0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Fasiras von Sjuardas

  • *****
  • 1110
  • Lytis: Vyras
  • Per ilgai užsibuvote su manim, ilsėkitės ramybėje
Ats: Prie baro
« Atsakymas #75 Prieš 4 metus »
   Netikėtas susitikimas sekundėlei išmušė Fasirą von Sjuardą iš vėžių, tačiau nedidelė patirtis politikoje padarė savo - jis to neparodė. Auksinėmis akimis iš po ryžų antakių pusvampyris nužvelgė nelabai kaip atrodančią Caroline - tataip, nuo tos guvios grifų mergiotės, su kuria ir kvidičo komandai lošti nebuvo gėda, šią moterį skyrė jau daug kelių ir daug laiko. Pasirėmęs ranka į stalą, mat ką tik be poilsio įveiktas atstumas ir problemėlės su siela visgi darė įtaką jaunuolio gebėjimui išlaikyti pusiausvyrą, Fasiras trumpai dėbtelėjo į barmeną. Caroline klausimas jam ministro visai neprajuokino ir nė šyptelėti neprivertė, nors kitu atveju jis gal ir būtų tai padaręs. Pirmiausia, nerimą kėlė jos išvaizda, antra, dabar nebuvo laiko juokams.
   Dar labiau apstulbino tamsiaplaukės įžvalgumas - net tokį, netgi tokį baisų ir seniai nematytą (,,Velnias, juk ji tai mane gali matyti kasdien", - atsiminė jaunuolis) Fasirą jinai nesunkiai identifikavo ir netgi ištarė jo pavardę garsiai. Kurį laiką sutrikęs jaunuolis žvelgė į jos išdidžias, kiek, rodos, nuo alkoholio ir depresuotų minčių išplaukusio žvilgsnio akis. Vis dar nežinojo, ar meluoti, ar sakyti tiesą.
   ,,Kai nebežinai, ką kalbėti, kalbėk atvirai."
   - Taip, tai aš, - patvirtino ryžabarzdis bomžas ramiu, kiek pritildytu balsu. Šiuose trijuose žodžiuose jis taip pat paslėpė dar kelis kilogramus apsvarstymų, ką kalbėti toliau. Ką gi tokiais atvejais galima pasakyti? Malonu tave regėti? Viena vertus, malonu, nes malonu matyti seną koledžo bendramokslę... Bet šiaip tai ne visai malonu, nes atrodai mažumėlę prasigėrus ir pastebimas keistas polinkis į degradaciją. Džiaugiuosi, kad tave radau? Betgi jis beveik neieškojo.
   - Labai prašyčiau eiti su manim, kas vyksta, konkrečiau paaiškinsiu keliaujant. Su tavimi Godriko Dauboje nori susitikti vienas senas Hogvartso draugas, - be šypsenos kiek pasilenkęs arčiau merginos kalbėjo auksaakis devyniolikametis.
   ,,Jei ji protingas žmogus, jinai neis su manim neaiškia kryptimi ir neaiškiu tikslu. Juk aš esu Anglijos Magijos ministras, kaži kodėl atsibeldęs į alkoholikų landynę ir atrodau kaip bomžas", - pamintijo von Sjuardas, svarstydamas, ar reikia iškart paminėti krikštatėvio vardą ir pavardę. Galbūt šį žmogų keliauti sugundys smalsumas? O gal ji netgi pati iškart įspės, kas toks nori susitikti...
   - Sugaišim kelias valandas, po jų galėsiu tave parvežti čia ar namo, - pridūrė Fasiras, užbėgdamas už akių dar vienai problemai, galinčiai atgrasyti Caroline nuo kelionės su juo.
   Kaip keista, kad giminų ir draugų susitikimams sąlygas sudaro vien tik laidotuvės ir galimos mirtys. Gal visai nekeista, kad pasaulis toks niūrus?

„Kuris iš jų yra tikrasis košmaras – gąsdinantis sapnas, kurį regėjai, kai miegojai, ar nemaloni realybė, laukianti, kol nubusi?“

*

Neprisijungęs Caroline Elase Wilding

  • ****
  • 358
  • Lytis: Moteris
  • Praeitis palieka negyjančius randus
Ats: Prie baro
« Atsakymas #76 Prieš 4 metus »
Tik pabambėk ant gyvenimo už monotiniją... Caroline trumpam užsimerkė. Fasiras nei šypt, nei krypt - į jos repliką nereagavo. Iš to jau galima spręsti, kad nesivaidena - o ką, turint omeny jos psichiką, tokia galimybė net labai įmanoma. Nepakėlė galvos iki atidus ministro žvilgsnis nesiliovė įdėmiai jos skenuoti. Taip, puikiausiai žinojo, kokį įspūdį daro. Degradacija, suvokė. Tačiau neturejo noro (o veikiau priežasties) kažką labai keisti. Užteks to, kad kuriam laikui cigaretės dingo apsiausto atlapuose, o puspilnė stiklinė taip ir liko stovėti nejudinama. Gal kam tai atrodytų elementarus mandagumas, nė kiek nereiškiantis ypatingo susidomėjimo, tačiau tikriausiai nereikia sakyti, kad Carol atveju buvo kitaip.
Leido priešais sėdinčiajam susidėlioti mintis. Vis dar neperprato, kodėl jaunasis Magijos Ministras prasta bomžo maskuote norėtų sėdėti prie baro tokį ankstyvą rytmetį. Juolab, teirautis jos. Visi, kuriuos pažinojo arba mirę, arba pabėgę, arba dingę be žinios, kaip mėgstama gražiai sakyti laikraščių antraštėse. Žinojo, juk pati parašė. Tik įrodymas, kaip atbuko. Pagaliau prabilęs Fasiras tokius svarstymus tik pagilino. Senas draugas, matai... Džei Ministerijos vengia kaip nelabasis kryžiaus, Igoris susisiektų be tarpininko. Nors šitų draugais nepavadinsi. Negi Ašas apsireiškė? Bent jau ironija prasmę įgautų,- svarstė mergina. Atmintyje buvo atsiradęs dar vienas veidas, kurį ji instinktyviai atmetė. Ne todėl, kad nenorėtų prisiminti. Tiesiog buvo per daug nerealu. Meluotų, jei sakytų, kad tai visiškai nerūpi. Net užsilikusi, per tiek metų jau beveik numarinta smalsumo gyslelė akimirkai atgijo. Štai dėl ko Caroline Wilding dabar gyveno - trumpų įvykių, akimirkai pravarinėjančių kraują, adrenalino antplūdžio, leidžiančio pajusti (nors tik trumpam) gyvybę. Dugnas? Spręskit patys. Ar begalima pulti žemiau? Nepabandęs nežinosi.
Protinga būtų buvę apsisukti ir čiuožti lauk, kol dar nevėlu. Ar bentištardyti jaunąjį von Sjuardą, kur ir kokiu tikslu ji tiksliai reikalinga. Bet malonėkite nesupykti už priminimą, kad sveiku protu Carol niekada pernelyg nepasižymėjo.
 - Bent jau malonėk indentifikuoti man tą seną draugą,- vyptelėjo. Ne todėl, kad nenujaustų. Būtų taip ar taip ėjusi, vis įdomiau nei sėdėt čia.- O va šito tai galėjai ir nesakyt. Miela iš tamstos pusės, bet visgi galimybė čia greitai vėl atsidurti ypatingai nedžiugina,- pasakė nesigilindama, ar Fasas (jau ėmė atsiminti, kaip auksiniais laikais vadindavo koledžo vadovo sūnų) ką nors suprato.
Mintyse primetė, kad cigarečių turi dar artipilnį pakelį, o ypatingom progom čia nekvepėjo. Ašalaino įpratinta peilį nešiojosi kaip ir lazdelę - nuolat patogiai įtaisytą prie klubo ir patogiai pasiekiamą beveik visais gyvenimo atvejais. Netgi pati atrodė pusė velnio - netgi geriau negu Fasiras, kuris galėjo laisvai įsitrinti šnipu į valkatų bendruomenę ir išsiduoti tik kiek per švelniu balsu ir geromis manieromis.
Va ko vertas Slapstūnų auklėjimas. Viena, su beveik nepažįstamu jaunuoliu eina velniai žino kur velniai žino pas ką. Vaikų teisės?
"Nesakysiu, kad viskas bus gerai, nes taip nebus".

*

Neprisijungęs Fasiras von Sjuardas

  • *****
  • 1110
  • Lytis: Vyras
  • Per ilgai užsibuvote su manim, ilsėkitės ramybėje
Ats: Prie baro
« Atsakymas #77 Prieš 4 metus »
   Ta veido išraiška ir nusivylęs užsimerkimas, primenantis ministerijos darbuotojų reakcijas į Fasiro atėjimą į jų kabinetus dėl ataskaitų ar kitų nelabai įprastų reikalų. Fasiras kantriai žvelgė į merginą, o tuomet nukreipė akis į smuklininką, kaip tik ištiesusį jam įpiltą ugninės stiklą. Vietoj padėkos už gėrimą smuklės lankytojas tik linktelėjo ir prisitraukė tą šlamštą artyn. Lakti nenorėjo, anaiptol. Gaila, kad šalia nebuvo vienos išgerti mėgstančios velos...
   ,,Visgi pagavo smalsumas." - atrodė, kad pasiekta ir antroji pergalė, bet iššauti šampano Fasiras dar nebūtų išdrįsęs. Retai kada nuo pat pirmos akimirkos sėkmingi žygiai taip pat sėkmingai ir pasibaigia - tai jis jau išmoko per savo trumpą, bet ganėtinai liūdną ir vienišą gyvenimą. Dabar jis buvo kaip ir peržengęs slenkstį, kuomet jo gyvenimas su šeima ir gyvenimas vienam susilygino, o antroji pusė dar ir pralenkė pirmąją.
   ,,Ar derėtų išduoti to draugo vardą?" - Fasiras svarstydamas trumpai įkvėpė oro, o tuomet nusprendė atiduoti Likimui ir paskutinę savo turėtą monetą - galgi už dosnumą ir atvirumą jis visgi bus apdovanotas. Juk visų pirštai visų pirma lenkti į save - apie savo naudą tą akimirką pagalvojo ir jaunuolis.
   ,,Ar padarys tai jai įspūdį?" - klausė savęs jaunuolis. Nemanė, jog visiems aplinkiniams jo krikštatėvis buvo toks autoritetas, koks buvo jam. Ne visi Jeffter'į gerai pažino, ne visi jį vienodai vertino. Daug tikėtis iš šios prie baro aptiktos merginos kiek apgirtusiomis, bet budriomis akimis, tikėtis negalėjai.
   - Edgar Jeffter, - atsakė von Sjuardas, iš visos širdies tikėdamasis, jog to užteks, kad šis gyvybiškai svarbus žmogus sektų jam iš paskos ir neklausinėdamas, kol laiko yra tiek beviltiškai mažai ir jis taip negailestingai byra ant kelio visur, kur tik Fasiras, bejaučiąs tiesioginę atsakomybę už elfo gyvybę, beeitų.
   - Ką gi, - galiausiai kiek labiau atsipalaidavęs šyptelėjo garfildas, nuo vėjo ir drėgmės sugrubusiais pirštais perbraukdamas per smuklės stalą, tikrai netinkamą baldų valiklių reklamoms. - Norėjau pasakyti, kad skolingas neliksiu ir tavo saugiu grįžimu į Londoną pasirūpinsiu.
   ,,Kodėl gi tuomet sėdi čia, jei tavęs tai nedžiugina?" - būtų paklausęs pusvampyris, bet suprasdamas, kad kai kuriems asmenims toksai klausimas gali būti toks pat skausmingas, kaip ir peilio dūris į pilvą ar akis. Įdomu, kiek girtuoklių pjautynių yra mačiusi ši smuklė. Apie tai pagalvojus Fasiras buvo dar labiau užspaustas troškimo iš čia nešdintis ir įvykdyti antrą savo gautos misijos pusę. Bent šiek tiek prisidės prie elfo išgelbėjimo, nors pagrindinės naštos užsimesti ir negalėjo.
   Galbūt pasivaideno, bet Caroline akyse žybtelėjo pasidavimas likimui - šiuo atveju tai būtų prilygę sutikimui vykti ir susitaikymu su tuo, kas ten lauks. Palyginus, nieko blogo - juk jai tereikės stebėti, kaip išgelbėjama viena nelabai reikšminga gyvybė bei sukeliama grėsmė kitai, kur kas reikšmingesnei. Ant šio dėsnio ir statoma šiuolaikinė žmonija. Visgi Fasiras dar nesistojo nuo stalo - paskubinti veiksmai retai kada atneša diplomatinėms deryboms sėkmę, o dabartinė situacija būtent tai politikui ir priminė. Ech, tos profesinės ligos.

„Kuris iš jų yra tikrasis košmaras – gąsdinantis sapnas, kurį regėjai, kai miegojai, ar nemaloni realybė, laukianti, kol nubusi?“

*

Neprisijungęs Caroline Elase Wilding

  • ****
  • 358
  • Lytis: Moteris
  • Praeitis palieka negyjančius randus
Ats: Prie baro
« Atsakymas #78 Prieš 4 metus »
Dvejonė. Ministras (labai keista taip vadinti bendramokslį, su kuriuo ir ant šluotos skraidei, ir miškuose, užgerdamas neaiškios kilmės eliksyrais, pergales šventei) akivaizdžiai buvo pasimetęs. Davė jam laiko - tegul nusprendžia. Bet visgi. Ar jis ja taip nepasitiki? Prašo eiti velniai žino kur velniai žino kokiu tikslu ir neįvardija to iniciatoriaus? Koks kvailys pasirašytų dalyvauti tokiomis sąlygomis? Žinoma, Carol. Dievaži, net pačiai savęs gaila - kada spėjo įpult į tokį dugną, kad eitų visur ir su visais mainais į paprasčiausią nuobodybės ir monotonijos išblaškymą. Ir tai vadinasi suaugusi, savarankiška ir už save atsakinga moteris. Pirštai tvirčiau sugniaužė stiklinę. Negėrė. Pastūmė tolyn nuo savęs per barą, girdi, gali pasiimt, nebereikia. Nors labiau negu per visą naktį norėjo viską akimirkai nuplaunančios bangos. Ne, ji nebuvo priklausoma - dar ne. Kiek iki to, jau, kaip sakoma, antras klausimas. Jo nagrinėti neketino.
Ką gi, pagaliau mūsų auksas pelenuose (ar svarbiausias magijos pasaulio žmogus bomžo maskuote tarp prasigėrusių degradų) prabilo. Carol nesujudėjo, tik pirštais tvirčiau įsikabino į baro kraštą. Buvo jį prisiminusi, tačiau nenutuokė, ko visais klausimais šviesiam, teigiamam ir idealistiškam vaikinui staiga be galo prireikė jos pagalbos. Paprastai Caroline buvo ta, kuriai jis padėdavo. Nuo kada aplinkybės klostosi atvirkščiai? Juolab, kad nesimatė nuo mokyklos baigimo. O taip, buvusi grifė puikiai prisiminė tą tamsų vakarą, kai ją, sužeistą ir kiek prismaugtą Edgar'as kiek vedė, kiek nešė ligoninės sparno link. Kažkuriuo metu atsijungė - tai ir buvo paskutinis susitikimas. Vėliau... Prieš akis perbėgo Demonų mūšis, paukščio akimis matyti vaizdai, atvertimas ir ilgos valandos maklinėjant po gatves, kol išmoko neatšokti per keturis metrus pamačiusi varną.
 - Sakai Edgar'as...- prabilo. Balsas užlūžo. Žavinga.- Ką gi, nustebinai,- Carol perbraukė ranka juodas garbanas.- Neįsivaizduoju, kam jam gali reikėt mano,- pabrėžė.- pagalbos.
Iš kišenės išsitraukė keletą sidabrinių monetų ir švystelėjo apsimiegojusiam barmenui tiesiai į rankas. Tas, kad ir pavargęs, prie tokių triukų buvo pratęs, tad netrukus sikliai prapuolė apsiausto klostėse. Patylėjusi Caroline reikšmingai pažvelgė į priešais Fasirą stovintį stiklą su ugnine, girdi, pabaigsi ar ne.
 - Kai būsit pasirengęs,- vyptelėjo, tuo pačiu atsargiai apčiuopdama nuo Hogvartso laikų prie klubo prikabintą burtų lazdelę.
"Nesakysiu, kad viskas bus gerai, nes taip nebus".

*

Neprisijungęs Fasiras von Sjuardas

  • *****
  • 1110
  • Lytis: Vyras
  • Per ilgai užsibuvote su manim, ilsėkitės ramybėje
Ats: Prie baro
« Atsakymas #79 Prieš 4 metus »
   Toks mažytis vilties žiburėlis - Caroline pastūmė savo gėrimą tolyn, matyt, jau visai pasiryžus keliauti su Fasiru. Nejaugi visa tai bus taip lengva? Visgi pro akis neprasprūdo ir keistas merginos įsitvėrimas į baro kraštą - panašiai, kaip tai padarė pusvampyris, mat dėl įvairių, rodos, jau minėtų priežasčių galva vis dar svaigo. Wilding, jei tas judesys buvo svaigstančios galvos ženklas, pusiausvyrą nepilnai išlaikė, ko gero, dėl kur kas paprastesnių priežasčių.
   ,,Helijaus laidotuvės, Amikos išvykimas, dviejų žmonių paieška, ir, ko gero, dar ir atkeikimas per tą pačią dieną..." - pats savim netikėjo jaunasis von Sjuardas. Numanė, kad galbūt reikėtų numigti prieš atkeikimą, bet kaži, ar jam ši prabanga bus suteikta. Gal rasis kokio nors jėgų suteikiančio gėrimo ar kerų...
   Į nustebusį Caroline balsą ministras tik linktelėjo, menkai šyptelėdamas. Kol kas nepasakė, kad iš tikro didžiausias šitos problemos kaltininkas, besišaukiantis pagalbos ir prašymo jį ištraukt iš tos košės, ko gero, yra jis pats. Išaiškės su laiku, reikia turėti kantrybės.
   Fasiras nulydėjo akimis skriejančius ir, rodos, dar ore dingstančius siklius - štai taip žiobarai ir įsivaizduoja magiją, ypač magiją politikoje. Tuomet ir pats susigriebė, kad už savo net nepradėtą ir neišgertą gėrimą nesusimokėjo. Neatsiminė, kiek kainoraštyje už ugninę buvo prašoma, tuomet suprato, kad tą šlamštą užsisakė niekur net nepažiūrėjęs. Tuomet iškilo kitas klausimas - ar jis apskritai su savim turėjo pinigų. Ryžabarzdis apšepėlis pagavo klausiamą merginos žvilgsnį, tuomet kreivai šyptelėjo ir papurtė galvą, tuo pačiu metu rausdamasis po kišenę ir kelis siklius padėdamas ant stalo priešais smuklininką.
   - Tebūnie tai pirmam atsisėdusiam į mano vietą, - sumurmėjo smuklininkui ir apsisuko - et, jei tik tas laimingasis žinotų, kad jam stiklą pastatė pats Anglijos magijos ministras. Eidamas iš ,,Kiauro katilo" jaunuolis mandagiai praleido Caroline, pamanydamas, kad tai irgi niekaip nelimpa prie jo maskuotės.
   Išėjęs pro duris į šaltą ir drėgną rudens rytą, von Sjuardas jau buvo bedrožiąs prie savo motociklo, bet tuomet staiga atsiminė, kad galbūt juodaplaukė karčemos viešnia nenorės su juo trenktis į jo darbovietę. Kad ir dešimčiai minučių. Sudvejojęs stabtelėjo į pažvelgė į ją.
   - Aš turiu pakviesti į Godriko Daubą ir dar vieną žmogų, - tarė jis. - Jei nori, gali važiuoti su manim į ministeriją ir luktelti ten. Tuomet iš ten iškeliautume kelionmilčiais, - iškart pateikė vieną kelionės variantą. - Ko gero, greičiausia būtų keliauti oru, jeigu moki, - pašnairavo pusvampyris į ją. - Arba galiu paskolinti savo motociklą. Rinktis tau, - mostelėjo ranka į merginą. - Adresas - Godriko gatvės numeris 9, - šyptelėjo jis.

„Kuris iš jų yra tikrasis košmaras – gąsdinantis sapnas, kurį regėjai, kai miegojai, ar nemaloni realybė, laukianti, kol nubusi?“

*

Neprisijungęs Caroline Elase Wilding

  • ****
  • 358
  • Lytis: Moteris
  • Praeitis palieka negyjančius randus
Ats: Prie baro
« Atsakymas #80 Prieš 4 metus »
Akivaizu, kad ugninę Fasiras užsisakė tik dėl akių, todėl dabar intensyviai svarstė, kur ją sukišti. Žinoma, jūs, valdininkai, savo pergales ir nesėkmės tik penkiasdešimt metų brandintu midum ar dar kuo laistote. Čia tik prastuomenė pigiais gėrimėliais užsimaršina... Akimirkai prieš akis šmėstelėjo dulkėtų knygų pilnos lentynos ir ten nederantis butelio dzingsėjimas. Pasimatėm ir blaivi, kad tave hipogrifėliai medy. Kitas kartas priklauso glušiem, jei pagal tradiciją.
Kol Fasiras susikrapšė auksą ir priėmė sprendimą paremti vietinę publiką (apsiimu savaitę bendraut su žmonėm jeigu tuo stiklu tik mum išėjus nepasivaišins barmenas), Carol po truputį grįžo iš savo pamąstymų ir atsistojo.
 - Keliaujam, jeigu jau taip,- sumurmėjo po nosim, atmesdama juodas garbanas atgal. Visgi į žmogų panaši. Šiek tiek. Carol vėl buvo bepaskęstanti svarstymuose, tačiau priėjus duris vos nenusijuokė ir į jaunąjį džentelmeną pažiūrėjo tarsi klausdama "tu rimtai???" Dievaži, dienos, kai bomžiukai iš tiesų bus su tokiom manierom, tikriausiai nesulauksiu.
 - Kaip tu į tą politiką pakliuvai būdamas visiškai žalias apsimetinėtojas?- neva susimąsčiusi paklausė.- Ačiū,- pridūrė, praeidama pro paslaugiai atvertas duris.
Pažvelgė į motociklą, prisiminė, kaip paprastai jaučiasi tarp padorių žmonių (neskaitant darbo). Netraukė ir tupėti Ministerijoje, kur visi nužiūrėtų kaip valkatėlę su princesės manierom (nemiegojus dvi naktis, juodais paakiais, šaltom akim, figūra panaši į pradedančiosios anoreksikės, bet batai ant kulniukų. Vertybės). Liūdnai atrodė, tačiau jau seniai nematė priežasties ko nors keisti. Viską permąsčius, liko viena ir gana aiški išvada.
 - Dėkui už rūpestį, ministre,- pašaipiai šyptelėjo. Labai keista taip pagarbiai kreiptis į brangų moksladraugį.- Nukeliausiu oru, galėsite greičiau susitvarkyti, beje, jūsų padėties asmeniui nelabai dera trainiotis su... Žodžiu, taip bus geriau. Ir šiaip, mielai kuo greičiau pamatyčiau Edgar'ą,- užbaigė, pati nežinodama ko iš to susitikimo tikėtis. Pasiilgo? Aišku, pagalvodavo kaip sekasi. Bet retai daugiau. Pyksta? Ne, neturi dėl ko. Nustebo? Tikrai taip. Bent jau išsiaiškins kas čia ir kaip. Juolab, kad po tokios gyvenimo malonės į žmones išeit negalės bent savaitę. Taip nuobodu, kad net poveikį žinai. O visgi -- visgi gal. Apsisuko ant kulno, palikdama Londoną, Kiaurą Katilą ir Fasirą ant slenksčio. Pirmas žingsnis tolyn per kelis mėnesius. Šimtamyliais šuoliais tobulybės link, kaip sakoma.
"Nesakysiu, kad viskas bus gerai, nes taip nebus".

*

Neprisijungęs Fasiras von Sjuardas

  • *****
  • 1110
  • Lytis: Vyras
  • Per ilgai užsibuvote su manim, ilsėkitės ramybėje
Ats: Prie baro
« Atsakymas #81 Prieš 4 metus »
   Fasiras nesulaikė šypsenos, senai bendramokslei nužvelgus jį nustebusiu žvilgsniu su priekaištu. Kultūringas bomžas. Žengė jai iš paskos, paleido duris ir šios užsitrenkė. Štai, va šitaip jau geriau, nors tas durų smūgis taip pat buvo smūgis per jautrią pusvampyrio klausą.
   - Aš ir pats tuo stebiuosi, - gūžtelėjo pečiais Fasas, žvilgsniu nusekdamas praeivį, žingsniuojantį gatve ir įbedusį nosį į ,,Magijos žinių" laikraštį. Kiek daug žmones praleidžia pro akis, mat būna sutelkę dėmesį į tel... laikraščius. Kita vertus, kaži, ar vien iš manierų ministrą atpažintum. - Gal kartais politikai tereikia žioplo vaikio su geromis manieromis, - pateikė spėjimą jaunuolis.
   Ministre... Fasiras niekaip neišdavė subjurimo, bet vis dar negalėjo susitaikyti su tuo, kaip postas pakeičia aplinkinių mąstymą ir požiūrį į asmenį. Taip ir norisi sustūgti ,,Ei, užsikišk, juk čia vis dar aš, Fasas, vienas iš naujųjų Vizlių dvynių!", nors juodaplaukis niekada gyvenime nebūtų to pasakęs - jau vien todėl, kad po brolio mirties vengdavo bet kokio pajuokavimo ar platesnės šypsenos. Tiesa, bėgantis laikas pamažu žaizdas gydė, bet dvynio širdyje kraujas dar tik ruošėsi krešėti.
   - Aš vis dar Fasas iš Grifų Gūžtos, - liūdnai vyptelėdamas priminė jaunuolis, prabildamas gerokai santūriau, negu to norėjosi. Viena vertus, politika daro įtaką asmenybės formavimuisi, kita vertus, jis niekuomet nebuvo toks smarkus ar mėgstantis išsišokti, kaip, pavyzdžiui, Ravenas, jau kelintus metus pustomas silpnų vėjo gūsių kažkur Fasirui nežinomuose laukuose, požemiuose ar dar kažkur.
   Būtų buvę kur kas smagiau žinoti, jog palaikų neliečia niekas, tik amžiną ramybę suteikianti žemė...
   - Tuomet geros kelionės. Esu tikras, kad ir jis nekantrauja susitikti, kad ir tokiu reikalu, - sumurmėjo motociklininkas, o Caroline dingo, vietoj savęs palikus tik keistą pokštelėjimą, oro molekulėms sudumbant į netikėtai atlaisvėjusią erdvę. Ką gi, pusė misijos įvykdyta, jeigu tik ši mergina dėl kokių nors priežasčių nepersigalvos ar netyčia nepaklys nedideliame Godriko Daubos miestelyje.
   Fasiras dėbtelėjo į savo motociklą, mėgstamiausią, nors ir ne pačią greičiausią magišką transporto priemonę. Reikėtų kada nors išmokti paversti ją nematoma - jaustųsi geriau, skrisdamas virš Londono. Visgi dabar į ministeriją keliauti teks pėstute.

„Kuris iš jų yra tikrasis košmaras – gąsdinantis sapnas, kurį regėjai, kai miegojai, ar nemaloni realybė, laukianti, kol nubusi?“

*

Neprisijungęs Elias Andrew Ravengrave

  • Burtininkas
  • ****
  • 258
  • Lytis: Moteris
  • to the wee hours of morning
Ats: Prie baro
« Atsakymas #82 Prieš 4 metus »
Nedažnai lankydavosi baruose. Nemėgo gerti. Alkoholis žaisdavo su jo percepcija, neleisdavo susifokusuoti ir pernelyg atpalaidvuodavo. Būti atsipalaidavusiam Elijui buvo neįprasta ir pavojinga. Neduok dieve ar kokia kita aukšta galia, dar imtų bendrauti su aplinkiniais. Negalėjo sau to leisti.
Tačiau štai jis čia, alkūnėmis pasirėmęs ant nuzulinto, daugybės stiklinių ir taurių dugnelius mačiusio baro. Tarp plonų, ilgų pirštų sukioja aukštos taurės kojelę, taurėje žalios spalvos gėrimas. Nestiprus, tačiau ir ne pirmas. Andrius apsvaigęs pakankamai, kad negalėtų naudotis keliavimu oru nei šluota. Tiek, kad tektų naudotis žiobariška taksi. Naktinio autobuso jis negalėjo pakęsti.
Į barus Elijas nevaikšto. Tik šį vieną vakarą, nepaprastai iškankintas bendradarbių (rimtai, reikia juos apkaltinti patyčiomis), leido sau nusižengti savo asmeniniam kodui, kurį taikė visur gyvenime, kaip koks samurajus ar nindzė.
Andrius gurkštelėjo savo gėrimo. Bare triukšminga, groja pasibaisėtina muzika, daug žmonių. Jis apžvelgė kitus patronus. Akis akimirką užkliuvo už ugnies spalvos plaukų, natūraliai traukiančių aky tokioj juodų apsiaustų gausybėj. Tačiau žvilgsnio neužlaikė, grįžo prie savo taurės. Elijas švarką buvo apleidęs kartu su kaklaraiščiu, pastarąjį sugrūdo į kelnių kišenę. Juodų prabangių marškinių pirmosios dvi sagutės prasagstytos. Nematytas dalykas. Jei nebūtų buvęs mažumėlę girtas, virvele pasmaugtų pats save.
"the gratifying relief of being forgotten"

*

Neprisijungęs Morgana Buterfield

  • VI kursas
  • *
  • 308
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • Raudonplaukė Salazaro išpera
Ats: Prie baro
« Atsakymas #83 Prieš 4 metus »
  Paskutiniu metu gal kiek per dažnai ugniaplaukė pradėjo lankytis baruose. Tai tapo kone kasdieninė tradiciją, aišku, tik penktadieniais. Šį kart pasirinkusi savo auka, Kiaurą Katilą, mergina nusprendė prisiliuobti čia. Jausdamasi ganėtinai linksma po kelių taurelių tekilos, mergina basom kojom išlėkė į smuklės vidurį. Burtų dėka garsiau pasileidusi muziką, kuri jai tuo metu patiko, mergina pradėjo strakalioti. Šūksniai ir švilpavimai iš tam tikrų, sekso ir malonumo pritvinkusių senių, Morganą tik dar energingiau vertė šokti.
  Deja, visos linksmybėms prasidėjus, jos turi ir baigtis. Smuklės šeimininkė piktai pagrūmojusi pirštu patylino muziką ir liepė energijos pilnai garbanei apsiramint.
- Sena ragana, manosi galinti visas linksmybes gadinti,- piktai sumurmėjo ugniaplaukė ir nusivaipė raupsuotojai.
  Apsvaigusi ir vos bepastovinti ant kojų, merginai už akių užkliuvo tamsiaplaukis vyriškis. Šis sėdėjo prie baro, kiek susikūprinęs, atrodė, kad buvo nusivylęs visu pasauliu. Klastuolei kilo kiek kvaila ir vaikiška mintis - pralinksminti nepažįstamąjį. Svirduoliuodama ir klupinėdama kas kelis žingsnius, ji šiaip ne taip atropojo iki vaikino. Atsisėdusi ant aukštos baro kėdės, ji šiek tiek pamaskatavo kojomis. Morgana nebuvo žema, tačiau jos basos pėdutės vis tiek nesiekė žemės. Pasirėmusi alkūne mergina palenkė galvą, kad pažiūrėtų į vaikiną. Kelios ryškios sruogos užkrito ant akių. Greitai jas nubraukus,  klastuolės tamsiai žalios akys nuslydo iki šiek tiek prasegtų marškinių.
- Labutis,- linksmai šyptelėjo,- Ko toks surūgęs? Neverta liūdesio skandinti alkoholy,- mergina kiek slystelėjo nuo kėdės.-  Geriau eime pašokti.
The truth is what I make it. I could set this world on fire and call it rain.

*

Neprisijungęs Elias Andrew Ravengrave

  • Burtininkas
  • ****
  • 258
  • Lytis: Moteris
  • to the wee hours of morning
Ats: Prie baro
« Atsakymas #84 Prieš 4 metus »
Neketino ilgai ten sėdėti. Buvo sau pažadėjęs, kad ši taurė paskutinė. Išsiurbs paskutinius lašelius ir varys lauk. Buvo beišstraukiąs žiobarišką mobilųjį telefoną, kad išsikviestų taksi, tačiau dėmesį nukreipė neįprastas sujudimas už nugaros. Atsigręžė. Prieš akimirką žvilgsnį sudirginusių oranžinių plaukų savininkė maskatavosi po visą laisvą erdvę. Trikdančiai, garsiai ir... žavingai? Elijas papurtė galvą ir atsisuko į savo taurę. Įsmeigė į stiklą apsiblaususias akis tarytum klausdamas, prašydamas atsakyti į visus didžiausius pasaulio klausimus. Žavingai? Niekas niekada Andriui neatrodė žavingai. Nebent paklaikęs priešo veidas suvokus, kad artėja paskutinė valanda. Nebent orą kaip sviestą skrodžiantis kirvis, paleistas link nesusivokusio, nepatogumus keliančio žmogelio galvos. Tik tai kėlė žavesį. Jokia mergaitė, kone vylingai besisukiojanti ir besimaudanti geidulinguose patronų žvilgsniuose, negalėjo atrodyti žavingai. Tai ėjo prieš Elijo gyvenimo būdą.
Krūptelėjo išgirdęs balsą, prieš akis išdygus kaip tik apmąstytai ugniaplaukei. Išplėtęs akis nužvelgė jos veidą. Baisiai jauna, pagalvojo. Būtų pagalvojęs ir apie tai, kad gal šiek tiek per jauna, bet ar jis garsėjo morale? Tikrai ne.
- Eee.. ne. Khem, dėkui, bet ne, - numykė. Šokti nemokėjo ir nenorėjo. Neoru, negarbinga. Mėlynos jo akys akimirką užsibuvo ties labai, nepaprastai gražiomis mergaitės žaliomis, o tada žvilgsnis nuslydo žemyn. Įkvėpimas užstrigo gerklėj išvydus gražiausias kojas, kokias yra regėjęs. Nurijo seiles ir vėl pakėlė akis į mergelės veidą. Kraujas plūstelėjo į skruostus, o apgirtusios smegenys ragino imtis veiksmų.
Baisingai sutrikęs ir susidrovėjęs, Andrius atsisuko į taurę ir pasižiūrėjo į ją maldaujančiu žvilgsniu.
"the gratifying relief of being forgotten"

*

Neprisijungęs Morgana Buterfield

  • VI kursas
  • *
  • 308
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • Raudonplaukė Salazaro išpera
Ats: Prie baro
« Atsakymas #85 Prieš 4 metus »
  Vis dar paraudusiais nuo šokio žandais, kiek blizgančiomis akimis, ji vis žvelgė į tą vaikiną, o gal tiksliau vyrą. Jis buvo per daug užsisklendęs ir niūrus. Apgirtusi Morganos siela, norėjo kaip nors jį pralinksminti. Tamsiaplaukiui atsisakius, klastuolė suraukė antakius. Ne, taip lengvai pasiduoti ji nežadėjo.
  Nuslinkusi nuo baro kėdės, mergina greitai suėmė vyruką už rankos ir taip pat nusitempė į smulkės vidurį. Tamsiaplaukis buvo aukštas, Morganos galva vos siekė jo pečius. Kiek prikandusi lūpą iš sutrikimo ji akimirką ar dvi patrypčiojo vietoje. Tada vieną abu jo delnus uždėjo sau ant liemens, o ji pati, apsikabino vaikiną. Lyg tyčia pasileido ganėtinai lėta muzika.
- Jeigu nežinai, tai dažniausiai šitaip reikia šokti su mergina,- Morgana tyliai ištarė.- Rankos nei aukščiau, nei žemiau,- taip pat pritarė.- Koks tavo vardas, huh?
The truth is what I make it. I could set this world on fire and call it rain.

*

Neprisijungęs Elias Andrew Ravengrave

  • Burtininkas
  • ****
  • 258
  • Lytis: Moteris
  • to the wee hours of morning
Ats: Prie baro
« Atsakymas #86 Prieš 4 metus »
Būtų nežinia ką padaręs, kad tik žemė būtų prasivėrusi po jo kojomis ir prarijusi visą, nekaramtytą, su visais gražiais batais, šaunia šukuosena ir baltomis kojinėmis. Elijas nešoko. Tai nebuvo šiaip sau kažkoks principas, atsiradęs iš nuobodulio. Ne, tai buvo giliai kraujyje įaugęs asmeninio kodo aspektas, kuris neleido įsitraukti į tokias veiklas kaip šokiai. Tuo labiau tamsiame bare, skambant lėtai pasibaisėtinai muzikai, kai jo rankos ant nepažįstamos, tačiau neabejotinai žavingos mergaitės liemens, o pati mergaitė... nejaukiai arti.
Andrius būtų šiurkščiai elgęsis. Išsitraukęs virvelę arba kirvį. Lazdelę. Dar kartą mandagiai atsisakęs ir išsinešdinęs lauk, kaip ir planavo padaryti vos prieš kelias akimirkas. Negalėjo, kažin kas jam neleido nė piršto pakrutinti. Stovėjo kaip kuolas įcementuotas į žemę, kaip lempos stulpas, kaip akmeninė kolona, nejudinama vėjo.
Delnais juto nuo mergaitės kūno per drabužių sluoksnius sklindančią šilumą. Visu savo kūnu juto nuo mergaitės sklindančią šilumą. Skruostuose vis dar žaidė sumišimo rausvumas, Elijas visai sau necharakteringai džiaugėsi, kad bare šviesos pritemdytos. Paklaustas vardo, Andrius staigiai įkvėpė ir nė neketindamas šokti, nepatraukdamas rankų nuo ugniaplaukės liemens, žavingai ir stipriai ją ištempė iš šokių erdvės link pasienio, kur tamsiau, kur mažiau žmonių, ir...
Buvo puiki proga išsitraukti virvelę ir priversti mergaitę sumokėti už tokį pažeminimą. Girtos Elijo smegenys užsikabino šios minties, jis jau buvo bekišąs ranką į kišenę, tačiau padarė lemtingą klaidą žvilgtelėdamas į tas žalias akis, gražų veidą ir putlias, rausvas lūpas. Suėmė ugniaplaukės veidą delnais ir ją pabučiavo. Paprastai, godžiai ir energingai.
Elijo lavonas rytą ko gero atsidurs Temzėje. Bus pats į save sviedęs kirvį, prieš tai isilipęs į pasibjaurėtiną, užterštą ir ledinį upės vandenį. Tos septynios taurės nestipraus žalio gėrimo buvo per daug.
"the gratifying relief of being forgotten"

*

Neprisijungęs Morgana Buterfield

  • VI kursas
  • *
  • 308
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • Raudonplaukė Salazaro išpera
Ats: Prie baro
« Atsakymas #87 Prieš 4 metus »
   Vaikinas tylėjo, kas Morganai nepatiko. Ji buvo šneki, ypač kai buvo apgirtusi. Mergina prikando lūpą ir pasitvarkė ant akių užkritusias garbanas. Nepažįstamasis stovėjo lyg įkaltas į žemę. Ugniaplaukė pajuto, kaip jos ir taip rausvus skruostus nulieja stipresnis raudonis, bet tada vaikinas kiek stipriau suspausdamas merginos liemenį greitai išsitempė ją iš šokių aikštelės. Atsidūrusi tamsiame kampelį, kur retas, kas užsuka, Morgana kiek pasimetė.
- Kodėl mane čia atsitempei?- sutrikusi užklausė, bet nepažįstamasis ir toliau tylėjo, kas iš tiesų gąsdino ugniaplaukę merginą.
  Net ir magiškajame pasaulyje yra žudikų, tai galbūt Morgana ant vieno iš jų ir papuolė? Jos žalios akys užkliuvo už vyruko rankos, kuri kažko ieškojo kišenėje. Ji susiraukė ir pažvelgė tamsiaplaukiui į akis. Nepraėjo nė akimirka, kai šis suėmė Morganos veidą ir aistringai pabučiavo. Klastuolė iš pat pradžių sumišo, nežinojo, ką daryti, tačiau pasidavė akimirkai. Atsakydama į bučinį mergina apsikabino tamsiaplaukio kaklą ir rankas įvėlė į jo plaukus. Pritrūkus orui ji atsitraukė ir pažvelgė į mėlynai žalias vaikino akis.
- Oho..- tyliai ištarė.- Už ką tai?
The truth is what I make it. I could set this world on fire and call it rain.

*

Neprisijungęs Natanielis Augustas Lizertas

  • Herbologas
  • ****
  • 274
  • Lytis: Moteris
Ats: Prie baro
« Atsakymas #88 Prieš 4 metus »
Dailus jaunuolio veidas skendėjo niūrioje baro prietemoje. Natanielis kilstelėjo virš lūpų stiklinę ir išmaukė vienu sykiu, gerkle leisdamas nutekėti kartokam skysčiui. Vaikinas dar nebuvo visiškai nusitašęs, bet jau pakankamai apgirtęs, kad galėtų paprašyti sąskaitos ir pėdinti namo. Deja. Ne to jis čia atsivilko. Skandinti savo paniką bei baimę rome - drąsu ir tikrai vyriška. Galima net užuosti šleikštų sarkazmo ir cinizmo tvaiką, sklendžiantį virš dvidešimtmetį įpusėjusio rausvaskruosčio. Vis tik, šalia sėdintis juodaplaukis tikriausiai patvirtintų - Natas ne girtuoklis su purvina sąžine. Jis - mylintis ir mylimas (penkių vaikų tėvas;D) draugas, tikra vakarėlių siela, o ne pesimizmu prasmirdę narkomanas. Tik, matomai, ne šiandien.
- Aš ne šeimos žmogus. Niekada juo nebuvau, žinai, - automatiškai pakėlė stiklą prie lūpų ir staiga žaktelėjo, - Aš ne šeimos žmogus, seni. Aš meilužis, tikrai geras meilužis, - įtikinamai palinksėjo atsisukęs į draugą, - linksmybių specialistas, o ne sauskelnių keitėjas. O jei gims vaikas? Aišku, kad ji norės vaiko. Ir dar kokio nors le baby. O aš negaliu. Supranti? Seni, aš negaliu! Ne nu, vaiką aš galiu, bet negaliu sauskelnių, pagauni?
Stiklinė alkoholinio skysčio netrukus visiškai ištuštėjo. Natanielis kilstelėjo ranką, kreipdamasis į tą vaikėzą su padėklu ir neaiškia, neįžiūrimos spalvos pašluoste ant juosmens.
- Dar vieną, - įsakė labiau nei paprašė ir skaidriai žalsvose anglo akyse ėmė atsispindėti tamsaus butelio turinys.
- Ar pasakojau, kad ji susitiko su mano šeima? Mama sakė, kad ji gera mergina, o močiutė vos neiškepė Kepsniuko orkaitėje, - menkas šypsnis iškreipė jaunuolio lūpas.
- O viskas buvo taip gerai, žinai, - po valandėlės vėl ėmė murmėti, - pilis, pamokos, flirtas, pilis, nerūpestingos dienos, flirtas, flirtas, areštas... Ir tada vieną rytą pabundu susižiedavęs, šalia manęs guli rožinis paršas ir Sibilės laiškas, jog gavom naujos rūšies augalų sėklų. Ehh... - Vaikinukas  įdėmiai ėmė apčiupinėti ir vartyti rankose stiklinaitę, - viską atiduočiau, kad vėl galėčiau būti septyniolikos, - mažumėlę užsisvajojo.
- Ne, aš nesigailiu. Lisetė puiki, tikrai puiki, aš puikus, mes puikūs, mūsų vaikai bus puikūs, bet aš ne šeimos žmogus. Aš ne tėvas, supranti? Seni, ar supranti? - Natanielis nunarino galvą žemyn, tarsi pavargęs. - Tai, kaip? Būsi mano vyriausiuoju pabroliu? Aš neišgyvensiu be tavęs, juk tu žinai, na žinai... Viską žinai, - rusvaplaukis paplekšnojo juodaplaukiui per petį. Na taip, apsvaigęs Lizertas gyvenime dar niekad nebuvo, rodos, ir alkoholį keikė visuomet. O dabar vat tau, vos praveblena pakvietimą Frankui į savo ir prancūzaitės vestuves.
Viltingas smaragdinių akių žvilgsnis vėlei persmelkė Stiglerį.
- Ką pasakysi?


*

Neprisijungęs Frankas Stigleris

  • ****
  • 341
  • Lytis: Vyras
  • I will spill blood to defend what's mine
Ats: Prie baro
« Atsakymas #89 Prieš 4 metus »
  Tiesa, Kiaurajame Katile išties buvo tvankoka - visa užeiga buvo prigužėjusi žmonių. Tad nebuvo reikalo stebėtis, kad čia netrūko nei papildomo anglies dvideginio, nei dėl žmonių tankumo susidariusio šilumos pertekliaus. Beje, kvapelis taip pat nebuvo vienas iš maloniųjų - prakaito, varvančio nuo gale sėdinčio pusmilžino kupros, pašvinkusios mėsos (žiurkės?), šlapimo, sulyto, purvino kailio dvokas tiesiog bangavo patalpoje, leisdamas kiekvienam užeigos lankytojui pliuškentis jo gelmėse. Ai taip! Verta paminėti, kad kampuose trynėsi ne tik smirdantis pusmilžinas, bet ir vienas kitas nykštukas, kuprotas goblinas, kurio kišenėse vis barškėjo galeonai... Tiesiog kvapą gniaužianti, tiesiogine to žodžio prasme, vietelė, skirta smagiai praleisti laisvą laiką.
  Bandydamas vis dažniau įkvėpti pro burną, mat dėka chimeriškos uoslės, smarvę nuostabiai užuodė, tamsiaplaukis garbanius atsilošė šalimais baro esančioje kėdėje, kilstelėdamas link kompaniono stiklinę, velnias žino, ko pripildytą. Kas jau kas, bet pamatyti Franką geriantį tikrai buvo vienas iš keisčiausių įvykių. Taip ir norisi suburbėti, kad, matyt, šunys stips. Visgi teks nuvilti - stiklinėje tebuvo sultys, ir tai praskiestos.
  - Sakai meilužis? - atsainiai prunkštelėjo į Nato frazę. - Kiek žinau pastarieji būna tikri Donžuanai, mergišiai. Sunku tokius suvilioti, oi sunku. Tačiau, - Pasimuistęs kėdėje, atsisuku visu kūnu į pašnekovą. - Ponuli, būsi pakliuvęs į meilės spąstelius. Teks atsisveikinti su meilužio karjera, kad ir kaip šauniai ji stimuliuotų tavo... Khmm... Vaizduotę.
  Ar jūs galite patikėti, kad Natanielis, tas šalimais Franko sėdintis vaikinukas, spėjo jau pasipiršti savajai rausvaplaukei? Kas čia per šposai? Rodos, tik vakar baigė Hogvartsą, kartu naktį išterliojo pilką sieną, o jau šeimą kuria. Tuoj žiū ir vaikai pasipils, atsidarys mini fabrikėlis. Visgi klausimas, kas yra geriau: jaunam, dar neišsilaksčiusiam kurti šeimą ar niekaip negalėti pamiršti pirmosios meilės, kas ir neleidžia pradėti naujo gyvenimo puslapio. Na, Hamletai, pasvarstyk apie tai.
  Tolimesnis pokalbis, jei galima jį taip išvis pavadinti, mat Natukas kalbėjo kaip užsuktas, pyškino monologą iš dūšios, buvo ganėtinai monotoniškas. Natas pameta porą sakinukų, tiesa, kartais nerišlių, Frankas nusišypso ir sukrizena, purtydamas savo garbanas. Visgi progą įsiterpti buvęs švilpis gavo, pokalbiui pakrypus apie senus mokyklos laikus.
  - Taip, velniškai geri laikai. Vienintelė problema tebuvo baimė būti pagautam naktį slampinėjant koridoriais. O dabar... Tiesiog balaganas.
  Nugėrė gerą gurkšnį stiklinės turinio.
  - Na jau, - padėjo delną ant draugo pečio. - Ko taip pesimistiškai? Juk niekas negimė pasiruošęs viskam. Išmoksi būti tuo tėčiu. Juk su Kepsniuku susitvarkai, ne? Na va. Be to niekas nespaudžia iškart po vestuvių vaiką daryti, ex mergišiau. Tai turi būti tarpusa... Velnias, ką aš čia murmu? Lyg būčiau koks ekspertas viso šio reikalo, - nusikvatojo. - Pala ką? Vyriausiuoju pabroliu? Ohoho... Tai čia rimtas darbas. Žinok, tada be bernvakario neapsieisime, draugeli, - juokaudamas mestelėjo. - Beje, kalbant apie vyriausiąjį pabrolį, tai kas bus vyriausioji pamergė, huh?