[Gintaryte]

Lesli įėjo į Kiaurą Katilą lydima savo tėvo. Tėvas pasisveikino su barmenu ir priėjo prie sienos, kurioje buvo perėjimas į Skersinį Skersgatvį. Barmenas suprato kur mums reikia, tad išsitraukė specialų skėtį ir tris kartus pastukseno į sieną. Siena atsivėrė ir Lesli su tėvu įėjo pro ten. Siena už jų užsidarė.

((Lu: Trumpas. Ilgink iki bent jau 5 eilučių.))

[Lauren Malign]

Lauren žingsniavo purvinomis, nuo lietaus patvinusiomis Londono gatvėmis ir, tiesą sakant, pati nelabai jautė, kur ją neša kojos. Ankstyvas ir baisiai niūrus rytas netrukdė žiobariškam verslui siekti finansinių aukštumų - žiobarų pamėgtos kavinės barškėjo nuo trankomų durų, o spalvingos parduotuvės be jokios gėdos demonstravo dar naujom madom neaprengtus plastmasinius manekenus. Tačiau mergina atėjo čia ne tam, kad pasižvalgytų į bebundantį žiobarų pasaulį, ne tam, kad pasimėgautų bjauriu anglišku klimatu. Už poros metrų stovėjo senas, it penkiaamžio goblino barzda Kiauras Katilas, kuriame, Lauren didžiam nustebimui, turėjo vykti jos, ir profesoriaus-aš-esu-žiauriai-didis-magas dvikova. Kuo Lauren labiau artėjo prie nustatytos vietos, tuo labiau ji nerimavo. Kovoti su juo... Na, taip, taip, gi bus žiūrovų, jis tavęs nenuskriaus... Tačiau bjaurus oras ir ankstyvas rytas nesuteikė per daug vilčių merginai. Ji stumtelėjo duris ir į ją plūstelėjo šaltas, kaip niekad tuščios užeigos oras.

[Vincent Lazar]

Prasivėrus durims pro siaurą plyšį įsisuko oro banga ir pakėlė nuo grindų dulkes į orą. Menkas šviesos spindulėlis šliaužė purvina asla vis giliau į patalpą, tačiau sugirgždėjus vyriams sustojo ir taip pat tyliai pasitraukė atgal. Durys užsidarė ir barą apsupo tylos skraistė. Buvo absoliučiai tuščia. Savininkas ir svečiai dar miegojo antrame aukšte, savo minkštuose pataluose, kol čia, apačioje, dviems figūroms į sprandą dvelkė mirtis. Kampe prie stalelio susisupęs į mantiją sėdėjo žmogus. Iš sudėjimo galima buvo spėti, kad tai vyras, o žinant aplinkybes abejonės vietoms nebuvo - bare kvėpavo tik Jade ir Dante.
Išgirdęs žingsnius Arcari pakėlė galvą ir rankomis suėmęs gobtuvo kraštus nuleido jį ant pečių. Ledinės akys pasitiko svečią ir apgaubė artėjančių nemalonumų nuojauta. Jo delnai buvo aprišti odine juosta, tarsi jis būtų ruošėsi ne lazdele mosuotis, o kumščiais. Bet ilgai galvoti laiko nebuvo. Dante ryžtingai atsistojo, išsitraukė lazdelę ir nukreipęs ją į merginą tvirtai ištarė:
- Colloportus, - bet kerai praskrido pro jo petį ir apsivijo aplink duris. Dabar jos buvo užrakintos ir niekas nesugebės jiems pamaišyti.
Nenorėdamas pasirodyti nemandagus Dante linktelėjo savo priešininkei, maloniai šyptelėjo ir išėjo iš už stalo. Dabar, kai stovėjo priešais galėjo pradėti kovą. Žinoma, būtų buvę gražu leisti pradėti damai, tačiau ar šitaip kovojama dėl garbės, o gal net gyvybės?
- Atleisk, kad būsiu toks nemandagus, - pagaliau prasivėrė lūpos ir po šių žodžių sekė griausmas. - Bombardo!
Žalias pliūpsnis nuskriejo link merginos ir viskas ėmė judėti taip lėtai, kad tą akimirką profesorius girdėjo kaip plaka jo širdis, kaip plaka Lauren širdis ir kaip oru slysta jo paleisti burtai. Nieko atgal grąžinti nebebuvo galima ir jei jis ką nors ir praleido, tai net apgailestavimams vietos nebeliko. Jai nėra jokių šansų. Tai nėra lygiavertė kovą ir nesuprantu, kodėl iš vis komitetas leido jai kovoti prieš mane. Nei pakankamai žinių, nei praktikos. Jai tiesiog galas... žybtelėjo Dantės akys tą akimirką, kol viskas ėmė tiesiog byrėti aplink nuo svaidomu kerų.

[Lauren Malign]

Nedraugiški žaibai kirto ir į taip trapias užeigos sienas ir šios, krisdamos žemėn ir sukeldamos baisingai didelį dulkių debesį, manevringai paslėpė dar susiorientuoti nespėjusią mokinę. Aplinkui griuvo dideli betono gabalai ir Lauren, susiėmus už galvos, kad koks plytgalis neatjungtų jos dar kovai neprasidėjus, bandė suvokti paskutinių įvykių priežasties ir pasekmės dėsnius. Mergina įkvėpė giliau, tačiau deguonis, kuris turėjo prašviesinti jos protą, pasireiškė tik dideliu kiekiu koncentruotų dulkių, kuris sukėlė Lauren garsų kosulį. Drebantis kambarys po truputį šviesėjo: už poros metrų Lauren išvydo džiugiai degančias profesoriaus akis. Ji stvėrėsi už savo šonų ir staigiu mostu išsitraukė tamsią lazdelę. Rankas susidėjo už nugaros ir lyg vaikštinėdama po rytinį parką, žengė mokytojo link.
-Nagi, profesoriau, - karčiai tarė Lauren, lyg tų pačių baltų sienų kalkių apgultu balsu, - jei nebūtumėte jūs, manyčiau, kad mane bandė pulti kažkoks baisiai išsigandęs ir, be abejo, dėl savo menkų magijos sugebėjimų vis dar kompleksuojantis trečiakursis.
Tai tarusi, ji žvilgtelėjo žemėn ir paspyrė ant jos nukritusį sienos gabaliuką.
-Tik pažiūrėkite, kaip nusiaubėte šią vietą - o mes dar nė pasisveikinti padoriai nesuspėjom!
Nors merginos žodžiai buvo mandagūs, tačiau jos akys degė pasibjaurėjimu ir netgi nusivylimu. Negaliu patikėti, kad taip mane nukautavęs, tiesiog taip, jis būtų drįsęs kam nors pasigirti! Aš nė palto nespėjau nusivilkti. Ot šunsnukis. Drąsuolis kiškis.  Lauren savo ruožtu atsakė į, atrodo, prieš šimtą metų buvusį jo kuklutį linktelėjimą ir oriai išsitiesė. Nors ji tebelaikė lazdelę už nugaros, iš jos ėmė leistis balti garai. Dulkės ir kalkės, kurios jau buvo sąlyginai nusėdusios ant neplautų, tamsaus ąžuolo grindų, it koks rūkas ėmė kilti atgal į orą. Iš visų nudaužytų kampų kilo baltos, smulkios dalelės ir lėtai skrido lazdelės link. Pilkas rūkas vėl pakilo ir apgaubė salę. Lauren nusišypsojo ir staigiai mostelėjo lazdelę profesoriaus link. Visas milžiniškas dulkių sluoksnis staiga, atrodo, įgavo gyvybės - milžinišku greičiu jis pasileido nurodyton kryptin. Dalelės sėdo ant profesoriaus drabužių, plaukų, bet tai buvo tik pradžia merginos plano. Mostelėjus lazdelę dar kartą, šį sumurmėjo porą žodžių ir visas milžiniškas dulkių kiekis ėmė lįsti į mokytojo ausis, akis, nosį, brautis per jo lūpas. Atrodo, kad nudaužytų sienų dalelės tik ir troško pražudyti jų vientisumo griovėją ir uždusinti jį pilkšva begalybe. Lauren šyptelėjo. Siena buvai, siena ir virsi. Profesoriaus viduje!

[Vincent Lazar]

Dante nežinojo kur dėtis: dulkės tiesiog buvo per smulkios, kad jis galėtų šias nusipurtyti, o jos vis skverbėsi į jo vidų ir vyriškis galėjo prisiekti kaip girdi jas piktai juokiantis. Padugnės mažos, atstokit! norėjo šaukti, bet buvo baisu nors truputį praverti burną, kad neuždustų. Ir ką jam dabar daryti? Galėjo nebent pasinaudoti nebyliaisiais kerais, tačiau per tą dulkių sluoksnį jis pats savęs nejautė, o aklai svaidytis mirtinais kerais nenorėjo. Padėtis buvo be išeities ir kad ir kaip intensyviai Dante būtų mąstęs, jokia idėja taip ir nešovė. O laikas nestojo ir po truputį ėmė trūkti oro. Nagi, sugalvok ką nors! Bet ką! Gelbėkis!! Arcari muistėsi, bet nei atsimerkti, nei prabilti ar įkvėpti jis nedrįso. Ir viskas vedė jį arčiau mirties. Aš negaliu čia numirti.. Tik ne nuo paauglės rankos. Tik tak.. Jade stebėjo akyse nykstantį profesorių. Šis susmuko ant kelių, susiėmė už gerklės, kai pabandė gurkštelėti oro, ir pagaliau nusviro ant šono. Kūnas nebejudėjo ir įkyrios mažosios žudikės tiesiog nusėdo ant negyvo kūno slėpdamos nemalonią veido išraišką. Praėjo kelios tylos akimirkos, kol padėtis tapo iki skausmo aiški ir tada pasigirdo aplodismentai iš antro aukšto. Laiptais lėtai lipo tikrasis profesorius.
- Nuostabu, mažoji panele , -gudriai nusišypsojo ir sustojo. - Nesitikėjau, kad sunaikinsi mano golemą taip greitai. O juk jis atrodė labai realistiškai, ar ne?
Dante atrodė identiškai gulinčiam nebyliam kūnui tik atrodė kur kas gyvesnis.
- Kaip matai kopija ne tokia sumani ir tvirta, todėl daug iš jos ir nesitikėjau, bet vis gi.. kaip gaila.. O kadangi jau spėjau tave apžiūrėti ir įvertinti manau dabar galime pradėti tikrą kovą ir patikėk, aš tau nenusileisiu, - vėl šypsenėlė ir jo rankoje pasirodė lazdelė.
Arcari vis dar stovėjo ant laiptų ir iš ten nesikuklindamas paleido kerus:
- Petrificus totalus, - o tuo metu iš paskos pasiuntė ir kai ką mirtinesnio, - Sectumsempra!
Nelaukdamas atsako (kurio iš tiesų ir nelaukė), Arcari nušoko nuo paskutinių laiptelių ir pasitraukė iš Jade regimosios aplinkos. Smuklė iš tiesų buvo sujaukta ir po kojomis maišėsi keli stalai, kėdės ir grindų nuolaužos. Reikėjo stebėti ne tik priešininką, bet ir kur koją stati, nes vienas neteisingas žingsnis ir Dante galėjo būti pričiuptas kaip jo vargšas dvynys. Atsirėmęs į koloną, kuri laikė antrą aukštą virš galvų, profesorius laukė rezultato, o tiksliau daug kraujo ir riksmų. O jeigu panelei būtų pavykę išvengti mirties ir ji paleistų kerus atgal, tai jie neabejotinai pataikytų į niekuo dėta koloną ir pusė miegančių nusileistų iš padangių ant žemės. Dabar Lauren reikėjo pagalvoti.

[Lauren Malign]

((SORRY. nominuoju save lagų karaliene. buvau baidarių žygy ir kažkaip nesugebėjau informuot tavęs apie būsimą savo abstinenciją:))

Lauren triumfavo. Triumfavo tiek morališkai, tiek fiziškai. Didysis jos bičiulis jau buvo bekrintąs ant žemės, o gailestingoji mergina bekelianti lazdelę, kad išvaduotų pastarąjį iš nepavydėtinų kančių, tačiau staiga šlovingą akimirką perskrodė ramus, tačiau beprotiškai orus profesoriaus balsas. Ir jis t i k r a i nesklido iš gulinčio bėdžiaus kūno. Lauren kilstelėjo akis ir tai, ką ji pamatė, privertė ją garsiai aiktelėti. Mergina desperatiškai žvilgtelėjo į kūną ant žemės, tada vėl į profesorių, vėl į kūną ir dar kartą į profesorių.
-Kas čia...ah...hge, - šveptelėjo Laur. - .ką....k.ėį...pala.
Ji iškelė lazdelę ir kerėpliškai apsibrėžė lazdele aplink savo ašį. Iš jos tekėjo permatoma banga, tarsi storas sluoksnis želė. Kai želė gūsis nubangavo iki pat profesoriaus, pastato sienų, baro, kėdžių, Lauren atidžiai apsižvalgė ir sukniubo. Ji parėmė savo galvą ant dulkinų rankų ir pasukiojo galvą. Kažkur pro storą guminių burtų sieną, merginos ausis pasiekė beprotiškai ištęstas, vos suprantamas garsų mišinys.
-...beeeeeeeeeetttttttt viiiiiiissssssss giiiiiiiiiiiiii.. kaaaaaaaaaaiiiiiiiiiiiiip gailaaaaaa.. O kaaaaaaaaadannnnnnngi jaaaaaau spėėėėėėėjau taaaaaaave apžiūūūūūūūūūūrėti ir įveeeeeeeeertinti maaaaaaaaaaaaaanau dabarrrrrrrrrr...
Lauren puikiai suvokė, kad guminiai laiko ištęsimo kerai nesitęs amžinai ir, greičiausiai, neatlaikys pirmo pasitaikiusio stipresnio burtažodžio, tačiau ji gulėjo ir iš visų jėgų bandė suvokti kas ką tik įvyko ir ką daryti toliau. Galvoje jai lakstė dulkių sūkurių vaizdiniai ir kenčiančio profesoriaus pavidalas, kurio, tiesa, ji nespėjo išgelbėti. Kad ir kas ten bebuvo, tikrasis profesorius dar čia, o Lauren, pademonstravusi vienas iš geriausių savo puolimo metodikų, dabar slepiasi už pigių burtų skydo. Mergina jautėsi pervargusi, išsisėmusi, pasimetusi. Ji pakėlė galvą iš patogios pozicijos ir žvilgtelėjo į tą pusę, kur stovėjo profesorius. Link jos jau beprotišku lėtumu judėjo dviejų spalvų strėlės. Pasirėmusi ranka, mergina sunkiai atsistojo, apsidairė ir kiek galima greičiau nubėgo šoninių laiptų link. Tuo metu profesorius nebestovėjo - jo kūnas lėtai slinko laiptų apačion. Mergina stovėjo nuošaliau, taip, kad šis jos nepamatytų ir laukė. Galiausiai profesorius apsistojo ties viena iš apgruvusių kolonų ir čia Lauren pakrutino ranką lyg tikrindama, ar jos lazdelė tebebuvo drėgname delne. Artėjo metas veikti. Visą veiksmą lems sekundės. Mergina giliai įkvėpė ir mostelėjo ranka. Guminis oras sujudėjo ir it oras besileidžiančioje padangoje, staigiai atlaisvino visą erdvė. Laikas grįžo į savo normalų tempą. Lauren staigiu šuoliu puolė prie profesoriaus ir oriai įrėmė lazdelę jam į smilkinį. Mergina lengvai šyptelėjo, tačiau ta šypsena taip pat lengvai išdavė jos beprotišką nuovargį.
-Profesoriau, - vangiu balsu pratarė mergina, - žmonės iš panikos pridaro daug nesąmonių, kurios...pasirodo...gali būti naudingos. Kaip ši!
Mergina nebuvo tikra ar šis supras, kaip ji sugebėjo atsigauti per porą sekundžių nuo smuklės galo iki pat profesoriaus vargšės galvos. Visgi... guminio laiko kerus mokosi jau ir penktakursiai. Nieko sudėtingo, tačiau...genialu. Akimirką patylėjus, lyg davus profesoriui staigiai apmąstyti galimus žingsnius, ji spustelėjo lazdelę prie vyro smilkinio, tarsi dar kartą primindama apie savo, jam itin pavojingą, egzistenciją. Atėjo laikas daryti svarbiausius judesius. Merginos kojos linko ir jos galva vos besilaikė ant pečių, o jai reikėjo sugalvoti kažką žūt būt genialaus.
-Mimblewimble, - nuo savo linksmo pokšto-burtažodžio, net sukrizeno mergina, - prašau, būkite toks per pamokas. Na, ką dabar pasakysit apie galios žiedus? Žinau, žinau, leiskit man, - sukrykštė mergina, - ešwųšyeriwqujhrwkehnrfsdkjf
Po savo neįtikėtinai taiklaus sąmojo, Lauren prapliupo juokais. Staiga, Lauren veidas vėl grįžo į seną, švelnaus žiaurumo turinčią mimiką. Ji iškelė lazdelę ir iš jų paleido didelę masę storų virvių, kurios negailestingai apsivijo vis dar nepadoriai arti stovintį dėstytoją. Mergina atsitraukė, užsimojo lazdele ir kiek tik balsas leido sušuko:
-Flipendo!
Ruda srovė šovė iš Lau lazdelės ir trenkė surištam profesoriui į pilvą ir su nežmoniška inercija nunešė jį per visą salę iki pats tos sienos, kur prieš keletą akimirkų stovėjo bejėgė Lauren. Mergina, dabar jau stovinti ant laiptų, nuleido galvą ir ėmė valytis truputį kruviną rankos nubrozdinimą.

[Vincent Lazar]

Arcari nesitikėjo tokios atakos. Žiūrint į klūpančią Jade jam atrodė, kad laimėjimas buvo jau pasiektas. Jo kerai turėjo jei ne pribaigti, tai stipriai sužaloti merginą, bet vieną sekundę jis patenkintas savimi šypsojosi, o jau kitą jautė mokinės dvelksmą visai šalia. Ir dar įremtos lazdelės glotnų ir vėsų galą. Po velniais, kaip jai pavyko. Jau antrą kartą ji išsisuka net nesužeista. Nors atrodo itin pavargusi. Bet kas iš to nuovargio, jei ji sugeba laikyti lazdelę rankose?! siutas ėmė Arcari ir tai puikiai atsispindėjo veide. Stovėdamas nugarą į koloną, kai jam grėsė mažiausiai smegenų sunaikinimas, profesorius jautėsi aklavietėje. Ar spėtų pakelti lazdelę, kol Jade tartų burtažodį? Bandyti nebuvo verta. Dante dabar tikėjosi, jog ši jo neužmuš vietoje, kas iš tiesų buvo neįmanoma, žinant panelę Lauren. Vyriškis kreivai nusišypsojo akies krašteliu stebėdamas oponento judesius. Jam nerūpėjo ką ši kalba ir net kokius burtus ruošiasi naudoti. Dabar svarbu buvo apsvarstyti visas galimas atakas ir gynybas. Jo protas virė greičiau nei bet kada. Jis analizavo kiekvieną smuklės kampą, kiekvieną galimą judesį, mintyse rikiavo visus žinomus burtažodžius. Dante ruošėsi atsakomajam smūgiui, nes žinojo, kad dabar daugiau nieko padaryti negali. Teks laukti puolimo. Ir jis prasidėjo. Aplink tvirtą profesoriaus kūną apsivijo virvės ir suspaudė kiekvieną raumėnėlį, jog net oras paliko plaučius. Žvilgtelėjęs į Jade Arcari sulaukė ir dar vieno smūgio:
- Flipendo!
Dante sukando dantis ir užsimerkė. Vos sekundę trukęs skrydis pasibaigė smūgiu į sieną, jog net dulkės pabiro ant galvos. Sukniubęs ir surištas vyriškis kurį laiką minties galia malšino skausmą, o tuomet pakėlė galvą. Iš burnos lengva srovele tekėjo kraujas, matyt vis gi kažką prikando. Jade stovėjo ant laiptų ir šiuo momentu buvo susirūpinusi savo žaizda. Šyptelėjęs, kad tiesiog pakeltų sau nuotaiką, Arcari pasimuistė, tačiau magija buvo nebloga - virvės tvirtos. Bet jis ne kartą buvo pakliuvęs į tokias pinkles, todėl puikiai mokėjo išsisukti. Sunkiai, negalėdamas pasiremti rankomis, jis atsistojo ir atsirėmė į sieną.
- Tikra šaunuolė. Nesitikėjau, kad naudosi tokius paprastus, bet patvirtintus užkeikimus.
Dante išsikvėpė. Jam trūko oro, pančiai jį per daug veržė.
- Tik kodėl manęs tiesiog nepribaigei? - nusišypsojo ir nelaukdamas atsakymo pasinaudojo nebyliais kerais, kuriems užteko to, kad rankoje Dante vis dar laikė lazdelę. Žybtelėjo jos galas ir virvė tapo smaragdine gyvate, kuri sušnypštė ir nelaukdama nurodymų nusileido ant žemės ir nušliuožė prie merginos.
- Neabejoju, kad tai tavęs neišgąsdins.
Pramankštinęs raumenis Arcari ilgai nelaukė. Iškėlęs lazdelę į viršų jis ėmė kalbėti užkeikimą ir iš jos iššovė ryškus žalias žaibas.
- Wirda fo turena mi llica the tarew.
Smuklėje įsisuko vėjas, kuris rodėsi tuoj nuplėš visą antrą aukštą, tačiau vietoje to susirinko tiršta, pilka skraistė iš kurios prapliūpo lyti kaip per tikrą audrą. Smarkus vėjas ir vandens lašai talžė veidus, merkė drabužius iki apatinių ir trukdė matyti, jog visa patalpa po truputi užsipildo vandeniu. Dantes kojos jau buvo apsemtos, bet Jade stovėjo ant laiptelių, todėl ji dar turėjo laiko susivokti, kas vyksta. Arcari nuleidęs lazdelę sukalbėjo dar viena burtažodį, kuris leido jam atsistoti ant vandens kaip ant lygaus paviršiaus. Ir tai buvo tik pradžia. Gamtos stichija vis dar siautėjo negailėdama nei burtininkų, nei supančios juos aplinkos. Dante ėmė eiti ir vėl sujudėjo lūpos:
- Elcetro.
Iš lazdelės pabiro mėlynos žiežirbos ir susilietusios su vandeniu ėmė kibirkščiuoti. Užteko akimirkos, kad visas vanduo imtu šitaip žibėti. Tai buvo perspėjimas, kad dabar šiuo skaidriu skysčiu teka elektros srovė. Lauren kol kas buvo užspeista, nebent sugalvotų kaip visa tai nutraukti. O Arcari vis dar tęsė.
- Negalvok, kad tai viskas, ką aš sugebu! - sušuko per lietaus uždangą ir dar kartą ištarė burtažodį:
- Glades!
Mostelėjęs lazdele jis sugavo saują lašelių, kurie virto skaidriomis adatėlėmis. Pasvyrusios horizontaliai jos nusitaikė į Jade ir nuskriejo link jos. Dante ėmė žygiuoti per visą smuklę vis laidydamas mažąsias mirties nešėjas į savo oponentę. Jo veidu tekėjo vanduo, kartu su krauju leidosi už apsiausto, lašėjo nuo rankų ir lazdelės: jis visas buvo šlapias. Bet tai nė motais jam nerūpėjo. Šį kartą jis privalo pribaigti Lauren.

[Lauren Malign]

Zaizdelė ant jos kojos nebuvo pačios lengviausios stadijos. Maža, bet gili, ji spjaudėsi baltu skysčiu susimaišiusiu su jau pradžiuvusio kraujo gabaliukais. Lauren tyliai nusikeikė. Prisižaidžiau. Jeigu man tos kojos nesutvarkys per artimiausią valandą, jau galiu tikėtis žavingos gangrenacijos ir dviejų dienų vizito į ligoninę. Mergina atitraukė žvilgsnį nuo kojos ir tame pačiame lygyje apžiūrėjo pastatą. Grindys buvo nusėtos baltų dulkių sluoksniu, nuolaužomis, vietomis blykstelėja pačios Lauren kraujo dėmės. Merginos kūnas trūktelėjo, lyg elektra nukrėstas. Galva plyšte plyšo, lyg joje besitrankytų keletas kumščio dydžio akmenų. Ji užsimerkė. Labiausiai, svajojo mergina, ko dabar norėčiau, tai kristi į švarią ir sausą ligoninės lovą. Vizija privertė ją šyptelėti. Priešais jos akis išniro šviesi palata, su lyg pirmojo sniego baltumo ir ta tylos, ramybės atmosfera. Lau ištiesė ranką, ji beveik galėjo paliesti lovos kraštą...
-Tikra šaunuolė. Nesitikėjau, kad naudosi tokius paprastus, bet patvirtintus užkeikimus.
Lauren išvydo madam Pomfri, baltą susilenkusį kūnelį einantį link jos. Šviesų ir geranorišką veidą. "Jau nebedaug liko", - kažkur, tolumoje pasigirdo padrąsinamieji žodžiai. Aplinkiniai garsai ėmė blukti, vis dar užsimerkusi Lauren pilnai susmuko ant žemės. Jos veidą tebepuošė santūri laimėjimo šypsena...

[Vincent Lazar]

- Dar vieną?
Vyriškis atsakė paprastu linktelėjimu ir jo tuščią stiklą užpildė šviesiai rudas skystis. Nesąmoningai jis prisilietė prie skaidraus paviršiaus, nors gerti visai nesiruošė. Mintys sukosi jo galvoje, kol pirštai švelniai glamonėjo grublėtą stiklą.
Kiek jau laiko prabėgo? Mėnesiai, metai...Jis nežinojo apskritai kada prasidėjo visa šita sumaištis jo gyvenime. Piršosi vienintelė mintys, kad jam dar negimus.. Ir nuo pat tos akimirkos jis jau verda šitame katile, kuo toliau, tuo giliau nerdamas, be jokios prošvaistės išsikapstyti. O buvo laikai, kai jis gyveno Italijoje. Dievaži, keli amžiai rodos, kad praėjo. Auroras? Neee.. Tai buvo visai kitas žmogus. Būtent, ten buvo žmogus. Jaunuolis puikiai atliekantis savo darbą, ginantis valstybę ir jos žmonių ramybę. O kas šis vyriškis sėdintis prie baro dabar?
- Lazaras.. - vardas išslydo su atodūsiu.
Prakeikta vampyrų rasė, jų įstatymai, tvarka, šeima ir visas kitas šlamštas, kuris nepriklauso normaliam pasauliui. O kas yra normalus pasaulis? Jis jau seniai nebežino. Ir vargu ar nori žinoti. Kai aplink vyksta tokie dalykai, nėra laiko galvoti apie teisingumą, gėrį ir blogį, ramybę ar taiką. Tiesiog esi,kas esi, kur esi ir darai, ką privalai daryti. Ir jam teks taip gyventi visą amžinybę? Vargu ar atsiras kažkas toks stiprus ar toks niekšiškas, kad bandytų jį paguldyti po velėna. Nors būtų gryno oro proveržis kova iki mirties. Chm..juokinga. Mirtis jam nebaisi. Vienu žodžiu, nėra nieko šiame pilkame, pramirkusiame lietuje ir kraujyje pasaulyje, kas priverstų nors truputį pasijusti gyvu.
Vyriškis pagaliau pakelė viskio stiklą ir pridėjo prie lūpų. Aitrus kvapas pasiekė šnerves, įsliuogė į plaučius ir prasiskverbė iki pat smegenų, čia pat jas atpalaiduodamas, dar net nespėjus gurkštelėti. O kai skystis suvilgė gerklę ir sušildė kūną, pečiai nusimetė įtampos grandines ir vyriškis laisviau palinko virš baro.
Vis dėlto kai kas buvo. Ne, ne šiaip kai kas. Moteris. Ach, kokie gi vyrai silpni prieš jas, tas nuostabias, nepakartojamas, subtilias būtybes. Ne, jis negalvoja apie peteliškes gatvėse, palūžusias namų šeimininkes ar chemiškai apdorotas "gražuoles". Tikros moterys - retos, bet vertos visų karų, pralieto kraujo ir nesibaigiančių aimanų pragare. Vieną tokią jis pažinojo. Ne šiaip pažinojo, bet geidė jos. Pačia pavojingiausia ir beprotiškiausia prasme. Sudegintų pasaulį, kad pajustų jos žvilgsnį, kad išvystų šypseną ir išgirstų balsą. Dievaži, jis užšaldytų Liuciferio rūmus! Tačiau niekada neišdrįstų prisiliesti prie tos stebuklingos būtybės. Ji kaip ugnis, kuri traukia drugius į savo pražūtingą glėbį. Ir jis pražūtų. Vien mintys apie ją svaigino labiau už bet kokį alkoholį, joks narkotikas neparodytų tokių vaizdų, kuriuos galvodamas apie ją jis matė. Neįmanoma nesišypsoti.
Vienu užsivertimu jis ištuštino stiklą ir atsilošė. Vis dar neaišku ar diena eina į gerą ar tik dar labiau skandina savo tuštybėje. Vyriškis pasuko galvą į dešinę, į kairę, nužvelgė kelis burtininkus ir akimirkai jo galvoje šmėkštelėjo mintis: įdomu, kas jie tokie ir ką veikia? Po to sekė žestas ir viskio butelis nusilenkė klientui dar kartą. "Ir ilgai man teks jo laukti?" žvilgtelėjo į laikrodį ir tuomet pakėlė akis į langą. Pro jį, kaip kine, slinko tūkstantis ir vienas herojus su savo išskirtinu scenarijumi ir laiminga pabaiga. Gal ne visų pabaigos laimingos, bet kuo jis neabejojo, tai kad jos yra.
- Vyras šitaip geria, kai nori prisipažinti meilėje arba ką nors nužudyti, - pasigirdo balsas ir išblaškė sarkastiškas vyriškio mintis. - Tai kam ruošiatės Jūs?
Šalia prisėdo absoliuti gražuolė. Iškart to nepastebėtum, tačiau vyriškis turėjo gerą akį. Ji lengvai šypsojosi rankoje laikydama pustuštį bokalą.
- Eilutė iš filmo, - pakomentavo Marcusas ir jo žodžius palydėjo šypsena.
Mergina nusijuokė ir pasisuko į barą.
- Kaip gėdinga. Maniau burtininkai nežiūri filmų.
- Aš ne burtininkas.
- Nejaugi? Tuomet ką veikiate šioje smuklėje?
Marcusas žiūrėjo į smalsias merginos akis ir svarstė, kur ši pažintis nuves. Galbūt niekur. Turbūt, kad niekur.
- Laukiu savo draugo.
- Oh, - keli gurkšniai suvilgė balso stygas. - Tai draugės neturite?
Šypsena šį kartą buvo kitokia, o žvilgsnis skvarbus.
- Aš planuoju jį sumušti, jei tai turite omenyje, - kalbant stiklas tuštėjo lėtai, bet pastoviai.
Mergina ir vėl nusijuokė. Jos juokas buvo malonus, o veidas išlikdavo toks pat dailus.
- Kokie draugai susitinka tam, kad galėtų vienas kitą sumušti?
- Seniai matęsi.
Keista, bet su ja buvo malonu šnekėtis, nors turiningu pokalbiu to nepavadintum.
- Mano vardas Atėnė, - netikėtai ji ištiesė ranką į Marcuso pusę.
Dante kelias sekundes tiesiog žiūrėjo, kol neištvėrusi mergina ją nuleido.
- Esate paslaptingas vyras, - truputį nusivylusi tarstelėjo ir ištuštino savo bokalą.
- Marcusas.
Mergina šypsodamasi atsiduso ir užvertė akis. Jautėsi apsukta aplink pirštą. Akivaizdu, kad šis žmogus ne toks ,kaip visi. Tuo metu atsidarė durys ir pro jas įžengė ilgai lauktas žmogus. Marcusą jis pastebėjo iškart ir patraukė link jo. Per tą laiką Dante spėjo atsisveikinti su mergina.
- Siūlyčiau tau išeiti pasivaikščioti, nusipirkti, ką nors gražaus, kur nors išgerti kavos, suvalgyti torčiuką ar kad ir ką tu mėgsti, tuomet pasimėgauti aromatine vonia, o vakare apsirengusi savo naują, seksualią suknelę ateiti čia, kad pamatęs tokią neteisybę galėčiau nusivesti tave į pačią prašmatniausią vietą mieste, - išbėrė greitakalbe, tačiau tai vis tiek nuskambėjo taip viliojančiai, kad mergina nusuko akis į šalį kukliai šypsodamasi. Dante taip pat šypsojosi nenuleisdamas akių nuo gražuolės, bet prisiartinus Blackui teko nutraukti mažyti flirtą ir pasisveikinti su kolega. Mergina pakilo ir į Marcuso švarko kišenę įdėjusi servetėlę išėjo.
- Taip, laiko veltui nešvaistau, - linktelėjo Blackui ir parodė į atsilaisvinusią vietą. - Kaip reikalai? Paskutinį kartą, kai matėmės, griovėm Ministerijos sienas. Tik pažiūrėk, dabar tu profesorius, aš tamsos padaras ir mes vėl susitikom griauti sienų. Išgerk, atrodai prastai.
Pakvietęs barmeną palaukė, kol Black'as ką nors užsisakys, pats po truputį gurkšnodamas viskį.

[Sanguinary Black]

Londonas- Didžiosios Britanijos miestas, pasak enciklopedijos turintis septynis su puse milijono gyventojų. Ir paprastai šie gyventojai vidury paprastos dienos, sėdi paprastose įstaigose ir dirba savo paprastus darbus. Tačiau ne šiandien. Net ir tokiam burtininkui, kaip Sanguinary apsilankius Londone į akis krito jog yra kažkas ne taip. Gatvėse buvo pilną žmonių ir jie visi kažkur skubėjo, skubėjo į vieną ir tą pačią pusę. Netrukus vyras ant sienos perskaitė užrašą “London Olimpic games welcomes you” Turbūt žiobarams tai buvo pakankamas paaiškinimas, bet deja, ne Sangu. Nors jam žiobarų pasaulis nebuvo toks svetimas kaip kitiems burtininkams, juk vyras savo kelionių metu nemažai laiko praleido ir tarp žiobarų, o ir kartais nueidavo į žiobariškas sporto varžybas, šis užrašas ir toliau liko mįslė. Mįslė liko ir visa krūva spalvotai apsirengusių žiobarų su neaiškiom kaukėm ką tik praėjusių pro vyrą. Akivaizdu, čia ne kvidičo čempionatas, žiobarai tokių neturi. Gal koks tarptautinis sąskrydis, bet games reiškia žaidimai, o tai įdomu ir visada linksma pažiūrėt, kaip žiobarai kaip kokie bebpročiai laksto aplink. O dar, ten galima išgert...Turbūt nereikia minėt, Sanguinary visada domino visokie neaiškūs reiškiniai, nesvarbu ar jie būtų žiobariški, ar burtininkų. Tad ir šįkart jis nusprendė išsiaiškint kas čia vyksta.
Sanguinary įsimaišė į minią spalvotų žmogystų, šios šnekėjo jam nesuprantama kalba, o tai tik dar labiau patvirtino vyro teoriją apie kažkokį sąskrydį. Netrukus visa minia, o kartu ir Sanguinary, priėjo prie vartų, o ten kiti žiobarai, matyt žiobarų aurorai visus spalvotus padarus tikrino. Netrukus atėjo ir Sanguinary eilė ir vienas vietinis teisėsaugos atstovas kreipėsi į Sangu:
-Laba diena, pone. Prašau parodykit savo bilietą.
Kaip ir reikėjo tikėtis Sanguinary neturėjo nei menkiausio supratimo, kokio bilieto šitam žmogui reikia, tad pirma jis įgyvendino pirmą šovusią mintį ir išsitraukė kažkada neseniai naudotą Londone autobuso bilietą. Šitas gal tiks? Jį ir parodė policininkui.
-Kaip pasakysit.
Deja, nei autobuso, nei tuo labiau Hogvartso ekspreso bilietai vietiniams žiobarų veikėjams netiko. O dar šalia visko jie pradėjo, kažką negero apie Sanguinary manyt. Jis tą suprato gan greitai, ir viskas dėl Sangu patirties. Netrukus prie Sanguinary prisistatė ir dar vienas policininkas, kiek Sangu suprato, šitas aukštesnio rango:
-Laba diena pone, gal malonėtumėte eiti su manim?
Na, Sanguinary būdamas padorus pilietis ir manydamas, kad kažkuris bilietas visgi tiko, nusekė paskui pareigūną. Jie nuėjo į kažkokį neaiškų kambariuką. Jame Sangu buvo paduota kažkokia dėžutė panaši į gertuvę ir buvo liepta į ją papūst. Nors vyras neturėjo absoliučiai jokio supratimo kaip šituo prietaisu naudotis, jis papūtė. Deja, malonėji žiobarai sužavėti nebuvo. Gal magas kažką ne taip darė? O tuo tarpu pačiam Sanguinary visas šitas reikalas ėmė jau gerokai įkyrėti. Nieko čia visgi įdomaus ne bus. O ir šitas žiobariškas žaidimas perdaug priminė ne tai ką turėjo.
Netrukus, kai kažkodėl jau pikti jo palydovai išėjo iš patalpos Sanguinary tiesiog išnyko oru. Nukeliavo jis ne toli, vėl atsidūrė Londone. Vyras jau vėlavo ir vėlavo tik per savo smalsumą. Jam jau seniai nereikėjo sėdėti bare, ir ne, ne gerti. Tiesiog bare „Kiauras Katilas“ jo laukė susitikimas su labai įdomia persona- Marcusu Lazaru. Šis susitikimas jau ne pirmas ir tikėkimės jis bus sėkmingesnis nei praėjęs. Kodėl Sanguinary domino šis žmogus, klausimas ne lengvas. Gal tiesiog, todėl, kad jis iš garsių vampyrų giminės, gal dėl kitų priežasčių. Kaip ten bebūtų vyras įžengė į barą. Šis kaip visada šurmuliavo nuo burtininkų užsukusių apsipirkt „Skersiniame“ skersgatvyje. Nors žmonių buvo ne mažai Sangu iškarto susirado savo pažįstama. O šis atrodo nenuobodžiavo. Kažką gurkšnojo, o šalia jo sėdėjo visai žavi blondinė. Hmm... Gal manęs čia net nereikia... Atrodo Lazaras jau ir taip turi nebloga kompanija, o aš tik viską sugadinsiu... Netrukus Sangu dar nespėjus pratęsti savo minčių eigos, tas žavus padaras sėdėjęs prie Marcuso pakilo. Ji praėjo tiesiai pro Sanguinary, pamerkė akį ir dingo kažkur Londono šurmulį. Net ir tokio trumpo laiko užteko, kad Sangu ją pažintų. Vyrui priėjus prie baro ir prisėdus šalia Lazaro, Sangu užsisakė alaus. Stipresni gėrimai gali ir palaukti.
-Aha, matau, kad laiko nešvaistai. Bet tavo vietoj aš jos pasisaugočiau. Ji ne kas kitas, o pirklio Alfanso Eduardo dukra lepūnėlė Maria. Sklando gandai, kad šalia visko ji dar ir nebloga metamorfmagė.
Sangu trumpam nutilo, o per tą laiką jam buvo pristatytas ir gėrimas.
-Na, mano reikalai turbūt prastesni nei tavo. Va, kad ir ką tik, kol tu bendravai su turtingom blondinėm, man teko bendrauti su neturtingais žiobarais. Ir kažkodėl nei man, nei jiems mūsų bendravimo vaisiai nepatiko.
Vėl tyla, keli gurkšniai gėrimo:
-Bet tu puikiai žinai, griauti sienas visada smagu, o ir iš praeito karto aš tau truputį skolingas. Tik tu man paaiškink, iš kur tokia gera nuomonė apie mane? Kaip ir tu aš irgi nevietinis, gal netgi labiau nei tu. O tai, ką dariau ten, iš kur atvykau, tikrai nepriskirčiau šviesos jėgoms. Tiesiog aš esu katinas visur mėgstantis vaikščioti vienas. Šiuo metu atsiradau Hogvartse, metai kiti ir manęs čia nieks nebeprisimins, o aš būsiu dingęs kitur.
Pirmas bokalas ištuštintas, o ant baro jau stovi kitas- pilnas.
-Užteks niūrių nuotaikų, reikia kažko linksmesnio. Gal nori pasakot, kuo nepasidalino jūsų giminė su lenkų ambasada, kad jie jus net nekromanais apšaukė? Girdėjau, net visa žiniasklaida apie tai trimitavo.

[Vincent Lazar]

- Metamorfmagė Maria? - paskutinį kartą žvilgtelėjo į ją einančią pro langą. - Niekuo negalima pasitikėti... - po nosimi tarstelėjo skandindamas kelių minučių prisiminimus stiklo dugne. - Nors ne taip ir svarbu, - užvertęs galvą susipylė viskio likutį ir atsiduso.
Pasitaršęs plaukus pastūmė toliau nuo savęs tuščią stiklą ir sutelkė dėmesį į kolegą. Black'as neatsisakė gėrimo ir kaip tikras vyras lenkė bokalą alaus. Marcusas aiškiai matė, kaip gerkle tekant gėrimui, juda adomo obuolys, kaip įsitempia kaklo raumenys galvai truputį atsilošus, kaip dėl padažnėjusio pulso ima greičiau tekėti kraujas. Stebėjo tai kaip vasarinį lietų, be jokių emocijų, tiesiog taip jau yra. Kiek dienų jis negėrė? Bus kokios dvi.. Susimąstęs nusuko žvilgsnį į nebūtį galvodamas apie vėsaus kraujo taurę.
- Žmonės, - praignoravęs visus pasakytus vyriškio žodžius lyg niekur nieko tarstelėjo Dante. - Juk jie nekalti, kad nemoka naudotis magija. Ir mes dėl to nesame geresni. Visi mes tik žmonės, - atodūsis. - Nemėgstu žodžio "žiobarai", - po tylos akimirkos padarė išvadą ir vienu rankos judesiu pripildė stiklą dar kartą.
Netikėtai, kaip pabudęs iš sapno, truputį nustebęs pasisuko į Blacką ir greitai mintyse persuko viską, ką girdėjo.
- A.. - susivokė, padarė gurkšnį ir pirštų galiukais pasitrynė vokus. - Reikėtų klausti ne manęs. O ir abejoju ar kiti čia esantys daug žinos. Lazarų šeima didelė. Jei kažkas įvyko Lenkijoje, tai tik tarp lenkų ir ten gyvenančių Lazarų.
Marcusas pritilo mąstydamas apie vampyrų daromą įtaką pasaulyje. "Ar jie tiesiog užima teisėta vietą šioje žemėje ar pasislėpę šešėliuose, apsimetę žmonėmis lėtai, bet užtikrintai lipa į viršų per kitų lavonus? Jei žiniasklaida skelbia Lazarų vardą, vadinasi jie nėra tiesiog vampyrai. Nekromantai? Juodoji magija... Kiek daug aš dar nežinau. Net baisu." Ir vis dėl to visa tai buvo tik mintys šmėkštelėjusios galvoje ir tuoj pat nuplautos viskiu. Šiandien niekas ilgai neužsilaiko po šia pilka saule.
- Ir kaip tai išvis linksma? - staiga pasisuko į Blacką ir priekaištingai nužvelgė. - Rimtai...
Tuo metu pasigirdo keistas garsas, kažkas panašaus į varpelių skambėjimą ir jo šaltinis buvo Marcuso švarko kišenė. Padėjęs stiklą ant baro vyras mikliai išsitraukė žiobarišką prietaisą, kuris švytėdamas nenustojo skambėti. Per daug nesinervindamas paprasčiausiai spustelėjo ekraną ir prisidėjo jį prie ausies.
- Neh.
Kitame telefone gale pasigirdo malonus, žemo tembro balsas tariantis žodžius kita kalba, kurią Dante rodos puikiai suprato.
- Ye algaesumnida, ye.
Ištaręs paskutinį žodį atsiduso (ką jis šiandien daro per dažnai) ir įsidėjo telefoną atgal.
- Turiu reikalų. Kaip manai, galim susisukti greitai?
Tai ištaręs atsistojo, neskubėdamas nusiėmė švarką ir pakabino ant kėdės atlošo. Nesekdamas savo kolegos judesių toliau ramiai atsisegė marškinių rankoves ir tvarkingai atlenkė. Nusivalęs nematomas dulkes nuo kelnių išsitraukė lazdelę ir pasukiojo tarp pirštų.
- Ar tau labiau prie širdies artima kova? - pasiteiravo, bet nespėjęs sulaukti atsakymo tiesiog koja užkabino šalia stovėjusią kėde, prisitraukė, kad suimtu į ranką ir lengvu judesiu ją pakėlęs sviedė į Blacką. Viskas įvyko akimirksniu.
- Deprimo.
Arcari tą pačią akimirką nėrė į kitą pusę, bet iš Blacko tikėjosi ne ką mažiau, todėl iškart pasiruošė atremti smūgį.

[Sanguinary Black]

Sanguinary ir toliau ramiai gurkšnojo alų. O begurkšnodamas, per daug nesukdamas galvos vis dairėsi aplink, tyrinėjo aplinką.Jjis gi nė trupučio nepamiršo, kad visgi atėjo ne ramiai pasėdėti ir paplepėti. Sangu gyvenime taip išvis retai būna, tad ir šiandien vyro dar laukė muštynės. Nelabai malonus, bet neišvengiamas užsiėmimas. O Dante, tuo tarpų kažką burbėjo po nosimi, tarsi net negirdėjęs, ką sakė Sangu. Ir kur tu nusiritai, sėdi čia bare vidury dienos, gurkšnoji alų, o šalia tavęs sėdi vampyras, kurį tuoj pat turėsi mažų mažiausiai išjunkti... Nors, tiesa sakant, niekur nesiritau... Tai jau tęsiasi seniai, daugiau nei dešimtmetį, sėdi, geri, surenki informaciją, pašalini iš kelio sugėrovą ir dar gauni pinigus... Arba negauni, kas irgi gana dažnai nutinka...
Galų gale Dante išgirdo ir Sangų klausimą, bet kaip ir reikėjo tikėtis jis nieko doro nepasakė. Tiesa sakant Dantė išvis nepasakė nieko.
-Na taip, lenkai toli. O jūsų šeima didelė, matyt tik jie ten ir žino, kas kam užkliuvo. Teks man pačiam Lazarų dvare, čia Britanijoj apsilankyt, kitaip nieko nebus. O ir ko tu tikėjais? Kokia normali šeima ims ir viską pati prisipažins. O gal Dantė tikrai nieko nežino... Klausimai, klausimai, bet tai palikim geresniems laikam...
-Sakai tai nelinksma? Keista... Tokie dalykai, kaip tik visada skamba smagiai.
O tada suskambėjo tas daiktas... Sangu tokius buvo matęs pas žiobarus, bet niekada taip žmoniškai ir nesuprato, kaip jie veikia. Ir visai nesvarbu, kad ir pats kartais, kelionių metu gyvendamas su žiobarais jais yra naudojęsis. Jei nežinotų, kad žiobarai negali naudotis magija turbūt sakytų, kad tai magiškas daiktas. Baigus Dantei šnekėt magišku ar nemagišku telefonu, Sangu visiškai nesureagavo, tarsi matytų kaip burtininkai šneka mobiliais kiekvieną dieną.
-Tai sakai nori pradėti? Tu šiandien kažkoks labai nekantrus... Praeitą kart taip neskubėjai...
Kol Dantė taisėsi savo rūbus ir visai kitaip ruošėsi Sangu pabaiginėjo alų iš savo bokalo. Kadangi Sangu kaip visada pirmenybę teikė praktiškumui ir patogumui, jis kaip beveik visada taip ir šiandien dėvėjo patogius, kelioninius žiobariškus rūbus. Jam visada kėlė nuostaba burtininkų pasiruošimas prieš dvikovas, rūbų taisymas ir panašūs dalykai.
Kaip ir reikėjo tikėtis, vos tik susiruošęs, be jokių išankstinių perspėjimų Dantė puolė. Ir nesėkmingai. Šiam nuvertus kėdę ir nukreipus savo lazdelę ten kur turėjo būti Sanguinary galva nieko nebuvo. Sangu tiesiog puolimo metu pasinaudojo senu, bet labai veiksmingu triuku, išnyko oru ir atsirado kitame baro gale. Dūmams išsisklaidžius atėjo paties Sangu eilė atsakyt į tokį negarbingą puolimą: Nekenčiu vampyrų, jie visada puola staiga ir su brutalia jėga, galvodami, kad tai užtikrins pergalę
-Žinai, aš visgi kol kas liksiu prie tolimos kovos. Paskui žiūrėsim.
Sanguingary nukreipė lazdelę į kėdę esančią už Dantės nugaros ir ištarė: Iungite Kadangi šiandien Sangu kažkaip užėjo noras kovot transfigūracijos kerais, tai nelaimingoji kedė pavirto augalu vijokliu, kuris ėmė vytis apie Dantę. Bet to buvo negana ir netrukus skriejo dar vienas burtažodis Serpensortia, o paskui burtažodį link priešininko nuskrido ir dar pora gyvačių. Žinoma, vampyro taip nepaimsiu, tiesa jei būtų kitaip, būtų net ir neįdomu... O apšilimui, kaip tik ir tiks. Paskui galima bus imtis ir rimtesnių burtų, vistiek anksčiau ar vėliau visas šitas baras taps Dantės didžiausiu priešu, o per tą laiką gal išsilakstys ir civiliai...

[Hope Džein Shilck]

Hope atidarė duris ir įėjo į Kiaurą katilą . Apsižvalgė ir bandė rasti ką nors , kas pradžiugintų ją , tačiau nieko nepamatė . Dėl šios priežasties nuslinko tiesiog prie baro .
- Kažko stipraus , - tyliai suburbėjo . Šiuo metu Hope jautėsi siaubingai . Mergina buvo ir vėl išėjusi iš namų . "Niekada nepamėgsiu Dean'o" - pagalvojo ji . Ji negalėjo pakęsti to jaunuolio jos namuose . Nors Dean'as prie mamos vaidina labai rūpestingą iš tiesų toks nėra . Tikriausiai , ką jis pirmiausiai padarytų , tai atsikratytų blondine .
- Idiotas , - vėl burbtelėjo Hope . Barmenas atsisuko į ją , - ne ne , ne Jūs , - nusišypsojo . Paėmė gėrimą ir pamažu gėrė . Aplinkos tyrinėjimas Hope atpalaidavo ir ji apsimiršo . Blondinė bandė suprasti , kaip jos gyvenimas pasikeis Hogvartse . Iš vienos pusės ji buvo labai laiminga , o iš kitos pusės... Bijojo ? Magija jai ne naujiena , visą gyvenimą tik tai ją ir supo , tačiau vis tiek . Bijojo tos minties , jog ji gali nepritapti .
Į kiaurą katilą įėjo vaikinukas maždaug devyniolikos ir apsižvalgė . Hope iš karto jį pastebėjo ir nenuleido akių . Kaip sakoma vilką mini - vilkas čia . Jaunuolis patraukė taip pat link baro ir pamatęs Hope stabtelėjo .
- Namo grįžti neketini ? - savo ramiu tonu paklausė vyriškis .
- Su Tavimi ? Ne , tikrai neketinu , - papurtė galvą Hope ir atmetė savo blondiniškus plaukus .
- Motina nerimauja .
- Mama nerimauja ir dėl kitų dalykų , netik dėl šio , - ieškojo būdų , kaip atsikirsti Hope , tačiau su tokia galva nelabai sekėsi .
- Aš nenoriu , jog dėl manęs pyktumeisi su savo pačios motina . Tai Tavo mama nusprendė viską pabaigti su Tavo tėvu . Pripažink , jis nebuvo tobulas vyras .
Hope neatlaikė ir atsistojo . Jos viduje pradėjo virti pyktis .
- Niekada ... Girdi ? NIEKADA nesakyk nieko blogo apie mano tėvą . Tu niekada nebūsi toks , kaip jis .
- Hey hey hey , ramiau , panele , - atsitraukė Dean , kadangi žinojo , ką Hope moka ir gali padaryti .
- Aš esu labai rami , - tyliai suburbėjo ir atsisėdo atgal , kadangi pamatė , kaip visų Kiauro katilo lankytojų akys nukrypo į ją , - eik iš čia . Aš iškeliauju į Hogvartsą . Leiskit man ramiai apsipirkti ir pamirškit , jog tokia , kaip aš egzistuoja .
Tikriausiai Dean'ui trūko kantrybė , tad jis neapsikentęs leptelėjo tai , ko neturėjo sakyti :
- Kažkada suprasi , kodėl visi mes taip elgiamės . Pasidomėk savo giminės istorija , tada suprasi viską , - nusisuko nuo Hope ir patraukė prie išėjimo . O Hope ir liko sedėti nieko nesupratusi .

[Hope Džein Shilck]

kelias minutes pabuvus visiškai pasimetusi Hope atsitokėjo ir nebekreipė dėmesio į tai . "Idiotas buvo , idiotas visada ir liks" - eilinį kartą pagalvojo Hope .
- Man dar , - kreipėsi į barmeną ir padėjo galvą ant stalo . Ji jautėsi apgirtusi , tačiau tai dar nieko . Ji jautė , jog jos tamsioji pusė siautėja jos viduje ir ji mąstė , kaip atsikratyti Dean'o , bet tuo met visi velniukai pabėgo ir ji tiesiog mintyse numovė ranka į šias mintis . Vis tiek jos namuose nebus ilgai , nereikės matyti , kas vyksta ir amžinai bėgti . Tėvų meilė ? Tai tikriausiai labiausiai nepažintas dalykas Hope gyvenime . Tėvas - ji privalo jį susirasti . Jis vienintelis dėl kurio ji kovoja už šeimos laimę . Nuo tokių minčių Hope pasijuto tokia vieniša ... Barmenas stebėjo ją ir norėjo kažką pasakyti , kai ji paėmė dar gėrimo , tačiau blondinė jį užtildė akių žvilgsniu .
Taip , tiesa , vienas iš Hope privalumų ( ir tikriausiai vienintelis ) - akys ir žvilgsnis . Tik ji mokėjo akimis pasakyti daugiau negu reikėtų . Dėmesio sutelkimas į vieną objektą .. Jai tai patiko . Visada įsivaizduodavo , kai žvilgsniu pajudina daiktą . Na , bet dabar vėl grįžkime prie Hope vienišumo jausmo , kurį jautė mergina .
Hope gėrė ir gėrė , prisiminė beveik visą savo gyvenimą , tačiau tik tas akimirkas , kurios ją varė iš proto .. *minčių, prisiminimų nuotrupos* "Palaipsniui silpo , buvau panirusi į gilią depresiją , norėjo , jog viskas pasibaigtų dabar ir čia . Jautėsi niekam nereikalinga ir dvasiškai mirusi kai vieną kartą atsitiktinai sutiko tėvą Jared. Tėvai jau buvo išsiskyrę ir težinojo, jog jis yra jos tėvas. Prisiminti buvo sunku, kadangi paskutinis kartas kada jį regėjo buvo, kai nualpo dvikovoje ir buvo sužeista? Tiksliai nepamena, kas buvo nutikę, tačiau tuo metu beveik nieko neprisimena. Jos šeima pradėjo irti . Nenorėjo ir nenori dar dabar  matyti Dean , nenorėjo jo pripažinti , nenorėjo tokio patėvio . Bet vertino jį . . Už tai , jog jis buvo JO tėvas . . . . . . Taip Hope labai stipriai mylėjo .. Pamilo, bet neprisipažino. Gyveno jausdama tą jausmą viena, niekas nė neįtarė.. Ilgainiui suprato, kad ji jam niekas.. Norėjo prasmegti, bet sutiko Gabrielių. Yeah. Su juo patirtų akimirkų nepamirš tikriausiai dar ilgai, tiesa, Hope pasiilgsta visko.. Tačiau būdama su juo, gyveno visiškame mele. Sužinojusi tai ko neturėjo sužinoti, paliko viską. Gyveno kitaip ir kitur, šeliojo ir matė, matė JĮ .. Vis apsimesdavo, jog jai nerūpi. Bendraudavo su jo broliu Alex`u ir taip susipažino su Kathe. Iš pradžių Hope buvo šokas, kadangi, Kathė VISKĄ žinojo apie jos praeitį.  Jos dėka Hope vėl atsistojo ant kojų ir pradėjo tikėti šeimos stiprybe , grįžo į namus , tuo metu sugrįžo ir blondinės tėvas .. Atrodė viskas yra tobula .. Bet įsikišo jos mylimasis .. Jis sukilo prieš Jared ir parodė jo tikrąjį veidą. Pripažinsiu Hope tikrai to nesitikėjo ir rėkė , jog meluoja , tačiau vėliau supratusi , jog tai tiesa .. Neteisė tėvo. Tai buvo paskutinės akimirkos, kada jį matė. Išnyko jis.. iš mūsų visų gyvenimo. Galutinai atsirado Dean'as, JIS taip pat dingo, nors žinojo merginos jausmus.. Viskas vėl iširo ir viskas susikūrė kitaip . Viskas tapo taip, kaip yra dabar. Ji nieko nebeturiu. NIEKO. Tik save ir šį suknistą alkoholį" nuo tokių minčių Hope metė stiklinę į sieną ir nebematė visų žvilgsnių. Barmenas šoko gaudyti Hope alpstančios ir atsigavo tik po kiek laiko. Viskas aplinkui dar vis sukosi, tačiau pašokusi ant kojų metė pinigus barmenui ir išbėgo iš kiauro katilo. Galva svaigo, bet jai tai nerūpėjo . "PAdaužius į plytas" įbėgo į skersinį skresgatvį ir tą dieną niekas jos nebematė Kiaurame katile.

[Fasiras von Sjuardas]

Kiauras Katilas, kaip visada ūžė pilnas visokiausių žmonių. Turbūt niekas iš besilinksminančių smuklės lankytojų ir nepastebėjo vienišo, juodai apsirengusio moksleivio, bebaigiančio Hogvartso mokyklą. Fasas Oldefortas įžengė į sausakimšą smuklę, pasidairė laisvesnio stalo, bet tokio stebuklo neišvydęs, vaikinas atsisėdo tiesiog prie baro. Vaikinas buvo paniręs į savas mintis, bet dėl visa ko pasižvalgė ir pažįstamo ,,Kiauro katilo" barmeno. Greičiausiai šiandien jam buvo išeiginė, tad jo Fasas vėlgi nepamatė. Užsisakęs liepų viskio, septintakursis prasmego į planus. Vaikino nutoaika buvo visiškai neutrali ir šalta, tokioje būklėje, kad pajudinti tingią energiją būtų sunku - ir supykdyti, ir pralinksminti kone neįmanoma. Žiūrėdamas į nešvarų langą, grifas prisiminė nuotykius su senais vaikystės draugais. Džeinė bala žino kur pasidėjo, Grace gal į Biobetonsą išlėkė... kaip populiaru tarp Hogvartso merginų tai tapo, net šiurpu, matyt dėl mokinio krepšelio mušas. - mintijo Oldefortas. Gurkšnojo viskį. Šiandien jis atvyko net į Londoną - ramiai praleisti savaitgalį. Mat Kiauliasodyje priguža pilna mokinių, o Kiauram katile visada ramiau. Fasas įsižiūrėjo į kažkokį seną paveikslą ant sienos, lyg išvydęs ten pažįstamą figūrą.