai gerai.
Kada nors papasakosiu apie jus visus savo vaikams.
Atsiprašau tų, kuriems lieku skolinga.
Tampu vaiduokliu, kokias buvo senbuviai, kai aš buvau šviežiena.
Su meile, Margo.

*

Neprisijungęs Adira Floris

  • VI kursas
  • *
  • 305
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • :)
Ats: Nedidelė kalva
« Atsakymas #5 Prieš 8 metus »
Adira nuėjo prie Monikos ir žvilgtelėjo į žibinto apšviestą vijoklį. „Tai va kaip jis atrodo... Niekuo neišsiskiriantis“ mintyse pagalvojo ir kiek nusiminė.
-Ar tu tikra, kad čia šis vijoklis?-mergaitė jau atsitūpė ir palietė šlapią žemę.-Ir kaip mums jį iškasti? Rankomis?
Adiros galvoje jau sukosi mintys, kaip aprašys šį augalėlį. Tiesiog paprasta žolė (iš išvaizdos). Bet palietus ją, Adira staigiai patraukė ranką. Augalas truputį dūrė, nors ir nesimatė jokių spyglių. „Keista...“
Adira labai džiaugėsi, kad čia kartu yra Monika. Ji atrodė protinga, skirtingai nei Adira, jai nelabai sekėsi moksluose.

*

Neprisijungęs Margo Diuken

  • VII kursas
  • *
  • 392
  • Taškai:
  • popsas užkniso juodai
Ats: Nedidelė kalva
« Atsakymas #6 Prieš 8 metus »
Monika vėl rausėsi apsiausto kišenėse. „Tikriausiai Adira mano, kad mano kišenės milžiniškos“ - pagalvojo mergaitė ir nuo šios minties šyptelėjo. Kišenėje aptikusi tai ko ieškojo išsitraukė nedidelį maišelį, apsaugines pirštines ir mažuliuką, į šaukštą panašų kastuvėlį. Varniukė matė, kad Adira kasti nenori, tad šio darbo ėmėsi pati. Teko truputį pavargti, nes Kalnų Niberijos šaknys buvo ilgos ir tvirtai įsikibusios į žemę. Ji kruopščiai, sulaikiusi kvėpavimą iškasė augalėlį ir kaip galima atsargiau įdėjo jį į maišelį. Mergaitė pastebėjo, kad Adiros ranka truputį paraudusi ir suprato iš kur tas paraudimas.
- Nieko baisaus, kai grįšime duosiu tau Žiobariško tepalo. - šyptelėjo ji draugei.
Varniukės paskubomis, atsargiai keldamos kojas patraukė takeliu iš miško...
Jau buvo sutemė tad abiems pasidarė daug smagiau kai išvydo pilies bokštus ir šviečiančius langus.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 8 metus sukūrė Monika Čiobris »
Dėkoju visiems savo draugams, bičiuliams ir bendraminčiams, kurių dėka čia praleidau nuostabų laiką. Ačiū visiems mane palaikiusiems, gyrusiems ir skaičiusiems mano rašliavą. Dėkoju visiems mane mylėjusiems ir kam buvau reikalinga. Jūs ir ši vieta mane labai pakeitėt. Ir tai gerai.
Kada nors papasakosiu apie jus visus savo vaikams.
Atsiprašau tų, kuriems lieku skolinga.
Tampu vaiduokliu, kokias buvo senbuviai, kai aš buvau šviežiena.
Su meile, Margo.

*

Neprisijungęs Rosemarie Mortimer

  • Burtininkė magizoologė
  • *****
  • 711
  • Lytis: Moteris
  • I wonder why
Ats: Nedidelė kalva
« Atsakymas #7 Prieš 8 metus »
((Kota, Kajau, srr, mes čia greitai :D))

Rosemarie brovėsi pro uždraustojo miško brūzgynus ir jau manė, kad tikrai abidvi paklaidino. Kur tik pažvelgdavo, visur matei tą patį: tankiai augančius medžius ir krūmas, retkarčiais kur nors prabėgantį žvėrelį.
Bet visgi, varniukės džiaugsmui, galiausiai pasimatė toji kalva. Žinoma kol suprato į ką žvelgią, praėjo kelios akimirkos, mat pati kalva niekuo nesiskyrė nuo miško.
- Fuuu,- atsiduso iš palengvėjimo.- Geras. Jau maniau, kad teks čia apsigyventi,- nelinksmai nusijuokė.
Mergaitė palengva ėjo aplink kalvą, ieškodama ne tokio stataus šlaito, jog galėtų palypėti. Tokį atradusi, nusivylė. Tikėjosi rasti bent kokį išmintą takelį, tačiau jo nebuvo, o tai reiškė, kad joms ir vėl teks brautis per krūmus.
Palengva kildama šlaitu, dairėsi į visas puse. Staiga lyg ir pamatė šmėstelint mėlyną žiedelį.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 8 metus sukūrė Rosemarie Mortimer »

I wish I told a different tale

*

Neprisijungęs Meibelė Casarano

  • V kursas
  • *
  • 11
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • All I wanted was the world.
Ats: Nedidelė kalva
« Atsakymas #8 Prieš 8 metus »
Varniukė lengviau atsikvėpė, pagaliau pastebėjusi kalvą.
-Tai jau tikrai. Palaaauk... Tik nesakyk, kad ir čia brūzgynai,-apsidairė mergaitė ir atsiduso. Sakyti jau nieko nebereikėjo.-Man regis, kaip tik laikas šokoladinėms varlėms. Dar kelios liko, jei nori.
Pasiėmusi vieną ir ištiesusi likusį maišelį Rosemarie, Amelia apžvelgė kalvą, akimis ieškodama mėlynos spalvos. Visgi ketvirtakursė nieko neužmatė, todėl, sunkiai atsidususi, priėmė neišvengiamybę vėl brautis pro krūmus aštriomis šakomis ir spyglius. Galiausiai pasiekusi viršukalnę, mergaitė aiktelėjo - šiek tiek kairiau, tarp apšerkšnijusių žolių, mėlynavo nuostabūs žiedai.
-Gerai, gal jie ir tinkami dekorui,-ištarė Amy, atsisukdama į Rosemarie.

*

Neprisijungęs Kajus Stefanas Andersonas

  • VII kursas
  • *
  • 84
  • Taškai:
Ats: Nedidelė kalva
« Atsakymas #9 Prieš 8 metus »
Kajus nežymiai linktelėjo. Palengva ėjo aplink kalvą ir ieškojo. Jam pasirodė, jog pamatė einančius kitus žmones, tačiau tai jo nėmaž nejaudino. Varnanagis žingtelėjo link krūmo ir praskleidė jį. Jokių augalų. Tik mažas vienaragis slėpėsi. Matyt buvo pasimetęs nuo motinos. Vargšelis, bet spėju, jog jis pats pasiklydo, o ne mama paliko. Bet jį suras, juk vienaragės geros motinos. Geresnės už žmones.
- Hm, o kaip tas augalas atrodo? Žinau, kad kažkoks vijoklinis, bet jei norim rast jį turėtume geriau žinoti.
Kajus pagavo save žiūrint į Kotą. Ir kaipgi jai pasakysiu? Kvailiu palaikys ir tiek.
- Klausyk, K-Kota, tau gresia pavojus. Aš tiksliai nežinau ar tai susiję su tavo galiomis ar su manimi, bet tiesiog pasisaugok...

*

Neprisijungęs Rosemarie Mortimer

  • Burtininkė magizoologė
  • *****
  • 711
  • Lytis: Moteris
  • I wonder why
Ats: Nedidelė kalva
« Atsakymas #10 Prieš 8 metus »
Rosemarie, ir vėl triaukšdama šokoladinę varlę, juokėsi iš Amelios pasakytų žodžių.
- Atsargiau, dar profesorė išgirs. Duos ji tau „tinkami dekorui“,- vis dar leipo juokais.
Apsiraminusi mergaitė pasilenkė prie augalo ir apžiūrėjo iš visų pusių.
- Tiesą sakant, nežinau ar reikia pražydusio, ar ne,- pasikasė galvą,- nes iš dar nepražydusių, bet ištrauktų žiedų, verdasi kažkokie eliksyrai, man regis. Na bet tiks ir šitas. Juk nesakė kokio jai reikia.- numojo ranka.
Varniukė atsisegė savo kuprinytę, išsitraukė apsaugines slibino odos pirštines ir mažą kastuviuką. Užsidėjusi pirštines pasilenkė bei ėmė atsargiai smeigti į žemę kastuvėlį, stengdamasi neužkabinti šaknų. Tai pasirodė sudėtingiau, negu manė iš pradžių, mat žemė buvo pašalusi. Tačiau galiausiai, po keleto alinančių minučių, Rosei pavyko ir ji atsargiai iškėlė augalą su dideliu žemių grumstu ant šaknų.
- Eee, galbūt turi kokį vazonėlį ar dar ką, kur galėtume tai įdėti?- paklausė koneveikdama save, jog pasirūpinusi pirštinėmis ir net kastuvėliu, pamiršo paprasčiausią vazonėlį.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 8 metus sukūrė Rosemarie Mortimer »

I wish I told a different tale

*

Neprisijungęs Meibelė Casarano

  • V kursas
  • *
  • 11
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • All I wanted was the world.
Ats: Nedidelė kalva
« Atsakymas #11 Prieš 8 metus »
Amelia stengėsi kruopščiau atkabinti augalo giją, apsivijusią aplink šalia esantį medį taip, kad nė nekiltų nutrūkimo grėsmė. Visgi Kalnų Niberija buvo vijoklinis augalas - tiesa, gana keistas. Iš augalo driekėsi vienintelė gija, vėliau apsivejanti ąžuolą ir pačiame gale šiek tiek išsišakojanti. Tiesa, pačio išsišakojimo mergaitė nebepasiekė, todėl jis "netyčia" nutrūko.
-Nieko, ataugs,-šiek tiek dvejodama, bet gana ryžtingai ištarė varniukė, spoksodama į draugę.-Vazonėlio neturiu, bet galime panešti ir taip. Galiu aš? Tu geriau rodyk kelią atgal, nes aš jo visiškai neprisimenu. Juk tu žinai, kaip grįžti, ar ne?
Mergaitės akys užkliuvo už dabar jau tuščio šokoladinių varlių maišelio. Džiaugsmingai šūktelėjusi, ji ištiesė jį Rosemarie. Regis, maišelis buvo būtent toks, kokio ir reikėjo. Gal ir ne vazonėlis, bet visgi geriau, negu nieko.

*

Neprisijungęs Kota Lunalight

  • V kursas
  • *
  • 167
  • Taškai:
Ats: Nedidelė kalva
« Atsakymas #12 Prieš 8 metus »
Kota tyliai sekė paskui Kajų, per daug nesipriešindama ir po žemėmis ieškodama mėlyno žiedo.
-Na, tai kaip ir yra vijoklis,-ištarė jis svajingu balsu, ieškodama melsvumo.-Tačiau jis turi mėlynus žiedus,-ji nusišypsojo, žiūrėdama kažkur toli, lyg būtų išvydusi žydrą žiedą, tačiau tai tebuvo ledo iliuzija. Kiek suraukusi antakius pažvelgė žemyn, dėl visa ko, galbūt bus praleidusi žiedą sau po kojomis. Ten nieko neradusi, ji vėl pakėlė akis į Kajų.-K..Kaip suprasti?-ji išlemeno, užsikirsdama ties pirmuoju žodžiu. Kota sugniaužė rankomis suknelės kraštus, pastebėjusi kaip ledas iškart sukaustė jos visą plaštaką. Sutrikusi Kota kilstelėjo delnus prie akių, nesuprasdama kas darosi.-Jie...jie niekada taip greitai neužšaldavvo, aš nesuprantu,-tyliai sukuždėjo Kota.

*

Neprisijungęs Kajus Stefanas Andersonas

  • VII kursas
  • *
  • 84
  • Taškai:
Ats: Nedidelė kalva
« Atsakymas #13 Prieš 8 metus »
Kajus kilstelėjo antakius ir nusišypsojo.
- Sakai mėlyni žiedai? Tada ieškokim mėlynų žiedų.
Varnanagis toliau dairėsi, kol pamatys mėlyną spalvą. Bet kaip ji nesirodė, taip nesirodė. Velnias. Reikėjo čia neit. Tik laiką gaištu, o to augalo tikrai nerasiu. Vaikinas pažvelgė į Kotą su rūpesčiu, nors ir stengėsi jį paslėpti. Jis piktai tarė:
- Tai reiškia, kad jei nesisaugosi numirsi, o jei pasisaugosi... Na galbūt išgyvensi. Klausyk tu gal išmok naudot ir valdyt savo galias, ką? Man tikrai nereikia papildomų mirčių ir košmarų. Jei dar pradėsiu sapnuot tave padengtą ledu - išprotėsiu.
Vos po sekundės pirmakursis tyliai pridūrė:
- Nors ir dabar žinoma dideliu protu nepasižymiu.
Tamsiaplaukis pakėlė akis aukštyn ir sumirksėjo. Kostelėjęs jis kreipėsi į mergaitę:
- Lipam aukštyn, Kota. Prisiekiu, mačiau kažką ryškiai melsvo.

*

Neprisijungęs Rosemarie Mortimer

  • Burtininkė magizoologė
  • *****
  • 711
  • Lytis: Moteris
  • I wonder why
Ats: Nedidelė kalva
« Atsakymas #14 Prieš 8 metus »
- Na, regis šitie medalionai,- Rosemarie patampė apsauginio medaliono grandinėlę,- turėtų kažkaip parodyti kelią atgal.
Varniukė apsidairė ieškodama vietos, iš kur jos atėjo. Nuo viso to ėjimo ratais aplink kalvą, ji prarado orientaciją.
- Esu devyniasdešimt devyniais procentais tikra, jog pilis ten,- žvelgdama į išlaužytas šakas ir ištryptą žemę tarė.- Bet dėl viso pikto galim patikrinti ar tie medalionai iš tiesų veikia.
Mergaitė stipriai tarp pirštų suspaudė metalo gabalą ir įnirtingai mąstė apie tai, kaip trokšta greičiau parsirasti pilin. Ilgai jos pastangų vaisiaus laukti nereikėjo. Vos neiškart atsirado mėlyna gija, vedanti į dešinę nuo ten, kur rodė Rose.
- Na, pasidžiaukime, kad šįkart nėjom ten, kur būčiau vedusi,- sumurmėjo ir atsargiai įdėjo augalą į Amelios ištiestą maišelį. Atsargiai sukišusi ir vijas, žvilgtelėjo į ketvirtakursę ir nusekė paskui mėlynąją giją, vedančią iš miško.

I wish I told a different tale