0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Natanielis Augustas Lizertas

  • Herbologas
  • ****
  • 274
  • Lytis: Moteris
Ats: Prie baro
« Atsakymas #90 Prieš 4 metus »
Natanielio akyse mirguliavo švieselės. Vaikinas, tiesą sakant, beveik negirdėjo nei savo paskutinių plepalų, nei Stiglerio čiauškėjimo apie tėvystės išmokimą. Rodės, jau netrukus, vat vat tuojau, rusvaplaukis pilnu veidu ners į alkoholio liūną ir nepabus be kitos dienos popietės. Tik staiga, tarsi perprogramuotas, žalsvaakis žvaliai žvilgtelėjo į juodaplaukį:
- Bernvakario?
Tačiau vėl netrukus pasirėmė kumščiu smilkinį ir įsistebeilijo į estetiškai sustatytus butelius už baro.
- Nežinau, ne tas dabar galvoj, seniuk, - gūžtelėjo pečiais, - Matai, turim dar nuspręsti ar Morganos suknelė derės prie papuošimų ir Kepsniuko spalvos. Juk ji rausvos tikrai nesirengs, o juk kaip vyriausioji pamergė galėtų. Tikrai galėtų pasistengt, uhh... - Ėmė niurzgėti jaunuolis ir lyg permuštas ar kažką prisiminęs mestelėjos į Franką, - Ai, ką ten sakei apie pamerges? Nenugirdau.
- Bet žinai, aš stengiuos šiaip, aš pakankamai daug stengiuos. Juk turiu teisę pasilinksmint ane? - Po kelių minučių tylos vėlei gurkštelėjo kartaus skysčio, - Tai kaip viskas bus? Net nežinau nuo ko reiktų pradėti. Aš išsekęs, huh, - kumštelėjo juodaplaukiui, viltingai nužvelgdamas šį.


*

Neprisijungęs Frankas Stigleris

  • ****
  • 341
  • Lytis: Vyras
  • I will spill blood to defend what's mine
Ats: Prie baro
« Atsakymas #91 Prieš 4 metus »
  Na ką gi... Rodos, kad Frankas bus prisikalbėjęs - juokais numestas pasiūlymas surengti Natanieliui bernvakarį, nors vieną laisvą vakarą, kai galės rinktis: ar praleisti jį kaip tikram buvusiam mergišiui, ar visgi susilaikyti, menant savo dailiąją rausvaplaukę sužadėtinę, nepraslydo Lizertui pro ausis. Jis užkibo lyg stambi žuvis ant užmesto kabliuko. O gal visgi pats garbanius, buvęs švilpis, yra ta žuvis, kuri persivėrė lūpą aštriu kabliuku, ir dabar privalės surengti tą paties pasiūlytą vakarėlį, mat iš spąstų taip lengvai jau nebe ištrūks. Ech, ko tik nepadarysi dėl Anabetės, pirmosios ir bene tikrosios meilės, brolelio, kurį Frankis ir draugu laikė.
  - Taip, draugeli, - perbraukė pirštu per stiklinės sienelę. - Bernvakarį! Beje, matau iš žibančių akučių, kad toks pasiūlymas tikrai pakėlė nuotaiką. Tai kokio velnio nesurengus vakarėlio tik mums, vyrams, huh? Žinoma, tik tavo rausvaplaukei sutikus, nes nenoriu vėliau būti ištemptas iš vestuvių už ausies. Tu supranti, koks vaizdelis būtų? - sukrizeno garbanius. - Nuotaka išspiria iš vestuvių vyriausiąjį pabrolį. Riebus skandalas ant svieto.
  Tiesa, kad ir kaip visas šis fenomenu pavirtęs Stiglerio pasiūlymas atrodytų gundančiai ir itin smagiai, pats renginio organizavimas tikrai pareikalaus ne vieno prakaito lašo. Oi teks dirbti. Juk nesinori draugui surengti kažkokio nuvalkioto vakaro su pora striptizo šokėjų, alkoholio atsargomis mėnesiui ir kitomis banalybėmis. Tiesiog... Nors gal Natui būtent to ir reikia? Pats gi sakė, kad gyvenimas susižiedavus itin įtemptas. Nors kas čia per nesąmonės.
  Gavęs naują stiklą, nieko nelaukė ir iškart nugėrė gerą gurkšnį, kai netikėtai klastuolis paminėjo tos vardą. Taip, Frankui nepasigirdo. Morgana, ta Salazaro išpera... Tad buvęs švilpis net paspringo vandeniu, mat lašas kitas pateko į kvėpavimo takus.
  - Palą, kas tokia? - paskutinį kartą gerai nusikosėjo. - Morgana? Tokia raudonplaukė, žalių akių... Ir ką aš noriu apgauti? Aišku, kad ta pati, - kratydamas galvą, atsikvėpė. - Nuostabu! Likimas tikrai mėgsta paišdykauti su manimi. Cha, spėju tu net nesupranti apie ką aš. Nieko, ilga istorija, - atsainiai pridūrė, mat kažkaip nesijautė norįs šiuo metu prisiminti tą akimirką. Nesupraskite neteisingai, nebuvo jis toks pernelyg apgailėtinas ar žiaurus, kad nevertėtų prisiminti. Tiesiog šiuo metu Frankas buvo geroje nuotaikoje, o tie bučiniai jį vis dar suglumindavo.
  - Na, o apie bernavakarį, palik viską man. Galėsi pabandyti mane įtikinti, kad tikrai kadaise buvai tobulas mergišius.

*

Neprisijungęs Natanielis Augustas Lizertas

  • Herbologas
  • ****
  • 274
  • Lytis: Moteris
Ats: Prie baro
« Atsakymas #92 Prieš 4 metus »
Natanielis pasirėmė kumščiu makaulę, apatiškai klausydamasis jaunuolio. Matyt, ne jam vienam pastarasis pusmetis buvo pilnas nuotykių. Nu linksma.
- Eh, - atsakomai atsiduso rusvaplaukis, nežinodamas nė ką bepridurti Frankui. Žaidimas su tuščia stikline rankose buvo bepabodęs buvusiam klastuoliui ir šis jau ėmė kelti savo popo nuo kėdės, ketindamas atsiprašyti draugo į tualetą, kai staiga vaikinas per greitai žingtelėjo priekin ir trinktelėjosi į tiesiai Lizertui prieš smaragdines akis išdygusią, dar vaikinukui nematytą, šviesiaplaukę.
- Oi, - kiek susiūbavo Natas ir mažumėlę mestelėjosi atgal, mandagiai praleisdamas merginą. Tačiau šioji kažin kodėl liko stovėti it įbesta vietoje. Sutrikęs Augustas suraukė antakius.
- Nenoriu pasirodyti įkyri, berniukai, bet girdėjau turite problemų asmeniniame gyvenime, - suklapsėjo tankiom blakstienom geltonsruogė ir uždėjusi ranką jaunuoliui ant peties, spūstelėjo jį žemyn, pasodindama atgal į buvusią vietą.
Natanielis akimirką žvilgtelėjo į Frankį, tarsi klausdamas ar visa tai jo darbas. Tačiau, rodos, šiam neišreiškus jokių ypatingų ženklų, pagal kuriuos galėtų susigaudyti, kame čia šaknys, strazdanius grįžtelėjo į merginą.
- Mes um, aš ne... Tu graži, tačiau man nereikia tavo paslaugų, - nejaukiai ėmė kasytis pakaušį Natukas. Lizerto skruostai nuraudo lyg ką tik prigauto nusikaltimo vietoje mokyklinuko. 
Mintis, jog draugas galėjo pasamdyti naktinę plaštakę, jog ji neva „padėtų” nusiraminti, Natanielį vertė jaustis nesmagiai. Negi jis atrodė toks beviltiškas, kad tik lytinio akto, beje reiškiančio išdavystę (Natas juk beveik vedęs! Dios mio), jam ir tereikia?
- Aš neteikiu jokių paslaugų, - piktai dėbtelėjo į susižiedavusįjį balsvaplaukė ir sukryžiavo rankas. Akivaizdu - mergina gana stipriai įsižeidė, jog ją palaikė priekabia prostitute.
- Aš Sidnė, - netrukus akimirksniu ištiesė ranką nepažįstamoji, matyt, nenorėdama pasirodyti nemandagi.
- Nu ir? - Kilstelėjo antakį Natas, kuris, skirtingai nei prieš keletą minučių, dabar nerodė jokio susidomėjimo prisiplakėle. Rankos vaikinukas irgi spausti nesiruošė. Vdrug serga ji kuo nors. - Pamintijo. Na, jau ne, kai tokie sunkūs laikai atėjo, Natukas savo rankas (ar kitas kūno dalis) patikėjo tik... Lizei? Nu realiai niekam, nes bacilų pilna aplinkui, bet ne esmė, ehem.
- Taigi, kaip jau sakiau, girdėjau ieškot pagalbos -, - pradėjo mergina.
- Klausyk, Sinde, -
- Mano vardas Sidnė.
- Sende, -
- Sidnė.
- Nu taip, taip, - numojo ranka, - Klausyk, Simne, mes nieko iš tavęs nenorim. - Gūžtelėjo pečiais strazdanius. - Va imk penkis galeonus ir šiu šiu, eik, nusipirk kokteiliuką ar ką jūs ten, panos, geriat.
Mergina pavartė akis. Toks jaunuolio elgesys sekino jos kantrybę. Visgi, galeonus paėmė. O ką? Ne visada gi rasi mulkį besišvaistantį pinigais į kairę ir į dešinę.
- Na, kaip nori, - nusileido ilgakasė, nusprendusi nesigadinti nervų, - vis dėlto paliksiu šitą čia, - po sekundėlės pridūrė ir pasilenkusi arčiau baro, padėjo popieriaus lapelį, dar mirktelėdama Frankiui. Nu čia dabar? - Kilstelėjo antakį Augustas, tačiau nieko nepasakė. Nu ir tegul burkuojasi, Frankas juk visom prasmėm vienišas, - papurtė galvą rusvaplaukis, vydamas mažumėlę pavydžias mintis šalin. Dėmesiu juk nenori dalintis niekas, tiesa?
Natanielis vogčiomis atsigręžė atgalios ir kiek prisimerkęs nulydėjo dailiąją pašnekovę tolyn už staliukų.
- Leisk man pažiūrėt, - merginai nuėjus, paskubom apsigręžė vėlei ir čiuptelėjo lapelį Frankui iš po nosies. - „Mamos Odės ateities būrimo paslaugos ir eliksyrai. Susikurk laimę pats”, - garsiai perskaitė melsvai išpieštą vizitinę rusvaplaukis. Sodrus juokas užpildė Natanielio plaučius.
- Hah, šitas geras, - išsišiepė kiek vėliau, kažkaip susiėmęs po keliolikos minučių, - Pala, čia dar yra kažkas daugiau, - pirštų galiukais perbraukė per kitoje lapelio pusėje išgraviruotas mažas raidytes. - „Kaina: viena ašara”.
Natanielis pažvelgė į juodaplaukį sėdintį greta (penkių žingsnių atstumu, nes jie ne gėjai).
Mažuoju piršteliu prilietęs per skruostą iš juoko varvantį mažytį vandens lašelį, tekštelėjo jį ant kortelės.
- Seniuk, žiūrėk, - staiga suburbėjo žalsvaakis, nuo  popierėlio ėmus sklisti ryškiai baltai šviesai, - Žinai, man kažkaip jau, - - nepabaigė sakinio vaikinukas, kai netrukus šviesos spinduliai ėmė akinti ne tik dvidešimtmetį, bet ir visą Kiaurąjį Katilą. Natanielis dar spėjo pastverti Stigleriui už apykaklės ir abu jaunuoliai akimirksniu išgaravo ore.

*

Neprisijungęs Frankas Stigleris

  • ****
  • 341
  • Lytis: Vyras
  • I will spill blood to defend what's mine
Ats: Prie baro
« Atsakymas #93 Prieš 4 metus »
  Nu jo... Vakaras išties buvo įdomus, ne tai, ko tikėjosi Frankas, pasirašęs susitikti su bene vieninteliu tikru draugu, likusiu po Hogvartso baigimo. Tikrai, buvęs švilpis manė, kad ramiai pasisėdės su Natu, gal papokštaus, gi tai buvo Lizerto stichija, jis tikriausiai gyvavo vien tik tuo, linksmai praleis vakarą. Nieko sunkaus ar netikėto. Visgi, oi kaip jis klydo. Rodos, vieną akimirką guodė vargšą, kad santuokinis gyvenimas nėra toks velnio apsėstas, kai pats sugalvojo rengti bernvakarį, plius, gavo pasiūlymą būti vyriausiuoju pabrolio, neminint fakto, kad vyriausioji pamergė Morgana. Oi smagu, oi likimas šaiposi iš garbaniaus. Idealu, argi ne?
  Matyt Natuką, taip jį vadindavo ir tikriausiai tebevadina mergikės, bus prispaudęs reikalas, nes pastarasis netikėtai pakilo nuo kėdės. Visgi, pernelyg ryžtingai. Susvyravo ir „grakščiai" įsirėžė į merginą, išdygusią tarsi grybas per lietų. Ir iš kur čia ji? Tiesa, Frankas šoko griebti draugo už rūbų, bet kur tau sugraibysi klastuolį. Slidus kaip gyvatė. Tad taip ir liko įsikibęs oro, prisigėrusio „nuostabaus" užeigos kvapelio. Žinoma, būtų dar ir šokęs pakelti tuos du likimo suvestus nuo žemės, tačiau kažkaip abu liko stovėti tvirtai ant kojų. Na, Natas gal ne tiek tvirtai kaip pastaroji, bet vis geriau.
  Turite problemų asmeniniame gyvenime. O ko ta mergiščia kiša nosį ne į savo reikalus? Nežino, kad nedera taip? Nejau motina vaikystėje negąsdindavo baubais, kurie naktį įlips pro langą ir užsuks nosį į kitą pusę už tai, kad klausėsi svetimų pokalbių? Na, matyti, kad ne. O gaila.
  Išgirdęs draugo žodžius, tikriausiai būtų prunkštelėjęs gėrimą sau ant kelių, tačiau stiklinė buvo tuščia. Matote, Natas, tasai šalimais jau pasodintas bernužėlis, palaikė pastarąją kekš... Khem, laisvo pobūdžio mergina, naktine plaštake. A jis visai nupušo? Nejau nėra gyvenime matęs tokios? Iškart matosi, kad šita, kad ir kas ji bebūtų, nėra viena iš tų, besitrinančių gatvėse. Na tik nepamanykite, kad Frankis jau koks jų specialistas. Tikrai, ne. Gyvenime nebuvo susitikęs su viena akis į akį. Nu tikrai. Jis, po galais, Anos, seniausiai jau pasimirusios, negali pamiršti, o jūs drįstat galvoti, kad jis galėtų... Pfu ant jūsų. Bjaurybės.
  Tamsiaplaukis nepratarė nė žodžio - taip ir liko rymoti prie baro. Tiesa, galėjo įsiterpti į tokį juokingą, gal net šiek tiek komedišką, tų dviejų pokalbį, tačiau bijojo sugadinti šį mini spektaklėlį. Be to, ne vien Frankui tai patiko. Pusė užeigos lankytojų, net tas prasmirdęs pusmilžinis nustojo lakti, kas po ranka papuolė, ir atsigręžę į šios trijulės pusę. Kurgi neatsisuksi, kai mergiotė beveik klykdama n-tąjį kartą taisė klastuolė, vis blogai pasakantį jos vardą. Sindė, Simnė, Sidnė... Tiesiog velnio pamesta. Ot kurioziškas vaizdelis
  - Nu ko tu su ja taip aršiai? - siektelėdamas Frankui paliktos kortelės, užklausė Natuko. Mergina tenorėjo... - kilstelėjo popieriaus skiautę aukščiau akių, kai netikėtai pastaroji buvo išplėšta iš rankų. Ot koks.
  Ir ką jūs manote? Tamsiaplaukis garbanius buvo teisus. Sidnė nebuvo naktinė plaštakė, kaip ją palaikė klastuolis. Oi ne. Ji tiesiog norėjo pasiūlyti... Pala, ką? Kažkokios mamos Odės ateities būrimo paslaugas? Nu čia dabar? Nejau šitie vaikinukai atrodė taip suknistai, kad net to jiems prireiktų? Juokinga, tikrai juokinga. Tad nėra reikalo ir stebėtis, kad Lizertas puolė į juoko ašaras. Tik žvenk ir juokis, argi ne?
  - Nejau jau tokie liurbiai pasirodėm? Ar tiesiog bando prasisukti po mūsų kišenes, huh? - su šypsena veide tarė. Tikrai šmaikšti situacija. Tad tikėjosi, pakėlęs akis, išvysti vis dar besijuokiantį draugą. Visgi pastarasis jau braukė savo ašarą ant tos mergiščios paliktos kortelės. Rimtai? A jis visai pablūdo? - Rimtai? Nejau taip panižo ateitį sužinoti? - spėjo pridurti, kai netikėtai buvo įtrauktas netikėtai pasirodžiusių šviesos spindulių. Velniava.
  Oi kaip mintyse keikė Natą švilpis, oi kaip keikė. Argi ir taip jam neužteko rūpesčių? Dabar čia plasnoja nešami vėjo gūsių apakintomis nuo šviesos spindulių akimis. Į nežinią. Na, merginos įteikta kortelė skiepijo mintį, kad visa tai nuneš pas būrėją, tačiau kas čia žino. Gal įklius vargšai dailūs vyriokai, kas tokių tik nenorėtų turėti glėbyje, į kokią sekso vergiją. Juk visko pasitaiko šiais laikais.
  Ir štai. Galiausiai viskas baigėsi. Nors akyse regėjo tik aksominę šviesos sruogą, kojos ryžtingai stovėjo ant tvirtos žemės, tiesą sakant, grindinio. Beje, Frankui užuodžiami kvapai taip pat neteikė asociacijų su jaukiu, keisčiausiomis detalėmis apibertu būrėjos kambariuku, jei galimai taip įvardinti tą patalpą. Visgi, kai vargšo akys apsiprato su aplinka, nebuvo didelio šoko. Juk kvapai ir garsai ir taip vedė prie to, kad ne pas būrėją atnešė juos ašara.
  - Na? Tai ką dabar, Kazanova? Kur ta tavo būrėja? - mestelėjo draugui, kartu paspirdamas tamsiame skersgatvyje besimėčiusią skardinę.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 3 metus sukūrė Frankas Stigleris »

*

Neprisijungęs Brielle Siri Devers

  • Burtininkė
  • ****
  • 252
  • Lytis: Moteris
  • Ella está tratando de matarme
Ats: Prie baro
« Atsakymas #94 Prieš 3 metus »
Gabrielė Devertes, žengdama pro duris į Kiaurą katilą, svarstė, ar nevertėtų jai pasikeisti vardo. Pasivadinti kokiu nors nuobodžiu vardeliu ir išvykti iš šalies. Škotijos aukštumos skambėjo viliojamai – vos keletas turistų per metus, ir plyna žemė, iš visų pusių (taip pat ir iš apačios) košiantis vėjas ir dangus, kuriame retai pasirodo saulė. Vaikydama mintį šalin, moteris papurtė galvą.
Grindlentė sugirgždėjo po kojom, niekas nė nepasuko galvos į dar vieną smuklės lankytoją. Niekam ir nebūtų šovę į galvą žemos, šlubuojančios ir išsidraikiusios moters suglamžytu ir dėmėtu apsiaustu palaikyti didžiausios ir baisiausios (na, gal šiek tiek perdedu) Britanijos organizacijos bose. Palaikyti kažkuo, kam per gynėją buvo perduota visa Britanijos burtininkų bendruomenės valdžia. Išties, tokia mintis būtų buvusi juokinga.
Smuklėje, rodytųsi, niekas nebuvo girdėjęs apie tai, kas dėjosi ministerijoje. Ir vien iš susižvelgimų, per rankas leidžiamų Magijos žinių laikraščių šlamėjimo ir prislopintų balsų galėjai suprasti, kad jau kurį laiką čia aptarinėjama naujausia tragedija. Ar, jei žiūrėtume iš kitos pusės, didis laimėjimas.
Devertes prie baro paprašė (škotiško) viskio ant akmenų. Taburetė buvo nepatogi. Šalimais ant baro gulėjo kaži kieno paliktas Magijos žinių numeris.
- Tikra maišalynė, ar ne? – tarstelėjo barmenas, pastebėjęs, kad Gabrielė nužiūrinėja pirmąjį puslapį. Šiame puikavosi skandalinga (kaip visad) antraštė ir iš išorės šiek tiek paniokotas Magijos ministerijos fasadas. Gabrielė pakėlė akis ir šyptelėjo.
- O taip, - pritarė. Mintyse galvojo, kad maišalynė gal net per silpnas žodis, tačiau savo opinijas pasilaikė galvoje. – Tiesą sakant, net nelabai suvokiu, kas iš tikro įvyko, - pridūrė leisdama mažyčiam sutrikimui pasigirsti balse. – Vilkolakiai užpuolė Ministeriją?
Barmenas suktelėjo rankšluostį valomos stiklinės viduje ir linktelėjo.
- Vilkolakiai irgi buvo, - pritarė. – Bet nutiko ir šis tas daugiau. Tiesą sakant, girdėjau tiek daug istorijos versijų, kad darosi sunku atsirinkti, kurios detalės tiesa, - akimirką patylėjo. – Tačiau pasitaiko ir tokių, kad net būdamas pusprotis suprastum, kad tai tik pasakos, - šyptelėjo. Stiklinė tyliai dunkstelėjo ant paviršiaus, sudzingsėjo į ją dedami ledo kubeliai, šliūkštelėjo tamsios gintarinės spalvos skystis.
- Ak? Pavyzdžiui? – menkai šypsodama pasiteiravo moteris. Viskis buvo geras. Gabrielė suabejojo, ar žiobarai tokio turi.
Barmenas akimirkai užvertė akis į lubas it mėgindamas prisiminti. Devertes žvilgsnis nukrypo į jo rankas ant baro, ant kurių buvo parėmęs visą kūną. Neatrodė įsitempęs nei susinervinęs. Kad ir kaip ten bebūtų, jo darbo vietai ko gero niekas negresia. Žmonėms visais laikais reikalingi gėrimai ir nakvynė.
- Sklando gandai, kad valdžia kažkokiu mistiniu būdu perduota mafijai, - pratarė. Įgudusia ranka pakėlė Gabrielės stiklinę ir šluoste nuvalė balutę po ja. – Bet man atrodo neįtikima. Niekas tos mafijos boso nėra matęs, o ir nariai retai atpažįstami. Man atrodo, - pradėjo palinkęs arčiau. – kad tai tik medijos paistalai. Mafija su šituo nebuvo susijusi. O vilkolakis, kuris viską organizavo, rastas negyvas. Niekas nežino, kur Magijos ministras. Sako, išvykęs iš šalies. Tad kol jokia mafija nei viceministras neatsisėdo į jo kėdę, valdžia vis dar jo rankose, - reikšmingai užbaigė barmenas ir mestelėjo šluostę šalin.
Gabrielė tarytum pritardama linktelėjo. Niekas nežino, kur ministras, niekas netiki, kad Ministerija atiteko mafijai, visur visuotinė sumaištis. Šitą ji jau girdėjo, ir neturėjo, deja, jokio noro imtis reikalų tvarkymo. Ir be jos įsikišimo pretenzijas į valdžios kėdę greitai pareikš koks nors mulkis. O tada bus galima imtis veiksmų iš šalies.
Ji nugėrė paskutinį lašą savo viskio, stiklinėje palikusi tik aptirpusį ledą.
- Galbūt taip ir geriausia, - burbtelėjo tarytum pati sau. – Cha, mafija. Prisigalvoja visokių, kad tik mandriau skambėtų, - papurtė galvą ir mestelėjo žvilgsnį į barmeną. Šis rodėsi susidomėjęs ką tik pro duris įžengusia grupe jaunų burtininkų. Darbas, žinoma.
Gabrielė kyštelėjo ranką į kišenę ir išsitraukusį galeoną, paliko šį ant baro, šalia Magijos žinių numerio. Nuslydusi nuo taburetės, patraukė link durų. Nuo Kiauro katilo iki Ministerijos nebuvo labai toli, o debesys, nors ir niaurūs, neatrodė lietingi. Išėjusi iš smuklės, Gabrielė tvirčiau susisupo į apsiaustą saugodamasi rudeninės vėsos, ir kreivu žingsniu patraukė tolyn.
"If he wants to sleep with half of London, he should sleep with half of London"

*

Neprisijungęs Luna Gardner

  • Burtininkė
  • *****
  • 970
  • Lytis: Moteris
  • Ir nelaša kraujas rašalu juodu - J. Aistis
Ats: Prie baro
« Atsakymas #95 Prieš 3 metus »
   Kaltė, liūdesys, kančia ir ilgesys griaužė Pusmėnulio gaujos alfą it kokie kirminai. Prabėgo kelios dienos nuo tos dienos, kai teko atsisveikinti su savo beta ir išsiaiškinti su Marlena, o atrodė, kad visa tai įvyko per vieną nelemtą minutę. Viskas, kas turėjo tvirtą pagrindą po kojomis paprasčiausiai ėmė ir sugriuvo. Dabar alfa ne tik buvo be betos, tačiau neteko geriausios draugės ir tapo atsakinga už jos atžalą, kuri verčiau dingtų iš namų nei leistų laiką su ja - motinos žudike. Ką gi, puikiai suprato jaunąją Hatfield. Dėl Džesikos mirties ir pati savęs nekentė. Susimovė taip stipriai...
   Pravėrė baro duris jausdama, kaip į nosį visa jėga trenkia alkoholio kvapas. Vilkiška uoslė nė kiek nesumažino akimirksniu atsiradusio susierzinimo. Niekad nemanė, kad savo noru ir vienui viena ateis į barą tam, kad užmirštų skausmą. Viskam būna pirmas kartas.
   Nužvelgė čia esančius nepatikliu, piktu žvilgsniu. Daugelis nekreipė dėmesio. Buvo arba per daug išgėrę, arba per daug įsitraukę į pokalbį. Regis, alkoholis išties padėjo atsipalaiduoti.
   Giliai įkvėpė nesulėtindama žingsnio ir stabtelėdama prie baro. Safyrinių akių žvilgsnis nuslydo įvairiais alkoholio pripildytais buteliais. Platus asortimentas, ypač tai, kuri čia lankosi pirmą kartą ir mėgstamo gėrimo, deja, neturi.
   -Burbono,-burbtelėjo padavėjui patogiai susirangydama ant baro kėdės. Kodėl išsirinko būtent šį gėrimą nė pati nenumanė, žinojo tik tai, kad šį itin mėgo Maiklas, vienas iš Pusmėnulio gaujos narių.
I am a wolf and I am stronger than fear.

*

Neprisijungęs Bastiano Zuccarelli

  • Šluotų meistras
  • ****
  • 259
  • Lytis: Vyras
  • Mamma mia!
Ats: Prie baro
« Atsakymas #96 Prieš 3 metus »
   Gyvenimas yra gražus, bet dar gražesnis yra, kai tam tikri skysčiai sumaitoja blaivesnį realybės vertinimą ir tampi visiškai steriliai laimingas. Bastiano buvo ganėtinai laimingas žmogus, bet, kai kažką turi, norisi ir dar daugiau. Mokslai visai neblogai sekėsi, galimai veikiai netgi pavyks išvykti mokytis į dar kitą šalį, gal šįsyk kiek egzotiškesnę (mat paniurę snukiai ir lietus kasdieninis, nors ir egzotiška, bet ne per daug) - kodėl gi dar nepasimėgavus angliškais gėrimais, pilnai įsijaučiant į vietinę dūšią? Negi likęs pasaulis galvoja, kad anglai svaiginasi tik arbata? Pfff.
   Bastiano žygiavo apgraibomis, šįsyk be šuns, kadangi jam nelabai patiko girtuokliai. Kelti streso Galileo aklasis nenorėjo. Tam, kad grįžtų namo, jis nusipirko momentinį išblaivinimo eliksyrą, nors ir nelabai mėgo imtis tokių priemonių. Gerti namie italas dar labiau nemėgo. Kokie lopai geria namie?
   Su aklųjų lazdele ir apgraibom prisigretinęs prie baro jaunuolis galėjo atkreipti vieno ar poros dar skaidresnių akių smuklės lankytojų dėmesį, tačiau šiaip jau nelabai kam rūpėjo.
   - Bet ko stipraus ir ne super brangaus, - praktišką užsakymą pateikė italas, net ir čia kažkur įveldamas gramatikos klaidą. Anokia čia bėda, britų mokslininkai nustatė, kad alkoholinių gėrimų vartojimas pagerina gebėjimą kalbėti užsienio kalba.
„Bet turėtum susimąstyti, ar tavo moralė nesivolioja ten, kur siunti kavą", - Mio

Kaip ten buvo, kaip nebuvo,
Bet kardų matuot aš neisiu
Su tavim, niekingas bėdžiau,
Netikša tu nelaimingas
“.
- Kalevala

*

Neprisijungęs Luna Gardner

  • Burtininkė
  • *****
  • 970
  • Lytis: Moteris
  • Ir nelaša kraujas rašalu juodu - J. Aistis
Ats: Prie baro
« Atsakymas #97 Prieš 3 metus »
   Ilgai laukti nereikėjo. Vos po akimirkos vienos, antros ant baro, priešais ją buvo padėta stiklinė pusiau pripildyta švelniai rudos spalvos skysčiu. Kurį laiką nepatikliai žvelgė į gėrimą. Per visus dvidešimt tris metus jokio stipraus alkoholio taip ir neparagavo, o štai dabar, kai jis buvo ranka pasiekiamas... Išsigando?
   Kilstelėjo stiklinę pauostydama. Gerai, reikėjo pripažinti, kad vilkiškai uoslei kvapas nė kiek nepatiko, bet žinant įvairius eliksyrus su šlykštaus kvapo gėrimais ir itin veiksmingu poveikiu...
   Užsivertė dideliais gurkšniais išgerdama visą burboną. Susiraukė norėdama tuoj pat viską išspjauti, tačiau susilaikė, kaip ir derėjo.
   -Dar vieną,-pastūmė stiklinį indą atgal barmenui. Gerklę nemaloniai degino, skonis bjaurus, o noras iš čia dingti tapo neapsakomai didelis.
   Kiek tiksliai išgėrė stiklinių - nebeprisiminė. Tik šalia jau stovėjo visas burbono butelis. Nugerta nebuvo nė trečdalio, tačiau viskas keistai sukosi. Jautėsi lengvai apsvaigusi, o ir burbonas nebebuvo toks šlykštus. Tiesa sakant, buvo visai skanu.
   Kryptelėjo galvą į ką tik prie baro prisliaužusį vaikiną. Neiškarto atpažino šį, tad paprasčiausiai nusisuko siekdama butelio, tačiau klausai sugavus pažįstamą balsą stabtelėjo.
   -Bastiano?-rauktelėjo antakius nužvelgdama akląjį,-kokia proga?-sukikeno keistai linksmai. Ak, turbūt alkoholis jau veikė Pusmėnulio gaujos alfos smegenis. Dar kelios stiklinės ir ji bus linksmiausia baro lankytoja šiąnakt.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 3 metus sukūrė Luna Gardner »
I am a wolf and I am stronger than fear.

*

Neprisijungęs Bastiano Zuccarelli

  • Šluotų meistras
  • ****
  • 259
  • Lytis: Vyras
  • Mamma mia!
Ats: Prie baro
« Atsakymas #98 Prieš 3 metus »
   Kai tik pakėlė stiklinę prie lūpų ir nė siurbtelėt nespėjo, išgirdo savo vardą.
   - Nu čia dabar, - sumurmėjo sau po nosim, mat galimybė susitikti bare kokį pažįstamą buvo lygi beveik nuliui. Be to, balsas buvo moteriškas. - Luuuuna, čia tu!!! Mamma Mia!!! - staiga atpažinęs užmaurojo italas, plačiai išsišiepdamas nuo ausies iki ausies, o gal net 360 laipsnių šypsena aplink visą galvą.
   Nesunku buvo pajausti smagumą vilkolakės balse - būdamas kol kas visai dar blaivus, Zuccarelli gerai suprato, kad šita jau baisiau tapkės. Nei peikė, nei skundėsi, gal tik pasijautė truputį išduotas, kad jinai pylė viena. Dviem visada smagiau, anokia čia paslaptis.
   - Reikia švęsti gyvenimą! - išdidžiai pareiškė jaunuolis, alkūne atsiremdamas į barą ir čia pat vienu mauku išrydamas visą stiklinę, kol ji nesugalvojo vėlnko nors paklausti.
   Tiesą sakant, taip ir nesuprato, ką geria, galbūt tą garsiąją ugninę. Barmenas garantuotai klausė, ar tai jam tiks, bet turbūt dėl šurmulio ir paties Bastiano šnekų nusisojovė ir pripylė, ką ir buvo planavęs.
   - O ką čia veiki tu? - pasidomėjo jaunuolis, mat Lunos ir alkoholio paveikslai jam nelabai lipo viens prie kito. Tas Lunos krizenimas irgi skambėjo velniškai keistai - neatsiminė, kad kada nors būtų girdėjęs ją šitaip bendraujant.
   Ta proga įlupo dar vieną stiklinę. Ne, kaži, ar čia buvo ugninė. Ugninės neišeina gerti kaip sulčių.
„Bet turėtum susimąstyti, ar tavo moralė nesivolioja ten, kur siunti kavą", - Mio

Kaip ten buvo, kaip nebuvo,
Bet kardų matuot aš neisiu
Su tavim, niekingas bėdžiau,
Netikša tu nelaimingas
“.
- Kalevala

*

Neprisijungęs Luna Gardner

  • Burtininkė
  • *****
  • 970
  • Lytis: Moteris
  • Ir nelaša kraujas rašalu juodu - J. Aistis
Ats: Prie baro
« Atsakymas #99 Prieš 3 metus »
   Kurtinantis balsas nuaidėjo visu baro paviršiumi. Toks staugimas labiau priminė vaiko, kai motina atima žaislą, o ne jaunuolii, atpažinusio pažįstamą personą. Tik šįkart mergina nekreipė dėmesio į tokį maurojimą, burbonas darė savo. Turbūt nė nebūtų sureagavusi, jei čia pat, šalia jos būtų sugroję mušamaisiais instrumentais.
    Išvydusi tokią plačią Bastiano šypseną mergina garsiai nusijuokė.
   -Šypsaisi tarsi būtum pamatęs savo gyvenimo meilę,-prunkštelėjo pripildydama savo stiklinę švelniai rudo skysčio. Neabejojo, kad išgėrusi visą butelį, pamėgs burboną labiau nei bet ką kitą. Na, arba ims šio nekęsti, kai pajus visas alkoholio pasekmes.
   Dar kartą nusikvatojo. Regis, Bastiano išties buvo linksmas žmogelis. Žmogelis, mėgstantis išgerti.
   Prisimerkė mėgindama išsiaiškinti, kiek gi kartų šiam teko lankytis panašiose vietose, tik ant kaktos nebuvo parašyta. Ką gi, galbūt išsiaiškins pokalbio metu. Arba kada nors kitą kartą.
    -Švenčiu gyvenimą,-gūžtelėjo pečiais pasekdama vaikino pavyzdžiu ir išmaukdama visą stiklinę vos keliais gurkšniais. Šįkart skonis buvo daug geresnis, o ir nuotaika pasikeitė. Buvo velniškai gera.
   -Išmėgink šito,-prisitraukusi Bastiano stiklinę pripildę ją burbonu. Pastūmėjusi atgal tą patį padarė su savąją. Jei jau atėjo prisigerti, tai bent jau linksmai ir draugiškai.
   Prieš akis iškilo Elijah'us su Džesika. Ne, nei vienas iš jų nebūtų patenkintas, kad ji šitaip, deja, Džesika mirusi, o Elijah... Pastarojo nematė jau kelias savaites, taigi bent šią akimirką galėjo atsipalaiduoti. Nors trumpam.
I am a wolf and I am stronger than fear.

*

Neprisijungęs Bastiano Zuccarelli

  • Šluotų meistras
  • ****
  • 259
  • Lytis: Vyras
  • Mamma mia!
Ats: Prie baro
« Atsakymas #100 Prieš 3 metus »
   Bastiano suglaudė ausis, Lunai pamiršus, kad jis aklas. Kai tik atsimindavo turįs prastas akis, pasijausdavo nelabai maloniai. Pastaruoju metu tai nutikdavo žymiai dažniau nei gimtajame Neapolyje. Neapolyje, kur žmonės buvo linksmi, iš gatvių nenutildavo turistų šurmulys ir galėdavai pajusti sava nosim, kaip kvepia vidinė ramybė...
   - Matyt nemačiau, bet galbūt išgirdau, - nesutrikęs atšovė italas ir, jei tik nebūtų aklas, mirktelėtų galimai juodom ir neypatingom itališkom akim. - Šiaip nesitikėjau čia sutikti jokio pažįstamo žmogaus, - prisipažino jis.
   Lunos nusikopijuotas atsakymas į klausimą rodė, kad šios liežuvis, nepaisant išgertų mililitrų, vis dar aštrus. Į tai Bastiano tik griausmingai nusižvengė, bet nelabai ką gudraus beatsakė. Smuklės ir barai - ne vieta inteligentiškoms kalboms, na, dažniausiai. Savo girtų rašliavų poetai skaityti renkasi į padoresnes kavines, nebent tos rašliavos tokios prastos, kad anose kavinėse tokiems menininkams vietos nelieka, ko irgi pasitaiko. Tik kaži, kiek to džiaugsmo dalytis savo širdies kalba su sauja negyvų individų, įkaitusiose rankose gniaužiančius įšilusius stiklus, per kuriuos pereinanti lempų šviesa hipnotizuojančiai žėri ant prastai nuvalytų stalų...
   - Oo, dėkui, - pakinkavo galva Zuccarelli, keldamas burboną prie vartų į ryklę. - Viskis, KĄ? Neblogai, neblogai! - šūktelėjo, jau jausdamas, kaip alkoholis trenkia į galvą. - Bet AR ragavai britiškos ugninės? MAMMA MIA! Įpilkit ugninės! - riktelėjo barmenui, stumtelėdamas ir savo, ir Lunos jau tuščias stiklines.
   Namo iš baro paprastai grįždavo užkimęs.
„Bet turėtum susimąstyti, ar tavo moralė nesivolioja ten, kur siunti kavą", - Mio

Kaip ten buvo, kaip nebuvo,
Bet kardų matuot aš neisiu
Su tavim, niekingas bėdžiau,
Netikša tu nelaimingas
“.
- Kalevala

*

Neprisijungęs Luna Gardner

  • Burtininkė
  • *****
  • 970
  • Lytis: Moteris
  • Ir nelaša kraujas rašalu juodu - J. Aistis
Ats: Prie baro
« Atsakymas #101 Prieš 3 metus »
   Akimirksniu pajuto, kaip atmosfera pasikeičia. Gal ir buvo gerokai apsvaigusi nuo alkoholio, tačiau pro safyrines akis nepraslydo kiek nuliūdęs Bastiano veidas. Pernelyg atsipalaidavo, padarė klaidą. Žinoma, įžeisti nenorėjo, nenorėjo ir priminti apie negalią, paprasčiausiai nepagalvojo. Tiesa sakanat... Mintyse keiktelėjo. Reikėjo, kuo greičiau viską užglaistyti, kaip ant keksiukų supila glajų, o tada eilė pabarstukams.
   -Mmm...-numykė atsidusdama,-ne tai norėjau... Ah... Man nederėjo,-galiausiai išspaudė suvokdama, kaip sunku rinkti žodžius tokioje situacijoje. Ar čia taip stirpiai ėmė veikti alkoholis, ar visgi nemaloni pokalbio pradžia?
   -Ak, ne tu vienas,-papurtė galvą. Jei tik Džesika tebebūtų gyva, Marlena nesiustų ir nemaištautų, o Elijah būtų šalia, čia jos nė nebūtų nė kvapo. Turbūt, kaip visuomet, laiką leistų su grynakrauju Pusmėnulio gaujos name. Kartu su vilkais.
   Užsimerkė liūdnai vyptelėdama. Štai iki ko gali priversti draugo netektis. Niekad gyvenime nesilankiusi bare atsliuogė čia savo noru ir taškė viena visą butelį burboną. Na, pradžioje viena, į pagalbą atskubėjęs italas buvo rimtai nusiteikęs.
   Šiam vėl užstaugus ant visos smuklės garsiai nusijuokė. Buvo per daug atsipalaidavusi ir... Nesvarbu, ji jautėsi gerai, o tai dabar buvo svarbiausia.
   -Britiškos...ko?-rauktelėjo antakius stebėdama, kaip barmenas kažką burbėdamas sau po nosimi pila į stiklines keistą skystį. Rauktelėjo antakius kurį laiką stebėdama baro darbuotoją, o tada pasisuko į Bastiano.
   -Nusimato linksma vakaro pabaiga,-keistai linksmai nusišypsojo, nors vaikinas to ir nesugebėjo pamatyti. Nors nematė, bet linksmą balsą tikrai turėjo girdėti. Netgi pati nustebo dėl tokio savo linksmumo. Buvo pasiruošusi švęsti iki paryčių, jei tik po kelių valandų smegenys neatsisakys veikti.
I am a wolf and I am stronger than fear.

*

Neprisijungęs Bastiano Zuccarelli

  • Šluotų meistras
  • ****
  • 259
  • Lytis: Vyras
  • Mamma mia!
Ats: Prie baro
« Atsakymas #102 Prieš 3 metus »
   Bastiano pasisuko į Luną šonu, išgirdęs ją keistai mykiant. Pastebėjo, kai kurie nusigėrę žmonės imdavo skleisti pačius keisčiausius garsus, ko gero, į keisčiausių garsų sąrašą įtraukti galima ir į pusiau išgalvotas, pusiau tikras jų pasakojamas labai jautrias istorijas iš gyvenimo ir sapnų. Įdomu, kodėl alkoholis ištirpdo visą suaugėliškumą, hm, gal verčiau sakyti, nudezinfekuoja visą suaugėliškumą nuo po jo sluoksniu besislepiančio vaikio. Įdomu, kodėl jis atriša ir duoda valią liežuviui ir šitas pradeda lakstyt pirmyn ir atgal be tikslo kaip nusitraukus karvė kaime, iki kol įteiki pačią gražiausią turėtą morką arba sušauki pusę kaimo vyrų su virvėm, bilen tik pagaut raguotą gyvulį, tik vakar romiai atrajojusį, kol atėjus moteriškė iš kranelio prisileido pilnus kibirus.
   - Viskas čiki, Mamma Mia! Non te la prendere! - ramino merginą italiūkštis, nors kaži, kiek romaniškos kilmės žodžiai galėjo pasiekti Lunos, kaži, ar mokančios tokią mandrią kalbą, smegenis ir širdį.
   - Betgi ir pasisekė, - nusikvatojo juodaplaukis, kai mergina prisipažino, kad ji irgi nesitikėjo čia surasti pažįstamų. Būtų klausęs, ar ji kartais nenorėjo ir toliau vakaro leisti viena, bet, visų pirma, pietiečiui tas ne itin rūpėjo, antra, ji nebūtų jo užkalbinus, jei nebūtų pažinus. Jis gi aklas, o nuo aklo pasislėpti lengva, jei tik moki truputį pasėdėt ramiai.
   - Ugninės, UGNINĖS, - patikslino ir pakartojo italas. - Gal panašu į rusų vod... bet... - nebaigęs sakinio kelissyk garsiai žagtelėjo jis. Ant žagsulio užpylė dar stiklinę alkoholio, dabar jau nelabai skaičiavo, nors turbūt derėtų. Alkoholis niekur nėr pigus, nu, gal tik minėtoj Rusijoj.
   - Mamma Mia, - žagtelėjęs burbtelėjo jis. Pamėgino užmesti sunkią leteną Lunai ant pečių, bet nelabai apskaičiavęs atstumą tarp jų, pataikė tik delnu ant peties. - Gražu toj jūsų Anglijoj, žinai. Mamma Mia! O kas Baltarusijoj, girdėjai? Jie ten... - žagt! Žagt! - Nelošia FUTBOLIUKO. Mamma!
   Žagt.
„Bet turėtum susimąstyti, ar tavo moralė nesivolioja ten, kur siunti kavą", - Mio

Kaip ten buvo, kaip nebuvo,
Bet kardų matuot aš neisiu
Su tavim, niekingas bėdžiau,
Netikša tu nelaimingas
“.
- Kalevala

*

Neprisijungęs Luna Gardner

  • Burtininkė
  • *****
  • 970
  • Lytis: Moteris
  • Ir nelaša kraujas rašalu juodu - J. Aistis
Ats: Prie baro
« Atsakymas #103 Prieš 3 metus »
   Kiek kryptelėjo galvą galėdama į Bastiano veidą žiūrėti ne profiliu. Žiūrėti į akis tam, kuris tavęs nemato, keista. Tarsi žvelgti per veidrodinį stiklą kalėjimuose, kur vienoje pusėje policininkai gali stebėti nusikaltėlio pokalbį su jų kolega, o štai kaltinamasis viso labo tik save. Šiuo atveju Zuccarelli turbūt tematė tamsą. Per daug pro šalį neprašovė. Juodi plaukai, tamsi apranga ir keistai apsiblausęs žvilgsnis, tetrūko juodojo kristalo kardų, aplietų krauju, kaip tą kart Magijos Ministerijoje ir būtum drąsiai galėjęs pasakyti, kad mergina visiška tamsa, giltinė.
   Žioptelėjo ketindama atsakyti, tik suvokimas, kad italų kalbos nemoka, privertė užsičiaupti. Ką reiškė tas šūktelėjimas paliko išsiaiškinti kitiems baro lankytojams, jei šiems buvo įdomu, o pati tuo metu susivertė dar vieną stiklinę burbono. Ak, dabar puikiai suprato, kodėl Maiklas niekad neatsisakydavo viskio.
   Į skrandį patekęs alkoholis nebe juokais apsvaigino. Kūną užliejo neapsakoma šiluma, viskas maloniai sukosi, buvo linksma ir velniškai gera. Plačiai nusišypsojo suvokimui trinktelėjus per galvą.
   -Manau...-liežuvis burnoje keistai ėmė suktis. Atrodė, kad nebenori paklusti,-pasigėriau...-nusikvatojo užsiversdama ir barmeno paduotą stiklinę su ugnine ar kokiu ten velniu. Šitai buvo nesvarbu, keli gurkšniai ir indas tuščias skambtelėjo į baro paviršių. Barbono butelis, stovintis netoliese, irgi beveik buvo tuščias.
   -Regis, pasigėrei ir tu,-nusikvatojo šalia sėdinčiam vaikinui garsiai kelis kartus sužagsėjus. Ak, puikiai matėsi, kad tiesia linija anas nebepaeitų. Įdomu, kaip pati paeis, kai nulips nuo baro kėdės.
   -Oi, nesijaudink, nuo kėdės nenuvirsiu,-sukikeno patapšnodama delnu per vaikino dilbį,-nebent didinsim apsukas,-persibraukė ranka per ilgus plaukus, kiek netvarkingai nugulusius ant nugaros.
   -Kokia dar Baltarusija?-susiraukė pažvairuodama į Bastiano, o tuomet pasirėmė ranka galvą užguldama barą,-tau ką, Italijos ir Anglijos maža?-pasisuko į italą.
I am a wolf and I am stronger than fear.

*

Neprisijungęs Bastiano Zuccarelli

  • Šluotų meistras
  • ****
  • 259
  • Lytis: Vyras
  • Mamma mia!
Ats: Prie baro
« Atsakymas #104 Prieš 3 metus »
   Net nenumanydamas, su kokia keista egzistencine nuostaba dėl negalejimo palaikyti akių kontakto susiduria pašnekovė, Bastiano nemintijo apie nieką kitą, kaip tik kuo greičiau nusigerti. Per daug užsisėdėti smuklėj nenorėjo, mat tai reikštų ilgą ir neramų vakarą Galileo. O šitas stebuklingai protingas šuo buvo ir Bastiano gyvenimo, ir akių šviesa. Kur plepus italas rastų idealesnį klausytoją, kai po sunkios dienos gali tiesiog neperstojamai malti liežuviu, pasakodamas istorijas iš dienos, kurias gyvūnas ir taip greičiausiai matė?
   - A JAU pasigėrei? - žvengdamas žagtelėjo Bastiano.
   Šitas į gerą neišėjo. Nevaldomas kvatojimas ir reti žagtelėjimai susiliejo į vieną, galiausiai virsdami nevaldomu pastoviu žagsėjimu. Juodaplaukis susičiupo sau už gerklės, tada už pilvo lyg tikėdamasis, kad šitie judesiai privers tą nemalonų priepuolį praeiti. Žagt, žagt, žagt. Netgi nebeatsiminė, ar dėl šito jis retokai nusigerdavo, ar čia šiaip bjaurus atsitiktinumas, ar neplanuota organizmo reakcija į per prastą (ar per gerą?) itališkam skrandžiui alkoholį. Žagt žagt! Pamaišymas gal irgi nebuvo į naudą?..
   - Mamm, - žagtelėjo, nė mylimiausios savo frazės pasakyt nespėjęs. Reikalas ėjo blogyn ir tas italui nebepatiko.
   Gal per stipriai prisitašė?
   - Nenuvir...? - žagtelėjo Bastiano. - Aš tai... Vand... ens...
   Išmintingai užgėręs dar vieną stiklą ugninės, užsienietis savo garsiu žagsėjimu galiausiai patraukė ir barmeno dėmesį. Šis žvilgtelėjo į jį mažumėlę sunerimęs, bet kol kas dėl to nesiėmė jokių veiksmų. Bastiano jau rėžė krūtinę nuo žagsėjimo.
   -  Jo... Žagt...arusija, žagt...arusija, - net du kartus mėgino ištart Baltarusijos pavadinimą, bet nelabai kas gavos. - Savo šluot... Žagtariausiu... Žagt, pasaulį, -uždėjęs leteną mergiotei ant pečių, labai rimtai aiškino juodaplaukis.
   Ir gi nieks jo nesustabdys. Nu, nebent žagsulys.
„Bet turėtum susimąstyti, ar tavo moralė nesivolioja ten, kur siunti kavą", - Mio

Kaip ten buvo, kaip nebuvo,
Bet kardų matuot aš neisiu
Su tavim, niekingas bėdžiau,
Netikša tu nelaimingas
“.
- Kalevala